Knyga: Istorijų vagys – James Riley

istorijų vagys

Pagrindinė informacija:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2015 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Terra Publica (Debesų ganyklos) Originalus pavadinimas:  Story thieves Serijos pavadinimas: Story thieves Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 7 – 10 metų Vertė: Vaida Jankūnaitė Žanras/amžiaus kategorija: vyresnių vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai Galimi siužeto raktažodžiai: literatūra, pavojai, draugystė, burtai, magija, slibinai, rašytojas, knygos, draugystė, šeima, mokykla, kosmosas, personažai Puslapių skaičius: 400 Pasakotojas: trečias asmuo, berniukas ir mergaitė Apdovanojimai: nėra Iliustracijos/žemėlapiai: nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 4 iš 5


Skaityti toliau “Knyga: Istorijų vagys – James Riley“

Knyga: Kvapų vaistinė. Juodosios gėlės mįslė – Anna Ruhe

kvapų vaistinė

Pagrindinė informacija:

Originalo kalba: vokiečių kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2018 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Terra Publica (Debesų ganyklos) Originalus pavadinimas: Die Duftapotheke. Das Rätsel der schwarzen Blume Serijos pavadinimas: Kvapų vaistinė Ankstesnės dalys: Kvapų vaistinė. Magija tvyro ore Patartinas amžius: 10+ Vertė: Indrė Dalia Klimkaitė Žanras / amžiaus kategorija: vyresnių vaikų literatūra, jaunesnių paauglių literatūra, fantastika, nuotykiai Galimi siužeto raktažodžiai: paslaptys, mistika, naujakuriai, šeima, kvapai, sena vila, draugystė, kvapų vaistinė, kelionė, pavojai Puslapių skaičius: 288 Pasakotojas: pirmas asmuo, mergina Apdovanojimai: nėra Iliustracijos/žemėlapiai: yra Iliustravo: Claudia Carls Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 4 iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Kvapų vaistinė. Juodosios gėlės mįslė – Anna Ruhe“

Didysis magistras – Trudi Canavan (knyga)

„Didysis magistras“ – trečioji ir paskutinė magiškosios trilogijos dalis, kurioje nusimetamos visos kaukės ir lemiamoje kovoje dėl Kiralijos susigrumia galingiausi burtininkai.
Praėjus metams po laimėtos magiškos dvikovos Sonėja Magų gildijoje jaučiasi vis užtikrinčiau. Gyvenimą nuodijęs Redžinas pagaliau paliko ją ramybėje, ji nusipelnė ir kitų naujokų bei mokytojų pagarbos. Per tuos metus Sonėja daug ko išmoko, tačiau jos mokslai dar nebaigti. Didžiojo magistro Eikarino globojamai merginai ramybės neduoda kadaise matytas globėjo atliekamo juodosios magijos ritualo vaizdinys. Neramu ir dėl didžiojo magistro įspėjimo, kad nuožmūs Kiralijos priešai atidžiai stebi Magų gildiją ir laukia patogaus meto pulti. Eikarinas tikina, kad pasipriešinti Sačakos burtininkų galiai galima tik pasitelkus juodąją magiją, tačiau Imardine ji uždrausta.
Siekdamas išsklaidyti jos abejones Eikarinas pamažu įtraukia Sonėją į savo kovą su Sačakos burtininkais. Netrukus ji sužino, kad Magų gildijos didysis magistras praeityje buvo patekęs į priešų rankas ir iš jų perėmė juodosios magijos paslaptis. Priblokšta Sonėja pradeda abejoti Magų gildijos skelbiamomis tiesomis. O tuo metu prie Kiralijos sienų jau telkiasi tamsūs audros debesys.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016
Originalus pavadinimas: The High Lord
Ankstesnės dalys: Magų gildija, Naujokė
Serijos pavadinimas: Juodasis magas
Patartinas amžius: +12/13
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, magija, epinė fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: magai
Puslapių skaičius: 600
Pasakotojas: trečias asmuo, kelių veikėjų perspektyva
Autoriaus puslapis: http://www.trudicanavan.com


„Juodasis magas“ buvo serija, kuri mane labai supainiojo ir netgi gal kiek nustebino. Tai viena nedaugelio high fantasy žanro knygų, kurias turime Lietuvoje („Užkeiktas dvaras“, „Raudonoji karalienė“, „Šešėlis ir kaulas“ ir pan.), kur veiksmas rutuliojasi visiškai išgalvotame, alternatyviame pasaulyje įtraukiant magijos elementus. Ši serija neabejotinai išsiskyrė iš labai populiarių greito veiksmo ir ryškią meilės liniją turinčių knygų įkrisdama į „Žiedų valdovo“, „Paskutinio elfo“ tipo knygų kategoriją. Kalbu ne tik apie pasaulio išvystymą, bet ir kalbos stilių, pasakojimo greitį ir panašius dalykus. Ir galiu pasakyti, kad jei antrą „Juodojo mago“ knygą skaičiau ilgai, tai trečiąją skaičiau ne trumpiau. Tiesiog ši istorija vystoma iš lėto, bet kulminacinė dalis susiskaitė žaibo greičiu!

P.S. Tai yra trečiosios knygos apžvalga. Bus spoiler’ių. Skaityti toliau “Didysis magistras – Trudi Canavan (knyga)“

Druska jūrai – Rūta Šepetys (knyga)

…1945 metų žiema. Keturi jauni žmonės: du vokiečiai, lietuvė, lenkė. Keturios paslaptys.
Jų  keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų nuo puolančios sovietų kariuomenės.
Jų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų.

1945 m. pradžioje puolant sovietų kariuomenei vokiečių karinės pajėgos chaotiškai traukiasi į Vokietiją. O kartu su jais nuo smurto bėga gyventojai iš Rytprūsių ir Baltijos šalių. Praradę gimtuosius namus, netekę artimų ir mylimų žmonių, baimės ir nevilties kaustomi pabėgėliai skuba į Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukia evakuacijai parengti laivai. Tačiau vietos juose užteks ne visiems. Paliktieji pasmerkti neišvengiamai lemčiai. Tačiau ir Baltijos jūroje tyko pražūtis nuo rusų povandeninio laivo torpedų.
Šioje tragiškoje kelionėje susipina keturių jaunų žmonių istorijos. Pabėgėlių sraute likimas  suveda lietuvę Joaną, lenkę Emiliją, Florianą iš Rytų Prūsijos ir vokietį jūreivį Alfredą. Karas jų širdyse paliko negyjančius randus, juos nuodija ir giliai slepiamos skaudžios paslaptys.
Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys – visa tai R. Sepetys meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Pirmasis originalus leidimas: 2016
Originali kalba: anglų
Originalus pavadinimas: Salt to the Sea
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 13+
Žanras/ tipas: istorinis romanas, jaunimo literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: 1945 metai
Puslapių skaičius: 320
Pasakotojas: 1 asm. (keturios perspektyvos)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://rutasepetys.com/


Rūta Šepetys – gerai žinoma rašytoja, visame pasaulyje Susijęs vaizdaspripažinimą pelniusi savo debiutiniu kūriniu “Tarp pilkų debesų“, pagal kurį dabar net kuriamas filmas. Rūta gimė lietuvio ir amerikietės šeimoje, augo JAV, Mičigane. Jos knygos išleistos daugiau nei penkiasdešimtyje šalių, trisdešimt šešiomis kalbomis. Autorės kūriniai žinomi kaip universalūs – tinkantys ir paaugliams, ir suaugusiesiems. Rūta Šepetys yra gavusi daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir Ordino “Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. “Druska jūrai“, išleista 2016 metais susilaukė milžiniško pasisekimo tarp viso pasaulio skaitytojų – ši knyga buvo išrinkta 2016 metų goodreads logo jaunimo grožinės literatūros kategorijoje geriausia iš geriausių. Skaityti toliau “Druska jūrai – Rūta Šepetys (knyga)“

Naujokė – Trudi Canavan (knyga)

Kiralijos sostinėje Imardine įsikūrusi galingoji Magų gildija atitoko po pirmojo sukrėtimo. Penkis šimtmečius trukusią magų idilę sugriovė ypatingų galių turinti jauna mergina Sonėja, priklausanti žemiausiam miesto gyventojų luomui. Kai Magų gildija paima ją savo globon, jos gyvenimas pasikeičia iš esmės – tik ar į gera?
Sutikdama likti Magų gildijoje ir tobulinti savo magiškas galias Sonėja žinojo, kad jos laukia sunkūs išbandymai. Tačiau nei ji, nei jos artimiausi bičiuliai neįsivaizdavo, su kokiu priešiškumu ją pasitiks kiti naujokai bei mokytojai. Jos bendramoksliai, galingiausių Kiralijos ir kitų šalių šeimų sūnūs ir dukros, trokšta Sonėją ne tik pažeminti, bet ir sužlugdyti. Kovodama dėl išlikimo ji pakliūva Magų gildijos didžiojo magistro globon. Bet ši globa turi savo kainą. Sonėja žino, kad didysis magistras Eikarinas saugo paslaptį, kuri juodesnė už mago apsiaustą.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: The Novice
Ankstesnės dalys: Magų gildija
Serijos pavadinimas: Juodasis magas
Patartinas amžius: +12/13
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, magija, epinė fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: magai
Puslapių skaičius: 552
Pasakotojas: trečias asmuo, kelių veikėjų perspektyva
Autoriaus puslapis: http://www.trudicanavan.com


Trudi CanavanAustralų kilmės autorė Trudi Canavan tituluojama viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio fantasy knygų rašytojų. Trilogiją „Juodasis magas“ įsigijo daugiau nei milijonas skaitytojų, ji iškart pelnė tarptautinį pripažinimą ir „Aurealis“ apdovanojimą už geriausią fantasy knygą. Štai ką galite perskaityti apie šios knygos autorę. Bet ko nepasako šios eilutės, tai kad iki tapdama rašytoja ji dirbo grafikos dizainere, tačiau būdama 25 metų sumastė įgyvendinti savo svajonę rašyti, užsirašė į keletą rašymo kursų, intensyviai tobulino savo rašymo įgūdžius ir po ketverių metų gavo minėtą apdovanojimą už apsakymą. Pirmoji “Magų gildijos“ trilogija autorei atnešė tarptautinį pripažinimą, tapo Australijos bestseleriais, antra ir trečia dalis pretendavo į prestižinius apdovanojimus ir buvo paskelbta kaip sėkmingiausias fantastinių knygų debiutas per dešimtmetį. Štai kokios liaupsės Trudi Canavan, kurios knygą tikiuosi susigundysite perskaityti.

P.S. Tai yra antrosios knygos apžvalga. Bus spoiler’ių.

Skaityti toliau “Naujokė – Trudi Canavan (knyga)“

Stiklo kalavijas – Victoria Aveyard (knyga)

Maros kraujas raudonas kaip prasčiokų, bet ji turi gebėjimų, būdingų kilmingiesiems sidabriniams: gali valdyti žaibą. Dėl to mergina tampa grėsmingu ginklu, jos gviešiasi karaliaus rūmai.
Valdžios atstovai tvirtina, kad tokie kaip Mara nepasižymi jokiais gebėjimais, kad ji tėra apgavikė, bet pasprukusi nuo princo Maveno, niekingo išdaviko, mergina sužino pribloškiančią tiesą: ji ne vienintelė tokia.
Persekiojama kerštingojo Maveno, pasiskelbusio karaliumi, Mara ryžtasi surasti kitus pusiau raudonuosius, pusiau sidabrinius kovotojus ir įtraukti juos į maištą prieš engėjus.
Jos pasirinktas kelias pavojingas, žengdama juo, mergina rizikuoja tapti tokia pačia pabaisa kaip tas, kurį ji siekia įveikti.
Ar išvydusi, kiek gyvybių kainuoja maištas, Mara ims dvejoti ? O gal klasta ir apgaulė užgrūdins ją?


stiklo kalavijasPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016
Originalus pavadinimas: Glass Sword
Ankstesnės dalys: Raudonoji karalienė
Serijos pavadinimas: Raudonoji karalienė
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, distopija, fantastika, romantika, karas
Puslapių skaičius: 448
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis:  http://www.victoriaaveyard.com


autorė

Raudonoji karalienė su trenksmu įsiveržė į jaunimo knygų mylėtojų pasaulį ir visus pavergė savo universalumu ir veiksmu. O jos pabaiga buvo tikrų tikriausias sprogimas! Tad sėdėti ir laukti metus antros dalies buvo tikra kankynė… Bet, kai pagalvoji, kad šitaip bus dar du kartus, norisi daužyt galva į sieną, nes iš trilogijos serija virto keturių dalių epu, kurio kiekviena knyga išeis vis kitais metais.

Mėgstamiausias autorės užsiėmimas rašant šią seriją yra pasaulio kūrimas. Jai svarbu “atidirbti“ visas jo smulkmenas, kad skaitytojas būtų kuo labiau įaudrintas. “Stiklo kalavijui“ Victoria prisibraižė krūvą žemėlapių, nes šioje dalyje Marė, Kalas ir visa likusi kompanija daug keliauja. Kadangi šis pasaulis yra postapokaliptinis, jis kuriamas remiantis egzistuojančiomis struktūromis.

Tai yra antros dalies apžvalga. Dėl šios priežasties tie, kurie neskaitė pirmosios, gali rasti spoiler’ių.

Taigi, kas skaitė pirmąją dalį, prisimena, kad ji baigėsi didžiuliu posūkiu ir išvertė mus iš klumpių taip galingai, kad perskaičiusi knygą tučtuojau puoliau visiems skelbti, kad tai geriausia, ką perskaičiau per… na, sakykime, tai buvo viena geriausių pabaigų, kokias tik buvau skaičiusi. Victoria Aveyard netgi yra laikoma pabaigų karaliene, nes patikėkit, kai perskaitysite “Stiklo kalaviją“, apsivošit iš naujo.

Mara su Kalu priversti bėgti nuo Maveno ir visų, kas yra matę jų veidus skelbimuose. Tačiau jie negali sėdėti ir slėptis, kai ir jie, ir Mavenas žino apie naujuosius žmones – raudonuosius su sidabrinių galiomis. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Kalas yra sidabrinis, ir Mara jaučia, kad jis gali bet kada pasitraukti, nes tai ne jo kova, jo tikslas tik atkeršyti broliui ir pamotei už tėvo mirtį.

Aš buvau kardas, gimęs iš žaibo ir Kalo ugnies – ne tik Kalo, ir Maveno. Vienas mane jau išdavė, kitas galėjo išduoti bet kurią akimirką. Vis dėlto būgštavau, kad man plyš širdis.

Šioje dalyje man labiausiai įstrigo Maros, kaip veikėjos, arkos vystymasis. Ji tiesiog grimzta į savigailą,  tamsias emocijas ir yra slegiama kaltės jausmo už visus nužudytuosius, kurie žuvo dėl jos kaltės. mavenasTokias mintis su didžiuliu pasimėgavimu kursto Mavenas siųsdamas jai žinutes ir palikdamas po savęs mirusių naujųjų žmonių šleifą. Mavenas tarsi koks piktasis vaiduoklis visur persekioja veikėjus, ypač paveikdamas Marą ir Kalą, kurių atmintyje jis vis dar gerutis vaikinukas, kokiu buvo iki mirė karalius. Autorė teigia, kad Mavenas yra jos mėgstamiausias veikėjas rašant, nes jis yra sudėtingas ir visus giliai paveikia – visi sukasi aplink jį lyg apie saulę.

Mara yra šios istorijos ašis, nes viską pasakojant iš jos perspektyvos atrodo, kad ji viską neša ant savo vienos pečių, ji daro visus sprendimus. Bet ji elgiasi taip, kad norisi užmest per kuprą ir liepti atsimerkti ir apsižvalgyti aplinkui. Ji taip susitelkusi į save, kad atstumia kitus žmones, visi jos arba bijo, arba nemėgsta. Tiesiog sunku buvo įžiūrėti kokią geresnę šios veikėjos savybę, nes autorė spalvas taip nutamsino, kad tiesiog nebežinau, ko tikėtis toliau. Pakito netgi jos moralinės vertybės, įsitikinimai. jos paaugliškas pesimizmas persisunkė rūmuose išmoktu šaltumu, Maveno išdavystė ko gero paveikė ją labiau nei Kalą.

