Knyga: Pianistė iš vienos – Mona Golabek ir Lee Cohen

pianistė iš vienos

Pagrindinė informacija:

Originalo kalba:  anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2017 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Alma littera Originalus pavadinimas: The Children of Willesden Lane Serijos pavadinimas: nėra Dalis serijoje: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: nuo 13 metų Vertė: Daiva Krištopaitienė Žanras / amžiaus kategorija: paauglių literatūra, memuarai Galimi siužeto raktažodžiai: tikra istorija, holokaustas, Anglija, Hitleris, Viena, pianinas, muzika, Antrasis Pasaulinis karas, žydai, mirtys, karas, šeima, draugai, išgyvenimas Puslapių skaičius: 208 Pasakotojas: mergina Apdovanojimai/ įvertinimai: Sydney Taylor Book Award Iliustracijos/žemėlapiai: yra pateiktos nespalvotos šeimos nuotraukos Papildomai: yra interviu su knygos autorės dukterimi, diskusiniai klausimai ir užduotys, holokausto chronologija Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: nėra Įvertinimas:  nevertinu, nes tai tikra istorija


Skaityti toliau “Knyga: Pianistė iš vienos – Mona Golabek ir Lee Cohen“

Stiklo kalavijas – Victoria Aveyard (knyga)

Maros kraujas raudonas kaip prasčiokų, bet ji turi gebėjimų, būdingų kilmingiesiems sidabriniams: gali valdyti žaibą. Dėl to mergina tampa grėsmingu ginklu, jos gviešiasi karaliaus rūmai.
Valdžios atstovai tvirtina, kad tokie kaip Mara nepasižymi jokiais gebėjimais, kad ji tėra apgavikė, bet pasprukusi nuo princo Maveno, niekingo išdaviko, mergina sužino pribloškiančią tiesą: ji ne vienintelė tokia.
Persekiojama kerštingojo Maveno, pasiskelbusio karaliumi, Mara ryžtasi surasti kitus pusiau raudonuosius, pusiau sidabrinius kovotojus ir įtraukti juos į maištą prieš engėjus.
Jos pasirinktas kelias pavojingas, žengdama juo, mergina rizikuoja tapti tokia pačia pabaisa kaip tas, kurį ji siekia įveikti.
Ar išvydusi, kiek gyvybių kainuoja maištas, Mara ims dvejoti ? O gal klasta ir apgaulė užgrūdins ją?


stiklo kalavijasPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016
Originalus pavadinimas: Glass Sword
Ankstesnės dalys: Raudonoji karalienė
Serijos pavadinimas: Raudonoji karalienė
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, distopija, fantastika, romantika, karas
Puslapių skaičius: 448
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis:  http://www.victoriaaveyard.com


autorė

Raudonoji karalienė su trenksmu įsiveržė į jaunimo knygų mylėtojų pasaulį ir visus pavergė savo universalumu ir veiksmu. O jos pabaiga buvo tikrų tikriausias sprogimas! Tad sėdėti ir laukti metus antros dalies buvo tikra kankynė… Bet, kai pagalvoji, kad šitaip bus dar du kartus, norisi daužyt galva į sieną, nes iš trilogijos serija virto keturių dalių epu, kurio kiekviena knyga išeis vis kitais metais.

Mėgstamiausias autorės užsiėmimas rašant šią seriją yra pasaulio kūrimas. Jai svarbu “atidirbti“ visas jo smulkmenas, kad skaitytojas būtų kuo labiau įaudrintas. “Stiklo kalavijui“ Victoria prisibraižė krūvą žemėlapių, nes šioje dalyje Marė, Kalas ir visa likusi kompanija daug keliauja. Kadangi šis pasaulis yra postapokaliptinis, jis kuriamas remiantis egzistuojančiomis struktūromis.

Tai yra antros dalies apžvalga. Dėl šios priežasties tie, kurie neskaitė pirmosios, gali rasti spoiler’ių.

