Knyga: Mirusių tėvų klubas – Matt Haig

Pagrindinė informacija:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2006 Išleista Lietuvoje: 2012 Leidykla Lietuvoje:  Metodika Originalus pavadinimas: Dead Fathers Club Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 14+ Vertė: Audronė Jonikienė Žanras / amžiaus kategorija: paauglių literatūra, paranormalūs, šiuolaikinė literatūra, suaugusiųjų literatūra, mistika Galimi siužeto raktažodžiai: tėvo mirtis, Hamletas, vaiduokliai, vaikas, mirusieji, melai, santykiai, patyčios, mokykla, išgyvenimai, šeima, liūdesys, vestuvės, santykiai šeimoje  Puslapių skaičius: 272 Pasakotojas: pirmas asmuo, berniukas Apdovanojimai: nėra Iliustracijos/žemėlapiai: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 3 iš 5

Kokiais nutikimais baigiasi knygos?

Pabaiga.

Kiekvieną kartą ją pasiekusi jaučiuosi ir kaip nugalėtoja, ir kaip pats liūdniausias žmogus pasaulyje, kadangi nors veikėjai ir pasiekė (dažniausiai) laimingą pabaigą (o tai tikrai šaunu ir jie to nusipelnė), tai kartu ir skaudus mano ir jų išsiskyrimas, nuotykių pabaiga. Sunku suvokti, kad štai, mūsų bendra kelionė pasibaigė ir laikas susirasti naujus literatūrinius draugus. Kartais net nusprendžiu pakartoti šią kelionę dar ir dar kartą…  Mielai perskaityčiau Harį Poterį vėl 🙂 Bet apie tai gal kitą kartą. Šis straipsnis skirtas pabaigoms.

Šiomis dienomis labai mėgstama rašyti knygų serijas ir toji knygos pabaiga yra ne pačios istorijos pabaiga. Todėl, kad skaitytojas pirktų ne tik pirmą dalį, tačiau ir antrą, trečią ir t.t., rašytojai pasitelkia pačias įvairiausias technikas, metodus, kad jų istorijos būtų skaitomos ir perkamos. Būtent apie tai čia ir paskaitykite.

Jeigu knyga yra stand-alone, ar lietuviškai būtų tik vienos dalies knyga, tai jos pabaiga būna ganėtinai paprasta ir laiminga. Šios knygos pabaigoje dažniausiai , nėra mėginama suregzti naujų intrigų ar dramos, yra pateikiami visi atsakymus. Nors verta atkreipti dėmesį, kad rašytojas nebūtinai turi pateikti visus atsakymus į klausimus, kurie skaitytojui gali iškilti skaitant kūrinį. Kartais tie atsakymai nėra tokie svarbūs, kaip pats klausimas pačiai istorijai. Nors ir priimtina, kad detektyvų knygose visados yra atskleidžiamas žudikas, tai nereiškia, kad kiekviena šio žanro knyga būtinai turi atskleisti jo tapatybę.

Taip pat dažniausiai stand- alone knygos baigiasi vestuvėmis, gražiais į rimtą meilę peraugančiais santykiais ar ramesniu gyvenimu (jų gyvenimas tampa kaip mūsų), kadangi pats didžiausias pasaulio blogiukas yra nugalėtas. Bet jeigu knyga priklauso serijai, tai kas tada? Juk tam, kad skaitytojas paimtų sekančią dalį į rankas, knygoje turi būti nepaprastas kabliukas, didžiulė paslaptis ar daugybė neatsakytų klausimų, kadangi kartais puikūs veikėjai ar siužetas nėra priežastis, kad žmogus paimtų knygą į rankas.

Skaitydama daugybę knygų susidūriau su įvairiomis knygų serijomis, kurios nenori pasibaigti gražiai, kurios siekia, kad skaitytojai visą tą laukimo laiką iki kitos dalies tiesiog negalėtų nustygti vietoje.

