Knyga: Labas, Visata – Erin Entrada Kelly

Pagrindinė informacija:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2017 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Terra Publica (Debesų ganyklos) Originalus pavadinimas:  Hello, Universe Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: nuo 7 metų Vertė: Viktorija Uzėlaitė Žanras/amžiaus kategorija: realistinė literatūra, vaikų literatūra, nuotykiai Galimi siužeto raktažodžiai: jūrų kiaulytė, šulinys, būrimai, draugystė, drovumas, peštukas, paieškos, nuotykiai, pirmoji simpatija, drąsa, kurtumas, šeima, baimė, miškas Puslapių skaičius: 352 Pasakotojas: berniukai ir mergaitės Apdovanojimai: Niurberio medalis (2019 m.), Jane Addams apdovanojimas (2019 m.), Texas Bluebonnet Award Nominee, Junior Library Guild Selection, IBBY Outstanding Books for Children with Disabilities, ALSC Notable Book, Best of 2018: NPR, BookPage, Booklist, School Library Journal, New York Public Library Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 3 iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Labas, Visata – Erin Entrada Kelly“

Knyga: Klampynių kronikos – Neringa Vaitkutė

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: lietuvių kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2018 Išleista Lietuvoje: 2018 Leidykla Lietuvoje:  Nieko rimto Originalus pavadinimas: Klampynių kronikos Serijos pavadinimas:  Klampynių kronikos Serija sudarančios dalys: Klampynių kronikos (1), Neramios dienos (2), Pamiršti dievai (3) Patartinas amžius: +7 (Nieko rimto rekomenduoja 7- 10 metų vaikams) Vertė: nėra Žanras / amžiaus kategorija: vyresnių vaikų literatūra, paauglių literatūra, fantastika, nuotykiai Galimi siužeto raktažodžiai: laumės, mitologija, baubai, aitvarai, draugystė, šeima, nuotykiai, pavojai, paslaptys, mistika, teta, dvyniai, vaikai, vaikų santykiai, miestelis Puslapių skaičius: 232 Pasakotojas: trečias asmuo Apdovanojimai: 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams Iliustracijos / žemėlapiai:  yra daugybė įvairaus dydžio nespalvotų iliustracijų Iliustravo: Monika Mitkutė Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis:  nėra Įvertinimas: 4  iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Klampynių kronikos – Neringa Vaitkutė“

Knyga: Berniukas akligatvyje – Karl Olsberg

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: vokiečių kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2019 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Terra Publica (Debesų ganyklos) Originalus pavadinimas: Boy in a Dead End Serijos pavadinimas:  Berniukas baltame kambaryje Ankstesnės dalys: Berniukas baltame kambaryje (1) Mergaitė keistoje šalyje (2) Patartinas amžius: 14+ Vertė: Indrė Dalia Klimkaitė Žanras / amžiaus kategorija: vyresnių vaikų literatūra, paauglių literatūra, mokslinė fantastika, distopija, trileris, nuotykiai Galimi siužeto raktažodžiai: technologijos, tikėjimas, religija, atradimai, draugystė, šeima, melagystės, sukčiavimas, religijos fanatikai, pabėgimas, naujas pasaulis, bauginanti ateitis, kompiuteriai, virtuali tikrovė, ateitis Puslapių skaičius: 336 Pasakotojas: pirmas asmuo, vaikinas ir mergina Apdovanojimai: nėra Iliustracijos / žemėlapiai:  nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis:  čia Įvertinimas: 4  iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Berniukas akligatvyje – Karl Olsberg“

Knyga: Vilkė – Dan Smith

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

vilkėOriginalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba  Pirmasis originalus leidimas: 2019 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Nieko rimto Originalus pavadinimas: She Wolf Serijos pavadinimas: knyga nepriklauso serijai Patartinas amžius: 11+ Vertė: Inga Tuliševskaitė Žanras / amžiaus kategorija: jaunimo literatūra, istorinė, nuotykių Galimi siužeto raktažodžiai: tamsieji amžiai, vikingų laikai, vikingų padavimai, vergija, išgyvenimas, mirtis, kerštas, nuotykiai Puslapių skaičius: 266 Pasakotojas: trečias asmuo, mergaitė Apdovanojimai: nominuota North East Book Award 2019 Iliustracijos/žemėlapiai: yra žemėlapis Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės)  puslapis: www.dansmithbooks.com Įvertinimas:  4  iš 5 Skaityti toliau “Knyga: Vilkė – Dan Smith“

Didysis magistras – Trudi Canavan (knyga)

„Didysis magistras“ – trečioji ir paskutinė magiškosios trilogijos dalis, kurioje nusimetamos visos kaukės ir lemiamoje kovoje dėl Kiralijos susigrumia galingiausi burtininkai.
Praėjus metams po laimėtos magiškos dvikovos Sonėja Magų gildijoje jaučiasi vis užtikrinčiau. Gyvenimą nuodijęs Redžinas pagaliau paliko ją ramybėje, ji nusipelnė ir kitų naujokų bei mokytojų pagarbos. Per tuos metus Sonėja daug ko išmoko, tačiau jos mokslai dar nebaigti. Didžiojo magistro Eikarino globojamai merginai ramybės neduoda kadaise matytas globėjo atliekamo juodosios magijos ritualo vaizdinys. Neramu ir dėl didžiojo magistro įspėjimo, kad nuožmūs Kiralijos priešai atidžiai stebi Magų gildiją ir laukia patogaus meto pulti. Eikarinas tikina, kad pasipriešinti Sačakos burtininkų galiai galima tik pasitelkus juodąją magiją, tačiau Imardine ji uždrausta.
Siekdamas išsklaidyti jos abejones Eikarinas pamažu įtraukia Sonėją į savo kovą su Sačakos burtininkais. Netrukus ji sužino, kad Magų gildijos didysis magistras praeityje buvo patekęs į priešų rankas ir iš jų perėmė juodosios magijos paslaptis. Priblokšta Sonėja pradeda abejoti Magų gildijos skelbiamomis tiesomis. O tuo metu prie Kiralijos sienų jau telkiasi tamsūs audros debesys.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016
Originalus pavadinimas: The High Lord
Ankstesnės dalys: Magų gildija, Naujokė
Serijos pavadinimas: Juodasis magas
Patartinas amžius: +12/13
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, magija, epinė fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: magai
Puslapių skaičius: 600
Pasakotojas: trečias asmuo, kelių veikėjų perspektyva
Autoriaus puslapis: http://www.trudicanavan.com


„Juodasis magas“ buvo serija, kuri mane labai supainiojo ir netgi gal kiek nustebino. Tai viena nedaugelio high fantasy žanro knygų, kurias turime Lietuvoje („Užkeiktas dvaras“, „Raudonoji karalienė“, „Šešėlis ir kaulas“ ir pan.), kur veiksmas rutuliojasi visiškai išgalvotame, alternatyviame pasaulyje įtraukiant magijos elementus. Ši serija neabejotinai išsiskyrė iš labai populiarių greito veiksmo ir ryškią meilės liniją turinčių knygų įkrisdama į „Žiedų valdovo“, „Paskutinio elfo“ tipo knygų kategoriją. Kalbu ne tik apie pasaulio išvystymą, bet ir kalbos stilių, pasakojimo greitį ir panašius dalykus. Ir galiu pasakyti, kad jei antrą „Juodojo mago“ knygą skaičiau ilgai, tai trečiąją skaičiau ne trumpiau. Tiesiog ši istorija vystoma iš lėto, bet kulminacinė dalis susiskaitė žaibo greičiu!

P.S. Tai yra trečiosios knygos apžvalga. Bus spoiler’ių. Skaityti toliau “Didysis magistras – Trudi Canavan (knyga)“

Naujokė – Trudi Canavan (knyga)

Kiralijos sostinėje Imardine įsikūrusi galingoji Magų gildija atitoko po pirmojo sukrėtimo. Penkis šimtmečius trukusią magų idilę sugriovė ypatingų galių turinti jauna mergina Sonėja, priklausanti žemiausiam miesto gyventojų luomui. Kai Magų gildija paima ją savo globon, jos gyvenimas pasikeičia iš esmės – tik ar į gera?
Sutikdama likti Magų gildijoje ir tobulinti savo magiškas galias Sonėja žinojo, kad jos laukia sunkūs išbandymai. Tačiau nei ji, nei jos artimiausi bičiuliai neįsivaizdavo, su kokiu priešiškumu ją pasitiks kiti naujokai bei mokytojai. Jos bendramoksliai, galingiausių Kiralijos ir kitų šalių šeimų sūnūs ir dukros, trokšta Sonėją ne tik pažeminti, bet ir sužlugdyti. Kovodama dėl išlikimo ji pakliūva Magų gildijos didžiojo magistro globon. Bet ši globa turi savo kainą. Sonėja žino, kad didysis magistras Eikarinas saugo paslaptį, kuri juodesnė už mago apsiaustą.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: The Novice
Ankstesnės dalys: Magų gildija
Serijos pavadinimas: Juodasis magas
Patartinas amžius: +12/13
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, magija, epinė fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: magai
Puslapių skaičius: 552
Pasakotojas: trečias asmuo, kelių veikėjų perspektyva
Autoriaus puslapis: http://www.trudicanavan.com


Trudi CanavanAustralų kilmės autorė Trudi Canavan tituluojama viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio fantasy knygų rašytojų. Trilogiją „Juodasis magas“ įsigijo daugiau nei milijonas skaitytojų, ji iškart pelnė tarptautinį pripažinimą ir „Aurealis“ apdovanojimą už geriausią fantasy knygą. Štai ką galite perskaityti apie šios knygos autorę. Bet ko nepasako šios eilutės, tai kad iki tapdama rašytoja ji dirbo grafikos dizainere, tačiau būdama 25 metų sumastė įgyvendinti savo svajonę rašyti, užsirašė į keletą rašymo kursų, intensyviai tobulino savo rašymo įgūdžius ir po ketverių metų gavo minėtą apdovanojimą už apsakymą. Pirmoji “Magų gildijos“ trilogija autorei atnešė tarptautinį pripažinimą, tapo Australijos bestseleriais, antra ir trečia dalis pretendavo į prestižinius apdovanojimus ir buvo paskelbta kaip sėkmingiausias fantastinių knygų debiutas per dešimtmetį. Štai kokios liaupsės Trudi Canavan, kurios knygą tikiuosi susigundysite perskaityti.

P.S. Tai yra antrosios knygos apžvalga. Bus spoiler’ių.

Skaityti toliau “Naujokė – Trudi Canavan (knyga)“

Atika – Garry Kilworth (knyga)

Skaitydami Atiką, įžengiame į prieblandos pasaulį, kupiną užmirštų stebuklų ir neįtikėtinų nuotykių.

Džordis, Chloja ir Aleksas persikėlė gyventi į naujus namus kitame mieste. Iš pradžių gyvenimas teka gana nuobodžiai, bet vieną dieną senasis namo savininkas paprašo vaikų užkopti į palėpę ir paieškoti jo seniai pamesto laikrodžio… Trijulė nė nenutuokia, kokie nuotykiai jų laukia. Juk tai ne paprasta palėpė, o magiškas pasaulis, kur viskas įgavę visai naują, netikėtą ir net pavojingą pavidalą. Čia laikas eina atgal, dunkso rašomųjų mašinėlių kalnas, veidrodžių slėnis, spintų kaimas, gyvena palėpės žygeivis, vudu lėlės, grindų šukuotojas, kaukė Makišis, rašalo kipšiukai, iškraustymo firma. Ta stebuklinga šalis užburia bebaimius jos lankytojus. Jie net patys ima abejoti, ar verta grįžti į įprastą gyvenimą.


atikaPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2012
Pirmasis originalus leidimas: 2006
Originali kalba: anglų
Originalus pavadinimas: Attica
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 12+
Žanras/ tipas: jaunimo, nuotykiai, fantastika
Mitinės būtybės/padarai/galios: vudu lėlės, grindų šukuotojas, kaukė Makišis, rašalo kipšiukai ir t.t.
Veiksmo laikas: šiuolaikinis pasaulis
Puslapių skaičius: 304
Pasakotojas: 3 asm.
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.garry-kilworth.co.uk


autoriusGarry Kilworth gimė Anglijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir, kadangi jo tėvas tarnavo oro pajėgose, didžiąją dalį savo vaikystės keliavo po pasaulį. 15 metų jis jau buvo pakeitęs net 22 mokyklas! Baigęs mokslus autorius pasekė tėvo pėdomis ir 17 metų atitarnavo oro pajėgose, tada 8 metus dirbo britų komunikacijų bendrovėje ir visus tuos metus jis rašė istorijas. Lūžis jo rašymo karjeroje įvyko, kai viena trumpų istorijų laimėjo didžiausio britiško laikraščio organizuojamą rašymo konkursą. Jausdamasis nepakankamai išsilavinęs autorius netgi pabaigė dar vienus mokslus ir įgijo anglų kalbos laipsnį su pagyrimu. Šio žmogaus istorija išties įkvepianti, nes parodo, kad ir kokio amžiaus būtum, kad ir ką dirbtum, visada gali tobulėti. Rašymą Garry Kilworth dievina ir sako, kad jei negalėtų rašyti, taptų nusikaltėliu.

Daugiausia autorius rašo mokslinės fantastikos, fantastikos, vaiduoklių istorijas ir viską, ką gali išgalvoti laki vaizduotė vaikams ir jaunimui. “Atika“ – grynai vaizduotės vaisius, nes primena mažų vaikų žaidimus, kai kasdieniams daiktams suteikiamas visai kitas gyvenimas – paltų kabyklos tampa medžiais, siuvimo mašina automobiliuku ir t.t. jei jums patinka klasikinės nuotykių istorijos, šią tikrai surysite su didžiuliu malonumu.

O prasideda ji visiškai paprastai, arba kaip daugelis nuotykių istorijų – šeima persikelia į naują būstą, ir trys paaugliai – Chloja, Aleksas ir jų naujasis įbrolis Džordis – užlipa į palėpę ieškoti seniai pamesto kaimyno senuko laikrodžio. Bet betyrinėdama dulkėtus kampus trijulė staiga susivokia atsidūrusi kažkokioje visai kitoje palėpėje.

Apie šią knygą sužinojau visiškai atsitiktinai. Kartais užeidavau elektroniniame knygyne benaršydama per knygas, bet pagalvodavau, kad labai jau keistas viršelis – pasuoju. Bet, kai pagalvoji, kad tai “Gimtojo žodžio“ leidinys, nereikia stebėtis, kad knygai davė ne visiškai komercinį veidą. Bet kad jau Kitty buvo įsidėjusi šią knygą prie žadamų skaityti, nusprendžiau surizikuoti, nes šiemet jau skaičiau panašaus stiliaus knygą (“Vabalas skrenda temstant“), kuri man priminė, kodėl pamėgau skaityti – dėl nuotykių romanų. O ši knyga yra kaip tik tokia – nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai!!! Jei jums patinka daug įdomaus veiksmo ir neieškote romantikos ant kiekvieno kampo, tikrai neprašausit bibliotekoje susiradę šią knygą.

Garry Kilworth turi nemenką fantaziją, kad sukūrė Atiką. Sėdžiu ir galvoju, kaip čia apibūdinus šitą palėpinį pasaulį, ir žodžių trūksta. Tai tarsi vieta be pradžios ir be pabaigos, apimanti viso pasaulio palėpes ir ten sukrautus nebereikalingus daiktus. Bet tie daiktai nebe paprasti, Atikoje jie atgimsta kaip kerštingi padarėliai (vudu lėlės ar manekenai) ar draugiški sutvėrimai. Čia gyvena palėpės čiabuviai, tačiau galima sutikti ir kadaise lygiai taip pat, kaip kad Chloja, Aleksas ir Džordis, atsiradusių žmonių, radusių savo vietą Atikoje.

viršPalėpės vudu lėles, savo mažuose grėsminguose pirščiukuose turinčias daugybę geluonių, išties galima prilyginti aršių laukinių širšių spiečiui. Jos pasižymi siaubingu, tačiau dažnai laikinu panašumu į žmonių rasę: kai kurios jų labai blyškios, kitos labai tamsios, dar kitos tarpinės spalvos. Jas iš įvairiausių medžiagų pagamino vudu šventikai, o jų panašumas į žmones grynai paviršutinis.