Taigi, kas skaitė pirmąją dalį, prisimena, kad ji baigėsi didžiuliu posūkiu ir išvertė mus iš klumpių taip galingai, kad perskaičiusi knygą tučtuojau puoliau visiems skelbti, kad tai geriausia, ką perskaičiau per… na, sakykime, tai buvo viena geriausių pabaigų, kokias tik buvau skaičiusi. Victoria Aveyard netgi yra laikoma pabaigų karaliene, nes patikėkit, kai perskaitysite “Stiklo kalaviją“, apsivošit iš naujo.

Mara su Kalu priversti bėgti nuo Maveno ir visų, kas yra matę jų veidus skelbimuose. Tačiau jie negali sėdėti ir slėptis, kai ir jie, ir Mavenas žino apie naujuosius žmones – raudonuosius su sidabrinių galiomis. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Kalas yra sidabrinis, ir Mara jaučia, kad jis gali bet kada pasitraukti, nes tai ne jo kova, jo tikslas tik atkeršyti broliui ir pamotei už tėvo mirtį.

Aš buvau kardas, gimęs iš žaibo ir Kalo ugnies – ne tik Kalo, ir Maveno. Vienas mane jau išdavė, kitas galėjo išduoti bet kurią akimirką. Vis dėlto būgštavau, kad man plyš širdis.

Šioje dalyje man labiausiai įstrigo Maros, kaip veikėjos, arkos vystymasis. Ji tiesiog grimzta į savigailą,  tamsias emocijas ir yra slegiama kaltės jausmo už visus nužudytuosius, kurie žuvo dėl jos kaltės. mavenasTokias mintis su didžiuliu pasimėgavimu kursto Mavenas siųsdamas jai žinutes ir palikdamas po savęs mirusių naujųjų žmonių šleifą. Mavenas tarsi koks piktasis vaiduoklis visur persekioja veikėjus, ypač paveikdamas Marą ir Kalą, kurių atmintyje jis vis dar gerutis vaikinukas, kokiu buvo iki mirė karalius. Autorė teigia, kad Mavenas yra jos mėgstamiausias veikėjas rašant, nes jis yra sudėtingas ir visus giliai paveikia – visi sukasi aplink jį lyg apie saulę.

Mara yra šios istorijos ašis, nes viską pasakojant iš jos perspektyvos atrodo, kad ji viską neša ant savo vienos pečių, ji daro visus sprendimus. Bet ji elgiasi taip, kad norisi užmest per kuprą ir liepti atsimerkti ir apsižvalgyti aplinkui. Ji taip susitelkusi į save, kad atstumia kitus žmones, visi jos arba bijo, arba nemėgsta. Tiesiog sunku buvo įžiūrėti kokią geresnę šios veikėjos savybę, nes autorė spalvas taip nutamsino, kad tiesiog nebežinau, ko tikėtis toliau. Pakito netgi jos moralinės vertybės, įsitikinimai. jos paaugliškas pesimizmas persisunkė rūmuose išmoktu šaltumu, Maveno išdavystė ko gero paveikė ją labiau nei Kalą.

Įsistebeilijau į nublizgintą metalą, apžiūrėjau savo atspindį. Ta mergina – Mara, Marena, žaibų mergaitė, raudonoji karalienė ir visiškas niekas – atrodė ir pažįstama, ir svetima. Lyg išskaptuota iš akmens, griežtų bruožų, su standžiai supinta kasa ir sumizgusiais randais ant kaklo. Ne septyniolikmetė, bet ne pusamžė, sidabrinė ir ne sidabrinė, raudonoji ir ne raudonoji, žmogus ir ne žmogus.

raudonoji karalienėNetgi meilės linija šioje dalyje kažkaip išsikraipė… keisti sprendimai buvo šioje vietoje, nes norėjosi tos romantikos, intrigos, bet viskas tik dar labiau susipainiojo, todėl kita dalis turėtų būti be galo įdomi, nes autorė išdavė, kad joje bus santykių augimo, tačiau neišduodama, kurių veikėjų. Plius išvysime du naujus mėgstamiausius autorės veikėjus.

