2016 balandis


2016 Balandžio mėnesio trumpų istorijų konkursą laimėjo MARIJOS – “PRADĖTI IŠ NAUJO“. Sveikinimai.


Sveiki, mano vardas Marija. Esu iš Panevėžio. Nusprendžiau išbandyti save šiame konkurse ir tikiuosi, kad jums patiks.

Pradėti iš naujo

Man buvo devyneri, kai mama paliko tėtį. Atsimenu, kai jie pykdavosi ir rėkdavo vienas ant kito, su Emilija pasislėpdavome savo kambaryje po lova – ten buvo mūsų slėptuvė. Už sesę buvau dvejomis minutėmis vyresnė, todėl jausdavau pareigą ja rūpintis. Prieš eidama miegoti visada pirmiausia apkamšydavau ją, o tik tada įsisupdavau į patalus pati. Išvaizda nebuvom labai panašios. Emilijos plaukai buvo tamsūs ir tiesūs, bruožai aštrūs – ji buvo mamos kopija. Tuo tarpu mano plaukai buvo šviesiai rudi ir banguoti, o veido bruožai švelnesni. Šiaip ar taip, su Emilija buvom ne tik dvynės, bet ir geriausios draugės. Kadangi tėvai sunkiai dirbdavo, mes turėjom išmokti būti savarankiškos ir padėti viena kitai. Jei mokykloje užduodavo parašyti rašinėlį, parašydavau juos du – vieną Emilijai. Tuo metu sesutė spręsdavo mano matematikos namų darbus, nes skaičiuoti man niekada nesisekdavo. Mudvi artimų draugų neturėjom, jų nelabai ir reikėjo – turėjom viena kitą. Emilija ir Karolina – mes buvom neįveikiama ir neišskiriama svajonių komanda.

Tą lietingą šeštadienį, kai mama pasakė, kad išvažiuos ir liepė mums apsispręsti, ar vyksim kartu, mes tvirtai apsikabinusios gulėjom savo slėptuvėje. Nežinau, kiek laiko ten buvome, bet nusprendėm, kad negalim palikti nei vieno iš tėvų. Pasiryžau išsiskirti su Emilija ir mama, likti su tėčiu – man tai atrodė teisingiausia. Savo planą išdėsčiusi sesutei įtikinau, kad taip ir turim elgtis. Abi verkėm ir beprotiškai bijojom, nors aš bandžiau drąsinti sesutę, bet nesugebėjau. Kai savo nuosprendį pranešėm tėvams, jie buvo priblokšti, nenorėjo mūsų išskirti. Tačiau po kelių akimirkų jų bandymas rasti išeitį virto dar vienu ginču ir mes netrukdomos grįžom į savo kambarį praleisti paskutinių mums likusių valandų kartu.

Kitą rytą žliaugė lietus, bet man tai nerūpėjo, stovėjau ir žiūrėjau, kaip dūžta mano pasaulis. Mama, išglėbesčiavus, išbučiavus ir nuprausus man veidą savo ašaromis, įsėdo į mašiną ir užvedė variklį. Mano žvilgsniui susitikus su Emilijos, tvarkingai pasodintos ir prisegtos saugos diržu, žvilgsniu, viskas aplink ištirpo. Jutau, kaip nutirpsta galūnės, kraujas suplūsta į smegenis ir man trūksta oro, bet įkvėpti pasidarė per sunku. Prisimenu, dar pagalvojau, kad niekada neleisiu sau įsimylėti. O tada apalpau.

***

Patogiai įsitaisiau ir išsitraukiau ausines, tikėjausi, kad pavyks nusiraminti ir išvengti panikos skrydžio metu.

– Oho, ar jaunos ir žavios bendrakeleivės įeina į bilieto kaina? – nevykusiai papokštavo šalia klestelėjęs pusamžis vyrukas.

