Knyga: Mėnulis ir kitos nelaimės – Gudrun Skretting

mėnulis ir kitos nelaimės

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: norvegų kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba  Pirmasis originalus leidimas: 2016  Išleista Lietuvoje: 2020 Leidykla Lietuvoje: Terra Publica Originalus pavadinimas: Anton og andre uhell  Serijos pavadinimas:  Anton (Antronas) Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius:  10+ Vertė: Agnė Petrauksaitė Žanras / amžiaus kategorija: vyresnių vaikų literatūra, realistinė literatūra, humoras Puslapių skaičius: 256 Pasakotojas:  pirmas asmuo, berniukas Apdovanojimai:  2016  m. Norvegijos kultūros ministerijos debiutanto premijas; 2016  m. Norvegijos vaikų ir jaunimo rašytojų sąjungos ,,Magiškos kreidos“ premija už perspektyviausią metų debiutą; 2017 m. knygyno tinklo ,,Ark“ premija už geriausią knygą vaikams; 2019 – 2020 m. nominuota Italijos literatūros premijai ,,Premio Libro per l’Ambiente“ Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės)  puslapis:  nėra Įvertinimas:  5  iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Mėnulis ir kitos nelaimės – Gudrun Skretting“

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos – John Green (knyga)

knygos apžvalga

Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.

Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: The Fault in Our Stars
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, mirtis
Puslapių skaičius: 272
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://www.johngreenbooks.com/


John Green yra ko gero kiekvienam žinoma autorius, YouTube blogelis, istorikas ir internetinių mokomųjų filmukų kūrėjas. Jau parašęs savo pirmąją knygą (Aliaskos beieškant) jis gavo už ją prestižinį apdovanojimą, o jo pati populiariausia knyga Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos, debiutavo bestselerių viršūnėse. Nuo 2014 metų Time žurnalas įtraukė jį į šimto pasaulyje įtakingiausių žmonių sąrašą. Ko gero visos jo knygos arba turi bent kokį svarbų apdovanojimą, arba apskritai pagal jas kuriami filmai.

originalus viršelis

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos – šeštoji ir kol kas naujausia šio autoriaus knyga. Šis pavadinimas buvo įkvėptas Šekspyro pjesėje Julijus Cezaris esančios citatos: „Ne žvaigždės kaltos, mielas Brutai,/ Bet mes, kad esame maži žmogeliai.“ („The fault, dear Brutus is not in our stars, / But in ourselves, that we are underlings.“).Po dvejų metų ši knyga virto puikiai įvertintu filmu. Gaila, kad jį pažiūrėjau prieš perskaitant knygą, tačiau aktoriai buvo taip puikiai parinkti, kad juos skaitant puikiai įsivaizdavau mintyse.

Idėja knygai gimė, kai John dirbo kapelionu mokiniu vaikų ligoninėje. Iš pradžių jį baugino ši idėja, bet jis sulaukė daug teigiamų komentarų iš pačių vaikų. Ir galiausiai pabaigti šią istoriją paskatino Esther Earl – rašytojo draugė, mirusi nuo vėžio vos 16 metų, bet pademonstravusi, kad trumpas gyvenimas gali būti pilnas. Iš pradžių šioje knygoje buvo maža humoro, kadangi John Green buvo piktas, kad žmonės miršta tokie jauni ir nepajunta gyvenimo pilnatvės. Pačioje pradžioje knyga buvo apie grupelę vėžiu sergančių pacientų, kurie sukuria „Mirštančių asmenų bendruomenę“. Buvo kilusi idėja istoriją papasakoti iš Aizeko – aklo berniuko – perspektyvos, bet galiausiai pasirinko Heizelę.

Būtų galima kalbėti ir kalbėti, kaip buvo parašyta ir išleista knyga, bet pakanka tik pasakyti, kad ji puiki. Žinoma ji pilna sudėtingų žodžių, kurių įprasti paaugliai nenaudoja, metaforų, intertekstualumo ir paslėptos simbolikos.

Pavyzdžiui, paskutinioji eilutė į lietuvių kalbą iš tiesų yra išversta neteisingai. Vietoje „Tikrai“ turėjo būti „Aš sutinku“, kuris simbolizuoja santuoką, tad kadangi Šekspyro komedijų pabaigoje yra santuoka, o jo tragedijos baigiasi mirtimi, tad autoriui patiko mintis, kad knyga galėtų pasibaigti (bent jau simboliškai) abiem – santuoka ir mirtimi.

