Knyga: Mėnulis ir kitos nelaimės – Gudrun Skretting

mėnulis ir kitos nelaimės

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: norvegų kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba  Pirmasis originalus leidimas: 2016  Išleista Lietuvoje: 2020 Leidykla Lietuvoje: Terra Publica Originalus pavadinimas: Anton og andre uhell  Serijos pavadinimas:  Anton (Antronas) Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius:  10+ Vertė: Agnė Petrauksaitė Žanras / amžiaus kategorija: vyresnių vaikų literatūra, realistinė literatūra, humoras Puslapių skaičius: 256 Pasakotojas:  pirmas asmuo, berniukas Apdovanojimai:  2016  m. Norvegijos kultūros ministerijos debiutanto premijas; 2016  m. Norvegijos vaikų ir jaunimo rašytojų sąjungos ,,Magiškos kreidos“ premija už perspektyviausią metų debiutą; 2017 m. knygyno tinklo ,,Ark“ premija už geriausią knygą vaikams; 2019 – 2020 m. nominuota Italijos literatūros premijai ,,Premio Libro per l’Ambiente“ Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės)  puslapis:  nėra Įvertinimas:  5  iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Mėnulis ir kitos nelaimės – Gudrun Skretting“

Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis – Sherman Alexie (knyga)

Aš turėjau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties.
…Kas turi daugiausiai vilties?
Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ pasakoja istoriją apie vaikiną, kuriantį kažką iš nieko, pasitelkiantį sąmojį ten, kur jo nėra, sąmojį prieš tragedijas ir melancholiją, sąmojį kaip pabėgimą ir juoką, kaip vienintelį ginklą prieš gyvenimą, kurį jį verčia gyventi kiti.
Pagrindinis romano herojus Arnoldas Spiritas, dar vadinamas Jaunėliu, yra vidurinės mokyklos mokinys, kartais piešiantis komiksus. Arnoldas gyvena Spokanio indėnų rezervate. Matematikos mokytojo paragintas vaikinas pradeda lankyti baltųjų mokyklą, esančią gretimame miestelyje, tikėdamasis, kad taip susikurs geresnį gyvenimą. Tačiau gentainiai Arnoldą pasmerkia kaip išdaviką, jį ima persekioti įvairios nelaimės, tačiau vaikinas nepasiduoda ir atranda savyje jėgų, kurių net nemanė turįs…


Pagrindinė informacija:absoluciai tikras puses etato indeno dienorastis

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2011 (originalo-2007)
Originalus pavadinimas: The absolutely true diary of part-time indian
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, humoras
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 238
Pasakotojas: 1 asm. (vaikinas)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://fallsapart.com/


Sherman Joseph Alexie jaunesnysis, gimęs 1966 m. spalio 7 d., yra amerikietis rašytojas, poetas, filmų kūrėjas. Didžioji dalis jo kūrinių remiasi savo, kaip indėno, patirtimi. Vyras užaugo Spokano indėnų rezervate Velpinite, tačiau šiuo metu gyvena Sietle, Vašingtone.

Jo knyga “Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ turi nemažai prestižinių apdovanojimų, kuriuos sunku net suskaičiuoti, tačiau jam priklauso ir toks rekordas, kaip labiausiai siekiama uždrausti 2014 metų knyga. Ji 5 metus iš eilės figūravo siekiamų uždrausti ar uždraustų knygų sąrašuose. Dėl ko? Tėvai teigia, kad joje per daug įžeidžios kalbos ir diskusijų seksualumo klausimais.

Knygą gavau dovanų. Pirmą kartą paėmusi ją į rankas, nepajutau didelio susižavėjimo. Viršelis padabintas pora indėnų žaislinių figurėlių, kas atrodo tikrai gan vaikiškai, lyg knyga būtų skirta šešerių metų berniukams. Pavadinimas ilgas bei painus, neperskaičius knygos jo suprasti nepavyks. Na, situaciją pakeitė užrašas “New York times bestseleris“, puikiai žinome, jog tikrai ne kiekviena, nors ir itin gera knyga, gali tokiu sakiniu didžiuotis. Tačiau pasinaudojau posakiu “Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“ ir griebiau šią knygą.

Knygos istorija gan paprasta – indėnas vaikinas Arnoldas nori ištrūkti iš vargano rezervato ir siekti geros ateities, tad pradeda mokytis gretimame miestelyje esančioje baltaodžių mokykloje. Atrodo nesudėtinga, tiesa? Tačiau po šiuo sakiniu slypi tiek daug visko, kad net sunku įsivaizduoti.

Manau, pirmiausia su pagrindiniu veikėju reikia susipažinti. Taigi, Arnoldas Spiritas (indėniškas vardas Jaunėlis) yra indėnas berniukas su didelėmis svajonėmis bei skurdžia realybe. Jis yra neretai knygose pasitaikančio veikėjų tipo – moksliukas, pastumdėlis, nepritapėlis. Vaikinas turi vieną vienintelį draugą – Mušeiką. Jiedu kartu nuo pat gimimo, nors ir labai skirtingi, tačiau vienas be kito savo gyvenimų neįsivaizduoja. Jaunėlis ypač gabus komiksų piešime, kelis jų galime rasti ir knygoje. Įdomus faktas – Arnoldas gimė su stuburo smegenų skysčio pertekliumi kaukolėje arba, kaip pats vadina, tiesiog apsemtomis smegenimis.

“Galbūt visas šis dalykas yra keistas ir juokingas.
Dieve mano, nejaugi tėvui, motinai, vyresniajai seseriai, senelei, pusbroliams, tetoms ir dėdėms buvo juokinga, kai gydytojai atvėrė mano mažytę kaukolę ir išsiurbė lauk visą vandens perteklių mažyčiu siurbliuku?
Man buvo tik pusė metų ir per operaciją aš turėjau nusibaigti. O jei būčiau išgyvenęs tą siurbliuką, mano smegenys būtų buvusios rimtai pažeistos ir aš visą gyvenimą būčiau likęs daržove.
Na, operaciją tikrai pakėliau. Jei nebūčiau išgyvenęs, nerašyčiau, bet dėl pažeistų smegenų dabar turiu pačių įvairiausių fizinių bėdų.“

O tos fizinės bėdos tikrai labai keistos, esu tikra, jog skaitydami kilstelėsite antakius. Tačiau visi šie sutrikimai veikėją padaro ypatingu.

Atkeliavus į naują mokyklą, Jaunėlis tapo nepritapėliu. Vietiniams buvo nematyta ir neregėta, kaip indėnas išdrįso kelti koją į baltųjų mokyklą. Tačiau su laiku jis sugeba įrodyti nesąs niekuo prastesnis nei tenykščiai ir net susiranda draugų ir įsimyli. Tai dar kartą pamoko, “nespręsk apie knygą iš viršelio“.  Tiesa, kuomet jis pradeda mokytis  Rerdano mokykloje, rezervato žmonės, tarp jų ir geriausias draugas Mušeika, nusigręžia nuo Jaunėlio bei laiko jį išdaviku. Berniukas patiria ypač daug skausmo, nes žmonės, su kuriais jis bendravo nuo gimimo, nebekreipia dėmesio į jį. O jei kreipia, tai tas dėmesys tikrai ne malonus.

ženkliukas įtraukianti knyga

Taip pat ši knyga išaukština vieną didžiausių vertybių – šeimą. Arnoldo artimiausi žmonės – mama, tėtis, senelė ir sesuo palaiko Jaunėlį kaip tik gali. Nors šeima, kaip ir visi rezervate, verčiasi ypač vargingai, tačiau jie visuomet bando sukrapštyti pinigų Jaunėlio nuvežimui iki mokyklos ar priešpiečiams mokykloje, kuriuos galima pasiimti ir nemokamai, tačiau tuomet berniukas būtų toks vienintelis bei jaustųsi nesmagiai. Vaikino šeima daro viską, kad Arnoldas būtų laimingas.

“- Turiu tau šį bei tą, – pasakė tėtis.
– Ką?
– Mano bate.
Paėmiau vieną iš jo kaubojišų batų.
– Ne, kitame, – nurodė jis. – Viduje, po vidpadžiu.
Paėmiau kitą batą ir įkišau ranką. Dievuliau, jis dvokė svaigalais, baime ir žlugimu.
Radau suglamžytą ir drėgną penkių dolerių banknotą.
– Džiaugsmingų Kalėdų, – tarė jis.
Oho.
Savaitę gėręs mano tėvas tikriausiai labai norėjo išleisti tuos paskutinius penkis dolerius. Po perkūnais, už penkis dolerius gali nusipirkti prasčiausio viskio butelį. Jis galėjo išleisti tuos penkis dolerius ir vaikščioti girtas dar porą dienų. Tačiau išsaugojo juos man.
Tai buvo nuostabus ir pasibjaurėtinas dalykas.“

Knyga paliečia sunkią temą – alkoholizmą. Rezervacijos indėnų gyvenimas tikrai nelengvas, o visus sunkumus suaugusieji linkę skandinti alkoholyje. Aprašoma skaudi realybė – retas indėnas miršta sava mirtimi, dauguma užsimuša būdami girti arba yra nužudomi apsvaigusių žmonių. Pats tikriausias to įrodymas – knygos metu įvyksta trys incidentai bei žūva keli Arnoldui artimi žmonės. Jaunėlis lygina save, dalyvavusį virš 40 laidotuvių, bei baltuosius bendraamžius, kurių dauguma tėra dalyvavę vienose kitose. Be abejonės, alkoholizmas prieina ligi smurto. Mušeikos, Jaunėlio geriausio draugo, tėvas smarkiai muša sūnų.

Šis kūrinys man ypač patiko, nes jis visas sukasi apie viltį. Rezervato indėnams, kurie nori kažko pasiekti, ji yra būtina. Pats Arnoldas, kuomet suklupdavo, ne kartą norėjo pasiduoti, tačiau įžiebdavo sau vilties, atsistodavo ir šuoliuodavo toliau. To iš veikėjo ir reikėtų pasimokyti.

Tikriausiai ši apžvalga būtų bereikšmė be vieno svarbaus fakto – tai yra pusiau autobiografija. Sherman Alexie nusprendė panaudoti savo paauglystę kaip pirmosios knygos jaunimui pagrindą. Pats autorius sako, kad, jei reikėtų procentaliai įvardyti kiek dalies romane užima jo gyvenimo istorija, tai būtų septyniasdešimt aštuoni  procentai. Kaip ir knygos pagrindinis veikėjas Arnoldas, autorius gimė Spokano indėnų rezervate Velpinite bei turėjo girtuoklį tėvą. Kaip ir Arnoldas, Alexie gimė turėdamas stuburo smegenų skysčio perteklių kaukolėje, tačiau rašytojui nepasireiškė kalbos sutrikimai. Kaip ir veikėjas, rašytojas kentė patyčias dėl savo bjaurių akinių bei dėl milžiniškos galvos buvo vadintas Gaubliu. Sekantis panašumas – Alexie taip pat paliko rezervatą, kad lankytų Rerdano Aukštąją mokyklą, tačiau jo bei Arnoldo priežastys buvo skirtingos – Alexie šią mokyklą lankė tam, kad galėtų stoti į koledžą. Kaip ir personažas, autorius buvo Rerdano mokyklos krepšinio superžvaigždė  bei vienintelis (išskyrus talismaną) indėnas komandoje. Vieta, kuomet Arnoldas atranda, jog jo mokyklinis vadovėlis yra tas pats, kuriuo naudojosi vaikino mama prieš trisdešimt metų, taipogi neišgalvota. Vienintelis skirtumas – Alexie vadovėlį metė į sieną bei nieko nekliudė.

Iš pradžių perskaičiau porą šios knygos puslapių bei numečiau į šalį. Ji taip pragulėjo porą savaičių. Tačiau vieną vakarą prisėdau, įsitraukiau ir negalėjau sustoti, kol knygos nesukirtau. Tai nėra labai rimtas kūrinys, tačiau, kad ir koks komiškas iš pirmo karto gali pasirodyti, šioje knygoje slypi kelios gilios ir susimąstyti verčiančios dilemos.

penkijonexex logo

Langas į begalybę – Aurelija Butkutė (knyga)

“Langas į begalybę“ – tai naujas romanas, kurio mistikos, fantastikos ir realybės pynėje suskasi praeities, dabarties ir ateities konkrečių Lietuvos didmiesčių, miestų ir miestelių jaunimo gyvenimas.
Ši knyga lyg serialas apie Lietuvos paauglius ir jaunimą, kurį jungia pagrindinių veikėjų nuotykiai. Ji turi mistikos ir fantastikos elementų, bet daugiausia aprašomos tikros realios istorijos iš praeities, dabarties ir ateities didmiesčių ir miestelių gyvenimo.
Knyga “Langas į begalybę“ yra skirta paaugliams ir jauniems pedagogams, mėgstantiems fantastiką, tačiau su malonumu skaito ir suaugę žmonės ir tie kurie mėgsta tik aprašomą realų gyvenimą


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Langas į begalybę
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, mistika, angelai, romantika
Puslapių skaičius: 464
Pasakotojas: mergina, vaikinas, trečias asmuo
Kaip gavau knygą? pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus puslapis: 


autorėLango į begalybę autorė akademinėje bendruomenėje yra žinoma kaip ilgametė matematikos mokytoja bei ne vieną matematikos metodinę knygą išleidusi autorė. 2000 metais ji išbandė grožinės literatūros rašytojos duoną parašydama knygelę vaikams Kaukas, kuris gyvena matematikos kabinete.

Šiandien aptariama istorija tikrai nemažas gabalas skaitymui (pažvelkite į puslapių skaičių!), į kurį sudėta labai nemažai visko. Šią knygą pasiėmiau netgi iš kito miesto bibliotekos, nes ne visur ją galima rasti, tačiau, laimė, turėjau ryšių. Prieš skaitydama neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, kadangi aprašymas mažai ką išduoda, parašyta bendrais bruožais, težinojau, kad čia bus fantastinė istorija.

Langas į begalybę nukelia mus į XXI amžiaus pabaigą, pagal naujas technologijas, aprašytas knygoje, nusviedžia gana toli į ateitį. Čia tik tėvai prisimena, kad kažkada turėjom mobiliuosius telefonus. Išduosiu, kad pradžia buvo labai nekelianti ūpo, nes – na sutikite – aprašyti pasaulį reikia mokėti, reikia gebėti tai daryti neįkyriai ir nenuobodžiai. Maniau, kad toliau nebeskaitysiu, bet daviau knygai dar vieną galimybę, dar vieną, du, tris skyrius… kol ją perskaičiau visą!