Kalbant apie naujus veikėjus – šioje knygoje jų yra tikrai nemažai, nes Mara juk pabėga su pasipriešinimo kariais ir ieško naujųjų žmonių. Kaip bebūtų gaila, tačiau jie išvystyti skurdžiai, įsimintinesnė galbūt Kamerona dėl savo pykčio ir išsakytos didelės dalies tiesos apie pasipriešinimą, o daugiau… Mara, Mara, Mara… Ji ir jos jausmai karaliauja knygoje.

Kažkas rašė, kad bus labai įdomu sužinoti mūsų nuomonę apie knygą, tai galiu pasakyti, kad nesupratau, ar ji man labai patiko, a šiek tiek nepatiko, nes buvo ir tai, ir tai. Nusivyliau pagrindinės veikėjos nuosmūkiu. Skaičiau ilgai ilgai, nes na net nebegalėjau atlaikyti nuolat tvyrančios įtampos, kad  kažkas išduos, iš už kampo iššoks priešai ar kažkas paukšt, ir pagaus veikėjus. Bet sutinku, kad viskas susukta nesveikai gerai, ir niekad nežinai, kas laukia kitame puslapyje. Autorė būtų tikrai superinė scenaristė, jei dirbtų pagal specialybę.

Pabaigoje Victoria Aveyard vėl sukūrė tokią sprogdinančią kulminaciją, kad uch! Jos kuriamos kovos scenos neįtikėtinos. Bet pati pabaiga mane labai supykdė ir nuvylė, nes ta įtampa, kurią viso pasakojimo meto kurstė autorė, tiesiog smogė man į veidą. Bet iš kitos pusės galima sakyti, kad tai yra labai gerai, nes gebėti užkurti tokią emociją geba ne kiekviena knyga. Bet man to buvo per daug. Bet kokiu atveju trečios dalies lauksiu ne mažiau, nei laukiau “Stiklo kalavijo“.

Skaitėte pirmą dalį? Patinka nepagražintas veiksmas, kupinas mirčių ir žiaurumų? Mėgstate veiksmo filmus ir įtemptus trilerius? Dievinate “X menus“, “Sostų žaidimą“, “Bado žaidynes“, “Gladiatorių“? “Stiklo kalavijas“ kaip tik jums!

keturi permatomas

egliosha logo

Raudonoji karalienė – Victoria Aveyard (knyga)

Maros pasaulis padalytas pagal kraują – raudonieji tarnauja sidabrinio kraujo kilmingiesiems, apdovanotiems antžmogiškomis galiomis. Mara yra raudonoji, gyvena skurdžiame kaimelyje vagiliaudama, kad pragyventų, kol lemties valia atsiduria sidabrinių karaliaus rūmuose. Valdovo, princų ir visų kilmingųjų dvariškių akivaizdoje ji atranda turinti ypatingų galių.
Norėdamas šitai nuslėpti, karalius priverčia Marą apsimesti kitados pamesta kilminga sidabrine ir paskelbia vieno iš savo sūnų sužadėtine. Norėdama išgelbėti namiškius nuo persekiojimo ir savo vaikiną nuo žūties mūšio lauke, ji sutinka apsimesti sidabrinių palikuone ir tapti princo Maveno sužadėtine. Mavenas neabejingas Marai, tačiau vyresnysis jo brolis, pirmasis princas Kalas, regis, irgi žavisi ja…
Mara ryžtasi pasinaudoti naująja savo padėtimi ir pagelbėti raudoniesiems išsivaduoti iš sidabrinių priespaudos. Neatsargus žingsnis gali baigtis mirtimi, nes šiame pavojingame žaidime lemiamas vaidmuo tenka išdavystei.
Septyniolikmetei Marai iš Polių kaimo atrodo, kad jos gyvenime negali būti jokių pokyčių. Vis dėlto likimo vingiai nenuspėjami: po netikėtos pažinties su paslaptingu vaikinu mergina atsiduria sidabrinių rūmuose tarp tų, kurių labiausiai nekenčia. Netrukus sužino, kad jai, nors ir ne kilmingajai, paklūsta ypatinga galia, kelianti grėsmę pačių sidabrinių viešpatavimui. Noromis nenoromis Mara įtraukiama į pavojingus žaidimus. Kas bus laimėtojas šiame keistame nuolatos kariaujančiame pasaulyje, padalytame pagal kraujo spalvą?