Įsistebeilijau į nublizgintą metalą, apžiūrėjau savo atspindį. Ta mergina – Mara, Marena, žaibų mergaitė, raudonoji karalienė ir visiškas niekas – atrodė ir pažįstama, ir svetima. Lyg išskaptuota iš akmens, griežtų bruožų, su standžiai supinta kasa ir sumizgusiais randais ant kaklo. Ne septyniolikmetė, bet ne pusamžė, sidabrinė ir ne sidabrinė, raudonoji ir ne raudonoji, žmogus ir ne žmogus.

raudonoji karalienėNetgi meilės linija šioje dalyje kažkaip išsikraipė… keisti sprendimai buvo šioje vietoje, nes norėjosi tos romantikos, intrigos, bet viskas tik dar labiau susipainiojo, todėl kita dalis turėtų būti be galo įdomi, nes autorė išdavė, kad joje bus santykių augimo, tačiau neišduodama, kurių veikėjų. Plius išvysime du naujus mėgstamiausius autorės veikėjus.

Kalbant apie naujus veikėjus – šioje knygoje jų yra tikrai nemažai, nes Mara juk pabėga su pasipriešinimo kariais ir ieško naujųjų žmonių. Kaip bebūtų gaila, tačiau jie išvystyti skurdžiai, įsimintinesnė galbūt Kamerona dėl savo pykčio ir išsakytos didelės dalies tiesos apie pasipriešinimą, o daugiau… Mara, Mara, Mara… Ji ir jos jausmai karaliauja knygoje.

Kažkas rašė, kad bus labai įdomu sužinoti mūsų nuomonę apie knygą, tai galiu pasakyti, kad nesupratau, ar ji man labai patiko, a šiek tiek nepatiko, nes buvo ir tai, ir tai. Nusivyliau pagrindinės veikėjos nuosmūkiu. Skaičiau ilgai ilgai, nes na net nebegalėjau atlaikyti nuolat tvyrančios įtampos, kad  kažkas išduos, iš už kampo iššoks priešai ar kažkas paukšt, ir pagaus veikėjus. Bet sutinku, kad viskas susukta nesveikai gerai, ir niekad nežinai, kas laukia kitame puslapyje. Autorė būtų tikrai superinė scenaristė, jei dirbtų pagal specialybę.

Pabaigoje Victoria Aveyard vėl sukūrė tokią sprogdinančią kulminaciją, kad uch! Jos kuriamos kovos scenos neįtikėtinos. Bet pati pabaiga mane labai supykdė ir nuvylė, nes ta įtampa, kurią viso pasakojimo meto kurstė autorė, tiesiog smogė man į veidą. Bet iš kitos pusės galima sakyti, kad tai yra labai gerai, nes gebėti užkurti tokią emociją geba ne kiekviena knyga. Bet man to buvo per daug. Bet kokiu atveju trečios dalies lauksiu ne mažiau, nei laukiau “Stiklo kalavijo“.

Skaitėte pirmą dalį? Patinka nepagražintas veiksmas, kupinas mirčių ir žiaurumų? Mėgstate veiksmo filmus ir įtemptus trilerius? Dievinate “X menus“, “Sostų žaidimą“, “Bado žaidynes“, “Gladiatorių“? “Stiklo kalavijas“ kaip tik jums!

keturi permatomas

egliosha logo

Brangakmenis – Amy Ewing (knyga)

Brangakmenis simbolizuoja turtus, grožį ir aukštą kilmę. Tačiau tokioms merginoms kaip Violeta jis reiškia vergovę.

Gimusi ir augusi Liūne, Violeta buvo mokoma tarnauti kilmingiesiems. Patekusi į Brangakmenį, ji greitai perpranta negailestingą tiesą: kilmingųjų gyvenimo esmę sudaro žiaurumas, veidmainystė ir mandagumu dangstomas smurtas.

Violeta turi prisitaikyti prie pavojingų sąlygų ir stengtis išlikti gyva. Netikėtai gavusi progą, apie kurią nė nesvajojo, mergina nusitveria geresnio gyvenimo vilties, bet viską sujaukia netikėtai ją aplankiusi uždrausta meilė. Staiga ima grėsti kitoks pavojus. Už išsigelbėjimą Violeta gali sumokėti daugiau negu tikėjosi.


Pagrindinė informacija:  cdb_Brangakmenis_z1

Kalba: lietuvių
Išleidimo data:  2015
Originalus pavadinimas: The Jewel
Serijos pavadinimas: The Lone City (liet. Vienišas miestas)
Ankstesnės dalys: nėra
Patartinas amžius: +15/16
Žanras: distopija, jaunimo literatūra, romantika, fantastika, paranormalus
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 344
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autorės puslapis: http://amyewingbooks.com/


Jeigu ieškote ko nors, kas būtų panašaus į “Atrankos“ seriją, jums nusišypsojo sėkmė – “Brangakmenis“ puikus pasirinkimas. Ne tik jus apsups prabanga, tačiau ir pavojai bei meilė.

Autorė užaugo mažame miestelyje netoli Bostono, kuriame jos bibliotekininkė motina įskiepijo jai gilią meilę skaitymui, kai ji buvo jauna. 2000 metais Amy persikėlė gyventi į Niujorką. Čia ji studijavo aktorystę, tačiau aktorės karjera nenusisekė. Ji dirbo restoranuose administratoriaus padėjėja, aukle,  vyno dekustatore, kol galiausiai gyvenimo nuobodybė ją pastūmėjo rašyti. Ji įgijo kūrybinio rašymo vaikams MFA išsilavinimą (Master of Fine Arts – magistras). Dabar autorė gyvena Harleme, kur leidžia dienas rašydama, valgydama sūrį ir kartais žiūrėdama “Vampyrų dienoraščius“. Knyga kritikų apibūdinama “Brangakmenį“ kaip istoriją turinčią “Atrankos“ pagal Kiera Cass su The Handmaid’s Tale (Tarnaitės pasakojimas) knygų elementais.

Viršelis tikrai traukiantis dėmesį ir neabejotinai žavus. Mielai norėčiau turėti tokį paveikslą savo kambaryje ir kiekvieną mielą dieną juo grožėtis. Internete susiradau šios autorės interviu, ir labai nustebino faktas, kad autorė rašydama nesiklauso jokios muzikos. Paklausta, kaip atsirado knygos pavadinimas, ji atsako, kad iš pradžių norėjo pavadinti istorija paprasčiausiai The Auction (liet. Aukcionas), tačiau jos rašto darbo vertintojas (kadangi būtent taip prasidėjo istorija; nuo namų darbų studijų laikais), pasiūlė pavadinti istoriją “Brangakmeniu“ (engl. The Jewel). Autorei tai labai patiko ir štai, savo lentynas galime papildyti knyga, kurios pavadinimas traukiantis akį. Autorė mėgsta save įvardyti kaip mėgėją skaityti tas pačias knygas ne vieną ir ne du kartus, jeigu tik šioji jai sugebėjo patikti. Ji ne kartą ir ne du kartus iš naujo perskaitė visas Hario Poterio sagos dalis, kaip ir Žiedų valdovo trilogiją.

O dabar pakalbėkime apie knygą. Pirmas dalykas, kuris patraukė mane, buvo būtent viršelis. Kaip jau minėjau, jis tikrai yra pritrenkiančio grožio, o kai perskaičiau anotaciją, tiesiog negalėjau šios istorijos neperskaityti. Prieš knygai pasirodant prekyboje, buvo pristatytas anonsas, kuris tik dar įpylė daugiau žibalo į ugnį. Ir, vos atsiradus laisvesnei minutei bei gavus knygą, puoliau ją skaityti.

Visą laiką, kurį praleidau prie šios knygos, galiu padalinti į tris dalis: žiovulys, staigus lipimas į kalną lydimas delno trenkimu sau į kaktą, o trečiąją dalį įvardinčiau galvos linkčiojimu, kurį užsibaigė plačiai pražiota burna. Kaip jau matote ir galite suprasti, pati pradžia nebuvo man pati įdomiausia istorijos dalis, tačiau ji buvo ganėtinai svarbi. Juk čia jūs susipažįstate su visu nuostabiu knygos pasauliu, kuris tikrai netgi ir šiurpą gali paskleisti po jūsų kūną.

-Viltis vertingas dalykas, ką? – tyliai klausia ji. – Vis dėlto mes jos nevertiname, kol [ne]prarandame.

Pati pradžia buvo labai ilgas visuomenės pristatymas, merginos paruošimas aukcionui, jos įsitaisymas kunigaikštienės namuose. Nieko įdomaus ir ypatingo, jeigu jūs mėgstate daugiau pavojus ir veiksmą. Bet, žinoma, kantriai perskaitykite pradžią, nes jos dėka knygos galas pavirs jums tik įdomesne dalimi.

Antroje dalyje jau atsiranda vaikinas ir per maždaug 50-70 puslapių (skaičius gali skirtis priklausomai ar yra skaitoma elektroninė versija, ar popierinė ar vertimas) vyksta staigus įsimylėjimas ir jausmų augimas, o trečioje atsiranda pasekmės ir tikrai netikėta pabaiga. Taip žmonės, knygos galas privers žagtelėti ir pradėti domėtis, o kada bus tęsinys.

Prisimenu, ką sakė Liūtė per Deilijos laidotuves. Mes gimdome joms vaikus. Mes turime valdžią.
-Todėl mes jus įsigyjame, – toliau kalba kunigaikštienė. – Visiems rodome, puošiame jus ir elgiamės kaip su naminiais gyvūnėliais. Toks gyvenimas Brangakmenyje. Vienintelis mūsų užsiėmimas- rūpintis savo reputacija. Mūsų kasdienybę sudaro apkalbos, – kunigaikštienė skvarbiai pažvelgia į mane.

Tačiau  nemeluosiu, jeigu autorė būtų pristačiusi tą vaikinuką kur nors pradžioje, vos tik merginai pasirodžius kunigaikštienės namuose, manyčiau, viskas būtų pavykę geriau ir istorija gal netgi dar atrodytų natūralesnė ri įtikinamesnė. Bet nieko, kai įsitrauki į knygos pasaulį, gal ir gerai, kad kai kurie dalykai yra pagreitinti. Juk tikrai nesinori skaityti x puslapių apie orą ir bites tam, kad tarp jų sukurtum stipresnius ryšius. Bet… vis dėlto tas žaibiškas meilės augimas buvo man didžiausias šios istorijos minusas ir priežastis, kodėl nubaudžiau šia istoriją, nors sukurtam pasauliui  bei minčiai duočiau penkis kačiukus, kadangi ji buvo kiek šiurpi, tiek nauja, dar menkai liesta. Bet toji romantika… arba ją reikėjo pradėti anksčiau, ar iš viso to vaikino nekišti į šią knygą.

Pačių veikėjų vystymas yra ganėtinai paprastas. Toje ilgoje įžangoje autorė pagrindinei veikėjai suteikė priežastį mėginti pabėgti iš Brangakmenio ar bent kiek kovoti dėl savo gyvenimo. Tas asmuo, žinoma, yra šeimos narys, sesuo. Vėliau knygai įpusėjant šioji priežastis įgauna didesnį mastą ir prie jos prisideda dar vienas asmuo. Taigi, varomasis veikėjos variklis yra aiški ir savaime suprantamas.

Pats sukurtas šios istorijos pasaulis tikrai įdomus ir žavingas. Truputį net maloniai bauginantis. Man patiko kunigaikštienės, tos visos intrigos. Tikrai pasinėrusi skaičiau, kas vyksta istorijoje ir laukiau, kas gi bus toliau. Esmė yra ta, kad turtingi žmonės negali turėtų vaikų. Jos paprasčiausiai negali jų išnešioti. Tačiau buvo pastebėta, kad merginos iš žemesnio visuomenės sluoksnio gali tapti surogatinėmis motinomis ir išnešioti kilmingųjų palikuonis. Todėl yra kuriamos mokyklos, kur merginos galinčios būti surogatinėmis motinomis, yra mokomos ir ruošiamos šiam garbingam darbui. Tik knygos gale sužinome, kad gal šis darbas nėra jau toks ir garbingas.

Taip, kai atrodys, kad knygą perpratote, autorė ims ir numes granatą 😀

Pagrindinė veikėja yra vardu Violeta. Jai yra šešiolikmetė mergina ir ji buvo paimta iš savo namų būdama dvylikos. Ar ji nori būti surogatine motina? Žinoma, kad ne. Mergina nenori būti nėščia ir gimdyti vaikų. O kas norėtų būnant 16? Violeta nori grįžti namo ir būti su savo šeima.

Istorijoje ji yra ganėtinai paprasta mergina, kuri turi moralinius pagrindus, tikslus, tačiau mintyse vis tiek ją įsivaizdavau kaip pilką pelytę, kuri tiesiog vietomis plaukė pasroviui. Tačiau tai kartu jai suteikė ir savito žavesio bei leido lengvai su ja susitapatinti. Bet… pripažinkime, piktadariai visados moka patraukti mūsų dėmesį. Pati ryškiausia asmenybė “Brangakmenyje“ yra kunigaikštienė. Ir, reikia pripažinti, tikrai įspūdinga piktadarė. Tokiai moteriai nenorėčiau pastoti kelią, tačiau iš šalies su malonumu stebėčiau ją. Nuo pat pirmo momento, kai ji iš tikrųjų pasirodo mums, skaitytojams, bei pagrindinei veikėjai, suvokiame, kad ji nėra gerietė. Oi… toli gražu iki to.

Vėl atsistojusi priešais mane, kunigaikštienė ilgai stebeilija man į veidą.
Paskui smarkiai tvoja per jį atpakalia ranka.
Skausmas nutvilko skruostą, iš akių  pažyra žiežirbos. Aikteliu ir priglaudžiu delną prie sumuštos vietos. Oda dega, ašaros temdo akis. Gyvenime dar niekas nemušė manęs.
<…>
Kunigaikštienės veidą nušviečia keista širdinga šypsena, nors moteris ką tik man smogė.
-Tikrai nenoriu daugiau to daryti, – sumurkia  aksominiu balsu. – Tikiuosi, prisiminsi šį pojūtį.

Man patiko faktas, kad pagrindinė veikėja turėjo talentą muzikai. Kad ji grojo violenčele. Labiausiai įsiminė dėl šios priežasties viena vieta, kur ji groja kilmingiesiems.

-Tai buvo neįtikima, – sako jis, kai mudviejų žvilgsniai vėl susitinka. – Dar nesu girdėjęs šitaip griežiant.
-Ak, – sakau ir suskumbu pridurti: – Ačiū.
-Jie neįvertina tavęs, – taria vaikinas, dirstelėdamas į pokylių salės pusę. – Kilmingieji mano, kad tavo muzika yra nuosavybė. Kad tokią teisę jiems suteikia pinigai.
-Argi nesuteikia? – tepaklausiu.
Ešas spokso į mane neįskaitomu veidu.
-Ne, – atsako jis.

Istorijoje tikrai labai pabrėžiama pinigų svarba. Viskas, kas yra daroma, turi priežastį – veikėjams reikia pinigų ar valdžios. Tas mūsų vaikinas, kuris čia yra meilės objektas, ne savo noru lydi jaunas damas į pobūvius ir jas moko, kaip sugundyti vyrus. Jis tai daro dėl savo šeimos, kuriai reikia pinigų.

Taigi, istorijoje yra iškeliama ne tik sluoksnių problema, tačiau ir verčiama susimąstyti apie savęs paaukojimą dėl kažko geresnio. Taip pat verta paminėti, kad šiame pasaulyje kai kurie žmonės turi galias. Violeta jas turi ir dėlto ji labai reikalinga kunigaikštienei, kadangi šio pasaulio valdovas turi sūnų.  Iki jo pirmojo gimtadienio turi būti sudaryta vedybų sutartis. Kunigaikštienei reikia dukros, ir greitai. Todėl, kad Violeta gali paskubinti tokį procesą, kaip nėštumas, ji yra vertinga. Oi, kaip vertinga.

Viską bendrai apėmus, jeigu ne keistokai įsimaišiusi ir greitai išaugusi meilė, istorijos mintis, pasaulis yra tikrai tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Taip pat reziume – šia istorija galima mėgautis ir tikrai kiekvienas suras joje, kas jam patiktų: ar tai greitai auganti meilė, ar intrigos, ar tabu temos nagrinėjimas. Ką jau ką, tačiau pradėję skaityti šią knygą, jūs  lengvai į ją įbrisite ir norėsite daugiau.

 

tryskitty

 

Magų gildija – Trudi Canavan (knyga)

Po penkių šimtų metų ramybės nutiko tai, ko Magų gildija bijo labiausiai – gatvėmis bastosi nemokyta magė…

Šiemet, kaip ir kasmet, Imardino magai susiburia išprašyti iš miesto nepageidaujamų gyventojų. Apsigaubę apsaugine burtų skraiste, magai stovi gatvėje nė trupučio nebijodami nei valkatų, nei niekdarių, kurie savo ruožtu niekina magus ir jų darbus, kol įpykusi jauna mergina, galima sakyti, visai dar vaikas, sviedžia į nekenčiamus įsibrovėlius akmenį ir šis… lengvai pramuša magišką užtvarą.