Daugiausiai paplitusi pabaiga yra paprasta: veiksmas pasibaigia ir viskas nurimsta. Įsivyrauja kitaip tariant statu quo (lot.: „in statu quo res erant ante bellum“, liet.: „pozicijoje, kuri buvo prieš karą“).  Veikėjai pradeda gyventi savo gyvenimus. Kitoje knygoje būna praėjęs koks nors tam tikras laiko tarpas ir vėl iškyla kokia nors problema. Gera strategija nežinant, kiek gi knygų nori ar pajėgsi parašyti serijoje.

Ne kartą teko knygų pabaigose susidurti ir su pažadais. Knygų veikėjas ar veikėja ką nors pažada padaryti. Šis poelgis gali būti tam tikro veiksmo padarinys, savęs paskatinimas kažką padaryti.  Tokios pabaigos suteikia galimybę skaitytojams iš dalies nuspėti sekančios knygos siužetą. Dėl šios priežasties tie, kurie pateikia knygos pabaigoje pažadą, turėtų stengtis šiam pažado vykdymui pateikti kuo įspūdingesnius ir sudėtingesnius išbandymus, kad jis veiksmas pasikeistų ir skaitytojui pateiktų visiškai kitokią istorijos versiją nei šis tikėjosi ją gauti.  Tokiu būdu atsiranda kelios kategorijos žmonių: pirmoji skaito sekančią dalį norėdami pamatyti, kaip pažadas, kuris buvo pateiktas skaitytojas, bus ištesėtas (t.y. kokių veiksmų bus imtasi), antroji nori žinoti, ar šis bus ištesėtas ir trečioji tikisi, kad pažadas peraugs į ką nors kitą, rimtesnę dramą, intrigą ir pan.

Kita galimybė būtų trumpalaikis išsiskyrimas. Kažkas priverčia veikėjus pasukti skirtingais keliais. Priežastys gali būti įvairios: kelionė, pagrobimas, paranormalios priežastys (pvz. pavirtimas vilku kaip Maggie Stiefvater  “Laukimas“ knygoje) ir t.t. Pasirinkimų tikrai daug ir jie visi gali įnešti skirtingų emocijų ir naujų galimų dramų sekančiai knygai. Bet nepriklausomai, koks tas išsiskyrimas, jie dažniausiai būna labai liūdni, tiesiog širdį draskantys. Dėl šios priežasties autoriai turi atkreipti dėmesį būtent į veikėjų vidinį pasaulį ir stengtis ne pasakojimais, o darbais atskleisti jų jausmus (ašaros rieda skruostais, delnas virš širdies ir t.t.).

Kita ganėtinai gera strategija yra tiesos atskleidimas ar naujo fakto paskelbimas. Šis dalykas paliktų skaitytoją išsižiojusį ir išpūstomis akimis. Kitaip tariant, paskutiniomis pastraipomis apverskite savo istoriją aukštyn kojomis. Tegul ateina koks nors veikėjas, kuris pasako, kad esi toks ir tokia, ar kad tavo vaikinas toks ir anoks. Sugriaukite iki tol gyvavusias tiesas, pagal kurias gyveno veikėjai. BUM! Skaitytojas tikrai planuos paimti tavo sekančią knygą. Tačiau reikėtų būti atsargiam, kadangi toji Naujiena negali būti baisiai neįtikėtina, nukritusi iš dangaus. Kitaip tariant, ji turi tilpti tavo istorijos sukurtuose rėmuose (logiškai tikti tavo pasaulio sukurtoms taisyklėms). Pavyzdžiui negali įkiši vampyrų į istoriją, kuri remiasi visiškai realistiniais dalykais.