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas:Red Queen
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Red Queen
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, distopija, fantastika, romantika, karas
Puslapių skaičius: 408
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis:  http://www.victoriaaveyard.com


autorė

Raudonoji karalienė plačiajame knygų mylėtojų pasaulyje reklamuojama jau nuo praėjusio rudens ir iki pat oficialaus pasirodymo buvo tituluojama kaip laukiamiausia šių metų knyga jaunimui. Ir ne veltui! Išankstinių kopijų skaitytojai mirė iš susižavėjimo, leidyklos visame pasaulyje suskubo pirkti šios knygos leidybos teises, o kino kompanija Universal jau nusamdė scenaristę Gennifer Hutchinson (Breaking Bad), kad ši istorija nukeliautų į kino teatrus. Nors pati Victoria yra scenaristė (tiksliau neseniai baigusi), tačiau džiaugiasi, kad ta “laimė“ rašyti scenarijų teko ne jai, kadangi visa, kas yra knygoje, suspausti, sumažinti ir sukišti į filmą yra tikrai sudėtinga, tad atsikratyti šio darbo jai lyg svajonių išsipildymas.

Victoria Aveyard Raudonąją karalienę parašė būdama vos 24 metų. Nustebote? Aš tai tikrai. Kai buvo išleista pirmoji dalis, antrosios knygos kūrybinis procesas jau ėjo į pabaigą, deja, tęsinio sulauksime tik kitais metais… Jos pačios mėgiamiausi žanrai – jaunimo literatūra, istorinės knygos, nuotykiai, apokalipsė – jei žmonės knygose mirs, ji jas pirks.

Taigi, šioje knygoje žmonės tikrai mirs.

Tikrai neveltui Raudonoji karalienė yra lyginama su Bado žaidynėmis ir Divergente. Kažkas dar prideda ir Atranką, jos elementų taip pat galima rasti. Tad galima pasakyti, kad Victoria Aveyard suplakė didžiausio pasisekimo sulaukusių knygų kokteilį ir gavo dar vieną stulbinančią istoriją jaunimo knygų pasaulyje.

Autorė sukūrė tikrai įdomų pasaulį ir dar įdomesnius jo gyventojus. Būtent dėl pasaulio ši knyga lyginama su Bado žaidynėmis, kadangi jį sudaro du kraštutinumai – vargšai ir turtingieji. Turtingieji gyvena tarsi inkstai taukuose be reikalo švaistydami išteklius (kaip elektra ir pan.), kai tuo tarpu vargšai turi kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio, o jei neišmoksta amato ir negauna darbo, nuo aštuoniolikos visi be išimties imami į armiją. Tačiau turtingus nuo vargšų skiria ne tik turtai, bet ir kraujas. Vargšų venomis teka raudonas kraujas, turtingųjų – sidabrinis. Tačiau turintys sidabrinį kraują yra dar ir ypatingi – jie yra susiskirstę į šeimas, kurių kiekviena turi ypatingų gebėjimų, pavyzdžiui geba judinti metalą, deginti ugnimi ar priversti kažką daryti prieš tavo valią. Vienas sidabrinis lygus dešimčiai raudonųjų.

Mara yra vargšė raudonoji, kurios 18 gimtadienis nenumaldomai artėja, bet ji žino, kad neturi kito likimo, kaip tik būti išsiųsta kariauti sidabrinių karo. Tačiau taip nutinka, kad vieną naktį sutiktas nepažįstamasis ne nubaudžia už vagystę, o parūpina darbą, kuris išgelbėja nuo armijos siaubų. Deja, likimas jai nėra palankus. Visų sidabrinių diduomenės narių akivaizdoje netikėtai atsiskleidžia jos gebėjimas. Tai yra negirdėta neregėta, kadangi raudonieji yra žemesnė rūšis, o sidabriniai kone dievai, tik jie turi ypatingus gebėjimus. Taigi, vedami visokių politinių priežasčių ir slaptų paskatų sidabrinių karališkoji šeima paslepia Marę visiems po nosimi. Raudonąją paverčia sidabrine ir paskelbia sužadėtuves su jaunesniuoju princu Mavenu. Tačiau Marai labiau rūpi princas paveldėtojas Kalas. Tiksliau ją drasko simpatija princui ir neapykanta sidabriniams.