Ir štai, trijulė atsiduria Atikoje, kuri, kaip kokios Afrikos džiunglės, yra pavojinga ir nenuspėjama, kur niekad nežinai, ko gali tikėtis net iš elementarių dulkių! Tačiau Chloja pažadėjo rasti laikrodį, tad visi trys ir patraukia ieškoti vietos, kur būtų galima rasti laikrodžių ir, žinoma, išėjimą į savo palėpę. Pakeliui pasitaiko daug visokių kliūčių, tačiau ir įdomybių, kurios viliote vilioja jauniausią veikėją Aleksą. Va ši vieta man buvo labiausiai nervinanti, nors pabaigoje aš supratau, ką norėjo pasakyti autorius – palėpė keičia kiekvieną ten papuolusį. Tu arba randi ten vietą, arba privalai kuo greičiau dingti į savo pasaulį. Taigi, kai Aleksas pradeda keistis, tai vyksta taip įtikinamai, kad net skaitytojas susinervina kartu su veikėjais 😀

Chloja nerimaudama laukė jo sugrįžtant.
Kaip ir tikėjosi, ji ėmė šaukti:
– Kam apsivilkai tą milinę?

Apskritai visa Atikos legenda (jos atsiradimo teorijos, geografija, laikas, daiktai/palėpės gyventojai ir jų motyvacijos) sukaltai labai tvirtai, tačiau man pritrūko motyvacijos, varančios istoriją. Iš kur tas didelis poreikis ieškot senuko laikrodžio ir eit nežinia kur ieškant nežinia ko, kai aš tiesiu taikymu varyčiau ieškot savo angos namo? Realiai šiai istorijai netgi labai stipriai reikėtų tęsinio, nes buvo užsiminta apie kažkokius veikėjus, kurie matyt dingo redaguojant knygą, ar šiaip norėta parodyti Atikos neaprėpiamumą, ir man pritrūko keleto žmonių/gyvais virtusių daiktų.

Šiai knygai sunku buvo duoti konkretų vertinimą, bet atsižvelgusi į tam tikrus aspektus (fantastišką pasaulio išpildymą ir puikią idėją) vis tik duodu ketvertą ir labai rekomenduoju įrašyti “Atiką“ į vasaros skaitinių sąrašą – tai tikrai sujudins vaizduotę ir privers pažvelgti į palėpes bei ten kaupiamus daiktus visiškai kitu kampu. Tačiau tikrai nepatariu rinktis šios knygos romantikos gerbėjams, nes istorija yra visiškai ne apie tai, ir tie maži trupinukai, užsimenantys apie meilės liniją, atrodo netgi ne vietoje, lyg įmesti redaguojant, kad paįvairinti pasakojimą (dėl to irgi norėtųsi tęsinio!). “Atika“ skirta visiems nuotykių gerbėjams, mėgstantiems žygius po išgalvotus pasaulius.

keturi permatomas
egliosha logo

Magų gildija – Trudi Canavan (knyga)

Po penkių šimtų metų ramybės nutiko tai, ko Magų gildija bijo labiausiai – gatvėmis bastosi nemokyta magė…

Šiemet, kaip ir kasmet, Imardino magai susiburia išprašyti iš miesto nepageidaujamų gyventojų. Apsigaubę apsaugine burtų skraiste, magai stovi gatvėje nė trupučio nebijodami nei valkatų, nei niekdarių, kurie savo ruožtu niekina magus ir jų darbus, kol įpykusi jauna mergina, galima sakyti, visai dar vaikas, sviedžia į nekenčiamus įsibrovėlius akmenį ir šis… lengvai pramuša magišką užtvarą.

Nutinka tai, ko Magų gildija seniai bijo. Mieste radosi Gildijai nepriklausantis asmuo, turintis neįsivaizduojamai stiprių, bet nevaldomų magiškų galių, – mokslų neišėjusi magė. Ją būtina rasti ir pradėti mokyti, kol neatsargiai elgdamasi su galiomis, kurių negeba valdyti, nesunaikino savęs ir viso miesto.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: The Magicians’ Guild
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Juodasis magas
Patartinas amžius: +12/13
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, magija, epinė fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: magai
Puslapių skaičius: 440
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis: http://www.trudicanavan.com


Trudi CanavanAustralų kilmės autorė Trudi Canavan tituluojama viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio fantasy knygų rašytojų. Trilogiją „Juodasis magas“ įsigijo daugiau nei milijonas skaitytojų, ji iškart pelnė tarptautinį pripažinimą ir „Aurealis“ apdovanojimą už geriausią fantasy knygą. Štai ką galite perskaityti apie šios knygos autorę. Bet ko nepasako šios eilutės, tai, kad iki tapdama rašytoja ji dirbo grafikos dizainere, tačiau būdama 25 metų sumastė įgyvendinti savo svajonę rašyti, užsirašė į keletą rašymo kursų, intensyviai tobulino savo rašymo įgūdžius ir po ketverių metų gavo minėtą apdovanojimą už apsakymą. Pirmoji “Magų gildijos“ trilogija autorei atnešė tarptautinį pripažinimą, tapo Australijos bestseleriais, antra ir trečia dalis pretendavo į prestižinius apdovanojimus ir buvo paskelbta kaip sėkmingiausias fantastinių knygų debiutas per dešimtmetį. Štai kokios liaupsės Trudi Canavan, kurios knygą tikiuosi susigundysite perskaityti.

Anot goodreads logo, tai knyga “Eragono“, “Sabrielės“ ar “Narnijos kronikų“ gerbėjams. Aš degiau smalsumu perskaityti šią istoriją, tačiau mano didžiam siaubui knygos pradžioje radau kelis žemėlapius, kas reiškia, kad atsidursite visiškai naujame pasaulyje, kuriame teks prisitaikyti. Galbūt reikėtų pasakyti, kad man knyga+žemėlapis=bėk tolyn 😀 Tikriausiai todėl, kad visada tokiu atveju būna daug judėjimo, daug naujų vietų aprašymų, o tai dažnai vargina skaitytoją. Dargi reikia nepamiršti paminėti, kad knygos pabaigoje radau dar vieną baisų daiktą, kuris vadinamas žodynėliu. Ir jis netgi ne vienas… Šitam daiktui alergija man išsivystė skaitant Šatrijos Raganos “Sename dvare“ 😀 Tačiau, nepaisant šitų dviejų mane šiurpinančių dalykų (pastebėjote, kad visos didžiulio pasisekimo sulaukusios knygos turi žemėlapius? Pvz.: Eragonas, Sostų žaidimas ir kt.), knyga pasirodė besanti puikiai surašyta istorija, nesivaikanti pigių madų, kurios veiksmas rutuliojasi pasaulyje, kuriame magai yra ir geriečiai, ir blogiečiai. Žiūrint kas į juos žiūri.

Sonėja yra pagrindinė veikėja, kuri yra iš nepasiturinčiųjų, beveik priskiriama valkatoms, kurias per kasmetinį valymą magai varo iš miesto. Kaip galite suprasti, paprastiems vargšams magai atrodo mistinės pavojingos būtybės, kurios neatneša nieko gero, o sieja vien blogį, nors jų pagrindinė pareiga – tarnauti žmonėms. Paprastų žmonių akimis magai yra blogiečiai, kurie padeda tik turtingiesiems. Ir magais tampama tik su pačių magų priežiūra, pažadinant ir išmokant suvaldyti galias.

Taigi, kai Sonėja paleidžia akmenį ir pramuša stebuklingą užtvarą, kyla baisus sujudimas, nes neregėta, kad valkata turėtų magiškų galių. Tačiau ir tai nėra labai paprasta, nes neišmokusi suvaldyti savo pabudusių galių mergina kelia didelį pavojų aplinkiniams. Bet, žinoma, kadangi magai yra blogis, Sonėja įsivaizduoja gelbėjanti savo kailį ir deda į kojas, ir prasideda įnirtingos gaudynės.

– Dėl vienos suskretusios padaužos šitoks posėdis…
Rotenas nusijuokė.
– Ji sukėlė nemenką sumaištį, ar ne?

Visas pasakojimas vyksta trečius asmeniu, tad autorė suteikė galimybę “apsižvalgyti“ abejose stovyklose – tiek lūšnyne, tiek magų gildijoje. Tiesa, antras veikėjas ne paauglė (ar paauglys, su kuriuo būtų galima kažką įtarti dėl meilės istorijos), tačiau vyresnio amžiaus magas, kuris organizuoja jaunosios magės paieškas ir įsivelia į ginčus dėl merginos ateities.

Kalbant apie meilės liniją, ji mano akimis čia tokia skysta, kad geriau gal ir neieškokit jos pirmoje dalyje, nes visas dėmesys bus nukreiptas ne į ją. Kol kas labai sunku spręsti, ar meilė apskritai yra įtraukta į šitą istoriją, galbūt jos bus kitose dvejose dalyse, tad jei domina romantika ir meilės istorijos, teks šiek tiek nusivilti, nes to knygoje yra labai su saiku.

Kis pajuto, kaip tirtai nuraudo, ir apsidžiaugė, kad celėje tamsu. Sulaikęs kvapą vaikinas laukė, kad ji prabiltų, tikėjosi, kad ji pasakys, jog jaučiasi panašiai, arba galbūt jį palies…

Galiu pasakyti, kad tai gerai sukalta knyga. Jei ieškote rimtos, gerai apmąstytos istorijos, kuri išversta tiesiog puikiai ir nors veiksmas pradžioje rutuliojasi gana lėtai, tačiau skaitosi greitai – “Magų gildija“ kaip tik jums. Pats pasakojimas nėra perkrautas veiksmu, tačiau rasite porą įtemptų vietų, tačiau kas išties įsimena – tai rašymo ir pasakojimo stilius, platus žodynas ir išmonė. Rekomenduočiau knygą gal kiek vyresnio amžiaus paaugliams, netgi new adult kategorijai, nes jie tikrai labiau įvertins ir supras, kodėl šita serija sužavėjo pasaulio skaitytojus.

Knyga skaitytojų yra vertinama gana dviprasmiškai, vieniems ji labai patiko, kiti neliko sužavėti. Tačiau aš galiu suprasti kodėl taip yra. Jei jums prie širdies klasikinės istorijos, kaip Haris Poteris, Eragonas, Paskutinis elfas ir pan., kur autoriai nepataikauja popsines greito veiksmo ir meilėm besitaškančias istorijas pamėgusiems skaitytojams, o kuria pasaulį, kuris yra puikiai apgalvotas (ir dar geriau aprašytas), veiksmas sudėliotas taip, kad istorija užsibaigia išsprendžiant vieną bėdą, bet tučtuojau iškeliant dar didesnę ir pavojingesnę. Atkreipkite dėmesį į tai, ko ieškote, ir galbūt “Magų gildija“ bus būtent tai, ko jau seniai neskaitėte.

keturi permatomas
egliosha logo

Tigro kelionė – Colleen Houck (knyga)

Pavojai. Širdgėla. Pasirinkimai.

Ar amžinybė per ilga, kad tiek lauktum tikrosios meilės?

Penki mitiniai kinų drakonai ir atvira jūra kviečia leistis į trečiąją kelionę – šįkart Kelsė Heis turės surasti deivės Durgos juodųjų perlų vėrinį ir išvaduoti mylimą Reną iš prakeiksmo, o sykiu ir nuo netikėtos amnezijos. Padėtį apsunkina Reno brolis Kišanas, kuris siekia Kelsės dėmesio ir meilės tuo metu, kai ji labiausiai pažeidžiama.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Voyage
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas, Tigro beieškant
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija, romantika
Puslapių skaičius: 592
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėTikriausiai nežinote, kad Colleen yra vyriausias vaikas tarp septynių brolių ir seserų, galbūt todėl ji labai mėgsta tvarką, kai kiekvienas daiktas turi savo vietą. Netgi Tigro kelionės dedikacijoje apie tai užsimenama – “Skiriu tėvams, Bilui ir Keitei, kuriems teko atsisakyti nuotykių, kad užaugintų septynis vaikus“. Iki parašant ir parduodant savo pirmąją seriją Tigrų saga ji dirbo gestų kalbos vertėja (nustebot? Aš tai tikrai!), ir, jei nerašytų, tuo ir užsiimtų. 2008 metais įkvėpta J.K.Rowing ir S.Meyer ji pati ėmėsi kūrybos. Iš vienos ji perėmė nuotykius ir pabaisas, iš kitos – romantiką ir pavojus.

Tigro kelionę, anot autorės, iš trijų pirmųjų buvo rašyti linksmiausia. Šioje dalyje bus atskleisti labai svarbūs klausimai, tačiau iškils ir naujų problemų.

Tai yra trečios dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos ar antros dalies, gali rasti spoiler’ių.

Prisimenate, pirmą knygą prilyginau pasakai? Antrojoje pasaka pinasi su nuotykiais… O trečioji persunkta romantika ir pavojais! Trečia dalis prasideda ten pat, kur baigėsi Tigro beieškant. Renas stebuklingai nepamena Kelsės, bet tai ne pabaiga – jis net negali būti šalia jos, nes tiesiog fiziškai blogai jaučia jos buvimą. Tačiau mergina tikrai nesiruošia nuleisti rankų ir stengiasi susigrąžinti mylimąjį. Bet Kišanas taip pat nesėdi dykas – jis stengiasi užkariauti Kelsę, ir tai tikrai atrodo gana keistai, kai mergina bando padalinti savo dėmesį dviems vaikinams, kuriuos abu myli, tačiau skirtingai (neprimena Belos-Edvardo-Džeikobo?). Ir visa tai – nuotykių sūkuryje!

viršelisKaskart skaitydama kitą Tigrų sagos knygą maloniai nustebina autorės išmonė ir fantazija, nes ji tikrai atlieka savo namų darbus, pasidomi visomis įmanomomis legendomis ir sugalvoja vis naujų nuotykių, naujų išbandymų, kurie vis keičiasi, ir jie visi tokie skirtingi, užduočių daug ir jos aprašytos su tokiu išradingumu… Žodžiu galima tik pavydėti užsidegimo, vaizduotės ir žinių. Viršelyje drakonas pavaizduotas ne veltui – užduotys, padėsiančios rasti deivės Durgos vėrinį ir atkovoti dar 8 valandas, kai tigrai gali būti žmonėmis, vyksta drakonų karalystėse, kur reikia įvykdyti ne vieną žygdarbį. Šią dalį galima netgi sulyginti su Heraklio žygdarbiais, nes reikia pasitelkti ne tik jėgą ir greitį, bet ir apsukrumą bei protą.

Man patiko dalis su drakonais, kurių reikšmė ir gebėjimai bei užduotys buvo puikiai apgalvotos, unikalios ir tartum ištrauktos iš pasakų. Kai pagalvoji, vieną vienintelę užduotį galėtum išplėtoti iki knygos apimties, o čia jų buvo net ne viena. Tai buvo kvapą gniaužiantys nuotykiai, pilni pavojų, fantastikos ir… romantikos.