Jo išraudęs ir prakaito išpiltas veidas išdavė, kad teko bėgti. Nenorėjau pasirodyti pasipūtusi, todėl pasistengiau išspausti šiokią tokią šypsenėlę. Turbūt ši gavosi tikrai apgailėtina, nes vyrukas nustojo kikenti ir jau nuoširdžiau paklausė:

– Tai ar į Londoną skrendi šiaip papramogauti, ar kaip dauguma bandysi padirbėti?

– Aplankysiu gimines, – ištariau ir pati nustebau, kaip šaltai pavadinau Emiliją ir mamą.

Viduje dilgtelėjo ta sena žaizda, atsiradusi po išsiskyrimo, tačiau dešimt metų padarė savo. Visą savo paauglystę ir kelio į suaugusių pasaulį ieškojimą turėjau pergyventi viena. Nors Emilija su mama iš pradžių ir lankydavo mane, tačiau jos gyveno kitame pasaulyje. Tų poros dienų per metus neužtekdavo, kad rastume kažką bendro ir greitai tie vizitai virto tiesiog pareiga, o vėliau ir visai pranyko. Mes su sesute visiškai atitolome ir virtome skirtingų istorijų dalimis.

Vyriškis, atrodo, stengėsi būti draugiškas, bet dabar įsivyravo tylą, todėl paklausiau:

– O jūs? Kokie jūsų planai Londone?

– O aš grįžtu namo, brangute. Praleidau čia kelias nuobodžias dieneles su giminėm, – jis nusijuokė, turbūt prajuokintas mūsų istorijų paralelės, – dabar pagaliau grįšiu į tikrą gyvenimą. Žinai, man ten visai gerai sekasi. O pradėjau nuo nulio! Atvykau prieš penkis metus ir…

Jis pradėjo pasakoti savo laimingo gyvenimo istoriją, o aš apsimečiau, kad klausau kartais įterpdama ,,oho…“, ,,geras!“ arba tiesiog linksėjau galva. Iš tikrųjų mintimis nuklydau į prisiminimus. Mūsų šeimai subyrėjus tėtis labai palūžo, kartais atrodydavo, kad aš – vienintelis siūlas, dar laikantis jo norą gyventi. Jis beprotiškai stengėsi man duoti viską, ko man reikėjo, nors ir suprato, kad tai neįmanoma. Jam darėsi vis sunkiau susitvarkyti su viduje siaučiančia audra, galbūt todėl greitai neteko darbo. Teko daug ko atsisakyti, persikraustėm į mažesnį butuką, bet vis tiek tėtis kiauras dienas lenkė nugarą – dirbo kroviku. Žinojau, kaip jis pavargsta, todėl stengiausi netrukdyti ir kuo mažiau prašyti. Visi tie dalykai susidėjo ir paveikė mano tėtį pačiu drastiškiausiu būdu – liga. Prieš kokius metus gydytojai nustatė jam vėžį. Aišku, iš pradžių jis man nieko nesakė, bet greitai aš pastebėjau akivaizdžius pokyčius ir viską supratau. Keista, kaip liga pakeičia žmogų – visą gyvenimą buvęs gana uždaras, mirties akivaizdoje tėtis pasidarė labai nuoširdus, atviras ir aš turėjau progą jį pažinti visai kitokį. Paskutiniais mėnesiais mes labai suartėjome ir tapome neišskiriami. Jis nebijojo mirties ir nepriekaištavo likimui už trumpą gyvenimą. Ir nors visą laiką žinojau, kad jis mirs, kai tai įvyko, jaučiau begalinę tuštumą. Per laidotuves buvo atvažiavusi mama ir Emilija, tada sutarėme, kad pabaigsiu mokyklą (buvo likę tik keli mėnesiai) ir persikelsiu pas jas. Keliaudama pas jas jaučiu, kad mano vieta kitur, kad ten nepritapsiu ir…

– Ir žinai, kas svarbiausia? – paklausė bebaigiantis savo istoriją vyriškis.

– Kas? – paklausiau grįžusi iš savo apmąstymų.