“- Bet mes iš tiesų skiriamės, – to mane išmokė viena vienintelė diena šiame pasaulyje. – Mes nesame lygūs.
Julianas pakumpo.
– Prieš save matau įrodymą, kad tu neteisi.
Matai apsigimėlę, Julianai.“

Ir visame šiame fone formuojasi galingas pasipriešinimas sidabrinių priespaudai, tad Marai teks rinktis pusę ir kuo pasitikėti, o kuo ne. Ar ji sugebės žaisti sidabrinių žaidimą? Kiekviena klaida gali kainuoti daugiau nei galima įsivaizduoti.

Kaip jau galite spėti, čia tikrai rasite meilės trikampį. Marė virtusi sidabrinių princese susižada su Mavenu, tačiau ta sąjunga jai yra netikra, nors jaunasis princas kuo toliau, tuo atrodo geresnis už vyresnį brolį būsimąjį karalių Kalą, kuris apie raudonųjų priespaudą galvoja panašiai kaip žiaurusis jo tėvas karalius. Tačiau jos širdis, kad ir kaip to nenorėtų linksta prie jo. Bet ją slegia pareiga savo tautai, savo šeimai. Ji kaip tikra Katnisė iš Bado žaidynių nori revoliucijos, nori laisvės raudoniesiems. Nors… galima spėti, kad šioje istorijoje yra visas meilės kvadratas 😀

“Mavenas nulydėjo brolį akimis.
– Jam nepatinka pralaimėti. O man… – jis pritildė balsą ir prisikišo taip arti manęs, kad galėjau matyti mažyčius sidabrinius taškelius akyse, – man irgi. Aš tavęs neprarasiu, Mara. Nė už ką.
– Tu niekada neprarasi manęs.
Tai buvo dar vienas melas, abu puikiai supratome.“

rise redTaigi, kaip supratote, šioje knygoje daug dėmesio skiriama priespaudai, kuri primena vergovę. Šiame distopiniame pasaulyje vieni gyvena kaip dievai savo Olimpe, nieko nestokojantys ir nieko nebijantys, o kiti yra tartum vergai, negalintys nieko reikalauti sau, tartum būtų natūralu vergauti, dirbti, kurti ponams, sėdintiems savo spindinčiuose rūmuose ir rezgantiems intrigas. Tad akivaizdu, kad ši istorija turi pasisukti taip, kad sudrebėtų kilmingųjų sostas, o to drebėjimo priežastis bus mergaitė, ir ne bet kokia, o raudonoji. Tačiau pasitikėti negalima niekuo.

Imdama šią knygą į rankas tikrai nežinojau, ko tikėtis, kadangi stengiuosi neskaityti anotacijų, nes kartais jos atskleidžia per daug. Žinojau tik apie kažkokius raudonuosius ir sidabrinius. Kurdama tokį biologiškai neįmanomą fenomeną šioje distopinėje istorijoje autorė sugebėjo mane nustebinti. Ji sugalvojo panaudoti visiškus kraštutinumus ir juos supriešinti. Taigi Mara yra tarsi tampoma už abiejų rankų į skirtingas puses – slapčia viduje vildamasi meilės, bet jausdamasi kalta dėl to. O kur dar naujos galios. Ir nuolat senkantis laikas. Visa tai situaciją knygoje labai apsunkina, taigi, kuo sunkiau, tuo įdomiau!

