Narkotikai ir alkoholis istorijose. Blogio pranašas

Istorijose veikėjui kelią perbėgusi juoda katė yra skaitytojui ne vienintelis pranašas apie būsimą nesėkmę ir nelaimę, o rašytojui – įrankis sukurti personažams problemų ir įnešti truputį daugiau įtampos. Kiti populiarūs ir dažnai naudojami pranašai yra narkotikai ir alkoholis. Tiesa, nors mes puikiai žinome šiuos ženklus, tai dar nereiškia, jog skaitytojai moka juos puikiai interpretuoti, ar autoriai supranta jų teikiamas galimybes kuriant istoriją. Dažniausiai autoriai pasiduoda įprastinėms klišėms ir technikoms, o skaitytojai ima žiovauti ir vartyti akis, nes jau žino, kas čia nutiks. Taigi, kas geriau: visai nenaudoti šių blogio pranašų ar mėginti jiems suteikti naują įvaizdį?

Skaityti toliau “Narkotikai ir alkoholis istorijose. Blogio pranašas“

Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis – Sherman Alexie (knyga)

Aš turėjau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties.
…Kas turi daugiausiai vilties?
Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ pasakoja istoriją apie vaikiną, kuriantį kažką iš nieko, pasitelkiantį sąmojį ten, kur jo nėra, sąmojį prieš tragedijas ir melancholiją, sąmojį kaip pabėgimą ir juoką, kaip vienintelį ginklą prieš gyvenimą, kurį jį verčia gyventi kiti.
Pagrindinis romano herojus Arnoldas Spiritas, dar vadinamas Jaunėliu, yra vidurinės mokyklos mokinys, kartais piešiantis komiksus. Arnoldas gyvena Spokanio indėnų rezervate. Matematikos mokytojo paragintas vaikinas pradeda lankyti baltųjų mokyklą, esančią gretimame miestelyje, tikėdamasis, kad taip susikurs geresnį gyvenimą. Tačiau gentainiai Arnoldą pasmerkia kaip išdaviką, jį ima persekioti įvairios nelaimės, tačiau vaikinas nepasiduoda ir atranda savyje jėgų, kurių net nemanė turįs…


Pagrindinė informacija:absoluciai tikras puses etato indeno dienorastis

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2011 (originalo-2007)
Originalus pavadinimas: The absolutely true diary of part-time indian
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, humoras
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 238
Pasakotojas: 1 asm. (vaikinas)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://fallsapart.com/


Sherman Joseph Alexie jaunesnysis, gimęs 1966 m. spalio 7 d., yra amerikietis rašytojas, poetas, filmų kūrėjas. Didžioji dalis jo kūrinių remiasi savo, kaip indėno, patirtimi. Vyras užaugo Spokano indėnų rezervate Velpinite, tačiau šiuo metu gyvena Sietle, Vašingtone.

Jo knyga “Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ turi nemažai prestižinių apdovanojimų, kuriuos sunku net suskaičiuoti, tačiau jam priklauso ir toks rekordas, kaip labiausiai siekiama uždrausti 2014 metų knyga. Ji 5 metus iš eilės figūravo siekiamų uždrausti ar uždraustų knygų sąrašuose. Dėl ko? Tėvai teigia, kad joje per daug įžeidžios kalbos ir diskusijų seksualumo klausimais.

Knygą gavau dovanų. Pirmą kartą paėmusi ją į rankas, nepajutau didelio susižavėjimo. Viršelis padabintas pora indėnų žaislinių figurėlių, kas atrodo tikrai gan vaikiškai, lyg knyga būtų skirta šešerių metų berniukams. Pavadinimas ilgas bei painus, neperskaičius knygos jo suprasti nepavyks. Na, situaciją pakeitė užrašas “New York times bestseleris“, puikiai žinome, jog tikrai ne kiekviena, nors ir itin gera knyga, gali tokiu sakiniu didžiuotis. Tačiau pasinaudojau posakiu “Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“ ir griebiau šią knygą.