Pradžioje aprašoma, kaip senas mokytojas vaikščiodamas po ateities parką randa elsiuką – elektroninį sąsiuvinį, kuriame jis atranda dviejų jaunuolių susirašinėjimo laiškus.  Taigi, po pirmojo skyriaus, taikliai pavadinto ateities vizija prasideda visas pasakojimas. Penkiolikametė Ajana parašo į SOS tinklą žinutę apie tai, kad ji mato ir kalbasi su Angelu sargu. Iš pradžių neaišku, kokiu tikslu ji parašo šią žinutę (tačiau tai vėliau tikrai bus atskleista), tačiau jai atrašo tikrai nemažai žmonių, tačiau jai įstringa tik vieno žmogaus laiškas. Ji atsako tik Tomui, kurią sužavi jo vaizdinga ir nuoširdi kalba. Taip jie pradeda gražią atvirą draugystę, atgaivindami jau seniai mirusią tradiciją, kai žmonės susirašinėdavo laiškais.

Ajana tikra moksliukė, skriaudžiamųjų gynėja, teisybės ieškotoja ir šiaip nepaprasta mergaitė, ieškanti tikro draugo, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie visus gyvenimo nutikimus. Ji iš tų personažų, kurie patys nesupranta, kokie jie yra gražūs, geri, visaip kaip nuostabūs ir visų mylimi.

-Ajut, tu gali pakovoti ir kovoji už visus, bet ne už save. Niekada nemačiau, kad tiesos ieškotum tada, kai neteisybė liečia tave.

Kita vertus Tomas yra atsiskyrėlis, neturintis draugų, besimokantis namuose ir besigydantis po dar vaikystėje patirtos traumos. Šiais metais ir jis patirs mokyklos teikiamus džiaugsmus ir rūpesčius. Tačiau Tomas taip pat saugo vieną paslaptį, kurią labai bijo atskleisti Ajanai, baiminasi būti atstumtas.

Ateities mokyklai turi būti visiškai atskira kalba. Autorė, kaip mokytoja, savo knygoje atskleidė savo įsivaizduojamų mokyklų ir mokymo sistemos modelį. Kalbama ne tik apie naujas kompiuterines technologijas, kai rašymui pakanka vieno elektroninio sąsiuvinio, kuriame telpa visa, ko mokaisi, tačiau ir mokymosi programos, mokyklos, į kurias patenkama ne pagal tėvų piniginės storį, tačiau pagal mokymosi gabumus ir psichologinį pasirengimą, kuriose akcentuojama sveika gyvensena be žalingų įpročių, kaip rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, ligų kontrolė ir pagarbus elgesys. Tikra utopija, tiesa?

Kaip jau supratote, į istoriją įpinami ir angelai sargai, tad galite tikėtis nemažai kalbos apie juos, apie sielas, kur ir kaip jos keliauja po mirties, pamąstymų apie Dievą ir pan.

Skaitant labai jautėsi vyresniosios kartos kalbėjimo maniera, ir nors kartkartėmis buvo bandoma įterpti paaugliškų žodelių ar išsireiškimų, tačiau jie bendrame kontekste atrodė kiek keistai ir dirbtinai. Nežinau, galbūt buvo sumanytas toks ateities jaunimo bendravimas, tačiau tokia kalbėsena labiau priminė inteligentiškus vyresnių žmonių pokalbius. Sakyčiau visame kame pritrūko emocijos. Jausmingumo. Net nežinau, kaip apibūdinti rašymo stilių, bet pritrūko kažkokio cinkelio, kuris padarytų šią knygą tikrai paaugliams skirta. Žinoma, istorijos, pasakotos knygoje yra jautrios, kitos netgi sukrečiančios ir tragiškos – poroje vietų buvau netgi kaip reikiant apsiašarojusi, nors pasakojama, rodės, buvo visai paprastai, bet situacijos išspaudė nesumeluotą ašarą.

Ši knyga – tai didžiulis pasakojimas su daug skirtingų istorijų, kuriomis akcentuojama tikros draugystės, drąsos, meilės ir šeimos vertybės. Čia sudėta tiek daug likimų, kai kurie laimingi, kai kurie tragiški, bet visi be abejonės įkvepiantys. Ajana su Tomu išsipasakoja ne tik savo kasdienius įvykius, pokalbius su draugais, tačiau ir savo šeimos narių, pažįstamų (ir nelabai) žmonių gyvenimo istorijas. Ir niekas nelieka neatskleista iki galo, nes visas spragas užpildo Ajanos močiutės Angelas sargas Gabrielė. Beje, knygos tituliniame lape skelbiamas pilnesnis jos pavadinimas – Langas į begalybę. Gabrielė. Tai galbūt duoda suprasti, kad galime sulaukti istorijos tęsinio. Apie tai užsimenama ir ant nugarėlės publikuojamame atsiliepime, tačiau galiu pasakyti, kad knyga yra išbaigta. Bet! Knygos paskutinieji sakiniai kaip ir pažada, kad galbūt ateityje nutiks kažkas, apie ką dar bus verta parašyti.

Apibendrinant galiu teigti, kad knyga man visai patiko, nors pradžia skaitėsi sunkiai, bet paskui įsėdau į tą traukinį ir negalėjau atsitraukti nesužinojusi pabaigos, ar susitiks herojai, kas jiems nutiks. Ilgai galvojau, kaip įvertinti šią knygą, bet svarstykles nusvėrė kiek perdėtai mandagus rašymo stilius ir per daug skirtingų žmonių istorijų, per daug giminės medžio vardijimo, kol galiausiai pasiklysti varduose. Tačiau jei jums patinka susirašinėjimo idėja, prijaučiate angelams ir mėgstate skaityti laimingas ir nelabai gyvenimo istorijas, vertėtų susirasti šią knygą ir duoti jai šansą perskaitant bent keturis skyrius 😀

trys permatomas

egliosha logo

Trylika priežasčių kodėl – Jay Asher (KNYGA)

Nepasakysiu, kurioje kasetėje atsiras kiekvienas iš jūsų. Bet nesijaudinkit, jei jau gavot šitą mielą dėželę, vadinasi, anksčiau ar vėliau savo vardą išgirsite… Pažadu!

Juk kam negyvai panelei meluoti?

Klėjus Džensenas, grįžęs iš mokyklos, prie namų slenksčio randa keistą siuntinį. Jį atplėšęs, išima keletą kasečių su Hanos Beiker – savo klasės draugės ir pirmosios meilės – įrašais.

Prieš porą savaičių nusižudžiusios Hanos balsas jam atskleidžia trylika priežasčių, dėl kurių ji nusprendė išeiti iš gyvenimo. Klėjus esąs viena iš jų. Jeigu išklausysiąs visus įrašus, sužinosiąs kodėl.

Klėjus visą naktį klaidžioja po miestą, užsukdamas į Hanos minimas vietas, suvokia jos skausmą, jausmus ir klaidas, be to, sužino nemažai tiesos apie save, kuri jam anaiptol nėra maloni…


cdb_Trylika-priezasciu-kodel_z1Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2011
Originalus pavadinimas: Thirteen Reasons Why
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +14
Žanras:  jaunimo literatūra
Puslapių skaičius:  296
Pasakotojas: mergina, vaikinas
Autoriaus puslapis: http://jayasher.blogspot.com/


Jay Asher – amerikiečių rašytojas, gimęs 1975 metais Kalifornijoje. Jis užaugo šeimoje, kuri skatino visus jo pomėgius: pradedant grojimu gitara ir baigiant rašymu. Dar būdamas mokinys svajojo apie mokytojo darbą, bet viskas susidėliojo taip, jog tapo rašytoju. Per visą gyvenimą jam teko dirbti įvairiose vietose: batų parduotuvėse, knygynuose, bibliotekose. Ir ši patirtis jam gelbsti rašant knygas.

“Trylika priežasčių kodėl“ turi įdomią atsiradimo istoriją. Svarbi kūrinio detalė yra senovinės kasetės ir grotuvai. Ši idėja autoriui kilo lankantis muziejuje.  Jame kiekvienam lankytojui duodavo po “Walkman“ grotuvą su kasete viduje, kur buvo įrašytas gido pasakojimas. O turinio idėja atsirado, kai Jay artima giminaitė, būdama maždaug Hanos amžiaus, mėgino nusižudyti. Abi idėjos netikėtai susiliejo į vienumą tuo metu, kai autorius visai nė neieškojo sumanymo naujai knygai. Tiesiog kartą važiuojant visiškoje tamsoje neįtikėtinai slidžiu keliu jam prieš akis iškilo visa romano struktūra: Hana, Klėjus, savižudybė, batų dėžutė su kasetėmis. Tą vakarą, prieš eidamas miegoti, jis jau buvo parašęs įžanginę dalį ir gerą gabalą pirmosios kasetės A pusės.

Vieną dieną, grįždamas iš mokyklos, vaikinas Klėjus Džensenas prie savo namų durų randa batų dėžutės dydžio siuntinį. Viduje guli kažkoks pailgas į burbulinį celafaną įsuktas ritinys. Išvyniojęs aptinka septynetą palaidų garso kasečių, iš kurių sklinda merginos balsas, kuri nusižudė prieš dvi savaites.

Tikiuosi, kad jūs pasirengę, nes ketinu iškloti jums savo gyvenimo istoriją. Tikriau – kodėl tas mano gyvenimas baigėsi. O jeigu klausotės šitų kasečių, vadinasi, esate viena iš priežasčių kodėl taip nutiko.

Kasečių autorė – Hana Beiker. Ji atvažiavo į mažą miestelį pradėti naujo gyvenimo. Norėjo susirasti draugų, linksmai leisti laisvalaikį, tiesiog būti laimingai. Bet deja… nutiko skaudžių dalykų, kurie privertė ją pasitraukti iš gyvenimo.

Kasetėse tūno 13 skirtingų istorijų (o gal verčiau priežasčių), kurios įtakojo Hanos sprendimą. Juk kuri mergina norėtų, jog į ją, pro kambario langą, žiūrėtų slaptas spoksotojas? O kaip jaustis, kai tavo draugų ratą sudaro žmonės, kurie tik nori gauti iš jos naudos? O ką daryti, kai visi žino tavo pirmojo bučinio aplinkybes ir iš to šaiposi? Ir galiausiai kaip išgyventi aplinkinių abejingumą paprašius pasikalbėti savižudybės tema? Ir tai tik maža dalis įvykių, kurie nutiko Hanai.

“Žaidimo“ taisyklės paprastos: perklausai visas kasetes ir siunti sekančiam žmogui. Priešingu atveju jos bus paviešintos ir kai kuriems asmenims grės kalėjimas ar gėda ir apkalbos visą gyvenimą.

Nors knygoje nagrinėjamos svarbios problemos, skaityti tikrai nėra sunku, nes išlaikoma įtampa. Tai priverčia skaitytoją neatsiplėšiant versti vieną puslapį po kito. Be to, man labai norėjosi kuo greičiau sužinoti, ką padarė Klėjus, kad atsidūrė Hanos kasetėse. Nors man vaikinas pasirodė ramus, taikus ir draugiškas, bet aš ilgą laiką maniau, kad padarė jai kažką blogo, gal įskaudino ar panašiai. Bet čia autorius mane apgavo, nes istorija buvo visiškai kitokia.

Tu esi čia ne dėl to kaip kiti. Kaip tame žaidime: suraskite vieną daiktą, kuris netinka prie kitų… Tai tu, Klėjau. Tačiau tau teks čia būti, kad galėčiau papasakoti savo istoriją. Visą iki pat galo.

Pirmoji Jay Asher yra nepaprasta tuo, nes susipina du lygiagretūs pasakojimai. Tai reiškia, kad joje susipina iš kasečių sklindantys Hanos žodžiai ir Klėjaus reakcijos, jausmai bei prisiminimai. Toks pasakojimo būdas man labai patiko ir taip įsijaučiau skaitydama, kad atrodė, jog gyvai girdžiu Hanos balsą ir tie žodžiai skirti man.

Jutau, kad dviejų lygių pasakojimas – vienintelis būdas sąžiningai viską aprašyti. Kad skaitytojai suprastų jos požiūrį taip, kaip aš norėjau, jie privalėjo išgirsti Klėjaus reakciją tučtuojau, o ne kitame skyriuje, kaip paprastai būna knygose, turinčiose po kelis pasakotojus.

Knyga Trylika priežasčių kodėl skatina apgalvoti žodžius, kuriuos sakom kitiems. Teigia, kad labai svarbu suvokti kaip mes elgiamės su kitais:

Gal koks pažįstamas iš pažiūros ir nekreipia dėmesio į atsitiktinai mestelėtą pastabą ar akivaizdžiai nesureaguoja į apkalbas, bet juk niekada negalime žinoti, kas dar dedasi to žmogaus gyvenime ir ar mūsų poelgis nebus paskutinis lašas jo kančių taurėje.

Bet aš įžvelgiau dar vieną dalyką iš kurio galima pasimokyti, t.y., kad nereikia bijoti. Klėjus buvo įsimylėjęs Haną, bet bijojo tą jai pripažinti, nes manė, kad jį atstums, išjuoks ir panašiai. O jei nebūtų bijojęs, kas žino, gal mergina būtų dar gyva… Bet džiugu, kad vaikinas iš šios didelės klaidos pasimokė. Kūrinio pabaigoje sužinosite kaip.

Manau, jog ši knyga yra ta, kurią reikėtų perskaityti visiems paaugliams. Siūlau paskaityti tiems, kuriems nebaisios liūdnos istorijos ir nori sužinoti Hanos Beiker paslaptis.

penki

Ratas – Mats Strandberg, Sara B. Elfgren (knyga)

knygos apžvalga

„Mokykla – tai blogio buveinė“.

Jos – šešios mažai ką bendra turinčios moksleivės iš to paties nedidelio miestelio mokyklos. Kiekviena kovoja su savo problemomis, kompleksais ir viduje kunkuliuojančiomis jausmų audromis. Tačiau jų gyvenimams lemta neatpažįstamai pasikeisti, kai kraujo klane randamas bendramokslis. Visi tiki, kad tai – savižudybė, bet ar tikrai?

Prasidėję keisti įvykiai priverčia šešetuką susivienyti. Kodėl merginos sapnuoja keistus sapnus ir nubunda gaisro dūmų kvapo prisigėrusiais plaukais? Kas kartais įsibrauna į jų mintis ir priverčia besąlygiškai paklusti? Kodėl mokyklos direktorė jas vadina išrinktosiomis? Tai – tik dalis klausimų, į kuriuos teks atsakyti prieš stojant į kovą su blogio demonais.