Galingųjų sidabrinių pasaulis vaizduojamas kaip žiaurus ir pilnas intrigų, todėl savo žaidimą reikia žaisti labai atsargiai. Būtent šios (galima sakyti) rasės išvystymas yra labai įdomus. Visi (ar beveik visi) jie lyg kokie iksmenai, turintys vis kitokių gebėjimų, kurie kurie gali nužudyti, arba bent jau padėti nužudyti. Elitinės šeimos poruojasi tarpusavyje, kad genų dėka jų palikuonys būtų kuo stipresni. Taigi, čia išlenda užuomina į Atranką – tačiau reikia išsirinkti ne mieliausią, gražiausią, mylimiausią merginą, o pačią stipriausią, mirtiniausią. Viskas sueina į politiką, netgi Marės pavertimas sidabrine tėra politinis žingsnis, taigi kam patinka ši sritis – nenusivilsite.

Veikėjai knygoje tikrai labai apgalvoti, kiekvienas jų žingsnis turi priežastį, ar tam tikrą atoveiksmį, be kurio knyga nebūtų tokia gera.

O geriausia joje be jokios abejonės yra pabaiga. Ji triuškinanti. Stulbinanti. Verčianti daužytis širdį lyg žiūrint tikrų tikriausią veiksmo filmą. Ji aprašyta tiesiog tobulai, norisi godžiai skaityti kiekvieną žodį, kad tik nepraleistum nieko svarbaus. Toji pabaiga mėto ir vėto, ir nežinai, kaip viskas užsibaigs, o pasibaigus siaubingai nusimeni. Kadangi užbaigusi knygą tokiu efektingu finalu autorė palieka mus nežinioje dar metams, iki kol pasirodys antroji dalis. Ar bent iki rugsėjo, kai bus išleista šalutinė 100 puslapių istorija Karalienės daina (Queen Song/Red Queen 0.5).

Kaip jau supratote, man Raudonoji karalienė siaubingai patiko. Tiek iš jos tikrai nesitikėjau, taigi bum – dar viena mėgstamiausia knyga nusėdo ant mano knygų lentynos, nekantriai belaukdama kitų dviejų dalių, kurios gerbėjų liūdesiui bus išleistos tik 2016 ir 2017 metais… Skaitydama tiesiog mėgavausi veikėjų išpildymu, gudriai susukta politika, dar gudriau sumąstytu sąmokslu ir netikėta jo atomazga šioje dalyje.

Šią knygą labai tvirtai rekomenduoju visiems, kam patiko Bado žaidynės, kuriems įdomios politinės peripetijos ir geros intrigos. Ir apskritai distopinių istorijų gerbėjai turėtų šią knygą pasižymėti kaip “must buy“ (būtina nusipirkti) ar bent jau “must read“ (būtina perskaityti).

penki3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Niekada nesuklupk – Patricia McCormick (knyga)

Skausmingai atviras ir sukrečiantis Nacionalinės knygų premijos laureatės Patricios McCormick romanas apie karo vaiką, tapusį taikos skleidėju, paremtas tikra Arno Chorno Pondo istorija.

Kai į Arno gimtąjį miestą Kambodžoj atvyksta raudonieji khmerai, jis dar tik vaikas, su broliuku šokantis pagal rokenrolo muziką ir pardavinėjantis ledus, kad šiek tiek užsidirbtų. Bet kai kareiviai visus gyventojus priverčia iškeliauti į kaimą, jo gyvenimas pasikeičia. Atskirtas nuo šeimos Arnas gyvena darbo stovykloje. Plušdamas ryžių laukuose jis mato, kaip miršta bado, maliarijos ar tiesiog nuovargio nukamuoti vaikai. Jis mato į mangų giraitę vedamus kalinius, šie iš jos negrįžta.

Vieną dieną Arnas pasisiūlo kareiviams paskambinti, nors niekad gyvenime nėra grojęs jokiu instrumentu. Greitai išmokęs naujų revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia, dabar jis gali pavogti maisto, kad išsaugotų draugams gyvybę.

