Knyga: 10 aklų pasimatymų – Ashley Elston

10 aklų pasimatymųPagrindinė informacija:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2019 Išleista Lietuvoje: 2019 Leidykla Lietuvoje: Alma littera Originalus pavadinimas: 10 Blind Dates Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: nuo 14 metų Vertė: Irma Šlekytė Žanras/amžiaus kategorija: realistinė literatūra, paauglių literatūra, jaunimo literatūra, romantika Galimi siužeto raktažodžiai: romantika, šeima, kalėdos, išsiskyrimas, aklas pasimatymas, draugystė, humoras Puslapių skaičius: 304 Pasakotojas: mergina Apdovanojimai: nėra Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 3 iš 5

Skaityti toliau “Knyga: 10 aklų pasimatymų – Ashley Elston“

Ekranizacijos naujienos: Anna Todd „After. Kai mes pasiklydome“

Filmo plakatas

Anna Todd yra amerikiečių kilmės rašytoja bei scenaristė, pasaulyje išgarsėjusi  bestseleriu tapusia „After“ knygų serija.  2019 metai buvo išleistas pirmasis serijos filmas „After. Kai mes susitikome“. Po metų pasirodė antroji filmo dalis „After. Kai mes abejojome“, o 2021 rugsėjo pirmąją dieną kino ekranus pasieks ir trečiasis filmas iš serijos – „After. Kai mes pasiklydome“.

Tesos ir Hardino meilė visada buvo sudėtinga ir kupina iššūkių. Tačiau jų gyvenimai labai greitai pasikeičia, Tesa priima vieną svarbiausių sprendimų savo gyvenime, ji nusprendžia karjeros siekti Sietle, o Hardinas visada manė, kad kai jie abu baigs koledžą, kartu pradės gyvenimą Didžiojoje Britanijoje. Deja, likimas nesusiklosto taip, kaip Hardinas norėjo. Taigi, Tesos gyvenimo pamatai po truputį ima klibėti. Viskas yra kitaip, nei ji manė. Mergina nebėra tikra nei dėl šeimos, nei dėl draugų. Hardinas yra tas vienintelis žmogus, kuriuo ji turėtų pasitikėti, bet jos sprendimas verčia jį tik niršti. Kas laukia Tesos ir Hardino? Ir kur nuves jų meilė?

Skaityti toliau “Ekranizacijos naujienos: Anna Todd „After. Kai mes pasiklydome““

Knyga: Praktinė magija – Alice Hoffman

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba  Pirmasis originalus leidimas: 1995 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Sofoklis Originalus pavadinimas: Practical Magic Serijos pavadinimas: Praktinė magija Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 17+ Vertė: Akvilina Cicėnaitė Žanras / amžiaus kategorija: suaugusiųjų literatūra, fantastika, maginis realizmas, paranormalūs, raganos, romantika Galimi siužeto raktažodžiai: meilė, magija, moteriški personažai, seserys, burtai Puslapių skaičius: 256 Pasakotojas: trečias asmuo, įvairios perspektyvos Apdovanojimai: – Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra Ekranizacija: filmas (1998 m.) Autoriaus (-ės)  puslapis: www.alicehoffman.com Įvertinimas:  5 iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Praktinė magija – Alice Hoffman“

Knyga: Pradėti – Mona Kasten

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: vokiečių kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2016 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Alma littera Originalus pavadinimas: Begin Again Serijos pavadinimas: ciklas Again Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 16+ Vertė: Ieva Adomaitė Žanras / amžiaus kategorija: realistinė literatūra, New Adult, romantika, vyresnių paauglių literatūra, šiuolaikinė literatūra Galimi siužeto raktažodžiai: universitetas, Amerika, meilė, tėvai, pavydas, kambariokai, gyvenimas drauge, taisyklės, turtingi vaikai, mokslai, gyvenimas, trauma, atradimai, Vokietijos literatūra, vokiečių rašytojas Puslapių skaičius: 412 Pasakotojas: pirmas asmuo, mergina Apdovanojimai: nėra Iliustracijos / žemėlapiai:  nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis:  čia Įvertinimas:  3  iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Pradėti – Mona Kasten“

Knyga: Visą šį laiką – Mikki Daughtry ir Rachael Lippincott

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2020 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Alma littera Originalus pavadinimas: All this time Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra, knyga nepriklauso serijai Patartinas amžius: 14+ Vertė: Daiva Krištopaitienė Žanras / amžiaus kategorija: paauglių literatūra, drama, psichologinė, romantinė, šiuolaikinė paauglių literatūra, realistinė literatūra, New Adult Galimi siužeto raktažodžiai: mirtis, gijimas, draugystė, nelaimingas atsitikimas, tėvai, trauma, meilė, autoavarija, haliucinacijos Puslapių skaičius: 320 Pasakotojas: pirmas asmuo, vaikinas Apdovanojimai ir įvertinimai: nėra Iliustracijos/žemėlapiai: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: nėra Įvertinimas: 4 iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Visą šį laiką – Mikki Daughtry ir Rachael Lippincott“

Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis – Sherman Alexie (knyga)

Aš turėjau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties.
…Kas turi daugiausiai vilties?
Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ pasakoja istoriją apie vaikiną, kuriantį kažką iš nieko, pasitelkiantį sąmojį ten, kur jo nėra, sąmojį prieš tragedijas ir melancholiją, sąmojį kaip pabėgimą ir juoką, kaip vienintelį ginklą prieš gyvenimą, kurį jį verčia gyventi kiti.
Pagrindinis romano herojus Arnoldas Spiritas, dar vadinamas Jaunėliu, yra vidurinės mokyklos mokinys, kartais piešiantis komiksus. Arnoldas gyvena Spokanio indėnų rezervate. Matematikos mokytojo paragintas vaikinas pradeda lankyti baltųjų mokyklą, esančią gretimame miestelyje, tikėdamasis, kad taip susikurs geresnį gyvenimą. Tačiau gentainiai Arnoldą pasmerkia kaip išdaviką, jį ima persekioti įvairios nelaimės, tačiau vaikinas nepasiduoda ir atranda savyje jėgų, kurių net nemanė turįs…


Pagrindinė informacija:absoluciai tikras puses etato indeno dienorastis

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2011 (originalo-2007)
Originalus pavadinimas: The absolutely true diary of part-time indian
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, humoras
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 238
Pasakotojas: 1 asm. (vaikinas)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://fallsapart.com/


Sherman Joseph Alexie jaunesnysis, gimęs 1966 m. spalio 7 d., yra amerikietis rašytojas, poetas, filmų kūrėjas. Didžioji dalis jo kūrinių remiasi savo, kaip indėno, patirtimi. Vyras užaugo Spokano indėnų rezervate Velpinite, tačiau šiuo metu gyvena Sietle, Vašingtone.

Jo knyga “Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ turi nemažai prestižinių apdovanojimų, kuriuos sunku net suskaičiuoti, tačiau jam priklauso ir toks rekordas, kaip labiausiai siekiama uždrausti 2014 metų knyga. Ji 5 metus iš eilės figūravo siekiamų uždrausti ar uždraustų knygų sąrašuose. Dėl ko? Tėvai teigia, kad joje per daug įžeidžios kalbos ir diskusijų seksualumo klausimais.

Knygą gavau dovanų. Pirmą kartą paėmusi ją į rankas, nepajutau didelio susižavėjimo. Viršelis padabintas pora indėnų žaislinių figurėlių, kas atrodo tikrai gan vaikiškai, lyg knyga būtų skirta šešerių metų berniukams. Pavadinimas ilgas bei painus, neperskaičius knygos jo suprasti nepavyks. Na, situaciją pakeitė užrašas “New York times bestseleris“, puikiai žinome, jog tikrai ne kiekviena, nors ir itin gera knyga, gali tokiu sakiniu didžiuotis. Tačiau pasinaudojau posakiu “Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“ ir griebiau šią knygą.

Knygos istorija gan paprasta – indėnas vaikinas Arnoldas nori ištrūkti iš vargano rezervato ir siekti geros ateities, tad pradeda mokytis gretimame miestelyje esančioje baltaodžių mokykloje. Atrodo nesudėtinga, tiesa? Tačiau po šiuo sakiniu slypi tiek daug visko, kad net sunku įsivaizduoti.

Manau, pirmiausia su pagrindiniu veikėju reikia susipažinti. Taigi, Arnoldas Spiritas (indėniškas vardas Jaunėlis) yra indėnas berniukas su didelėmis svajonėmis bei skurdžia realybe. Jis yra neretai knygose pasitaikančio veikėjų tipo – moksliukas, pastumdėlis, nepritapėlis. Vaikinas turi vieną vienintelį draugą – Mušeiką. Jiedu kartu nuo pat gimimo, nors ir labai skirtingi, tačiau vienas be kito savo gyvenimų neįsivaizduoja. Jaunėlis ypač gabus komiksų piešime, kelis jų galime rasti ir knygoje. Įdomus faktas – Arnoldas gimė su stuburo smegenų skysčio pertekliumi kaukolėje arba, kaip pats vadina, tiesiog apsemtomis smegenimis.

“Galbūt visas šis dalykas yra keistas ir juokingas.
Dieve mano, nejaugi tėvui, motinai, vyresniajai seseriai, senelei, pusbroliams, tetoms ir dėdėms buvo juokinga, kai gydytojai atvėrė mano mažytę kaukolę ir išsiurbė lauk visą vandens perteklių mažyčiu siurbliuku?
Man buvo tik pusė metų ir per operaciją aš turėjau nusibaigti. O jei būčiau išgyvenęs tą siurbliuką, mano smegenys būtų buvusios rimtai pažeistos ir aš visą gyvenimą būčiau likęs daržove.
Na, operaciją tikrai pakėliau. Jei nebūčiau išgyvenęs, nerašyčiau, bet dėl pažeistų smegenų dabar turiu pačių įvairiausių fizinių bėdų.“

O tos fizinės bėdos tikrai labai keistos, esu tikra, jog skaitydami kilstelėsite antakius. Tačiau visi šie sutrikimai veikėją padaro ypatingu.

Atkeliavus į naują mokyklą, Jaunėlis tapo nepritapėliu. Vietiniams buvo nematyta ir neregėta, kaip indėnas išdrįso kelti koją į baltųjų mokyklą. Tačiau su laiku jis sugeba įrodyti nesąs niekuo prastesnis nei tenykščiai ir net susiranda draugų ir įsimyli. Tai dar kartą pamoko, “nespręsk apie knygą iš viršelio“.  Tiesa, kuomet jis pradeda mokytis  Rerdano mokykloje, rezervato žmonės, tarp jų ir geriausias draugas Mušeika, nusigręžia nuo Jaunėlio bei laiko jį išdaviku. Berniukas patiria ypač daug skausmo, nes žmonės, su kuriais jis bendravo nuo gimimo, nebekreipia dėmesio į jį. O jei kreipia, tai tas dėmesys tikrai ne malonus.

ženkliukas įtraukianti knyga

Taip pat ši knyga išaukština vieną didžiausių vertybių – šeimą. Arnoldo artimiausi žmonės – mama, tėtis, senelė ir sesuo palaiko Jaunėlį kaip tik gali. Nors šeima, kaip ir visi rezervate, verčiasi ypač vargingai, tačiau jie visuomet bando sukrapštyti pinigų Jaunėlio nuvežimui iki mokyklos ar priešpiečiams mokykloje, kuriuos galima pasiimti ir nemokamai, tačiau tuomet berniukas būtų toks vienintelis bei jaustųsi nesmagiai. Vaikino šeima daro viską, kad Arnoldas būtų laimingas.

“- Turiu tau šį bei tą, – pasakė tėtis.
– Ką?
– Mano bate.
Paėmiau vieną iš jo kaubojišų batų.
– Ne, kitame, – nurodė jis. – Viduje, po vidpadžiu.
Paėmiau kitą batą ir įkišau ranką. Dievuliau, jis dvokė svaigalais, baime ir žlugimu.
Radau suglamžytą ir drėgną penkių dolerių banknotą.
– Džiaugsmingų Kalėdų, – tarė jis.
Oho.
Savaitę gėręs mano tėvas tikriausiai labai norėjo išleisti tuos paskutinius penkis dolerius. Po perkūnais, už penkis dolerius gali nusipirkti prasčiausio viskio butelį. Jis galėjo išleisti tuos penkis dolerius ir vaikščioti girtas dar porą dienų. Tačiau išsaugojo juos man.
Tai buvo nuostabus ir pasibjaurėtinas dalykas.“

Knyga paliečia sunkią temą – alkoholizmą. Rezervacijos indėnų gyvenimas tikrai nelengvas, o visus sunkumus suaugusieji linkę skandinti alkoholyje. Aprašoma skaudi realybė – retas indėnas miršta sava mirtimi, dauguma užsimuša būdami girti arba yra nužudomi apsvaigusių žmonių. Pats tikriausias to įrodymas – knygos metu įvyksta trys incidentai bei žūva keli Arnoldui artimi žmonės. Jaunėlis lygina save, dalyvavusį virš 40 laidotuvių, bei baltuosius bendraamžius, kurių dauguma tėra dalyvavę vienose kitose. Be abejonės, alkoholizmas prieina ligi smurto. Mušeikos, Jaunėlio geriausio draugo, tėvas smarkiai muša sūnų.

Šis kūrinys man ypač patiko, nes jis visas sukasi apie viltį. Rezervato indėnams, kurie nori kažko pasiekti, ji yra būtina. Pats Arnoldas, kuomet suklupdavo, ne kartą norėjo pasiduoti, tačiau įžiebdavo sau vilties, atsistodavo ir šuoliuodavo toliau. To iš veikėjo ir reikėtų pasimokyti.

Tikriausiai ši apžvalga būtų bereikšmė be vieno svarbaus fakto – tai yra pusiau autobiografija. Sherman Alexie nusprendė panaudoti savo paauglystę kaip pirmosios knygos jaunimui pagrindą. Pats autorius sako, kad, jei reikėtų procentaliai įvardyti kiek dalies romane užima jo gyvenimo istorija, tai būtų septyniasdešimt aštuoni  procentai. Kaip ir knygos pagrindinis veikėjas Arnoldas, autorius gimė Spokano indėnų rezervate Velpinite bei turėjo girtuoklį tėvą. Kaip ir Arnoldas, Alexie gimė turėdamas stuburo smegenų skysčio perteklių kaukolėje, tačiau rašytojui nepasireiškė kalbos sutrikimai. Kaip ir veikėjas, rašytojas kentė patyčias dėl savo bjaurių akinių bei dėl milžiniškos galvos buvo vadintas Gaubliu. Sekantis panašumas – Alexie taip pat paliko rezervatą, kad lankytų Rerdano Aukštąją mokyklą, tačiau jo bei Arnoldo priežastys buvo skirtingos – Alexie šią mokyklą lankė tam, kad galėtų stoti į koledžą. Kaip ir personažas, autorius buvo Rerdano mokyklos krepšinio superžvaigždė  bei vienintelis (išskyrus talismaną) indėnas komandoje. Vieta, kuomet Arnoldas atranda, jog jo mokyklinis vadovėlis yra tas pats, kuriuo naudojosi vaikino mama prieš trisdešimt metų, taipogi neišgalvota. Vienintelis skirtumas – Alexie vadovėlį metė į sieną bei nieko nekliudė.