Gal ką tik paspoilinau? Manau ne, nes jei ir nematėte filmo, juk suprantate, kad knygoje apie vėžininkus vaikus, akivaizdu, kažkas mirs.

heizelė
Heizelė Greisė

 Šiaip ar taip, knyga tikrai sudėtingesnė nei galėtų pasirodyti iš pradžių. Todėl galbūt ir pradėkime nuo to, kad septyniolikmetė Heizelė Greisė Lankaster serga vėžiu. Ne tik, kad serga, bet žino, kad ji neišvengiamai mirs. Naujai pritaikyti vaistai tik atitolina tai kas neabejotinai įvyks. Ji neturi jokio procento vilties, kuris leistų tikėtis, kad galbūt kažkada ateityje ji bus sveika. Heizelė neturi jokių „jeigu“, ji turi tik „kai“. Na koks gi turėtų būti gyvenimas, kai esi viena koja kape, tiesiog galvoji, kas bus, kai numirsi, ir tampaisi savo deguonies balioną, kuris tapo tokia neatskiriama tavo būties dalis, kad jam duodi vardą… Tad Heizelės mama, norėdama, kad jos dukra matytų daugiau, nei Amerikos kitas top modelis ir koledžo paskaitos, užrašo ją į vėžininkų paramos grupę, kuri, nors mergina ir nesitikėjo, pakeičia jos gyvenimą.

ogastas
Ogastas

 Vieną dieną ten įžengia vėžį išgyvenęs vaikinas Ogastas Votersas, viena akimi aklo vaikinuko Aizeko draugas.  Ogastas yra visais atžvilgiais tobulas vaikinas – turintis humoro jausmą, heroiškas, atsidavęs, pasiaukojantis, mylintis, tai kas, kad be vienos kojos. Štai taip prasideda nepaprasta istorija dviejų paauglių, kurie žino, kad jų meilei nelemta gyvuoti.

-O, Heizele Greise, būtų didelė garbė, jei tu sudaužytum man širdį.

Jų santykius John Green sugebėjo nupasakoti su tokiu humoru ir vėžiu sergančių vaikų gyvenimo realizmu, kad tiesiog neįmanoma nesižavėti.

Ogastas akimirką atplėšė žvilgsnį nuo ekrano.
-Gražiai atrodai,- pasakė. Buvau apsivilkusi tokią suknelę, vos dengiančią kelius, ją turėjau nuo neatmenamų laikų. Mergaitės mano, kad sukneles galima vilkėti tik iškilmingomis progomis, bet man patinka mergina, sakanti: „Aš einu aplankyti vaikino, kuriam pakriko nervai, vaikino, kurio ryšys su regėjimo pojūčiu visai silpnas, bet bala jo nematė, vis tiek dėl jo apsirengsiu suknelę.“

Tiesa yra tokia, kad vėžiu sirgti yra tolygu turėti fizinę negalią, visi žiūri į tave su užuojauta ir nesupranta, kad užuojautos tau reikia mažiausiai. Netgi negali normaliai bendrauti su sveikais draugais, kadangi jie bijo kažkaip tave užgauti žodžiais. Autorius paliečia labai opią stigmatizacijos problemą.

-Klausyk, atsiprašau, kad išėjau iš laukimo salės. Eilė makdonalde nebuvo tokia jau ilga. Aš tik… Tik nenorėjau sėdėti, kai visi spokso į mus.
-Daugiausia į mane,- patikslinau. Pažiūrėjęs į Gasą niekada nepasakysi, kad jis seniai serga, bet aš savo ligą nešiojuosi išorėje, iš dalies todėl ir tapau namisėda. – Ogastas Votersas, kaip pastebėjo charizmos žinovas, gėdijasi sėdėti šalia mergaitės su deguonies balionu.

Taip pat iškeliamas dar vienas klausimas, kas gi bus, kai numirsiu. Kas bus su tėvais? Ar jie išsiskirs, nes tokia jau ta statistika, ar jie nebeturės gyvenimo tikslo, kadangi paskutinius ketverius metus skyrė priežiūrai ir gydymui. Kiek žmonių paveiks mirtis? Ir galiausiai, ar kas nors prisimins kas buvai, nes mirti nuo ligos – taip beprasmiška, neheroiška.

visi trys

Skaitant šią knygą svyruojama tarp kraštutinumų, čia gali juoktis, čia ir verksi, ir visa tai parašyta puikiu stiliumi. Perskaičius apima įvairios emocijos, galbūt tokios pat, kaip ir Heizelę, kuri dievina Peterio van Hauteno knygą „Dievo rykštė“, kurią autorius pabaigia pačiame viduryje – kas nutinka vėliau jo knygos herojams? Įdomu, ar John Green sulaukė daug laiškų su klausimais, kas nutiko vėliau, kaip gyveno Aizekas, Heizelės tėvai?