Nutinka tai, ko Magų gildija seniai bijo. Mieste radosi Gildijai nepriklausantis asmuo, turintis neįsivaizduojamai stiprių, bet nevaldomų magiškų galių, – mokslų neišėjusi magė. Ją būtina rasti ir pradėti mokyti, kol neatsargiai elgdamasi su galiomis, kurių negeba valdyti, nesunaikino savęs ir viso miesto.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: The Magicians’ Guild
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Juodasis magas
Patartinas amžius: +12/13
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, magija, epinė fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: magai
Puslapių skaičius: 440
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis: http://www.trudicanavan.com


Trudi CanavanAustralų kilmės autorė Trudi Canavan tituluojama viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio fantasy knygų rašytojų. Trilogiją „Juodasis magas“ įsigijo daugiau nei milijonas skaitytojų, ji iškart pelnė tarptautinį pripažinimą ir „Aurealis“ apdovanojimą už geriausią fantasy knygą. Štai ką galite perskaityti apie šios knygos autorę. Bet ko nepasako šios eilutės, tai, kad iki tapdama rašytoja ji dirbo grafikos dizainere, tačiau būdama 25 metų sumastė įgyvendinti savo svajonę rašyti, užsirašė į keletą rašymo kursų, intensyviai tobulino savo rašymo įgūdžius ir po ketverių metų gavo minėtą apdovanojimą už apsakymą. Pirmoji “Magų gildijos“ trilogija autorei atnešė tarptautinį pripažinimą, tapo Australijos bestseleriais, antra ir trečia dalis pretendavo į prestižinius apdovanojimus ir buvo paskelbta kaip sėkmingiausias fantastinių knygų debiutas per dešimtmetį. Štai kokios liaupsės Trudi Canavan, kurios knygą tikiuosi susigundysite perskaityti.

Anot goodreads logo, tai knyga “Eragono“, “Sabrielės“ ar “Narnijos kronikų“ gerbėjams. Aš degiau smalsumu perskaityti šią istoriją, tačiau mano didžiam siaubui knygos pradžioje radau kelis žemėlapius, kas reiškia, kad atsidursite visiškai naujame pasaulyje, kuriame teks prisitaikyti. Galbūt reikėtų pasakyti, kad man knyga+žemėlapis=bėk tolyn 😀 Tikriausiai todėl, kad visada tokiu atveju būna daug judėjimo, daug naujų vietų aprašymų, o tai dažnai vargina skaitytoją. Dargi reikia nepamiršti paminėti, kad knygos pabaigoje radau dar vieną baisų daiktą, kuris vadinamas žodynėliu. Ir jis netgi ne vienas… Šitam daiktui alergija man išsivystė skaitant Šatrijos Raganos “Sename dvare“ 😀 Tačiau, nepaisant šitų dviejų mane šiurpinančių dalykų (pastebėjote, kad visos didžiulio pasisekimo sulaukusios knygos turi žemėlapius? Pvz.: Eragonas, Sostų žaidimas ir kt.), knyga pasirodė besanti puikiai surašyta istorija, nesivaikanti pigių madų, kurios veiksmas rutuliojasi pasaulyje, kuriame magai yra ir geriečiai, ir blogiečiai. Žiūrint kas į juos žiūri.

Sonėja yra pagrindinė veikėja, kuri yra iš nepasiturinčiųjų, beveik priskiriama valkatoms, kurias per kasmetinį valymą magai varo iš miesto. Kaip galite suprasti, paprastiems vargšams magai atrodo mistinės pavojingos būtybės, kurios neatneša nieko gero, o sieja vien blogį, nors jų pagrindinė pareiga – tarnauti žmonėms. Paprastų žmonių akimis magai yra blogiečiai, kurie padeda tik turtingiesiems. Ir magais tampama tik su pačių magų priežiūra, pažadinant ir išmokant suvaldyti galias.

Taigi, kai Sonėja paleidžia akmenį ir pramuša stebuklingą užtvarą, kyla baisus sujudimas, nes neregėta, kad valkata turėtų magiškų galių. Tačiau ir tai nėra labai paprasta, nes neišmokusi suvaldyti savo pabudusių galių mergina kelia didelį pavojų aplinkiniams. Bet, žinoma, kadangi magai yra blogis, Sonėja įsivaizduoja gelbėjanti savo kailį ir deda į kojas, ir prasideda įnirtingos gaudynės.

– Dėl vienos suskretusios padaužos šitoks posėdis…
Rotenas nusijuokė.
– Ji sukėlė nemenką sumaištį, ar ne?

Visas pasakojimas vyksta trečius asmeniu, tad autorė suteikė galimybę “apsižvalgyti“ abejose stovyklose – tiek lūšnyne, tiek magų gildijoje. Tiesa, antras veikėjas ne paauglė (ar paauglys, su kuriuo būtų galima kažką įtarti dėl meilės istorijos), tačiau vyresnio amžiaus magas, kuris organizuoja jaunosios magės paieškas ir įsivelia į ginčus dėl merginos ateities.

Kalbant apie meilės liniją, ji mano akimis čia tokia skysta, kad geriau gal ir neieškokit jos pirmoje dalyje, nes visas dėmesys bus nukreiptas ne į ją. Kol kas labai sunku spręsti, ar meilė apskritai yra įtraukta į šitą istoriją, galbūt jos bus kitose dvejose dalyse, tad jei domina romantika ir meilės istorijos, teks šiek tiek nusivilti, nes to knygoje yra labai su saiku.

Kis pajuto, kaip tirtai nuraudo, ir apsidžiaugė, kad celėje tamsu. Sulaikęs kvapą vaikinas laukė, kad ji prabiltų, tikėjosi, kad ji pasakys, jog jaučiasi panašiai, arba galbūt jį palies…

Galiu pasakyti, kad tai gerai sukalta knyga. Jei ieškote rimtos, gerai apmąstytos istorijos, kuri išversta tiesiog puikiai ir nors veiksmas pradžioje rutuliojasi gana lėtai, tačiau skaitosi greitai – “Magų gildija“ kaip tik jums. Pats pasakojimas nėra perkrautas veiksmu, tačiau rasite porą įtemptų vietų, tačiau kas išties įsimena – tai rašymo ir pasakojimo stilius, platus žodynas ir išmonė. Rekomenduočiau knygą gal kiek vyresnio amžiaus paaugliams, netgi new adult kategorijai, nes jie tikrai labiau įvertins ir supras, kodėl šita serija sužavėjo pasaulio skaitytojus.

Knyga skaitytojų yra vertinama gana dviprasmiškai, vieniems ji labai patiko, kiti neliko sužavėti. Tačiau aš galiu suprasti kodėl taip yra. Jei jums prie širdies klasikinės istorijos, kaip Haris Poteris, Eragonas, Paskutinis elfas ir pan., kur autoriai nepataikauja popsines greito veiksmo ir meilėm besitaškančias istorijas pamėgusiems skaitytojams, o kuria pasaulį, kuris yra puikiai apgalvotas (ir dar geriau aprašytas), veiksmas sudėliotas taip, kad istorija užsibaigia išsprendžiant vieną bėdą, bet tučtuojau iškeliant dar didesnę ir pavojingesnę. Atkreipkite dėmesį į tai, ko ieškote, ir galbūt “Magų gildija“ bus būtent tai, ko jau seniai neskaitėte.

keturi permatomas
egliosha logo

Tigro kelionė – Colleen Houck (knyga)

Pavojai. Širdgėla. Pasirinkimai.

Ar amžinybė per ilga, kad tiek lauktum tikrosios meilės?

Penki mitiniai kinų drakonai ir atvira jūra kviečia leistis į trečiąją kelionę – šįkart Kelsė Heis turės surasti deivės Durgos juodųjų perlų vėrinį ir išvaduoti mylimą Reną iš prakeiksmo, o sykiu ir nuo netikėtos amnezijos. Padėtį apsunkina Reno brolis Kišanas, kuris siekia Kelsės dėmesio ir meilės tuo metu, kai ji labiausiai pažeidžiama.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Voyage
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas, Tigro beieškant
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija, romantika
Puslapių skaičius: 592
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėTikriausiai nežinote, kad Colleen yra vyriausias vaikas tarp septynių brolių ir seserų, galbūt todėl ji labai mėgsta tvarką, kai kiekvienas daiktas turi savo vietą. Netgi Tigro kelionės dedikacijoje apie tai užsimenama – “Skiriu tėvams, Bilui ir Keitei, kuriems teko atsisakyti nuotykių, kad užaugintų septynis vaikus“. Iki parašant ir parduodant savo pirmąją seriją Tigrų saga ji dirbo gestų kalbos vertėja (nustebot? Aš tai tikrai!), ir, jei nerašytų, tuo ir užsiimtų. 2008 metais įkvėpta J.K.Rowing ir S.Meyer ji pati ėmėsi kūrybos. Iš vienos ji perėmė nuotykius ir pabaisas, iš kitos – romantiką ir pavojus.

Tigro kelionę, anot autorės, iš trijų pirmųjų buvo rašyti linksmiausia. Šioje dalyje bus atskleisti labai svarbūs klausimai, tačiau iškils ir naujų problemų.

Tai yra trečios dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos ar antros dalies, gali rasti spoiler’ių.

Prisimenate, pirmą knygą prilyginau pasakai? Antrojoje pasaka pinasi su nuotykiais… O trečioji persunkta romantika ir pavojais! Trečia dalis prasideda ten pat, kur baigėsi Tigro beieškant. Renas stebuklingai nepamena Kelsės, bet tai ne pabaiga – jis net negali būti šalia jos, nes tiesiog fiziškai blogai jaučia jos buvimą. Tačiau mergina tikrai nesiruošia nuleisti rankų ir stengiasi susigrąžinti mylimąjį. Bet Kišanas taip pat nesėdi dykas – jis stengiasi užkariauti Kelsę, ir tai tikrai atrodo gana keistai, kai mergina bando padalinti savo dėmesį dviems vaikinams, kuriuos abu myli, tačiau skirtingai (neprimena Belos-Edvardo-Džeikobo?). Ir visa tai – nuotykių sūkuryje!

viršelisKaskart skaitydama kitą Tigrų sagos knygą maloniai nustebina autorės išmonė ir fantazija, nes ji tikrai atlieka savo namų darbus, pasidomi visomis įmanomomis legendomis ir sugalvoja vis naujų nuotykių, naujų išbandymų, kurie vis keičiasi, ir jie visi tokie skirtingi, užduočių daug ir jos aprašytos su tokiu išradingumu… Žodžiu galima tik pavydėti užsidegimo, vaizduotės ir žinių. Viršelyje drakonas pavaizduotas ne veltui – užduotys, padėsiančios rasti deivės Durgos vėrinį ir atkovoti dar 8 valandas, kai tigrai gali būti žmonėmis, vyksta drakonų karalystėse, kur reikia įvykdyti ne vieną žygdarbį. Šią dalį galima netgi sulyginti su Heraklio žygdarbiais, nes reikia pasitelkti ne tik jėgą ir greitį, bet ir apsukrumą bei protą.

Man patiko dalis su drakonais, kurių reikšmė ir gebėjimai bei užduotys buvo puikiai apgalvotos, unikalios ir tartum ištrauktos iš pasakų. Kai pagalvoji, vieną vienintelę užduotį galėtum išplėtoti iki knygos apimties, o čia jų buvo net ne viena. Tai buvo kvapą gniaužiantys nuotykiai, pilni pavojų, fantastikos ir… romantikos.

Taip, šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama ne tik žygdarbiams, kurie padės įveikti piktojo Lokešo užkeikimą, o ir romantinei linijai. Tigro kelionėje toliau vystomas meilės trikampis, ir autorė vis mėto Kelsę (ir mus kartu) nuo vieno vaikino prie kito, priversdama rinktis iš dviejų. Žinoma, Kelsė apakinta meilės, nesaugumo jausmo, pykčio, atsakomybės ir gailesčio elgiasi taip, kad kartais ją norėtųsi kaip reikiant papurtyti, tačiau vis tiek – romantika šioje knygoje verčia dūsauti ir graužti nagus iš pavydo.

– <…> Pamilau ją iš pirmo žvilgsnio. Vos nenumiriau dėl jos. Apkeliaučiau visą pasaulį, kad tik ji šypsotųsi ir būtų laiminga. <…> Laikausi jos kaip vijoklis, kuriam reikia medžio, kad išgyventų. Ji supančiojo mane amžiams. Ji – mano prieglobstis. Ji – mano gyvenimo prasmė. Užkariauti jos širdį ir ją išlaikyti yra vienintelis mano gyvenimo tikslas.

Ko jau ko, tačiau romantikos čia nepritrūks, nes perskaitysite netgi ne vieną legendą – meilės istoriją, kurią papasakos veikėjų lūpos. Tačiau, kai pagalvoju dabar, daugiausia tai bus tragiškos meilės istorijos… Na, bet visos gražiausios legendinės istorijos tokios ir yra – nuklotos rožių spygliais ir sunkumais, juk greit pasimiršta tik lengvi dalykai.

Visos knygos detalės keistai susipina į krūvą ir kai pagalvoji, kad štai to galėtų ir nebūti, bet tada kažkas kita iškristų iš vietos ir nebetiktų bendrame paveiksle.

Prie viso to dar ir prisideda kažkur į nugarą šnopuojantis nemirtingasis Lokešas, trokštantis viso pasaulio galios ir kai ko daugiau.

– Kas iš tų mano norų. <…> Yra vienas dalykas, kurio net aš, kad ir koks galingas, vienas negaliu turėti. Spėkit, kas tai?

Pabaigoje tikrai likau… pikta? nusivylusi? išsigandusi? Nepagalvokit, kad nepatiko, tačiau labai labai nenorėjau, kad nutiktų tai, kas nutiko pabaigoje. Nes Kelsė šioje knygoje elgiasi būtent taip, kaip nesielgčiau aš, tad ir pabaigoje ji padaro tai, kas jai atrodo geriausia, todėl sėdžiu va spėliodama, kas bus, nes kartą netyčia užmačiau paveiksliuką-spoileriuką, ir būgštauju, kad Kelsė iškrės kvailystę, kuri viską pasuks visiškai kitu kampu. Bet kokiu atveju – privalau kuo greičiau gauti ketvirtą knygą Tigro likimas! Beje, ja serija neužsibaigs, fanai jau kelerius metus laukia penktosios dalies pavadinimu Tigro sapnas, kurios išleidimo data niekur neskelbiama.

Ši knygų serija yra skirta tiems tikriesiems nuotykių mylėtojams ir mėgstantiems skaityti knygą ilgai ir pasigardžiuojant. Taip pat ši knyga yra visiems mitologijos gerbėjams ir nepailstantiems romantikams, kurie tiki amžina meile. Kiekviena Colleen Houck knyga yra nepaprasta ir paliekanti stiprų įspūdį ir troškimą kuo greičiau gauti tęsinį, nes paskutiniame skyriuje iš naujo užsuka karuselę, iš kurios nesinori išlipti.

Šios serijos knygos lietuvių kalba:

lt


keturi permatomas

egliosha logo

Miestas be padangės – Neringa Vaitkutė (knyga)

Pirmas kelias savaites negalėjau suprasti, kaip galima gyventi tame siaubingame Ovarione. Kaip įmanoma ištverti neregint dangaus. Kaip galima gultis, keltis, ką nors veikti, kai nėra erdvės, nėra vėjo, tik amžina grėsmė patekti Komitetui į nagus. Ir dingti be žinios. Nesupratau, kas verčia žmones palikti namus anapus ir veržtis į patį bjauriausią miestą visatoje.
Paskui supratau. Baimė.

Ovarionas – miestas, pilnas paslapčių. Jį saugo skraidantys metaliniai sargai, o praeivius seka žybčiojančios švieselės. Čia namai atsimena savo šeimininkus ir neįsileidžia nekviestų prašaliečių. Čia žmonės keliauja mėgindami apsisaugoti nuo vis plintančios Neregimybės. Čia daugelis dingsta be žinios…
Šiame mieste prieglobsčio ieško ir Jorė Amarilė. Ji nėra paprasta paauglė. Jai paklūsta tamsa. Jorės balso apžavėti žmonės nejučia ją pamilsta, o jai tylint eina iš proto. Besigviešiančių panaudoti tokias galias piktam netrūksta.
Kuo pasitikėti nesvetingame Ovarione, mieste be padangės?


1Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Miestas be padangės
Ankstesnės dalys: Tamsa, kuri prabudo
Serijos pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Patartinas amžius: +11
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, distopija, paranormalūs, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: vienaragiai, pėdsekiai, sergėtojai, priekaištai
Puslapių skaičius: 232
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis:


autorėTai yra antros dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos dalies, gali rasti spoiler’ių.

Neringa Vaitkutė  teigia, kad ši serija nuo ankstesnės (Vaivorykščių arkos) skiriasi tuo, kad čia rasite mažiau stebuklų – daugiau emocijų. Tai knygos tiems, kam patinka sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, ir tiems, kam patinka nuotykiai, paslaptys bei sąmokslo teorijos.

Išvydusi šios knygos reklamą el.knygyne užkibau ant jos aprašymo – draugėms ausis išūžiau bepasakodama, kaip laukiu šios knygos ir kaip noriu ją perskaityti 😀 Ir autorė su diiideliu kaupu išpildo nuotykių pažadą. Antrą Tamsos, kuri prabudo dalį galėčiau netgi palyginti su Tigro užkerėjimu, kadangi teks apsilankyti ne vienoje neįprastoje vietoje ir bėgti nuo pavojų.

Jorė Amarilė jau kuris laikas gyvena Ovariono mieste, kur vyrauja amžina naktis – jis tartum miega po aklinu gaubtu, o kelią apšviečia virš galvos visur kartu keliaujančios švieselės. Ji visąlaik tyli, nenorėdama pririšti prie savęs žmonių, bet taip tik veda savo šeimininkę iš proto, kol galiausiai Jorė ir jos pūkuotasis augintinis vizgalas Haroldas atsiduria gatvėje, kur ir prasideda nuotykiai. Pagrindinė veikėja gauna anoniminį kvietimą atvykti į Vindjodrilų šeimos rezidenciją prabangiame Ovariono rajone.

Bekeliaujant ten jos tyko nemažai pavojų, tačiau tuo pačiu ji susiras naujų draugų, naujų pagalbininkų.

Ovarionas tai didžiulis miestas, išsidėstęs žiedais žemės paviršiuje ir nesibaigiančiais tuneliais po žeme. Jorei tenka apkeliauti vos ne visą jį, kad pasiektų savo tikslą. Kuris kelionės eigoje pasikeičia, bet nenoriu išduoti kaip.

iliustracijaŠi dalis buvo ta, kaip veikėja yra paliekama kapstytis kaip išmano. Iš jaukių Vindjodrilų namų mergaitė išsiunčiama į didžiulį miestą, kuriame netrukus lieka viena su savo mažiuku gyvūnėliu/draugu vizgaliuku. Jie apsilanko tokioje daugybėje vietų, kad net galva sukasi nuo naujų patalpų/erdvių/vietovių aprašymų, o kur dar nauji stebuklingi veikėjai, jų išvaizda, įpročiai, gebėjimai ir t.t. Taigi, kaip suprantate šioje dalyje bus daug veiksmo ir nuotykių, kurie mėtys Jorę iš vieno Ovariono miesto krašto į kitą.

Miete be padangės įvykiai rutuliojasi greitai ir įgauna tam tikrą pagreitį – Jorė yra ieškoma ir persekiojama dėl kažko, ką ji sugeba padaryti. Dėl jos gali pasikeisti visa nusistovėjusi tvarka, kur žmonės gyvena nuolatinėje baimėje arba dėl Neregimybės, arba dėl Komiteto.

Praėjusioje dalyje buvo šiek tiek papasakota apie Jorę ir jos prigimtį, tad šioje dalyje atskleidžiama dar daugiau detalių, bet užmenama ir naujų mįslių, į kurias atsakymą gausime tik trečioje knygoje, kuri, tikiuosi, greit pasirodys! Laikas Ovarione lekia šuoliais, mergaitė auga, jos tamsa, kaip ir sakė piktadarė Ruta, traukiasi. Ji jau nebe ta naivi mergaitė, kuri vežimu atvažiavo į sodybą Edrilinkų Aukštumose. Ji nebesėdi sudėjusi rankų ir nelaukia, kada kažkas ateis ir padarys viską už ją, kaip darydavo mama.

O aš taip ir neįstengiau užmigti. Kaupiau visą man dar likusią narsą.

Kaip pirmojoje knygoje, taip man labai patiko ir antrosios stilius: pasakojimas liejasi lengvai, rašoma vaizdingai, neilgais maloniais skaityti sakiniais. Į bendrą veiksmo, puikios kalbos ir stiliaus katilą galima įmesti dar ir gabaliuką humoro, kuris nuskaidrina tamsesnes knygos vietas.

– Žmonės labai keisti, jei kalbama apie švarinimosi reikalus. Slapsto savo nuogumą ir maudosi tik panašių į save draugijoje. bet ir tai nelabai mėgsta. Mieliausiai prausiasi vieni, turbūt tai, ką slepia po drabužiais, neapsakomai baisu.

Ši serija yra pirmoji mano skaitoma parašyta lietuvių kūrėjos. Anksčiau labai baidžiausi gentainių kūrinių, bet ši, nors skirta jaunesniems skaitytojams (pagal veikėjos amžių), tačiau turėtų patikti visiems. Knygose fantastinis pasaulis ir jo gyventojai bei padarai apgalvoti labai kruopščiai; jei ne šiek tiek lietuviški vardai nežinant autoriaus netgi pagalvotumėte, kad tai labai kokybiškai išversta pasaulinio pasisekimo (kaip Paskutinis elfas) sulaukusi knyga. Man šioje serijoje patinka viskas – nuo pasakojimo iki knygos išvaizdos (neįprato formato, viršelių, puslapių apipavidalinimo). Tamsa, kuri prabudo būtų visiškai negėda dovanoti paaugliams, norint paskatinti juos skaityti ir praturtinti žodyną. Va kaip man patinka Neringos Vaitkutės kūryba 😀

keturi permatomasegliosha logo

Tamsa, kuri prabudo – Neringa Vaitkutė (knyga)

„Niekada neišleisk tamsos iš narvelio. Tamsa pirmiausia suryja išlaisvintojus.“

Jorė Amarilė visad stengėsi galvoti, jog yra paprasta paauglė, o jųdviejų su mama gyvenimas – visiškai normalus. Tai kas, kad ji niekada nesirgo. Kad jaučiasi svetima, kur beatsidurtų. Tai kas, kad nuolat tenka paskubomis nakčia kraustytis vis į kitą miestelį, lyg kažkas vytųsi. O gal iš tiesų yra nuo ko slapstytis?Vieną dieną ima dėtis neįtikėtini dalykai ir Jorė Amarilė atsiduria keistame senoviniame pasaulyje, kur šalia žmonių gyvena šiurpūs ir įstabūs padarai. Kur, pasirodo, visuomet buvo jos namai. Bet nuo šiol slapstytis teks dar daugiau – niekas neturi sužinoti, kas Jorė yra iš tikrųjų. Tačiau pirmiausia tiesą apie save turi išsiaiškinti ji pati…

Kartais taip būna: atrodo, kad šalia kažkas krusteli, o atsisukusi pamatai, kad nieko nėra. Tuščia. Tik ten ne tuštuma, ne šešėliai, ne žvėriūkštis šmurkštelėjo į krūmus. Tai pėdsekiai seka ką nors kitą. Ne tave.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Patartinas amžius: +11
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, distopija, paranormalūs, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: vienaragiai, pėdsekiai
Puslapių skaičius: 256
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis:


autorėNeringa Vaitkutė Lietuvos vaikų/paauglių knygų rašytojų padangėje tikrai ne naujas vardas. Ankstesnės jos knygos (Vaivorykščių arkų trilogija) sulaukė pripažinimo tarp jaunųjų skaitytojų, o Vaivorykščių arkos tapo Reikšmingiausiu 2013 metų debiutu vaikų literatūros srityje. Ši autorė garsėja savo kuriamų pasaulių turtingumu, įtraukiančiu siužetu ir žodinga kalba. Knygoje Tamsa, kuri prabudo rasite visus tris ką tik išvardintus dalykus.

Kas seka mūsų must read sąrašus tikriausiai pastebėjo, kad ši knyga jau seniai ten kybo, ir galiausiai aš ją perskaičiau. Šiaip esu labai snobiška lietuvių literatūros atžvilgiu, tačiau šios knygos ištrauka sudomino mane dar sausį, o antros dalies (Miestas be padangės) net nežinodama, kad tai Tamsos, kuri prabudo tęsinys, su nekantrumu laukiau. Kas skaitė knygos aprašymą mane tikrai supras.

Ši knyga pasakoja apie trylikametę Jorę Amarilę, kuri su mama vis kraustosi į naują vietą, kol vieną dieną tenka nebe ramiai susirinkus daiktus kraustytis, tačiau strimgalviais lėkti iš eilinio daugiabučio nežinomame Lietuvos miestelyje, bėgant nuo Jorei nežinomos grėsmės. Ir štai per vieną dieną apsiverčia visas jai pažįstamas pasaulis, nes mama nusprendžia nebe bėgti, o sugrįžti namo. Tik namai pasirodo nėra Lietuvoje, o kažkokiame stebuklingame (bet kartu ir pavojingame) pasaulyje, kuriame galima rasti vienaragių, baltų pūkuotų vizgalų, sparnuotų drakonykščių, bjaurių išvisų… ir žmonių, tarp kurių gali būti kažkas linkintis blogo. Tačiau Jorė Amarilė čia ras ir naujų draugų. Ir galbūt pirmąją meilę.

„Jie tenori tave prisijaukinti, – įkyriai šnabždėjo sveiko proto balselis. – Prisijaukinti kaip laukinį žvėriuką, nepratusį prie žmogaus rankų šilumos.“
„Na ir gerai… — gižiai susiraukusi atsakydavau pati sau. — Aš ne juodasis vienaragis. Ne Atskalūnas Fareblikas. Aš mergaitė. Aš turiu nuolankumo. Tikrai turiu. Ir man reikia ką nors mylėti, kitaip sužiedėsiu kaip duonos kriaukšlys, sutrupėsiu į mažus piktus trupinėlius ir niekas niekada negalės manęs surinkti.“

Tai istorija apie mergaitę, kuri iš savo paprasto, nuobodaus ir tuo pačiu neįprasto gyvenimo patenka į visiškai kitokį pasaulį, kuriame turės išsiaiškinti, kas ji iš tiesų yra.

Ko gero jau supratote, kad tai fantastinė distopinė istorija apie keistą pasaulį su keistu reiškiniu, kuris jį naikina. Už kiekvieno posūkio Jorės vis kažkas tyko, ir sunku suprasti, kas yra draugas, o kas priešas. Tačiau aišku viena – Jorė čia turi suvaidinti svarbų vaidmenį, nors ir pati to dar nesupranta. Nes ją visą laiką kažkas stebi. Šioje knygoje kartu su pasakotojo tekstu skyriaus pabaigoje rasdavau kažkieno tartum kompiuterinius pranešimus, kurie istorijoje aiškumo daug tikrai neįnešė, tik painiodavo keistais moksliškais išsireiškimais ir kodiniais pavadinimais. Kaip žadėjo autorė, čia netrūks sąmokslo teorijų, nes imsi galvoti kas, kaip, su kuo, spėliosi, kas slepiasi tamsoje, įtarinėsi bet kurį ir galiausiai vis tiek baisiai nustebsi!

Pranešimas Nr. 1422
Objekto aklimatizacija vyksta sėkmingai, stebimas laipsniškas pagrindinės veiklos stiprėjimas. Fiksuojamas netikėtas objekto prisirišimas prie anksčiau numatyto apdorotojo. Prašau leidimo įtraukti jį į procesą ir toliau pagal aplinkybes derinti abu veiklos planus. Kol kas smūginės stimuliacijos laikas neapibrėžtas.

Knygoje Tamsa, kuri prabudo rasite naują nuostabų ir iki smulkmenų apgalvotą pasaulį. Ir, nors galėtum pagalvoti, kad jis bus tamsus ir niūrus, šie nauji Jorės namai nupiešti pačiomis šviesiausiomis spalvomis nepaisant artėjančios nelaimės nuojautos. Man ten viskas labai patiko, netgi vaiduokliškas namas miške ar skardis virš Miglų slėnio. Kraštovaizdžio aprašymai išties stebuklingi ir labai jausmingi.

Kvepėjo nenusakomai, saldžiai ir stipriai, net galva svaigo. Dievaži pamaniau, kad tuoj apgirtusi nuo gaivos išdribsiu lauk.

Ko gero labiausiai mane sužavėjo autorės rašymo stilius, be galo turtingas žodynas, porą sykių vertęs netgi įsijungti sinonimų žodyną ir paieškoti tikslios žodžio reikšmės (pavyzdžiui tęva, kas reiškia liekna, laiba). Nepabosdavo netgi aplinkos aprašymai, kadangi vaizdingos kalbos dėka buvo iš tiesų lengva įsivaizduoti tiek vaizdus, tiek kvapus. Visa knyga skaitėsi be galo smagiai ir dėl kartais pamėtomų mums įprastų kasdienybės smulkmenų, kurios “neįsipaišo“ naujame Jorės pasaulyje.

Jei trumpai, tai yra tikrai puiki fantastinė lietuvių autorės istorija, kurią labai malonu skaityti. Kiekviena fantastinio pasaulio smulkmena joje taip apmąstyta, kad klausimų kyla nebent dėl būsimų įvykių Mieste be padangės. Neringa Vaitkutė sugebėjo absoliučiai nustebinti – gerąja prasme – ir privertė su nekantrumu imtis antrosios šios serijos dalies. Tvirtai rekomenduočiau šią knygą visiems, kam patinka knygos apie naujus stebuklingus pasaulius, gera intriga ir nedrąsios meilės istorijos. Nežiūrėkite į rekomenduojamą skaitytojų amžių – ši knyga patiks bet kokio amžiaus jaunimui.

penki

egliosha logo

Raudonoji karalienė – Victoria Aveyard (knyga)

Maros pasaulis padalytas pagal kraują – raudonieji tarnauja sidabrinio kraujo kilmingiesiems, apdovanotiems antžmogiškomis galiomis. Mara yra raudonoji, gyvena skurdžiame kaimelyje vagiliaudama, kad pragyventų, kol lemties valia atsiduria sidabrinių karaliaus rūmuose. Valdovo, princų ir visų kilmingųjų dvariškių akivaizdoje ji atranda turinti ypatingų galių.
Norėdamas šitai nuslėpti, karalius priverčia Marą apsimesti kitados pamesta kilminga sidabrine ir paskelbia vieno iš savo sūnų sužadėtine. Norėdama išgelbėti namiškius nuo persekiojimo ir savo vaikiną nuo žūties mūšio lauke, ji sutinka apsimesti sidabrinių palikuone ir tapti princo Maveno sužadėtine. Mavenas neabejingas Marai, tačiau vyresnysis jo brolis, pirmasis princas Kalas, regis, irgi žavisi ja…
Mara ryžtasi pasinaudoti naująja savo padėtimi ir pagelbėti raudoniesiems išsivaduoti iš sidabrinių priespaudos. Neatsargus žingsnis gali baigtis mirtimi, nes šiame pavojingame žaidime lemiamas vaidmuo tenka išdavystei.
Septyniolikmetei Marai iš Polių kaimo atrodo, kad jos gyvenime negali būti jokių pokyčių. Vis dėlto likimo vingiai nenuspėjami: po netikėtos pažinties su paslaptingu vaikinu mergina atsiduria sidabrinių rūmuose tarp tų, kurių labiausiai nekenčia. Netrukus sužino, kad jai, nors ir ne kilmingajai, paklūsta ypatinga galia, kelianti grėsmę pačių sidabrinių viešpatavimui. Noromis nenoromis Mara įtraukiama į pavojingus žaidimus. Kas bus laimėtojas šiame keistame nuolatos kariaujančiame pasaulyje, padalytame pagal kraujo spalvą?


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas:Red Queen
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Red Queen
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, distopija, fantastika, romantika, karas
Puslapių skaičius: 408
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis:  http://www.victoriaaveyard.com


autorė

Raudonoji karalienė plačiajame knygų mylėtojų pasaulyje reklamuojama jau nuo praėjusio rudens ir iki pat oficialaus pasirodymo buvo tituluojama kaip laukiamiausia šių metų knyga jaunimui. Ir ne veltui! Išankstinių kopijų skaitytojai mirė iš susižavėjimo, leidyklos visame pasaulyje suskubo pirkti šios knygos leidybos teises, o kino kompanija Universal jau nusamdė scenaristę Gennifer Hutchinson (Breaking Bad), kad ši istorija nukeliautų į kino teatrus. Nors pati Victoria yra scenaristė (tiksliau neseniai baigusi), tačiau džiaugiasi, kad ta “laimė“ rašyti scenarijų teko ne jai, kadangi visa, kas yra knygoje, suspausti, sumažinti ir sukišti į filmą yra tikrai sudėtinga, tad atsikratyti šio darbo jai lyg svajonių išsipildymas.