Iš pradžių perskaičiau porą šios knygos puslapių bei numečiau į šalį. Ji taip pragulėjo porą savaičių. Tačiau vieną vakarą prisėdau, įsitraukiau ir negalėjau sustoti, kol knygos nesukirtau. Tai nėra labai rimtas kūrinys, tačiau, kad ir koks komiškas iš pirmo karto gali pasirodyti, šioje knygoje slypi kelios gilios ir susimąstyti verčiančios dilemos.

penkijonexex logo

Šešėliai veidrodyje – Inger Edelfeldt (knyga)

Septyniolikmetė Ari nepatenkinta savo žemiška tikrove – mokyklinėmis užduotimis, šeimos gyvenimu bei vaikinų stygiumi. Pirmenybę ji teikia fantastikai, viduramžiams, sugestyviai muzikai bei juodam aksomui. Netikėtai ji randa kelią į kitą pasaulį, Eidoloną – šešėlių karalystę, kurioje gyvena taurūs vampyrai. Jų egzistavimas ir gąsdina, ir vilioja mergaitę. Staiga įvyksta stebuklas mokykloje. Juodaplaukis svajotojas Oskaras, kurį Ari iš tolo garbina, netikėtai atsiliepia į jos meilę. Ryšiai su Eidolonu iš karto pasidaro nebe tokie viliojantys ir netgi grėsmingi. Bet kontaktas su vampyrų karalyste jau užmegztas. Ari atsiduria lemiamo sprendimo akivaizdoje, kurį turi priimti niekieno nepadedama ir nepatariama.
Šiuolaikiškas Inger Edelfeldt kūrinys, kuriame derinamas humoristinis realizmas su gryna fantastika.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2006
Originalus pavadinimas: Skuggorna i spegeln (2003)
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: 
nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, paranormalūs, fantastika, vampyrai, romantika
Mitinės būtybės/padarai/galios: vampyrai
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 240
Pasakotojas: pirmas asmuo (mergina)
Autoriaus (-ės) puslapis: –


autorėInger Edelfeldt – švedų autorė ir vertėja, Lietuvoje geriausiai žinoma dėl savo knygos “Šešėliai veidrodyje“. Rašo ji jau 39 metus, per kuriuos jos bagaže susikaupė apie 20 novelių, apysakų, poezijos ir knygų vaikams ir jaunimui. Šiandien aptariama skirta kaip tik pastariesiems skaitytojams.
Apie šią knygą sužinojau visiškai atsitiktinai. Kai ji buvo išleista dar nebuvau taip panirusi į knygas (iš naujo), taigi net nežinojau, kad tokia egzistuoja, kol netyčia ieškodama knygų apie vampyrus neužtikau jos viename bloge, kuriame buvo sudėtas daugelio knygų lietuvių kalba sąrašas būtent apie vampyrus. Viršelis pasirodė mažų mažiausiai keistas ir gal kiek atstumiantis… na, net nežinau, neypatingai patraukė akį, bet žiūriu tai yra originalaus leidimo kopija, o kadangi tai švedų literatūra, tai gal nereikia labai jau stebėtis šitokiu pasirinkimu. Knyga Lietuvoje jau gerokai primiršta, nes net gavau pati perfotografuoti viršelį, kadangi visi rasti internete buvo labai maži ir dar labiau gadinantys tą spooky įvaizdį.
Taip jau sutapo, kad ši knyga Lietuvoje pasirodė beveik tuo pačiu metu, kaip ir knygų jaunimui perversmu vadinamas S. Meyer “Saulėlydis“ originalo kalba (Lietuvoje jis buvo išleistas po poros metų), tačiau tai kiek kitokios koncepcijos knyga. Tiksliau iš esmės esminis skirtumas tarp to, kaip šiose dvejose istorijose vaizduojami vampyrai. Labai sunku papasakoti skirtumus, nes galiu išduoti per daug istorijos detalių, tačiau pakartosiu – tai švedės knyga, taigi tikėkitės netikėto. Čia vampyrai nespindės, bet taip pat turės juodas akis, jie gers kraują, tačiau tai darys neįprastai. Taigi, jei vis dar nepavargote nuo vampyrų ir ieškote nestandartinio šios temos išpildymo labai rekomenduočiau susirasti šią knygą. Kai visiškai netyčia išvydau “Šešėlius veidrodžiuose“ savo bibliotekos lentynoje, tad nė kiek neabejodama čiupau ją ir, galiu drąsiai teigti, nenusivyliau.
Iš tiesų mane labiausiai sužavėjo ne vampyrai, o pasakojimo stilius – pašaipus, ironiškas, pašaipus ir lyg koks laiškas skaitytojui. Atrodė, kad pagrindinė veikėja Ari kreipiasi būtent į mane, pasakodama apie tam tikrą savo gyvenimo gabalą. Iš tiesų ši knyga taip ir prasideda, lyg būtų laiškas bet kuriam, kuris atsivers istoriją. Ir ji visiškai natūraliai prasideda papaistymais apie savo kambarį, toliau apie pirmąją dieną mokykloje po vasaros atostogų, kas išsirutulioja į pasakojimą apie barnį su geriausia drauge, erzinančią jaunesnę seserį ir galiausiai Oskarą, kurį Ari išsyk įsimyli, tačiau nepaliauja troškusi kai ko daugiau. Kai tai rašau, atrodo labai jau nuvalkiotai ir girdėtai, tačiau viskas vyksta labai nuosekliai su saviironija ir pasišaipant iš aplinkinių kvailumo ar apskritai neišskirtinumo.
šešėliai veidrodyjeTaigi buvau Paprasta Septyniolikmetė Paprastoje Vonioje. Vidutiniškai išpaikusi, vidutiniškai prastai besijaučianti, vidutinio svorio ir kiek žemesnio nei vidutinio ūgio. Intelekto koeficientas nežinomas. Psichika nestabili. Pomėgiai neaiškūs.
Ari man pasirodė labai įdomus personažas, autorė pasirūpino, kad ji nebūtų panaši į daugelį mums įprastų paauglių, tačiau tuo pačiu ir kiek perspausta paaugliškų aistrų kamuojama emo mergina. Niekada nesupratau emo kultūros filosofijos, bet štai Ari turi visus reikiamus bruožus – vilki juodai, dažosi akis kaip Kleopatra, ištisai pasinėrusi į muziką, tūno savo kambaryje viena ir nuolat masto apie gyvenimo beprasmybę ir taip toliau. Ji, žinoma, save laiko tiesiog aukščiau kitų, o bendraklasiai nieko negali jai duoti. Aš tai pavadinčiau depresija, bet būtent dėl to Ari susiduria su vampyrais, o kaip tai vyksta sužinosite atsivertę knygą. Merginos požiūris į pasaulį yra kiek keistas, bet labai suaugėliškas ir atviras. Kad ir dėl savo tėvų (kuriuos vadina Placenta ir Bibliotekų karaliumi) santykių. Ar tragedijų pasaulyje. Bet tuo pačiu ji šimtaprocentinė paauglė, reikalaujanti arba visko, arba nieko, ir vis negalinti apsispręsti, ko iš tiesų labiausiai nori. Su ja visas pasakojimas tai lyg ištisiniai pakilimai ir nuosmukiai, viename puslapyje Ari nori vieno, kitame jau kito, kiekvienas dalykas ne pagal jos planą yra didžiulė tragedija. Labai primena mane septyniolikos 😀 Tik be minčių apie pasaulio pabaigą.
Oskaras taip pat išskirtinis, su savomis problemomis, jis labiau priartinamas gotui. Dažnai nesupratau, ką Ari myli – Oskarą, ar patį meilės įsivaizdavimą, jai visko negana, o ir pats vaikinas labai savotiškas.
– Ar galiu apžiūrėti pentagramą?
– Tu satanistė?
Net loštelėjau, bet paskui supratau, kad jis klausia juokais, ir atsakiau:
– Tik ketvirtadieniais.
Vampyriška dalis realiai buvo lyg koks priedas, kuris, bent jau man, prasidėjo ir baigėsi pernelyg greitai, tai tikrai nebuvo pirmaeilis knygos akcentas. Man ji būtų lygiai taip pat patikusi be tų vampyriškų reikalų, nebūčiau jų pasigedusi. Nors, be to nebūtų ir meilės trikampio, kuris man buvo gal kiek neįtikinantis, tačiau galiausiai užsibaigęs truputį netikėtai, veikėja tikrai suko galvą kaip pasielgti, nes ją be proto vilioja vampyriškas pasaulis, tačiau be Oskaro jis jai atrodo nemielas.
Apskritai ši knyga vertinama labai įvairiai, vyresni skaitytojai labai jau skeptiškai nusiteikę būtent dėl Ari nesusitupėjimo ir paaugliškų hormonų pliūpsnių. Bet mane labiausiai papirko tas humoristinis realizmas, minimas jau anotacijoje.
Ši knyga iš pastarojo meto skaitytų buvo pati neįprasčiausia, ironiškai linksma (kai humorą reikia rasti tarp eilučių – skaitosi labai smagiai, bet jis nesukelia krizenimo ar juoko priepuolių), negailestingai atvira, kartais pikta, kartais filosofiška, vietomis fantastinė, netgi kvepianti labai savotiškai, ne taip, kaip visos knygos. Skaitėsi ji man lėtai, kol neatėjo kulminacija ir buvau priversta perskaityti viską iki galo, nes kitaip nebus gyvenimo! Jei rasiu gera kaina, manau ją nusipirksiu ir galbūt po keleto metų skaitysiu vėl. Tegu neatbaido tas viršelis ir jūsų, ypač jei nesvetimos paaugliškos aistros ir keistenybės su trupučiu fantastikos troškimo.
keturi permatomas
egliosha logo

Stiklo kalavijas – Victoria Aveyard (knyga)

Maros kraujas raudonas kaip prasčiokų, bet ji turi gebėjimų, būdingų kilmingiesiems sidabriniams: gali valdyti žaibą. Dėl to mergina tampa grėsmingu ginklu, jos gviešiasi karaliaus rūmai.
Valdžios atstovai tvirtina, kad tokie kaip Mara nepasižymi jokiais gebėjimais, kad ji tėra apgavikė, bet pasprukusi nuo princo Maveno, niekingo išdaviko, mergina sužino pribloškiančią tiesą: ji ne vienintelė tokia.
Persekiojama kerštingojo Maveno, pasiskelbusio karaliumi, Mara ryžtasi surasti kitus pusiau raudonuosius, pusiau sidabrinius kovotojus ir įtraukti juos į maištą prieš engėjus.
Jos pasirinktas kelias pavojingas, žengdama juo, mergina rizikuoja tapti tokia pačia pabaisa kaip tas, kurį ji siekia įveikti.
Ar išvydusi, kiek gyvybių kainuoja maištas, Mara ims dvejoti ? O gal klasta ir apgaulė užgrūdins ją?


stiklo kalavijasPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016
Originalus pavadinimas: Glass Sword
Ankstesnės dalys: Raudonoji karalienė
Serijos pavadinimas: Raudonoji karalienė
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, distopija, fantastika, romantika, karas
Puslapių skaičius: 448
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis:  http://www.victoriaaveyard.com


autorė

Raudonoji karalienė su trenksmu įsiveržė į jaunimo knygų mylėtojų pasaulį ir visus pavergė savo universalumu ir veiksmu. O jos pabaiga buvo tikrų tikriausias sprogimas! Tad sėdėti ir laukti metus antros dalies buvo tikra kankynė… Bet, kai pagalvoji, kad šitaip bus dar du kartus, norisi daužyt galva į sieną, nes iš trilogijos serija virto keturių dalių epu, kurio kiekviena knyga išeis vis kitais metais.

Mėgstamiausias autorės užsiėmimas rašant šią seriją yra pasaulio kūrimas. Jai svarbu “atidirbti“ visas jo smulkmenas, kad skaitytojas būtų kuo labiau įaudrintas. “Stiklo kalavijui“ Victoria prisibraižė krūvą žemėlapių, nes šioje dalyje Marė, Kalas ir visa likusi kompanija daug keliauja. Kadangi šis pasaulis yra postapokaliptinis, jis kuriamas remiantis egzistuojančiomis struktūromis.

Tai yra antros dalies apžvalga. Dėl šios priežasties tie, kurie neskaitė pirmosios, gali rasti spoiler’ių.

Taigi, kas skaitė pirmąją dalį, prisimena, kad ji baigėsi didžiuliu posūkiu ir išvertė mus iš klumpių taip galingai, kad perskaičiusi knygą tučtuojau puoliau visiems skelbti, kad tai geriausia, ką perskaičiau per… na, sakykime, tai buvo viena geriausių pabaigų, kokias tik buvau skaičiusi. Victoria Aveyard netgi yra laikoma pabaigų karaliene, nes patikėkit, kai perskaitysite “Stiklo kalaviją“, apsivošit iš naujo.

Mara su Kalu priversti bėgti nuo Maveno ir visų, kas yra matę jų veidus skelbimuose. Tačiau jie negali sėdėti ir slėptis, kai ir jie, ir Mavenas žino apie naujuosius žmones – raudonuosius su sidabrinių galiomis. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Kalas yra sidabrinis, ir Mara jaučia, kad jis gali bet kada pasitraukti, nes tai ne jo kova, jo tikslas tik atkeršyti broliui ir pamotei už tėvo mirtį.

Aš buvau kardas, gimęs iš žaibo ir Kalo ugnies – ne tik Kalo, ir Maveno. Vienas mane jau išdavė, kitas galėjo išduoti bet kurią akimirką. Vis dėlto būgštavau, kad man plyš širdis.

Šioje dalyje man labiausiai įstrigo Maros, kaip veikėjos, arkos vystymasis. Ji tiesiog grimzta į savigailą,  tamsias emocijas ir yra slegiama kaltės jausmo už visus nužudytuosius, kurie žuvo dėl jos kaltės. mavenasTokias mintis su didžiuliu pasimėgavimu kursto Mavenas siųsdamas jai žinutes ir palikdamas po savęs mirusių naujųjų žmonių šleifą. Mavenas tarsi koks piktasis vaiduoklis visur persekioja veikėjus, ypač paveikdamas Marą ir Kalą, kurių atmintyje jis vis dar gerutis vaikinukas, kokiu buvo iki mirė karalius. Autorė teigia, kad Mavenas yra jos mėgstamiausias veikėjas rašant, nes jis yra sudėtingas ir visus giliai paveikia – visi sukasi aplink jį lyg apie saulę.

Mara yra šios istorijos ašis, nes viską pasakojant iš jos perspektyvos atrodo, kad ji viską neša ant savo vienos pečių, ji daro visus sprendimus. Bet ji elgiasi taip, kad norisi užmest per kuprą ir liepti atsimerkti ir apsižvalgyti aplinkui. Ji taip susitelkusi į save, kad atstumia kitus žmones, visi jos arba bijo, arba nemėgsta. Tiesiog sunku buvo įžiūrėti kokią geresnę šios veikėjos savybę, nes autorė spalvas taip nutamsino, kad tiesiog nebežinau, ko tikėtis toliau. Pakito netgi jos moralinės vertybės, įsitikinimai. jos paaugliškas pesimizmas persisunkė rūmuose išmoktu šaltumu, Maveno išdavystė ko gero paveikė ją labiau nei Kalą.

Įsistebeilijau į nublizgintą metalą, apžiūrėjau savo atspindį. Ta mergina – Mara, Marena, žaibų mergaitė, raudonoji karalienė ir visiškas niekas – atrodė ir pažįstama, ir svetima. Lyg išskaptuota iš akmens, griežtų bruožų, su standžiai supinta kasa ir sumizgusiais randais ant kaklo. Ne septyniolikmetė, bet ne pusamžė, sidabrinė ir ne sidabrinė, raudonoji ir ne raudonoji, žmogus ir ne žmogus.

raudonoji karalienėNetgi meilės linija šioje dalyje kažkaip išsikraipė… keisti sprendimai buvo šioje vietoje, nes norėjosi tos romantikos, intrigos, bet viskas tik dar labiau susipainiojo, todėl kita dalis turėtų būti be galo įdomi, nes autorė išdavė, kad joje bus santykių augimo, tačiau neišduodama, kurių veikėjų. Plius išvysime du naujus mėgstamiausius autorės veikėjus.

Kalbant apie naujus veikėjus – šioje knygoje jų yra tikrai nemažai, nes Mara juk pabėga su pasipriešinimo kariais ir ieško naujųjų žmonių. Kaip bebūtų gaila, tačiau jie išvystyti skurdžiai, įsimintinesnė galbūt Kamerona dėl savo pykčio ir išsakytos didelės dalies tiesos apie pasipriešinimą, o daugiau… Mara, Mara, Mara… Ji ir jos jausmai karaliauja knygoje.

Kažkas rašė, kad bus labai įdomu sužinoti mūsų nuomonę apie knygą, tai galiu pasakyti, kad nesupratau, ar ji man labai patiko, a šiek tiek nepatiko, nes buvo ir tai, ir tai. Nusivyliau pagrindinės veikėjos nuosmūkiu. Skaičiau ilgai ilgai, nes na net nebegalėjau atlaikyti nuolat tvyrančios įtampos, kad  kažkas išduos, iš už kampo iššoks priešai ar kažkas paukšt, ir pagaus veikėjus. Bet sutinku, kad viskas susukta nesveikai gerai, ir niekad nežinai, kas laukia kitame puslapyje. Autorė būtų tikrai superinė scenaristė, jei dirbtų pagal specialybę.

Pabaigoje Victoria Aveyard vėl sukūrė tokią sprogdinančią kulminaciją, kad uch! Jos kuriamos kovos scenos neįtikėtinos. Bet pati pabaiga mane labai supykdė ir nuvylė, nes ta įtampa, kurią viso pasakojimo meto kurstė autorė, tiesiog smogė man į veidą. Bet iš kitos pusės galima sakyti, kad tai yra labai gerai, nes gebėti užkurti tokią emociją geba ne kiekviena knyga. Bet man to buvo per daug. Bet kokiu atveju trečios dalies lauksiu ne mažiau, nei laukiau “Stiklo kalavijo“.