Taip, šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama ne tik žygdarbiams, kurie padės įveikti piktojo Lokešo užkeikimą, o ir romantinei linijai. Tigro kelionėje toliau vystomas meilės trikampis, ir autorė vis mėto Kelsę (ir mus kartu) nuo vieno vaikino prie kito, priversdama rinktis iš dviejų. Žinoma, Kelsė apakinta meilės, nesaugumo jausmo, pykčio, atsakomybės ir gailesčio elgiasi taip, kad kartais ją norėtųsi kaip reikiant papurtyti, tačiau vis tiek – romantika šioje knygoje verčia dūsauti ir graužti nagus iš pavydo.

– <…> Pamilau ją iš pirmo žvilgsnio. Vos nenumiriau dėl jos. Apkeliaučiau visą pasaulį, kad tik ji šypsotųsi ir būtų laiminga. <…> Laikausi jos kaip vijoklis, kuriam reikia medžio, kad išgyventų. Ji supančiojo mane amžiams. Ji – mano prieglobstis. Ji – mano gyvenimo prasmė. Užkariauti jos širdį ir ją išlaikyti yra vienintelis mano gyvenimo tikslas.

Ko jau ko, tačiau romantikos čia nepritrūks, nes perskaitysite netgi ne vieną legendą – meilės istoriją, kurią papasakos veikėjų lūpos. Tačiau, kai pagalvoju dabar, daugiausia tai bus tragiškos meilės istorijos… Na, bet visos gražiausios legendinės istorijos tokios ir yra – nuklotos rožių spygliais ir sunkumais, juk greit pasimiršta tik lengvi dalykai.

Visos knygos detalės keistai susipina į krūvą ir kai pagalvoji, kad štai to galėtų ir nebūti, bet tada kažkas kita iškristų iš vietos ir nebetiktų bendrame paveiksle.

Prie viso to dar ir prisideda kažkur į nugarą šnopuojantis nemirtingasis Lokešas, trokštantis viso pasaulio galios ir kai ko daugiau.

– Kas iš tų mano norų. <…> Yra vienas dalykas, kurio net aš, kad ir koks galingas, vienas negaliu turėti. Spėkit, kas tai?

Pabaigoje tikrai likau… pikta? nusivylusi? išsigandusi? Nepagalvokit, kad nepatiko, tačiau labai labai nenorėjau, kad nutiktų tai, kas nutiko pabaigoje. Nes Kelsė šioje knygoje elgiasi būtent taip, kaip nesielgčiau aš, tad ir pabaigoje ji padaro tai, kas jai atrodo geriausia, todėl sėdžiu va spėliodama, kas bus, nes kartą netyčia užmačiau paveiksliuką-spoileriuką, ir būgštauju, kad Kelsė iškrės kvailystę, kuri viską pasuks visiškai kitu kampu. Bet kokiu atveju – privalau kuo greičiau gauti ketvirtą knygą Tigro likimas! Beje, ja serija neužsibaigs, fanai jau kelerius metus laukia penktosios dalies pavadinimu Tigro sapnas, kurios išleidimo data niekur neskelbiama.

Ši knygų serija yra skirta tiems tikriesiems nuotykių mylėtojams ir mėgstantiems skaityti knygą ilgai ir pasigardžiuojant. Taip pat ši knyga yra visiems mitologijos gerbėjams ir nepailstantiems romantikams, kurie tiki amžina meile. Kiekviena Colleen Houck knyga yra nepaprasta ir paliekanti stiprų įspūdį ir troškimą kuo greičiau gauti tęsinį, nes paskutiniame skyriuje iš naujo užsuka karuselę, iš kurios nesinori išlipti.

Šios serijos knygos lietuvių kalba:

lt


keturi permatomas

egliosha logo

Miestas be padangės – Neringa Vaitkutė (knyga)

Pirmas kelias savaites negalėjau suprasti, kaip galima gyventi tame siaubingame Ovarione. Kaip įmanoma ištverti neregint dangaus. Kaip galima gultis, keltis, ką nors veikti, kai nėra erdvės, nėra vėjo, tik amžina grėsmė patekti Komitetui į nagus. Ir dingti be žinios. Nesupratau, kas verčia žmones palikti namus anapus ir veržtis į patį bjauriausią miestą visatoje.
Paskui supratau. Baimė.

Ovarionas – miestas, pilnas paslapčių. Jį saugo skraidantys metaliniai sargai, o praeivius seka žybčiojančios švieselės. Čia namai atsimena savo šeimininkus ir neįsileidžia nekviestų prašaliečių. Čia žmonės keliauja mėgindami apsisaugoti nuo vis plintančios Neregimybės. Čia daugelis dingsta be žinios…
Šiame mieste prieglobsčio ieško ir Jorė Amarilė. Ji nėra paprasta paauglė. Jai paklūsta tamsa. Jorės balso apžavėti žmonės nejučia ją pamilsta, o jai tylint eina iš proto. Besigviešiančių panaudoti tokias galias piktam netrūksta.
Kuo pasitikėti nesvetingame Ovarione, mieste be padangės?


1Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Miestas be padangės
Ankstesnės dalys: Tamsa, kuri prabudo
Serijos pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Patartinas amžius: +11
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, distopija, paranormalūs, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: vienaragiai, pėdsekiai, sergėtojai, priekaištai
Puslapių skaičius: 232
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis:


autorėTai yra antros dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos dalies, gali rasti spoiler’ių.

Neringa Vaitkutė  teigia, kad ši serija nuo ankstesnės (Vaivorykščių arkos) skiriasi tuo, kad čia rasite mažiau stebuklų – daugiau emocijų. Tai knygos tiems, kam patinka sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, ir tiems, kam patinka nuotykiai, paslaptys bei sąmokslo teorijos.

Išvydusi šios knygos reklamą el.knygyne užkibau ant jos aprašymo – draugėms ausis išūžiau bepasakodama, kaip laukiu šios knygos ir kaip noriu ją perskaityti 😀 Ir autorė su diiideliu kaupu išpildo nuotykių pažadą. Antrą Tamsos, kuri prabudo dalį galėčiau netgi palyginti su Tigro užkerėjimu, kadangi teks apsilankyti ne vienoje neįprastoje vietoje ir bėgti nuo pavojų.

Jorė Amarilė jau kuris laikas gyvena Ovariono mieste, kur vyrauja amžina naktis – jis tartum miega po aklinu gaubtu, o kelią apšviečia virš galvos visur kartu keliaujančios švieselės. Ji visąlaik tyli, nenorėdama pririšti prie savęs žmonių, bet taip tik veda savo šeimininkę iš proto, kol galiausiai Jorė ir jos pūkuotasis augintinis vizgalas Haroldas atsiduria gatvėje, kur ir prasideda nuotykiai. Pagrindinė veikėja gauna anoniminį kvietimą atvykti į Vindjodrilų šeimos rezidenciją prabangiame Ovariono rajone.

Bekeliaujant ten jos tyko nemažai pavojų, tačiau tuo pačiu ji susiras naujų draugų, naujų pagalbininkų.

Ovarionas tai didžiulis miestas, išsidėstęs žiedais žemės paviršiuje ir nesibaigiančiais tuneliais po žeme. Jorei tenka apkeliauti vos ne visą jį, kad pasiektų savo tikslą. Kuris kelionės eigoje pasikeičia, bet nenoriu išduoti kaip.

iliustracijaŠi dalis buvo ta, kaip veikėja yra paliekama kapstytis kaip išmano. Iš jaukių Vindjodrilų namų mergaitė išsiunčiama į didžiulį miestą, kuriame netrukus lieka viena su savo mažiuku gyvūnėliu/draugu vizgaliuku. Jie apsilanko tokioje daugybėje vietų, kad net galva sukasi nuo naujų patalpų/erdvių/vietovių aprašymų, o kur dar nauji stebuklingi veikėjai, jų išvaizda, įpročiai, gebėjimai ir t.t. Taigi, kaip suprantate šioje dalyje bus daug veiksmo ir nuotykių, kurie mėtys Jorę iš vieno Ovariono miesto krašto į kitą.

Miete be padangės įvykiai rutuliojasi greitai ir įgauna tam tikrą pagreitį – Jorė yra ieškoma ir persekiojama dėl kažko, ką ji sugeba padaryti. Dėl jos gali pasikeisti visa nusistovėjusi tvarka, kur žmonės gyvena nuolatinėje baimėje arba dėl Neregimybės, arba dėl Komiteto.

Praėjusioje dalyje buvo šiek tiek papasakota apie Jorę ir jos prigimtį, tad šioje dalyje atskleidžiama dar daugiau detalių, bet užmenama ir naujų mįslių, į kurias atsakymą gausime tik trečioje knygoje, kuri, tikiuosi, greit pasirodys! Laikas Ovarione lekia šuoliais, mergaitė auga, jos tamsa, kaip ir sakė piktadarė Ruta, traukiasi. Ji jau nebe ta naivi mergaitė, kuri vežimu atvažiavo į sodybą Edrilinkų Aukštumose. Ji nebesėdi sudėjusi rankų ir nelaukia, kada kažkas ateis ir padarys viską už ją, kaip darydavo mama.

O aš taip ir neįstengiau užmigti. Kaupiau visą man dar likusią narsą.

Kaip pirmojoje knygoje, taip man labai patiko ir antrosios stilius: pasakojimas liejasi lengvai, rašoma vaizdingai, neilgais maloniais skaityti sakiniais. Į bendrą veiksmo, puikios kalbos ir stiliaus katilą galima įmesti dar ir gabaliuką humoro, kuris nuskaidrina tamsesnes knygos vietas.

– Žmonės labai keisti, jei kalbama apie švarinimosi reikalus. Slapsto savo nuogumą ir maudosi tik panašių į save draugijoje. bet ir tai nelabai mėgsta. Mieliausiai prausiasi vieni, turbūt tai, ką slepia po drabužiais, neapsakomai baisu.

Ši serija yra pirmoji mano skaitoma parašyta lietuvių kūrėjos. Anksčiau labai baidžiausi gentainių kūrinių, bet ši, nors skirta jaunesniems skaitytojams (pagal veikėjos amžių), tačiau turėtų patikti visiems. Knygose fantastinis pasaulis ir jo gyventojai bei padarai apgalvoti labai kruopščiai; jei ne šiek tiek lietuviški vardai nežinant autoriaus netgi pagalvotumėte, kad tai labai kokybiškai išversta pasaulinio pasisekimo (kaip Paskutinis elfas) sulaukusi knyga. Man šioje serijoje patinka viskas – nuo pasakojimo iki knygos išvaizdos (neįprato formato, viršelių, puslapių apipavidalinimo). Tamsa, kuri prabudo būtų visiškai negėda dovanoti paaugliams, norint paskatinti juos skaityti ir praturtinti žodyną. Va kaip man patinka Neringos Vaitkutės kūryba 😀

keturi permatomasegliosha logo

Tamsa, kuri prabudo – Neringa Vaitkutė (knyga)

„Niekada neišleisk tamsos iš narvelio. Tamsa pirmiausia suryja išlaisvintojus.“

Jorė Amarilė visad stengėsi galvoti, jog yra paprasta paauglė, o jųdviejų su mama gyvenimas – visiškai normalus. Tai kas, kad ji niekada nesirgo. Kad jaučiasi svetima, kur beatsidurtų. Tai kas, kad nuolat tenka paskubomis nakčia kraustytis vis į kitą miestelį, lyg kažkas vytųsi. O gal iš tiesų yra nuo ko slapstytis?Vieną dieną ima dėtis neįtikėtini dalykai ir Jorė Amarilė atsiduria keistame senoviniame pasaulyje, kur šalia žmonių gyvena šiurpūs ir įstabūs padarai. Kur, pasirodo, visuomet buvo jos namai. Bet nuo šiol slapstytis teks dar daugiau – niekas neturi sužinoti, kas Jorė yra iš tikrųjų. Tačiau pirmiausia tiesą apie save turi išsiaiškinti ji pati…

Kartais taip būna: atrodo, kad šalia kažkas krusteli, o atsisukusi pamatai, kad nieko nėra. Tuščia. Tik ten ne tuštuma, ne šešėliai, ne žvėriūkštis šmurkštelėjo į krūmus. Tai pėdsekiai seka ką nors kitą. Ne tave.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Patartinas amžius: +11
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, distopija, paranormalūs, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: vienaragiai, pėdsekiai
Puslapių skaičius: 256
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis:


autorėNeringa Vaitkutė Lietuvos vaikų/paauglių knygų rašytojų padangėje tikrai ne naujas vardas. Ankstesnės jos knygos (Vaivorykščių arkų trilogija) sulaukė pripažinimo tarp jaunųjų skaitytojų, o Vaivorykščių arkos tapo Reikšmingiausiu 2013 metų debiutu vaikų literatūros srityje. Ši autorė garsėja savo kuriamų pasaulių turtingumu, įtraukiančiu siužetu ir žodinga kalba. Knygoje Tamsa, kuri prabudo rasite visus tris ką tik išvardintus dalykus.

Kas seka mūsų must read sąrašus tikriausiai pastebėjo, kad ši knyga jau seniai ten kybo, ir galiausiai aš ją perskaičiau. Šiaip esu labai snobiška lietuvių literatūros atžvilgiu, tačiau šios knygos ištrauka sudomino mane dar sausį, o antros dalies (Miestas be padangės) net nežinodama, kad tai Tamsos, kuri prabudo tęsinys, su nekantrumu laukiau. Kas skaitė knygos aprašymą mane tikrai supras.

Ši knyga pasakoja apie trylikametę Jorę Amarilę, kuri su mama vis kraustosi į naują vietą, kol vieną dieną tenka nebe ramiai susirinkus daiktus kraustytis, tačiau strimgalviais lėkti iš eilinio daugiabučio nežinomame Lietuvos miestelyje, bėgant nuo Jorei nežinomos grėsmės. Ir štai per vieną dieną apsiverčia visas jai pažįstamas pasaulis, nes mama nusprendžia nebe bėgti, o sugrįžti namo. Tik namai pasirodo nėra Lietuvoje, o kažkokiame stebuklingame (bet kartu ir pavojingame) pasaulyje, kuriame galima rasti vienaragių, baltų pūkuotų vizgalų, sparnuotų drakonykščių, bjaurių išvisų… ir žmonių, tarp kurių gali būti kažkas linkintis blogo. Tačiau Jorė Amarilė čia ras ir naujų draugų. Ir galbūt pirmąją meilę.

„Jie tenori tave prisijaukinti, – įkyriai šnabždėjo sveiko proto balselis. – Prisijaukinti kaip laukinį žvėriuką, nepratusį prie žmogaus rankų šilumos.“
„Na ir gerai… — gižiai susiraukusi atsakydavau pati sau. — Aš ne juodasis vienaragis. Ne Atskalūnas Fareblikas. Aš mergaitė. Aš turiu nuolankumo. Tikrai turiu. Ir man reikia ką nors mylėti, kitaip sužiedėsiu kaip duonos kriaukšlys, sutrupėsiu į mažus piktus trupinėlius ir niekas niekada negalės manęs surinkti.“

Tai istorija apie mergaitę, kuri iš savo paprasto, nuobodaus ir tuo pačiu neįprasto gyvenimo patenka į visiškai kitokį pasaulį, kuriame turės išsiaiškinti, kas ji iš tiesų yra.

Ko gero jau supratote, kad tai fantastinė distopinė istorija apie keistą pasaulį su keistu reiškiniu, kuris jį naikina. Už kiekvieno posūkio Jorės vis kažkas tyko, ir sunku suprasti, kas yra draugas, o kas priešas. Tačiau aišku viena – Jorė čia turi suvaidinti svarbų vaidmenį, nors ir pati to dar nesupranta. Nes ją visą laiką kažkas stebi. Šioje knygoje kartu su pasakotojo tekstu skyriaus pabaigoje rasdavau kažkieno tartum kompiuterinius pranešimus, kurie istorijoje aiškumo daug tikrai neįnešė, tik painiodavo keistais moksliškais išsireiškimais ir kodiniais pavadinimais. Kaip žadėjo autorė, čia netrūks sąmokslo teorijų, nes imsi galvoti kas, kaip, su kuo, spėliosi, kas slepiasi tamsoje, įtarinėsi bet kurį ir galiausiai vis tiek baisiai nustebsi!