Apskritai, labai sunku aprašyti šią knygą, ją reikia tiesiog perskaityti. Pažiūrėti filmą. Tada perskaityti dar kartą. Tai viena tų knygų, kurias privalu turėti savo lentynoje ir karts nuo karto ją vėl iš naujo perskaityti. Lygiai kaip Heizelė „Dievo rykštę“.

penki

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Supernatūralūs. Antra “Paranormalūs“ dalis – Kiersten White (knyga)

supernatūralūs viršus

Knyga „Supernatūralūs“ yra New York Times perkamiausios knygos „Paranormalūs“ tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip visos. Jos romantiški santykiai su Lendu klostosi gerai, bet pamažu eilinės vidurinės mokyklos gyvenimas tampa nuodobus. Evė susipažįsta su paslaptingu vaikinu – Džeku, galinčiu keliauti Elfų karalystės takais, tad ji leidžiasi į dar vieną kvapą gniaužiantį nuotykį. Pasirodo, nerūpestinga Džeko išvaizda slepia kur kas sudėtingesnę asmenybę, nei gali pasirodyti iš pradžių.


 

Pagrindinė informacija:cdb_Supernaturalus_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: Lietuvoje 2013
Originalus pavadinimas: Supernaturally
Ankstesnės dalys: Paranormalūs
Serijos pavadinimas: Paranormalcy
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, nuotykiai, fantastika, mitinės būtybės (vampyrai, fėjos, elfai ir kita)
Patartinas amžius: +14/15
Kaip gavau knygą? Pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.kierstenwhite.com


Kiersten White su vyru ir savo trimis mažamečiais vaikais gyvena prie vandenyno.  Ji yra virš 30 metų amžiaus. Tikslaus amžiaus savo puslapyje neatskleidžia sakydama, kad labai keista, kad mokytojai mokykloje reikalauja pasakyti autoriaus gimimo datą/ jo amžių.
Kiek tik save prisimena, autorė visad norėjo būti rašytoja, nors iš pradžių manė, kad bus knygų iliustratorė, tačiau vėliau suprato, kad tam reikia turėti menininko dovaną, o šios ji neturi. Paklausta, kodėl norėjo tapti rašytoja, ji atsako, kad jai visad patiko skaityti istorijas ir galvoje susigalvoti savas. O atsakydama į klausimą, kodėlistorijas kuria būtent jaunimui, ji žaismingai atsako, kad suaugusieji yra nuobodūs. Žinoma, ji teigia, kad ne viskas, kas yra susiję su suaugusiais yra nuobodu, kadangi šie gali daryti daug dalykų, kurių negali jaunimas, tačiau tie dalykai, kaip paskolos ar mokesčių mokėjimas yra ganėtinai nuobodūs ir neverta apie tai pasakoti istorijas. Paauglių literatūra žavi autorę todėl, kad tai asmeniui yra atradimo metas; viskas yra nauja, naujai patiriama, šviežia.
Autorė visad buvo palaikoma savo tėvų, kadangi šie tikėjo, ji turi potencialą. Taip pat autorę palaiko ir jos vyras. Jis nupirko gražią užrašų knygutę ragindamas pagaliau parašyti savo istoriją.
Pirmą dalį skaičiau angliškai ir ji tikrai paliko įspūdį tiek savo pateikimo forma, kuri buvo pasakojama iš pagrindinės veikėjos pozicijos ir atrodė, kad ji kalbasi su tavimi laisvai ir atsipūtusi, visiškai nebijoma kritikuoti ar pokštauti, tiek įvairiais veikėjais, kurie visi turėjo savyje kažką įdomaus.
Nors pirmoji knyga tikrai buvo sprogimas, antroji man pasirodė truputį silpnesnė. Didžiąją knygos dalį nesupratau, kur gi slypi pavojus, ta drama, nors buvo mėginama mesti užuominas, kad blogieji elfai ieško pagrindinės veikėjos, tačiau… tai nebuvo pagrindinė šios istorijos problema, nors elfai buvo priežastis to, kas įvyko knygos pabaigoje.