Skaitėte pirmą dalį? Patinka nepagražintas veiksmas, kupinas mirčių ir žiaurumų? Mėgstate veiksmo filmus ir įtemptus trilerius? Dievinate “X menus“, “Sostų žaidimą“, “Bado žaidynes“, “Gladiatorių“? “Stiklo kalavijas“ kaip tik jums!

keturi permatomas

egliosha logo

Langas į begalybę – Aurelija Butkutė (knyga)

“Langas į begalybę“ – tai naujas romanas, kurio mistikos, fantastikos ir realybės pynėje suskasi praeities, dabarties ir ateities konkrečių Lietuvos didmiesčių, miestų ir miestelių jaunimo gyvenimas.
Ši knyga lyg serialas apie Lietuvos paauglius ir jaunimą, kurį jungia pagrindinių veikėjų nuotykiai. Ji turi mistikos ir fantastikos elementų, bet daugiausia aprašomos tikros realios istorijos iš praeities, dabarties ir ateities didmiesčių ir miestelių gyvenimo.
Knyga “Langas į begalybę“ yra skirta paaugliams ir jauniems pedagogams, mėgstantiems fantastiką, tačiau su malonumu skaito ir suaugę žmonės ir tie kurie mėgsta tik aprašomą realų gyvenimą


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Langas į begalybę
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, mistika, angelai, romantika
Puslapių skaičius: 464
Pasakotojas: mergina, vaikinas, trečias asmuo
Kaip gavau knygą? pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus puslapis: 


autorėLango į begalybę autorė akademinėje bendruomenėje yra žinoma kaip ilgametė matematikos mokytoja bei ne vieną matematikos metodinę knygą išleidusi autorė. 2000 metais ji išbandė grožinės literatūros rašytojos duoną parašydama knygelę vaikams Kaukas, kuris gyvena matematikos kabinete.

Šiandien aptariama istorija tikrai nemažas gabalas skaitymui (pažvelkite į puslapių skaičių!), į kurį sudėta labai nemažai visko. Šią knygą pasiėmiau netgi iš kito miesto bibliotekos, nes ne visur ją galima rasti, tačiau, laimė, turėjau ryšių. Prieš skaitydama neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, kadangi aprašymas mažai ką išduoda, parašyta bendrais bruožais, težinojau, kad čia bus fantastinė istorija.

Langas į begalybę nukelia mus į XXI amžiaus pabaigą, pagal naujas technologijas, aprašytas knygoje, nusviedžia gana toli į ateitį. Čia tik tėvai prisimena, kad kažkada turėjom mobiliuosius telefonus. Išduosiu, kad pradžia buvo labai nekelianti ūpo, nes – na sutikite – aprašyti pasaulį reikia mokėti, reikia gebėti tai daryti neįkyriai ir nenuobodžiai. Maniau, kad toliau nebeskaitysiu, bet daviau knygai dar vieną galimybę, dar vieną, du, tris skyrius… kol ją perskaičiau visą!

Pradžioje aprašoma, kaip senas mokytojas vaikščiodamas po ateities parką randa elsiuką – elektroninį sąsiuvinį, kuriame jis atranda dviejų jaunuolių susirašinėjimo laiškus.  Taigi, po pirmojo skyriaus, taikliai pavadinto ateities vizija prasideda visas pasakojimas. Penkiolikametė Ajana parašo į SOS tinklą žinutę apie tai, kad ji mato ir kalbasi su Angelu sargu. Iš pradžių neaišku, kokiu tikslu ji parašo šią žinutę (tačiau tai vėliau tikrai bus atskleista), tačiau jai atrašo tikrai nemažai žmonių, tačiau jai įstringa tik vieno žmogaus laiškas. Ji atsako tik Tomui, kurią sužavi jo vaizdinga ir nuoširdi kalba. Taip jie pradeda gražią atvirą draugystę, atgaivindami jau seniai mirusią tradiciją, kai žmonės susirašinėdavo laiškais.

Ajana tikra moksliukė, skriaudžiamųjų gynėja, teisybės ieškotoja ir šiaip nepaprasta mergaitė, ieškanti tikro draugo, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie visus gyvenimo nutikimus. Ji iš tų personažų, kurie patys nesupranta, kokie jie yra gražūs, geri, visaip kaip nuostabūs ir visų mylimi.

-Ajut, tu gali pakovoti ir kovoji už visus, bet ne už save. Niekada nemačiau, kad tiesos ieškotum tada, kai neteisybė liečia tave.

Kita vertus Tomas yra atsiskyrėlis, neturintis draugų, besimokantis namuose ir besigydantis po dar vaikystėje patirtos traumos. Šiais metais ir jis patirs mokyklos teikiamus džiaugsmus ir rūpesčius. Tačiau Tomas taip pat saugo vieną paslaptį, kurią labai bijo atskleisti Ajanai, baiminasi būti atstumtas.

Ateities mokyklai turi būti visiškai atskira kalba. Autorė, kaip mokytoja, savo knygoje atskleidė savo įsivaizduojamų mokyklų ir mokymo sistemos modelį. Kalbama ne tik apie naujas kompiuterines technologijas, kai rašymui pakanka vieno elektroninio sąsiuvinio, kuriame telpa visa, ko mokaisi, tačiau ir mokymosi programos, mokyklos, į kurias patenkama ne pagal tėvų piniginės storį, tačiau pagal mokymosi gabumus ir psichologinį pasirengimą, kuriose akcentuojama sveika gyvensena be žalingų įpročių, kaip rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, ligų kontrolė ir pagarbus elgesys. Tikra utopija, tiesa?

Kaip jau supratote, į istoriją įpinami ir angelai sargai, tad galite tikėtis nemažai kalbos apie juos, apie sielas, kur ir kaip jos keliauja po mirties, pamąstymų apie Dievą ir pan.

Skaitant labai jautėsi vyresniosios kartos kalbėjimo maniera, ir nors kartkartėmis buvo bandoma įterpti paaugliškų žodelių ar išsireiškimų, tačiau jie bendrame kontekste atrodė kiek keistai ir dirbtinai. Nežinau, galbūt buvo sumanytas toks ateities jaunimo bendravimas, tačiau tokia kalbėsena labiau priminė inteligentiškus vyresnių žmonių pokalbius. Sakyčiau visame kame pritrūko emocijos. Jausmingumo. Net nežinau, kaip apibūdinti rašymo stilių, bet pritrūko kažkokio cinkelio, kuris padarytų šią knygą tikrai paaugliams skirta. Žinoma, istorijos, pasakotos knygoje yra jautrios, kitos netgi sukrečiančios ir tragiškos – poroje vietų buvau netgi kaip reikiant apsiašarojusi, nors pasakojama, rodės, buvo visai paprastai, bet situacijos išspaudė nesumeluotą ašarą.

Ši knyga – tai didžiulis pasakojimas su daug skirtingų istorijų, kuriomis akcentuojama tikros draugystės, drąsos, meilės ir šeimos vertybės. Čia sudėta tiek daug likimų, kai kurie laimingi, kai kurie tragiški, bet visi be abejonės įkvepiantys. Ajana su Tomu išsipasakoja ne tik savo kasdienius įvykius, pokalbius su draugais, tačiau ir savo šeimos narių, pažįstamų (ir nelabai) žmonių gyvenimo istorijas. Ir niekas nelieka neatskleista iki galo, nes visas spragas užpildo Ajanos močiutės Angelas sargas Gabrielė. Beje, knygos tituliniame lape skelbiamas pilnesnis jos pavadinimas – Langas į begalybę. Gabrielė. Tai galbūt duoda suprasti, kad galime sulaukti istorijos tęsinio. Apie tai užsimenama ir ant nugarėlės publikuojamame atsiliepime, tačiau galiu pasakyti, kad knyga yra išbaigta. Bet! Knygos paskutinieji sakiniai kaip ir pažada, kad galbūt ateityje nutiks kažkas, apie ką dar bus verta parašyti.

Apibendrinant galiu teigti, kad knyga man visai patiko, nors pradžia skaitėsi sunkiai, bet paskui įsėdau į tą traukinį ir negalėjau atsitraukti nesužinojusi pabaigos, ar susitiks herojai, kas jiems nutiks. Ilgai galvojau, kaip įvertinti šią knygą, bet svarstykles nusvėrė kiek perdėtai mandagus rašymo stilius ir per daug skirtingų žmonių istorijų, per daug giminės medžio vardijimo, kol galiausiai pasiklysti varduose. Tačiau jei jums patinka susirašinėjimo idėja, prijaučiate angelams ir mėgstate skaityti laimingas ir nelabai gyvenimo istorijas, vertėtų susirasti šią knygą ir duoti jai šansą perskaitant bent keturis skyrius 😀

trys permatomas

egliosha logo

Tigro kelionė – Colleen Houck (knyga)

Pavojai. Širdgėla. Pasirinkimai.

Ar amžinybė per ilga, kad tiek lauktum tikrosios meilės?

Penki mitiniai kinų drakonai ir atvira jūra kviečia leistis į trečiąją kelionę – šįkart Kelsė Heis turės surasti deivės Durgos juodųjų perlų vėrinį ir išvaduoti mylimą Reną iš prakeiksmo, o sykiu ir nuo netikėtos amnezijos. Padėtį apsunkina Reno brolis Kišanas, kuris siekia Kelsės dėmesio ir meilės tuo metu, kai ji labiausiai pažeidžiama.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Voyage
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas, Tigro beieškant
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija, romantika
Puslapių skaičius: 592
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėTikriausiai nežinote, kad Colleen yra vyriausias vaikas tarp septynių brolių ir seserų, galbūt todėl ji labai mėgsta tvarką, kai kiekvienas daiktas turi savo vietą. Netgi Tigro kelionės dedikacijoje apie tai užsimenama – “Skiriu tėvams, Bilui ir Keitei, kuriems teko atsisakyti nuotykių, kad užaugintų septynis vaikus“. Iki parašant ir parduodant savo pirmąją seriją Tigrų saga ji dirbo gestų kalbos vertėja (nustebot? Aš tai tikrai!), ir, jei nerašytų, tuo ir užsiimtų. 2008 metais įkvėpta J.K.Rowing ir S.Meyer ji pati ėmėsi kūrybos. Iš vienos ji perėmė nuotykius ir pabaisas, iš kitos – romantiką ir pavojus.

Tigro kelionę, anot autorės, iš trijų pirmųjų buvo rašyti linksmiausia. Šioje dalyje bus atskleisti labai svarbūs klausimai, tačiau iškils ir naujų problemų.

Tai yra trečios dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos ar antros dalies, gali rasti spoiler’ių.

Prisimenate, pirmą knygą prilyginau pasakai? Antrojoje pasaka pinasi su nuotykiais… O trečioji persunkta romantika ir pavojais! Trečia dalis prasideda ten pat, kur baigėsi Tigro beieškant. Renas stebuklingai nepamena Kelsės, bet tai ne pabaiga – jis net negali būti šalia jos, nes tiesiog fiziškai blogai jaučia jos buvimą. Tačiau mergina tikrai nesiruošia nuleisti rankų ir stengiasi susigrąžinti mylimąjį. Bet Kišanas taip pat nesėdi dykas – jis stengiasi užkariauti Kelsę, ir tai tikrai atrodo gana keistai, kai mergina bando padalinti savo dėmesį dviems vaikinams, kuriuos abu myli, tačiau skirtingai (neprimena Belos-Edvardo-Džeikobo?). Ir visa tai – nuotykių sūkuryje!

viršelisKaskart skaitydama kitą Tigrų sagos knygą maloniai nustebina autorės išmonė ir fantazija, nes ji tikrai atlieka savo namų darbus, pasidomi visomis įmanomomis legendomis ir sugalvoja vis naujų nuotykių, naujų išbandymų, kurie vis keičiasi, ir jie visi tokie skirtingi, užduočių daug ir jos aprašytos su tokiu išradingumu… Žodžiu galima tik pavydėti užsidegimo, vaizduotės ir žinių. Viršelyje drakonas pavaizduotas ne veltui – užduotys, padėsiančios rasti deivės Durgos vėrinį ir atkovoti dar 8 valandas, kai tigrai gali būti žmonėmis, vyksta drakonų karalystėse, kur reikia įvykdyti ne vieną žygdarbį. Šią dalį galima netgi sulyginti su Heraklio žygdarbiais, nes reikia pasitelkti ne tik jėgą ir greitį, bet ir apsukrumą bei protą.

Man patiko dalis su drakonais, kurių reikšmė ir gebėjimai bei užduotys buvo puikiai apgalvotos, unikalios ir tartum ištrauktos iš pasakų. Kai pagalvoji, vieną vienintelę užduotį galėtum išplėtoti iki knygos apimties, o čia jų buvo net ne viena. Tai buvo kvapą gniaužiantys nuotykiai, pilni pavojų, fantastikos ir… romantikos.

Taip, šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama ne tik žygdarbiams, kurie padės įveikti piktojo Lokešo užkeikimą, o ir romantinei linijai. Tigro kelionėje toliau vystomas meilės trikampis, ir autorė vis mėto Kelsę (ir mus kartu) nuo vieno vaikino prie kito, priversdama rinktis iš dviejų. Žinoma, Kelsė apakinta meilės, nesaugumo jausmo, pykčio, atsakomybės ir gailesčio elgiasi taip, kad kartais ją norėtųsi kaip reikiant papurtyti, tačiau vis tiek – romantika šioje knygoje verčia dūsauti ir graužti nagus iš pavydo.

– <…> Pamilau ją iš pirmo žvilgsnio. Vos nenumiriau dėl jos. Apkeliaučiau visą pasaulį, kad tik ji šypsotųsi ir būtų laiminga. <…> Laikausi jos kaip vijoklis, kuriam reikia medžio, kad išgyventų. Ji supančiojo mane amžiams. Ji – mano prieglobstis. Ji – mano gyvenimo prasmė. Užkariauti jos širdį ir ją išlaikyti yra vienintelis mano gyvenimo tikslas.

Ko jau ko, tačiau romantikos čia nepritrūks, nes perskaitysite netgi ne vieną legendą – meilės istoriją, kurią papasakos veikėjų lūpos. Tačiau, kai pagalvoju dabar, daugiausia tai bus tragiškos meilės istorijos… Na, bet visos gražiausios legendinės istorijos tokios ir yra – nuklotos rožių spygliais ir sunkumais, juk greit pasimiršta tik lengvi dalykai.

Visos knygos detalės keistai susipina į krūvą ir kai pagalvoji, kad štai to galėtų ir nebūti, bet tada kažkas kita iškristų iš vietos ir nebetiktų bendrame paveiksle.

Prie viso to dar ir prisideda kažkur į nugarą šnopuojantis nemirtingasis Lokešas, trokštantis viso pasaulio galios ir kai ko daugiau.

– Kas iš tų mano norų. <…> Yra vienas dalykas, kurio net aš, kad ir koks galingas, vienas negaliu turėti. Spėkit, kas tai?

Pabaigoje tikrai likau… pikta? nusivylusi? išsigandusi? Nepagalvokit, kad nepatiko, tačiau labai labai nenorėjau, kad nutiktų tai, kas nutiko pabaigoje. Nes Kelsė šioje knygoje elgiasi būtent taip, kaip nesielgčiau aš, tad ir pabaigoje ji padaro tai, kas jai atrodo geriausia, todėl sėdžiu va spėliodama, kas bus, nes kartą netyčia užmačiau paveiksliuką-spoileriuką, ir būgštauju, kad Kelsė iškrės kvailystę, kuri viską pasuks visiškai kitu kampu. Bet kokiu atveju – privalau kuo greičiau gauti ketvirtą knygą Tigro likimas! Beje, ja serija neužsibaigs, fanai jau kelerius metus laukia penktosios dalies pavadinimu Tigro sapnas, kurios išleidimo data niekur neskelbiama.

Ši knygų serija yra skirta tiems tikriesiems nuotykių mylėtojams ir mėgstantiems skaityti knygą ilgai ir pasigardžiuojant. Taip pat ši knyga yra visiems mitologijos gerbėjams ir nepailstantiems romantikams, kurie tiki amžina meile. Kiekviena Colleen Houck knyga yra nepaprasta ir paliekanti stiprų įspūdį ir troškimą kuo greičiau gauti tęsinį, nes paskutiniame skyriuje iš naujo užsuka karuselę, iš kurios nesinori išlipti.

Šios serijos knygos lietuvių kalba:

lt


keturi permatomas

egliosha logo

Meilės laiškai mirusiesiems – Ava Dellaira (knyga)

Viskas prasidėjo nuo užduoties anglų kalbos pamokoje – parašyti laišką mirusiam žmogui. Lorelė pasirenka Kurtą Cobainą, nes jis patiko seseriai Mėjai. Nes mirė jaunas, kaip ir Mėja. Netrukus Lorelės sąsiuvinis prisipildo laiškų mirusiesiems – Janis Joplin, Heathui Ledgeriui, Ameliai Earhart, Amy Winehouse, – nors nė vieno taip ir neatiduoda mokytojai. Ji rašo apie tai, kaip jaučiasi pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, kaip sekasi susirasti naujų draugų, kaip gyvena subyrėjus šeimai, kaip pirmą kartą gyvenime įsimyli ir, svarbiausia, kaip gedi sesers. Tik kaip gedėti to, kam dar neatleidai? Užrašiusi tiesą apie tai, kas nutiko, Lorelė pagaliau įstengia susitaikyti su sesers netektimi ir pamatyti Mėją tokią, kokia ši buvo iš tikro: nuostabi, žavinga ir… netobula. Dabar mergina gali ieškoti savojo kelio ir jį rasti.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Love Letters to the Dead
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: +14
Žanras: jaunimo literatūra, Realistinė literatūra, romantika, mirtis
Puslapių skaičius: 368
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis: http://avadellaira.com/contact


autorėAva Dellaira baigusi Čikagos universitetą svajojo tapti scenariste, jai netgi nusišypsojo netikėta laimė gauti darbą pas Atskalūno laiškų (The Perks of Being a Wallflower) autorių Stephen Chbosky. Tačiau, kai jis perskaitė Avos kūrinių, pasiūlė parašyti ne scenarijų, o knygą. Tokia mintis šiai merginai niekada nebuvo šovusi, bet dar tą patį vakarą jai grįžtant namo ir stovint prie raudono šviesoforo, netikėtai iš niekur materializavosi būsimos knygos pavadinimas – Meilės laiškai mirusiesiems. Tą pačią naktį užgimė ir pirmoji Avos knyga jaunimui, kurioje galima rasti ir jos pačios vaikystės patyrimų – seseriškos meilės ir fėjų burtų.