Pranešimas Nr. 1422
Objekto aklimatizacija vyksta sėkmingai, stebimas laipsniškas pagrindinės veiklos stiprėjimas. Fiksuojamas netikėtas objekto prisirišimas prie anksčiau numatyto apdorotojo. Prašau leidimo įtraukti jį į procesą ir toliau pagal aplinkybes derinti abu veiklos planus. Kol kas smūginės stimuliacijos laikas neapibrėžtas.

Knygoje Tamsa, kuri prabudo rasite naują nuostabų ir iki smulkmenų apgalvotą pasaulį. Ir, nors galėtum pagalvoti, kad jis bus tamsus ir niūrus, šie nauji Jorės namai nupiešti pačiomis šviesiausiomis spalvomis nepaisant artėjančios nelaimės nuojautos. Man ten viskas labai patiko, netgi vaiduokliškas namas miške ar skardis virš Miglų slėnio. Kraštovaizdžio aprašymai išties stebuklingi ir labai jausmingi.

Kvepėjo nenusakomai, saldžiai ir stipriai, net galva svaigo. Dievaži pamaniau, kad tuoj apgirtusi nuo gaivos išdribsiu lauk.

Ko gero labiausiai mane sužavėjo autorės rašymo stilius, be galo turtingas žodynas, porą sykių vertęs netgi įsijungti sinonimų žodyną ir paieškoti tikslios žodžio reikšmės (pavyzdžiui tęva, kas reiškia liekna, laiba). Nepabosdavo netgi aplinkos aprašymai, kadangi vaizdingos kalbos dėka buvo iš tiesų lengva įsivaizduoti tiek vaizdus, tiek kvapus. Visa knyga skaitėsi be galo smagiai ir dėl kartais pamėtomų mums įprastų kasdienybės smulkmenų, kurios “neįsipaišo“ naujame Jorės pasaulyje.

Jei trumpai, tai yra tikrai puiki fantastinė lietuvių autorės istorija, kurią labai malonu skaityti. Kiekviena fantastinio pasaulio smulkmena joje taip apmąstyta, kad klausimų kyla nebent dėl būsimų įvykių Mieste be padangės. Neringa Vaitkutė sugebėjo absoliučiai nustebinti – gerąja prasme – ir privertė su nekantrumu imtis antrosios šios serijos dalies. Tvirtai rekomenduočiau šią knygą visiems, kam patinka knygos apie naujus stebuklingus pasaulius, gera intriga ir nedrąsios meilės istorijos. Nežiūrėkite į rekomenduojamą skaitytojų amžių – ši knyga patiks bet kokio amžiaus jaunimui.

penki

egliosha logo

Plikledis – Becca Fitzpatrick (knyga)

Net mažiausias klaidingas judesys gali būti lemtingas…

Nauja serijos „Puolęs angelas“ autorės knyga. Mirtini pavojai ir kibirkščiuojančios aistros. Istorija, kuri pagaus dar pirmame puslapyje ir nepaleis iki pat knygos pabaigos.

Kai geriausia draugė Korbė pasiūlo Britai kelias dienas praleisti kalnuose, ši iškart sutinka. Tik šiek tiek trikdo žinia, kad pusiaukelėje prisidės ir Korbės brolis Kelvinas, su kuriuo Brita dar visai neseniai buvo pora ir kurį slapta tebemyli. Brita nė nenutuokia, kad kalnuose jųdviejų su drauge laukia kur kas sunkesni išbandymai. Netikėtumai merginas užklumpa jau pirmąją dieną, prasidėjus pūgai jiedvi turi belstis į nuošalios kalnų trobelės duris. Jas atidarę jaunuoliai simpatiški ir geranoriški, bet netrukus paaiškėja, kad draugėms gresia mirtinas pavojus. Brita greitai supranta, kad vienintelis būdas likti gyvoms – apsimesti šiurpią paslaptį slepiančių jaunuolių bendrininkėmis. O kas, jeigu ji išties įsimylėjo vieną iš savo pagrobėjų? Prasideda beprotiška kelionė per kalnus, kur vienas neatsargus žingsnis gali baigtis mirtimi, o artimiausias draugas – virsti priešu. Ir viskas šioje istorijoje ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio…

 


Pagrindinė informacija cdb_Plikledis_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Black ice
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +14
Žanras: trileris, realistinė literatūra, jaunimo literatūra, romantika,
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 360
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis: http://www.beccafitzpatrick.com


Išsitraukite iš spintų pirštines, storas šiltas striukes, žieminius batus bei stiprią kavą/arbatą, nes jų jums prireiks, jeigu nuspręsite atsiversti šią įtampos ir paslapčių kupiną knygą. Šioji istorija jus užkels ant kalno tik tam, kad su nuotykiu nuo jo nusileistumėte, kad pajustumėte siaubą ir baimę, ir mėgintumėte atskleisti kraują stingdančią paslaptį. Perspėjimas, kad knyga užkabina nuo pirmo puslapio, tikrai nėra iš piršto laužtas.

Becca Fitzpatrick Lietuvos skaitytojų auditorijai nereikia jau pristatyti. Tačiau sužinoti, kaip ji nusprendė iš fantastikos persimesti į realybę, yra įdomu. Autorė viename iš savo video interviu pasakoja, kad šios istorijos idėja jai kilo, kai ji buvo 18 metų. Tais laikais ji buvo abiturientė ir su šeima turėjo keliauti per pavasario atostogas į kalnus (tas kas skaitys knygą, pastebės, kad daug detalių labai jau įtartinai vienodos su pačiu knygos siužetu). Tačiau jau kraunantis lagaminus, Becca susirgo ir turėjo pasilikti namuose.

Vieną vakarą būdama viena ji junginėjo kanalus ir įsijungė filmą, kuriame viena moteris buvo laikoma įkaite namelyje miške. Moteris kelis kartus mėgino pasprukti, tačiau nesėkmingai. Moteris suvokė, kad vienintelis būdas jai pasprukti, buvo įtikinti vyrą, kad ji yra jį įsimylėjusi. Tačiau filmui progresuojant, buvo sunku suvokti, ar meilė tikra, ar suvaidinta. Dabar rašydama šį romaną, autorė su malonumu naršė po įvairias temas: ką reiškia būti atskirtai nuo šeimos narių, būti įkaite ir kita. Pati Becca prisipažįsta, kad šioji knyga būtų ta, kurią ji su malonumu būtų perskaičiusi tada, kai pati buvo paauglė.

Sakoma, kad prieš pat mirtį prieš akis prabėga visas gyvenimas. Vis dėlto dvigubai skaudžiau regėti merdint kitados mylėtą žmogų, stebėti jį svyruojant tarp gyvenimo ir nebūties.

Ir tikrai, yra daugybė priežasčių, kodėl šią istoriją buvo skanu “valgyti“. Nuo pačių pirmų puslapių sukuriama paslaptis, kurią norisi atskleisti tuoj jau pat. Todėl neturi kitos išeities, kaip tik skaityti toliau. Netrukus skaitytojas yra užkeliamas į kalno viršų, kur žmogus susitinka su motule gamta ir pavojingais žmonėmis. Dėl šios priežasties sunku nuspėti, kas įvyks toliau, nes autorė stengiasi į kūrinį sukišti pačias baisiausias/įdomiausias gamtos išdaigas. Skaitant knygą net gali pajusti, kaip tavo kūną liečia šaltis, kaip snaigės gniužulais tau trenkiasi į veidą… Realistiškumo jums tikrai čia nepritrūks.

Kaip ir to, kad autorė žaidžia su jumis detektyvą. Jeigu mėgstate gaudyti tas mažas užuominas apie tai, kas gali įvykti knygos pabaigoje, jums pasisekė. Autorė konstruoja pasakojimą paslaptingai ir įdomiai, neužmiršdama skaitytojo paerzinti bei pavedžioti už nosies. Taigi, skaitydami knygą ne tik galite mėgautis pasivažinėjimu, tačiau ir suvokti, kas yra kas šiame pasakojime.

O tai ir yra ganėtinai traukiantis dalykas. Norisi perprasti veikėjus ir įminti paslaptis, tačiau tai padaryti nėra lengva, nes kai kurie slepia savo gyvenimą už devynių spynų, o kiti suteikia visas klaidingas priežastis pasitikėti. Todėl nenuostabu, kad skaitydami knygą jūs neretai abejosite, kuriuo veikėju pasitikėti, o kuriuo ne, kuris yra piktadarys, o kuris gerietis.

Kai Kelvinas tik pradėjo domėtis manimi, apipylė mane komplimentas, švelniai kibino ir prasimanydavo  aibes priežasčių susitikti; visa tai glostė mano savimeile, bet didžiausias įrodymas, kad jam patinku, buvo staigus jo dėmesys mano poreikiams.

Knygos veiksmas juda ganėtinai gretai, tačiau vis dėlto autorė neleidžia jam labai įsibėgėti. Istorijoje rasite menkučių nukrypimų, t.y. žvilgsnių į praeitį, kurie leis mums pažinti vieną čia esantį, čia nesantį veikėją. Laimei, tokie menkučiai nukrypimai yra trumpučiai ir netrukus mes vėl esame su veikėjais apsupti pavojų.

Mano nuomonė apie <…> keitėsi. Norėjau sužinoti apie jį daugiau. Ir pati jam atsiskleisti.

Bet be paslapčių ir pavojų skaitytojai, t.y. jūs, būsite iš tiesų įdomios meilės istorijos liudininkai. Reikia pripažinti, kad istorija apie tai, kaip įkaitė įsimyli pagrobėją nėra kas nors naujo ir ypatingo, tačiau autorė sugebėjo taip sumaniai viską susukti, kad net pakimba klausimas, kas ką pirmas įsimylėjo ir ar čia meilė tarp įkaitės ir pagrobėjo.

Labiausiai skaitant man šią istoriją patiko tai, kad visos istorijos metu buvo stengtasi išlaikyti paslaptingumą ir jį maišyti su siaubu. Juk reikia pripažinti, kad buvimas įkaitu siaučiant audrai, neturėjimas jokio kontakto su kitais žmonėmis, kurie galėtų padėti… yra tikrai stresą ir baimę sukeliantys faktoriai. Tačiau truputį erzino tas pagrindinės veikėjos apsėdimas dėl buvusio vaikino. Apie jį tikrai sužinosite nemažai skaitydami knygą. Šis veikėjas yra būtent tas, kuris čia yra, čia nėra.

Taigi verdiktas, kaip tikriausiai galėjote suvokti, yra tikrai labai geras. Man patiko istorija. Ji įsiurbė mane į save ir privertė ryti puslapius.  Tiems, kuriems patinka įtampa, pavojai, paslaptys ir istorijos apie pagrobėjus ir įkaitus, siūlau tikrai į rankas pasiimti šią knygą. O tų, kurie skaitė Becca Fitzpatrick ankstesnes istorijas, tikriausiai net nereikia ir raginti. Jūs jau turėjote garbę įsitikinti, kaip šioji moteris įdomiai rašo ir jai sekasi sukurti įdomius personažus.

penkikitty

Onyx – Jennifer L. Armentrout (knyga)

 

Būti susietai su Deimonu užknisa…
Jo ateiviško vyriško išdidumo dėka Deimonas pasiryžęs įrodyti, kad tai, ką jis jaučia man, yra daugiau nei mūsų keisto ryšio rezultatas. Taigi aš prisiekiau jį nugesinti. Bet mes turime didesnių problemų.
Kažką blogiau nei pasirodžiusį mieste arumą.
Gynybos departamentas čia. Jei jie išsiaiškins, ką gali Deimonas, ir kad mes esame susieti, aš dingsiu. Kaip ir jis. O kur dar mokykloje pasirodęs naujokas, kuris turi savų paslapčių. Jis žino, kas man nutiko ir gali padėti, bet kad tai padaryčiau aš turiu meluoti Deimonui ir laikytis atokiai nuo jo. Lyg tai būtų įmanoma. Pieš savo valią aš įsimyliu Deimoną. Stipriai.
Bet tada viskas pasikeičia…
Aš mačiau kažką, kas nuturėtų būti gyvas. Ir aš turiu pasakyti Deimonui, netgi jei niekas nesustabdys jo nuo tiesos paieškų. Kas nutiko jo broliui? Kas jį išdavė? Ir ko Gynybos departamentas nori iš jų – iš manęs?
Niekas nėra toks, kaip atrodo. Ir ne visi išgyvens melus…


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2011
Originalus pavadinimas: Onyx
Ankstesnės dalys: Obsidian
Serijos pavadinimas: Lux
Patartinas amžius: +15
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, ateiviai
Puslapių skaičius: 366
Pasakotojas: mergina

Autoriaus puslapis: http://www.jenniferarmentrout.com


autorėJennifer L. Armentrout sakyčiau geniali autorė. Pirma jos skaityta knyga Obsession buvo… na kažkas tokio. Ji sugeba be per didelių išvedžiojimų, be nereikalingų aplinkos ar šiaip kasdienių gyvenimo reikalų aprašymų sukurti tikrą sprogstamąjį užtaisą. Nežinau, kodėl nė viena leidykla dar nesusigundė išleisti nors vienos jos knygos, nes ji turi pačių įvairiausių istorijų.

Tai yra antros dalies apžvalga. Todėl asmenys, kurie yra neskaitę pirmos dalies, gali rasti spoiler’ių.

Onyx – antroji luksenų serijos dalis apie Keitę Švarc, kuri atsikrausto į naują miestuką kartu su mama ir netikėtai susipažįsta su kaimynystėje įsikūrusiais ateiviais Di ir Deimonu. Po to arumų užpuolimo mergina vos nemiršta, tačiau Deimonas savo ypatingomis ateiviškomis galiomis ją išgydo ir taip jie susisaisto ryšiu. Dėl bjauraus ankstesnio Deimono elgesio ir staiga pradėtos rodyti simpatijos ji mano, kad dėl to kaltas jų ryšys, todėl kaip įmanydama ginasi nuo gražiojo lukseno, nors visi mato, kad tai beprasmiška. Jei būtų paprasti žmonės, galbūt jie viską ilgainiui išsiaiškintų ir ilgai bei laimingai gyventų, bet nėra taip paprasta.

Visi luksenai yra įdėmiai sekami Gynybos departamento, o kadangi jau buvo toks precedentas (Deimono brolis Dosonas pamilo žmonių mergaitę Betanę, ją išgydė ir po to jie abu dingo), visi turi labai saugotis, kad niekas nesužinotų, kad Keitė žino apie ateivių egzistavimą, o tuo labiau pačio slapčiausio dalyko – kad ji buvo išgydyta.

Bet Gynybos departamentas jau lipa jiems ant kulnų. Plius Keitė pastebi, kad nevalingai gali judinti daiktus, ir jeigu ji nesusiims, ji gali nukentėti pati, sužeisti kitus žmones ir apskritai amžiams dingti, kaip Dosonas su Betane.

Ir mokykloje pasirodo naujokas Bleikas, kuris netikėtai susidomi Keite. Kad pamirštų Deimoną (o gal veikiau sukeltų jam pavydą?), ji be didelių dvejonių įsitraukia į naująją draugystę. Bleikas visiškai monopolizuoja šią luksenų serijos dalį. Va čia prasideda smagumai ir piktumai, ir juokai. Nes abu vaikinai siekia merginos dėmesio, ir nė vienas nenusileidžia kits kitam.