 

Pagrindinė informacija:  cdb_9786094411649---Ratas_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: Cirkeln
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Engelsfors
Patartinas amžius: +18 (Lietuvoje yra rekomenduojama)
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, raganos, romantika
Puslapių skaičius:  472
Pasakotojas: daugybė veikėjų (pagrinde merginos)
Autorių puslapis: http://sarabelfgren.tumblr.com/


 Pagal knygą jau yra sukurtas filmas, istorija yra apdovanota Knygų žiuri premija ir Didžiuoju skaitytojų apdovanojimu, bei nominuota prestižinei Augusto premijai knygų paaugliams kategorijoje. Istorija yra jau išversta daugiau nei į 25 užsienio kalbas. Bet tikriausiai Lietuvoje šioji knyga yra žinoma ne dėl visų šių detalių, o būtent dėl to, kad 2013 metais, kada buvo išleista šioji knyga, Lietuvoje literatūros pasaulis buvo sudrebintas. Turbūt ne vienas stebėjosi, kodėl mūsų šalyje paauglių knyga staiga pavirto knyga, kurią gali skaityti tik suaugę? Būtent dėl šios priežasties norėjau ją perskaityti. Atrodo taip juokinga, kad paprasta knyga gali staiga pakeisti savo kategoriją ir dar taip ekstremaliai. Kas gi slepiasi už to viršelio, kad mūsų brangioji Lietuvos Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) nusprendė, kad jauni žmonės turėtų vengti šios knygos.

O knygoje, tiesą pasakius, nėra nieko tokio, ko nebūtų kitose knygose. Taip, gal ne kiekvienoje paauglių knygoje yra sukaupiama tiek paauglių pasaulio minusų, tačiau visa tai tikrai galima rasti paauglių pasaulyje: narkotikai, savižudybė, magija, seksas, savitas drabužių stilius, patyčios mokykloje, meilė tarp mokinės ir mokytojo… Visa tai skaitant tikrai nesijaučiau šokiruota ar išmušta iš vėžių, nes paprasčiausiai tam nebuvo priežasties. Kažkas labai jau persūdė vertindamas ją. Knyga kaip knyga, tik joje nerasite vienaragių ir vaivorykščių. Knygos atmosfera yra tamsi, nes ji atspindi tą bjaurųjį paauglių gyvenimą, ir kaip tik sakyčiau, kad jaunimas turėtų perskaityti, kadangi knygoje tikrai galima suvokti, kaip patyčios sugriauna kito asmens gyvenimą, kaip merginos save kankina dėl grožio, kad sunku gyventi, kai neturi į ką atsiremti ir panašiai. Norime to ar ne, tai iš tikrųjų vyksta pasaulyje.

Bet galima pripažinti, kad šioji knyga gali tikti tikrai ne visiems, pavyzdžiui, jautriems skaitytojams, nemėgstantiems liūdnų ir tamsių dalykų, nes tai, kas yra knygoje, gali tikrai sudrebinti jūsų pasaulį.

Pirmą kartą pamačius Maksą rankomis tarsi elektros srovė perėjo. Mokytoją įsimylėjo…. Vargšė kvaišelė. Ir dar tokį kaip Maksas – banalų gražuolį.

Kad pajustumėte šios knygos magiją, jums teks įveikti ganėtinai audrą primenančią knygos pradžią, kurioje jus atakuoja daugybės veikėjų gyvenimų epizodų pristatymai ir vieno asmens savižudybė, kuri apverčia viską aukštyn kojomis ir štai, prasideda veiksmas. Šios knygos arkliukas yra tas, kad visos knygos veikėjos yra skirtingos, turinčios savo problemų ir… visos jos yra priverčiamos bendradarbiauti viena su kita. O kas dar geriau… tai, kad mes galime įlįsti, deja, ne į visų, bet daugumos veikėjų galvas tam, kad suvoktumėme, kas su jomis vyksta, kai jas paveikia vienas ar kitas dalykas. Tikrai nereikėjo įdėti daug pastangų tam, kad galėčiau sėkmingai susitapatinti su veikėjomis ir suvokti jų elgesio priežasties, kadangi knygos veikėjos atstovauja ganėtinai paplitusius asmenų gyvenimus/ tipus. Ką jau ką, bet autoriai puikiai padirbėjo sukurdami tikrų paauglių paveikslus.

Bet būtent todėl, kad skaitytojas yra iškart atakuojamas daugybės veikėjų, sunku susigaudyti istorijoje. Asmeniškai, man vis tekdavo grįžti kelis puslapius atgal, kad prisiminčiau vardus, ir kaip tas ar kitas veikėjas yra aprašomas, nes jie vis maišėsi vienas su kitu. Tačiau vėliau pripratus prie knygos ir geriau pažinus veikėjas, buvo lengviau atpažinti, kas pasakoja istoriją ir buvo įdomiau skaityti.

Net neabejoju, kad viena iš veikėjų greitai pavirs jūsų mėgstamiausia. Man asmeniškai patiko Ida ir Minu. Minu, kadangi ji proto bokštas, o Ida… sunku netgi ir įvadinti. Todėl, kad į jos galvą nebuvo įlendama ir buvo galima tik susidaryti nuomonę apie ją pasitelkiant kitų veikėjų mintis, nebuvo galima susidaryti aiškaus jos portreto, tik suvokti, kad už mokyklos karalienės kaukės slypi kažkas daugiau. Gal antroje dalyje bus galima apie ją sužinoti daugiau? Kas žino.

-Mes elgėmės kaip idiotės. Mus įspėjo, o mes vis vien neklausėme, – toliau kalbėjo Minu.

Nors pirmi knygos puslapiai prasided ne taip ir gražiaia, tačiau jie iškart iškelia klausimą: kas gi šnibžda veikėjo galvoje liepdamas jam nusižudyti?  Knygos metu bus pristatyti keli įtariamieji, bet kuris iš jų yra tikrasis, teks sužinoti patiems. Galiu tik pasakyti, kad jau vidury knygos aš nujaučiau, kas gi bus tas slaptasis istorijos blogiukas. Tačiau iš tikrųjų sunku susidaryti savo nuomonę apie žudiką, kadangi knygos siužetas priverčia tikėti visiškai kitais dalykais ir kaltinti visai kitus veikėjus. Čia visai kaip Haris Poteris: jūs manote, kad Sneipas yra blogas, nes Haris taip mano. Taip ir šioje knygoje: skaitytojas taip įtraukiamas į knygą, kad jis aklai tiki jos jam pateiktais įrodymais.

Lietuviškas knygos vertimas tikrai yra įspūdingas. Plojimai vertėjai. Knygoje perteiktas žargonas, kalbėjimo maniera ir yra panaudota daugybė spalvingų žodžių, kurių reikšmes netgi teko pasižiūrėti žodyne, kadangi jie nėra dažnai sutinkami vertimuose.  Kol kiti vertėjai nesistengia labai kūrybingai išversti knygos, šioji išversta tikrai nepaprastai ir ją skaitydamas skaitytojas tikrai pajus skirtumą tarp kitų išverstų istorijų, nes naudojami žodžiai tikrai yra kitokie. Todėl tiems, kas nori gyvesnės kalbos, griebkite šią knygą!

 Trumpai drūtai, šioji knyga nėra lengvas skaitalas, tačiau jis tikrai yra įtraukianti ir netradicinė, čia faktas kaip blynas. Knygą gali skaityti tikrai ir jaunesni asmenys nei 18, tačiau jie turi suvokti, kad knyga yra tamsi ir joje yra paauglių pasaulyje sutinkami košmarai. Todėl, jeigu tamsusis pasaulis negundo, geriau nelieskite knygos. Taip pat istorija tikrai patiks tiems, kas ieško kažko gaivinančio ir naujesnio. Pati tikrai ketinu skaityti antrą dalį.

Visos knygos serijoje (Lietuvoje):

cdb_9786094411649---Ratas_z1 ugnis


keturi

kitty

Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau – Jenny Han (knyga)

Kas būtų, jei penki vaikinai, kuriuos kitados buvai slapta įsimylėjusi, sužinotų apie tavo jausmus? Negana to, visi penki sužinotų tą pačią dieną?…

Šešiolikmetė Lara Džinė – tikra svajoklė ir romantikė. Nors buvo kelis kartus įsimylėjusi, nė vienam vaikinui taip ir neprisipažino apie savo jausmus. Užtat kiekvienam parašė po laišką. Žinodama, kad tie laiškai niekada nebus išsiųsti, juose drąsiai išliejo slapčiausias savo mintis. Dabar tokių laiškų net penki ir jie saugiai paslėpti mamos dovanotoje dėžutėje. Kol vieną dieną kažkas juos suranda ir išsiunčia! Penki vaikinai vienu metu sužino, kad Lara Džinė įsimylėjusi kiekvieną iš jų. Šiam penketui, be kitų, priklauso vyresniosios sesers draugas Džošas ir geidžiamiausias mokyklos vaikinas Piteris. Tokių dalykų mergina nėra patyrusi net baisiausiame sapne. Padėtis darosi nenuspėjama. Larai Džinei teks gerai pasukti galvą, kaip išbristi sausai iš vandens, o jos gyvenimas nė iš tolo nebebus toks, koks buvo pirmiau. Bet gal tai tik į gera?

Jei mėgstate tikroviškas ir jausmingas istorijas, ši smagus pasakojimas, kuriame susipina lemtingos klaidos, kurioziškos situacijos ir romantiškos dramos, nukels jus į devintą dangų.

Teen Vogue

 


 cdb_Visiems-vaikinams-kuriuos-mylejau_z1Pagrindinė informacija:

Kalba: anglų/ lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014 – anglų k., 2015 – lietuvių k.
Originalus pavadinimas: To All the Boys I’ve Loved Before
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: To All the Boys I’ve Loved Before/Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, mokykla, humoras
Puslapių skaičius: 336
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://dearjennyhan.com/


autorė
Jenny Han

Jenny Han yra amerikietė rašytoja, savo pirmąją knygą paaugliams išleidusi dar besimokydama koledže (Shug). To All the Boys I’ve Loved Before istorija gimė iš pačios autorės gyvenimiškos patirties. Pasirodo, ji pati būdama paauglė rašė ilgus meilės laiškus (net 14 lapų!) vaikinams, kuriuos norėjo pamiršti ir visus juos išsaugojo dėžėje skrybėlėms. Žinoma ji labai džiaugiasi, kad jai nenutiko taip, kaip jos knygos herojei.  Pagrindinė veikėja netgi turi Jenny Han bruožų – ji taip pat turi keistenybių, yra nekokia vairuotoja, mėgsta kepti ir yra labai artima su savo seserimi, kuriai ir dedikavo šią knygą.

Šios knygos ekranizavimo teises nusipirko Will Smith įrašų kompanija Overbrook Entertainment, scenarijų rašo Annie Neal.

Taigi. Net nežinau nuo ko pradėti. Gal nuo to, kad tai istorija apie Larą Džein Song Covey, kuri gyveno visiškai paprastą, sutvarkytą gyvenimą iki savo baigiamųjų metų mokykloje. Ji turi dvi seseris – vyresniąją Margo, kuri nuo rudens išvyksta studijuoti į Škotiją, ir dešimtmetę Kateriną, beprotiškai svajojančią apie šunį. Jų šeima nėra pilna, mergaites augina tėtis, kuris dirba ligoninėje. Mirus mamai šeimos galvos vairą perima vyresnėlė Margo – ji yra tikrai motiniškas personažas, nors ir apskaičiuojantis viską, kaip koks kalkuliatorius. Lara Džein niekaip nesupranta, kodėl jos vyresnioji sesuo išvyksta mokytis taip toli, nes ji pati net negali pagalvoti, kad paliktų Kitę ir tėtį. Bet, nors knygoje ir neužsimenama apie tai, bet galima spėti, kad Margo tikriausiai nori atitrūkti nuo šeimos, pareigų ir pradėti gyventi savo gyvenimą. Išvykus seseriai sugriūna visa įprastinė tvarka.

Istorijoje yra du vaikinai. Vienas Larai Džein yra visiškai nepasiekiamas (Džošas), nors ji be atsako myli jį nuo ankstyvos paauglystės, o kito ji net nebesugalvotų įsimylėti (Piteris). Bet abu jie netikėtai gauna jos kadaise rašytus meilės laiškus, kuriuose ji išlieja savo jausmus. Laiškai iškeliauja ir dar trims vaikinams. Va tada ir užsisuka veiksmas 😀

Kaip tai nutiko?

Susmukau ant grindų. Dažnai sapnuodavau, kad reikia nuogai eiti į mokyklą, paskui – kad turiu nuoga laikyti muzikos egzaminą, nors esu jam visiškai nepasiruošusi, nė nelankiusi tokių pamokų, ir kad per tą egzaminą kažkks nepažįstamasis grasina mane nužudyti. Tokių košmarų buvo daugybė, jie nuolat keitėsi.

Nuo pat pradžių autorė užmena mįslę, kaipgi tie laiškai taip stebuklingai su visa  dėže skrybėlėms dingsta iš spintos ir sugriauna nusistovėjusį, ramų Laros Džein gyvenimą. Kad išvengtų pažeminimo ir atsigintų Džošo klausimų, ji tik dar labiau susipainioja ir įpainioja į šią istoriją Piterį – populiarų vaikiną, su kuriuo leisdavo laiką būdami vaikai.

Istorija galbūt kažką miglotai primena, bet susiskaito tikrai smagiai ir lengvai. Veikėjai visi yra labai skirtingi, o mano mėgstamiausia žinoma buvo mažoji sesutė, kuri su olimpiniu užsispyrimu kaulijo šuniuko ir šiaip turėjo neabejotinai gerą skonį.

Žinoma labai įstrigo tai, kad mergaitės labai stengiasi nepridaryti problemų savo tėvui, kuris labai stengiasi ir pats. Kone ideali šeima! Dukros pačios tvarko namus, daro valgyti, apsiperka, rūpinasi tėvu, o jis stengiasi padėti joms neatitrūkit nuo savo korėjietiškosios motinos pusės, nors kartais tai ir nelabai išeina. Bet tikrai smagu skaityti apie tokias darnias šeimas, kaip ir Jei pasilikčiau, ar Mano gyvenimas šalia istorijose.

Iš tiesų šis pasakojimas atskleidžia vieną kiekvienam natūralią viltį – mylėti ir būti mylimam. Lara Džein rašė laiškus vaikinams, kuriuos manė mylinti, bet kurie nejautė to paties ir jai (ar iš viso buvo ne tos lytinės orientacijos). Ji svajojo apie berniuką, mylintį kitą. O galbūt mylėjo pačią meilę? Nes kaipgi įmanoma parašyti laišką, įdėti jį į voką ir nebemylėti? Ji niekada neturėjo vaikino, tikiausiai bijodama, kad nesulauks to paties, ką jaučia. Ir vienas iš tų dviejų vaikinų padės jai suprasti, kas gi yra ta meilė – žodžiai, jausmas pilve, ar darbai.