– Kad visada galima pradėti naują gyvenimą. Tik ne visi tam ryžtasi.

Šis sakinys man buvo įdomiausias iš viso pasakojimo.

***

Kai mama su Emilija paėmė mane iš oro uosto, pastebėjau, kad jas taip pat neramina mintis apie mūsų tolesnį gyvenimą. Mama stengėsi rodyti entuziazmą, bet akivaizdu, ją gąsdino abejonės, ar pavyks susigrąžinti prarastą dukrą. Tuo tarpu Emilija stengėsi atrodyti abejinga, tačiau jutau, kad po jos kauke slepiasi kur kas sudėtingesni jausmai. Aš troškau su ja pasikalbėti ir laukiau akimirkos, kai liksim dviese.

– Žinai, Karolina, džiaugiuosi, kad tu čia. Dabar viskas bus kitaip. Pamatysi, tau čia patiks, – ištarė mama, vairuodama automobilį.

– Tikiuosi, tu teisi, – atsakiau žvelgdama pro langą į Londono gatves ir bandydama jose įsivaizduoti vaikštinėjančią save.

– Čia daug daugiau galimybių. Ar jau žinai, ką veiksi dabar, po mokyklos baigimo? – stengėsi palaikyti pokalbį mama.

– Tiesą pasakius, nežinau. Viskas labai susijaukė po to, kai tėtis… – nesugebėjau užbaigti sakinio, nes balsas užlūžo.

– Žinau, kad tau dabar sunku ir suprantu, kaip jautiesi. Patikėk, tavo tėvas buvo man labai svarbus ir jo mirtis siaubingai mane sukrėtė. Jei ne Markas, turbūt būčiau palūžusi.

– Kas toks yra Markas? – paklausiau.

– Mamos nauja pramoga, – tarstelėjo Emilija.

– Emilija! Nekalbėk taip.

– Kaip?

– Taip, lyg draugavimas su Marku būtų kažkas netinkamo.

– Bet aš nieko nesakiau. Pati tai ištarei, – atsikirto Emilija.

Kurį laiką važiavome tylėdamos ir aš pradėjau dar labiau baimintis dėl ateinančių permainų. Mes visos pasikeitėm, visos tikimės kažko skirtingo ir visos jaučiamės per silpnos.

– Rytoj mes ketinam rengti vakarėlį, – po ilgos tylos prabilo mama. – manau, kad tai puiki proga tau susipažinti su naujais žmonėmis.

– Na… – nutęsiau, nes nebuvau sužavėta šios minties. – Gal kiek per greitai?

– O ko čia laukti? Nesijaudink, ateis nedaug žmonių, tik patys artimiausi Emilijos draugai ir jų tėvai.

– Jei jau taip sakai… – stengiausi negadinti jų planų ir neparodyti, kaip ši mintis mane išgąsdino, nes nebuvau pratusi prie žmonių susibūrimų.

– Pamatysi, tu visus sužavėsi, – dar ištarė mama, bet aš nebuvau tikra, ar šie žodžiai tikrai skirti man. Pažvelgiau į Emiliją, bet ji visiškai mane ignoravo.

***

Vos svečiams pradėjus rinktis, supratau, kad naujasis mano šeimos gyvenimas tikrai prašmatnus, o Emilija – viena iš tų populiarių merginų, kurioms visi pavydi. Nors visada žinojau, kad mano sesutė labai graži, tačiau niekada nemaniau, kad ji savo išvaizdą gali naudoti kaip ginklą. Apsirengusi trumpą aptemtą suknelę, nepriekaištingai pasidažiusi ir spinduliuojanti pasitikėjimą ji atsistojo prie manęs, taip sukurdama dar didesnį kontrastą tarp mūsų, mat aš buvau pasipuošusi gana kukliai. Tiesą pasakius, nustebau, kad ji priėjo, nes nuo pat vakar dienos neturėjome progos pasišnekėti – ji manęs vengė.