“Jesus.“ Blake rubbed his throat. “You have anger man­age­ment prob­lem. It’s like a dis­ease.“
“There’s a cure and it’s called kick­ing your ass.“

Deimonas ir KeitėNauja draugystė nežinia kur nuves, nes Deimonas neketina nuleisti rankų. Scenos tarp jo ir Keitės kibirkščiuojančios tiesiogine ta žodžio prasme! Autorė tikrai neatmeta galimybės į knygą jaunimui mestelėti erotiškų scenų, nes tai juk gyvenimo dalis, juo labiau paauglių, ir daro tai su tikru užsidegimu!

“Time stopped for us. The world and every­thing I’d been part of only existed out­side the closed bed­room door, but in here, it was only us. And for the first time, there was noth­ing between us. We were open, vul­ner­a­ble to each other. Pieces of our cloth­ing dis­ap­peared. His shirt. Mine. A but­ton came undone on his jeans… and on mine, too.“

Tačiau šioje istorijoje niekas nėra toks, kaip atrodo. Už kiekvieno kampo tyko pavojus, nežinia, kas yra draugas, o kas priešas, o kas pats žiauriausias išdavikas.

Šioje dalyje buvo stipriai užleista draugystė tarp Keitės ir Di. Matyt autorė nerado jai vietos vystydama meilės trikampiuką. Tačiau Onyx siužetas gilesnis, rimtesnis, labiau supintas ir šiaip mėtoma tiek daug visokių užuominų, kad nebesupranti, ką galima laikyti draugu. Knyga įtemptesnė, joje jaučiasi toks vibruojantis pavojus; viskas, apie ką buvo kalbama pirmoje dalyje, apsiverčia aukštyn kojomis. Autorė paaiškins didžiąją dalį klausimų, kilusių Obsiadian‘e. Kas nutiko Dosonui ir Betanei? Kaip veikia ryšys tarp Keitės ir Deimono? Ką žino Gynybos departamentas? Kas yra Bleikas? Ir kas iš tiesų dabar yra Keitė?

gifLuksenų serija turi visus sėkmingos mokslinės fantastikos istorijos jaunimui komponentus: siužetas nenuobodus ir nenuspėjamas, rašymo stilius lengvas ir neapkrautas visokiom vingrybėm, todėl greit skaitosi, knyga pilna veiksmo, humoro, pavojų, joje galima rasti saikingą žiupsnį erotikos. Pažiūrėjus goodreads šios serijos vertinimą galima matyti, kad kiekviena dalis viena už kitą vis geresnė, todėl su nekantrumu laukiu, kol rasiu laiko trečiajai daliai!

Visa Luksenų serija:

lux

4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Padermė – Guillermo del Toro, Chuck Hogan (knyga)

Į Niujorko tarptautinį JKF oro uostą nusileidžia Boeing 777 ir staiga sustoja. Lėktuvo šviesos nedega, visos užuolaidos nuleistos, ryšys su įgula ir keleiviais paslaptingai nutrūkęs. Už kelių valandų Niujorke prasideda Saulės užtemimas, o su juo po nieko neįtariantį miestą ima plisti ir šiurpus užkratas…

Vieno Amerikos lombardo Harleme savininkas, senas profesorius, išgyvenęs holokaustą ir vedybų su studente skandalą, stebi išmirusio lėktuvo dramą per televizorių ir supranta, kad karas, kurio bijojo visą gyvenimą ir kuriam ruošėsi, pagaliau prasidėjo…


padermėPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: The Strain
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Padermė / The Strain
Patartinas amžius: +17
Žanras: siaubas, vampyrai, fantastika, trileris
Puslapių skaičius: 624
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis:


autoriaiŠi knyga – pirmoji galybę prestižinių kino apdovanojimų pelniusio režisieriaus, prodiuserio, scenografo, rašytojo ir dizainerio Guillermo del Toro bei rašytojo, bei kelių romanų autoriaus Chucko Hogano trilogijos dalis. Beje, knyga buvo ekranizuota ir pagal ją pastatytas serialas Padermė (The Strain). Štai ką galite išvysti šios istorijos aprašyme. Ir iš tiesų, labai jaučiasi, kad prie šio kūrinio savo rankelę priglaudė scenaristas, nes skaitant atrodo, kad žiūrėtum filmą – veiksmas vis šokinėja iš vienos scenos į kitą, kol visi įvykiai susiriša tartum nuo kalno paridentas sniego kamuoliukas, vis aplipdamas naujais sluoksniais ir su dundesiu lekiantis į pakalnę! Ir kuo toliau, tuo baisiau! Todėl ši knygas yra būtent tiems, kuriems patinka siaubo žanras ir naktį galės ramiai miegoti nekrūpčiodami nuo kiekvieno krebždesio, nes niekas juk nežino, kas slepiasi naktyje…

Kas seka knygų naujienas tikriausiai žino, kad pirmą kartą Lietuvoje Padermė buvo išleista dar 2011 metais, per patį vampyrų bumą, ir po ketverių metų pagaliau sulaukėme perleistos pilnos serijos visiškai kitokio dizaino viršeliais nei buvo pirmasis variantas.  Tačiau čia nerasite spindinčių saulėje romantiškų šimtamečių vampyrų, o tik negailestingą padermę, kuri žmones laiko maistu ir siekia užvaldyti pasaulį. Bent jau vienas iš 7 galingiausių Protėvių. Tas magiškasis skaičius septyni, jei pastebėsite, kartosis visoje knygoje. Kad ir lėktuvo serijos numeryje, pavyzdžiui.

Istorija prasideda gana lėtai, kai Niujorke nusileidžia lėktuvas ir staiga jis tartum miršta – mechanizmai visiškai išsijungia, žmonės jame neatsiliepia. Turint omenyje rugsėjo 11-osios teroro aktą pirmoji iškilusi versija – kad tai teroristų darbas, vėliau ji keičiasi į kažkokį virusą, ir štai į sceną įžengia pagrindinis knygos veikėjas Efas ir jo bendražygė Nora (knygoje sutiksite dar daug veikėjų, vieni bus svarbesni, kiti ne, tačiau visi su savo gyvenimo istorijomis ir svarba pasakojime). Tačiau šis virusas sukelia neįtikėtinus pakitimus, kurių virusologai dar nėra matę, o kažkokio seno žydo svaičiojimai jų tuo labiau neįtikina. Pasikartosiu, pradžia tikrai rutuliojasi lėtai, tačiau įtampa vis didėja ir galiausiai sprogsta su pirmąja siaubo banga.

padermPadermėje sudėti ko gero visi pagrindiniai nuo amžių gūdumos paplitę mitai apie vampyrus, vieni jų paneigiami, kiti patvirtinami, paversdami šią rūšį siaubą keliančiais sutvėrimais, besislepiančiais tamsiuose užkaboriuose, ir be gailesčio žudančiais bet ką, kas turi plakančią širdį. Žinoma, autoriai nenorėjo būti eiliniai kopijuotojai ir sumastė visiškai naują vampyrizmo teoriją ir paties vampyro paveikslą, kuris galbūt kažkiek primena gerai žinomą filmą Ašmenys. Visa tai aprašoma gana šiurpiai, vietomis skaitant galėjau labai gyvai įsivaizduoti kai kuriuos momentus ir tai vertė gerokai pavirpinti kinkas 😀

Ir vėl tas pats. Tirštas baltas skystis suraibuliavo, jis tą puikiai matė. Tačiau gerokai mažesnio tankio vandens paviršius visiškai nesubangavo.
Kažkas kraujo mėginyje judėjo.

Ši knyga turėtų patikti CSI serialo gerbėjams, kadangi čia galima rasti daug tiriamųjų aprašymų ir šiaip scenų iš tyrėjų pasaulio. Rašytojai gana gerai pasikaustė aprašydami tyrimo procedūras, įrangą ir šiaip pačią sistemą, kadangi gali patikėti, kad taip viskas ir vyksta. Plius, žinoma, prideda žiupsnį kraupių faktų apie naują “virusą“.

širdis– Em… kas, po velnių, čia buvo ? – paklausė Nora, stovėdama šalia jo.
Širdis tame serume pradėjo judėti.
Ji ritmingai tvinkčiojo.
Plakė.

Labiausiai man ko gero patiko visų veikėjų išpildymas, kiekvienas jų turėjo savo charakteristiką, jų niekaip nebūtum galėjęs sumaišyti, nes kaskart peršokant prie kito žmogaus pasikeisdavo ir aplinka, ir pasakojimo nuotaika. Nors man asmeniškai labiau patinka pirmo asmens pozicija, tačiau knyga parašyta tikrai įtaigiai ir nepastebi, kaip galvoje pieši tamsius kraugeriškus vaizdus.

Perskaičius daugiau ne pusę knygos pradėjo darytis gerokai baisu, lyg žiūrint siaubo filmą (gerai suprantu, kodėl pagal šią istoriją susuko serialą), teko net truputį pailsėti, kad galėčiau tęsti skaitymą atsimerkus, nes prasidėjo baisioji dalis, kuri, patikėkit, tęsiasi iki pat pabaigos ir ko gero dar per kitas dvi knygas.

Šią knygą rekomenduočiau tik stipresnių nervų skaitytojams, kuriems patinka įtempti ar siaubo filmai, nes čia tikrai netrūks mirčių, baisybių, nakties baimės ir spėlionių, kokį vaidmenį knygoje vaidina tam tikri personažai, kurie tikrai ne veltui buvo įmesti į Padermę. Perskaitę šią knygą atsikvėpsite lengviau, tarsi ištrūkę iš tamsaus rūsio, pilno pabaisų, ir dar turėsite malonumo pasukti galvą, nes istorijos eigoje, jei būsite akyli ir ausyli, jums bus užduota keletas klausimų, kurie, tikėtina, atsiskleis kitose dalyse.

4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Mano Vilnius mano – Justinas Žilinskas (knyga)

Justinas Žilinskas – žinomas jaunimui skirtų knygų autorius – kviečia į naują kelionę po Vilniaus istoriją su dviem draugais ir pagrindiniais knygos personažais – Aiste ir Simu. Skaitytojų laukia naujas nuotykių romanas „Mano Vilnius mano“, kuriame: svarbūs istoriniai įvykiai sostinėje, įdomios asmenybės, pavojai, kelionės laiku ir kitos intriguojančios Vilniaus paslaptys.

Juk ne veltui Simas ir Aistė, užklydę į „vaiduoklių namą“ Antakalnio gatvėje 25, susipažino su paslaptingu namo gyventoju – Vilniaus Metraštininku. Nuo tos dienos draugai pamiršę viską pasaulyje kasdien važiuoja į Metraštininko paskirtą vietą ir mena miesto mįsles – trankosi po kunigaikščių menes, lenda po kapinėmis, skrenda virš sodų, slepiasi nuo okupantų, šaiposi iš pavergėjų, kovoja už laisvę.

Lyg detektyvas įtraukianti kelionė laiku po Vilnių atveria paslaptis, glūdinčias šalia mūsų, – už gerai žinomo namo sienų ar puikiai pažįstamose Senamiesčio gatvėse. Patraukli, išmoninga, nestandartinė istorija. Lrytas.lt


Pagrindinė informacija: mano vilnius mano

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Mano Vilnius mano
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +10
Žanras:  jaunimo literatūra
Puslapių skaičius: 312
Pasakotojas: trečias asmuo (dėmesys kreiptas tiek į merginą, tiek įvaikiną)
Autoriaus(-ės) puslapis: http://manovilniusmano.lt/


justinas žilinskas Visi žino, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius. Tačiau ką gi jūs žinote apie šį miestą? Taip, tikriausiai iš karto pulsite sakyti, kad jis buvo įkurtas po to, kai vienas tipelis susapnavo kažkokį geležinį vilką. Puiku. Žinote legendą. O toliau?

Pasirodo, kad Vilnius turi tikrai nepaprastą ir įdomią istoriją. Atsivertę šią knygą, kurią gali skaityti tiek maži, tiek dideli, jūs sužinosite, kokią bažnyčią pagal legendą Napoleonas norėjo pasiimti atgal į Prancūziją, koks gi žmogus laikomas tikriausiu Vilniaus poetu, kuri Vilniaus dalis turi savo konstituciją ir dar daug kitų dalykėlių.

Pasiekę šios knygos pabaigą būsite neblogi Vilniaus istorijos žinovai.

 Justinas Žilinskas nėra naujokas literatūros pasaulyje. Šioji knyga yra jam iš viso ketvirta ir antra skirta jaunimui. 2006 metais knyga “Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ buvo apdovanoja Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus metų debiuto paauglių literatūroje apdovanojimu.

Antakalnio 25 (nuotrauka rasta internete)

Mano Vilnius mano buvo rengiama skaitytojui beveik penkis metus. Per šį laiką knygos sumanymas kito, formavosi ir pavirto tuo, ką galime išvysti šiandien. Autoriaus tikslas rašant šią knygą buvo praplėsti vaikų žinias ir pateikti jas ne taip nuobodžiai, kaip dažnai tai daro mūsų “mylimi“ mokykliniai vadovėliai (kuriuos kartais norisi sviesti į laužo liepsną ir vėliau pašokti ant jų pelenų).  Knygoje jums teks sužinoti šmaikščią istoriją apie šakutę, pakeliauti po Vilniaus universitetą ir, jeigu jums nepakaks čia aprašytų kelionių ir nuotykių, patys galėsite juos patirti pasinaudodami knygos gale esančiais keturiais maršrutais (Laisvės trasa, Nuotykiai Pavilnyje, Vilnietiški kalneliai ir Senojo miesto stebuklai), kuriuos sukūrė aukščiausios kategorijos gidė Skaidra Kulakauskienė.

Knygoje rasite ir komiksų, skrajojančius puslapių numerius ir iliustracijas, kurios suteiks daugiau potyrių skaitant šią knygą. Taip pat jie padės daugiau sužinoti apie Vilnių ir Lietuvos istoriją. Kadangi kartais kad suvokti, kas vyksta Vilniuje, reikia žinoti, kas vyksta valstybėje ir pasaulyje.

Pati knyga prasideda ganėtinai baugiai ir intriguojančiai: veiksmas mokykloje, klasėje. Mokiniai pasakoja neįtikėtinus pasakojamus apie Vilnių po to, kai prisiskaito lietuviškų sakmių. Pamokos metu Simas pasakoja istoriją vykusią Antakalnio 25. Vakare Simas ir Aistė, pagauti smalsumo apie šią vietą, susitaria nueiti į tą vietą ir pašniukštinėti.

Tikriausiai dauguma vilniečių žino, kuo gi šioji yra tokia jau ypatinga. Bet tiems, kurie nežino, tai šioji vieta garsėja tuo, kad joje vaidenasi. Apiemistika.lt puslapyje rašoma, kad tame pastate buvo skalbykla, bet vietiniai šnibžda, kad buvo laboratorija. Joje buvo atlikinėjami siaubingi eksperimentai ir bandymai su žmonėmis.

mano vilnius mano nuotrauka 1
Birutės Zokaitytės iliustracijos, 2015.

Būtybė vėl atsigręžė ir švystelėjo žemyn vieną lapą. O tada išnyko. Tarsi ir nebuvusi. Tik lapas pleveno artyn.
Aistė suspigo dar sykį, ir jiedu nė nepajuto, kaip atsidūrė lauke ir netgi už vartų…
-K…kas ten buvo? – pagaliau išlemeno mergaitė, kai jiedu stabtelėjo prie gatvės, kuria lingavo toks įprastas troleibusas. Simas, irgi pajutęs drebant pakinklius, pratarė:
-Man rodos, mums visgi pasivaideno…

Nuo tos akimirkos (apsilankymo Antakalnyje) prasideda jų stebuklinga kelionė per laiką. Vaikai tampa svarbių ir įvairių įvykių ne tik liudininkais, tačiau ir dalyviais. Tačiau autorius nesutelkė savo dėmesio 100 proc. ties Vilniaus istorija. Kartas nuo karto mes grįžtame į dabartį ir prisimename, su kokiais dalykais ir problemomis susiduria šių laikų jaunimas, pavyzdžiui, patyčios ir pavydas. Tokių vietų nebuvo siaubingai daug, tačiau jos buvo puikus prablaškymas nuo visų faktų, kuriuos vaikams (ir mums) pateikia  Metraštininkas (jis šios istorijos moksliukas).