Nebeketinau daugiau bijoti. Norėjau būti drąsi. Troškau… pradėti gyventi. Mylėti vaikiną, įsimylėjusį mane.

Laaabai norėčiau, kad šią knygą išverstų į lietuvių kalbą, neabejotinai ją nusipirkčiau ir dar kartą perskaityčiau. Kai kas pasakytų, kad knyga banaloka, bet tikrai nebuvo tokia nuspėjama kaip tikėjausi, iki pat pabaigos spėliojau, kas gi išsiuntė tuos meilės laiškus. Jei norite lengvos, šiek tiek komplikuotos istorijos be didelių „Beveik suaugę“ knygų serijos dramų, tada ši knyga tikrai jums.  Vienintelis mano nekenčiamas minusas – numanoma pabaiga… Jei nebūtų tęsinio, kurio galima tikėtis kitais metais, tada supykčiau ir nubraukčiau vieną kačiuką, o dabar su nekantrumu laukiu antros serijos dalies!

4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Ko aš nepasakiau… – Keary Taylor (knyga)

knygos apžvalga

Apsvaigęs nuo alkoholio ir draugų padrąsintas Džeikas Heisas pagaliau ryžosi prisipažinti meilę ne vienus metus mylimai Samantai Šei, bet jis nė nenumanė, kad smagus vakaras baigsis avarija, po kurios jis daugiau niekada negalės kalbėti.

Grįžęs namo į salelę, kurioje gyvena vos penki tūkstančiai žmonių, Džeikas turės išmokti gyventi kaip nebylys. Jis pamatys, kad šeima – tai ne vien šešetas brolių ir seserų, kartais tavimi rūpinasi visa sala. O praleidęs daugiau laiko su Samanta, suvoks, kad kalbos netekimas dar nėra pati baisiausia tragedija. Galbūt, jei tik ji leis, Džeikas, net ir praradęs kalbos dovaną, galų gale pasakys tai, ko nespėjo ištarti anksčiau.

Dėl ko jis labiausiai gailisi? Dėl to, ko taip ir nepasakė ne vienus metus mylimai Samantai Šei, o dabar jau per vėlu. Džeikas daugiau niekada nebegalės kalbėti. Po gydymų grįžęs namo į salelę, kurioje gyvena vos penki tūkstančiai žmonių, jis turės išmokti gyventi kaip nebylys.


cdb_Ko-as-nepasakiau_z1Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: What I didn’t say
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Puslapių skaičius:  320
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, šiuolaikinė literatūra, New Adult, romantika
Patartinas amžius: +14
Pasakotojas: vaikinas
Autorės puslapis: http://www.kearytaylor.com/


Ko aš nepasakiau… jau pats knygos pavadinimas kabina ir verčia nepalikti šios knygos ramybėje. Tiesiog norisi ją paimti į rankas ir sužinoti, ko gi kas čia nepasakė. Kai pirmą kartą atsiverčiau šią knygą, norėjau tik perskaityti kelis puslapius tam, kad pasižiūrėčiau, koks rašymo stilius, kas pasakoja ir taip įsivertinti, kiek laiko ir pastangų man teks įdėti, kad šią istoriją įveikčiau. Ir ką jūs manote? Pradėjau ir negalėjau sustoti jos skaityti. Pradėjau ryti žodžius vakare, o baigiau paryčiais ir… norėjau visą šią kelionę su Samanta ir Džeiku vėl pakartoti. Dar kelias dienas po to negalėjau nustoti galvoti apie istoriją, kad kartais tragedijos vis dėlto nėra tragedijos, bet galimybė atrasti tai, ko anksčiau niekados nepastebėjai.

Knyga priklauso serijai “Beveik suaugę“.  Taigi, galima tikėtis, kad istorija tikrai bus audra jūsų fantazijai, širdžiai ir ilgam įstrigs jūsų atmintyje. Kad ir kaip keista, knyga tikrai gražiai parašyta ir pasakoja apie tai, kas atrodytų, kad yra pasaulio pabaiga, jeigu tai atsitiktų tau. Jau iš knygos anotacijos skaitytojas sužino, kad Džeiko gyvenimas pasikeis ir labai stipriai. Jo svajonės, planai… viskas griūna, dingsta, ir jam reikia nuspręsti, kaip vėl iš naujo surasti drąsos ir jėgų kabintis į gyvenimą.

Vadinasi, reikia apsispręsti.
Lengviausia išeitis ar sunkus, duobėtas kelias į priekį.

Dabar pamėginkite sekundei įsivaizduoti, koks būtų jūsų gyvenimas, jeigu staiga prarastumėte kalbos dovaną. Jis turbūt tikrai būtų ne mielas. Viena iš mano didelių baimių skaitant šią knygą buvo būtent tai, kad joje gali būti daug pykčio, ašarų, liūdesio… visko, kas nėra miela ir gražu. Tikrai nenorėjau vaikščioti paraudusiomis akimis, ar norėti kam nors vožtelėti kumščiu dėl to, kad pasaulis kartais būna tokia neteisinga vieta paprastiems, doriems mirtingiesiems.

Tačiau negavau tokios stiprios dozės neigiamų emocijų, kaip tikėjausi, kad gausiu. Taip, knygoje tikrai netrūksta pykčio, liūdesio… bet šie jausmai nėra dažnai iškeliami ir knygos puslapiai nėra stipriai jais persisunkę. Šioji istorija yra ganėtinai… pozityvi. Net vietomis galima pamanyti, kad pats veikėjas nesuvokia, kaip iš tikrųjų turėtų reaguoti į šį įvykį, o istorijos pabaigoje viską priima kone kaip kokią dovaną, kurio siuntėją išbučiuotų.

Ir iš tikrųjų, kiekvienas skaitytojas su pagrindiniu veikėju gali išmokti į pasaulį pasižiūrėti truputėlį kitaip. Negalėdamas kalbėti, vaikinas pradeda priimti pasaulį kitaip ir pastebi tai, ką anksčiau sąmoningai ar nesąmoningai ignoravo. Jis sužino kitas tiesas, ir jos jį paverčia… geresniu.

Tačiau, norint pasiekti pabaigą, teks įveikti pradžią. Su kiekvienu įveiktu puslapiu yra artėjama prie kitos dramos. Džeikas pradeda daugiau bendrauti su Samanta, kuri stebuklingu būdu moka gestų kalba. Bet ar tikrai stebuklingu? Kuo daugiau jaunuoliai praleidžia laiko kartu, tuo vaikinas daugiau sužino apie savo mylimąją. Pasirodo, kad viskas nėra taip, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Knygoje slypi kur kas daugiau nei tik vaikino pavirtimas nebyliu. Samanta išgyvena savo dramą, kurios tikrai nemaniau, kad sulauksiu ir… ypatingai tokios dramatiškos. Staiga neatrodo, kad kalbos dovanos netekimas yra siaubingas dalykas.

Iš pradžių šią veikėją laikiau kaip šaltą moksliukę, bet mano nuomonė greitai pasikeitė ir pradėjau dėl jos nerimauti. Tai, kas vyko su jaunuoliais, jų gyvenimais… atrodė taip neteisinga, draskė širdį… bet toks jau gyvenimas.

Kadangi tai ne pirmas mano susitikimas su tokiomis istorijomis, kurių veikėjų gyvenimus pakoreguoja kokios nors auto avarijos, tai turiu pripažinti, kad joje tikrai neblogai yra perteikiama tai, kas įvyksta po tokių tragedijų: visa ta atmosfera, žmonių reakcijos į tave. Pats vaikinas suvokia, kad į jį niekados niekas nežvelgs taip, kaip anksčiau. Visų sutiktų žmonių žvilgsniai visados pirma bus nukreipti į jo kaklą.

Liūdna.

Tai, kad pagrindinis veikėjas yra vaikinas, kad jo gyvenimas pasikeičia ir kaip jis viską pasakoja, paverčia istoriją tikrai jausminga ir asmeniška. Juk štai, vaikinas, kuris turėjo viską susiplanavęs, jis yra “saldainiukas“, bet staiga yra gyvenimo nubloškiamas į purvo duobę. Auč! Tikriausiai nedaug kas iš skaitytojų atkreips į tai dėmesį ir susimąstys, kodėl Džeikas greitai pavirsta jūsų mėgstamu vaikinu/ veikėju šioje istorijoje. Mane, asmeniškai, sužavėjo būtent šis dalykas. Negalėjau jo neužjausti, nesigailėti ir nenorėti apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Būtent to galima ir išmokti istorijoje: joks įvykis nėra katastrofa, kol tu to nepriimi kaip tokios. Samantos drama tai tik įrodo. Galima pamanyti, kad Džeiko tragedija yra siaubų siaubas, bet tai, kas vyksta su Samantos gyvenimu… tai yra nulis.

Viską taip pat paaštrina tai, kad skaitytojas ne tik įleidžiamas į veikėjo galvą, tačiau jis gali regėti, ką jis užrašo ant popieriaus lapo. Dienoraščiuose ir laiškuose tarp jo ir Samantos užrašyti žodžiai iš tikrųjų sukuria tik stipresnį ryšį tarp skaitytojo ir veikėjų, o išplečiami lapai kelia daugybę klausimų.

Psichologė liepė man rašyti, tai štai ir rašau.
Nors ne visai aišku apie ką. Tikriausiai ji norėjo, kad rašyčiau apie tai, kad pykstu ant pasaulio – o gal ir ant savęs. Matyt, priklauso lieti į šį lapą savo jausmus, visus tuos jausmus, apie kuriuos nenoriu niekam pasakoti.

Nors šioji meilės istorija papasakota gražiai ir negali nustoti jos skaityti, vis dėl to joje radau ir dalykėlių, kurie man nepatiko. Vienas iš jų buvo tradicinis pavyduolės gražuolės įtraukimas į knygą. Vos tik jai įžengus į sceną supratau, kad vienas tradicinių momentų tikrai bus. Jis ir buvo. Šis privertė pavartyti akis ir sunkiai atsidusti. Visa istorija atrodė graži, bet tuo momentu ji priminė kaip šimtą kartų pasakotas/ rodytus klišines amerikiečių autorių knygas/filmus.

(P.S.Spoileris. Jeigu nori pamatyti tekstą pelytę pažymėk foną)
Kai Samanta ir vaikinas susipyksta, jis nori įskaudinti merginą. Jaunuolis nueina į mokyklos “karalienės“ gimtadienį. Samanta pagauna jaunuolius kartu. jaučiasi įskaudinta ir nuvilta.

Pati istorija autorei yra labai artima ir asmeniška. Būdama  15 metų ji sunkiai susirgo ir nuo tada negali girdėti viena ausimi. Autorė prisipažįsta, kad visa tai jai atrodė siaubinga. Bet, kaip ir jos herojus knygoje, ji turėjo apsispręsti, ką daryti toliau. Tai jai padėjo suprasti daug dalykų ir į juos pažvelgti kitaip.  Dabar autorė džiaugiasi tuo ką turi, nes suvokia, kad kitiems yra/ gali būti dar blogiau nei jai.

Ko aš nepasakiau… tikrai nebus kūrinys, kurį laikas sugebės lengvai ištrinti iš jūsų atminties. Ši graži meilės istorija apipinta sunkiomis gyvenimo temomis privers jus atsidurti jausmų vandenyne ir susimąstyti, ar tikrai jūs turite priežastį būti nelaimingi. Net neabejoju, kad į kai kuriuos dalykus gal net žvelgsite kitaip, pavyzdžiui, negersite alkoholio tiek, kiek esate įpratę 😉


penkikitty

Atskalūno laiškai (The Perks of Being a Wallflower) – Stephen Chbosky (knyga)

knygos apžvalga

Tai jaudinanti istorija apie vienus paauglio gyvenimo metus, apie tai, kaip sunku augti ir suaugti net, regis, draugiškoje šeimoje ir turint gerų draugų. Romano veikėjas, šešiolikmetis Čarlis, bando suvokti, kaip galima vienu metu būti ir laimingam, ir liūdnam. Bėda, kad jis nori ir gyventi savo gyvenimą, ir nuo jo pabėgti. Šis romanas – tai Čarlio laiškai (siunčiami ne elektroniniu, o tikru paštu!) visai nepažįstamam žmogui, atvirseni ir už dienoraštį, leidžiantys pažvelgti į nematomąją paauglystės pusę.


 Pagrindinė informacija:

cdb_Atskaluno-laiskai_p1

Kalba:  lietuvių

Išleidimo metai: 2004 ir  2009 Lietuvoje

Originalus pavadinimas: The Perks of Being a Wallflower

Serijos pavadinimas: nėra

Ankstesnės dalys: nėra

Patartinas amžius: +14/15

Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, šiuolaikinė literatūra

Kaip gavau knygą? pasiėmiau iš bibliotekos

Autoriaus puslapis: nėra


Autorius užaugo Pittsburge, Pensilvanijoje. Baigė University of Southern California, kuriame studijavo Filmic Writing programą. Jo pirmasis filmas The Four Corners of Nowhere pasirodė 1995 metais per Sundance filmų festivalį. Autorius geriausiai yra žinomas dėl savo knygos Atskalūno laiškai, kuri pirmąkart buvo publikuota 1999 metais.   Būdamas paauglys autorius labai mėgo skaityti klasiką, siaubo ir fantastikos žanrus. Jo kūrybą labai paveikė Džeromo D. Selindžerio knyga Rugiuose prie bedugnės. Taip pat ir kiti autoriai: F. Scott Fitzgerald ir Tennessee Williams.

2012 metasi pagal šią autoriaus knygą buvo sukurtas filmas.

APŽVALGOJE YRA VIENAS DIDELIS SPOILERIS.

Mielas drauge,

taip pradedu knygos apžvalgą, nes būtent taip mane pasitiko šioji knyga. Nors ant viršelio ir parašytas žodis “Laiškai“, tai ne visuomet reiškia, kad knygoje bus pateikiami laiškai. Tačiau šiuo atveju reikia suprasti tiesiogiai: knygoje viskas pasakojama laiškais, nors, žinoma, originaliame pavadinime nėra paminėtas žodis laiškai.  Šis žodis atsirado išverstos į lietuvių kalbą knygos pavadinime.