Ši knyga ilgai stovėjo mano lentynoje – kone mėnesį – bet kažkodėl aš vis jos baidžiausi. O veltui. Pradėjusi skaityti nežinojau ką galvoti: patinka man ši knyga ar ne. Bet užvertusi ją sakau – man ji labai patiko.

Pirmiausia galiu pasakyti, kad knygos aprašymas visiškai atskleidžia knygos turinį. Tai tarsi rėmai, į kuriuos paskui tartum po plytą iš smulkmenų susidėlioja visas pasakojimas. Ir tai labai stebina, nes tų smulkmenų tokia galybė, tačiau tie kasdienybės mozaikos gabaliukai pabaigoje sukimba į tobulą dėlionę.

Norėčiau, kad galėtum pasakyti, kur dabar esi. Žinau, kad tu mirusi, bet, man atrodo, žmogus visgi turi dalelę, kuri neišnyksta. Lauke tamsu. Tu esi ten. Ten kažkur. Mielai įsileisčiau tave vidun.

Visa knyga yra laiškai mirusiems, sudėti į vientisą dienoraštį. Nuo dienoraščio jis skiriasi tuo, kad Lorelė kaskart vis kreipiasi į kitą mirusį asmenį, dažniausiai tai yra perdozavusios, jaunystėje mirusios įžymybės arba seniai mirusios nusipelniusios asmenybės, žinomos kiekvienam Amerikos vaikui. Kiekvienas laiškas pirmiausia skiriamas tai asmenybei, kreipiniu į ją, pasakojimu apie jos gyvenimą ar mirtį. Šios vietos tikriausiai labiausiai prailgadvo, kadangi vis dėlto įdomiausia mums ne tai, kaip žuvo Ameliai Earhart, o ką išgyvena Lorelė. Tačiau sužinosite (jei dar nežinote) tikrai nemažai apie muzikos atlikėjus, praėjusio šimtmečio autorius ir nacionalinius didvyrius. Ties kreipimaisi ir klausimai tarsi užuomina į tai, kaip jaučiai pati laiškų autorė. Iš pradžių neatkreipiau dėmesio į tą dalį, tačiau kuo toliau, tuo jie darėsi asmeniškesni, tad jų egzistavimas knygoje įgavo prasmę. Laiško vidurys dažniausiai skiriamas akimirkoms iš merginos praeities, o pabaiga jos dabarčiai. Nežinau, kodėl šiuos laiškus autorė priskyrė meilės laiškams, nes jų visoje knygoje radau viso labo vieną vienintelį, kuris tikrai atitinka pavadinimą.

Tai istorija apie merginą, kuri prarado labai artima jai buvusią seserį ir buvo palikta gedėti viena. Ir jaustis kalta dėl jos mirties. Iš pradžių Lorelė man nelabai patiko – tokia keistuolė, norinti žūtbūt pritapti, žūtbūt susidraugauti. Tam ji išsižada savęs pačios ir stengiasi tapti tokia, kokia mergina įsivaizdavo savo mirusią seserį Mėją. Ją ji  mato tik kaip tobulą asmenybę, kuri rišo tobulą mylinčią šeimą, kol ji subyrėjo – mama nusprendė skirtis su tėčiu – ir tada subyrėjo ne tik tai. Bet po truputį atsiskleidžia ir pati pagrindinė veikėja, ji pagaliau priversta išvysti realybę ir priimtą ją tokią, kokia ji yra.

Mano viduje riogsojo krūva šukių, ir Skajus ją pamatė. Niekas negalėjo jų suklijuoti. Aš stengiausi narsa prilygti Mėjai, tapti ryški, nesuvaržyta, plysktelėti it žvaigždė, bet man nepavyko.

Didžiausia šio kūrinio paslaptis žinoma yra Mėjos mirtis ir su ja susijusios aplinkybės; mums trupinamos mažutės užuominos – ne tik iš kreipimosi į laiškų adresatus, bet ir praeities epizodų, tačiau išduosiu tik tiek, kad tiesa bus sudėtingesnė, nei galima įsivaizduoti.

Tačiau ši knyga yra ne tik apie Lorelės gedėjimą ir bandymą iš naujo lipdyti gyvenimą, kuris jai atrodė toks saugus, kol iš jo dingo Mėja. Džiaugiuosi, kad netgi šalutiniai veikėjai ir jų istorijos yra nenuobodūs, įdomūs, netikėti. Naujos draugės, vaikinas, netgi teta turi savo problemas, tad rašytoja tikrai nesusitelkė vien į pagrindinę veikėją, bet suteikė įsimintinus veidus ir kitiems.

Tai yra nepaprastai emocionali knyga, autorė sugeba neįtikėtinai perteikti įvairias emocijas, kaip neviltis, kaltė, baimė, liūdesys, pyktis… Knygos kulminacija man buvo labai netikėta; šiaip aš nemėgstu Beveik suaugusių tipo istorijų, tačiau tai, kad knyga sugebėjo perteikti šitiek jausmų, ir padaryti tai nebanaliai ,uždėjo didžiulį pliusą, netgi užsimaniau turėti šią knygą savo nuosavą. goodreads puslapyje apie šią knygą galima rasti labai dvejopų atsiliepimų – arba labai teigiamų, arba labai neigiamų, tad turėkite omeny, kad ir jums ji gali arba patikti, ar labai nepatikti, nelygu ko ieškote istorijoje. Jei patinka Beveik suaugusių serijos knygos, liūdesio, pykčio, meilės ir mirties tema, jei labai mylite savo seserį/brolį – ši knyga skirta jums. Tai tikrai nėra graži istorija su happy end’u, tačiau ji privers susimastyti apie tai, ką perskaitėte, kokia stipri gali būti meilė, ir ką dėl jos galime ištverti/įveikti/paaukoti.


penki

egliosha logo

Ela ir Mičas amžinai – Jessica Sorensen (knyga)

Vasara baigiasi, ir Ela su Miču vėl turi išsiskirti. Abu jaunuoliai turi planų ir siekia įgyvendinti svajones, tačiau ilgisi vienas kito ir mėgina išsaugoti jausmus bei ryšį nepaisydami atsiradusių kliūčių.

Vis dėlto vienas įvykis ir netikėtas Elos sprendimas jų santykiams sukelia didelį pavojų…


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: The Forever of Ella and Micha
Ankstesnės dalys: Elos ir Mičo paslaptis
Serijos pavadinimas: The Secret
Patartinas amžius: +17
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, romantika, koledžas
Puslapių skaičius: 336
Pasakotojas: mergina ir vaikinas
Kaip gavau knygą? pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus puslapis: http://www.jessicasorensen.com


autorė

Tai yra antros dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos dalies, gali rasti spoiler’ių.
Ko gero daugelis laukė šios knygos, kadangi pirmoji tikrai įtraukė savo smarkumu ir aistringumu. Abu pagrindiniai herojai stiprūs ir patrakę. Autorė, paklausta, ar savo veikėjus kuria pagal savo pažįstamus žmones prisipažįsta to nevengianti, tačiau nė vienas herojus nėra sukurtas tik pagal vieno asmens paveikslą. Knyga Ela ir Mičas amžinai  šiek tiek skiriasi nuo pirmosios dalies, nes didžiausias iššūkis buvo vėl suvesti savo veikėjus draugėn, kai kartu jie susiduria su naujomis kliūtimis.

Autorei patinka rašyti apie žmones, kurie susiduria su asmeninėmis problemomis. Todėl galite tikėtis, kad šioje dalyje daugiausia dėmesio į tai ir bus kreipiama.

Ela grįžta į koledžą, Mičas išvažiuoja su savo grupe į gastroles, tad porelė draugauja per atstumą, bet tai jiems tikrai sunkiai sekasi, nes abu sugeba galvoti tik apie vienas kitą. Ela bijo, kad Mičas galiausiai susiras kitą, o Mičą žudo Elos tylėjimas.  Elą vis dar slegia senos problemos, bet ir Mičas susiduria su savosiomis.

Ela bijo pakartoti savo šeimos istoriją, todėl mėgina atsiriboti nuo ją beprotiškai mylinčio Mičo. Žinoma, kaip išspausi iš istorijos visą seriją, jei nepasunkinsi savo veikėjams gyvenimo. Taigi čia (kaip ir daug kur) saldžioji porelė išsiskiria, bet autorė nenumeta savo aistringojo stiliuko ir veikėjų neatskiria, o vis priverčia susidurti, ir aišku nepagaili erotiškų akimirkų (sakyčiau kai kur netgi reikėtų ženklo N-18).

Šioje knygoje tęsiasi pirmojoje dalyje vykusi drama – Ela jaučiasi kalta dėl savo motinos mirties, jaučia, kaip ją dėl to kalti ir brolis su tėvu; ji grimsta į depresijos ir savigailos liūną, bet kažkaip stengiasi kapstytis. Ji nenori tapti kaip motina, kurios psichikos liga įvarė tėvą į alkoholizmą ir atėmė iš vaikų normalią vaikystę.

Mičo gyvenime tuo tarpu vėl pasirodo tėvas. Tačiau vedinas savanaudiškų paskatų, tad vaikinas kovoja su savo demonais savaip. Taigi, perskaitę šią knygą sužinosite, ar Ela ir Mičas liks kartu amžinai. Nors gal ir ne, nes juk bus dar ir ketvirta dalis, kur nebus apsieita be dramų.

Spoksome vienas į kitą, o manyje kyla galinga jausmų banga. Myliu jį labiau už viską pasaulyje.
Dieve, kodėl aš tokia trenkta?

Nežinau, kur būtų nukeliavusi ši istorija tarp Elos ir Mičo jei ne jų draugai Lila ir Etanas. Ko gero viskas būtų pasibaigę po trečdalio knygos 😀 Šios poros santykiai visiškai neaiškūs, jie taip pat turi savų problemų, susijusių su jų tėvais, tačiau kaip ir pirmojoje, taip ir šioje dalyje visas veiksmas taip sutelktas į pagrindinius veikėjus, jie visada taip įsigilinę į savo bėdas, kad, atrodo, geriausi draugai nustumiami toli į šoną vien dėl vaizdo kartą kitą paviršutiniškai pasidomint, kas jiems neduoda ramybės. Bet vien jų dėka knygos herojai jau pačioje pradžioje neišsivaikšto į skirtingas puses. Džiaugiuosi, kad Jessica Sorensen nusprendė paskirti vieną iš keturių serijos dalių būtent Lilai ir Etanui. Lilos ir Etano klystkeliuose autorė pažada papasakoti, kas vyko tarp šių veikėjų, kol vyko dramos tarp Elos ir Mičo, tuo pačiu šioje knygoje pasakojama, ką jie daro po to, kai išvažiuoja draugai.

Žmonės niekada tyčia nesielgia taip, kad įskaudintų kitus, tačiau vis dėlto kartais taip nutinka – gal akimirkos įkarštyje, gal sugalvojus kokį pasiteisinimą ar paprasčiausiai balsu ištarus tai, kas turėtų skambėti tik mintyse.
Arba vos minutei atsipalaidavus.

Kodėl duodu tik tris kačiukus, kai pirmai daliai daviau visus keturis (man keturi yra labai aukštas įvertinimas)? Mane tikrai neigiamai veikė ši siužeto linija, kai mergina įsivaizduoja einanti iš proto ir atstumianti tą, kurį myli, ir nepaprastą, gražų, seksualų, ištikimą ir talentingą vaikiną, kuris ją myli taip beprotiškai, kad galėtų paaukoti dėl jos bet ką. Na net nežinau, koks vaikinas ištvertų tokias dviprasmybes, tai pasimyli ir paprašai likti draugais, o kitą dieną jam sako, kad jį myli, bet vėl atstumia ir t.t… Pusė jo minčių (prisiekiu!), buvo apie seksą! Kalbant apie meilės scenas, vertimas, kaip minėjo viena skaitytoja Knygų klube, tikrai grubokas ir vulgarus, todėl nelabai rekomenduočiau knygą dovanoti jaunesniems nei 17 metų skaitytojams. Tiesiog šiek tiek nusivyliau, nes mano lūkesčiai buvo labai dideli, nors labai mielai perskaičiau ir skaitysiu trečią dalį, o dėl ketvirtosios jau net nežinau, ar ryšiuosi, nes pagal aprašymą veiksmas bus vėl tas pats – Ela pradės abejoti laiminga ateitimi, o Mičas gaus pasiūlymą groti su grupe ir važiuot į gastroles.

Nepaisant minusų, tai puiki istorija apie atleidimą sau, susitaikymą su praeitimi ir antrą galimybę.

trys permatomas

egliosha logo

Miestas be padangės – Neringa Vaitkutė (knyga)

Pirmas kelias savaites negalėjau suprasti, kaip galima gyventi tame siaubingame Ovarione. Kaip įmanoma ištverti neregint dangaus. Kaip galima gultis, keltis, ką nors veikti, kai nėra erdvės, nėra vėjo, tik amžina grėsmė patekti Komitetui į nagus. Ir dingti be žinios. Nesupratau, kas verčia žmones palikti namus anapus ir veržtis į patį bjauriausią miestą visatoje.
Paskui supratau. Baimė.

Ovarionas – miestas, pilnas paslapčių. Jį saugo skraidantys metaliniai sargai, o praeivius seka žybčiojančios švieselės. Čia namai atsimena savo šeimininkus ir neįsileidžia nekviestų prašaliečių. Čia žmonės keliauja mėgindami apsisaugoti nuo vis plintančios Neregimybės. Čia daugelis dingsta be žinios…
Šiame mieste prieglobsčio ieško ir Jorė Amarilė. Ji nėra paprasta paauglė. Jai paklūsta tamsa. Jorės balso apžavėti žmonės nejučia ją pamilsta, o jai tylint eina iš proto. Besigviešiančių panaudoti tokias galias piktam netrūksta.
Kuo pasitikėti nesvetingame Ovarione, mieste be padangės?


1Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Miestas be padangės
Ankstesnės dalys: Tamsa, kuri prabudo
Serijos pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Patartinas amžius: +11
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, distopija, paranormalūs, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: vienaragiai, pėdsekiai, sergėtojai, priekaištai
Puslapių skaičius: 232
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis:


autorėTai yra antros dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos dalies, gali rasti spoiler’ių.

Neringa Vaitkutė  teigia, kad ši serija nuo ankstesnės (Vaivorykščių arkos) skiriasi tuo, kad čia rasite mažiau stebuklų – daugiau emocijų. Tai knygos tiems, kam patinka sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, ir tiems, kam patinka nuotykiai, paslaptys bei sąmokslo teorijos.

Išvydusi šios knygos reklamą el.knygyne užkibau ant jos aprašymo – draugėms ausis išūžiau bepasakodama, kaip laukiu šios knygos ir kaip noriu ją perskaityti 😀 Ir autorė su diiideliu kaupu išpildo nuotykių pažadą. Antrą Tamsos, kuri prabudo dalį galėčiau netgi palyginti su Tigro užkerėjimu, kadangi teks apsilankyti ne vienoje neįprastoje vietoje ir bėgti nuo pavojų.

Jorė Amarilė jau kuris laikas gyvena Ovariono mieste, kur vyrauja amžina naktis – jis tartum miega po aklinu gaubtu, o kelią apšviečia virš galvos visur kartu keliaujančios švieselės. Ji visąlaik tyli, nenorėdama pririšti prie savęs žmonių, bet taip tik veda savo šeimininkę iš proto, kol galiausiai Jorė ir jos pūkuotasis augintinis vizgalas Haroldas atsiduria gatvėje, kur ir prasideda nuotykiai. Pagrindinė veikėja gauna anoniminį kvietimą atvykti į Vindjodrilų šeimos rezidenciją prabangiame Ovariono rajone.

Bekeliaujant ten jos tyko nemažai pavojų, tačiau tuo pačiu ji susiras naujų draugų, naujų pagalbininkų.