Amerikos viršelis.

Evė, pagrindinė veikėja, atsiduria normalioje mokykloje kaip normali mergina ir netrukus supranta, kad ji visiškai nesitikėjo tokios realybės. Ji pasiilgsta tų dienų, kad galėjo dirbti Tarptautinėje kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje, kai galėjo medžioti vampyrus, vilkolakius ir t.t. Nors jos vaikinas ir nepritaria, kad Evė vėl dirbtų, ji paslapčia vėl grįžtą į savo seną gyvenimą su keliomis sąlygomis, kurias agentūra turi jai įvykdyti. Viena iš jų yra tai, kad ji pati galės rinktis darbus, o kita, kad ji jokiu būdu nedirbs su elfais. Ir čia atsiranda naujas veikėjas Džekas.
Šis veikėjas nuo pat pradžių pradėjo kelti įtarimų ir pradėjau svarstyti galimybę, ar kartais su šiuo veikėju nebus susijusių kokių nors paslėptų dramų, kurios link knygos pabaigos pradės sproginėti didžiuliais ir garsiais fejerverkais (nes matote, neskaičiau knygos aprašymo, kuris būtent ir suteikia užuominą, kad Džekas yra ypatingas veikėjas 😀 ). Džekas istorijoje yra paprastas žmogus, kuris gyvena su elfais jų pasaulyje. Dėl šios priežasties jis moka keliauti jų takais ir taip tampa naudingas agentūrai. Apie jį iš tikrųjų nuo pat pradžių sužinoma ganėtinai nemažai ir galima įtarti, kokius gi jausmus savo širdyje elfams jis laiko.
Tačiau šis veikėjas  yra toks pats linksmas, kaip ir Evė, pagrindinė veikėja. Kiekvienas jo pasirodymas istorijoje man sukeldavo šypseną ir tik laukdavau, ką gi dar jis gali iškrėsti ateityje, kadangi Džekas tikras komikas, kuris nebijo iš savęs padaryti klouno.
Džekas juokėsi iš mano pastangų išsisukti nuo mitinio gyvulio glamonių.
-Aiškiai esi skaistuolė.
-Užsičiaupk! Ne tavo reikalas!
Jis gūžtelėjo, kabodamas žemyn galva atrodė keistai.
-Vienaragiai mėgsta nekaltas mergeles. Negi nežinojai? Puslapis 127

Evė. Fanų kūryba.

Smagiausia vis dėlto vieta su juo man įvyko mergaičių persirengimo kambaryje, kai jis išreiškė savo simpatijas fizinio mokytojai  ir kone pasipiršto. Kelis kartus ją perskaičiau ir abu kartus tiesiog negalėjau garsiai nesijuokti. Tikrai smagi vieta.

Tačiau pagrindinė veikėja  nemėgsta šio vaikino ir kone kiekvienas jų susitikimas yra palydimas ginčo ar pykčio.
-Iš kur tu tokį ištraukei?
-Neturiu supratimo. Turbūt kaip magnetas traukiu visokius bepročius.
-Tikriausiai užuodžia giminingą sielą. Puslapis 190
Verta paminėti, kad  nuotykiai prasideda nuo pat pirmo skyriaus ir jie man atrodė ganėtinai keisti ir paskubinti, kadangi pirmajame skyriuje pasirodo ne tik Rakelė, bet ir kažkoks debesis/migla, kuris pagrobia merginą. Sutapimas?
Tai, kad vienu metu iškart buvo pateikta tiek daug, buvo priežastis, kodėl pradėjau abejoti, ar iš viso įveiksiu antrą dalį, nes man atrodė, kad viskas istorijoje bus priverstina ir vystysis nenatūraliai, dirbtinai.
Palyginus pirmą ir antrą dalį veiksmų atžvilgiais, tai jos praktiškai identiškos. Abejose knygose yra blogieji vampyrai, su kuriais mergina priversta kovoti. Šioje istorijoje vienas iš jų yra ypatingas ir pasirodantis kelis kartus.
Jis pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.
-Vėl gadinsi mano gyvenimą?
-Aha, aš tikra rakštis. Ką čia veiki?
-O kaip tau atrodo? – jis pakelia rankas ir jos užsiliepsnoja. Puslapis 99
Ir taip priartėjame prie knygos pabaigos. Negaliu teigti, kad ji man buvo kuo nors įspūdinga, tačiau ji ir nebuvo niekam tikusi. Tiesiog vidutinė kulminacija, kur mergina turėjo pasirinkti puses po to, kai sužinojo daugybę įvairių dalykų apie save ir pasišlykštėjimas/pyktis elfams tik padidėjo.