Tai, kad istorija yra pateikiama laiškais, man priminė kitą knygą, kuri irgi naudojo šią techniką – Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys. Skirtumas tik tas, kad auditorija kita ir kitas laiškų tipas: Atskalūno laiškuose pateikiami paprasti laiškai, o Leo ir Emi – elektroniniai laiškai.

Su pačiais laiškais mes gauname ir datas. Nuo pat pirmo puslapio mes sužinome, kad veiksmas vyksta ne šių dienų pasaulyje, o 1991 metais ir prasideda nuo rugpjūčio 25 dienos. Net aš pati nebuvau dar tais metais gimusi 😀

Čarlis

O paskutinė data yra 1992 metai rugpjūčio 23 diena. Šis paskutinis laiškas yra pateikiamas kaip epilogas, kiti yra padalinti į keturias dalis.

Apskritai skaityti istoriją nebuvo labai sunku. Kai įsivažiuoji, pripranti prie to fakto, kad tai yra laiškai, o ne tradicinis pasakojamas,  šios istorijos skaitymas pavirsta tikru malonu ir darosi netgi smalsu sužinoti, ką gi Čarlis yra parašęs kitose savo laiškuose. Tai, kad tai yra laiškai, psichologiškai priverčia tapti smalsiais, trokšti sužinoti, apie kokius asmeniškus dalykus veikėjas pasakoja kitiems.

Juk reiškia pripažinti, kad skaityti svetimus laiškus yra įdomus dalykas 😀

Skaitant šiuos laiškus netgi gali kilti klausimų, ką iš tikrųjų asmuo gavęs tokius laiškus galvotų, ką darytų. Ar jis atrašytų Čarliui, ar paprasčiausiai pasitenkintų faktu, kad jam tuos laiškus rašo ir siunčia. Aš tai tikriausiai iš pradžių pasimesčiau, o po kokio trečio ar ketvirto laiško ką nors parašyčiau. O jūs?

Pagrindinis knygos veikėjas yra Čarlis, kuris yra paauglys, kuriam knygoje yra 15 -16 metų. Šeimoje jis yra pats jauniausias iš trijų vaikų.

Nemanau, kad mūsų tėvai turi numylėtinį. Mes esam trys vaikai, aš jauniausias. Brolis vyriausias. Jis – labai geras futbolininkas ir mėgsta savo automobilį . Sesuo, vidurinėlė, labai graži ir griežta berniukams. Dabar aš, kaip ir sesuo, mokausi tik A pažymiais, todėl tėvai prie manęs nelenda.

Patrikas ir Sem

Nuo pat pirmo laiško skaitytojui yra pateikiama, kad šis vaikinas yra palaužtas. Jo geriausias draugas – Maiklas – nusižudė. Prie to prisideda ir kiti dalykai, kaip pavyzdžiui teta Helena. Skaitant šią istoriją galima pamesti skaičių, kiek kartų pagrindinis veikėjas verkė, kiek kartu jis tiesiog buvo… vaiduoklis. Jis tiesiog veikėjas, kuris stebi aplinką, išklauso, jeigu kažkas kalba, bet nėra taip, kad kažko imtųsi pats, rodytų iniciatyvą. Na, nebent tas atvejis, kai užpuola Patriką ir Čarlis įsikiša.  Iš tikrųjų tai, kad Čarlis yra ašarų princas, mane truputi erzino, nes jis verkdavo dėl pačių keisčiausių dalykų. Vienas iš jų buvo, kad po pažinties su Sem jis susapnavo ją nuogą.  Tą sapną papasakoja jai ir… apsiverkia.

Tačiau nereikėtų labai jau klijuoti jam geriečio ir nekaltučio etiketę. Jis geria alkoholį ir rūko, bet tai pradeda daryti po pažinties su Sem ir Patriku, kurie įtraukią Čarlį į kitą pasaulį.

Čarlio gimtadienis yra per Kalėdas ir toji diena yra jam nėra maloni, nes būtent per šią dieną mirė jo teta Helena. Šioji tetulytė yra labai svarbi istorijoje ir aplink ją iš tikrųjų vyksta visas veiksmas. Jeigu skaitytojas neatidus, iš tikrųjų galima ir nepastebėti, kodėl iš viso toji teta Helena yra svarbi persona šioje istorijoje. Net pati žiūrėdama filmą likau nesupratusi, kas ten nutiko su teta. Vėliau pasidomėjusi supratau, kad tokia buvau ne aš viena. Daugybė skaitytojų ir filmo žiūrėtojų kūrė diskusijas klausdami, kas gi ten nutiko su teta.

Teta Helena

Teta Helena smarkiai gėrė. Teta Helena vartojo narkotikus. Teta Helena turėjo visokių bėdų dėl vyrų ir vaikinų. Kone visą gyvenimą buvo labai nelaiminga. Amžinai gulėjo ligoninėse. Visokiose ligoninėse. <…> Ji mus prižiūrėdavo, todėl tėvai galėdavo išeiti į barą ar pas kaimynus žaisti stalo žaidimų. <…> Be mamos, tėčio, brolio ir sesers, buvo vienintelis žmogus, kuris man pirkdavo dvi dovanas. Vieną gimtadienio. Vieną kalėdinę.

Iš pradžių galima manyti, kad Čarlis paprasčiausiai save kaltina, kad teta mirė, nes ji būtent tą dieną važiavo nupirkti Čarliui antrą dovaną. Tačiau problema buvo visai kita, ir knygos pabaigoje jau metamos riebios užuominos, kodėl teta Helena  yra tokia svarbi. Tiesiai šviesiai nėra viskas pasakoma, todėl net nenuostabu, kad dauguma skaitytojų gali tai pražiopsoti. Aš tik turėjau įtarimą, o pagrindinė mintis buvo ta, kad teta buvo labai brangus Čarliui asmuo.

Nesakysiu, kas. Nesakysiu, kada. Tik pasakysiu, kad teta Helena buvo tvirkinama. Nekenčiu šito žodžio. Tai padarė labai artimas jai žmogus. Ne jos tėtis. Vieną kartą ji vis dėlto pasakė savo tėčiui. Jis nepatikėjo, nes tai buvo šeimos draugas.

Čarlis ir jo brolis su seserimi

Mes žinome, kad tetai Helenai vaikystė nebuvo graži. Iš pradžių skaitydama knygą net nekreipiau daug dėmesio į tokią detalę, kol pačioje pabaigoje po truputį nepradėjo viskas ryškėti.  Paskutiniuose laiškuose Čarlis aprašo naktį Sem namuose, kur jie išdykauja, tačiau viskas nenueina niekur toli, nes Čarlis tai sustabdo ir pasako keistus žodžius:

Aš darau, kaip ji liepė. Ir prieš užmigdamas kai ką pasakiau.
-Aš to nebegaliu daryti. Nepyk.
-Viskas gerai, Čarli. Miegok.
Bet tuos žodžius pasakiau nebe Sem. Kažkam kitam.

Tada seka pačiame epiloge vienos istorijos pasakojimas apie du brolius, kurių tėvas buvo alkoholikas. Vienas iš jų užaugęs tapo dailide ir net nesilietė prie alkoholio, o kitas tapo kaip tėvas.  Iš pat pradžių pati nesupratau, kodėl ši istorija yra svarbi, bet tada viskas pradėjo dėliotis, o perskaičius kitų skaitytojų komentarus tapo aišku.

Visa istorija yra tiesiog Helenos vaikystės pakartojimas. Ją kažkas tvirkino, ir ji pradėjo tvirkinti Čarlį. Tikiuosi, kad didžioji tetos Helenos paslaptis jau  yra atskleista 🙂

Bet dabar palikime šią temą, kadangi yra ir kitų veikėjų, kurie verti jūsų dėmesio. Pavyzdžiui šie veikėjai būtų Sem ir Patrikas, kurių gyvenimai yra gan įdomūs. Patrikas ir Sem yra netikri brolis ir sesuo. Patrikas yra gėjus, o Sem yra mergaitė, kurią Čarlis mano, kad tikrai tikrai myli. Taip pat jis laiko ją pačia gražiausia mergaite pasaulyje. Iš pat pradžių yra pasakoma, kad Sem ir Patrikas vyresni už Čarlį, o pati mergina vaikinui ir pasako, kad…

-Čarli, ar žinai, kad esi man per jaunas? Juk žinai?
-Taip, žinau.
-Nenoriu kad gaištum laiką šitaip apie mane galvodamas.

Tačiau šie santykiai  šioje vietoje nemiršta ir neišnyksta. Jie pasilieka ir įtakoja įvairiausius poelgius istorijoje.

Kaip jau minėjau, pats Čarlis yra tarsi vaiduoklis istorijoje. Dėl šios priežasties jis tampa pačių įvairiausių dalykų ir įvykių stebėtoju bei liudininku.  Jis padeda savo draugams, juos išklauso, nuveža seserį į ligoninę, kad ji pasidarytų abortą, patiria paaugliškus dalykus (masturbacija, narkotikai, alkoholis, pirmi bučiniai, pirmi kartai), skaito jam papildomai užduotas knygas, kad parašytų mokytojui rašinius. Įvairios knygos ir dainos dažnai minimos šioje istorijoje. Gaila, kad tik kelias iš jų žinau, o dar mažiau jų esu pati perskaičiusi.  Gal autorius ne šiaip sau jas minėjo, kad norėjo jų pagalba kažką pabrėžti, išryškinti… Jeigu taip, tą dalį praradau… kol kas.

Tikrai nesitikėjau, kad knyga bus tokia įdomi, verčianti susimastyti.  Tas kas dar neskaitėte šios knygos, patarčiau nueiti į knygyną ir ją nusipirkti ar paprasčiausiai pasiskolinti iš bibliotekos.  Arba žinoma, galite pasižiūrėti filmą, nors, žinoma, knyga ir filmas visados yra skirtingi, bet patys svarbiausi dalykai vis dėlto yra pateikiami filme.

Tačiau, kad ir kokia įdomi ar gera ši knyga yra, vis dėlto nepatarčiau jos skaityti labai jauno amžiaus skaitytojams, kadangi vis dėlto dalykai, kurie čia aprašomi, nėra lengvi ir paprasti, o tai, kad knyga priklauso serijai “Beveik suaugę“ jau daug ką pasako. Skaitant šios serijos knygos reikia būti pasiruošusiems, nes jos kartais pasakoja nemalonius dalykus ar tuos, kurie visuomenėje yra priskiriami tabu temai. Taip pat knygos nesiūlyčiau paimti tiems, kas ieško tiesiog paprasto ir lengvo skaitalo. Geriau šią knygą paimkite vėliau, kai trokšite kažko rimto 🙂

Visada tavo

Kitty Writer

 

keturi

kitty

Sidabrinis Pelekas (Young Bond) – Charlie Higson (knyga)

knygos apžvalga

Kai jis dar nebuvo tapęs legenda…

Kai jis dar buvo berniukas…

Susipažinkite su Džeimsu Bondu.

Tamsūs vandenys, supantys nuošalią Škotijos pilį, slepia paslaptį.

Vienas žmogus, ištroškęs valdžios, pasiryžęs ją išnaudoti bet kuria kaina.

 

„Sidabrinis pelekas“ – tai pirmoji Charlie Higson serijos „Jaunasis Bondas“ knyga, pradedanti paslaptingus ir įspūdingus Džeimso Bondo nuotykius.

Vos tik atvyksta mokytis į Itoną, Džeimsas Bondas įgyja priešą. Berniukų nesantaika, prasidėjusi mokyklos sporto aikštelėje, persikelia prie nuošalaus Sidabrinio peleko ežero. O šiame ežere glūdi akylai saugoma šiurpi paslaptis…

 

Sidabrinis Pelekas – pavojingas

Sidabrinis Pelekas – ateitis

Sidabrinį Peleką reikia sunaikinti

 


 Pagrindinė informacija:  cdb_Sidabrinis-pelekas_z1

Kalba: lietuvių kalba

Išleidimo metai:  2011

Originalus pavadinimas: Silverfin

Serijos pavadinimas: YOUNG BOND

Ankstesnės dalys: nėra

Žanras: jaunimo literatūra, veiksmas, šnipai, mokslinė fantastika,

Patartinas amžius: +10/11

Kaip gavau knygą? Pasiėmiau iš bibliotekos

Autoriaus puslapis: http://www.charliehigson.co.uk/


Nuo ko pradėti šios knygos pristatymą? Gal garsiąja fraze?

-Prašau, pone?
-Kuo tu vardu, berniuk?
-Bondas. Džeimsas Bondas.
-Džeimsas Bondas – pone.

Ne taip jau ir seniai internetiniuose puslapiuose buvo galima perskaityti  ir per televiziją išgirsti naujieną susijusia su šiuo garsiu šnipu, kurį tikrai žino kiekvienas net ir nežiūrėjęs nei vieno filmo su šiuo legendiniu veikėju.

Pirmoji knyga apie Džeimsą Bondą pasirodė prieš 61 metus, 1953 balandį, kurios autorius yra Iano Flemingas. Neseniai buvo atšvęsta ir pirmojo filmo 50 gimtadienis. Apie šį kultinį veikėją rašomos įvairiausios istorijos ir šio veikėjo populiarumas neblėsta, o tik auga.

Dabar ir Lietuvoje galite paskaityti kaip viskas prasidėjo. Autorius Charlie Higson, kuris yra britų rašytojas, aktorius, komediantas ir rašytojas tiek televizijai, tiek radijui, pristato Džeimso Bondo jaunystę, kaip viskas prasidėjo. Šioji serija apie jaunąjį Bondą autoriaus karjeroje buvo tikras sprogimas. Šios knygos kopijų Jungtinėje Karalystėje yra parduota virš milijono  ir yra išversta daugiau nei į 24 skirtingas kalbas. Kaip skelbiama autoriaus puslapyje, pirmosios penkios serijos knygos karaliavo knygų topuose.  Šeštoji serijoje esanti knyga yra trumpa istorija.

Sidarbrinis pelektas taip pat yra perkeltas į komiksų pasaulį. Todėl, kas tingite skaityti istoriją, galite apie ją sužinoti iš paveiksliukų.

2013 metais autorius paskelbė, kad daugiau neleis knygų apie jaunąjį Bondą. Liūdna ar ne? Tačiau taip pat pranešime buvo paskelbta, kad estafetę perima kitas autorius Stephen Cole, kurio pirmoji knyga šiai serijai turėtų pasirodyti šių metų (2014) rudenį.

Savo puslapyje autorius sako, kad yra per daug užsiėmęs kitos savo knygų serijos rašymu.

Taip pat autorius sako, kad nebūtina skaityti iš eilės serijoje esančių knygų, kadangi kiekvienoje istorijoje yra pasakojamas atskiras nuotykis. Todėl, jeigu netyčia turite tik antrą dalį, galite nebijoti ir drąsiai ją skaityti.