Ovarionas tai didžiulis miestas, išsidėstęs žiedais žemės paviršiuje ir nesibaigiančiais tuneliais po žeme. Jorei tenka apkeliauti vos ne visą jį, kad pasiektų savo tikslą. Kuris kelionės eigoje pasikeičia, bet nenoriu išduoti kaip.

iliustracijaŠi dalis buvo ta, kaip veikėja yra paliekama kapstytis kaip išmano. Iš jaukių Vindjodrilų namų mergaitė išsiunčiama į didžiulį miestą, kuriame netrukus lieka viena su savo mažiuku gyvūnėliu/draugu vizgaliuku. Jie apsilanko tokioje daugybėje vietų, kad net galva sukasi nuo naujų patalpų/erdvių/vietovių aprašymų, o kur dar nauji stebuklingi veikėjai, jų išvaizda, įpročiai, gebėjimai ir t.t. Taigi, kaip suprantate šioje dalyje bus daug veiksmo ir nuotykių, kurie mėtys Jorę iš vieno Ovariono miesto krašto į kitą.

Miete be padangės įvykiai rutuliojasi greitai ir įgauna tam tikrą pagreitį – Jorė yra ieškoma ir persekiojama dėl kažko, ką ji sugeba padaryti. Dėl jos gali pasikeisti visa nusistovėjusi tvarka, kur žmonės gyvena nuolatinėje baimėje arba dėl Neregimybės, arba dėl Komiteto.

Praėjusioje dalyje buvo šiek tiek papasakota apie Jorę ir jos prigimtį, tad šioje dalyje atskleidžiama dar daugiau detalių, bet užmenama ir naujų mįslių, į kurias atsakymą gausime tik trečioje knygoje, kuri, tikiuosi, greit pasirodys! Laikas Ovarione lekia šuoliais, mergaitė auga, jos tamsa, kaip ir sakė piktadarė Ruta, traukiasi. Ji jau nebe ta naivi mergaitė, kuri vežimu atvažiavo į sodybą Edrilinkų Aukštumose. Ji nebesėdi sudėjusi rankų ir nelaukia, kada kažkas ateis ir padarys viską už ją, kaip darydavo mama.

O aš taip ir neįstengiau užmigti. Kaupiau visą man dar likusią narsą.

Kaip pirmojoje knygoje, taip man labai patiko ir antrosios stilius: pasakojimas liejasi lengvai, rašoma vaizdingai, neilgais maloniais skaityti sakiniais. Į bendrą veiksmo, puikios kalbos ir stiliaus katilą galima įmesti dar ir gabaliuką humoro, kuris nuskaidrina tamsesnes knygos vietas.

– Žmonės labai keisti, jei kalbama apie švarinimosi reikalus. Slapsto savo nuogumą ir maudosi tik panašių į save draugijoje. bet ir tai nelabai mėgsta. Mieliausiai prausiasi vieni, turbūt tai, ką slepia po drabužiais, neapsakomai baisu.

Ši serija yra pirmoji mano skaitoma parašyta lietuvių kūrėjos. Anksčiau labai baidžiausi gentainių kūrinių, bet ši, nors skirta jaunesniems skaitytojams (pagal veikėjos amžių), tačiau turėtų patikti visiems. Knygose fantastinis pasaulis ir jo gyventojai bei padarai apgalvoti labai kruopščiai; jei ne šiek tiek lietuviški vardai nežinant autoriaus netgi pagalvotumėte, kad tai labai kokybiškai išversta pasaulinio pasisekimo (kaip Paskutinis elfas) sulaukusi knyga. Man šioje serijoje patinka viskas – nuo pasakojimo iki knygos išvaizdos (neįprato formato, viršelių, puslapių apipavidalinimo). Tamsa, kuri prabudo būtų visiškai negėda dovanoti paaugliams, norint paskatinti juos skaityti ir praturtinti žodyną. Va kaip man patinka Neringos Vaitkutės kūryba 😀

keturi permatomasegliosha logo

Tamsa, kuri prabudo – Neringa Vaitkutė (knyga)

„Niekada neišleisk tamsos iš narvelio. Tamsa pirmiausia suryja išlaisvintojus.“

Jorė Amarilė visad stengėsi galvoti, jog yra paprasta paauglė, o jųdviejų su mama gyvenimas – visiškai normalus. Tai kas, kad ji niekada nesirgo. Kad jaučiasi svetima, kur beatsidurtų. Tai kas, kad nuolat tenka paskubomis nakčia kraustytis vis į kitą miestelį, lyg kažkas vytųsi. O gal iš tiesų yra nuo ko slapstytis?Vieną dieną ima dėtis neįtikėtini dalykai ir Jorė Amarilė atsiduria keistame senoviniame pasaulyje, kur šalia žmonių gyvena šiurpūs ir įstabūs padarai. Kur, pasirodo, visuomet buvo jos namai. Bet nuo šiol slapstytis teks dar daugiau – niekas neturi sužinoti, kas Jorė yra iš tikrųjų. Tačiau pirmiausia tiesą apie save turi išsiaiškinti ji pati…

Kartais taip būna: atrodo, kad šalia kažkas krusteli, o atsisukusi pamatai, kad nieko nėra. Tuščia. Tik ten ne tuštuma, ne šešėliai, ne žvėriūkštis šmurkštelėjo į krūmus. Tai pėdsekiai seka ką nors kitą. Ne tave.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Tamsa, kuri prabudo
Patartinas amžius: +11
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, distopija, paranormalūs, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: vienaragiai, pėdsekiai
Puslapių skaičius: 256
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis:


autorėNeringa Vaitkutė Lietuvos vaikų/paauglių knygų rašytojų padangėje tikrai ne naujas vardas. Ankstesnės jos knygos (Vaivorykščių arkų trilogija) sulaukė pripažinimo tarp jaunųjų skaitytojų, o Vaivorykščių arkos tapo Reikšmingiausiu 2013 metų debiutu vaikų literatūros srityje. Ši autorė garsėja savo kuriamų pasaulių turtingumu, įtraukiančiu siužetu ir žodinga kalba. Knygoje Tamsa, kuri prabudo rasite visus tris ką tik išvardintus dalykus.

Kas seka mūsų must read sąrašus tikriausiai pastebėjo, kad ši knyga jau seniai ten kybo, ir galiausiai aš ją perskaičiau. Šiaip esu labai snobiška lietuvių literatūros atžvilgiu, tačiau šios knygos ištrauka sudomino mane dar sausį, o antros dalies (Miestas be padangės) net nežinodama, kad tai Tamsos, kuri prabudo tęsinys, su nekantrumu laukiau. Kas skaitė knygos aprašymą mane tikrai supras.

Ši knyga pasakoja apie trylikametę Jorę Amarilę, kuri su mama vis kraustosi į naują vietą, kol vieną dieną tenka nebe ramiai susirinkus daiktus kraustytis, tačiau strimgalviais lėkti iš eilinio daugiabučio nežinomame Lietuvos miestelyje, bėgant nuo Jorei nežinomos grėsmės. Ir štai per vieną dieną apsiverčia visas jai pažįstamas pasaulis, nes mama nusprendžia nebe bėgti, o sugrįžti namo. Tik namai pasirodo nėra Lietuvoje, o kažkokiame stebuklingame (bet kartu ir pavojingame) pasaulyje, kuriame galima rasti vienaragių, baltų pūkuotų vizgalų, sparnuotų drakonykščių, bjaurių išvisų… ir žmonių, tarp kurių gali būti kažkas linkintis blogo. Tačiau Jorė Amarilė čia ras ir naujų draugų. Ir galbūt pirmąją meilę.

„Jie tenori tave prisijaukinti, – įkyriai šnabždėjo sveiko proto balselis. – Prisijaukinti kaip laukinį žvėriuką, nepratusį prie žmogaus rankų šilumos.“
„Na ir gerai… — gižiai susiraukusi atsakydavau pati sau. — Aš ne juodasis vienaragis. Ne Atskalūnas Fareblikas. Aš mergaitė. Aš turiu nuolankumo. Tikrai turiu. Ir man reikia ką nors mylėti, kitaip sužiedėsiu kaip duonos kriaukšlys, sutrupėsiu į mažus piktus trupinėlius ir niekas niekada negalės manęs surinkti.“

Tai istorija apie mergaitę, kuri iš savo paprasto, nuobodaus ir tuo pačiu neįprasto gyvenimo patenka į visiškai kitokį pasaulį, kuriame turės išsiaiškinti, kas ji iš tiesų yra.

Ko gero jau supratote, kad tai fantastinė distopinė istorija apie keistą pasaulį su keistu reiškiniu, kuris jį naikina. Už kiekvieno posūkio Jorės vis kažkas tyko, ir sunku suprasti, kas yra draugas, o kas priešas. Tačiau aišku viena – Jorė čia turi suvaidinti svarbų vaidmenį, nors ir pati to dar nesupranta. Nes ją visą laiką kažkas stebi. Šioje knygoje kartu su pasakotojo tekstu skyriaus pabaigoje rasdavau kažkieno tartum kompiuterinius pranešimus, kurie istorijoje aiškumo daug tikrai neįnešė, tik painiodavo keistais moksliškais išsireiškimais ir kodiniais pavadinimais. Kaip žadėjo autorė, čia netrūks sąmokslo teorijų, nes imsi galvoti kas, kaip, su kuo, spėliosi, kas slepiasi tamsoje, įtarinėsi bet kurį ir galiausiai vis tiek baisiai nustebsi!

Pranešimas Nr. 1422
Objekto aklimatizacija vyksta sėkmingai, stebimas laipsniškas pagrindinės veiklos stiprėjimas. Fiksuojamas netikėtas objekto prisirišimas prie anksčiau numatyto apdorotojo. Prašau leidimo įtraukti jį į procesą ir toliau pagal aplinkybes derinti abu veiklos planus. Kol kas smūginės stimuliacijos laikas neapibrėžtas.

Knygoje Tamsa, kuri prabudo rasite naują nuostabų ir iki smulkmenų apgalvotą pasaulį. Ir, nors galėtum pagalvoti, kad jis bus tamsus ir niūrus, šie nauji Jorės namai nupiešti pačiomis šviesiausiomis spalvomis nepaisant artėjančios nelaimės nuojautos. Man ten viskas labai patiko, netgi vaiduokliškas namas miške ar skardis virš Miglų slėnio. Kraštovaizdžio aprašymai išties stebuklingi ir labai jausmingi.

Kvepėjo nenusakomai, saldžiai ir stipriai, net galva svaigo. Dievaži pamaniau, kad tuoj apgirtusi nuo gaivos išdribsiu lauk.

Ko gero labiausiai mane sužavėjo autorės rašymo stilius, be galo turtingas žodynas, porą sykių vertęs netgi įsijungti sinonimų žodyną ir paieškoti tikslios žodžio reikšmės (pavyzdžiui tęva, kas reiškia liekna, laiba). Nepabosdavo netgi aplinkos aprašymai, kadangi vaizdingos kalbos dėka buvo iš tiesų lengva įsivaizduoti tiek vaizdus, tiek kvapus. Visa knyga skaitėsi be galo smagiai ir dėl kartais pamėtomų mums įprastų kasdienybės smulkmenų, kurios “neįsipaišo“ naujame Jorės pasaulyje.

Jei trumpai, tai yra tikrai puiki fantastinė lietuvių autorės istorija, kurią labai malonu skaityti. Kiekviena fantastinio pasaulio smulkmena joje taip apmąstyta, kad klausimų kyla nebent dėl būsimų įvykių Mieste be padangės. Neringa Vaitkutė sugebėjo absoliučiai nustebinti – gerąja prasme – ir privertė su nekantrumu imtis antrosios šios serijos dalies. Tvirtai rekomenduočiau šią knygą visiems, kam patinka knygos apie naujus stebuklingus pasaulius, gera intriga ir nedrąsios meilės istorijos. Nežiūrėkite į rekomenduojamą skaitytojų amžių – ši knyga patiks bet kokio amžiaus jaunimui.

penki

egliosha logo

Laikų pabaiga – Susan EE (knyga)

Pabėgę nuo angelų, Penryn ir Rafas leidžiasi į kelią, ieškodami atsakymų. Jie trokšta rasti gydytoją, kuris padėtų sutvarkyti padarytą žalą. Stulbinami Rafo praeities įvykiai išlaisvina tamsos jėgas ir šios ima grasinti visiems aplinkiniams.

Kai angelai pasiunčia į žmones apokalipsės košmarą, abi pusės stoja į karą. Kas švęs pergalę? Priversti kovoti dėl žemiškos karalystės, Rafas ir Penryn turi pasirinkti: savo giminę ar vienas kitą?


Laikų pabaigaPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: End of Days
Ankstesnės dalys: Angelų įsiveržimas, Pasaulis po to
Serijos pavadinimas: Pernyn ir laikų pabaiga
Patartinas amžius: +15
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, paranormalūs, angelai, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: angelai, demonai
Puslapių skaičius: 384
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis: http://www.susanee.com


Tai yra trečios dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos ir/ar antros dalies, gali rasti spoiler’ių.

Laikų pabaiga tikriausiai ne tik mūsų, bet daugelio mūsų skaitytojų ir šios serijos gerbėjų, buvo pats laukiamiausias visų laikų tęsinys. Man ši istorija tobula nuo pat viršelių iki puslapiuose suguldytų žodžių. Tai yra epiškas finalas, karūnavęs Angelų įsiveržimo knygų seriją.

Visos trys dalys originalo kalba išleistos dvejų metų intervalu, tačiau fanai vis tiek su didžiuliu nekantrumu laukė tiek antros, ties trečiosios dalių. Nustebsite, bet jos kūrybinis procesas yra išties įdomus – pirmiausia ji pasirašo būsimo kūrinio planą, kurį siunčia savo vadinamiesiems “beta skaitytojams“, kad sulauktų jų komentarų, ir štai taip vyksta visas knygos rašymo/perrašymo procesas. Kiekviena dalis tampa vis tamsesne, atskleidžiančia niūrų ir žiaurų postapokaliptinį pasaulį, tačiau autorė teigia, kad tas scenas aprašinėti jai buvo lengviausia.

Trečia dalis, kaip ir antroji, prasideda ten, kur baigėsi ankstesnė. Nors antra knyga lietuviškai išleista 2014 metais, tačiau veiksmas tučtuojau įtraukia atgal, lyg pertraukos nė nebūtų buvę. Rafas atsikovoja savo sparnus, Pernyn randa seserį, ir jie visi kartu bėga iš angelų būstinės. Ši knyga yra tarsi įtemptas veiksmo filmas, kai kiekvienoje scenoje vis kažkas nutinka – viskas tokiu greičiu lekia link pabaigos, kad negalima padėti knygos į šalį, nes paskui sėdėsi ir galvosi, o kas dabar??? Kai jau atrodo, kad nieko naujo nesugalvoti neįmanoma, Susan Ee paneigia tai, ir įmeta mus į dar baisesnį pasaulį, su kraupesnėmis pabaisomis nei iki šiol.

Nepaisant to, Laikų pabaigoje jau gauname daugiau karštos romantikos, bet mažomis dozėmis, kad nepamirštume, kad tai ir meilės istorija. Žinoma, ta meilė yra neįmanoma, nes pasirinkęs Pernyn jis nupuls ir pateks į pragarą, todėl abu veikėjai labai kankinasi dėl to. Tačiau šios sudėtingos sąlygos netrukdo didėti romantiškai įtampai.

– Jei būčiau žmogus, išauginčiau tau gražiausią sodą, – jo balsas skamba visiškai nuoširdžiai. – Geresnį nei kieno nors kito. Jame augtų auksinių ananasų, sultingiausių vynuogių ir skaniausių ridikėlių pasaulyje.

Pagrindinė šios knygos dilema iškyla tada, kai Pernyn ir Rafui tenka rinktis, kurioje pusėje jie kovos. Kaip ir Pasaulyje po to, taip ir šioje knygoje daug lemia angelų politika. Rafas nori grįžti pas angelus, ten jis priklauso, plius jei  negrįš, pasauliui tikrai grės apokalipsė. Pernyn irgi nori apsaugoti šeimą ir kitus žmones, tačiau nenori prarasti Rafo, kuris pasiekus tikslą (angelai palieka Žemę) dingtų kartu su savo bendražygiais. Bet kokiu atveju reikia sustabdyti blogąjį angelą Urielį, dėl kurio gresia žmonijos išnykimas ir jam paklususių angelų nupuolimas.

kur dingo didvyriaiJis nori būti priimtas į angelų pasaulį taip pat, kaip aš trokštu, kad mano šeima liktų saugi. Jei privalėčiau dėl to nudėti keletą angelų, ar taip padaryčiau?
Be abejonės. Ir be galvos skausmo.

Autorė šiame pasakojime aptaria tam tikrus tikėjimo klausimus (krikščionybę, sektantizmą), bet tai daroma neįkyriai ir netgi įdomiai. Ji turi ne tik postapolakaliptinio pasaulio, bet ir pragaro įsivaizdavimą. Originaliai šią seriją turėjo sudaryti 5 knygos, tačiau fanai ir jų nuomonė įtakojo tai, kad Pernyn ir laikų pabaiga tapo trilogija. Todėl rašydama šią dalį ji turėjo į ją sudėti visas savo idėjas, skirtas dar dviems kūriniams, tad gali pasirodyti, kad čia labai daug visko, tačiau tai tik prideda didesnio tempo, skaitai ir neturi nė minutėlės atokvėpio.