Tie ,,patys artimiausi draugai“ pasirodo buvo daugiau nei penkiasdešimt žmonių. Visi jie šypsojosi ir draugiškai plepėjo, bet neatrodė rimtai susidomėję pašnekovų kalbomis. Mano sesutę, pastoviai kas nors užkalbindavo ir atrodė, kad ji niekada nesiskundžia dėmesio trūkumu. Man, deja, tai buvo labai svetima. Mokykloje, nors ir bandžiau, bet artimų draugių nesusiradau – visos mergaitės labai skyrėsi nuo Emilijos ir aš nemokėjau su jomis bendrauti. Prasidėjus paauglystei, man buvo labai sunku, nes neturėjau nieko, kas galėtų patarti ar su kuo galėčiau pakalbėti mergaitiškomis temomis. Galbūt todėl užsisklendžiau savo viduje ir įpratau laiką leisti viena. Prie Emilijos priėjo dvi merginos ir apsikabinusios ėmė ją girti:

– Ema, atrodai nuostabiai! Laukiu nesulaukiu, kada atvyks Džeikas ir pamatys tave, – pradėjo žavi blondinė.

– Garantuoju, kad jis ims gailėtis, kad išsiskyrė su tavim ir pavydas jį pribaigs, – tęsė jos draugė.

– Džeikas man nerūpi, – atšovė Emilija. – Jis buvo tik trumpas nuotykis. Dabar mano tikslas – Tomas.

– Ir gerai! Visi žino, kad Džeikas – paskutinė šiukšlė, bet vis dėlto būti jo draugijoje vienas malonumas, – sukikeno blondinė.

– Girdėjau, kad Tomas pradėjo susitikinėti su kažkokia mergina, – susimąstė antroji mergina.

– Tai kas? Man tai nerūpi. Jei aš ko nors noriu, tai ir gaunu, – šyptelėjo Emilija ir visos trys prapliupo juoktis.

Klausiau ir negalėjau patikėti, kad tai ta pati mano mažoji sesutė.

– O kas ta žavi būtybė šalia tavęs? – paklausė viena iš merginų.

– O! Atleiskit už mano nemandagumą. Tai Karolina – mano sesuo, apie kurią jums pasakojau, – šiek tiek ironiškai mane pristatė Emilija.

– Sveika, aš Džesika, o čia Šarlotė, – prisistatė blondinė. – Ema, tikrai apie tave pasakojo, malonu pagaliau tave pamatyti. Beje, ar galiu tave vadinti Kerol?

– Kaip tau geriau, – atsakiau, kiek nustebusi.

– Bet Ema, kodėl, po galais, nepaminėjai, kad tavo sesė tokia graži? Atrodo, turėsi rimtą konkurentę meilės žaidimų reikaluose.

– Nežadu veltis į jokias meilės intrigas, – atsakiau.

– Na jau… Dar nematei, kokių čia puikių vaikinų yra. Netikiu, kad tokia žavi mergina kaip tu ilgai bus viena, – ištarė Šarlotė.

– Tiesa pasakius, aš linkus laiką leisti viena. Niekada neturėjau vaikino.

– Nei vieno?! Juokauji? – nustebo abi merginos.

– Na tai turėtum paskubėti susirast, mergyt. Patikėk, ne visada būsi tokia jauna ir žavi, – su trupučiu paniekos ištarė Džesika.

 Pasijaučiau labai nejaukiai ir žvilgtelėjau į Emiliją, tikėdamasi pagalbos. Tačiau tą akimirką pasirodė naujas svečias – žavus vaikinas. Tiesą pasakius, jis buvo neapsakomai išvaizdus, kaip koks aktorius ar modelis ir jis priėjo prie mūsų.

– Gera tave matyti, Ema. Ar taip pasipuošei, kad sukeltum man pavydą?

– Nesvajok, Džeikai. Juk žinai, kad man nei kiek nerūpi, – atkirto Emilija.

– Nepaslėpsi to, Ema. O aš, man rodos, ką tik įsimylėjau, – jis pasisuko į mane. – Kuo tu vardu, gražuole?