Taip pat knyga gali pasibaigti mirtimi: tiek tariama, tiek tikra. Kad ir kokia tai mirtis būtų, veikėjas, kuris bus paaukotas mirčiai, turi būti svarbus ar turintis pakankamai stiprią įtaką istorijos eigai. Juk kokia nauda iš to, kad kažkur mirė kažkoks žmogus, kurio niekas iš veikėjų nepažįsta? Atsakymas paprastas. Jokios naudos nėra. Dėl šios priežasties išsirinkite tinkamą veikėją. Dažniausiai tai būna tie veikėjai, kurie yra labai svarbūs pagrindiniam veikėjui: draugai, šeimos nariai, šuniukas ir t.t. Taip atsiranda kokie nors keršto planai, papildomas ryžtas ką nors daryti ir pan. Tačiau dar didesnis pliusas būtų tada, jeigu mirtų pagrindinis veikėjas.

Lietuvoje pagaliau išleista Susan EE knyga   „Angelų išsiveržimas“. Pirmoji dalis pasibaigė tikai netikėtai ir taip užkabinamai, kad šią knygą sunku pamiršti ir norisi pagriebti antrą. O kokia tai pabaiga? Šioje pirmos dalies knygoje pagrindinė veikėja yra paralyžiuojama stiprių nuodų. Dėl jų ji atrodo kaip mirusi ir visi mano, kad ji mirė, nors taip nėra. Tačiau kas įspūdingiausia/blogiausia/ liūdniausia, kad merginą mirusia laiko Rafas, kuris kaltina save dėl jos mirties, kadangi ji jam yra laaaabai brangi. Na, knyga pasibaigia tokioje vietoje, kurioje nesinorėtų. Toks kabliukas, tas noras paliktas skaitytojui sužinoti, kas gi atsitiks toliau, ką Rafas darys, kai jis suvoks, kad mergina gyva – visa tai verčia mus iškart griebti tęsinį.

Kita pabaiga, kuri palieka skaitytojus šoko būsenoje yra ta, kuri tiesiog pasibaigia veiksmo viduryje arba kitaip tariant scenos viduryje. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti koks nors bėgimas nuo priešų. Veikėjai bėga mišku, o priešai juos vejasi. Ir štai, tuo ir pasibaigia. Mes nežinome, ar juos sugavo ar ne. Tai sužinosime tik kitoje knygoje. Būtent tokių kabliukų mėtymą mėgsta filmai ir televizijos serialai.  Tokia pat praktika taikoma ir rašant knygų skyrius.

Knygos taipogi gali pasibaigti ir svajingomis pabaigomis, kurias įsivaizduoja veikėjai. Tai teigiamai nuteikia skaitytojus ir kai kuriuos iš jų priverčia paimti sekančią dalį į rankas tam, kas sužinotų, ar toji ateitis tikrai išsipildė ir ar ji iš viso yra įmanoma.

Taip pat yra nepaprasta kita pabaiga, kai pagrindinis veikėjas ar veikėja praranda atmintį ir ji atsiduria, tarkim, pas blogiuką. More than Jamie Baker  pasibaigia būtent tokia pabaiga. Pagrindinė mergina susižadi su savo mylimuoju ir trumpam turėjo jį palikti, kadangi turėjo skubėti į jai paspęstus spąstus. Į juos mergina įkliuvo ir paspruko, bet padarinys buvo tas, kad ji prarado atmintį ir ją surado vaikinas, kuris ją pamilo, tačiau ji į jo jausmus neatsakė. Šioje vietoje skaitytojai buvo palikti su didžiuliu klaustuku: ar merginai pavyks atgauti atmintį ir sugrįžti pas mylimąjį, o gal ji įsimylės šį vaikiną ir aną pamirš? Su šituo variantu pabaigiu šį straipsnį ir klausiu jūsų, kokių dar pabaigų pastebėjote, kurios čia nebuvo šįkart paminėtos? Kokios pabaigos jums labiausiai patinka? P.S. Atkreipkite dėmesį, kad šia buvo minimos situacijos, kuriomis baigiasi knygos. Apie pačius pabaigų tipus bus ateityje.