Štai kas man labiausiai patiko šioje dalyje – kad už kampo vis kažkas laukia, kai niekas nevyksta taip, kaip suplanuota. Bet nepaisant to Pernyn visus sunkumus ištveria ir eina į priekį. Nuo pirmosios dalies ji pasikeitė, tapo kovinga ir netgi pakeitė savo požiūrį į savo mamą, kuri atrodė buvo nustumta į nuošalę, bet šioje knygoje ji vėl gavo progų pasireikšti kovodama už savo dukteris ir jų gerovę. Džiugu, kad visas dėmesys buvo sutelktas ne į romantinę liniją, o labiau į konfliktą, kilusį atsiradus angelams, sudėtingus jų priesakus ir politiką, labai realų žmonių elgesį dingus visoms taisyklėms.

Buvo tikrai smalsu, kaip viskas išsivynios, nes Susan Ee pasistengė, kad padėtis atrodytų be išeities. Viską užaštrindama ji primėtė nuožmių kovų, šiurpių nutikimų, žmogiškos nevilties ir įspūdingą karą.

Pabaiga man buvo gal kiek neišbaigta, nes kilo kai kurių klausimų, į kuriuos negavau atsakymų, tad manau, kad buvo palikta erdvės galimiems tęsiniams ar šiaip kokiai short story.

Rekomenduoti Laikų pabaigos ko gero net nereikia! Iš šios knygos galite sulaukti daug veiksmo, įspūdingų kovos scenų, netikėtų siužeto vingių, romantikos ir žinoma epiško finalo, kuris nulems visos žmonijos likimą ir sudrebins angelų pasaulį.

Visos dalys:

pirma antra trečia


penki

egliosha logo

After (Kai mes susitikom) – Anna Todd (knyga)

Viskas tekėjo įprasta vaga, bet staiga Tesa ir Hardinas susitiko… Nuo tos akimirkos gyvenimas niekada nebebus toks pat.
Tesa – gera mergina, namuose jos laukia mielas ir patikimas vaikinas. Ji turi tikslą, svajonę ir… motiną, kuri kaip įmanydama stengiasi ją kontroliuoti.
Vos atvykusi į koledžo bendrabutį Tesa susiduria su Hardinu – tatuiruotas pasipūtėlis sutaršytais plaukais iš pradžių ją išgąsdina. Ji turėtų jo vengti ir nekęsti. Taip ir yra, kol atsiduria Hardino kambary. Rodos, jis turi paslaptį, kuri kažkuo Tesą patraukia, o pirmasis jų bučinys įžiebia niekada jos nepatirtą aistrą.
Hardinas, nors nuolat kartoja, kokia Tesa graži, tačiau ne jam skirta, vis pradingsta ir vėl sugrįžta. Nepaisydama atšiauraus jo elgesio ir trokšdama dar geriau jį pažinti, Tesa tiki, kad už melo ir įžūlumo kaukės slepiasi tikrasis Hardino veidas. Kiekvieną kartą vienas kitą atstumdami, jie vis labiau susipainioja savo jausmuose.
Kodėl Tesa stengiasi paminti savo išdidumą ir pakeisti Hardino nuomonę apie tokias geras merginas kaip ji?


AfterPagrindinė informacija:
Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2014 (Lietuvoje 2015)
Originalus pavadinimas: After
Ankstesnės dalys: nėra
Patartinas amžius: +17
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, meilė, erotika
Puslapių skaičius: 592
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: 


autorėAnna Todd yra viena iš autorių, kuriems pasisekė suspindėti wattpad puslapyje tiek, kad jos knygų serija After. Kai mes susitikom buvo pastebėta leidėjų, per pusę metų Anna pasirašė serijos leidybos sutartį, knygos pasirodė 30 šalių rinkose ir tapo pasauliniu bestseleriu! Žinoma kas be ko, kino kompanija Paramount Pictures nupirko šio kūrinio ekranizacijos teises ir jau yra rašomas scenarijus būsimam filmui.

harry
Haris/Hardinas

Autorė kasdien praleisdavo po 8 valandas rašydama savo pirmą knygą After ir talpindama ją wattpad‘e (tiksliau 5 valandos rašymo ir 3 valandos bendravimo su gerbėjais). Kai šio puslapio valdytojai pradėjo rašyti jai laiškus su pasiūlymais paversti jos kūrinį ne vien publikavimu rašytojų ir skaitytojų bendruomenėje, ji netgi nepatikėjo ir neatsakinėjo į laiškus. Wattpad tapo jos agentu ir padėjo pasirašyti pirmąsias sutartis su leidėjais.  Štai kokia sėkmės istorija!

Knygų serija After yra fan fiction kūrinys – autorę įkvėpė One Directions grupė. Visi šios grupės dainininkai yra minimi originale savais vardais, pavyzdžiui Harry Styles – wattpad originaliame pasakojime yra tuo pačiu vardu, tik spausdintame variante jis buvo pervadintas į Hardiną Skotą. Visi šios grupės nariai įkūnija daugiausia blogus berniukus (Niall, Louis, Zayn), išskyrus vieną jų, Liam Payne, kurį Anna pavertė artimu Tesos draugu geriečiu.

Fanai ir kritikai tučtuojau supuolė ir pradėjo lyginti šią knygų seriją su 50 pilkų atspalvių (kuris tikriausiai nustebsite, tačiau yra Twilight fan fiction kūrinys), tačiau autorė teigia, kad jos kūrinys neturi nieko bendra su minėta knyga, kadangi rašo apie žmones, kurių istorijų nepasakoja, apie realius žmones kaip jūs ar aš, kurie turėjo sunkią vaikystę. Tad prieš perkant šią knygą dovanų paauglei būtinai atkreipkite dėmesį į rekomenduojamą amžių, kadangi čia rasite netgi labai atvirų meilės scenų.

Jei esate priklausomi nuo wattpad kaip aš, ši istorija tikrai gali jums kažką priminti, nes kūrinį sudaro daug skyrių, kurie visi yra arba įtempti, arba emocionalūs (juk skaitytoją reikia laikyti ant trumpo pavadžio). Pagrindiniai veikėjai yra gerutė nekalta mergina ir blogo berniuko reputaciją turintis, tatuiruotas ir auskaruotas vaikinas. Dar gauname nemažą dozę erotikos, ir štai jums populiarios wattpad istorijos receptas! 😀 Bet knyga tikrai gera. Duočiau penkis balus, tačiau iki tobulybės trūksta kiek mažiau erotikos (juk tai istorija jaunimui!) ir gal kiek mažiau apimties (97 skyriai?!). Sutikite, priekaištai tikrai ne tokie jau dideli.

Taigi, ši istorija tikrai patiks skaitytojams, kurie pamėgo Aš ir jis. Tikra katastrofa ar Elos ir Mičo paslaptis herojus blogiukus. Hardinas toks ir yra – tatuiruotas, piktas ant viso pasaulio ir rodos nekenčiantis naujokėlės Tesos, vilkinčios ilgus sijonus ir beformes palaidinukes. Bet tarp jų įsižiebia kibirkštis, tik viskas nėra jau taip paprasta. Hardinas yra tikrai sudėtinga asmenybė, turinti daugybę veidų, ir neaišku, kuris yra tikrasis Hardinas. Tad visa jų santykių istorija lyg amerikietiški kalniukai – arba esi viršūnėje, arba pačiame dugne. Ir taip per visą knygą.

viršelis
Lietuviškas viršelis

Prisipažinsiu, pagrindinė veikėja yra nekvaila, daranti teisingas nevaikiškas išvadas, nors už jos veiksmus kartais tikrai norėjosi gerai užmest į kuprą. Tik gal reikėtų pradžiai nušviesti, kad ji, gera mergina, turinti vaikiną ir ateities tikslų, staiga iš niekur nieko susideda su gauja šiurkščių, tatuiruotų veikėjų, kurie jai tikrai nei tinka į draugus, nei apskritai ją už žmogų laiko. Bet Hardinas traukia ją kaip magnetas, o ir jis vis apsisukęs sugrįžta arba išeina palikdamas ją verkiančią.

Hardinas kita vertus yra įdomus egzempliorius, iš kurio gali tikėtis visko. Visiškai rimtai. Vieną akimirką jis linksmas, kitą piktas, trečią kažkam duoda į snukį. Žinoma autorė sušvelnina šį savo veikėją įdėdama jam į rankas klasikos knygą ar kokiu netikėtu gerumo protrūkiu. Pastebėjau, kad kone visi veikėjai šioje knygoje yra vos ne kraštutinumai – arba labai geri, arba labai blogi, viduriuku nesitenkinama.

Galiu pasakyti, kad ši knyga jums arba labai patiks, arba visiškai nepatiks, čia viduriuko taip pat nėra 😀 Nors ištisiniai pakilimai ir nuosmukiai gali sukelti mintis what a hell??? tačiau padėti šios knygos į šalį beveik neįmanoma. Ir jos nepadėsite ilgai, nes nors atrodo, kad už kampo jau kaip ir finišas bus, bet pastebi perskaitęs tik penktadalį knygos. Ir galiu pasakyti, kad pabaiga gali būti kiek nuspėjama, bet ji aprašyta tikrai efektingai, ir kyla vienintelė mintis – noriu antros dalies!

Tolesnės dalys:
serija

keturi permatomas

egliosha logo

Autsaideriai – S.E. Hinton (knyga)

Net keista darosi, kai pagalvoji – ir nuo jos verandos, ir nuo mūsų vidinio kiemo laiptelių matyti tas pats saulėlydis. Gal tie du pasauliai nėra taip jau griežtai atskirti. Saulėlydis abiejuose tas pats.
Niekas nesako, kad gyventi lengva.
Bet griseriai įsitikinę, kad jiems viskas aišku. Jų nuomone, pasaulyje tėra dvi žmonių rūšys – griseriai ir sociai. Sociai turtingi ir jiems viskas leidžiama. Griseriai, priešingai, yra autsaideriai, gyvena ties išlikimo riba ir jiems nuolat gresia pavojai.
Ponis irgi griseris, jam keturiolika. Visi mano, kad jis kietas ir laukinis, tačiau taip nėra. Nuo tada, kai žuvo tėvai, jis pasitiki tik savo broliais ir gauja – užsigrūdinusiais, taisyklių nepripažįstančiais ilgaplaukiais vaikinais griseriais, gyvenančiais prastos reputacijos miesto rajone.
Ponis visada didžiavosi, kad yra griseris, ir buvo pasirengęs dėl savo draugų bet kada susikauti su sociais. Tačiau vienas toks susitikimas baigiasi nelaime…
Po šio įvykio niekas nebegalės likti kaip buvę, ir Ponis galiausiai turės pripažinti, kad myli ir skausmą jaučia visi vienodai, ir sociai nuo griserių skiriasi kur kas mažiau, nei jis manė…


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: The Outsiders
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, drama, mirtis, istorinis romanas
Puslapių skaičius: 208
Pasakotojas: vaikinas
Autoriaus puslapis: http://www.sehinton.com


autorė

S. E. Hinton parašė šią knygą, kai jai tebuvo penkiolika. Jos draugą einant namo užpuolė ir primušė keli sociai, tad ji labai supyko ir savo emocijas sudėjo į pasakojimą, kuris tapo kultine knyga, kuri buvo išeista po trejų metų, kai autorei buvo 18 metų. Knyga iškart tapo sensacija, o vėliau pelnė populiariausio visų laikų jaunimo romano titulą. 1983-iaisiais pagal Autsaiderius buvo pastatytas filmas, kurį režisavo Francis Fordas Coppola. Jame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Tomas Cruise‘as, Mattas Dillonas ir Robertas Lowe‘as.

Ilgai žiūrėjau į šią knygą Knygų klubo sąrašuose, bet prisiruošiau perskaityti ją tik dabar. Kažkada kažkas pamenu prašė apžvelgti daugiau senesnio leidimo knygų, tad pastaruoju metu stengiuosi skaityti tai, ką praleidau dėl fantastinių knygų manijos 😀 Autsaideriai yra istorinis romanas, pasakojantis apie tuos laikus, kai Los Andželas buvo pasiskirstęs į Vestsaidą (turtuolių rajonai, kuriuose gyveno vadinamieji sociai) ir Ystsaidą (vargingai gyvenančių rajonai su juose gyvenančiais griseriais) ir tarp jų vyko žiaurūs karai. Žinau, kad ir dabar yra toks pasiskirstymas rajonais, tačiau tais laikais, kai populiarumo viršūnėse buvo Bitlai ir Elvis Preslis, socialinis pasiskirstymas buvo žiaurus. Karai vykdavo ne tarp vietinių gaujų, o tarp socialinių klasių. Knygoje pasakojama vieno vaikino griserio ir jo draugų iš Ystsaido istorija.

Labai sunku aprašyti šią knygą, kadangi joje yra tikrai daug visko – jau nekalbant apie laikmetį ir socialinį pasiskirstymą, kuris tais laikais (sprendžiant iš pasakojimo) buvo žiaurus – griserių bijodavo netgi mokytojai. Griseriai augindavo ilgus plaukus, kuriuos tepdavo riebiais tepalais, rūkydavo nuo pradinių klasių, gerdavo ir mušdavosi, nešiodavosi peilius ir didžiuodavosi savo kriminaline istorija, kalbėdavo merginoms visokias nešvankybes ir ištisai kariaudavo su sociais. Sociai buvo turčių vaikučiai, kurie iš to visko turėjimo nežinodavo ką beveikti, tad važinėdavo keliese ir puldinėdavo po vieną vaikštančius griserius.

Jie visi buvo vienodo tipo: švariai nusiskutę, apsikirpę pusbitliais; su languotais arba dryžuotais marškiniais, šviesiai raudonom ar rusvom odinėm striukėm ar slidinėjimo striukėm iš medvilnės. Pamatęs gatvėje galėjai pagalvoti, kad susiruošė į kiną. Dėl to žmonės niekad ir nekimba prie socių, o amžinai puola mus. Mes panašūs į chuliganus, o jie atrodo padoriai. Nors iš tikrųjų tai nieko nereiškia. Pusė mano pažįstamų riebaluotų chuliganų yra visai padorūs žmonės, nors esu girdėjęs, kad yra labai daug žiaurių ir šaltakraujiškų socių; bet žmonės sprendžia iš išvaizdos.

gaujaŠtai taip ir prasideda istorija – griserį Ponį einant iš kino užpuola keli sociai. Laimė, jam tai baigiasi sėkmingai, nes išgirdę šauksmus atbėga jo broliai ir gaujos nariai, kurie už kits kitą galvą padėtų. Gauja Poniui ir kitiems yra viskas – draugai, šeima, jie vienas kito nė už ką neišduotų ir niekada nepaliktų. Iš viso jie yra septyniese ir visi visiškai skirtingi. Čia autorė tikrai pasistengė, kadangi nė vieno jų nesumaišytum, kas dažnai pasitaiko kitose knygose, kai stengiamasi sukurti daug veikėjų, bet nesugebama išvystyti unikalių herojų. Tai neabejotinai geriausia knygos dalis, kadangi veikėjai puikiai išvystyti, noriu pasakyti, kiekvienas yra apgalvotas iki smulkmenų – nuo išvaizdos, charakterių, pomėgių, asmeninės istorijos iki šeimos. Ponio gauja, anot autorės, turėjo savo prototipą (ji realiai pažinojo tokią), tad vėliau jiems atrodė, kad buvo rašoma būtent apie juos, tačiau visi personažai buvo išgalvoti, na nebent Ponį, kadangi jis labiausiai panašus į pačią rašytoją, daugelis jo minčių iš tiesų yra jos mintys, abu turi tas pačias vertybes – šeimą, draugus.

Ponis ir DžonisPoniui keturiolika, bet jis jau žino, koks sunkus gali būti gyvenimas. Jį augina šešliolikmetis brolis Limonadas ir dvidešimtmetis Deris, kadangi visi trys yra našlaičiai. Vyresnieji daro viską, kad išliktų visi kartu – rimtasis griežtasis vadovaujantis Deris negalėjo stoti į koledžą, tad dirba stogdengiu, linksmasis gražuoliukas Limonadas iškrito iš mokyklos ir dirba degalinėje. Jie visi myli vienas kitą, tačiau Poniui atrodo, kad Deris, kuris vis šaukia ant jo už užmaršumą ir neatsargumą, jo nemyli, o norėtų atsikratyti, tad jaučiasi šiek tiek nelaimingas. Kitas jauniausias gaujos narys šešiolikmetis Džonis. Jei neturėtų gaujos, Džonis iš viso nežinotų, kas yra meilė ir rūpestis, kadangi nors ir turi tėvus, jie ne tik juos nesirūpina, o dar gerokai atidaužo ir apšaukia. Jis jaunas, tačiau gyvenimo ir žmonių sužalotas, bijantis kiekvieno šešėlio. Likimas taip susiklosto, kad abu jaunikliai įkliūna į bėdą, kuri įtakos daug įvykių. Kai pagalvoji, abu tik vaikai, tačiau turi susidurti su gyvenimo žiaurumais, o turi tik vienas kitą ir savo gaują.