– Karolina, – atsakiau droviai ir meldžiausi, kad tik neparausčiau.

– Tai tu ta Emos sesuo? Puiku, kad atvykai. Žinai, jei tu tokia patrakus, kaip tavo sesutė, galiu palaikyti tau draugiją.

– Tai, kad gal ne, – išlemenau nusivylusi.

Jis nusijuokė.

– Kai apsigalvosi, susirask mane. Tik nedelsk per ilgai, aš nemėgstu laukti, – ištarė jis ir nusisukęs nuėjo.

 Džesika su Šarlotė, man mirktelėjusios, pradėjo kikenti. Man visai nebuvo juokinga, aš buvau nusivylusi. Kodėl tokie žavūs žmonės būna tokie primityvūs ir lėkšti? Vėl pasijaučiau visiškai vieniša, nors ir buvau apsupta žmonių minios. Atsiskyrusi nuo Emilijos ir jos draugių, nuėjau pažiūrėti, ką veikia mama. Ji puikiai leido laiką: juokėsi, gurkšnojo vyną ir buvo apsupta vyresnių pašnekovų. Svarsčiau, ar ji laiminga, ar tik apsimeta tokia. Labai norėjau prieiti ir pasikalbėti su ja viena, akis į akį, kaip kalbasi dukra su savo mama. Stebėjau ją iš toliau ir stengiausi įsiminti kiekvieną jos judesį, kurių nemačiau tiek laiko. Galiausiai apsisukau ir grįžau prie savo bendraamžių. Dauguma jau buvo apsvaigę nuo alkoholio, Džesika rūkė suktinę, Šarlotė kabino kažkokį vaikiną. Niekur nemačiau Emilijos, todėl ėjau iš kambario į kambarį, kol galiausiai radau ją virtuvėje.

– O, čia tu. Aš dingstu iš čia. Išvažiuoju su Tomu, – tarstelėjo ji, lyg niekur nieko.

– Kur tu važiuosi? – paklausiau nustebusi.

– Nežinau, kur nors į ramią vietelę. Pasiimsiu šiek tiek gėrimų ir dingstu.

Ji jau buvo apsvaigusi.

– Emilija, kodėl taip elgiesi?

Ji atsisuko ir pažvelgė į mano akis. Po kelių akimirkų paklausė:

– O ko tikėjaisi? Kad būsiu ta pati naivi mergaitė? Kad tikėsiu tavo raminimais ir tais ,,viskas bus gerai“? Kad vėl po dešimties metų būsim geriausios draugės ir pasislėpsime nuo pasaulio po lova? Žinai, aš pasikeičiau.

– Nei vienai iš mūsų nebuvo lengva…

– O taip, nebuvo. Bet ar bent įsivaizduoji kaip turėjau jaustis, įmesta į visiškai svetimą aplinką, stebėdama, kaip mama gydosi savo nepavykusios santuokos žaizdas vis su naujais vyrukais? Tėvo balsą išgirsdavau tik kartą per metus! Net nežinojau, kad jis serga, nes nesiteikei to pranešti! Net neturėjau galimybės atsisveikinti! Visą tą laiką savęs klausiau, ką aš padariau, kad gyvenu tokį gyvenimą. Ir žinai ką supratau? Kad tai tavo kaltė! Tu sugalvojai tą kvailą planą, kuris mus išskyrė! Tu savanaudė ir išdavikė! – Emilija rėkte išrėkė paskutinius žodžius, tačiau labiau už viską mane žeidė jos ledinis žvilgsnis.

– Apie ką tu kalbi? Juk vienaip ar kitaip būtume nukentėjusios nuo tėvų skyrybų. Man labai gaila, dėl visko ką tu patyrei, bet dabar mes galim pradėti naują gyvenimą, mums tereikia laikytis išvien.