Knygos istorija gan paprasta – indėnas vaikinas Arnoldas nori ištrūkti iš vargano rezervato ir siekti geros ateities, tad pradeda mokytis gretimame miestelyje esančioje baltaodžių mokykloje. Atrodo nesudėtinga, tiesa? Tačiau po šiuo sakiniu slypi tiek daug visko, kad net sunku įsivaizduoti.

Manau, pirmiausia su pagrindiniu veikėju reikia susipažinti. Taigi, Arnoldas Spiritas (indėniškas vardas Jaunėlis) yra indėnas berniukas su didelėmis svajonėmis bei skurdžia realybe. Jis yra neretai knygose pasitaikančio veikėjų tipo – moksliukas, pastumdėlis, nepritapėlis. Vaikinas turi vieną vienintelį draugą – Mušeiką. Jiedu kartu nuo pat gimimo, nors ir labai skirtingi, tačiau vienas be kito savo gyvenimų neįsivaizduoja. Jaunėlis ypač gabus komiksų piešime, kelis jų galime rasti ir knygoje. Įdomus faktas – Arnoldas gimė su stuburo smegenų skysčio pertekliumi kaukolėje arba, kaip pats vadina, tiesiog apsemtomis smegenimis.

“Galbūt visas šis dalykas yra keistas ir juokingas.
Dieve mano, nejaugi tėvui, motinai, vyresniajai seseriai, senelei, pusbroliams, tetoms ir dėdėms buvo juokinga, kai gydytojai atvėrė mano mažytę kaukolę ir išsiurbė lauk visą vandens perteklių mažyčiu siurbliuku?
Man buvo tik pusė metų ir per operaciją aš turėjau nusibaigti. O jei būčiau išgyvenęs tą siurbliuką, mano smegenys būtų buvusios rimtai pažeistos ir aš visą gyvenimą būčiau likęs daržove.
Na, operaciją tikrai pakėliau. Jei nebūčiau išgyvenęs, nerašyčiau, bet dėl pažeistų smegenų dabar turiu pačių įvairiausių fizinių bėdų.“

O tos fizinės bėdos tikrai labai keistos, esu tikra, jog skaitydami kilstelėsite antakius. Tačiau visi šie sutrikimai veikėją padaro ypatingu.

Atkeliavus į naują mokyklą, Jaunėlis tapo nepritapėliu. Vietiniams buvo nematyta ir neregėta, kaip indėnas išdrįso kelti koją į baltųjų mokyklą. Tačiau su laiku jis sugeba įrodyti nesąs niekuo prastesnis nei tenykščiai ir net susiranda draugų ir įsimyli. Tai dar kartą pamoko, “nespręsk apie knygą iš viršelio“.  Tiesa, kuomet jis pradeda mokytis  Rerdano mokykloje, rezervato žmonės, tarp jų ir geriausias draugas Mušeika, nusigręžia nuo Jaunėlio bei laiko jį išdaviku. Berniukas patiria ypač daug skausmo, nes žmonės, su kuriais jis bendravo nuo gimimo, nebekreipia dėmesio į jį. O jei kreipia, tai tas dėmesys tikrai ne malonus.

ženkliukas įtraukianti knyga

Taip pat ši knyga išaukština vieną didžiausių vertybių – šeimą. Arnoldo artimiausi žmonės – mama, tėtis, senelė ir sesuo palaiko Jaunėlį kaip tik gali. Nors šeima, kaip ir visi rezervate, verčiasi ypač vargingai, tačiau jie visuomet bando sukrapštyti pinigų Jaunėlio nuvežimui iki mokyklos ar priešpiečiams mokykloje, kuriuos galima pasiimti ir nemokamai, tačiau tuomet berniukas būtų toks vienintelis bei jaustųsi nesmagiai. Vaikino šeima daro viską, kad Arnoldas būtų laimingas.