Retas (Reth) – elfas. Fanų kūryba.

-Ne. Turime padaryti tai dabar. Negalima leisti elfams dar kam nors sugriauti gyvenimo. Pasidairyk vartų. Pajusk juos. Jie tau pasirodys, žinau, kad pasirodys. Puslapis 303

Labiausiai šioje istorijoje kažkodėl aš pasigedau Reto gundymų. Taip, jis buvo čia. Taip, jis mėgino gundyti, bet… tai kažkodėl man pasirodė labai silpni gundymai. Taip, jis nori, kad Evė būtų jo pasaulyje, bet neatrodo, kad jis to siaubingai norėtų, kadangi visi jo veiksmai būtų visiškai kitokie. Kitaip tariant, man norėjosi iš jo pusės daugiau veiksmo.

Pats Lendas… na, jis šioje istorijoje buvo ganėtinai pasyvus veikėjas, kuris greičiau priminė rakštį subinėje, motiną, kuri visad visiems priekaištauja ir visus bara, nei koks nors tikrai vertas dėmesio veikėjas. Kitaip tariant šis greičiau buvo kaip merginos sąžinė. Ganėtinai nuobodu.

Tačiau Evė kai ką slepia nuo savo vaikino ir tai nėra susiję su TKABA. Ši paslaptis yra susijusi su vaikino gyvenimo trukme, kuri lygi amžinybei. Taip bent jau mano mergina. Ar tai tiesa, ar ne, nėra aišku, bet kad ir kaip būtų, Evė ja tiki ir dėl to labai pergyvena. Juk ji yra mirtinga, kol jos vaikinas gyvens laaaaaaaaaaaaabai ilgai. Ji žino, kad turi tai pasakyti Lendui, bet vis delsia, nes bijo jo reakcijos, kurios aš su nekantrumu laukiau. Būtent to momento laukimas man padėjo greičiau sukramsnoti knygą, kadangi nesugebėjau jos praryti (neįtraukė ji manęs taip, kaip norėčiau).

Kaip jau minėjau, istorijos pateikimo būdas tikrai jaunatviškas, linksmas. Skaitant knygą sunku būti visados susiraukusiam, o kad istorija tikrai parašyta nuotaiką

Evė. Fanų kūryba.

keliančiu stiliumi, įspėja net pirmas sakinys:

O, pypt! Veikiausiai tuoj mirsiu. Puslapis 9
Tu pypt istorijoje tikrai ne vienas ir ne du. Man patiko šie pypt, kurie slėpė keiksmažodžius.Tai suteikė tekstui gyvybingumo ir realistiškumo jausmo, kadangi mes juk realybėje naudojame keiksmažodžius (aš jų stengiuosi nevartoti), tačiau visiškai suprantama, kad literatūroje jie privengtini. Tai ką daryti? Pavartokime pypt – tai ir smagus būdas, ir kartu paprastų žmonių įpročių perteikimas.
Knygoje taip pat neišvengta ir pop kultūros jau sukurtų įvaizdžių. Kaip ir daugumoje knygų, serialų ir filmų, taip ir šioji istorija nusprendė nusitaikyti į Saulėlydžio sagą.
– <…> Kuo man apsirengi per Helovyną? Negaliu apsispręsti: seksualia vampyre ar seksualia elfe. Jau turiu visą tūtelę kūno blizgučių abiem kostiumams, jei kartais užsimanytum apsirengti tuo, kuo nenorėsiu aš!
– Ar dabar jau elfai ir vampyrai blizga? Puslapis 196

 

Viską bendrai aptariant, antroji dalis man pasirodė silpnesnė, tačiau buvo vis tokia pat nuotaikinga, kaip ir pirmoji. Taip pat buvo tiek pat ir veiksmo, kuris neleido nuobodžiauti.  Knyga tikrai patiks tiems, kam patinka žudyti vampyrus, o neskaityti, kaip jie bučiuojasi, kadangi šios istorijos veikėja yra kovotoja, o ne romantikė 😉

Visos serijoje esančios knygos:

cdb_Paranormalus_z1cdb_Supernaturalus_z1

trys

 

 

 

kitty