– Išvien? Nejaugi tu tikrai nieko nesupranti? Prieš dešimt metų tu nusprendei mane palikti. Tu nutraukei mūsų ryšį ir viskas tuo pasakyta. Dabar, po tiek laiko, tu nori vėl tapti mano gyvenimo dalimi? Deja, per vėlu!

– Bet ką aš galėjau daryti? Tėčiui manęs reikėjo.

– O nepagalvojai, kad lygiai tiek pat tavęs reikėjo mamai? Nepagalvojai, kaip be tavęs jausiuosi aš? Nepagalvojai, kad buvai vienintelis žmogus, kuriuo tada tikėjau?

– Aš… Atleisk, – bandžiau kažką lementi, bet gerklę užspaudė gumulas, akyse susitvenkė ašaros.

– Žinai, dabar jau vis tiek. Nesistengiu pakeisti tavęs, todėl tu nesistenk pakeisti manęs, – pagriebus kelis butelius ji išėjo pro duris.

***

 Grįžau pas besilinksminančius. Mano viduje kažkas nutrūko, kažkoks sunkumas užgulė mano krutinę. Jaučiausi pralaimėjusi arba tiesiog pavargusi kovoti. Priėjau prie baro, kur kvatojo Džeikas su keliais jau įkaušusiais vaikinais.

– Pažiūrėkit, kas atėjo. Kristina! – sušuko Džeikas.

– Aš Karolina, – pataisiau.

– Kam rūpi tie vardai, juk svarbiausia jausmai, ar ne? – sukikeno nepasimetęs Džeikas.

Nusišypsojau. Jis apkabino mano liemenį ir prisitraukė prie savęs.

– Juk sakiau, kad nei viena negali man atsispirti, – pasakė jis savo draugeliams ir šie pradėjo kvatotis.

Jaučiausi, kaip trofėjus, pagamintas iš nušauto gyvūno, kurį medžiotojas didžiuodamasis pakabina ant sienos šalia kitų trofėjų. Užgniaužiau visus savo jausmus ir pasiruošiau transformuotis, tapti šio pasaulio dalimi. Buvau pasiryžusi pradėti naują gyvenimą. Manęs laukė nauja pradžia, tačiau, kas sakė, kad naujos pradžios visada būna geresnės?



Aš vardu Laura, man 21. Šiuo metu esu iš Kauno. Šiek tiek ta pačia gaida kaip ir Sausiui, tik gal kiek liūdniau.

 

–  Ne… Nesišypsok!

–  Nesišypsau.

–  Sakau nustok!

–  Juk nieko nedarau.

–  Šypsaisi! –  pyktelėjo Margarita už tokius jo juokus. Jai dar baisu dėl Ąžuolo, o šis taip aplaidžiai į viską žiūri.

–  Ar tai uždrausta? Mane uždarys?

–  Nustok juokauti!

–  Kodėl? Juk turiu tave, dar likusį humorą ir kelias dienas šioje palatoje, –  priėjęs arčiau ją suspaudė glėby. –  Noriu tuo pasidžiaugti.

Mergina atsitraukė.

–   Nekalbėk taip!

Perbraukęs ranka rudus plaukus krestelėjo atgal į lovą:

–  Nesišypsau ir nekalbu.

–  Jei nebūtum ligonis aš tau trenkčiau! –  Margaritos veidą išmušė raudonis ir jai norėjosi verkti.

–   Smurtas prieš sergantį, nelabai išmintinga.

– Ir kodėl tu taip?

Pamatęs jos veidą suprato, jog persistengė. Pakilo nuo lovos ir atsiprašęs dar pridūrė:

–  Nes myliu tave.

–   Nemyli, nes neleidi tau padėti,–  nuėjo prie lango.

– Čia jau niekas negali padėti. Todėl turėtume džiaugtis tuo, kas dar yra pakeičiama. Tu gali šypsotis su manimi, o ne pykti. Kam tos ašaros? Tik laiką švaistom.