Pačių filmų apie Džeimsą Bondą fanatikė nesu. Taip, matau, kad kartais vieną kitą reklamuoja, peržvelgiu anonsus, o jeigu ir žiūriu pačius filmus, tai atsainiai ir ne visą, nors man patinka filmai apie šnipus. Agentas  Kodis Benksas (abi dalys), Nencė Driu, Čarlio angelai, Audros karys (audrašauklis) ir kiti. Ne kartą  šis garsus veikėjas  (Bondas) buvo paminėtas rašymo knygose kaip vienas iš gerų pavyzdžių norintiems kuo geriau suvokti istorijos sudedamąsias dalis.

Pradžioje atsiranda konfliktas, šnipas patenka į blogiukų rankas, tie blogiukai pasako visą savo planą, šnipas pasprunka ir sustabdo blogiuką.

Toks siužetas buvo ir šioje knygoje apie jaunąjį Bondą.

Pati knyga yra pradedama skyriumi vaiduokliu. Taip aš jį pavadinau. Šiame skyriuje, kuris vadinasi Kraujas vandenyje pasakojama apie berniuką, kuris eina pažvejoti prie ežero, vadinamo Sidabriniu peleku. Taigi, iš karto galima suprasti, kodėl knyga vadinasi būtent taip, kadangi šis ežeras bus labai svarbus visai istorijai. Likusi istorijos dalis padalinta į tris dalis: ITONAS, ŠKOTIJA ir PILIS, kurios ir nusako mums veiksmo vietą.

Kraujas vandenyje skyrius iškart mus perspėja, kad  esame įmesti į tarpukarį, Škotiją. Iškart pamaniau, kad tas berniukas yra Džeimsas Bondas, tik nesupratau, kodėl jis ėjo žvejoti užuot buvęs šnipu.  Taip pat mane iš karto sudomino tai, kad šį berniuką užpuola kraugeriai unguriai. Mintyse iškart mėginau sugalvoti, ką tie unguriai galėtų reikšti. Juk ant viršelio jie juk yra pavaizduoti su priežastimi.

Tačiau apie jų reikšmę jums teks patiems pasiskaityti šioje knygoje.

Kaip jau ir minėjau, knyga padalinta į tris dalis. Pirmoje mes gyvename Itone ir susipažįstame su Džeimsu Bondu, kuris čia yra naujokas ir mėgina perprasti šios mokyklos taisykles ir gyvenimą. Kaip ir visur, taip ir čia yra peštukų. Džordžas Heleboras tampa kone asmeniniu Džeimso gyvenimo sūdytoju. Jo tėvas yra griežtas vyras, kuris kadaise pažinojo Džeimso tėvą.

-Ei, užklupai mane nepasiruošusį, – Heleboras pasitrynė smakrą. – Neblogas smūgis. Reikės saugotis jūsų, pone Bondai. Iš jūsų galima laukti bėdos. Puslapis 47

Antroje dalyje Džeimsas keliauja į Škotiją pas tetą ir mirštantį dėdę. Berniukas keliauja traukiniu kartu su vaikinu, kuriam padėjo įsigauti į traukinį ir važiuoti zuikiu. Šis jaunuolis pasako, kad keliauja pas gimines, kadangi dingo berniukas. Šioje vietoje tas skyrius vaiduoklis įgauna prasmę ir pradeda rišti visą istoriją bei duoti užuominą apie būsimą nuotykį, kadangi man iš tikrųjų pirmoji dalis buvo nuobodi: berniukas mokosi mokykloje, išmoksta padidinti plaučių tūrį, dalyvauja turnyre…  Man iš karto norėjosi veiksmo, o pirmoji dalis buvo įvadas, kuris tapo labai įkyriu.

Šioje antroje dalyje jau prasideda detektyvas.

-Ak, – tarė Maksas, dėdamas šaukštą. – Ką galiu pasakyti? Nežinau, Džeimsai. Viskas yra tik gandai, o iš profesinės patirties žinau vieną dalyką; informacija yra svarbiausias tavo arsenalo ginklas. Kuo daugiau žinai, tuo geriau esi apsiginklavęs. Kaip sakiau, jeigu nebūčiau toks griuvena, koks dabar esu, nueičiau ir pats iššniukštinėčiau. Vyrams iš gandų ir paskalų jokios naudos, nors moterys be jų būtų nelaimingos. Puslapis 139

Trečioje dalyje prasidėjo veiksmas. Čia mes viską sužinome. Šiaip turiu pasakyti, kad tas viskas tikrai nesukėlė stipraus sprogimo, kadangi nelabai ir jautėsi, kad jis būtų kuriamas.

Vienintelė vieta knygoje, kur buvo galima  pamiršti, kokį ryšį turi burna, nosis ir plaučiai, kai buvo mėginama įkopti į pilį. Ten tikrai jautėsi įtampa, tas nežinojimas, ar pasiseks veikėjui užlipti, o gal jis nukris žemyn.

Nors istorija nukelia į praeitį, joje vis tiek  yra gausų sąsajų ir su šių laikų jaunimu.

-Įdomiau, – rėžė Maksas. – Štai kas rūpi šiuolaikiniam jaunimui – greitis, virpulys, triukšmas ir drama! Puslapis 145

Nors iš tikrųjų lengva nuspėti, kas knygoje yra piktadarys, patys istorijos veikėjai to nežino. Taigi, kas autoriui belieka? Jis turi mėtyti veikėjams užuominas, kas tas yra blogiukas.

-Pasakysiu jums, kuo jis užsiima… Jis užsiima nešvariais darbeliais! – jis atlošė galvą ir garsiai nusikvatojo. Puslapis 179

Skaitant tokias užuominas man iš tikrųjų norėjosi, kad jos būtų ne tik nuorodos veikėjams, kas gi čia turi būti patupdytas už grotų, tačiau, kad ir aš galėčiau įtarti, kas čia yra nusikaltėlis. Tai, kad skaitytojui iškart buvo lengva ranka numesti visi atsakymai, truputi nuliūdino. Norėjosi kartu su veikėju įsijausti į šnipo vaidmenį, o ne tiesiog stebėti, kaip jis dirba vienas.

Šioje knygoje taip pat atskleidžiama, kas gi įkvėpė jaunuolį susidomėti šnipo profesija ir pastūmėjo jį  patį mėginti ištirti, kas nutiko kažkur prapuolusiam berniukui, kurio giminaitis atkeliavo iš Anglijos į Škotiją, kad tai sužinotų.

– Kaip jau sakiau, – sumurmėjo Maksas, – niekam to nepasakojau. Tavo tėvas šį tą žinojo. Pats nesuprantu, kodėl tau dabar tai pasakoju, nebent norėdamas pasakyti: niekada nebūk šnipu. Karas ir šiaip nešvarus reikalas.

Būtent šis veikėjas man labiausiai ir patiko – Maksas, berniuko dėdė, kuris lėtai miršta. Jo sukurta asmenybė buvo įdomi ir tai, kad knygoje jis yra asmuo, kuris nežinai, ar sulauks paskutinio puslapio, ar ne, privertė į jį atkreipti dėmesį.

Be šio veikėjo man truputi pagailo ir Džordžio, berniuko, kuris Džeimsą iš pradžių skriaudė, tačiau knygos pabaigoje jo elgesys yra paaiškinamas ganėtinai paprastai bei visiems gerai žinomu paaiškinimu. Būtent per šį veikėją ir jo tėvą yra atskleidžiamas gana dažnai gyvenime pasitaikantis atvejis, kai tėvai nori suformuoti savo vaiką į jiems norimą asmenybę, jiems reikia tik laimėjimų ir geriausių rezultatų.  Man šio veikėjo buvo gaila ir, nors iš pradžių jis man nepatiko, vėliau jis šioje istorijoje tapo mano mėgiamu personažu. O sandorį su manimi užtvirtino užrašydamas ant laiško šiuos žodžius:

Mama, ilgiau aš čia neištversiu… Puslapis 205

Labiausiai man įsimintinas pasakymas, kuris, beje, ir patiko, buvo toks:

-Keistas tas virtimas suaugusiu, – pasakė Maksas. – Nė vienas negalvojame, kad mums kada nors tai atsitiks. Aš vis dar tebesijaučiu mažu berniuku, o paskui žvilgteliu į veidrodį ir- kas ten? -atrodo, tarsi naktį atslinko burtininkas ir pavertė mane seniu. Taip bus ir tau, Džeimsai. Vieną dieną ir tu tapsi senas keistuolis, kaip aš. Puslapis 217

Pats pasakojimo stilius yra paprastas ir lengvai skaitėsi.  Nebuvo jokių bjaurių žodžių ar labai šokiruojančių vietų. Taip pat istorija buvo pasakojama trečiu asmeniu, kad dar labiau sustiprintų įspūdį, kad tu esi tik skaitytojas, kuriam leista tik stebėti pačius įvykius, o ne mėginti susilieti su Džeimsu ir kartu išnarplioti šią paslaptį.

Taip pat autorius padarė labai įdomų dalyką, kuris mane sutrikdė. Visą knygą mes stebime Džeimso gyvenimą, tik staiga trumpam visos kameros nukrypsta į Džordžą. Tai truputi išmušė iš vėžių ir, nors leido geriau suprasti šį veikėją, man toks netikėtas ir staigus nukrypimas nebuvo prie širdies. Jeigu tai būtų padaryta bent kartą pačioje knygos pradžioje, tai viskas būtų gerai, bet dabar kai staiga dėmesys sutelkiamas ties kitais veikėjais tik pabaigoje… kažkas jau ne taip.

Viską sumetus į krūvą, tai man istorija buvo nei karšta, nei šalta. Ją galima skaityti, bet kad ji tave labai įtrauktų ar išmestų nėra. Tiesiog ramiai sau gali skaityti ir vėliau užsidėti pliusiuką, kad įveikei šią istoriją, kadangi knyga yra labai neutrali. Ji puikiai tiks vaikinams, kuriems patinka šnipai ar neturi ką perskaityti toliau. Kadangi pasakojama iš vaikino pusės, tai šie lengvai galės rasti ryšį su Džeimsu. Mergaitės irgi gali skaityti šią knygą, tačiau knygoje nors ir yra mergina, jokių romantiškų jausmų, trikampių nerasite ir pan. nerasite. Šioje istorijoje tik tai darbas 😀

Visos serijoje esančios knygos (Lietuvoje)

cdb_Sidabrinis-pelekas_z1cdb_Kraujo-karstlige_z1

 

<

p style=“text-align:center;“> 

trys

 

 

 

kitty

I’d Tell You I Love You, But Then I’d Have to Kill You (Gallagher Girls #1) by Ally Carter

gallaghergirl

 

Cammie Morgan yra Gallagher akademijo smoksleivė, kuri yra skirta ypatingoms jaunoms merginoms. Atrodytų, kad tai paprasta mergaičių mokykla, tačiau joje per kūno kultūrą mokoma kovos menų, o per chemijos pamokas naujausių cheminių ginklų kūrimo. Taip pat studentai čia gauna geresnį pažymį, jeigu jiems pavyksta nulaužti CIA kodus kompiuterių klasėje.   Gallagher akademija nors ir galima teigti, kad tai yra genijų mokykla, tačiau tai iš tikrųjų mokykla skirta šnipams. Nors Cammie laisvai kalba keturiolika kalbų ir geba nužudyti žmogų septyniais skirtingais būdais, tačiau ji nežino kaip elgtis, kai susitinka paprastą vaikiną, kuris mano, kad ji yra paprasta mergina. Žinoma, ji gali klausytis jo pokalbių, įsilaužti į kompiuterį ir sekti jį įvairiais prietaisais, tačiau ar jai pavyks išsaugoti šią draugystę, kai ji negali pasakyti vaikinui visos tiesos apie save?


Pagrindinė informacija:

Knygos kalba: anglų kalba

Išleidimo metai: 2006

Originalus pavadinimas: I’d Tell You I Love You, But Then I’d Have to Kill You

Ankstesnės dalys: nėra

Serijos pavadinimas: Gallagher Girls

Patartinas amžius: +14

Žanras:   paauglių literatūra, realistinė literatūra, šnipai, nuotykiai, romantika, šiuolaikinė literatūra

Kaip gavau knygą? goodreads.com susiradau

Auotrės puslapis: http://allycarter.com/


Ally Carter žinoma ir populiari amerikiečių rašytoja paaugliams. Ji rašo knygas apie šnipus ir vagišius. Jos kūriniai yra siūlomi kino kompanijoms. Kol kas dar nei vienas nepavirto filmu. Gaila.

“Heist society“ serija man labai patiko, kadangi joje yra visko: humoro, pavojų, intrigos ir romantikos, nors pastaroji nėra pagrindinis dalykas istorijoje ar tas, kuris iš tikrųjų labai rūpėtų skaitytojui.

Jau seniai galvojau, kad gal reikėtų pamėginti perskaityti jos knygas apie šnipus. Dabar pamėginau ir teko iš pat pradžių ilgai save įkalbinėti, kad turiu skaityti toliau. Pripažįstu, galvojau, kad gal vertėtų knygą numesti, tačiau būtent tada, kai tokios mintys sukosi galvoje ir prasidėjo visas įdomumas.

Autorė, paklausta iš kur gavo idėją šiai knygai, prisipažįsta, kad vieną vakarą žiūrėjo ALIAS serialą ir truputį ne taip suprato, apie ką jis yra. Ji manė, kad tai istorija apie merginą, kuri mokosi šnipų mokykloje. Žinoma, serialo siužetas buvo ne apie tai, tačiau šis nesusipratimas buvo tai, kas privertė autorę galvoti, kaip atrodytų šnipų mokykla ir kas joje galėtų vykti.

Taip pat įdomus faktas, kurį norėjo sužinoti knygos skaitytojai, yra tai, ar ant kiekvieno viršelio yra ta pati mergina ir koks jos vardas, tačiau autorė prisipažįsta, kad tai skirtingos merginos ir nei vienos iš jų vardo deja nežino.

Kitas įdomus dalykas susijęs su serijos pavadinimu. Paklausta, iš kur ji ištraukė Gallagher,

Fanų kūryba

autorė atsako, kad pavadinimą ji pasiėmė iš Gallagher – Iba Arena, kuri yra jos alma mater, Oklahama State universitete.

Ir paskutinis, įdomus faktas apie pačią autorę yra tas, kad ji savo istorijas parašo labai greitai; per 6 savaites. Pačių jų tvarkymas atima šiek tiek daugiau laiko – nuo 6 iki 9 mėnesių.