Victoria Aveyard Raudonąją karalienę parašė būdama vos 24 metų. Nustebote? Aš tai tikrai. Kai buvo išleista pirmoji dalis, antrosios knygos kūrybinis procesas jau ėjo į pabaigą, deja, tęsinio sulauksime tik kitais metais… Jos pačios mėgiamiausi žanrai – jaunimo literatūra, istorinės knygos, nuotykiai, apokalipsė – jei žmonės knygose mirs, ji jas pirks.

Taigi, šioje knygoje žmonės tikrai mirs.

Tikrai neveltui Raudonoji karalienė yra lyginama su Bado žaidynėmis ir Divergente. Kažkas dar prideda ir Atranką, jos elementų taip pat galima rasti. Tad galima pasakyti, kad Victoria Aveyard suplakė didžiausio pasisekimo sulaukusių knygų kokteilį ir gavo dar vieną stulbinančią istoriją jaunimo knygų pasaulyje.

Autorė sukūrė tikrai įdomų pasaulį ir dar įdomesnius jo gyventojus. Būtent dėl pasaulio ši knyga lyginama su Bado žaidynėmis, kadangi jį sudaro du kraštutinumai – vargšai ir turtingieji. Turtingieji gyvena tarsi inkstai taukuose be reikalo švaistydami išteklius (kaip elektra ir pan.), kai tuo tarpu vargšai turi kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio, o jei neišmoksta amato ir negauna darbo, nuo aštuoniolikos visi be išimties imami į armiją. Tačiau turtingus nuo vargšų skiria ne tik turtai, bet ir kraujas. Vargšų venomis teka raudonas kraujas, turtingųjų – sidabrinis. Tačiau turintys sidabrinį kraują yra dar ir ypatingi – jie yra susiskirstę į šeimas, kurių kiekviena turi ypatingų gebėjimų, pavyzdžiui geba judinti metalą, deginti ugnimi ar priversti kažką daryti prieš tavo valią. Vienas sidabrinis lygus dešimčiai raudonųjų.

Mara yra vargšė raudonoji, kurios 18 gimtadienis nenumaldomai artėja, bet ji žino, kad neturi kito likimo, kaip tik būti išsiųsta kariauti sidabrinių karo. Tačiau taip nutinka, kad vieną naktį sutiktas nepažįstamasis ne nubaudžia už vagystę, o parūpina darbą, kuris išgelbėja nuo armijos siaubų. Deja, likimas jai nėra palankus. Visų sidabrinių diduomenės narių akivaizdoje netikėtai atsiskleidžia jos gebėjimas. Tai yra negirdėta neregėta, kadangi raudonieji yra žemesnė rūšis, o sidabriniai kone dievai, tik jie turi ypatingus gebėjimus. Taigi, vedami visokių politinių priežasčių ir slaptų paskatų sidabrinių karališkoji šeima paslepia Marę visiems po nosimi. Raudonąją paverčia sidabrine ir paskelbia sužadėtuves su jaunesniuoju princu Mavenu. Tačiau Marai labiau rūpi princas paveldėtojas Kalas. Tiksliau ją drasko simpatija princui ir neapykanta sidabriniams.

“- Bet mes iš tiesų skiriamės, – to mane išmokė viena vienintelė diena šiame pasaulyje. – Mes nesame lygūs.
Julianas pakumpo.
– Prieš save matau įrodymą, kad tu neteisi.
Matai apsigimėlę, Julianai.“

Ir visame šiame fone formuojasi galingas pasipriešinimas sidabrinių priespaudai, tad Marai teks rinktis pusę ir kuo pasitikėti, o kuo ne. Ar ji sugebės žaisti sidabrinių žaidimą? Kiekviena klaida gali kainuoti daugiau nei galima įsivaizduoti.

Kaip jau galite spėti, čia tikrai rasite meilės trikampį. Marė virtusi sidabrinių princese susižada su Mavenu, tačiau ta sąjunga jai yra netikra, nors jaunasis princas kuo toliau, tuo atrodo geresnis už vyresnį brolį būsimąjį karalių Kalą, kuris apie raudonųjų priespaudą galvoja panašiai kaip žiaurusis jo tėvas karalius. Tačiau jos širdis, kad ir kaip to nenorėtų linksta prie jo. Bet ją slegia pareiga savo tautai, savo šeimai. Ji kaip tikra Katnisė iš Bado žaidynių nori revoliucijos, nori laisvės raudoniesiems. Nors… galima spėti, kad šioje istorijoje yra visas meilės kvadratas 😀

“Mavenas nulydėjo brolį akimis.
– Jam nepatinka pralaimėti. O man… – jis pritildė balsą ir prisikišo taip arti manęs, kad galėjau matyti mažyčius sidabrinius taškelius akyse, – man irgi. Aš tavęs neprarasiu, Mara. Nė už ką.
– Tu niekada neprarasi manęs.
Tai buvo dar vienas melas, abu puikiai supratome.“

rise redTaigi, kaip supratote, šioje knygoje daug dėmesio skiriama priespaudai, kuri primena vergovę. Šiame distopiniame pasaulyje vieni gyvena kaip dievai savo Olimpe, nieko nestokojantys ir nieko nebijantys, o kiti yra tartum vergai, negalintys nieko reikalauti sau, tartum būtų natūralu vergauti, dirbti, kurti ponams, sėdintiems savo spindinčiuose rūmuose ir rezgantiems intrigas. Tad akivaizdu, kad ši istorija turi pasisukti taip, kad sudrebėtų kilmingųjų sostas, o to drebėjimo priežastis bus mergaitė, ir ne bet kokia, o raudonoji. Tačiau pasitikėti negalima niekuo.

Imdama šią knygą į rankas tikrai nežinojau, ko tikėtis, kadangi stengiuosi neskaityti anotacijų, nes kartais jos atskleidžia per daug. Žinojau tik apie kažkokius raudonuosius ir sidabrinius. Kurdama tokį biologiškai neįmanomą fenomeną šioje distopinėje istorijoje autorė sugebėjo mane nustebinti. Ji sugalvojo panaudoti visiškus kraštutinumus ir juos supriešinti. Taigi Mara yra tarsi tampoma už abiejų rankų į skirtingas puses – slapčia viduje vildamasi meilės, bet jausdamasi kalta dėl to. O kur dar naujos galios. Ir nuolat senkantis laikas. Visa tai situaciją knygoje labai apsunkina, taigi, kuo sunkiau, tuo įdomiau!

Galingųjų sidabrinių pasaulis vaizduojamas kaip žiaurus ir pilnas intrigų, todėl savo žaidimą reikia žaisti labai atsargiai. Būtent šios (galima sakyti) rasės išvystymas yra labai įdomus. Visi (ar beveik visi) jie lyg kokie iksmenai, turintys vis kitokių gebėjimų, kurie kurie gali nužudyti, arba bent jau padėti nužudyti. Elitinės šeimos poruojasi tarpusavyje, kad genų dėka jų palikuonys būtų kuo stipresni. Taigi, čia išlenda užuomina į Atranką – tačiau reikia išsirinkti ne mieliausią, gražiausią, mylimiausią merginą, o pačią stipriausią, mirtiniausią. Viskas sueina į politiką, netgi Marės pavertimas sidabrine tėra politinis žingsnis, taigi kam patinka ši sritis – nenusivilsite.

Veikėjai knygoje tikrai labai apgalvoti, kiekvienas jų žingsnis turi priežastį, ar tam tikrą atoveiksmį, be kurio knyga nebūtų tokia gera.

O geriausia joje be jokios abejonės yra pabaiga. Ji triuškinanti. Stulbinanti. Verčianti daužytis širdį lyg žiūrint tikrų tikriausią veiksmo filmą. Ji aprašyta tiesiog tobulai, norisi godžiai skaityti kiekvieną žodį, kad tik nepraleistum nieko svarbaus. Toji pabaiga mėto ir vėto, ir nežinai, kaip viskas užsibaigs, o pasibaigus siaubingai nusimeni. Kadangi užbaigusi knygą tokiu efektingu finalu autorė palieka mus nežinioje dar metams, iki kol pasirodys antroji dalis. Ar bent iki rugsėjo, kai bus išleista šalutinė 100 puslapių istorija Karalienės daina (Queen Song/Red Queen 0.5).

Kaip jau supratote, man Raudonoji karalienė siaubingai patiko. Tiek iš jos tikrai nesitikėjau, taigi bum – dar viena mėgstamiausia knyga nusėdo ant mano knygų lentynos, nekantriai belaukdama kitų dviejų dalių, kurios gerbėjų liūdesiui bus išleistos tik 2016 ir 2017 metais… Skaitydama tiesiog mėgavausi veikėjų išpildymu, gudriai susukta politika, dar gudriau sumąstytu sąmokslu ir netikėta jo atomazga šioje dalyje.

Šią knygą labai tvirtai rekomenduoju visiems, kam patiko Bado žaidynės, kuriems įdomios politinės peripetijos ir geros intrigos. Ir apskritai distopinių istorijų gerbėjai turėtų šią knygą pasižymėti kaip “must buy“ (būtina nusipirkti) ar bent jau “must read“ (būtina perskaityti).

penki3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Tigro beieškant – Colleen Houck (knyga)

knygos apžvalga

Viltis. Tikėjimas. Aistra.

Kaip toli eitum, trokšdamas išlaisvinti tą, kurį myli?

Kelsės Heis aštuonioliktoji vasara buvo išties beprotiška. Be to, kad jai teko keliauti Indijos džiunglėmis ir kautis su beždžionėmis, ji netikėtai pamilo Reną – jauną princą, kuriam jau… trys šimtai metų.

Kai netikėtai ištikusios grėsmės ir pavojai ją vėl privers leistis į kelionę po Indiją, šįkart su Reno broliu Kišanu, ji ims dvejoti dėl savo likimo. Reno gyvybė kabo ant plauko – ant plauko kabo ir Kelsės širdies reikalai. Ar jai pavyks žengti dar vieną žingsnį ir panaikinti seną indišką prakeiksmą?


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Quest
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija
Puslapių skaičius: 544
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėColleen Houck knygų serija apie tigrus susilaukė tokios sėkmės, kad pati išleido ji tik pirmąsias dvi dalis – Tigro užkeikimą ir Tigro beieškant (el. formate), tada ją pagriebė agentai ir leidyklos ir nebepaleido. Jos teigimu, pats kiečiausias dalykas buvo išvysti didžiulį savo knygos plakatą.

Pati užkeikimo idėja jai šovė prisiminus pasaką Gražuolė ir pabaisa, tada pagalvojo pabaisą paversti tigru, tigras vedė į Rusiją, bet galiausiai istorija pasuko į Indiją ir indiškus mitus apie tigrus. Va kiek vingių visokių buvo, kol užgimė pirma knyga. Pati autorė teigia, kad labiausiai ją įkvėpė būtent Saulėlydžio saga dėl “švarios“ romantikos ir to, kad iki galo nebuvo aišku, ką pasirinks pagrindinė herojė (gal kažkam). Jai patinka, kad taip iki pat galo galima išlaikyti intrigą ir galiausiai nustebinti.

Kai pirmąją dalį sulyginau su pasaka, tai antroji knyga… ji tikrai labai supainiota ir kelianti daug emocijų. Ši istorijos dalis supina pasakas su paauglių literatūra. Net sunku papasakoti neišduodant siužeto, tačiau patikėkite, paimsite šią storą ir atrodo niekad nesibaigsiančią knygą ir suskaitytsite jei ne vienu prisėdimu, tai dviem tikrai.

Nežinau, kaip tai įmanoma, bet šioje Tigrų sagos dalyje dar daugiau veiksmo ir pavojų. Tiesa, pirmoji šios knygos dalis tarsi “iškrenta“ iš bendro stiliaus, nes veiksmas vyksta Oregone, kur iš Indijos palikusi Reną sugrįžta Kesė. Taip, knyga prasideda ten, kur pasibaigė buvusioji – pagrindinė veikėja grįžta namo į Valstijas, kad sudėliotų savo gyvenimą iš naujo. Ji pradeda mokytis universitete, pradeda susitikinėti su vaikinais, bet negali pamiršti savo princo Reno. Ji jo ilgai laukia, ir kai galiausiai pasirodo (nagi, kaip gi nepasirodys?), jis kovoja su kitais kavalieriais dėl Kelsės meilės. Vėliau prie jų prisideda ir Kišanas, Reno brolis, tačiau netrukus įvyksta kai kas, kas priverčia kompaniją išsiskirti. Kaip suprantate iš viršelio ir anotacijos, šioje dalyje gauname progą pažinti Kišaną. Jis su Kelse toliau vykdo savo užduotį – atkeikti brolius princus. Ši porelė grįžta į Indiją ir toliau keliauja per stebuklingas ir pavojingas vietas, kur patiria begalę nuotykių. Čia išnaudojama taktika pašalinti pagrindinį vaikiną iš istorijos, kad būtų suteikta proga pasireikšti kitam.

tigraiTigro beieškant knygoje autorė pasistengė pindama meilės trikampį. Kai pirmoje dalyje tik galėjai nuspėti kas bus, tai čia viskas kaip reikiant įsisiūbuoja, ir gerokai suvelia tiek Kelsės, tiek skaitytojų mintis ir padalina gerbėjus į dvi stovyklas – Team Ren ir Team Kišan. (Kurį palaikote jūs?). Visas šitas reikalas gerokai pamėto į šonus skaitytoją, nes rašytoja moka labai įtaigiai pasukti mus ten, kur reikia jai, taip klaidindama ir vedžiodama mus už nosies ir galiausiai palikdama vidury niekur, pasimetusius ir trypiančius kojomis iš piktumo. 😀 Palikus veikėjus dviese atsiskleidžia kiek kitokia Kišano pusė. Tad mes puldinėjam iš vieno krašto į kitą svarstydami, ką pasirinktume veikėjų vietoje. Šioje dalyje rasite tikrai nemažai klausimų, ką rinktis.

– Aš susigrąžinu žmogiškumą gabalėlis po gabalėlio. Tigru būti lengva; būti žmogumi – sunku. Turiu bendrauti su žmonėmis, sužinoti apie gyvenimą ir surasti būdą, kaip susitvarkyti su praeitimi.

Reno gausite mažokai, bet kiek bus, tiek pakaks jam pamilti ir ilgėtis. Colleen šį veikėją sukūrė tiesiog tobulą – gražų, nuoširdų, mylintį, romantišką, sąžiningą, gailestingą, atjaučiantį, dosnų -, tad intriga susukta, ir nustūmus visus nuotykius ir pavojus į šalį žiūrim akis išpūtę ir klausiam, tai kurį rinksies, Kelse??? Sekančioje dalyje žadama daugiau Reno, tad bus tikrai įdomu, kaip viskas išsipainios. O gal netgi atvirkščiai, nenustebčiau.

Pagaliau ir Kelsė čia paaugs mūsų akyse. Pirmoje knygoje ji vis kėlė sumaištį vandens stiklinėje, o čia ji jau daug ryžtingesnė, auga jos pasitikėjimas savo jėgomis ir noras tapti savarankiškesne, tad ją pamėgti daug lengviau.

Renas neturėjo jokių trūkumų. Tiesmukai kalbant, jis buvo baltasis katinas, Kišanas – juodasis. Bėda buvo ta, kad aš nežiūrėjau į Kišaną taip, kaip į Reną. Kišanas taip pat buvo mano didvyris. Jie abu buvo sužeisti. Jie abu kentėjo. Ir Kišanas tikrai nusipelnė laimingo bilieto, lygiai taip, kaip ir Renas.

Kam dedu minusiuką ir už tai atimu vieną kačiuką – kad gali pasirodyti per daug visų tų mitų ir naujos informacijos. Tikrai jaučiasi, kad autorė stipriai domisi įvairių šalių mitologija, legendomis ir literatūra, kadangi čia ohoho, kiek visko galima rasti, kartais mažiau yra geriau. Na bet už fantaziją tikrai galima paploti, nes užduotys ir visokie sunkumai tikrai negirdėti, o aprašymai primena veiksmo filmo ištraukas.