Nors tas sprendimas ir jam pačiam išgelbėja gyvybę, kartu priverčia jį įžengti į žiaurius Mirties laukus. Arnas gyvena vadovaudamasis paprastu kredo, vis kartoja sau: „Tik nepargriūk.“


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2014 (Lietuvoje)
Originalus pavadinimas: Never Fall Down
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Žanras:  šiuolaikinė literatūra, jaunimo literatūra
Patartinas amžius: +14/15
Puslapių skaičius: 216
Pasakotojas: berniukas
Autorės puslapis: http://www.pattymccormick.com/


Patricia McCormick – Amerikos žurnalistė, rašytoja, studijavusi kūrybinį rašymą. 1978 metais baigė Rosemont koledžą, po kelių metų ir Kolumbijos žurnalistų aukštąją mokyklą. Rašė straipsnius garsiems laikraščiams. Patricia, du kartus laimėjusi Nacionalinę knygų premiją, yra didžiulio pripažinimo sulaukusių romanų autorė. Šiuo metu gyvena Niujorke su dviem vaikais, vyru ir dviem katėmis.

Lietuvoje ji žinoma iš knygų “Pjūvis“, “Parduota“. Pastebėjau, kad autorė labai mėgsta rašyti knygas susijusias su tikromis, realiai įvykusiomis istorijomis. Taip pat kalbėtis su tais žmonėmis, kuriems nutiko koks nors įdomus dalykas, o susirinkus pakankamai informacijos – parašo knygą. Taip atsirado ir prieš tai minėti du kūriniai. Tokiu būdu sulipdyta ir “Niekada nesuklupk“. Kaip supratote, knygoje pasakojama istorija yra tikra, neišgalvota, atsitikusi vaikinui Arnui Chornu Pondo. Autorė daugybę valandų kalbėjosi su pačiu Arnu ir jo artimaisiais: amerikiečiais įtėviais ir dviem per genocidą likusiomis gyvomis seserimis. Ir netgi su buvusiais raudonaisiais khmerais. Kad knyga kuo mažiau nutoltų nuo tiesos, McCormick kartu su Arnu Chornu Ponu nuskrido į Kombodžą susitikti ir pasikalbėti su vienu iš jų.

„Norėdama daugiau sužinoti apie Arno poelgius – ir didvyriškus, ir šiurpius, uždaviau jam begalę keblių klausimų. Kruopščiai tikrinau, ar jo pasakojimas patikimas. Kaip ir visi stiprų sukrėtimą patyrę žmonės, kai kuriuos įvykius Arnas prisimena iki kraupių smulkmenų, o kiti jam išdilo iš atminties <…> Jo prisiminimų spragas užpildžiau tuo, ką sužinojau iš kitų ar įsivaizdavau jam nutikus pati. Tikiu, kad kaip tik čia, tarp šių eilučių, slypi tikroji tiesa.“

Veiksmas vyksta Kambodžoje, 1975 metais. Kambodžos valdžią užgrobė raudonieji khmerai – radikalus komunistinis režimas – ir visi gyventojai buvo suvaryti į darbo stovyklas kaime. Šeimos buvo išardytos, sudarytos žmonių grupės pagal lytį ir amžių, ir visi, taip pat ir vaikai, nuo ryto iki nakties buvo priversti sunkiai dirbti: kasti žemę ir auginti ryžius.

Šis įvykis buvo pats baisiausias vietinių vykdytas genocidas gimtojoje šalyje. Dešimtys tūkstančiai žmonių mirė dėl bado, nuo išsekimo ir ligų.

Į darbo stovyklą pakliuvo ir Arnas. Jis buvo atskirtas nuo šeimos, seserų, brolio ir išvežtas dirbti į laukus su kitais vaikais. Kiekvieną dieną jie nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro turėjo dirbti laukuose. Ten jokiu būdu negali sustoti, ilsėtis, parodyti, kad pavargai. Kiekviena diena siekia aukščiausias temperatūras, nežmoniškai karšta, kad net garuoja. Vaikams beveik nėra duodama valgyti: tik keletas ryžių ir tie keletas praskiesti vandeniu. Be to, maliarijos sezonas, vaikus kandžioja vabalai.