“- Turiu tau šį bei tą, – pasakė tėtis.
– Ką?
– Mano bate.
Paėmiau vieną iš jo kaubojišų batų.
– Ne, kitame, – nurodė jis. – Viduje, po vidpadžiu.
Paėmiau kitą batą ir įkišau ranką. Dievuliau, jis dvokė svaigalais, baime ir žlugimu.
Radau suglamžytą ir drėgną penkių dolerių banknotą.
– Džiaugsmingų Kalėdų, – tarė jis.
Oho.
Savaitę gėręs mano tėvas tikriausiai labai norėjo išleisti tuos paskutinius penkis dolerius. Po perkūnais, už penkis dolerius gali nusipirkti prasčiausio viskio butelį. Jis galėjo išleisti tuos penkis dolerius ir vaikščioti girtas dar porą dienų. Tačiau išsaugojo juos man.
Tai buvo nuostabus ir pasibjaurėtinas dalykas.“

Knyga paliečia sunkią temą – alkoholizmą. Rezervacijos indėnų gyvenimas tikrai nelengvas, o visus sunkumus suaugusieji linkę skandinti alkoholyje. Aprašoma skaudi realybė – retas indėnas miršta sava mirtimi, dauguma užsimuša būdami girti arba yra nužudomi apsvaigusių žmonių. Pats tikriausias to įrodymas – knygos metu įvyksta trys incidentai bei žūva keli Arnoldui artimi žmonės. Jaunėlis lygina save, dalyvavusį virš 40 laidotuvių, bei baltuosius bendraamžius, kurių dauguma tėra dalyvavę vienose kitose. Be abejonės, alkoholizmas prieina ligi smurto. Mušeikos, Jaunėlio geriausio draugo, tėvas smarkiai muša sūnų.

Šis kūrinys man ypač patiko, nes jis visas sukasi apie viltį. Rezervato indėnams, kurie nori kažko pasiekti, ji yra būtina. Pats Arnoldas, kuomet suklupdavo, ne kartą norėjo pasiduoti, tačiau įžiebdavo sau vilties, atsistodavo ir šuoliuodavo toliau. To iš veikėjo ir reikėtų pasimokyti.

Tikriausiai ši apžvalga būtų bereikšmė be vieno svarbaus fakto – tai yra pusiau autobiografija. Sherman Alexie nusprendė panaudoti savo paauglystę kaip pirmosios knygos jaunimui pagrindą. Pats autorius sako, kad, jei reikėtų procentaliai įvardyti kiek dalies romane užima jo gyvenimo istorija, tai būtų septyniasdešimt aštuoni  procentai. Kaip ir knygos pagrindinis veikėjas Arnoldas, autorius gimė Spokano indėnų rezervate Velpinite bei turėjo girtuoklį tėvą. Kaip ir Arnoldas, Alexie gimė turėdamas stuburo smegenų skysčio perteklių kaukolėje, tačiau rašytojui nepasireiškė kalbos sutrikimai. Kaip ir veikėjas, rašytojas kentė patyčias dėl savo bjaurių akinių bei dėl milžiniškos galvos buvo vadintas Gaubliu. Sekantis panašumas – Alexie taip pat paliko rezervatą, kad lankytų Rerdano Aukštąją mokyklą, tačiau jo bei Arnoldo priežastys buvo skirtingos – Alexie šią mokyklą lankė tam, kad galėtų stoti į koledžą. Kaip ir personažas, autorius buvo Rerdano mokyklos krepšinio superžvaigždė  bei vienintelis (išskyrus talismaną) indėnas komandoje. Vieta, kuomet Arnoldas atranda, jog jo mokyklinis vadovėlis yra tas pats, kuriuo naudojosi vaikino mama prieš trisdešimt metų, taipogi neišgalvota. Vienintelis skirtumas – Alexie vadovėlį metė į sieną bei nieko nekliudė.