Tiesa, jei jau kalbame apie veiksmą, tai man pasirodė įdomi rašytojos strategija aprašyti įvykius. Daugelis autorių aprašo veiksmus, ką darys herojai, maždaug nueisim taip, paimsim tą, o pakeliui veikėjams nutiks kažkas netikėto. Nea, Colleen žaidžia kitaip. Ji dažnai ne tik kad neišduoda smulkmenų (nagi, kaip gali nepasakyti bendražygiui kur eisit ir ką darysit, o tik numeti – einam, aš žinau ką reikia?), bet dar ir veiksmo metu supina viską taip, kad nesupranti, kas nutiko, ir tik paskui perpasakojant įvykius paaiškėja kas, kaip ir kodėl buvo daroma ir kokia buvo atomazga. Žodžiu pasilieka vyšnią ant pačio torto viršaus, o tau telieka įsijungti lempą ir mintyse sau kartoti, kad čia jau tikrai paskutinis skyrius šįvakar. O puslapių skaičius šioje knygoje įspūdingas gi, kai jau atrodo, kad va, viskas, jau tuoj pabaiga, pamatai, kad dar likę bent ketvirtadalis neįveikta.

Šios dalies pabaiga buvo ne visai netikėta, buvo galima nuspėti, kas nutiks, bet vis tiek ji labai drasko širdį ir pasuka istoriją kitu keliu užduodama galybę klausimų, kas gi bus ateity. Pabaigus knygą kilo vienintelė mintis – kaip? Na kaip reikės išlaukti tęsinio?! Nepaisant kai kurių nepatikusių detalių ši istorija taip įtraukia, kad norisi plaukus nusirauti, nes dabar reikės ilgai kankintis ir laukti trečiosios dalies.

Šią dalį perskaičiau tikrai greitai, nors puslapių skaičius įspūdingas, tačiau buvo labai įdomu, istorija, veiksmas ir herojų vaizdavimas įtraukė ir sukėlė nemažai emocijų, ką galima įvertinti kaip geros knygos požymį. Pabaigus knygą užsimaniau tučtuojau gauti tęsinį, deja, anglų kalba tokių storų ir sudėtingos kalbos knygų neįveikčiau, tad teks kankintis ir laukti. Tad labai rekomenduočiau Tigro beieškant visiems nuotykių, fantastikos ir meilės trikampių mėgėjams – šioje knygoje to tikrai netrūks.

Šios serijos knygos lietuvių ir anglų kalba:

serija


4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Pavojingas žaidimas. Medžiotojas – L. J. Smith (knyga)

Jis žaidžia jos širdimi… ir jos gyvenimu.

Ieškodama žaidimo, kuris paįvairintų mylimojo Tomo gimtadienio vakarėlį, Džinė užklysta į nuošalią krautuvėlę ir, nė nepažiūrėjusi, kas yra dėžėje, nusiperka keisto pardavėjo siūlomą žaidimą.

Pradėjus žaisti paaiškėja, kad… žaidimas yra tikras.

Jaunuoliai pasijunta įkalinti keistame namelyje su didžiausiomis savo baimėmis. Netrukus pasirodo ir namelio šeimininkas – tas pats krautuvėlės pardavėjas, Džinę seniai stebintis ir įsimylėjęs Džulianas. Jis paskelbia žaidimo taisykles: jei įveiks savo baimes, jaunuoliai laimės ir atgaus laisvę, o jei laimės Džulianas, jam atiteks Džinė.

Pavojingas žaidimas prasideda…


Pagrindinė informacija:
cdb_Medziotojas_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: The Forbidden Game. The Hunter
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Pavojingas žaidimas
Patartinas amžius: 12+
Žanras: fantastika, romantika, jaunimo literatūra
Puslapių skaičius: 208
Pasakotojas: 3-ias asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.ljanesmith.net/

 


Lisa Jane Smith gimė 1965, rugsėjo 4 dieną, Floridoje. Bet tai nėra patvirtinti duomenys, nes autorė tai kruopščiai slepia. Ji universitete studijavo anglų kalbą ir fiziologinę psichologiją. Baigusi studijas tapo pradinių klasių mokytoja. Rašytoją visą laiką traukė rašymas, tad po trijų metų metė darbą ir pradėjo rašyti knygas. Po kelių metų pasirodė jos pirmoji knyga “The Night of The Solstice”, kuri buvo pradėta rašyti mokinantis vidurinėje mokykloje ir einant į koledžą. Šiuo metu autorė yra išleidusi daugiau nei 50 knygų, kurios populiarios visame pasaulyje!  Dauguma jų yra tapę serialais. Rašytoja Lietuvoje jau pagarsėjusi kaip populiarių ciklų „Vampyrės dienoraštis“ ir „Nakties pasaulis“ autorė.

“Pavojingas žaidimas. Medžiotojas” – didžiulio pripažinimo visame pasaulyje sulaukęs amerikiečių rašytojos J. L. Smith  kūrinys.

Dženė, ieškodama įdomaus žaidimo vaikino vakarėliui, užklysta į paslaptingą “Daugiau žaidimų” parduotuvę. Vos tik įžengusi į ją ji pajunta blogą atmosferą: patalpą apšvietė tik langelis ir kelios senovinės lempos vitražinio stiklo gaubtais, ant lentynų ir prekystalių mėtėsi keisti žaidimai, tvyrojo gąsdinanti tyla. O ir pardavėjas pasirodė labai baugus, bet kažkuo merginą traukė, ypač akys, kurių dar ilgai pamiršti neįstengė…

Krautuvė atrodė tokia… atskirta… nuo išorinio pasaulio. Tarsi laikas čia neegzistuotų arba tekėtų kaip nors kitaip. Netgi dulkinas, pro langą įstrižai krintantis saulės spindulys atrodė kitoks. Dženė būtų galėjusi prisiekti, kad šviesa turi sklisti iš kitur. Ją nukrėtė šiurpas.

Vakarėlio metu, septyni draugai (Dženė, Di, Maiklas, Tomas Odrė, Zakas, Samerė) pradeda žaisti nupirktąjį žaidimą. Kaip bebūtų keista, žaidimas šešiolikmečiams patiko. Žaidimą sudarė: popierinis namas, keisti baldai, popierinės lėlės, kurioms reikėjo nupiešti veidus, balti popieriaus lapai, kuriuose reikėjo kai ką nupiešti. Taisyklės paprastos: kiekviename namo kambaryje susidurs su  užduotimis ir kas pasieks aukščiausiąjį aukštą – tas laimės. Tačiau pradėjus žaisti paaiškėja, kad… žaidimas yra tikras.

Namas buvo trijų aukštų, su bokšteliu, priekyje atviras, kaip lėlių namelis. Stogas nukeliamas. Reikėjo iškarpyti kiekvieną kaminą, atbrailą, balkoną ir pakraigę, bet nė vienam nenusibodo, tik Maiklas sykį pasiskundė. Tomas atrodė patenkintas. Netgi Odrė, Dženės manymu, pernelyg išranki, kad tuo didžiuotųsi, prisidėjo.

Jaunuoliai įkalinami keistame, tikrame name. Jo šeimininkas ir visam žaidimui vadovauja – Džulianas. Draugai, norėdami atgauti savo brangią laisvę, turės įveikti savo pačias baisiausias baimes ir netgi save.

Kokia bus šio žaidimo baigtis? Ar pavyks draugams įveikti baimes?

Autorė stengėsi veikėjus sukurti skirtingus: vienas iš jų buvo pasipūtėlis, kitas – bebaimis. Taip, jie buvo nepanašūs į vienas kitą, bet man jie pasirodė neįsimintini, nes kai perskaičiau pusę knygos, visi veikėjai man tapo vienodi ir neatsiminiau, kuris iš draugų yra tas bebaimis ir panašiai. Nors gal kitiems skaitytojams jie pasirodė patys geriausi veikėjai.

O kaipgi apsieisim be blogiečio? Juo buvo Džulianas – žaidimo šeimininkas. Jis daugybę metų stebi ir yra beprotiškai įsimylėjęs Dženę. Todėl jis sukūrė ir visus įtraukė į šį žaidimą (kad mergina atitektų jam). Tai veikėjas, kurį iš visų geriausiai prisiminiau, jis patrauklus, valdingas, labai žavėjo jo paslaptingumas, pavaizduotas kaip neapsakomai gražus, mėlynų akių ir baltų plaukų.

Vaikinui nevalia turėti tokių akių, juolab su tankiausiomis blakstienomis, regis, net sveriančiomis vokus. Nepažįstamojo plaukai pribloškiamai kontrastavo su juodomis blakstienomis: baltut baltutėliai, kaip šerkšnas ar rūko draiskanos. Jis buvo… neapsakomai gražus, bet egzotiško, šiurpaus grožio, tarsi ką tik nužengęs iš kito pasaulio.

Nuotykių metų  bus išbandyta jaunuolių draugystė ir jausmai. Šį išbandymą puikiai išlaikė Džeinė – ji pavyzdinga draugė. Mergina nepaliko draugų bėdoje, nors tą laisvai galėjo padaryti, dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų draugus, padėjo įveikti jų baimes, drąsino, kai vienam draugui nutiko nelaimė ji ilgai sielojosi, nenorėjo jo palikti…

Šįkart pristatyta knyga man labai priminė filmą Džiumandži (angl. Jumanj), ypač ta mintimi apie žaidimą, užduotimis. Turbūt tai ir paskatino pasiimti šią knygą ir perskaityti. 

Knygos pabaiga įdomiai sugalvota, nors gal šiek tiek, deja, nuspėjama. Pabaigoje Dženė manęs vos neįtikino priimdama vieną kvailą/drąsų sprendimą… Knygos pabaiga ir vienas įvykis, kuris įvyko eigoje, skatina pasiimti antrąją dalį, ką greitu metu žadu padaryti. Ši knyga yra įdomi, pilna nuotykių, keistų baimių, bet nemanau, kad yra iš tų, kurią skaitytai daug kartų ir neatsibostų.

Pavojingas žaidimas. Medžiotojas yra pirmoji serijos dalis. Sekančios dalys – “Spąstai” ir “Gaudynės”. Istorija tęsiama nuosekliai toliau, su tais pačiais veikėjais, kurių laukia daugybė pavojingų nuotykių bei naujas žaidimas…

Metro 2033 – Dmitry Glukhovsky (knyga)

Veiksmas vyksta Maskvos metropolitene po 2013 m. branduolinio karo. Išgyvena apie 70 000 žmonių. Išeiti į paviršių jie negali, nes oras užterštas radiacijos, o jo „gyventojai-mutantai“ ne patys draugiškiausi. Nuo jų metro žmones apsaugo užtvaros. Pavieniai kariai retsykiais priversti pakilti į paviršių, kaip ir pagrindiniam herojui Artiomui, vykdančiam savo misija – išsaugoti žmonijos rūšį.


 

Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2012
Originalus pavadinimas: Metro 2033
 Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas:
Patartinas amžius: +14
Žanras:
fantastinis romanas
Puslapių skaičius: 448
Pasakotojas: 3-ias asmuo
Autorio puslapis:

 


Dmitry Glukhovsky -rusų kilmės rašytojas, žurnalistas, TV laidų vedėjas, gimęs birželio 12, 1979 m. Mokėsi Maskvos mokykloje. Ją baigęs keturis su puse metų gyveno ir mokėsi Izraelyje, vėliau dirbo Vokietijoje ir Prancūzijoje. Dmitry Glukhovsky buvo karo korespondentas Izraelyje. Ilgus metus praleido dirbdamas radijo stočių vedėju. Jis moka 5 kalbas.

Metro 2033 – post-apokaliptinis romanas, kuris iškart po išleidimo susilaukė milžiniško susidomėjimo ir tapo bestseleriu. Tiesa, šią knygą autorius pradėjo rašyti būdamas 18 metų, o parašęs talpino internete ir vėliau istorija buvo išleista kaip knyga.

Knygos veiksmas vyksta Rusijoje, Maskvoje, kai numetamas branduolinis ginklas. Milijonai žmonių žūva, išgyvena tik 70 000, kurie buvo pasislėpę metro. Žmonės nebegali išlipti į viršų, nes Maskva tapo radiacija užkrėstu miestu vaiduokliu, kuriame gyvena nemirėliai, kanibalai bei kitokie mutantai. Pasaulis sunaikintas. Naujieji namai – metro tuneliai.

Gyvenimo sąlygos tuneliuose prastos, prie jų priprasti žmonijai sunku. Metro stotys virto miestais-valstybėmis, o tuneliuose karaliauja tamsa ir siaubas. Romane detaliai pateikiamas metro stočių gyvenimas, buitis, tvarka, maistas. Žmonės vis labiau pamiršta kaip skaityti ir rašyti, kas yra knygos. Be to metro klaidžioja šimtai žiurkių. Tuneliuose gyvena įvairūs žmonės: turtuoliai ir vargšai, valdžios atstovai ir kiti. Kadangi daugybė skirtingų žmonių, tad kyla daugybė beverčių konfliktų. Nors atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai. Taigi pasaulis sugriautas, o žmonės gyvena metro tuneliuose ir yra ant išnykimo ribos. Jie turėtų susivienyti ir spręsti šiuo metu svarbesnes problemas, pvz, kaip gauti maisto ir išgyventi.

Pagrindinis veikėjas apie kurį sukasi visas siužetas yra Artiomas. Jis – 20-etis vaikinas, gimęs paviršiuje, bet būdamas trejų metų atsidūrė požeminiame pasaulyje. Jis – nuoširdus, drąsus, gyvena kartu su dėde Saša, kurį laiko savo patėviu. Mamos neprisimena, nes ji nespėjo patekti į metro tunelius… Manau, jog įdomiausia knygos dalis prasideda tada, kai Artiomas gauna užduotį. Kad ją įvykdytų – nuo baisaus pavojaus išgelbėtų savo stotį, o gal net visą žmoniją – teks pereiti visą metro. Kelionė pilna nuotykių ir pavojų. Jos metu Artiomas sutinka įvairių žmonių. Vieni jam geranoriškai padeda, kiti – trukdo.

Visi veikėjai yra labai įdomūs, ryškūs, spalvingi, greitai įsimenami, su skirtingais charakteriais. O jų pasakotos istorijos dar įdomesnės, visos kitokios, tikroviškos.

Knygoje gausu filosofinių apmąstymų, paliečiamos etinės problemos: žmoniškumas, tikėjimas, drąsa, ištikimybė. Romanas, galima sakyti, jog parašytas griežtai vyriškai: neįpinama meilės istorijų, tik vietomis pasirodo vienas kitas graudus epizodas, bet čia visų svarbiausia – veiksmas. Tačiau netrūksta ir siaubo elementų, kurie vertė šiurpuliukus bėgioti po visą kūną.

Sakoma, kad geros knygos virsta filmais. Su Metro 2033 yra šiek tiek kitaip – pagal šią knygą yra sukurtas kompiuterinis žaidimas. Iš skaitytų atsiliepimų ir žaidimo pristatymo galiu pasakyti, jog jis atrodo įdomus, tikroviškas, pilnas užduočių ir veiksmo, puikios grafikos, su tikroviška aplinka ir personažais.

Kaip minėjau, knyga susilaukė milžiniško populiarumo. Tad po kelerių metų pasaulį išvydo antroji šios knygų serijos dalis – Metro 2034.  Šioje knygoje veiksmo vieta išlieka tokia pati – metro, istorija tęsiama su naujais veikėjais ir dar labiau įtraukia nei pirmoji knyga.

Taigi, romaną „Metro 2033“ rekomenduočiau mėgstantiems fantastinius bei įtempto siužeto romanus. Manau, jog patiks “Penktoji banga“, “Angelų įsiveržimas“ gerbėjoms/gerbėjams.


Vilko dovana – Anne Rice (knyga)

knygos apžvalga

Auganti jėga, greitis, paaštrėję pojūčiai – viskas pinasi į vieną begalinį norą išsiveržti iš žmogiško kūno ir panirti į gundantį nakties pasaulį. Savikontrolei nepadeda ir žavi nepažįstamoji, kurią vilkolakiškas pavidalas traukia ir jaudina.
Tarptautinių bestselerių „Interviu su vampyru“, „Lestatas“, „Prakeiktųjų karalienė” autorė Anne Rice savo kraugeriška plunksna stumia skaitytoją į intriguojantį, erotišką ir tamsių nuotykių kupiną „Vilko dovanos“ pasaulį, kuriame kiekvienas impulsas aukštinamas, padorumo ribos ištirpsta, o prabundantys troškimai tiesiog…žvėriški.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: The Wolf Gift
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Vilko dovanos kronikos
Patartinas amžius: +17
Žanras: fantastika, paranormalūs, vilkolakiai, siaubas, pavojai, romantika
Puslapių skaičius: 448
Pasakotojas: pasakotojas
Autoriaus puslapis: http://www.annerice.com


autorė

Anne Rice yra puikiai žinoma amerikiečių autorė, rašanti gotiškas, krikščioniškas ir – nagi nagi, kas derėtų prie krikščionybės temos? – erotiškas istorijas. Toks gana keistas, bet jaudinantis derinys sakyčiau. Ji buvo auginama krikščioniškai, tačiau paauglystėje tapo agnostike – kėlė klausimus yra Dievas vis dėlto, ar jo nėra. Jos religiniai įsitikinimai ir dabar yra labai chaotiški.