 – O aš neisiu, – žvelgdamas tiesiai į gilias būtybės akis, pareiškė Simas. – Aš iš tiesų mažai žinau apie Vilnių, – prisipažino, – nors čia gyvenu. Ir turbūt gyvensiu. Man tai… nepatinka. AŠ noriu žinoti kiek daugiau, nei legenda apie geležinį vilką. Ir jūs, man rodos, galite apie tai papasakoti.

Povilo Jankūno komiksai, 2015.

Knygos veikėjai yra du moksleiviai: Aistė ir Simas. Du bendraklasiai. Aistė mėgsta spurgas ir groja violončele, Simas mėgsta guminukus ir mokinasi Aikido. Bet tai bus ne vieninteliai faktai, kuriuos knygoje sužinosite apie šiuos du žmogeliukus. Nors tokio tipo istorijoms veikėjai dažniausiai reikalingi tik kaip figūros, kurios būtų šachmatų figūrėlės ant lentos, šioje knygoje vaikai turi išskirtinių bruožų, asmenybę ir pomėgius, kurie leidžia juos įsivaizduoti ir mintyse susikurti kokį nors jų portretą užuot priklijavus jų vardus prie juodų siluetų, iš kurių vienas primintų mergaitę, o kitas berniuką.

-Kiekvienas laikas turi savo veidą… – nuaidėjo pažįstamas balsas greta. Bet Metraštininkas neatsisuko – stovėjo tarsi kokia tamsi skulptūra vieną kitą žvaigždę seginčio dangaus fone. – Dabar miesto veidas – tai šviesos per naktį, tai automobilių stabdžių cypimas ir pagalbos tarnybų sirenų kauksmas, saulės atspindžiai stiklo bokštuose, metalo blizgesys ir reklamų mirgėjimas…

Kas man labiausiai patiko skaitant šią knygą yra tai, kad visa ta istorija buvo įdomiai ir natūraliai pateikta. Ką turiu omenyje? Visi tie nuobodūs faktai buvo pristatomi dialoguose.  Vaikai uždavinėdavo klausimus, įsiterpdavo į Metraštininko pasakojimą, ką nors papildydavo, pakomentuodavo. Taip viskam buvo suteikta gyvybingumo, nors vis dėlto nebuvo išvengta to fakto, kad Metraštininko žodžiai dialoguose būdavo sutalpinti į ilgas pastraipas. Laimei, tik keliose vietose jos priminė mokyklos vadovėlius. Taip pat mūsų pagrindiniai veikėjai nėra kvaili. Kelionės jiems sužadino smalsumą ir jie patys pradeda domėtis miestu, o tai savotiškai uždega skaitytoją pasigriebti kokią nors istorijos knygą.

mano vilnius mano nuotrauka 2
Birutės Zokaitytės iliustracijos, 2015.

Todėl, kad mūsų veikėjai yra jauno amžiaus asmenys, reikia nepamiršti, kad jų kalba knygoje buvo labai svarbi. Juk jaunimo kalbėjimo maniera ir žodynas skiriasi kaip diena nuo nakties nuo vyresnio amžiaus žmonių. Ir kadangi buvo pagrinde taikytasi į jauno amžiaus skaitytoją, yra svarbu, kad veikėjai kalbėtų jam suprantama kalba. Autorius, atrodo, to nepamiršto ir galima lengvai suprasti skaitant dialogus, kas gi čia kalba: vaikas ar suaugęs. Knygoje nemažai sulietuvintų pavadinimų kaip gūglmepsas, anime, sorius, mobiliakas, išgūglinsiu ir kita. Gerai paruošti autoriaus namų darbai toje skiltyje, tačiau galima prikibti prie trumpučio Aistės ir Simo pokalbio susirašinėjant kompiuteriu. Pokalbyje buvo naudojamos lietuviškos raidės ir gan nebloga gramatika, o tai iš tikrųjų retas reiškinys. Todėl buvo galima daryti prielaidą, kad arba autorius tai pamiršo, arba specialiai padarė ragindamas jaunimą rašyti pasitelkiant į pagalbą lietuviškame alfabete esančias raides, kaip ą,č,ę,ė,į,š,ų,ū.

Kitas labai patikęs dalykas šioje knygoje, buvo susijęs su tikruoju Metraštininko vardu ir priežastimi, kodėl gi du vaikai buvo pasirinkti keliauti per laiką ir išmokti daugiau dalykų apie Vilnių. Juk niekas nevyksta be priežasties. Turėjo slypėti kažkoks paaiškinimas, kodėl viskas vyko. Iš pradžių buvo mestelėta užuomina, kad skaitytojams turėtų parūpti Metraštininko tapatybė. Kabliukas 😀 Vėliau staiga knygos gale įvyksta… Toji įtampos ir kulminacijos akimirka buvo nuostabi. Gal ir buvo galima numatyti, kad kažkas panašaus laukia nuotykio pabaigoje, tačiau tokių nuotykis+edukacija tipo istorijos nėra tradicinės ir numatyti jų pabaigą kartais tas pats, kaip nuspėti orą kalnuose (ten jis keičiasi kone kas 30 minučių), tačiau istorijoje karaliaujantis ritmas, faktai ir vaikų nuotykiai taip užliūliavo, kad net minties neturėjau akimirkai pavirsti aiškiarege ir prognozuoti, kokia gi bus kulminacija.

Knyga tikrai patiks tiems, kam patinka tos istorijos, kurios supina nuotykius ir kokį nors mokslą/dalyką, kaip šiuo atveju tai būtų Vilniaus miesto istorija. Kad lengviau būtų suvokti šios knygos žanrą, reikėtų prisiminti šias knygas: Sofijos pasaulis (romanas apie filosofiją), Papūgos teorema (romanas apie matematiką), Teo kelionė (romanas apie religijas), Grobuonis! (romanas apie psichologiją). Būtent šių knygų giminaitė būtų Mano Vilnius mano. Giminaitė, kuri turi apsigyventi jūsų knygų lentynoje ir ne kartą suryta jūsų smalsių bei godžių akių.

penki
kitty

Tigro beieškant – Colleen Houck (knyga)

knygos apžvalga

Viltis. Tikėjimas. Aistra.

Kaip toli eitum, trokšdamas išlaisvinti tą, kurį myli?

Kelsės Heis aštuonioliktoji vasara buvo išties beprotiška. Be to, kad jai teko keliauti Indijos džiunglėmis ir kautis su beždžionėmis, ji netikėtai pamilo Reną – jauną princą, kuriam jau… trys šimtai metų.

Kai netikėtai ištikusios grėsmės ir pavojai ją vėl privers leistis į kelionę po Indiją, šįkart su Reno broliu Kišanu, ji ims dvejoti dėl savo likimo. Reno gyvybė kabo ant plauko – ant plauko kabo ir Kelsės širdies reikalai. Ar jai pavyks žengti dar vieną žingsnį ir panaikinti seną indišką prakeiksmą?


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Quest
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija
Puslapių skaičius: 544
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėColleen Houck knygų serija apie tigrus susilaukė tokios sėkmės, kad pati išleido ji tik pirmąsias dvi dalis – Tigro užkeikimą ir Tigro beieškant (el. formate), tada ją pagriebė agentai ir leidyklos ir nebepaleido. Jos teigimu, pats kiečiausias dalykas buvo išvysti didžiulį savo knygos plakatą.

Pati užkeikimo idėja jai šovė prisiminus pasaką Gražuolė ir pabaisa, tada pagalvojo pabaisą paversti tigru, tigras vedė į Rusiją, bet galiausiai istorija pasuko į Indiją ir indiškus mitus apie tigrus. Va kiek vingių visokių buvo, kol užgimė pirma knyga. Pati autorė teigia, kad labiausiai ją įkvėpė būtent Saulėlydžio saga dėl “švarios“ romantikos ir to, kad iki galo nebuvo aišku, ką pasirinks pagrindinė herojė (gal kažkam). Jai patinka, kad taip iki pat galo galima išlaikyti intrigą ir galiausiai nustebinti.

Kai pirmąją dalį sulyginau su pasaka, tai antroji knyga… ji tikrai labai supainiota ir kelianti daug emocijų. Ši istorijos dalis supina pasakas su paauglių literatūra. Net sunku papasakoti neišduodant siužeto, tačiau patikėkite, paimsite šią storą ir atrodo niekad nesibaigsiančią knygą ir suskaitytsite jei ne vienu prisėdimu, tai dviem tikrai.

Nežinau, kaip tai įmanoma, bet šioje Tigrų sagos dalyje dar daugiau veiksmo ir pavojų. Tiesa, pirmoji šios knygos dalis tarsi “iškrenta“ iš bendro stiliaus, nes veiksmas vyksta Oregone, kur iš Indijos palikusi Reną sugrįžta Kesė. Taip, knyga prasideda ten, kur pasibaigė buvusioji – pagrindinė veikėja grįžta namo į Valstijas, kad sudėliotų savo gyvenimą iš naujo. Ji pradeda mokytis universitete, pradeda susitikinėti su vaikinais, bet negali pamiršti savo princo Reno. Ji jo ilgai laukia, ir kai galiausiai pasirodo (nagi, kaip gi nepasirodys?), jis kovoja su kitais kavalieriais dėl Kelsės meilės. Vėliau prie jų prisideda ir Kišanas, Reno brolis, tačiau netrukus įvyksta kai kas, kas priverčia kompaniją išsiskirti. Kaip suprantate iš viršelio ir anotacijos, šioje dalyje gauname progą pažinti Kišaną. Jis su Kelse toliau vykdo savo užduotį – atkeikti brolius princus. Ši porelė grįžta į Indiją ir toliau keliauja per stebuklingas ir pavojingas vietas, kur patiria begalę nuotykių. Čia išnaudojama taktika pašalinti pagrindinį vaikiną iš istorijos, kad būtų suteikta proga pasireikšti kitam.

tigraiTigro beieškant knygoje autorė pasistengė pindama meilės trikampį. Kai pirmoje dalyje tik galėjai nuspėti kas bus, tai čia viskas kaip reikiant įsisiūbuoja, ir gerokai suvelia tiek Kelsės, tiek skaitytojų mintis ir padalina gerbėjus į dvi stovyklas – Team Ren ir Team Kišan. (Kurį palaikote jūs?). Visas šitas reikalas gerokai pamėto į šonus skaitytoją, nes rašytoja moka labai įtaigiai pasukti mus ten, kur reikia jai, taip klaidindama ir vedžiodama mus už nosies ir galiausiai palikdama vidury niekur, pasimetusius ir trypiančius kojomis iš piktumo. 😀 Palikus veikėjus dviese atsiskleidžia kiek kitokia Kišano pusė. Tad mes puldinėjam iš vieno krašto į kitą svarstydami, ką pasirinktume veikėjų vietoje. Šioje dalyje rasite tikrai nemažai klausimų, ką rinktis.

– Aš susigrąžinu žmogiškumą gabalėlis po gabalėlio. Tigru būti lengva; būti žmogumi – sunku. Turiu bendrauti su žmonėmis, sužinoti apie gyvenimą ir surasti būdą, kaip susitvarkyti su praeitimi.

Reno gausite mažokai, bet kiek bus, tiek pakaks jam pamilti ir ilgėtis. Colleen šį veikėją sukūrė tiesiog tobulą – gražų, nuoširdų, mylintį, romantišką, sąžiningą, gailestingą, atjaučiantį, dosnų -, tad intriga susukta, ir nustūmus visus nuotykius ir pavojus į šalį žiūrim akis išpūtę ir klausiam, tai kurį rinksies, Kelse??? Sekančioje dalyje žadama daugiau Reno, tad bus tikrai įdomu, kaip viskas išsipainios. O gal netgi atvirkščiai, nenustebčiau.

Pagaliau ir Kelsė čia paaugs mūsų akyse. Pirmoje knygoje ji vis kėlė sumaištį vandens stiklinėje, o čia ji jau daug ryžtingesnė, auga jos pasitikėjimas savo jėgomis ir noras tapti savarankiškesne, tad ją pamėgti daug lengviau.

Renas neturėjo jokių trūkumų. Tiesmukai kalbant, jis buvo baltasis katinas, Kišanas – juodasis. Bėda buvo ta, kad aš nežiūrėjau į Kišaną taip, kaip į Reną. Kišanas taip pat buvo mano didvyris. Jie abu buvo sužeisti. Jie abu kentėjo. Ir Kišanas tikrai nusipelnė laimingo bilieto, lygiai taip, kaip ir Renas.

Kam dedu minusiuką ir už tai atimu vieną kačiuką – kad gali pasirodyti per daug visų tų mitų ir naujos informacijos. Tikrai jaučiasi, kad autorė stipriai domisi įvairių šalių mitologija, legendomis ir literatūra, kadangi čia ohoho, kiek visko galima rasti, kartais mažiau yra geriau. Na bet už fantaziją tikrai galima paploti, nes užduotys ir visokie sunkumai tikrai negirdėti, o aprašymai primena veiksmo filmo ištraukas.

Tiesa, jei jau kalbame apie veiksmą, tai man pasirodė įdomi rašytojos strategija aprašyti įvykius. Daugelis autorių aprašo veiksmus, ką darys herojai, maždaug nueisim taip, paimsim tą, o pakeliui veikėjams nutiks kažkas netikėto. Nea, Colleen žaidžia kitaip. Ji dažnai ne tik kad neišduoda smulkmenų (nagi, kaip gali nepasakyti bendražygiui kur eisit ir ką darysit, o tik numeti – einam, aš žinau ką reikia?), bet dar ir veiksmo metu supina viską taip, kad nesupranti, kas nutiko, ir tik paskui perpasakojant įvykius paaiškėja kas, kaip ir kodėl buvo daroma ir kokia buvo atomazga. Žodžiu pasilieka vyšnią ant pačio torto viršaus, o tau telieka įsijungti lempą ir mintyse sau kartoti, kad čia jau tikrai paskutinis skyrius šįvakar. O puslapių skaičius šioje knygoje įspūdingas gi, kai jau atrodo, kad va, viskas, jau tuoj pabaiga, pamatai, kad dar likę bent ketvirtadalis neįveikta.

Šios dalies pabaiga buvo ne visai netikėta, buvo galima nuspėti, kas nutiks, bet vis tiek ji labai drasko širdį ir pasuka istoriją kitu keliu užduodama galybę klausimų, kas gi bus ateity. Pabaigus knygą kilo vienintelė mintis – kaip? Na kaip reikės išlaukti tęsinio?! Nepaisant kai kurių nepatikusių detalių ši istorija taip įtraukia, kad norisi plaukus nusirauti, nes dabar reikės ilgai kankintis ir laukti trečiosios dalies.

Šią dalį perskaičiau tikrai greitai, nors puslapių skaičius įspūdingas, tačiau buvo labai įdomu, istorija, veiksmas ir herojų vaizdavimas įtraukė ir sukėlė nemažai emocijų, ką galima įvertinti kaip geros knygos požymį. Pabaigus knygą užsimaniau tučtuojau gauti tęsinį, deja, anglų kalba tokių storų ir sudėtingos kalbos knygų neįveikčiau, tad teks kankintis ir laukti. Tad labai rekomenduočiau Tigro beieškant visiems nuotykių, fantastikos ir meilės trikampių mėgėjams – šioje knygoje to tikrai netrūks.