Iš pradžių perskaičiau porą šios knygos puslapių bei numečiau į šalį. Ji taip pragulėjo porą savaičių. Tačiau vieną vakarą prisėdau, įsitraukiau ir negalėjau sustoti, kol knygos nesukirtau. Tai nėra labai rimtas kūrinys, tačiau, kad ir koks komiškas iš pirmo karto gali pasirodyti, šioje knygoje slypi kelios gilios ir susimąstyti verčiančios dilemos.

penkijonexex logo

Meilės laiškai mirusiesiems – Ava Dellaira (knyga)

Viskas prasidėjo nuo užduoties anglų kalbos pamokoje – parašyti laišką mirusiam žmogui. Lorelė pasirenka Kurtą Cobainą, nes jis patiko seseriai Mėjai. Nes mirė jaunas, kaip ir Mėja. Netrukus Lorelės sąsiuvinis prisipildo laiškų mirusiesiems – Janis Joplin, Heathui Ledgeriui, Ameliai Earhart, Amy Winehouse, – nors nė vieno taip ir neatiduoda mokytojai. Ji rašo apie tai, kaip jaučiasi pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, kaip sekasi susirasti naujų draugų, kaip gyvena subyrėjus šeimai, kaip pirmą kartą gyvenime įsimyli ir, svarbiausia, kaip gedi sesers. Tik kaip gedėti to, kam dar neatleidai? Užrašiusi tiesą apie tai, kas nutiko, Lorelė pagaliau įstengia susitaikyti su sesers netektimi ir pamatyti Mėją tokią, kokia ši buvo iš tikro: nuostabi, žavinga ir… netobula. Dabar mergina gali ieškoti savojo kelio ir jį rasti.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Love Letters to the Dead
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: +14
Žanras: jaunimo literatūra, Realistinė literatūra, romantika, mirtis
Puslapių skaičius: 368
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis: http://avadellaira.com/contact


autorėAva Dellaira baigusi Čikagos universitetą svajojo tapti scenariste, jai netgi nusišypsojo netikėta laimė gauti darbą pas Atskalūno laiškų (The Perks of Being a Wallflower) autorių Stephen Chbosky. Tačiau, kai jis perskaitė Avos kūrinių, pasiūlė parašyti ne scenarijų, o knygą. Tokia mintis šiai merginai niekada nebuvo šovusi, bet dar tą patį vakarą jai grįžtant namo ir stovint prie raudono šviesoforo, netikėtai iš niekur materializavosi būsimos knygos pavadinimas – Meilės laiškai mirusiesiems. Tą pačią naktį užgimė ir pirmoji Avos knyga jaunimui, kurioje galima rasti ir jos pačios vaikystės patyrimų – seseriškos meilės ir fėjų burtų.

Ši knyga ilgai stovėjo mano lentynoje – kone mėnesį – bet kažkodėl aš vis jos baidžiausi. O veltui. Pradėjusi skaityti nežinojau ką galvoti: patinka man ši knyga ar ne. Bet užvertusi ją sakau – man ji labai patiko.

Pirmiausia galiu pasakyti, kad knygos aprašymas visiškai atskleidžia knygos turinį. Tai tarsi rėmai, į kuriuos paskui tartum po plytą iš smulkmenų susidėlioja visas pasakojimas. Ir tai labai stebina, nes tų smulkmenų tokia galybė, tačiau tie kasdienybės mozaikos gabaliukai pabaigoje sukimba į tobulą dėlionę.

Norėčiau, kad galėtum pasakyti, kur dabar esi. Žinau, kad tu mirusi, bet, man atrodo, žmogus visgi turi dalelę, kuri neišnyksta. Lauke tamsu. Tu esi ten. Ten kažkur. Mielai įsileisčiau tave vidun.