“Aš labai pavargęs, mano kojos kaip akmuo, mano protas galvoja tik apie kitą žingsnį, tada dar vieną žingsnį, tik eit, nemąstyt, nerūpintis. Kai kurie vaikai miršta pakeliui. Jie miršta eidami. Kai kurie vaikai verkia tėvų ar sako, kad jie pavargę, alkani, juos nušauna ar nuduria. Dabar mes net nežiūrim. Tik einam.“

Knygoje yra begalė žiaurių dalykų. Skaudu skaityti kaip vaikai yra kankinami, šaltakraujiškai žudomi, verčiami badauti. Vaikai verkia iš skausmo, pilvai išsipūtę ir pilni oro iš bado, sulysę, kad net šonkauliai matosi. Jie iš bado pradeda patys ieškoti maisto, valgo viską ką randa, ir iš vis džiaugiasi, kuo randa: vabzdžiais, varlėmis, grybais, augalais. Taip pat aprašytos vietos kaip khmerai žiauriai nužudo žmogų.

“Vieną kartą girdžiu, vaikas klausia, kur jo sesė. Raudonasis khmeras juokais ir sako: “Ji vis dar dirba lauke, tik dabar ji trąša.“

Kadangi pagrindinis veikėjas vaikas, tad knygoje yra ir linksmų vietų. Pavyzdžiui, raudonieji khmerai sugalvojo naują dalyką kaip sužinoti kas geras, o kas blogas. Jie tikrina odą. Jei oda švelni ar šviesi, jie teigia, kad tu nedirbi, esi blogas. Tokius žmones nuvesdavo į mangų giraitę (ką tai reiškia sužinosite perskaitę knygą). Tad Arnas, nenorėdamas ten eiti, ėmė ir išsitepė veidą purvu, kad atrodytų tamsus. Na nežinau kodėl, bet mane ši vieta privertė nuoširdžiai nusijuokti.

Arnas – vienuolikmetis berniukas. Jis labai naivus, paslaugus, drąsus, protingas, visada pirmiausia pagalvoja apie kitus, tik vėliau apie save. Knygos eigoje galima pastebėti, kaip jis keičiasi ir bręsta psichologiškai. Skaudu, kad tokie įvykiai neatpažįstamai pakeičia žmones, sugadina, pažeidžia psichiką ir vėliau persekioja visą gyvenimą. Tokie žmonės nebebus tokiais, kokiais buvo anksčiau.

Khimas (eng. khim)

Galima sakyti, kad muzika jam padovanojo kelias papildomas gyvenimo dienas. Arnas turėjo išmokti groti instrumentu khimo, priklausė orkestrui. Tenai mokosi įvairių revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia. Kartais atrasdavo progų, kurių metu galėdavo pavogti maisto. Maisto savo išsekusiems draugams, tik po to prisimindavo ir save. Prieš pasirodymus kartais būdavo, kad raudonieji khmerai duodavo pilną dubenį ryžių, kad vaikai pasistiprintų.

Kaip seksis Arnui ir likusiems vaikams toliau? Ką darys Arnas? Ar jis išgyvens? Kaip baigsis istorija? Į šius ir kitus klausimus atsakymus rasite “Niekada nesuklupk“ knygoje.

Skaitant knygą pastebėjau, kad ji yra kupina klaidų. Neatitaikytos galūnės, maišoma daugiskaita su vienaskaita, pvz.: “Raudonieji khmerai, jie žudo žmones su akiniu.“ Bet tos klaidos yra suplanuotos, jos turėjo būti, tokia autorės mintis:

“Sutvarkyti Arno kalbą – tarsi mėginti jonvabalį įkalinti stiklainyje. Vos tik įspraudžiau ją į gramatikos ar sintaksės taisykles, šviesa užgęsta. Todėl nutariau pasakoti Arno istoriją nuoširdžia ir išskirtine jo paties kalba. Tikiuosi, šis pasakojimas įrodo, koks narsus ir įsimintinas šis žmogus.“

Ši knyga – stiprus ir rimtas kūrinys, šokiruojantis, įtraukiantis, pilnas žiaurumo, suvirpinantis širdį ir padedantis branginti dalykus apie kuriuos mes nesusimąstome, jie mums yra įprasti. Tikiu, kad jei perskaitysite šią knygą, ji dar ilgai išliks Jūsų atmintyje.

“Tai viena įsimintiniausių ir labiausiai sukrečiančių knygų, kurias esu skaitęs. – Arkivyskupas Desmonas Tutu“