Pagalvojau apie savo situaciją – Deris su Limonadu mano broliai ir abu juos myliu, net ir Derį, nors ir bijau jo; tačiau net Limonadas negalėjo atstoti man tėčio ir mamos. O jie juk mano tikri broliai, ne įvaikinti ar panašiai. Nereikia stebėtis, kad Džonis graužėsi dėl to, kad tikri tėvai jo nemyli. Dalis sugebėjo su tuo susitaikyti, nes buvo iš tokių, kurie gali pakelti bet ką, jis visada buvo kietas ir užsigrūdinęs, o jei kartais ir nebūdavo, tai prireikus iškart toks tapdavo. Džonis gerai kaudavosi ir mokėdavo išlaikyti šaltą galvą, bet buvo jautrus žmogus, o iš to nieko gero, kai esi griseris.

Jei tiesiog skaitytum žodžius nesigilindamas į jų gilesnę prasmę praleistum dar daug svarbaus, kas slypi šioje istorijoje. Nepamatytum, kaip tais laikais baisiai gyveno vaikai, nors tai jie vaizdavo kaip nesibaigiančias linksmybes ir didžiavosi esantys griseriais, tačiau slapčia visi norėjo tapti sociais – kad nereikėtų jaudintis dėl pragyvenimo, kad galėtum būti su mergaite, kuria myli, bet negali, kadangi esi banditas, kad galėtum mokytis koledže, o ne dirbti statybininku. Nors čia pasakojama apie piktą, socialiai ir ekonomiškai suskirstytą laikotarpį, tačiau rasite daug jausmingumo, kuris išspaus ašarą. Knygoje parodoma, ko verta draugystė ir šeima, kaip pasirinkimai ir įsitikinimai, įdėti į ekstremalias to laikmečio sąlygas, gali nulemti gyvenimus.

Be jokios abejonės šią knygą turėtumėte įsidėti į savo “turiu perskaityti“ sąrašą, nes ji privers jus pamilti visus veikėjus – tiek gerus, tiek blogus. Užsienio šalyse ši knyga yra privalomų perskaityti mokykloje kūrinių sąraše, bet manau mokiniai ją skaito su įkvėpimu ir susižavėję, kadangi šios knygos gerbėjų ratas yra labai platus – nuo paauglių iki suaugusiųjų. Ši istorija, nors skirta paaugliams, iš tiesų neturi vienos konkrečios amžiaus grupės. Net skaitantys ją antrą kartą negali atsižavėti. Tiesiog privalu perskaityti.

penki

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Raudonoji karalienė – Victoria Aveyard (knyga)

Maros pasaulis padalytas pagal kraują – raudonieji tarnauja sidabrinio kraujo kilmingiesiems, apdovanotiems antžmogiškomis galiomis. Mara yra raudonoji, gyvena skurdžiame kaimelyje vagiliaudama, kad pragyventų, kol lemties valia atsiduria sidabrinių karaliaus rūmuose. Valdovo, princų ir visų kilmingųjų dvariškių akivaizdoje ji atranda turinti ypatingų galių.
Norėdamas šitai nuslėpti, karalius priverčia Marą apsimesti kitados pamesta kilminga sidabrine ir paskelbia vieno iš savo sūnų sužadėtine. Norėdama išgelbėti namiškius nuo persekiojimo ir savo vaikiną nuo žūties mūšio lauke, ji sutinka apsimesti sidabrinių palikuone ir tapti princo Maveno sužadėtine. Mavenas neabejingas Marai, tačiau vyresnysis jo brolis, pirmasis princas Kalas, regis, irgi žavisi ja…
Mara ryžtasi pasinaudoti naująja savo padėtimi ir pagelbėti raudoniesiems išsivaduoti iš sidabrinių priespaudos. Neatsargus žingsnis gali baigtis mirtimi, nes šiame pavojingame žaidime lemiamas vaidmuo tenka išdavystei.
Septyniolikmetei Marai iš Polių kaimo atrodo, kad jos gyvenime negali būti jokių pokyčių. Vis dėlto likimo vingiai nenuspėjami: po netikėtos pažinties su paslaptingu vaikinu mergina atsiduria sidabrinių rūmuose tarp tų, kurių labiausiai nekenčia. Netrukus sužino, kad jai, nors ir ne kilmingajai, paklūsta ypatinga galia, kelianti grėsmę pačių sidabrinių viešpatavimui. Noromis nenoromis Mara įtraukiama į pavojingus žaidimus. Kas bus laimėtojas šiame keistame nuolatos kariaujančiame pasaulyje, padalytame pagal kraujo spalvą?


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas:Red Queen
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Red Queen
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, distopija, fantastika, romantika, karas
Puslapių skaičius: 408
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis:  http://www.victoriaaveyard.com


autorė

Raudonoji karalienė plačiajame knygų mylėtojų pasaulyje reklamuojama jau nuo praėjusio rudens ir iki pat oficialaus pasirodymo buvo tituluojama kaip laukiamiausia šių metų knyga jaunimui. Ir ne veltui! Išankstinių kopijų skaitytojai mirė iš susižavėjimo, leidyklos visame pasaulyje suskubo pirkti šios knygos leidybos teises, o kino kompanija Universal jau nusamdė scenaristę Gennifer Hutchinson (Breaking Bad), kad ši istorija nukeliautų į kino teatrus. Nors pati Victoria yra scenaristė (tiksliau neseniai baigusi), tačiau džiaugiasi, kad ta “laimė“ rašyti scenarijų teko ne jai, kadangi visa, kas yra knygoje, suspausti, sumažinti ir sukišti į filmą yra tikrai sudėtinga, tad atsikratyti šio darbo jai lyg svajonių išsipildymas.

Victoria Aveyard Raudonąją karalienę parašė būdama vos 24 metų. Nustebote? Aš tai tikrai. Kai buvo išleista pirmoji dalis, antrosios knygos kūrybinis procesas jau ėjo į pabaigą, deja, tęsinio sulauksime tik kitais metais… Jos pačios mėgiamiausi žanrai – jaunimo literatūra, istorinės knygos, nuotykiai, apokalipsė – jei žmonės knygose mirs, ji jas pirks.

Taigi, šioje knygoje žmonės tikrai mirs.

Tikrai neveltui Raudonoji karalienė yra lyginama su Bado žaidynėmis ir Divergente. Kažkas dar prideda ir Atranką, jos elementų taip pat galima rasti. Tad galima pasakyti, kad Victoria Aveyard suplakė didžiausio pasisekimo sulaukusių knygų kokteilį ir gavo dar vieną stulbinančią istoriją jaunimo knygų pasaulyje.

Autorė sukūrė tikrai įdomų pasaulį ir dar įdomesnius jo gyventojus. Būtent dėl pasaulio ši knyga lyginama su Bado žaidynėmis, kadangi jį sudaro du kraštutinumai – vargšai ir turtingieji. Turtingieji gyvena tarsi inkstai taukuose be reikalo švaistydami išteklius (kaip elektra ir pan.), kai tuo tarpu vargšai turi kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio, o jei neišmoksta amato ir negauna darbo, nuo aštuoniolikos visi be išimties imami į armiją. Tačiau turtingus nuo vargšų skiria ne tik turtai, bet ir kraujas. Vargšų venomis teka raudonas kraujas, turtingųjų – sidabrinis. Tačiau turintys sidabrinį kraują yra dar ir ypatingi – jie yra susiskirstę į šeimas, kurių kiekviena turi ypatingų gebėjimų, pavyzdžiui geba judinti metalą, deginti ugnimi ar priversti kažką daryti prieš tavo valią. Vienas sidabrinis lygus dešimčiai raudonųjų.

Mara yra vargšė raudonoji, kurios 18 gimtadienis nenumaldomai artėja, bet ji žino, kad neturi kito likimo, kaip tik būti išsiųsta kariauti sidabrinių karo. Tačiau taip nutinka, kad vieną naktį sutiktas nepažįstamasis ne nubaudžia už vagystę, o parūpina darbą, kuris išgelbėja nuo armijos siaubų. Deja, likimas jai nėra palankus. Visų sidabrinių diduomenės narių akivaizdoje netikėtai atsiskleidžia jos gebėjimas. Tai yra negirdėta neregėta, kadangi raudonieji yra žemesnė rūšis, o sidabriniai kone dievai, tik jie turi ypatingus gebėjimus. Taigi, vedami visokių politinių priežasčių ir slaptų paskatų sidabrinių karališkoji šeima paslepia Marę visiems po nosimi. Raudonąją paverčia sidabrine ir paskelbia sužadėtuves su jaunesniuoju princu Mavenu. Tačiau Marai labiau rūpi princas paveldėtojas Kalas. Tiksliau ją drasko simpatija princui ir neapykanta sidabriniams.

“- Bet mes iš tiesų skiriamės, – to mane išmokė viena vienintelė diena šiame pasaulyje. – Mes nesame lygūs.
Julianas pakumpo.
– Prieš save matau įrodymą, kad tu neteisi.
Matai apsigimėlę, Julianai.“

Ir visame šiame fone formuojasi galingas pasipriešinimas sidabrinių priespaudai, tad Marai teks rinktis pusę ir kuo pasitikėti, o kuo ne. Ar ji sugebės žaisti sidabrinių žaidimą? Kiekviena klaida gali kainuoti daugiau nei galima įsivaizduoti.

Kaip jau galite spėti, čia tikrai rasite meilės trikampį. Marė virtusi sidabrinių princese susižada su Mavenu, tačiau ta sąjunga jai yra netikra, nors jaunasis princas kuo toliau, tuo atrodo geresnis už vyresnį brolį būsimąjį karalių Kalą, kuris apie raudonųjų priespaudą galvoja panašiai kaip žiaurusis jo tėvas karalius. Tačiau jos širdis, kad ir kaip to nenorėtų linksta prie jo. Bet ją slegia pareiga savo tautai, savo šeimai. Ji kaip tikra Katnisė iš Bado žaidynių nori revoliucijos, nori laisvės raudoniesiems. Nors… galima spėti, kad šioje istorijoje yra visas meilės kvadratas 😀

“Mavenas nulydėjo brolį akimis.
– Jam nepatinka pralaimėti. O man… – jis pritildė balsą ir prisikišo taip arti manęs, kad galėjau matyti mažyčius sidabrinius taškelius akyse, – man irgi. Aš tavęs neprarasiu, Mara. Nė už ką.
– Tu niekada neprarasi manęs.
Tai buvo dar vienas melas, abu puikiai supratome.“

rise redTaigi, kaip supratote, šioje knygoje daug dėmesio skiriama priespaudai, kuri primena vergovę. Šiame distopiniame pasaulyje vieni gyvena kaip dievai savo Olimpe, nieko nestokojantys ir nieko nebijantys, o kiti yra tartum vergai, negalintys nieko reikalauti sau, tartum būtų natūralu vergauti, dirbti, kurti ponams, sėdintiems savo spindinčiuose rūmuose ir rezgantiems intrigas. Tad akivaizdu, kad ši istorija turi pasisukti taip, kad sudrebėtų kilmingųjų sostas, o to drebėjimo priežastis bus mergaitė, ir ne bet kokia, o raudonoji. Tačiau pasitikėti negalima niekuo.

Imdama šią knygą į rankas tikrai nežinojau, ko tikėtis, kadangi stengiuosi neskaityti anotacijų, nes kartais jos atskleidžia per daug. Žinojau tik apie kažkokius raudonuosius ir sidabrinius. Kurdama tokį biologiškai neįmanomą fenomeną šioje distopinėje istorijoje autorė sugebėjo mane nustebinti. Ji sugalvojo panaudoti visiškus kraštutinumus ir juos supriešinti. Taigi Mara yra tarsi tampoma už abiejų rankų į skirtingas puses – slapčia viduje vildamasi meilės, bet jausdamasi kalta dėl to. O kur dar naujos galios. Ir nuolat senkantis laikas. Visa tai situaciją knygoje labai apsunkina, taigi, kuo sunkiau, tuo įdomiau!

Galingųjų sidabrinių pasaulis vaizduojamas kaip žiaurus ir pilnas intrigų, todėl savo žaidimą reikia žaisti labai atsargiai. Būtent šios (galima sakyti) rasės išvystymas yra labai įdomus. Visi (ar beveik visi) jie lyg kokie iksmenai, turintys vis kitokių gebėjimų, kurie kurie gali nužudyti, arba bent jau padėti nužudyti. Elitinės šeimos poruojasi tarpusavyje, kad genų dėka jų palikuonys būtų kuo stipresni. Taigi, čia išlenda užuomina į Atranką – tačiau reikia išsirinkti ne mieliausią, gražiausią, mylimiausią merginą, o pačią stipriausią, mirtiniausią. Viskas sueina į politiką, netgi Marės pavertimas sidabrine tėra politinis žingsnis, taigi kam patinka ši sritis – nenusivilsite.

Veikėjai knygoje tikrai labai apgalvoti, kiekvienas jų žingsnis turi priežastį, ar tam tikrą atoveiksmį, be kurio knyga nebūtų tokia gera.

O geriausia joje be jokios abejonės yra pabaiga. Ji triuškinanti. Stulbinanti. Verčianti daužytis širdį lyg žiūrint tikrų tikriausią veiksmo filmą. Ji aprašyta tiesiog tobulai, norisi godžiai skaityti kiekvieną žodį, kad tik nepraleistum nieko svarbaus. Toji pabaiga mėto ir vėto, ir nežinai, kaip viskas užsibaigs, o pasibaigus siaubingai nusimeni. Kadangi užbaigusi knygą tokiu efektingu finalu autorė palieka mus nežinioje dar metams, iki kol pasirodys antroji dalis. Ar bent iki rugsėjo, kai bus išleista šalutinė 100 puslapių istorija Karalienės daina (Queen Song/Red Queen 0.5).

Kaip jau supratote, man Raudonoji karalienė siaubingai patiko. Tiek iš jos tikrai nesitikėjau, taigi bum – dar viena mėgstamiausia knyga nusėdo ant mano knygų lentynos, nekantriai belaukdama kitų dviejų dalių, kurios gerbėjų liūdesiui bus išleistos tik 2016 ir 2017 metais… Skaitydama tiesiog mėgavausi veikėjų išpildymu, gudriai susukta politika, dar gudriau sumąstytu sąmokslu ir netikėta jo atomazga šioje dalyje.

Šią knygą labai tvirtai rekomenduoju visiems, kam patiko Bado žaidynės, kuriems įdomios politinės peripetijos ir geros intrigos. Ir apskritai distopinių istorijų gerbėjai turėtų šią knygą pasižymėti kaip “must buy“ (būtina nusipirkti) ar bent jau “must read“ (būtina perskaityti).

penki3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Kol dar gyva – Jenny Downham (knyga)

Jenny Downham knyga „Kol dar gyva“ pasakoja apie mergaitę, sergančią sunkia liga. Tesai tik šešiolika, ir ji žino, kad greitai mirs… Laiko nedaug, o dar šitiek nepatirta! Tad Tesa sudaro sąrašą dalykų, kuriuos norėtų nuveikti prieš mirdama. Pirmasis jų – seksas, dar narkotikai… na, ir taip toliau.

Tačiau pasirodo, kad gauti viską, ko trokšti, nėra paprasta. O išsipildžiusi svajonė dažnai nuvilia, kuomet pamatai, kad viskas ne taip kaip tikėjaisi. Kartais svarbiausi dalykai pasirodo tie, kuriuos manei esant nevertus dėmesio.
Kad ir koks niūrus atrodytų siužetas, Jenny Downham romanas „Kol dar gyva“ kupinas vilties ir gyvenimo džiaugsmo. Kuomet žinai, kad ateities nebus, paprasti kasdieniai dalykai tampa nuostabūs ir vertingi. Visuomet per daug tikimės iš rytojaus ir nemokame džiaugtis tuo, ką turime dabar. Gyvenimas yra pats nuostabiausias šią akimirką, nes rytojaus gali ir nebūti…


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2011
Originalus pavadinimas: Before I Die
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +14
Žanras: drama, romantika, mirtis, jaunimo literatūra
Puslapių skaičius: 296
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: 


autorėJenny Downham buvo britų aktorė, tačiau metė šį amatą gimus sūnui ir pradėjus rašyti knygas paaugliams. Rašymas jau tarsi improvizacijų teatras – autorė susikuria veikėjus, tada žiūri, kur jie nuves. Rašytoja saugo kompiuteryje kiekvieno veikėjo aprašus, tobulindama juos, jei sugalvotų jais “žaisti“ – rašosi ką jie mėgsta valgyti, kokios jų viltys ir baimės. Nebūtina visa tai panaudoti istorijoje, bet tai padeda suprasti, kokie veikėjai yra. Ji turi įpratimą viską piešti kasdieniškai, tačiau su aplinkkeliu. Kaip ji teigia, Kol dar gyva yra apie mirštančią merginą, knyga iš tiesų yra tyrimas apie tai, ką reiškia būti gyvam. Ji siekia parašyti gerą istoriją, kuri priverstų skaitytojus galvoti.