Šios serijos knygos lietuvių ir anglų kalba:

serija


4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Pavojingas žaidimas. Medžiotojas – L. J. Smith (knyga)

Jis žaidžia jos širdimi… ir jos gyvenimu.

Ieškodama žaidimo, kuris paįvairintų mylimojo Tomo gimtadienio vakarėlį, Džinė užklysta į nuošalią krautuvėlę ir, nė nepažiūrėjusi, kas yra dėžėje, nusiperka keisto pardavėjo siūlomą žaidimą.

Pradėjus žaisti paaiškėja, kad… žaidimas yra tikras.

Jaunuoliai pasijunta įkalinti keistame namelyje su didžiausiomis savo baimėmis. Netrukus pasirodo ir namelio šeimininkas – tas pats krautuvėlės pardavėjas, Džinę seniai stebintis ir įsimylėjęs Džulianas. Jis paskelbia žaidimo taisykles: jei įveiks savo baimes, jaunuoliai laimės ir atgaus laisvę, o jei laimės Džulianas, jam atiteks Džinė.

Pavojingas žaidimas prasideda…


Pagrindinė informacija:
cdb_Medziotojas_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: The Forbidden Game. The Hunter
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Pavojingas žaidimas
Patartinas amžius: 12+
Žanras: fantastika, romantika, jaunimo literatūra
Puslapių skaičius: 208
Pasakotojas: 3-ias asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.ljanesmith.net/

 


Lisa Jane Smith gimė 1965, rugsėjo 4 dieną, Floridoje. Bet tai nėra patvirtinti duomenys, nes autorė tai kruopščiai slepia. Ji universitete studijavo anglų kalbą ir fiziologinę psichologiją. Baigusi studijas tapo pradinių klasių mokytoja. Rašytoją visą laiką traukė rašymas, tad po trijų metų metė darbą ir pradėjo rašyti knygas. Po kelių metų pasirodė jos pirmoji knyga “The Night of The Solstice”, kuri buvo pradėta rašyti mokinantis vidurinėje mokykloje ir einant į koledžą. Šiuo metu autorė yra išleidusi daugiau nei 50 knygų, kurios populiarios visame pasaulyje!  Dauguma jų yra tapę serialais. Rašytoja Lietuvoje jau pagarsėjusi kaip populiarių ciklų „Vampyrės dienoraštis“ ir „Nakties pasaulis“ autorė.

“Pavojingas žaidimas. Medžiotojas” – didžiulio pripažinimo visame pasaulyje sulaukęs amerikiečių rašytojos J. L. Smith  kūrinys.

Dženė, ieškodama įdomaus žaidimo vaikino vakarėliui, užklysta į paslaptingą “Daugiau žaidimų” parduotuvę. Vos tik įžengusi į ją ji pajunta blogą atmosferą: patalpą apšvietė tik langelis ir kelios senovinės lempos vitražinio stiklo gaubtais, ant lentynų ir prekystalių mėtėsi keisti žaidimai, tvyrojo gąsdinanti tyla. O ir pardavėjas pasirodė labai baugus, bet kažkuo merginą traukė, ypač akys, kurių dar ilgai pamiršti neįstengė…

Krautuvė atrodė tokia… atskirta… nuo išorinio pasaulio. Tarsi laikas čia neegzistuotų arba tekėtų kaip nors kitaip. Netgi dulkinas, pro langą įstrižai krintantis saulės spindulys atrodė kitoks. Dženė būtų galėjusi prisiekti, kad šviesa turi sklisti iš kitur. Ją nukrėtė šiurpas.

Vakarėlio metu, septyni draugai (Dženė, Di, Maiklas, Tomas Odrė, Zakas, Samerė) pradeda žaisti nupirktąjį žaidimą. Kaip bebūtų keista, žaidimas šešiolikmečiams patiko. Žaidimą sudarė: popierinis namas, keisti baldai, popierinės lėlės, kurioms reikėjo nupiešti veidus, balti popieriaus lapai, kuriuose reikėjo kai ką nupiešti. Taisyklės paprastos: kiekviename namo kambaryje susidurs su  užduotimis ir kas pasieks aukščiausiąjį aukštą – tas laimės. Tačiau pradėjus žaisti paaiškėja, kad… žaidimas yra tikras.

Namas buvo trijų aukštų, su bokšteliu, priekyje atviras, kaip lėlių namelis. Stogas nukeliamas. Reikėjo iškarpyti kiekvieną kaminą, atbrailą, balkoną ir pakraigę, bet nė vienam nenusibodo, tik Maiklas sykį pasiskundė. Tomas atrodė patenkintas. Netgi Odrė, Dženės manymu, pernelyg išranki, kad tuo didžiuotųsi, prisidėjo.

Jaunuoliai įkalinami keistame, tikrame name. Jo šeimininkas ir visam žaidimui vadovauja – Džulianas. Draugai, norėdami atgauti savo brangią laisvę, turės įveikti savo pačias baisiausias baimes ir netgi save.

Kokia bus šio žaidimo baigtis? Ar pavyks draugams įveikti baimes?

Autorė stengėsi veikėjus sukurti skirtingus: vienas iš jų buvo pasipūtėlis, kitas – bebaimis. Taip, jie buvo nepanašūs į vienas kitą, bet man jie pasirodė neįsimintini, nes kai perskaičiau pusę knygos, visi veikėjai man tapo vienodi ir neatsiminiau, kuris iš draugų yra tas bebaimis ir panašiai. Nors gal kitiems skaitytojams jie pasirodė patys geriausi veikėjai.

O kaipgi apsieisim be blogiečio? Juo buvo Džulianas – žaidimo šeimininkas. Jis daugybę metų stebi ir yra beprotiškai įsimylėjęs Dženę. Todėl jis sukūrė ir visus įtraukė į šį žaidimą (kad mergina atitektų jam). Tai veikėjas, kurį iš visų geriausiai prisiminiau, jis patrauklus, valdingas, labai žavėjo jo paslaptingumas, pavaizduotas kaip neapsakomai gražus, mėlynų akių ir baltų plaukų.

Vaikinui nevalia turėti tokių akių, juolab su tankiausiomis blakstienomis, regis, net sveriančiomis vokus. Nepažįstamojo plaukai pribloškiamai kontrastavo su juodomis blakstienomis: baltut baltutėliai, kaip šerkšnas ar rūko draiskanos. Jis buvo… neapsakomai gražus, bet egzotiško, šiurpaus grožio, tarsi ką tik nužengęs iš kito pasaulio.

Nuotykių metų  bus išbandyta jaunuolių draugystė ir jausmai. Šį išbandymą puikiai išlaikė Džeinė – ji pavyzdinga draugė. Mergina nepaliko draugų bėdoje, nors tą laisvai galėjo padaryti, dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų draugus, padėjo įveikti jų baimes, drąsino, kai vienam draugui nutiko nelaimė ji ilgai sielojosi, nenorėjo jo palikti…

Šįkart pristatyta knyga man labai priminė filmą Džiumandži (angl. Jumanj), ypač ta mintimi apie žaidimą, užduotimis. Turbūt tai ir paskatino pasiimti šią knygą ir perskaityti. 

Knygos pabaiga įdomiai sugalvota, nors gal šiek tiek, deja, nuspėjama. Pabaigoje Dženė manęs vos neįtikino priimdama vieną kvailą/drąsų sprendimą… Knygos pabaiga ir vienas įvykis, kuris įvyko eigoje, skatina pasiimti antrąją dalį, ką greitu metu žadu padaryti. Ši knyga yra įdomi, pilna nuotykių, keistų baimių, bet nemanau, kad yra iš tų, kurią skaitytai daug kartų ir neatsibostų.

Pavojingas žaidimas. Medžiotojas yra pirmoji serijos dalis. Sekančios dalys – “Spąstai” ir “Gaudynės”. Istorija tęsiama nuosekliai toliau, su tais pačiais veikėjais, kurių laukia daugybė pavojingų nuotykių bei naujas žaidimas…

Metro 2033 – Dmitry Glukhovsky (knyga)

Veiksmas vyksta Maskvos metropolitene po 2013 m. branduolinio karo. Išgyvena apie 70 000 žmonių. Išeiti į paviršių jie negali, nes oras užterštas radiacijos, o jo „gyventojai-mutantai“ ne patys draugiškiausi. Nuo jų metro žmones apsaugo užtvaros. Pavieniai kariai retsykiais priversti pakilti į paviršių, kaip ir pagrindiniam herojui Artiomui, vykdančiam savo misija – išsaugoti žmonijos rūšį.


 

Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2012
Originalus pavadinimas: Metro 2033
 Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas:
Patartinas amžius: +14
Žanras:
fantastinis romanas
Puslapių skaičius: 448
Pasakotojas: 3-ias asmuo
Autorio puslapis:

 


Dmitry Glukhovsky -rusų kilmės rašytojas, žurnalistas, TV laidų vedėjas, gimęs birželio 12, 1979 m. Mokėsi Maskvos mokykloje. Ją baigęs keturis su puse metų gyveno ir mokėsi Izraelyje, vėliau dirbo Vokietijoje ir Prancūzijoje. Dmitry Glukhovsky buvo karo korespondentas Izraelyje. Ilgus metus praleido dirbdamas radijo stočių vedėju. Jis moka 5 kalbas.

Metro 2033 – post-apokaliptinis romanas, kuris iškart po išleidimo susilaukė milžiniško susidomėjimo ir tapo bestseleriu. Tiesa, šią knygą autorius pradėjo rašyti būdamas 18 metų, o parašęs talpino internete ir vėliau istorija buvo išleista kaip knyga.

Knygos veiksmas vyksta Rusijoje, Maskvoje, kai numetamas branduolinis ginklas. Milijonai žmonių žūva, išgyvena tik 70 000, kurie buvo pasislėpę metro. Žmonės nebegali išlipti į viršų, nes Maskva tapo radiacija užkrėstu miestu vaiduokliu, kuriame gyvena nemirėliai, kanibalai bei kitokie mutantai. Pasaulis sunaikintas. Naujieji namai – metro tuneliai.

Gyvenimo sąlygos tuneliuose prastos, prie jų priprasti žmonijai sunku. Metro stotys virto miestais-valstybėmis, o tuneliuose karaliauja tamsa ir siaubas. Romane detaliai pateikiamas metro stočių gyvenimas, buitis, tvarka, maistas. Žmonės vis labiau pamiršta kaip skaityti ir rašyti, kas yra knygos. Be to metro klaidžioja šimtai žiurkių. Tuneliuose gyvena įvairūs žmonės: turtuoliai ir vargšai, valdžios atstovai ir kiti. Kadangi daugybė skirtingų žmonių, tad kyla daugybė beverčių konfliktų. Nors atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai. Taigi pasaulis sugriautas, o žmonės gyvena metro tuneliuose ir yra ant išnykimo ribos. Jie turėtų susivienyti ir spręsti šiuo metu svarbesnes problemas, pvz, kaip gauti maisto ir išgyventi.

Pagrindinis veikėjas apie kurį sukasi visas siužetas yra Artiomas. Jis – 20-etis vaikinas, gimęs paviršiuje, bet būdamas trejų metų atsidūrė požeminiame pasaulyje. Jis – nuoširdus, drąsus, gyvena kartu su dėde Saša, kurį laiko savo patėviu. Mamos neprisimena, nes ji nespėjo patekti į metro tunelius… Manau, jog įdomiausia knygos dalis prasideda tada, kai Artiomas gauna užduotį. Kad ją įvykdytų – nuo baisaus pavojaus išgelbėtų savo stotį, o gal net visą žmoniją – teks pereiti visą metro. Kelionė pilna nuotykių ir pavojų. Jos metu Artiomas sutinka įvairių žmonių. Vieni jam geranoriškai padeda, kiti – trukdo.

Visi veikėjai yra labai įdomūs, ryškūs, spalvingi, greitai įsimenami, su skirtingais charakteriais. O jų pasakotos istorijos dar įdomesnės, visos kitokios, tikroviškos.

Knygoje gausu filosofinių apmąstymų, paliečiamos etinės problemos: žmoniškumas, tikėjimas, drąsa, ištikimybė. Romanas, galima sakyti, jog parašytas griežtai vyriškai: neįpinama meilės istorijų, tik vietomis pasirodo vienas kitas graudus epizodas, bet čia visų svarbiausia – veiksmas. Tačiau netrūksta ir siaubo elementų, kurie vertė šiurpuliukus bėgioti po visą kūną.

Sakoma, kad geros knygos virsta filmais. Su Metro 2033 yra šiek tiek kitaip – pagal šią knygą yra sukurtas kompiuterinis žaidimas. Iš skaitytų atsiliepimų ir žaidimo pristatymo galiu pasakyti, jog jis atrodo įdomus, tikroviškas, pilnas užduočių ir veiksmo, puikios grafikos, su tikroviška aplinka ir personažais.

Kaip minėjau, knyga susilaukė milžiniško populiarumo. Tad po kelerių metų pasaulį išvydo antroji šios knygų serijos dalis – Metro 2034.  Šioje knygoje veiksmo vieta išlieka tokia pati – metro, istorija tęsiama su naujais veikėjais ir dar labiau įtraukia nei pirmoji knyga.

Taigi, romaną „Metro 2033“ rekomenduočiau mėgstantiems fantastinius bei įtempto siužeto romanus. Manau, jog patiks “Penktoji banga“, “Angelų įsiveržimas“ gerbėjoms/gerbėjams.


Niekada nesuklupk – Patricia McCormick (knyga)

Skausmingai atviras ir sukrečiantis Nacionalinės knygų premijos laureatės Patricios McCormick romanas apie karo vaiką, tapusį taikos skleidėju, paremtas tikra Arno Chorno Pondo istorija.

Kai į Arno gimtąjį miestą Kambodžoj atvyksta raudonieji khmerai, jis dar tik vaikas, su broliuku šokantis pagal rokenrolo muziką ir pardavinėjantis ledus, kad šiek tiek užsidirbtų. Bet kai kareiviai visus gyventojus priverčia iškeliauti į kaimą, jo gyvenimas pasikeičia. Atskirtas nuo šeimos Arnas gyvena darbo stovykloje. Plušdamas ryžių laukuose jis mato, kaip miršta bado, maliarijos ar tiesiog nuovargio nukamuoti vaikai. Jis mato į mangų giraitę vedamus kalinius, šie iš jos negrįžta.

Vieną dieną Arnas pasisiūlo kareiviams paskambinti, nors niekad gyvenime nėra grojęs jokiu instrumentu. Greitai išmokęs naujų revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia, dabar jis gali pavogti maisto, kad išsaugotų draugams gyvybę.

Nors tas sprendimas ir jam pačiam išgelbėja gyvybę, kartu priverčia jį įžengti į žiaurius Mirties laukus. Arnas gyvena vadovaudamasis paprastu kredo, vis kartoja sau: „Tik nepargriūk.“


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2014 (Lietuvoje)
Originalus pavadinimas: Never Fall Down
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Žanras:  šiuolaikinė literatūra, jaunimo literatūra
Patartinas amžius: +14/15
Puslapių skaičius: 216
Pasakotojas: berniukas
Autorės puslapis: http://www.pattymccormick.com/


Patricia McCormick – Amerikos žurnalistė, rašytoja, studijavusi kūrybinį rašymą. 1978 metais baigė Rosemont koledžą, po kelių metų ir Kolumbijos žurnalistų aukštąją mokyklą. Rašė straipsnius garsiems laikraščiams. Patricia, du kartus laimėjusi Nacionalinę knygų premiją, yra didžiulio pripažinimo sulaukusių romanų autorė. Šiuo metu gyvena Niujorke su dviem vaikais, vyru ir dviem katėmis.