O dabar grįžtam prie knygos. Visos šios serijos pavadinimai yra tikrai įspūdingi ir netgi ilgi. Pirmoji knyga vadinasi tikrai įdomiai: “Aš pasakyčiau, kad tave myliu, tačiau tada turėčiau tave nužudyti“. Iš pradžių iš tikrųjų neatkreipiau dėmesio į pavadinimą, bet perskaičiusi knygą ilgai spoksojau į tuos žodžius ir turiu pasakyti, kad pavadinimas buvo tikrai taiklus siekiant pasakyti, kas bus knygoje tiems, kas neskaito anotacijų ir nežiūri pristatomųjų filmukų.

Pavadinimą galima paaiškinti ganėtinai paprastai; knygoje pagrindinė veikėja yra šnipė, o istorija yra apie jos pirmąją meilę. Taigi, tikrai nereikia būti Einšteinais, kad suprastumėte, kaip taikliai šauta su pavadinimu.

Taigi, pradedame analizuoti knygą.

Istorijos veiksmas vyksta mokykloje, kuri iš išorės žmonėms yra pateikiama kaip mokykla labai gabioms merginoms ir joje mokosi turtingų šeimų atžalos. Retas kas žino, kokia tai iš tikrųjų mokykla. Mokykla skirta šnipams. Cammie, kurios slapyvardis yra Chamelionas, yra pagrindinė istorijos veikėja, kuri mums pasakoja apie savo gyvenimą. Taip, istorija parašyta iš pirmojo asmens perspektyvos ir tai daroma labai linksmai.  Pateikimo forma netgi
primena Lietuvoje išleistos knygos “Supernatūralūs“  stilių. Dėl šios priežasties labai smagu skaityti ir knyga tikrai patiks Kiersten White knygų mėgėjams.

“I suppose a lot of teenage girls feel invisible sometimes, like they just disappear. Well, that’s me—Cammie the Chameleon. But I’m luckier than most because, at my school, that’s considered cool.

I go to a school for spies.”

VERTIMAS: Manau, kad dauguma paauglių merginų kartais jaučiasi nematomos, tarsi jos tiesiog išnyko. Na, tai aš – Cammie, Chameleonas. Tačiau man pasisekė labiau nei daugumai, kadangi mano mokykloje tai laikoma šauniu dalyku.

Aš lankau mokyklą skirtą šnipams.

Tačiau be tokio asmeninio istorijos pateikimo būdo, knygoje taip pat mėginama įpinti ir oficialumo. Ką turiu omenyje? Tai pavyzdžiui kokie nors raportai stebint tam tikrus veikėjus. Tokie intarpai vis primena skaitytojams, kad tai vis dėlto yra knyga apie šnipus, o šie viską daro pagal tam tikras taisykles. Tai istorijai suteikia papildomo žavesio.

Cammie motina yra garsi ir talentinga šnipė, kuri dabar, po Cammie tėvo, kuris taip pat yra šnipas, dingimo, tapo mokyklos direktore. Šis faktas suteikia nepaprasto žavumo istorijai. Juk kas norėtų, mokintis mokykloje, kur tavo kuris nors iš tėvų yra jos galva? Tikrai aš nenorėčiau.

 Šioje mokykloje mergina turi dvi drauges, prie kurių greitai prisijungia ir senatoriaus dukra, kuri yra maištininkė, savame stiliuje mergina, kuri labiau linkusi susikurti savas taisykles nei gyventi pagal jau esamas. Šioje dalyje ji suteikė nemenką pagalbą pagrindinei veikėjai siekiant suvokti, ką gi per vienas pratybas sutiktas vaikinas galvoja apie ją.

Būtent tai ir yra šios istorijos svarbiausias dalykas: pirmoji meilė.

Cammie ir Josh

“All these years I’d thought being a spy was challenging. Turns out, being a girl is the tricky part.”

Todėl, kad susitikimas įvyko per pratybas ir mergina, darydama viską pagal tai, kaip šnipas privalo elgtis, ji sukuria sau naują tapatybę ir taip gimsta melai, kurie tampa papildoma juoko doze mums, skaitytojams.

“Hey, Cammie… tell Suzie she’s a lucky cat.“

Have sexier words ever been spoken? I seriously think not!” (P.S. veikėja neturi katės)

Taip pat smagu skaityti, kaip mergina pasinaudoja savo įgytomis šnipų žiniomis ir apie vaikiną sužino viską (šeimos nariai, mėgstamas maistas ir t.t.), kadangi jos draugės mano, kad tai vertėtų padaryti, nes jis gali būti pats šnipas.

Bet jis tiesiog paprastas vaikinas, kuris pastebėjo merginą, kurios niekas nepastebi, o Cammie tai daug ką reiškia. Ji neatsispiria pagundai ir neria į pirmosios meilės sūkurį tik tam, kad kuo toliau, tuo sunkiau jai būtų nuslėpti visą tiesą apie save.

“Oh.’ I shot upright. ‘I was in Mongolia.’
Note to self: learn to be a less extreme liar.”

Knygos pabaigoje visos kortos yra išdėliotos, tačiau čia ir slypi kabliukas, kuris privers jus skaityti antrą knygą. Koks jis? Ar tikrai norite žinoti?  Perskaitykite knygą 😉

Užuomina: tai susiję su vaikinu.

Gali pasirodyti, kad trūko kokio nors veiksmo pačioje istorijoje, kadangi juk vis dėlto žodis šnipas mums asocijuojasi su veiksmu, su slaptomis misijomis, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad ši istorija yra apie šnipų mokyklą, kur dar tik mokomasi, kaip būti šnipu. Dėl šios priežasties tie pavojai ir visas veiksmas perkeliamas į kiek asmeniškesnius dalykus, kaip pavyzdžiui pirmoji meilė.

Fanų kūryba.

Bet, kiek mačiau kitų knygų pristatomuosius filmukus, tai juose jau prasidės ir tie pavojai. Todėl būkite kantrūs su šia knygų serija.

Man pačiai labiausiai patiko šios knygos humoras ir pati pagrindinė veikėja. Ji buvo linksmas žmogus, su kuriuo mielai norėčiau susitikti ir pasikalbėti realiame gyvenime. Prie to paties vertėtų paminėti, kad man patiko ir pačios istorijos pabaiga, kadangi ji buvo komiška ir truputį netikėta. Net dabar ją prisiminusi šypteliu, kadangi tikėjausi iš Cammie mamos kiek kitokios reakcijos. Nuvertinau šią moterį. Oi kaip nuvertinau.  Ji tapo viena iš tų veikėjų, kuri įstrigo mano atmintyje ir nežinau, kada ji iš ten iškeliaus.

Bet šioje istorijoje vis dėlto buvo tam tikrų trūkumų, kaip pavyzdžiui kai kurių veikėjų išpildymas, tobulinimas. Taip, jie visi nešiojo tam tikrą antspaudą, išskirtinį bruožą, bet jų buvo vos keletas ir visi jie atrodė, kad yra nustumti į šalį, o taip norėjosi, kad būtų palaikoma bent minimali pusiausvyra tarp veikėjų veikimo istorijoje. Viliuosi, kad sekančiose dalyse tai buvo pataisyta ir daugiau laiko skiriama kitų veikėjų įsukimui į veiksmą.

Taigi, ir pabaigos žodis. Knyga tikrai yra verta dėmesio, nors pati pradžia gali būti nuvilianti, neįdomi. Būkite kantrūs ir nepasiduokite, nes kuo toliau, tuo buvo įdomiau. Knyga ypatingai tiks tiems, kam patinka linksmos istorijos ir nori paskaityti apie šnipus.

 

 

Visos serijoje esančios knygos

penki

Supernatūralūs. Antra “Paranormalūs“ dalis – Kiersten White (knyga)

supernatūralūs viršus

Knyga „Supernatūralūs“ yra New York Times perkamiausios knygos „Paranormalūs“ tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip visos. Jos romantiški santykiai su Lendu klostosi gerai, bet pamažu eilinės vidurinės mokyklos gyvenimas tampa nuodobus. Evė susipažįsta su paslaptingu vaikinu – Džeku, galinčiu keliauti Elfų karalystės takais, tad ji leidžiasi į dar vieną kvapą gniaužiantį nuotykį. Pasirodo, nerūpestinga Džeko išvaizda slepia kur kas sudėtingesnę asmenybę, nei gali pasirodyti iš pradžių.


 

Pagrindinė informacija:cdb_Supernaturalus_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: Lietuvoje 2013
Originalus pavadinimas: Supernaturally
Ankstesnės dalys: Paranormalūs
Serijos pavadinimas: Paranormalcy
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, nuotykiai, fantastika, mitinės būtybės (vampyrai, fėjos, elfai ir kita)
Patartinas amžius: +14/15
Kaip gavau knygą? Pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.kierstenwhite.com


Kiersten White su vyru ir savo trimis mažamečiais vaikais gyvena prie vandenyno.  Ji yra virš 30 metų amžiaus. Tikslaus amžiaus savo puslapyje neatskleidžia sakydama, kad labai keista, kad mokytojai mokykloje reikalauja pasakyti autoriaus gimimo datą/ jo amžių.
Kiek tik save prisimena, autorė visad norėjo būti rašytoja, nors iš pradžių manė, kad bus knygų iliustratorė, tačiau vėliau suprato, kad tam reikia turėti menininko dovaną, o šios ji neturi. Paklausta, kodėl norėjo tapti rašytoja, ji atsako, kad jai visad patiko skaityti istorijas ir galvoje susigalvoti savas. O atsakydama į klausimą, kodėlistorijas kuria būtent jaunimui, ji žaismingai atsako, kad suaugusieji yra nuobodūs. Žinoma, ji teigia, kad ne viskas, kas yra susiję su suaugusiais yra nuobodu, kadangi šie gali daryti daug dalykų, kurių negali jaunimas, tačiau tie dalykai, kaip paskolos ar mokesčių mokėjimas yra ganėtinai nuobodūs ir neverta apie tai pasakoti istorijas. Paauglių literatūra žavi autorę todėl, kad tai asmeniui yra atradimo metas; viskas yra nauja, naujai patiriama, šviežia.
Autorė visad buvo palaikoma savo tėvų, kadangi šie tikėjo, ji turi potencialą. Taip pat autorę palaiko ir jos vyras. Jis nupirko gražią užrašų knygutę ragindamas pagaliau parašyti savo istoriją.
Pirmą dalį skaičiau angliškai ir ji tikrai paliko įspūdį tiek savo pateikimo forma, kuri buvo pasakojama iš pagrindinės veikėjos pozicijos ir atrodė, kad ji kalbasi su tavimi laisvai ir atsipūtusi, visiškai nebijoma kritikuoti ar pokštauti, tiek įvairiais veikėjais, kurie visi turėjo savyje kažką įdomaus.
Nors pirmoji knyga tikrai buvo sprogimas, antroji man pasirodė truputį silpnesnė. Didžiąją knygos dalį nesupratau, kur gi slypi pavojus, ta drama, nors buvo mėginama mesti užuominas, kad blogieji elfai ieško pagrindinės veikėjos, tačiau… tai nebuvo pagrindinė šios istorijos problema, nors elfai buvo priežastis to, kas įvyko knygos pabaigoje.

Amerikos viršelis.

Evė, pagrindinė veikėja, atsiduria normalioje mokykloje kaip normali mergina ir netrukus supranta, kad ji visiškai nesitikėjo tokios realybės. Ji pasiilgsta tų dienų, kad galėjo dirbti Tarptautinėje kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje, kai galėjo medžioti vampyrus, vilkolakius ir t.t. Nors jos vaikinas ir nepritaria, kad Evė vėl dirbtų, ji paslapčia vėl grįžtą į savo seną gyvenimą su keliomis sąlygomis, kurias agentūra turi jai įvykdyti. Viena iš jų yra tai, kad ji pati galės rinktis darbus, o kita, kad ji jokiu būdu nedirbs su elfais. Ir čia atsiranda naujas veikėjas Džekas.
Šis veikėjas nuo pat pradžių pradėjo kelti įtarimų ir pradėjau svarstyti galimybę, ar kartais su šiuo veikėju nebus susijusių kokių nors paslėptų dramų, kurios link knygos pabaigos pradės sproginėti didžiuliais ir garsiais fejerverkais (nes matote, neskaičiau knygos aprašymo, kuris būtent ir suteikia užuominą, kad Džekas yra ypatingas veikėjas 😀 ). Džekas istorijoje yra paprastas žmogus, kuris gyvena su elfais jų pasaulyje. Dėl šios priežasties jis moka keliauti jų takais ir taip tampa naudingas agentūrai. Apie jį iš tikrųjų nuo pat pradžių sužinoma ganėtinai nemažai ir galima įtarti, kokius gi jausmus savo širdyje elfams jis laiko.
Tačiau šis veikėjas  yra toks pats linksmas, kaip ir Evė, pagrindinė veikėja. Kiekvienas jo pasirodymas istorijoje man sukeldavo šypseną ir tik laukdavau, ką gi dar jis gali iškrėsti ateityje, kadangi Džekas tikras komikas, kuris nebijo iš savęs padaryti klouno.
Džekas juokėsi iš mano pastangų išsisukti nuo mitinio gyvulio glamonių.
-Aiškiai esi skaistuolė.
-Užsičiaupk! Ne tavo reikalas!
Jis gūžtelėjo, kabodamas žemyn galva atrodė keistai.
-Vienaragiai mėgsta nekaltas mergeles. Negi nežinojai? Puslapis 127

Evė. Fanų kūryba.

Smagiausia vis dėlto vieta su juo man įvyko mergaičių persirengimo kambaryje, kai jis išreiškė savo simpatijas fizinio mokytojai  ir kone pasipiršto. Kelis kartus ją perskaičiau ir abu kartus tiesiog negalėjau garsiai nesijuokti. Tikrai smagi vieta.