Geriausiai ši autorė žinoma dėl filmu virtusios knygos Interviu su vampyru. Šioje serijoje yra netgi 12 dalių! Lietuvoje tuo tarpu jų išversta tik trys. Ši serija, pradėta leisti dar 1976 metais pelnė jai didžiulę šlovę ir uždirbo nemažą krūvą pinigų. Nuo tada ji sukūrė serijas apie raganas, angelus, netgi Kristaus vaikystę. O po 36 metų nuo pirmosios savo knygos pasirodymo ji sukūrė savo trisdešimt pirmą kūrinį – istoriją apie viklolakius Vilko dovana.

Knygos veiksmas vyksta Šiaurės Karolinoje, kur autorė praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Rubenas, jaunas žurnalistas, nerandantis savo gyvenimo kelio, menkai vertinamas svarbiausių savo gyvenimo moterų – motinos ir draugės Selestės – bet sekantis savo tėvo poeto ir rašytojo pėdomis visiškai atsitiktinai paprašomas parašyti straipsnį apie nuošalų namą ant jūros kranto, kurį tikisi parduoti paveldėtoja. Ši nuosavybė jai tapusi našta dėl to, kad priklausėė prieš dvidešimt metų dingusiam dėdei Feliksui.

naidekaiRubenas iš pirmo žvilgsnio pamilsta šį namą ir vietovę. Deja, likimas pasisuka keista linkme, ir jis sunkiai sužeidžiamas. Jei skaitėte knygos aprašymą, ak, juk net pavadinimas jums atskleidžia apie ką ši knyga, vadinasi neišduosiu didžiausios paslapties atskleisdama, kad vaikinas po kažkiek laiko supranta, kad jis buvo ne šiaip sužeistas, o gavo dovaną. O gal dievų prakeikimą?

Tačiau vilko dovana nėra kažkokia banali (prisiminkite pilnatį, sidabrines kulkas ir t.t.). Autorė puikiai apgalvojo visą virsmo procesą (kuris kritikų buvo plačiai lyginamas su Žmogaus voro komiksais – būtent savęs, savo galių tyrinėjimas), jo ypatumus, dovanos perdavimo aspektus. Netgi visą vadinamųjų vilkžmogių kilimo istoriją. O užvis svarbiausia pati būsena esant vilku. Štai ši idėja tikrai negirdėta ir įdomi. Ir žinoma kelianti daug klausimų dėl savo reliatyvumo – turiu omenyje to, kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio, taip turėtų skirtis ir vilko būsena persivertus. Štai čia ko gero kyla pirmieji moraliniai klausimai. Kas yra gėris ir blogis? Kaip kiekvienas tai suvokiame?

vilkžmgis

– Negaliu pasakyti, kad noriu atsisakyti šios galios, – prisipažino jis. – Negaliu nupasakoti, ką reiškia keliauti per mišką esant šiuo gyviu, šiuo žvėrimi, padaru, kuris keturiomis gali bėgti mylių mylias ir tada pakilti viršun, viršun į lapiją ir kopti šimtus pėdų; šis gyvis gali taip lengvai patenkinti savo poreikius…

Šioje knygoje kaip minėjau keliamas ne vienas moralinis ar teologinis klausimas. Kaip pavyzdžiui: ar žmogus, nužudęs linkintį blogo, žudiką ar kankintoją yra geras? Kas jam suteikia teisę bausti kitą žmogų? Ar žudydamas bloguosius pats tampi herojumi? Ar piktavalis nusipelno mirties bausmės be teismo? Negi galiausiai ne Dievas turi mus teisti, o iki tol mes turime teisę prašyti atleidimo ir atgailauti? Ar pats žudydamas galiausiai nesi nusidėjėlis, vertas bausmės? Galiausiai man netgi kilo klausimų dėl kanibalizmo.

Štai tokiame kontekste pagrindinis knygos herojus auga, vystosi ir keičiasi. Kiti veikėjai tuo tarpu yra lyg nutolę, netgi artimiausi Rubenui, galbūt todėl, kad jis yra taip susitelkęs į save, savo naują patirtį, kad kiti dalykai tampa antraeiliais ir silpnais, tokiais, koks kažkada buvo ir pats Rubenas.

Rubenas paaiškino, kad jis buvo gražuoliukas Selestei, kūdikis – motinai, mažylis – Džimui, o paskutiniu metu redaktorė Bilė vadino jį Stebuklinguoju berniuku, ir tik tėvas – Rubenu.

Gavus šią dovaną Rubeno gyvenimas pasikeičia kardinaliai. Tačiau kyla ir įvairių pavojų bei klausimų. Jį medžioja teisėsauga ir, tikriausiai, visa vilkžmogių gauja. Ar Rubenas yra klaida, kurią reikia pašalinti? Ką slepia gražusis namas? Ir kur gi iš tiesų dingo žymusis dėdė Feliksas? Viską sužinosite atsivertę šią istoriją.

Knygoje autorė aprėpia mitologijos, teologijos, etikos, genetikos klausimus, netgi homoseksualų teises. Nenustebkite čia radę nemažai mirties, šokiruojančių smurto ir neįprastų meilės scenų, nes tai tikrai tamsi istorija, persunkta per amžius sklidusių legendų apie vilkolakius. Vilkžmogio aprašymas tikrai nėra kažkoks romantiškas ar pagražintas, o tiesiog atspindintis siaubingą tikrovę – tai monstras. Žinoma, meilės knygoje rasite, bet man jos tikrai buvo mažoka…

Galiu pasakyti, kad pirmoji knygos pusė yra gana lėta. Anne Rice stilius (jei skaitėte Interviu su vampyru, tada žinote) kiek sunkus, sakinių struktūra sudėtingesnė, todėl tekstas skaitosi lėtai, ir imi stebėtis redaktorių darbu, kad sugebėjo ilguose nesibaigiančiuose sakiniuose sudėti kablelius reikiamose vietose. Antroji pusė – pilna nuotykių, įtampos ir gresiančio pavojaus. Kulminacija kiek netikėta, o atomazga ilga ir, atrodo, bereikalingai ištęsta aptarinėjant vilkžmogių istoriją, moralinius, etinius, filosofinius ir teologinius klausimus. Pabaiga… liko lyg ir nepabaigta, bet matyt todėl, kad yra ir antroji knyga, kurioje bus atskleisti šioje dalyje nutylėti atsakymai ir pasakojama apie tolesnį Rubeno gyvenimą.

Šią knygą rekomenduočiau nebent Anne Rice kūrybos gerbėjams ir nebijantiems sunkiau skaitomų knygų ir nesibaidantiems moralinių diskusijų. Tai tikrai nėra lengvas skaitalas, tad jei kibsite į šią knygą nusiteikite ilgam skaitymui ir įdomiam naujam požiūriui į vilkolakius.

 

3

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Niekada nesuklupk – Patricia McCormick (knyga)

Skausmingai atviras ir sukrečiantis Nacionalinės knygų premijos laureatės Patricios McCormick romanas apie karo vaiką, tapusį taikos skleidėju, paremtas tikra Arno Chorno Pondo istorija.

Kai į Arno gimtąjį miestą Kambodžoj atvyksta raudonieji khmerai, jis dar tik vaikas, su broliuku šokantis pagal rokenrolo muziką ir pardavinėjantis ledus, kad šiek tiek užsidirbtų. Bet kai kareiviai visus gyventojus priverčia iškeliauti į kaimą, jo gyvenimas pasikeičia. Atskirtas nuo šeimos Arnas gyvena darbo stovykloje. Plušdamas ryžių laukuose jis mato, kaip miršta bado, maliarijos ar tiesiog nuovargio nukamuoti vaikai. Jis mato į mangų giraitę vedamus kalinius, šie iš jos negrįžta.

Vieną dieną Arnas pasisiūlo kareiviams paskambinti, nors niekad gyvenime nėra grojęs jokiu instrumentu. Greitai išmokęs naujų revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia, dabar jis gali pavogti maisto, kad išsaugotų draugams gyvybę.

Nors tas sprendimas ir jam pačiam išgelbėja gyvybę, kartu priverčia jį įžengti į žiaurius Mirties laukus. Arnas gyvena vadovaudamasis paprastu kredo, vis kartoja sau: „Tik nepargriūk.“


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2014 (Lietuvoje)
Originalus pavadinimas: Never Fall Down
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Žanras:  šiuolaikinė literatūra, jaunimo literatūra
Patartinas amžius: +14/15
Puslapių skaičius: 216
Pasakotojas: berniukas
Autorės puslapis: http://www.pattymccormick.com/


Patricia McCormick – Amerikos žurnalistė, rašytoja, studijavusi kūrybinį rašymą. 1978 metais baigė Rosemont koledžą, po kelių metų ir Kolumbijos žurnalistų aukštąją mokyklą. Rašė straipsnius garsiems laikraščiams. Patricia, du kartus laimėjusi Nacionalinę knygų premiją, yra didžiulio pripažinimo sulaukusių romanų autorė. Šiuo metu gyvena Niujorke su dviem vaikais, vyru ir dviem katėmis.

Lietuvoje ji žinoma iš knygų “Pjūvis“, “Parduota“. Pastebėjau, kad autorė labai mėgsta rašyti knygas susijusias su tikromis, realiai įvykusiomis istorijomis. Taip pat kalbėtis su tais žmonėmis, kuriems nutiko koks nors įdomus dalykas, o susirinkus pakankamai informacijos – parašo knygą. Taip atsirado ir prieš tai minėti du kūriniai. Tokiu būdu sulipdyta ir “Niekada nesuklupk“. Kaip supratote, knygoje pasakojama istorija yra tikra, neišgalvota, atsitikusi vaikinui Arnui Chornu Pondo. Autorė daugybę valandų kalbėjosi su pačiu Arnu ir jo artimaisiais: amerikiečiais įtėviais ir dviem per genocidą likusiomis gyvomis seserimis. Ir netgi su buvusiais raudonaisiais khmerais. Kad knyga kuo mažiau nutoltų nuo tiesos, McCormick kartu su Arnu Chornu Ponu nuskrido į Kombodžą susitikti ir pasikalbėti su vienu iš jų.

„Norėdama daugiau sužinoti apie Arno poelgius – ir didvyriškus, ir šiurpius, uždaviau jam begalę keblių klausimų. Kruopščiai tikrinau, ar jo pasakojimas patikimas. Kaip ir visi stiprų sukrėtimą patyrę žmonės, kai kuriuos įvykius Arnas prisimena iki kraupių smulkmenų, o kiti jam išdilo iš atminties <…> Jo prisiminimų spragas užpildžiau tuo, ką sužinojau iš kitų ar įsivaizdavau jam nutikus pati. Tikiu, kad kaip tik čia, tarp šių eilučių, slypi tikroji tiesa.“

Veiksmas vyksta Kambodžoje, 1975 metais. Kambodžos valdžią užgrobė raudonieji khmerai – radikalus komunistinis režimas – ir visi gyventojai buvo suvaryti į darbo stovyklas kaime. Šeimos buvo išardytos, sudarytos žmonių grupės pagal lytį ir amžių, ir visi, taip pat ir vaikai, nuo ryto iki nakties buvo priversti sunkiai dirbti: kasti žemę ir auginti ryžius.

Šis įvykis buvo pats baisiausias vietinių vykdytas genocidas gimtojoje šalyje. Dešimtys tūkstančiai žmonių mirė dėl bado, nuo išsekimo ir ligų.

Į darbo stovyklą pakliuvo ir Arnas. Jis buvo atskirtas nuo šeimos, seserų, brolio ir išvežtas dirbti į laukus su kitais vaikais. Kiekvieną dieną jie nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro turėjo dirbti laukuose. Ten jokiu būdu negali sustoti, ilsėtis, parodyti, kad pavargai. Kiekviena diena siekia aukščiausias temperatūras, nežmoniškai karšta, kad net garuoja. Vaikams beveik nėra duodama valgyti: tik keletas ryžių ir tie keletas praskiesti vandeniu. Be to, maliarijos sezonas, vaikus kandžioja vabalai.

“Aš labai pavargęs, mano kojos kaip akmuo, mano protas galvoja tik apie kitą žingsnį, tada dar vieną žingsnį, tik eit, nemąstyt, nerūpintis. Kai kurie vaikai miršta pakeliui. Jie miršta eidami. Kai kurie vaikai verkia tėvų ar sako, kad jie pavargę, alkani, juos nušauna ar nuduria. Dabar mes net nežiūrim. Tik einam.“

Knygoje yra begalė žiaurių dalykų. Skaudu skaityti kaip vaikai yra kankinami, šaltakraujiškai žudomi, verčiami badauti. Vaikai verkia iš skausmo, pilvai išsipūtę ir pilni oro iš bado, sulysę, kad net šonkauliai matosi. Jie iš bado pradeda patys ieškoti maisto, valgo viską ką randa, ir iš vis džiaugiasi, kuo randa: vabzdžiais, varlėmis, grybais, augalais. Taip pat aprašytos vietos kaip khmerai žiauriai nužudo žmogų.

“Vieną kartą girdžiu, vaikas klausia, kur jo sesė. Raudonasis khmeras juokais ir sako: “Ji vis dar dirba lauke, tik dabar ji trąša.“

Kadangi pagrindinis veikėjas vaikas, tad knygoje yra ir linksmų vietų. Pavyzdžiui, raudonieji khmerai sugalvojo naują dalyką kaip sužinoti kas geras, o kas blogas. Jie tikrina odą. Jei oda švelni ar šviesi, jie teigia, kad tu nedirbi, esi blogas. Tokius žmones nuvesdavo į mangų giraitę (ką tai reiškia sužinosite perskaitę knygą). Tad Arnas, nenorėdamas ten eiti, ėmė ir išsitepė veidą purvu, kad atrodytų tamsus. Na nežinau kodėl, bet mane ši vieta privertė nuoširdžiai nusijuokti.

Arnas – vienuolikmetis berniukas. Jis labai naivus, paslaugus, drąsus, protingas, visada pirmiausia pagalvoja apie kitus, tik vėliau apie save. Knygos eigoje galima pastebėti, kaip jis keičiasi ir bręsta psichologiškai. Skaudu, kad tokie įvykiai neatpažįstamai pakeičia žmones, sugadina, pažeidžia psichiką ir vėliau persekioja visą gyvenimą. Tokie žmonės nebebus tokiais, kokiais buvo anksčiau.

Khimas (eng. khim)

Galima sakyti, kad muzika jam padovanojo kelias papildomas gyvenimo dienas. Arnas turėjo išmokti groti instrumentu khimo, priklausė orkestrui. Tenai mokosi įvairių revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia. Kartais atrasdavo progų, kurių metu galėdavo pavogti maisto. Maisto savo išsekusiems draugams, tik po to prisimindavo ir save. Prieš pasirodymus kartais būdavo, kad raudonieji khmerai duodavo pilną dubenį ryžių, kad vaikai pasistiprintų.

Kaip seksis Arnui ir likusiems vaikams toliau? Ką darys Arnas? Ar jis išgyvens? Kaip baigsis istorija? Į šius ir kitus klausimus atsakymus rasite “Niekada nesuklupk“ knygoje.

Skaitant knygą pastebėjau, kad ji yra kupina klaidų. Neatitaikytos galūnės, maišoma daugiskaita su vienaskaita, pvz.: “Raudonieji khmerai, jie žudo žmones su akiniu.“ Bet tos klaidos yra suplanuotos, jos turėjo būti, tokia autorės mintis:

“Sutvarkyti Arno kalbą – tarsi mėginti jonvabalį įkalinti stiklainyje. Vos tik įspraudžiau ją į gramatikos ar sintaksės taisykles, šviesa užgęsta. Todėl nutariau pasakoti Arno istoriją nuoširdžia ir išskirtine jo paties kalba. Tikiuosi, šis pasakojimas įrodo, koks narsus ir įsimintinas šis žmogus.“

Ši knyga – stiprus ir rimtas kūrinys, šokiruojantis, įtraukiantis, pilnas žiaurumo, suvirpinantis širdį ir padedantis branginti dalykus apie kuriuos mes nesusimąstome, jie mums yra įprasti. Tikiu, kad jei perskaitysite šią knygą, ji dar ilgai išliks Jūsų atmintyje.