– Kad aš nebegaliu… Tau lengva, gal tu išeisi, aš liksiu. Nesakau, kad kartu verkim, nesakau, kad turi nusiminti, bet prašau, neskaudink. Net neįsivaizduoji koks stiprus tas skausmas, kurį iššaukia supratimas, jog aš tavęs neteksiu. Noriu susiplėšyti į mažus gabaliukus, kad tik skaudėtų po nedaug, ne visą iškart. Noriu šaukti, kad bent kiek to išleisčiau lauk. Tačiau to nedarau, nes tai nesibaigiantis skausmas. Ir visa tai būtų beprasmiška. Kas kada nors gali susitaikyti su mintimi, jog neteks dalies savęs?

– Bet mes dar kartu. Kodėl negalim tuo pasidžiaugti? Gal aš ir savanaudis, tačiau nenoriu, jog netektum sveikatos ir su tuo gyvenimo džiaugsmo. Ar žinai kaip visa tai sudėtinga ir rizikinga?

–   Geriau rizikuoti nei kentėti visą likusį gyvenimą galvojant kas būtų jei būtų. Matyti tavo tą prakeiktą šypseną, kurią taip myliu, kituose žmonėse ar girdėti tavo šnabždesius kaskart pakilus vėjui. Ar ne geriau eiti kartu iki galo, kad paskui nenubusti ant šlapios pagalvės?

– Na kodėl tu taip liūdnai? Viskas bus gerai. Aš tai žinau ir gydytojai nekartą kartojo. Taigi eikš pas mane ir nusiramink.

– Nenusiraminsiu tol, kol nesugrįši iš operacinės.

– Tai dabar tas 8 valandas ir nebedraugausim? O šypsotis ar galiu?

– Liaukis… –  tai nuskambėjo sunkiai ir su neviltim. Ne ką lengviau jautėsi ir ji –  bejėgė ir pasimetusi. Kad ir kaip save įtikinėjo, vis tiek mintys vedė prie blogiausio.

–  Neduoda valgyti iki operacijos, dabar dar uždraudei šypsotis. Kodėl gyvenimas toks žiaurus!

–  Nustok, prašau…

 Ąžuolas žinojo kaip Margarita reaguoja į bet kokią nelaimę –  ji iškart puola į neviltį. O neturėtų, juk stebuklai daug realesni nei mūsų niūros mintys leidžia manyti. Todėl jis negalėjo leisti jai šitaip kentėti, nors ir pats mažai tikėjo savo sėkme. Tačiau galėjo ir velniui sielą parduoti jei tik ji su juo ir dabar, tarp šių baltų sienų, švytėtų merginos šypsena. Ta nuostabi baltų dantų karoliukų grandinė, kuri pasitinka rytus kartu bei užgęsta tuo pačiu metu prieš naktį. Prieš dvi savaites, keturias dienas bei šešias valandas dar viskas buvo įprasta, tačiau pastarąjį laiką pasaulis griuvo ir griuvo kasdien. Daugiau nebėra jos šypsenos, tik vis ašarų sklidinos akys bei tylus skausmas, kurio ji manė jis nemato. Kaltino ir ligą, ir pats save, ir Dievą, tačiau likimas šitaip sužaidė, jog kaltų nėra.


 Po šių aštuonių valandų ir penkiolikos minučių, daugiau nebereikės skaičiuoti kiek ar kas liko. Nes dabar jau kirsta ištisinė gyvenimo linija palydėta garsaus ir ilgo pyptelėjimo.

 Kuomet kitas žmogus, dar vis varomas nenutrūkstančių širdies dūžių, tačiau nebejaučiantis to, kas turėtų būti laimingo žmogaus viduje, pasiliko. Ir kaskart iš naujo skyla į daug mažų šukelių vos paminėjus vardą, išgirdus tą vėją ar atpažinus šypseną. Ryškus prisiminimas iš paskutinių dienų bus vienas –  jis laimingas. Turėtų guosti, bet kol žaizda dar šviežia, tai tik neleis jai užgyti. Bet tik kol kas. Tas kol kas gali trukti metus, kelis ar daugiau.