Kol dar gyva – debiutinis Jenny Downham kūrinys, pelnęs jai ne vieną nominaciją ir apdovanojimą ir netgi tapęs filmu Now Is Good, o Tesą įkūnijo žymioji Dacota Fanning. Autorė du metus rašė dienoraštį už Tesą, kas rytą aprašinėdavo praėjusią dieną taip, tarsi ją būtų nugyvenusi Tesa. Taigi autorė vaikščiodavo po parką ir mastydavo kas būtų, jei tai būtų paskutinė jos rudens diena, jei gertų paskutinį kavos puoduką, ar jos skonis būtų kitoks? Ji šiek tiek apsimetė Tesa, gyveno jos gyvenimą, tad po dviejų metų, pabaigus knygą, buvo sunku atsisakyti šio įpročio – nebeapsimesti.

Jeigu skaitėte Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos, bet dėl kažkokių priežasčių knygos Kol dar gyva anksčiau nebuvote paėmę į rankas – privalote susirasti ją ir perskaityti. Žinoma, tai du visiškai skirtingi kūriniai, atskleidžiantys du skirtingus požiūrius į šeimą, mirtį ir mirimą.

Esminis skirtumas tarp šių dviejų pasakojimų – stilius. John Green papasakojo savo istoriją su optimizimu ir humoru, tuo tarpu Kol dar gyva persunkta atviro realizmo visame kame.

“Tai tikrai nutiks. Man sakė, bet niekas nemanė, kad įvykiai klostysis taip greitai. Tikrai niekada nebegrįšiu į mokyklą. Niekada. Niekada neišgarsėsiu ir nepaliksiu nieko vertinga. Niekada neįstosiu į universitetą ir nedirbsiu. Nepamatysiu, kaip užaugs brolis. Nekeliausiu, neužsidirbsiu pinigų, nevairuosiu, neįsimylėsiu, neišsikraustysiu iš namų ir nenusipirksiu namo.
Štai kokia tikrovė, ji tokia.“

Septyniolikmetė Tesa serga leukemija, ir žino, kad jos laikas šiame gyvenime baigiasi. Ir ji tai priima su pykčiu ir neviltimi. Tačiau kol dar gyva, ji nori kai ką nuveikti. Kai ką, ką jos manymu privalo padaryti kiekvienas normalus sveikas paauglys – pasimylėti, pamėginti narkotikų, įvykdyti nusikaltimą ir t.t. Tačiau besivystant istorijai ir vis mąžtant laikui Tesa supranta, kad galbūt nori visai ne to. Kad nori kažko giliau, o ne vien paviršutiniško trumpalaikio potyrio, kuris galbūt netgi nebus malonus.

Kaip sakiau anksčiau, iš tiesų tai knyga apie buvimą gyvu, ką mes gauname iš to ir ką galime prarasti. Gyvenimas susideda iš milijardų mažyčių smulkmenų, kurių pilna knygoje.

tesa ir adomas
Tesa ir Adomas

“Atsisėdu lovoje ir žiūriu, kaip Zoja rausiasi mano drabužių spintoje. Man atrodo, ji turi planą. Štai kodėl Zoja šauni. Bet geriau tegul paskuba, nes mintys jau sukasi apie tokius dalykus kaip morkos. Ir oras. Ir antys. Ir kriaušės. Aksomas ir šilkas. Ežerai. Pasiilgsiu ledo. Ir sofos. Ir svetainės. Ir to Kelo mėgstamų stebuklingų triukų. Ir baltų daiktų – pieno, sniego, gulbių.“

Istorijos eigoje ji keičiasi, kaip ir aplink ją esantys veikėjai. Iš pradžių ji buvo tikrai erzinanti paauglė, ignoruojanti tai, kad jos liga įtakoja ir taip sudėtingą šeimos gyvenimą. Heizelė Greisė John Green knygoje palyginus lyg koks angelėlis ant debesies grojantis arfa 😀 Tesa gerokai trumpina gyvenimą ja besirūpinančiam tėvui, kuris visko atsisakė, kad galėtų ja pasirūpinti. Atrodo ji nepastebi, kad jos liga ir išsišokimai visiškai nustumia į šoną mažesnį brolį, kuriam taip pat reikia dėmesio.

Jos geriausia draugė Zoja irgi neypatingai simpatiško būdo, vis prikaišiojanti ir šiaip susitelkusi į tai, ko nori ji. Zoja įneša į istoriją nemažai negatyvizmo ir pykčio, tačiau ji taip pat yra tarsi koks Tesos varikliukas, varantis judėti, verčiantis norėti ne tik gulėti susirangius lovoje ir laukti mirties.

Net nežinau, kurią akimirką viskas pasikeičia, ko gero, kai į sceną žengia kaimynas vaikinas Adomas. Jis yra to tipo, kurį lengva pamėgti, kadangi tai kone tobulas vaikinas, nors ir turintis savų problemų. Bet jo pasirodymas istorijoje pakeičia visą galimą istorijos tėkmę ir pakreipia ją visiškai kita linkme, įnešdamas džiaugsmo ir vilties. Tik jo dėka likęs Tesos gyvenimas persisuka, ir ji supranta, kad jos norai buvo menki ir pradeda juos keisti. Kai kurie jo poelgiai tikrai verčia pamilti šį veikėją ir žinoma šiek tiek gailėti, kadangi kiekvienam mylinčiam žmogui būtų baisu stebėti, kaip miršta kitas.

Romantinė linija šioje istorijoje yra savotiškai graži ir saldžiai karti. Norisi Tesai suteikti viską, ko ji neteko dėl savo trumpo gyvenimo, įskaitant meilę. Tačiau tai tikrai drasko skaitytojo širdį, kadangi ta meilė yra iš anksto pasmerkta…

Autorės rašymo stilius kiek… sakyčiau šizofreniškas. Vietomis netgi šiurpinantis. Tesa piešiama šiek tiek išprotėjusi, jos paistalionės realiai tikrai gąsdintų, o apie mintis netgi nekalbu. Gal todėl ir nedaviau penkių kačiukų, nes nemėgstu tokių psichologiškai gąsdinančių knygų, juk vien ko verta tokia citata:

“Pakelčiau kilimą ir nusitempčiau jį po grindimis, prie namo pamatų. Mylėtumės tarp kirminų. Mano pirštai pasiektų jam net po oda.“

Brrr… Bet tokie išsireiškimai leidžia suprasti, kaip giliai jaučiame mus supantį pasaulį, kad mirties akivaizdoje norėtume visą jį susidėti į save ir būti tikri, kad kažką su savimi išsinešime. Finalinė scena apskritai buvo kažkas tokio. Skaitant galvojau, kaip viskas baigsis, ar autorė užbaigs knygą taip, kaip užbaigė. Pabaiga tikrai buvo sukrečianti, verčianti susimastyti ir apskritai trukdanti skaityti per greitai bėgančias eilutes. Kaip ir sakiau, tiesmukas realizmas be jokių blizgučių ir užraitymų.

Tai knyga, kuri patiks tikrai ne visiems, kas nemėgsta pernelyg realistiškų ir kiek niūresnių istorijų gal netgi nerekomenduočiau jos. Aš skaičiau neatsiplėšdama, tai buvo tikrai kažkas kitokio, išsiskiriančio iš visos masės.

 

keturi

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Tigro beieškant – Colleen Houck (knyga)

knygos apžvalga

Viltis. Tikėjimas. Aistra.

Kaip toli eitum, trokšdamas išlaisvinti tą, kurį myli?

Kelsės Heis aštuonioliktoji vasara buvo išties beprotiška. Be to, kad jai teko keliauti Indijos džiunglėmis ir kautis su beždžionėmis, ji netikėtai pamilo Reną – jauną princą, kuriam jau… trys šimtai metų.

Kai netikėtai ištikusios grėsmės ir pavojai ją vėl privers leistis į kelionę po Indiją, šįkart su Reno broliu Kišanu, ji ims dvejoti dėl savo likimo. Reno gyvybė kabo ant plauko – ant plauko kabo ir Kelsės širdies reikalai. Ar jai pavyks žengti dar vieną žingsnį ir panaikinti seną indišką prakeiksmą?


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Quest
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija
Puslapių skaičius: 544
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėColleen Houck knygų serija apie tigrus susilaukė tokios sėkmės, kad pati išleido ji tik pirmąsias dvi dalis – Tigro užkeikimą ir Tigro beieškant (el. formate), tada ją pagriebė agentai ir leidyklos ir nebepaleido. Jos teigimu, pats kiečiausias dalykas buvo išvysti didžiulį savo knygos plakatą.

Pati užkeikimo idėja jai šovė prisiminus pasaką Gražuolė ir pabaisa, tada pagalvojo pabaisą paversti tigru, tigras vedė į Rusiją, bet galiausiai istorija pasuko į Indiją ir indiškus mitus apie tigrus. Va kiek vingių visokių buvo, kol užgimė pirma knyga. Pati autorė teigia, kad labiausiai ją įkvėpė būtent Saulėlydžio saga dėl “švarios“ romantikos ir to, kad iki galo nebuvo aišku, ką pasirinks pagrindinė herojė (gal kažkam). Jai patinka, kad taip iki pat galo galima išlaikyti intrigą ir galiausiai nustebinti.

Kai pirmąją dalį sulyginau su pasaka, tai antroji knyga… ji tikrai labai supainiota ir kelianti daug emocijų. Ši istorijos dalis supina pasakas su paauglių literatūra. Net sunku papasakoti neišduodant siužeto, tačiau patikėkite, paimsite šią storą ir atrodo niekad nesibaigsiančią knygą ir suskaitytsite jei ne vienu prisėdimu, tai dviem tikrai.

Nežinau, kaip tai įmanoma, bet šioje Tigrų sagos dalyje dar daugiau veiksmo ir pavojų. Tiesa, pirmoji šios knygos dalis tarsi “iškrenta“ iš bendro stiliaus, nes veiksmas vyksta Oregone, kur iš Indijos palikusi Reną sugrįžta Kesė. Taip, knyga prasideda ten, kur pasibaigė buvusioji – pagrindinė veikėja grįžta namo į Valstijas, kad sudėliotų savo gyvenimą iš naujo. Ji pradeda mokytis universitete, pradeda susitikinėti su vaikinais, bet negali pamiršti savo princo Reno. Ji jo ilgai laukia, ir kai galiausiai pasirodo (nagi, kaip gi nepasirodys?), jis kovoja su kitais kavalieriais dėl Kelsės meilės. Vėliau prie jų prisideda ir Kišanas, Reno brolis, tačiau netrukus įvyksta kai kas, kas priverčia kompaniją išsiskirti. Kaip suprantate iš viršelio ir anotacijos, šioje dalyje gauname progą pažinti Kišaną. Jis su Kelse toliau vykdo savo užduotį – atkeikti brolius princus. Ši porelė grįžta į Indiją ir toliau keliauja per stebuklingas ir pavojingas vietas, kur patiria begalę nuotykių. Čia išnaudojama taktika pašalinti pagrindinį vaikiną iš istorijos, kad būtų suteikta proga pasireikšti kitam.

tigraiTigro beieškant knygoje autorė pasistengė pindama meilės trikampį. Kai pirmoje dalyje tik galėjai nuspėti kas bus, tai čia viskas kaip reikiant įsisiūbuoja, ir gerokai suvelia tiek Kelsės, tiek skaitytojų mintis ir padalina gerbėjus į dvi stovyklas – Team Ren ir Team Kišan. (Kurį palaikote jūs?). Visas šitas reikalas gerokai pamėto į šonus skaitytoją, nes rašytoja moka labai įtaigiai pasukti mus ten, kur reikia jai, taip klaidindama ir vedžiodama mus už nosies ir galiausiai palikdama vidury niekur, pasimetusius ir trypiančius kojomis iš piktumo. 😀 Palikus veikėjus dviese atsiskleidžia kiek kitokia Kišano pusė. Tad mes puldinėjam iš vieno krašto į kitą svarstydami, ką pasirinktume veikėjų vietoje. Šioje dalyje rasite tikrai nemažai klausimų, ką rinktis.

– Aš susigrąžinu žmogiškumą gabalėlis po gabalėlio. Tigru būti lengva; būti žmogumi – sunku. Turiu bendrauti su žmonėmis, sužinoti apie gyvenimą ir surasti būdą, kaip susitvarkyti su praeitimi.

Reno gausite mažokai, bet kiek bus, tiek pakaks jam pamilti ir ilgėtis. Colleen šį veikėją sukūrė tiesiog tobulą – gražų, nuoširdų, mylintį, romantišką, sąžiningą, gailestingą, atjaučiantį, dosnų -, tad intriga susukta, ir nustūmus visus nuotykius ir pavojus į šalį žiūrim akis išpūtę ir klausiam, tai kurį rinksies, Kelse??? Sekančioje dalyje žadama daugiau Reno, tad bus tikrai įdomu, kaip viskas išsipainios. O gal netgi atvirkščiai, nenustebčiau.

Pagaliau ir Kelsė čia paaugs mūsų akyse. Pirmoje knygoje ji vis kėlė sumaištį vandens stiklinėje, o čia ji jau daug ryžtingesnė, auga jos pasitikėjimas savo jėgomis ir noras tapti savarankiškesne, tad ją pamėgti daug lengviau.

Renas neturėjo jokių trūkumų. Tiesmukai kalbant, jis buvo baltasis katinas, Kišanas – juodasis. Bėda buvo ta, kad aš nežiūrėjau į Kišaną taip, kaip į Reną. Kišanas taip pat buvo mano didvyris. Jie abu buvo sužeisti. Jie abu kentėjo. Ir Kišanas tikrai nusipelnė laimingo bilieto, lygiai taip, kaip ir Renas.

Kam dedu minusiuką ir už tai atimu vieną kačiuką – kad gali pasirodyti per daug visų tų mitų ir naujos informacijos. Tikrai jaučiasi, kad autorė stipriai domisi įvairių šalių mitologija, legendomis ir literatūra, kadangi čia ohoho, kiek visko galima rasti, kartais mažiau yra geriau. Na bet už fantaziją tikrai galima paploti, nes užduotys ir visokie sunkumai tikrai negirdėti, o aprašymai primena veiksmo filmo ištraukas.

Tiesa, jei jau kalbame apie veiksmą, tai man pasirodė įdomi rašytojos strategija aprašyti įvykius. Daugelis autorių aprašo veiksmus, ką darys herojai, maždaug nueisim taip, paimsim tą, o pakeliui veikėjams nutiks kažkas netikėto. Nea, Colleen žaidžia kitaip. Ji dažnai ne tik kad neišduoda smulkmenų (nagi, kaip gali nepasakyti bendražygiui kur eisit ir ką darysit, o tik numeti – einam, aš žinau ką reikia?), bet dar ir veiksmo metu supina viską taip, kad nesupranti, kas nutiko, ir tik paskui perpasakojant įvykius paaiškėja kas, kaip ir kodėl buvo daroma ir kokia buvo atomazga. Žodžiu pasilieka vyšnią ant pačio torto viršaus, o tau telieka įsijungti lempą ir mintyse sau kartoti, kad čia jau tikrai paskutinis skyrius šįvakar. O puslapių skaičius šioje knygoje įspūdingas gi, kai jau atrodo, kad va, viskas, jau tuoj pabaiga, pamatai, kad dar likę bent ketvirtadalis neįveikta.

Šios dalies pabaiga buvo ne visai netikėta, buvo galima nuspėti, kas nutiks, bet vis tiek ji labai drasko širdį ir pasuka istoriją kitu keliu užduodama galybę klausimų, kas gi bus ateity. Pabaigus knygą kilo vienintelė mintis – kaip? Na kaip reikės išlaukti tęsinio?! Nepaisant kai kurių nepatikusių detalių ši istorija taip įtraukia, kad norisi plaukus nusirauti, nes dabar reikės ilgai kankintis ir laukti trečiosios dalies.

Šią dalį perskaičiau tikrai greitai, nors puslapių skaičius įspūdingas, tačiau buvo labai įdomu, istorija, veiksmas ir herojų vaizdavimas įtraukė ir sukėlė nemažai emocijų, ką galima įvertinti kaip geros knygos požymį. Pabaigus knygą užsimaniau tučtuojau gauti tęsinį, deja, anglų kalba tokių storų ir sudėtingos kalbos knygų neįveikčiau, tad teks kankintis ir laukti. Tad labai rekomenduočiau Tigro beieškant visiems nuotykių, fantastikos ir meilės trikampių mėgėjams – šioje knygoje to tikrai netrūks.

Šios serijos knygos lietuvių ir anglų kalba:

serija


4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685