“Tai viena įsimintiniausių ir labiausiai sukrečiančių knygų, kurias esu skaitęs. – Arkivyskupas Desmonas Tutu“



Atlantidos atradimas – Marcus Blake (knyga)

Jaunuolis, praradęs atmintį, išplukdomas Haičio paplūdimyje. Pabudęs jis nė nenutuokia, kas jis toks ir iš kur atvyko. Padedamas žavios merginos Martos, jis pradeda žūtbūtines tapatybės paieškas. Achilas turi raktą vienai didžiausių pasaulio paslapčių įminti. Už to slypi atsakomybė ir didžiulės galios.

Skaityti toliau “Atlantidos atradimas – Marcus Blake (knyga)“

Dark Star – Bethany Frenette (knyga)

knygos apžvalga

Audrey Whitticomb neturi priežasties bijoti. Jos motina yra super herojė, Morning Star (ryto žvaigždė), pati pavojingiausia kovotoja prieš blogį Twin Cities (mieste), taigi, ne taip jau ir sunku jaustis Audrey saugiai. Žinoma, iki tol, kol ji nėra išviliota į gražų nakties orą kažko žmogiško ir kartu nežmogiško – kažko, kas turi nagus ir plačią, krauju išteptą šypseną.

Dabar Audrey žino tiesą; jos motina nekovoja prieš nusikaltimus naktį. Ji kovoja prieš Harrowers- stiprius, gailesčio neturinčius padarus, kurie prieš daugybę metų buvo įkalinti Apačioje. Dabar kai kuriems pavyko pasprukti. Ir jie nori Audrey mirties, tik todėl, kad šioji yra Kin.

Tam, kad išgyventi, Audrey privalės išmokti naudoti galiomis, kurias visados turėjo. Kai ji priartėja prie kažko, tamsūs kito žmogaus prisiminimai tampa jos ir kartais ji gali pamatyti ateitį. Jeigu Audrey tik galėtų priartėti arčiau Patrick Tigu, įtakingo Harrover, kuris apsimeta žmogumi, ji galėtų panaudoti savo Žinojimo galias, kad sužinotų kitą Harrowers žingsnį. Tačiau Leon, jos motinos mėgstantis įsakinėti, erzinančiai patrauklus pagalbininkas, turi kitus sumanymus. Pastaruoju metu jis nepaleidžia Audrey iš savo žvilgsnio lauko.


Pagrindinė informacija: 

Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2012
Originalus pavadinimas: Dark star
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Dark star
Patartinas amžius: +14
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, paranormalus, distopija, demonai, super herojai
Puslapių skaičius:  368
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis:  http://bethanyfrenette.com/


Istorija, kurią pasakoja humorą turinti veikėja. Istorija, kurioje yra pavojai. Istorija, kuri kupina paslapčių. Sveiki atvykę į kitokį pasaulį.

Autorė save pristato kaip mažų kačių augintoją, visko, kas patinka moksliukams, mėgėją ir absurdo gerbėją. Ji užaugo Minesotoje, iš kur jai taip dar ir nepavyko pasprukti. Savo pirmąją istoriją ji parašė būdama keturių metų ir šią parašyti jai padėjo jos senelis. Istoriją buvo pavadinta “The Cat Book“.

Tačiau rimtai prisėsti prie rašymo ji pradėjo tik po to, kai išgyveno penktoje klasėje siaubo istorijų laikotarpį, o vėliau ilgiau užtrukusi paauglių poezijos laiką. Koledže ji turėjo kūrybinį rašymą.

Ne viršelis ar aprašymas patraukė mano dėmesį, o jos ganėtinai neblogas įvertinimas. Nusprendžiau suteikti šiai istorijai šansą ir puoliau skaityti. Reikia pripažinti, man patiko skaityti šią istoriją, kurią pasakoja tikrai įdomi veikėja. Su ja tikrai niekados nebus nuobodu. Kūrinyje buvo apstu vietų, kurios privertė šyptelėti ar nusijuokti. Kartais net taip garsiai, kad namuose esantys nariai į mane pažvelgdavo sutrikusiais žvilgsniais.

“You’re Gideon’s friend.“
I laughed. Gideon’s friend, of course. “Only because his mother pays me to hang out with him.“
“Can she pay me?“ Elspeth asked.
Iris, moving into the room, rolled her eyes at her sister.

Pagrindinė veikėja tikrai stipri asmenybė, kuri nebijo kovoti, aukotis ir lįsti pavojui į nasrus. Taigi, šioji knyga gauna tašką už savo veikėją. Kartais juk taip pabosta skaityti apie merginas, kurios tik ir laukia, kada žavusis princas ją išgelbės nuo pavojų.

 Kūrinyje šiam žmogeliukui teks blaškytis po knygą ir mėginti susirankioti atsakymus apie save, savo tėvą, savo giminę ir pasaulį, kuriame ji gyvena, nes pasirodo, kad viskas nėra taip, kaip yra. Dėl motinos noro apsaugoti savo dukrą ir dėl to, kad šioji nenorėjo, kad jos jauniklė būtų dar viena Kin, žmonės, kurie turi super galių ir kurie kovoja prieš blogį, kovotoja, mergina yra tik aklas plėšrūnas, o kartu su ja yra ir skaitytojas.

Taigi, istorijoje galite patys įsivaizduoti, kiek kartų veikėja skundėsi tuo, kad niekas jai nenori pasakyti tiesos ir vis mėto duonos trupinius, kurie iš tikrųjų nieko doro neatskleidžia. Netrukus ir pats skaitytojas gali susierzinti ir pradėti šaukti, kad yra elgiamasi blogai, kad tiek veikėja, tiek jis turi teisę sužinoti tiesą.

Tarsi to būtų per mažai, pavojus auga. Kažkas žudo Kin vaikus. Bet pripažįstu, man buvo tas pats, kas ten ką žudo. Man buvo įdomiau tas motinos pagalbininkas. Nors romantika istorijoje menkai tekvepėjo, tas Leon kažkuo mane vis tekste traukė. Vaikinas, kuris padeda stipriai kovotojai, kuris gali teleportuotis ir, kuris kažkodėl stengiasi valdyti merginos gyvenimą.

“I already made icing. I told you not to buy any.“
“Oops,“ I said, taking another scoop. “Looks like I messed up again. Guess I’ll have to eat this.“
He glanced toward me, giving a pointed look to the two containers I had set beside me. “All of it?“ he asked.
“Maybe if you’re nice, I’ll share…But considering you’ve already met your niceness quote for the year, I wouldn’t bet on it. And you can’t have any sprinkles.“
“There goes my reason for living.“
“I thought that was to make me miserable.”

Knyga būtų ypatingai nebloga, jeigu bent būtų pakvipę romantika, nes tada knygos pabaiga atrodytų žymiai logiškesnė, nes šiuo metu tai, kas ten įvyko, buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Todėl tie, kuriems reikia tiek veiksmo, tiek pavojų, ir tiek romantikos pusiausvyros, šioje istorijoje… deja, jūs rasite tik disbalancą. Būtent dėl šios priežasties nuskriaudžiau šią istoriją, kai ją teko įvertinti. O taip norėjau ją įvertinti aukštu balu.

Kitas knygos minusas yra pati pradžia. Pirmi skyriai buvo nuobodūs ir laužė žandikaulį. Kodėl? Nes ten tarsi sapnai, tarsi prisiminimai… toli nuo veiksmo, nuo to supažindinimo su pačia istorija. Net norėjosi numesti istoriją, kadangi taip nepatraukliai šioji buvo pradėta Bet save botagu (kurį įsigijau mintyse) mušiau, kad judėčiau į priekį. Istorija pagerėjo. Taigi, jeigu norėsite pajusti šios istorijos magiją, jums teks ilgai keliauti dykuma, kad atrastumėte oazę.

“Remind me again why I put up with you?“
“Cause you sold me your soul for five bucks, and now you must submit to my will?’ I still had the sheet of paper, written in his untidy fifth-grade scrawl. Gideon David Belmonte. One soul.”

 Pats istorijos sukurtas ir pateiktas pasaulis neatrodo, kad būtų kažkuo labai išskirtinis nuo tų, kurie jau buvo pateikti skaitytojams. Kaip ir visur, taip ir šiame yra dvi jėgos: geriečiai ir blogiečiai. Demonai yra blogiečiai, jie turi savo pasaulį. Žemėje yra ypatingų žmonių, kurie gina mus nuo tų pabaisų. Skirtumas gali būti tik tas, kad šioje istorijoje vyrauja kiti pavadinimai įvardinti geriečius ir blogiečius. Taip pat knygoje yra kitas trokštamas objektas, dėl kurio visi čia lieja kraują.

Tačiau bendrai viską apglėbus, istorija tikrai nebuvo prasta ar tokia, kurią norėčiau išmesti į šiukšlių dėžę. Mielai pamėginčiau pasižiūrėti, kas vyksta kitoje dalyje vildamasi, kad sekanti bus tik dar geriau papasakota ir kupina daugiau pavojingų bei įdomių pavojų. Taigi, šioji istorija patiks tiems, kam patinka stiprios veikėjos su humoro jausmu ir mėgsta paslaptis bei… demonus.

Visos dalys priklausančios serijai:

trys

kitty

Saldi kančia – Rebecca James (KNYGA)

knygos apžvalga

Aš tebesapnuoju Anos London namus.
Mano sapnuose pats namas sakytum sklidinas piktų kėslų.
Tačiau tikrovėje ne namas buvo kaltas dėl to, kas atsitiko.
Kalti buvo žmonės…

Pigiai išsinuomojęs kambarį didžiuliame prabangiame name, Timas Elisonas buvo tikras, kad jam labai pasisekė. Vaikinui nekėlė įtarimų nei neįtikėtinai maža kaina, nei keletas neįprastų sąlygų nuomos sutartyje. Tačiau greit ima aiškėti, kad namo šeimininkė, dvidešimtmetė Ana, viena gyvenanti tėvų namuose, turi paslapčių, o pačiuose namuose vyksta nerimą keliantys dalykai.
Viską dar labiau komplikuoja apie save priminti nusprendusi buvusi Timo mergina Lilė…
Trys jauni žmonės, jų paslaptys, slapti ketinimai, šiurpūs planai ir keistomis aplinkybėmis gimusios meilės istorija.
Knygoje gausu netikėtų posūkių. Ir niekas nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Sweet Damage
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas:
Patartinas amžius: 14/15
Žanras:
jaunimo literatūra, trileris, mistika, detektyvas
Puslapių skaičius:  304
Pasakotojas:  vaikinas, keli trumpi skyreliai ir iš merginos pozicijos
Autorės puslapis: http://rebeccajameslollygag.blogspot.com/

 


 Rebecca James – jauna australų autorė, gimusi 1970 metais. Jaunystėje moteris dirbo padavėja, vėliau Indonezijoje ir Japonijoje mokė anglų kalbos. Po kelerių metų pradėjo auginti savo vaikus ir kūrė virtuvės interjerus. Pirmasis rašytojos romanas „Tobula klasta“ tapo pasauline sensacija ir buvo išleistas daugiau nei 50 šalyse. Šiuo metu Rebecca James kartu su draugu ir keturiais sūnumis gyvena Kanberoje.

Antrasis autorės kūrinys – “Saldi kančia“. Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šį kūrinį, bet skaityti šiek tiek vengiau, nes bijojau ir vėl nusivilti kūriniu. Teko skaityti pasauline sensacija tapusį, visaip išgirtą, išliaupsintą knygą “Tobula klasta“, tačiau man ji nepaliko stipraus įspūdžio.

“Saldi kančia“ pagrindinis pasakotojas ir veikėjas yra Timas Elisonas. Tai linksmas, lengvabūdis, svajoklis vaikinas, gyvenantis šia akimirka, negalvojantis apie ateitį. Kūrinio pradžioje šis banglentininkas gyveno viename bute su savo buvusia mergina Lila ir jos draugu. Tačiau vieną dieną Lila pareiškia, kad viename bute jiems gyventi nejauku ir reikia kažką keisti. Tad Timas nusprendžia ieškotis naujos gyvenamosios vietos.

Namo paieška neužtruko ilgai, o ir rezultatas jį labai džiugino. Namai buvo milžiniški, patys didžiausi kokie buvo tame rajone, prašmatnūs, turintys “Fearvju“ pavadinimą. Bet tai buvo tik pirmasis susidaręs įvaizdis, jis nė nenutuokė kokias paslaptis saugoja ši tvirtovė.

Timą labai nustebino faktas, kad tokiame milžiniškame name gyvena tik viena mergina Ana. O ir jos bendravimas nieko gero nežadėjo.

“Mergina beveik nekalba, o jei ką ištaria, taip oficialiai ir nenatūraliai, lyg skaitytų iš lapo. Stovi bailiai susigūžusi, tartum nedrįsdama pakelti galvos ir pažvelgti į pasaulį, tarsi mieliau norėdama išnykti. Jos rankos nerimsta, susigniaužia, vėl atsigniaužia, tampo drabužius.“

(P.S.Spoileris. Jeigu nori pamatyti tekstą pelytę pažymėk foną)
Bet vaikinas, nors ir šiek tiek bijodamas Anos, bandė su ja susidraugauti. Iš pradžių sekėsi sunkiai; mergina nenoriai bendravo, atsakydavo trumpai ir šaltai. Tačiau knygos eigoje įvyko lūžis ir Timas su Ana artimai susibičiuliavo, leisdavo kartu laiką, kol galiausiai pradėjo jausti trauką vienas kitam.

Man nepatikusi veikėja buvo Lila. Ji nemaloni, priekabi, kandi ir visada turi pareikšti savo nuomonę, nori kas ją išgirsti ar nenori, siekia būti dėmesio centre. Lila visur kaišioja nosį, visus mokina, nesusilaiko nesupeikusi, nepašiepusi, nepokštavusi. Mergina dažnai net nekviesta užeidavo į naujus Timo namus, nors ir turėjo vaikiną, flirtuodavo su juo. Dažnai stengdavosi pašiepti, sugėdinti Aną, stengėsi sužinoti jos visas paslaptis, nebūtinai norėdama padėti, o tik todėl, kad negali pakęsti, jei ko nežino.

O paslapčių Ana turėjo labai daug. Jos praeitis tikrai ne džiaugsminga, teko patirti ir šilto, ir šalto. Išgyveno tėvų mirtį, vėliau sukrėtė ir Bendžamino netektis.   Kūrinyje dažnai buvo minimas asmuo Bendžaminas, bet visi patikslinimai ir kas jis toks, atsiskleidė tik knygos pabaigos link. Galiu pasakyti, jog vertėjo laukti, paslaptis pribloškė.

Tačiau ne vien Ana turėjo paslapčių, bet ir namas. Timui apsigyvenus prabangiame  name, pradėjo vykti keisti dalykai. Vieną naktį rado aprašinėtas raudonais dažais sienas, savo kambaryje daugybė šlykščių vorų. Bet tai dar ne visi atsitikimai, jų buvo žymiai daugiau.

Knyga parašyta pirmu asmeniu ir pasakotojas vaikinas. Labai patiko, kad pasakotojas vaikinas, nes dažniausiai įvairiose knygose viskas pasakojama iš merginos perspektyvos. Patiko skaityti jo mintis, su juo susipažinti, pažiūrėti į pasaulį bei aplinkinius iš jo pusės ir panašiai. Tačiau knygoje buvo keli trumpi skyreliai pasakojami iš merginos pusės, ir galiu pasakyti, kad jie intriguojantys.

“Saldi kančia“ skaitėsi greitai – užtrukau tik 2 dienas (o tai man – labai greitai). Net nežinau kuo mane ši knyga taip traukė, nes nuo kūrinio pradžios negalėjau nei minutei atsitraukti, skaičiau su didžiausiu malonumu. Tačiau kartais reikėdavo padėti knygą į šalį, nes susikaupdavo labai daug informacijos, kurią reikėjo iš naujo apmąstyti, apgalvoti ir susidėti viską į vietas.

Knygos pabaiga. Galiu pasakyti, kad tikrai šokiravo. Įvyko daugybė svarbių įvykių, kurie atskleidė dar daugiau paslapčių. Buvo atverstos visos kortas.  Knygos anotacijoje yra sakinys: “Ir niekas nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio“. Kūrinio atomazga nuplėšė nuo visų kaukes, parodė tikruosius veidus.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad kūrinys patiko. Knyga kupina paslapčių, šiurpių vietų, netikėtų posūkių. Rašymo stilius lengvas, aiškus, greitai skaitosi, tolimesnė eiga ir finalas – sunkiai nuspėjami. Tad jeigu Jums patinka paslaptys, detektyvai, įtampa, būtinai griebkit knygą “Saldi kančia“ ir pasinerkit į knygos puslapiuose paslėptą pasaulį!