Tačiau pagrindinė veikėja  nemėgsta šio vaikino ir kone kiekvienas jų susitikimas yra palydimas ginčo ar pykčio.
-Iš kur tu tokį ištraukei?
-Neturiu supratimo. Turbūt kaip magnetas traukiu visokius bepročius.
-Tikriausiai užuodžia giminingą sielą. Puslapis 190
Verta paminėti, kad  nuotykiai prasideda nuo pat pirmo skyriaus ir jie man atrodė ganėtinai keisti ir paskubinti, kadangi pirmajame skyriuje pasirodo ne tik Rakelė, bet ir kažkoks debesis/migla, kuris pagrobia merginą. Sutapimas?
Tai, kad vienu metu iškart buvo pateikta tiek daug, buvo priežastis, kodėl pradėjau abejoti, ar iš viso įveiksiu antrą dalį, nes man atrodė, kad viskas istorijoje bus priverstina ir vystysis nenatūraliai, dirbtinai.
Palyginus pirmą ir antrą dalį veiksmų atžvilgiais, tai jos praktiškai identiškos. Abejose knygose yra blogieji vampyrai, su kuriais mergina priversta kovoti. Šioje istorijoje vienas iš jų yra ypatingas ir pasirodantis kelis kartus.
Jis pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.
-Vėl gadinsi mano gyvenimą?
-Aha, aš tikra rakštis. Ką čia veiki?
-O kaip tau atrodo? – jis pakelia rankas ir jos užsiliepsnoja. Puslapis 99
Ir taip priartėjame prie knygos pabaigos. Negaliu teigti, kad ji man buvo kuo nors įspūdinga, tačiau ji ir nebuvo niekam tikusi. Tiesiog vidutinė kulminacija, kur mergina turėjo pasirinkti puses po to, kai sužinojo daugybę įvairių dalykų apie save ir pasišlykštėjimas/pyktis elfams tik padidėjo.

Retas (Reth) – elfas. Fanų kūryba.

-Ne. Turime padaryti tai dabar. Negalima leisti elfams dar kam nors sugriauti gyvenimo. Pasidairyk vartų. Pajusk juos. Jie tau pasirodys, žinau, kad pasirodys. Puslapis 303

Labiausiai šioje istorijoje kažkodėl aš pasigedau Reto gundymų. Taip, jis buvo čia. Taip, jis mėgino gundyti, bet… tai kažkodėl man pasirodė labai silpni gundymai. Taip, jis nori, kad Evė būtų jo pasaulyje, bet neatrodo, kad jis to siaubingai norėtų, kadangi visi jo veiksmai būtų visiškai kitokie. Kitaip tariant, man norėjosi iš jo pusės daugiau veiksmo.

Pats Lendas… na, jis šioje istorijoje buvo ganėtinai pasyvus veikėjas, kuris greičiau priminė rakštį subinėje, motiną, kuri visad visiems priekaištauja ir visus bara, nei koks nors tikrai vertas dėmesio veikėjas. Kitaip tariant šis greičiau buvo kaip merginos sąžinė. Ganėtinai nuobodu.

Tačiau Evė kai ką slepia nuo savo vaikino ir tai nėra susiję su TKABA. Ši paslaptis yra susijusi su vaikino gyvenimo trukme, kuri lygi amžinybei. Taip bent jau mano mergina. Ar tai tiesa, ar ne, nėra aišku, bet kad ir kaip būtų, Evė ja tiki ir dėl to labai pergyvena. Juk ji yra mirtinga, kol jos vaikinas gyvens laaaaaaaaaaaaabai ilgai. Ji žino, kad turi tai pasakyti Lendui, bet vis delsia, nes bijo jo reakcijos, kurios aš su nekantrumu laukiau. Būtent to momento laukimas man padėjo greičiau sukramsnoti knygą, kadangi nesugebėjau jos praryti (neįtraukė ji manęs taip, kaip norėčiau).

Kaip jau minėjau, istorijos pateikimo būdas tikrai jaunatviškas, linksmas. Skaitant knygą sunku būti visados susiraukusiam, o kad istorija tikrai parašyta nuotaiką

Evė. Fanų kūryba.

keliančiu stiliumi, įspėja net pirmas sakinys:

O, pypt! Veikiausiai tuoj mirsiu. Puslapis 9
Tu pypt istorijoje tikrai ne vienas ir ne du. Man patiko šie pypt, kurie slėpė keiksmažodžius.Tai suteikė tekstui gyvybingumo ir realistiškumo jausmo, kadangi mes juk realybėje naudojame keiksmažodžius (aš jų stengiuosi nevartoti), tačiau visiškai suprantama, kad literatūroje jie privengtini. Tai ką daryti? Pavartokime pypt – tai ir smagus būdas, ir kartu paprastų žmonių įpročių perteikimas.
Knygoje taip pat neišvengta ir pop kultūros jau sukurtų įvaizdžių. Kaip ir daugumoje knygų, serialų ir filmų, taip ir šioji istorija nusprendė nusitaikyti į Saulėlydžio sagą.
– <…> Kuo man apsirengi per Helovyną? Negaliu apsispręsti: seksualia vampyre ar seksualia elfe. Jau turiu visą tūtelę kūno blizgučių abiem kostiumams, jei kartais užsimanytum apsirengti tuo, kuo nenorėsiu aš!
– Ar dabar jau elfai ir vampyrai blizga? Puslapis 196

 

Viską bendrai aptariant, antroji dalis man pasirodė silpnesnė, tačiau buvo vis tokia pat nuotaikinga, kaip ir pirmoji. Taip pat buvo tiek pat ir veiksmo, kuris neleido nuobodžiauti.  Knyga tikrai patiks tiems, kam patinka žudyti vampyrus, o neskaityti, kaip jie bučiuojasi, kadangi šios istorijos veikėja yra kovotoja, o ne romantikė 😉

Visos serijoje esančios knygos:

cdb_Paranormalus_z1cdb_Supernaturalus_z1

trys

 

 

 

kitty

Slemas – Colleen Hoover (knyga)

citata

Leiken dar tik aštuoniolika, bet jai tenka subręsti anksčiau nei jos bendraamžiams: po tėčio mirties ji priversta tapti ramsčiu motinai ir jaunėliui broliukui. Tik niekas neįtaria, kad ir pačiai merginai vis sunkiau kovoti su liūdesiu…

Tačiau viską pakeičia mamos sprendimas išsikraustyti gyventi į kitą miestą. Pačią pirmą dieną Leiken susipažįsta su keleriais metais vyresniu vaikinu – kaimynystėje gyvenančiu Viliu, kaip ir ji, išgyvenusiu skausmingų dalykų. Jaunuolis pakviečia merginą į pasimatymą. Pakanka vienintelio susitikimo, kad jie pamiltų vienas kitą…

Jaunuoliai kalbasi apie viską pasaulyje, tačiau svarbiausią dalyką apie Vilį mergina sužino tik nuėjusi į mokyklą: paaiškėja, kad jis yra… jos naujasis poezijos mokytojas.

Mokytoją ir mokinę skiriančios ribos nevalia peržengti ir Leiken su Viliu privalo nutraukti santykius. Vienintele paguoda jiedviem tampa poezija. Kiekvieną ketvirtadienį susitikę kavinukėje, kur vyksta slemo poezijos konkursai, jie gali čia pat gimstančiomis eilėmis vienas kitam išsakyti viską apie savo jausmus ir gyvenimą, kuris abiem nepaliauja žarstęs išbandymų.

Bet ar jaunuoliams pavyks apsiriboti vien poezija ir užgniaužti nenugalimą norą būti kartu? Ar vis dėlto meilė bus stipresnė už visuomenės normas ir nugalės nepalankias, sudėtingų pasirinkimų reikalaujančias aplinkybes?


 cdb_Slemas_z1
Pagrindinė informacija:
Kalba: lietuvių
Išleidimo data: 2013
Žanras: paauglių literatūra, romantika, drama, šiuolaikinė literatūra
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Slemas
Originalus pavadinimas: Slammed
Patartinas amžius: 16+
Kaip gavau knygą: pirkau
Autoriaus (-ės) puslapis: www.colleenhoover.com

 


Colleen Hoover savo pirmąją knygą Slemas išleido pati pirmiausia kaip eknygą, tik vėliau ji buvo išleista ir popieriniu formatu. JAV ji sulaukė didžiulio pasisekimo, Times ji atsidūrė aštuntoje geriausiai parduodamų knygų vietoje. Autorė kaip ryškiausią savo asmenybės bruožą nurodo priklausomybę nuo dietinio Pepsi. Ji gyvena šalia ežero, bet siaubingai bijo vandens. Ji labai mėgsta muziką, jos mėgstamiausieji – knygoje cituoti The Avett Brothers, taip pat Lumineers, Pink, Eminem. Jos puslapyje paskaičiusi sąrašą apie autorės būdo savybes beveik visąlaik šypsojausi 😀
Prisipažinsiu, ne veltui šią knygą perskaičiau tik dabar. Ir dėl to buvo kaltas viršelis, kuris bent jau man visiškai niekuo neįspūdingas, nepatraukė už rankos čiupti ir skaityti… Tas mikrofonas toks vienišas pasirodė. Va lenkiškas knygos viršelis labiau akį traukiantis pasirodė, juk jaunimui norisi gražių paveiksliukų, manau leidėjai šitoje vietoje suklydo, nes tiesą pasakius istorija tikrai verta dėmesio, griebkit ir skaitykit!

Lenkiškas knygos viršelis

Aš nelabai domiuosi poezija, neturėjau supratimo kas tas slemas ir su kuo jis valgomas, todėl prieš atsiversdama knygą visiškai nežinojau apie ką ji (prisipažinsiu, gėda pelėda man, maniau, kad Slemas – tai vaikino vardas). O tiesą sakant ji apie visiškai kitokią kultūrą, kitokią meno formą. Slemas – tai poetinės improvizacijos menas, kuriame svarbu socialinė tematika. Plačiajame pasaulyje tai labai populiaru, radau, kad ir Vilniuje vyksta (ar vykdavo) slemo vakarai.

 

„- O kas tas slemas?- klausiu.
– Tokia poezija,- jis nusišypso.- Man viskas. <…> Žmonės scenoje išlieja širdį savo žodžiais ir kūno kalba. Nuostabu. Dikinson ir Frosto čia neišgirsi.“ 40 p.

 

Štai kas yra slemas, o knygoje per šią poeziją herojai išsako savo jausmus, išgyvenimus. Poezija aš ne tik nesidomiu. Man ji apskritai nepatinka, bet pirmasis eilėraštis man ypatingai įstrigo, prilipo, įsiminė.
Bet pakalbėkim apie istoriją. Leikė su broliuku ir mama po tėčio mirties persikrausto iš Teksaso į Mičiganą ir pačią pirmą dieną naujoje vietoje sutinka Vilį. Per tris dienas jaunuoliai pamilsta vienas kitą, tačiau žiaurus likimas juos išskiria, nes vaikinas turi didžiulių įsipareigojimų savo šeimai, o Leikės mama serga plaučių vėžiu. Abiem šeima yra svarbiausia, pirmoje vietoje, tačiau kai esi jaunas taip norisi, kad aukščiau visko būtų meilė.
Beskaitant nejučia susimąstai, kas geriau – kai artimas žmogus miršta staiga, ar kai tam gali ruoštis, žinai iš anksto, kas nutiks, gali pasiruošti, susitvarkyti, pavyzdžiui savo kreditinės kortelės skolas, suruošti dovanas Kalėdoms, kurių nebesulauksi, kartu pjaustyti paskutinio helouvyno moliūgus… Manau abiem atvejais yra taip pat sunku…

Visa knyga persunkta liūdesio, pykčio ir humoro, man toks derinys tikrai prie širdies.

 

„Žinok, apie žmogų daug pasako jo muzikinis skonis,- ištraukęs diskelį juokdamasis garsiai perskaito etiketę:- „Leiken šlamštas“. Čia įvertinimas ar nuosavybės ženklas?“ 25 p.

 

Šiame kūrinyje autorė užkabino ne tik mirties, meilės, poezijos, pareigos, bet ir asocialių šeimų temas. Leikės draugė Edi tikrai netipiškas žmogus, ir ne taip kaip „Gėlių kalboje“ aprašyta iš globėjų pas globėjus keliaujanti nelinkusi bendrauti veikėja, ji tikras gyvsidabris, kompanijos siela, nors ir nuskriausta likimo, pamesta narkomanės mamos, bet pagaliau suradusi savo naują šeimą. Prisipažinsiu, skaitydama Edi globėjo kalbą verkiau, nes buvo taip graudu ir gražu tuo pat metu… O skaitydama knygas sriūbauju tikrai retai 😀

Autorė

Žinoma be proto patiko ir mažieji veikėjai – Kelas ir Kolderis. Pavyzdžiui, kai nusprendžia per helouvyną persirengti mamos plaučių vėžiu 😀

 

„Mama taip pratusi prie visokių keistenybių, išeinančių iš Kelo burnos, jog nė nemirkteli.
– Nejaugi? Gal tokie kostiumai parduodam „Walmarte“?
– Nemanau,- taria jis, imdamas iš šaldytuvo atsigerti,.- Gal tu galėtum pasiūti. Noriu būti plaučiu.
– Klausyk, o aš galiu būti antru plaučiu?- susidomi Koleris.“ 220 p.

 

Šią knygą patariu perskaityti visiems young adult žanro gerbėjams. Nors kartais sunervindavo pagrindinio veikėjo elgesys – tai bučiuoja, tai atstumia – bet galų gale paaiškėja visos priežastys, kodėl jis taip elgiasi. Nors knygą nusipirkau visiškai atsitiktinai, matyt taip buvo lemta, kad gera istorija atkeliaus būtent tada, kai jos taip trūksta, susiskaitė labai smagiai, finišas buvo aiškus ir nereikalaujantis pratęsimo, tačiau bus išleistos dar dvi dalys (tikiuosi).

VISOS SERIJOS DALYS

cdb_Slemas_z1

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

penki

 

Vampyrų akademija (Vampire academy) – Richelle Mead

Meilė ir ištikimybė stipresnė už kraują.
Tik geriausia draugė gali apsaugoti nuo nemirtingų priešų…
Morojų princesė Lisa Dragomir – mirtinga vampyrė, turinti retą dovaną gydyti. Lisą reikia saugoti nuo strigojų – žiauriausių nemirtingų vampyrų. Geriausios Lisos draugės dampyrės Rouz Hetavėj gyslomis teka ir žmonių, ir vampyrų kraujas, suteikiantis jai nepaprastų galių. Rouz pasiryžusi paaukoti gyvybę, kad apsaugotų Lisą nuo strigojų, kurie žūtbūt stengiasi paversti princesę saviške…
Dvejus metus gyvenusios laisvėje Rouz su Lisa grąžinamos į Šv. Vladimiro akademiją – kilmingų vampyrų ir jų būsimų sergėtojų mokyklą, slypinčią Montanos miškų tankmėje. Tačiau už geležinių akademijos vartų tyko neką mažesni pavojai.
Rouz su Lisa patiria daugybę nuotykių, mėgina atsispirti draudžiamai meilei ir nė akimirką negali prarasti budrumo. Lisos nuolatos tyko strigojai…

,,Vampyrų akademija“ – bestleseleris, pavergęs tūkstančių skaitytojų širdis. Skaityti toliau “Vampyrų akademija (Vampire academy) – Richelle Mead“