Lietuvoje ji žinoma iš knygų “Pjūvis“, “Parduota“. Pastebėjau, kad autorė labai mėgsta rašyti knygas susijusias su tikromis, realiai įvykusiomis istorijomis. Taip pat kalbėtis su tais žmonėmis, kuriems nutiko koks nors įdomus dalykas, o susirinkus pakankamai informacijos – parašo knygą. Taip atsirado ir prieš tai minėti du kūriniai. Tokiu būdu sulipdyta ir “Niekada nesuklupk“. Kaip supratote, knygoje pasakojama istorija yra tikra, neišgalvota, atsitikusi vaikinui Arnui Chornu Pondo. Autorė daugybę valandų kalbėjosi su pačiu Arnu ir jo artimaisiais: amerikiečiais įtėviais ir dviem per genocidą likusiomis gyvomis seserimis. Ir netgi su buvusiais raudonaisiais khmerais. Kad knyga kuo mažiau nutoltų nuo tiesos, McCormick kartu su Arnu Chornu Ponu nuskrido į Kombodžą susitikti ir pasikalbėti su vienu iš jų.

„Norėdama daugiau sužinoti apie Arno poelgius – ir didvyriškus, ir šiurpius, uždaviau jam begalę keblių klausimų. Kruopščiai tikrinau, ar jo pasakojimas patikimas. Kaip ir visi stiprų sukrėtimą patyrę žmonės, kai kuriuos įvykius Arnas prisimena iki kraupių smulkmenų, o kiti jam išdilo iš atminties <…> Jo prisiminimų spragas užpildžiau tuo, ką sužinojau iš kitų ar įsivaizdavau jam nutikus pati. Tikiu, kad kaip tik čia, tarp šių eilučių, slypi tikroji tiesa.“

Veiksmas vyksta Kambodžoje, 1975 metais. Kambodžos valdžią užgrobė raudonieji khmerai – radikalus komunistinis režimas – ir visi gyventojai buvo suvaryti į darbo stovyklas kaime. Šeimos buvo išardytos, sudarytos žmonių grupės pagal lytį ir amžių, ir visi, taip pat ir vaikai, nuo ryto iki nakties buvo priversti sunkiai dirbti: kasti žemę ir auginti ryžius.

Šis įvykis buvo pats baisiausias vietinių vykdytas genocidas gimtojoje šalyje. Dešimtys tūkstančiai žmonių mirė dėl bado, nuo išsekimo ir ligų.

Į darbo stovyklą pakliuvo ir Arnas. Jis buvo atskirtas nuo šeimos, seserų, brolio ir išvežtas dirbti į laukus su kitais vaikais. Kiekvieną dieną jie nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro turėjo dirbti laukuose. Ten jokiu būdu negali sustoti, ilsėtis, parodyti, kad pavargai. Kiekviena diena siekia aukščiausias temperatūras, nežmoniškai karšta, kad net garuoja. Vaikams beveik nėra duodama valgyti: tik keletas ryžių ir tie keletas praskiesti vandeniu. Be to, maliarijos sezonas, vaikus kandžioja vabalai.

“Aš labai pavargęs, mano kojos kaip akmuo, mano protas galvoja tik apie kitą žingsnį, tada dar vieną žingsnį, tik eit, nemąstyt, nerūpintis. Kai kurie vaikai miršta pakeliui. Jie miršta eidami. Kai kurie vaikai verkia tėvų ar sako, kad jie pavargę, alkani, juos nušauna ar nuduria. Dabar mes net nežiūrim. Tik einam.“

Knygoje yra begalė žiaurių dalykų. Skaudu skaityti kaip vaikai yra kankinami, šaltakraujiškai žudomi, verčiami badauti. Vaikai verkia iš skausmo, pilvai išsipūtę ir pilni oro iš bado, sulysę, kad net šonkauliai matosi. Jie iš bado pradeda patys ieškoti maisto, valgo viską ką randa, ir iš vis džiaugiasi, kuo randa: vabzdžiais, varlėmis, grybais, augalais. Taip pat aprašytos vietos kaip khmerai žiauriai nužudo žmogų.

“Vieną kartą girdžiu, vaikas klausia, kur jo sesė. Raudonasis khmeras juokais ir sako: “Ji vis dar dirba lauke, tik dabar ji trąša.“

Kadangi pagrindinis veikėjas vaikas, tad knygoje yra ir linksmų vietų. Pavyzdžiui, raudonieji khmerai sugalvojo naują dalyką kaip sužinoti kas geras, o kas blogas. Jie tikrina odą. Jei oda švelni ar šviesi, jie teigia, kad tu nedirbi, esi blogas. Tokius žmones nuvesdavo į mangų giraitę (ką tai reiškia sužinosite perskaitę knygą). Tad Arnas, nenorėdamas ten eiti, ėmė ir išsitepė veidą purvu, kad atrodytų tamsus. Na nežinau kodėl, bet mane ši vieta privertė nuoširdžiai nusijuokti.

Arnas – vienuolikmetis berniukas. Jis labai naivus, paslaugus, drąsus, protingas, visada pirmiausia pagalvoja apie kitus, tik vėliau apie save. Knygos eigoje galima pastebėti, kaip jis keičiasi ir bręsta psichologiškai. Skaudu, kad tokie įvykiai neatpažįstamai pakeičia žmones, sugadina, pažeidžia psichiką ir vėliau persekioja visą gyvenimą. Tokie žmonės nebebus tokiais, kokiais buvo anksčiau.

Khimas (eng. khim)

Galima sakyti, kad muzika jam padovanojo kelias papildomas gyvenimo dienas. Arnas turėjo išmokti groti instrumentu khimo, priklausė orkestrui. Tenai mokosi įvairių revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia. Kartais atrasdavo progų, kurių metu galėdavo pavogti maisto. Maisto savo išsekusiems draugams, tik po to prisimindavo ir save. Prieš pasirodymus kartais būdavo, kad raudonieji khmerai duodavo pilną dubenį ryžių, kad vaikai pasistiprintų.

Kaip seksis Arnui ir likusiems vaikams toliau? Ką darys Arnas? Ar jis išgyvens? Kaip baigsis istorija? Į šius ir kitus klausimus atsakymus rasite “Niekada nesuklupk“ knygoje.

Skaitant knygą pastebėjau, kad ji yra kupina klaidų. Neatitaikytos galūnės, maišoma daugiskaita su vienaskaita, pvz.: “Raudonieji khmerai, jie žudo žmones su akiniu.“ Bet tos klaidos yra suplanuotos, jos turėjo būti, tokia autorės mintis:

“Sutvarkyti Arno kalbą – tarsi mėginti jonvabalį įkalinti stiklainyje. Vos tik įspraudžiau ją į gramatikos ar sintaksės taisykles, šviesa užgęsta. Todėl nutariau pasakoti Arno istoriją nuoširdžia ir išskirtine jo paties kalba. Tikiuosi, šis pasakojimas įrodo, koks narsus ir įsimintinas šis žmogus.“

Ši knyga – stiprus ir rimtas kūrinys, šokiruojantis, įtraukiantis, pilnas žiaurumo, suvirpinantis širdį ir padedantis branginti dalykus apie kuriuos mes nesusimąstome, jie mums yra įprasti. Tikiu, kad jei perskaitysite šią knygą, ji dar ilgai išliks Jūsų atmintyje.

“Tai viena įsimintiniausių ir labiausiai sukrečiančių knygų, kurias esu skaitęs. – Arkivyskupas Desmonas Tutu“



Raudona kaip kraujas – Salla Simukka (KNYGA)

knygos apžvalga
Kartą gyveno mergaitė, kuri pradėjo bijoti…
Tamperės miesto Suomijos šiaurėje jau seniai nebuvo sukausčiusi tokia šalta žiema.
Gatvės užšalusios ir baltos kaip sniegas.
Per tokį akinantį baltumą prasimušti įstengia tik viena spalva – kraujo spalvos raudonis…

Septyniolikmetei Snieguolei Anderson tai pirmoji žiema Tamperėje. Ji mokosi prestižinėje meno mokykloje ir viena gyvena nedideliame butuke – toli nuo savo šeimos ir nelabai malonios praeities. Snieguolė laikosi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir vadovaujasi principu niekada nesikišti į svetimus reikalus.
Tačiau vieną ankstyvą rytą užklydusi į mokyklos fotolaboratorijos tamsųjį kambarėlį ir ten aptikusi išdžiaustytus banknotus su kraujo dėmėmis, mergina supranta – šįkart svetimų problemų išvengti nepavyks.
Vis greičiau įsisukantis įvykių sūkurys Snieguolę nublokš į didelį pavojų, ir ją vėl sukaustys baimė – nors buvo sau pažadėjusi daugiau niekada nieko nebebijoti…


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2014 (Lietuvoje)
Originalus pavadinimas: Punainen kuin veri (As Red as Blood)
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas: Lumikki Andersson
Žanras: jaunimo literatūra, detektyvinis trileris
Patartinas amžius: +14/15
Puslapių skaičius: 264
Pasakotojas: įvairūs asmenys
Autorės puslapis:-


Rašytoja Salla Simukka sužibėjo tada, kai buvo išleista pirmoji trilogijos knyga “Raudona kaip kraujas“. Šis kūrinys vos per dvi savaites nuo savo pasirodymo buvo pradėtas versti į 18 kalbų. Šiuo metu teises į šią knygą yra įsigijusios net 42 pasaulio šalys. „Parašiau tai, ko labiausiai pasigedau knygynuose prie jaunimui skirtų knygų – jiems pritaikyto trilerio“ – komentavo Salla Simukka.

Salla Simukka – Suomijos rašytoja, gimusi 1981 birželio 16 dieną, Tamperėjaus mieste. Ši moteris studijavo Šiaurės filologiją, suomių kalbą, bendrą literatūros, kūrybinio rašymo kursus ir moterų studijas Turku universitete. Be knygų, Simuka rašo knygų recenzijas keliems dienraščiams. Taip pat dirba jaunimo literatūros leidinio LUKUfiilis redaktorės pavaduotoja. 2013 metais ši jauna rašytoja buvo apdovanota prestižine Suomijoje Topelijaus vardo premija, kuri skiriama už nuopelnus vaikų ir jaunimo literatūrai.

Šios knygos idėja atėjo nelauktai – stovint knygyne ir vartant jaunimui skirtas knygas. Pastebėjau, kad jos paprastai skirtos arba suaugusiems, arba paaugliams, bet beveik nėra tokių, kurios parašytos būtent jaunimui, ypač trilerių. Taigi nusprendžiau tokią knygą parašyti pati. Iš karto žinojau, kad pagrindinės veikėjos vardas bus Snieguolė, nes visada maniau, jog pasakos labiausiai skirtos jaunimui – juk būtent jos dažniausiai parodo, kaip jauni žmonės staiga tampa suaugusiais“, – sako knygos autorė Salla Simukka.

Skandinaviški trileriai pasižymi stipriu, netikėtu turiniu, įtemptu siužetu, šiaurietiška mistika, šokiruojančiais siužeto vingiais. Tad jau galima nusiteikti, kad knygoje bus visko.

Vertėtų paminėti, kad dauguma skaitytojų perskaitę šios knygos pavadinimą prisimena kitą knygą. Taip, tai Alessandro D’Avenia romanas “Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Bet galiu teigti, kad tik pavadinimas yra šiek tiek panašus, o siužetas – tikrai ne. Taip pat knyga „Raudona kaip kraujas“ visame pasaulyje savo siužetu bei pagrindine veikėja yra lyginama su Stieg Larsson bestseleriu „Mergina su drakono tatuiruote“.

Pirmosios trilogijos knygos “Raudona kaip kraujas“ pagrindinė veikėja yra Snieguolė Anderson. Vieną rytą ji užeina į foto laboratorijos tamsųjį kambarėlį ir pamato vaizdą, kuris ją šokiravo: kambarys buvo pilnas banknotų, kurie sutepti krauju. Ji jautė, kad viskas geruoju nesibaigs. Po kelių minučių pastebėjo, kad į tą patį kambarį užėjo kažkur matytas turtuolių tėvų vaikas. Merginą užvaldė smalsumas, noras viską išsiaiškinti, tad Snieguolė pradėjo jį sekti. Ir taip ji buvo įtraukta į pavojingą žaidimą.

Kartą gyveno mergaitė, kuri pradėjo bijoti…

Tačiau, kam priklausė tie pinigai, kaip jie išvis atsirado mokykloje, į kokį pavojų buvo įtraukta Snieguolė ir visas kitas detales bei aplinkybes, sužinosite perskaitę knygą.

Šitai aš vadinu tikru pinigų plovimu.

Snieguolė – neeilinė asmenybė, tvirto charakterio, įžvalgi. Mergina priklausė atsiskyrėlių sluoksniui, bet dėl to per daug nesijaudina; jai kaip tik tai patiko. Nors neturėjo draugų, tačiau niekada nesijautė vieniša. Ji manė, kad daugiausiai gyvenime pasiekia tie, kurie mažiausiai visur kišasi. Ji gali pasakyti daugybė dalykų  apie žmogų  vien tik iš jo laikysenos, ėjimo ar net kvepalų aromato. Ši mergina yra ypatingai drąsi: ji ne kartą pateks į pavojų, teks bėgti nuo banditų. Ši veikėja man tikrai labai patiko, nes yra kitokia. Dar neteko sutikti tokios savotiškos asmenybės kitose knygose. Manau, jog šiuo metu ji yra mano mėgstamiausia herojė. O ir tokią asmenybę, manau, jog prisiminsiu dar ilgai, net ir po metų.

Bet nereikėtų pamiršti ir kitų veikėjų. Kiekvienas yra kitoks, turi skirtingus charakterius, savybes, kiekvienas savaip svarbus, užima tam tikrą vietą istorijoje.

Knyga yra šiek tiek paini. Pirmiausia, joje yra daugybė veikėjų. Iš pradžių skaitant buvo sunku susigaudyti, koks veikėjas minimas, kokią vietą jis užima istorijoje, vardai keisti ir jų daug, tad maišėsi tarpusavyje. Bet vėliau įsiskaičiau ir buvo viskas puiku. Antra, knygoje yra daugybė skyrelių ir juos pasakoja skirtingi veikėjai (Snieguolė, Natalija, Elisos tėvas ir daugybė kitų). Taip pat nėra paminėta, koks veikėjas skyrelį pasakoja. Kartais atsirinkti buvo lengva, o kartais reikėdavo perskaityti puslapį, kad suprastum, koks veikėjas, su kuo kalbasi ir panašiai.

Ši neeilinė asmenybė knygoje virs detektyve. Bus atskleista daugybė paslapčių, pavyzdžiui, kad Elisos tėvas neištikimas savo žmonai, taip pat, kad ir jis susijęs su rastais pinigais.  Į visus klausimus bus pateikti atsakymai. Tačiau atsiras ir daugybė naujų, dar labiau intriguojančių klausimų, į kuriuos atsakytas bus tik tolimesnėse trilogijos dalyse.

Knyga yra įdomi, skaitosi lengvai, greitai. Ją perskaityti galima per vieną vakarą, nes siužetas įtraukia, intriguoja, nori viską kuo greičiau sužinoti, tai net nepajauti, kaip atsiverti paskutinį knygos puslapį. Be to, pats puslapių skaičius nėra didelis, tik 264. O kalbant apie knygos viršelį… Man jis patinka, tikrai gražus, intriguojantis (tas kraujas, raudona ir juoda spalva, kažkokia mergina). Ne ką prastesni ir kiti serijos knygų viršeliai. Bent man primena pasakas (tas obuolys ant trečiosios knygos viršelio ir pan.).

Apibendrinant galiu pasakyti, kad knyga tikrai įdomi, įdomiai skaitosi, kupina nuotykių, mįslių, netikėtų siužeto vingių. O dar žinant, kad tai skandinaviška knyga, kurių į lietuvių kalba išverstų reta, siūlau pasiimti ir pasinerti į pavojų ir paslapčių kupiną pasaulį.