Visa knyga yra laiškai mirusiems, sudėti į vientisą dienoraštį. Nuo dienoraščio jis skiriasi tuo, kad Lorelė kaskart vis kreipiasi į kitą mirusį asmenį, dažniausiai tai yra perdozavusios, jaunystėje mirusios įžymybės arba seniai mirusios nusipelniusios asmenybės, žinomos kiekvienam Amerikos vaikui. Kiekvienas laiškas pirmiausia skiriamas tai asmenybei, kreipiniu į ją, pasakojimu apie jos gyvenimą ar mirtį. Šios vietos tikriausiai labiausiai prailgadvo, kadangi vis dėlto įdomiausia mums ne tai, kaip žuvo Ameliai Earhart, o ką išgyvena Lorelė. Tačiau sužinosite (jei dar nežinote) tikrai nemažai apie muzikos atlikėjus, praėjusio šimtmečio autorius ir nacionalinius didvyrius. Ties kreipimaisi ir klausimai tarsi užuomina į tai, kaip jaučiai pati laiškų autorė. Iš pradžių neatkreipiau dėmesio į tą dalį, tačiau kuo toliau, tuo jie darėsi asmeniškesni, tad jų egzistavimas knygoje įgavo prasmę. Laiško vidurys dažniausiai skiriamas akimirkoms iš merginos praeities, o pabaiga jos dabarčiai. Nežinau, kodėl šiuos laiškus autorė priskyrė meilės laiškams, nes jų visoje knygoje radau viso labo vieną vienintelį, kuris tikrai atitinka pavadinimą.

Tai istorija apie merginą, kuri prarado labai artima jai buvusią seserį ir buvo palikta gedėti viena. Ir jaustis kalta dėl jos mirties. Iš pradžių Lorelė man nelabai patiko – tokia keistuolė, norinti žūtbūt pritapti, žūtbūt susidraugauti. Tam ji išsižada savęs pačios ir stengiasi tapti tokia, kokia mergina įsivaizdavo savo mirusią seserį Mėją. Ją ji  mato tik kaip tobulą asmenybę, kuri rišo tobulą mylinčią šeimą, kol ji subyrėjo – mama nusprendė skirtis su tėčiu – ir tada subyrėjo ne tik tai. Bet po truputį atsiskleidžia ir pati pagrindinė veikėja, ji pagaliau priversta išvysti realybę ir priimtą ją tokią, kokia ji yra.

Mano viduje riogsojo krūva šukių, ir Skajus ją pamatė. Niekas negalėjo jų suklijuoti. Aš stengiausi narsa prilygti Mėjai, tapti ryški, nesuvaržyta, plysktelėti it žvaigždė, bet man nepavyko.

Didžiausia šio kūrinio paslaptis žinoma yra Mėjos mirtis ir su ja susijusios aplinkybės; mums trupinamos mažutės užuominos – ne tik iš kreipimosi į laiškų adresatus, bet ir praeities epizodų, tačiau išduosiu tik tiek, kad tiesa bus sudėtingesnė, nei galima įsivaizduoti.

Tačiau ši knyga yra ne tik apie Lorelės gedėjimą ir bandymą iš naujo lipdyti gyvenimą, kuris jai atrodė toks saugus, kol iš jo dingo Mėja. Džiaugiuosi, kad netgi šalutiniai veikėjai ir jų istorijos yra nenuobodūs, įdomūs, netikėti. Naujos draugės, vaikinas, netgi teta turi savo problemas, tad rašytoja tikrai nesusitelkė vien į pagrindinę veikėją, bet suteikė įsimintinus veidus ir kitiems.

Tai yra nepaprastai emocionali knyga, autorė sugeba neįtikėtinai perteikti įvairias emocijas, kaip neviltis, kaltė, baimė, liūdesys, pyktis… Knygos kulminacija man buvo labai netikėta; šiaip aš nemėgstu Beveik suaugusių tipo istorijų, tačiau tai, kad knyga sugebėjo perteikti šitiek jausmų, ir padaryti tai nebanaliai ,uždėjo didžiulį pliusą, netgi užsimaniau turėti šią knygą savo nuosavą. goodreads puslapyje apie šią knygą galima rasti labai dvejopų atsiliepimų – arba labai teigiamų, arba labai neigiamų, tad turėkite omeny, kad ir jums ji gali arba patikti, ar labai nepatikti, nelygu ko ieškote istorijoje. Jei patinka Beveik suaugusių serijos knygos, liūdesio, pykčio, meilės ir mirties tema, jei labai mylite savo seserį/brolį – ši knyga skirta jums. Tai tikrai nėra graži istorija su happy end’u, tačiau ji privers susimastyti apie tai, ką perskaitėte, kokia stipri gali būti meilė, ir ką dėl jos galime ištverti/įveikti/paaukoti.


penki

egliosha logo