2018 m. Sausis


Konkursą laimėjo… Mimis istorija. Sveikiname nugalėtoją!

 

Sveiki, vadinuosi aš Frenezija, esu kilusi iš Lietuvos, tačiau ten negyvenu, todėl ėmiausi rašymo, kad nepamirščiau savo gimtosios kalbos.
 “Meno kūrinio beeieškant“

„Dar viena graži diena”, – ištariau sau lėtai kildama iš lovos ir nužvelgdama savo molbertą, stovintį priešais manojo bendrabučio langą, šildant jį rytinei saulei. Priėjau ir uždėjau ranką ant seno medžio, nutaškyto įvairiaspalviais aliejiniais dažais. Glosčiau savąjį molbertą aukštyn, žemyn ir mąsčiau sau, ar kada nors sugebėsiu rasti mūzą įkvepiančia mane sukurti žodžiais nenusakomą meno kūrinį.
Besistengiant nuvyti niūrias mintis pradėjau ruoštis dienai. Priėjusi prie veidrodžio nerangiai ranka numojau į visas puses styrančius plaukus, veidą apšlaksčiau šaltu vandeniu, kad nuplaučiau vakarykščio alkoholio bergždžias pastangas įgyti ryškesnių idėjų ateities paveikslui.
– Pražudysiu save dėl prakeikto meno kūrinio, – sumurmėjau sau po nosimi. – Tebūnie prakeiktas, jei sugebės pateisinti manuosius troškimus.
Atlikusi rytinę ruošą palikau bendrabutį ir išėjau laukan įkvėpti šviežio oro. Staiga mano kūną apėmė didžiulė palaima. Plačiai pravėrusi akis išvydau tvieskiančią saulę, išryškinančią žaliąją gamtą, neapsakomai geru oru besimėgaujančius paukščius paeiliui čirpiančius paukštišką giesmę, besivejančius vienas kitą ore ir išnykstančius už bendrabučio kampo.
Beplūstanti žmonių minia judėjo pro mane nesustodami, nesidairydami, tik aš jaučiausi užstrigusi savyje, negalinti pajudėti iš vietos, vis kantriai belaukianti užplūstančio įkvėpimo, tačiau niekuomet jo nerandanti. Kiek įmanydama verčiau save šypsotis, neleisti negatyvumui užpildyti manęs, turėti vilties, tačiau su kiekviena diena tai darėsi vis sunkiau, galiausiai pasidaviau alkoholiui ir atidariau duris netinkamiems žmonėms, galvodama jog kitokia gyvensena padės man pabudinti savo meniškąją kryptį ir sukurti išsvajotą meno kūrinį. Anaiptol, rankose nelaikiau teptuko jau ilgą laiko tarpą, o malonumo sėdėti įvairiaspalviais, piešinį kuriančiais dažais nutaškytais rūbais taip pat seniai patyriau, tačiau vis randu prasmės džiaugtis gyvenimu. Tai teikia stiprybės ir neleidžia nuleisti rankų, būtent todėl aš čia, stebinti kylančią saulę ir klajojanti po vietoves besinešiojanti viltį savo širdyje.
Leisdama savo mintims plūsti, nejučia pasiekiau akmenuotą krantinę, sustojau prie krašto ir keletą minučių stebėjau besitaškantį vandenį, pasiekiantį mano batus. Stebėjau jūros bangas susidarančias ir vis pasiekiančias krantinę, tačiau, kad ir kiek kartų atstumiamos jos vis tiek sugrįžta, kaip aš. Tiek ryžto, tiek stiprybės…
Mane užplūdo visiškai nepažįstama emocija, tarsi tai ko noriu, ko ieškau būtų netoliese manęs… Užmerkusi akis, įkvėpusi oro žengiau pirmyn.
Pasaulis išslydo man iš po kojų ir aš pradėjau skęsti man dar nepažįstamame jausme, kuris mane nešė tolyn, tik staiga…
Pajutau tvirtą ranką suspaudžiančią mano riešą ir ramų, jausmų stygomis grojantį, geismą žadinantį balsą:
– Metas pabusti, – po trumpos pauzės ir atodūsio, žmogus esantis už manęs, prabilo: – dar sekundėlę ilgiau ir būtum išnykusi jūros gelmėse.
Tuomet aš pabudau iš savojo sapno ir pajutusi, jog stoviu ant tvirtos žemės, pasukau galvą į savo gelbėtoją ir tą pačią akimirką mano pasaulis nušvito visomis spalvomis.
Prieš mane stovėjo vis dar įsitvėręs į mano ranką, neapsakomo grožio vaikinas, raudonais it kraujas plaukais siekiančiais jo pečius, vandenyno gelmės žaliomis akimis, kurios išgelbėjo mane nuo mano baigties, tačiau paskandino savosiose. Akys, kurios žvelgė į mane, o pajuodę paakiai nuo miego stokos, o gal būt nuo žalingųjų medžiagų vartojimo, tik dar labiau išryškino vaikino akis ir privertė mane jaustis lyg žvelgtų į mano sielą man stovint nuogai.
Tai buvo jis, ko laukiau jau ilgą laiką- manoji mūza. Mūza, kuri rado mane. Mano kūną apėmė palaima, kadangi aš žinojau, kas manęs laukia.
Tosios žalios akys vis tik skverbėsi į mane, susikrimtęs vaikinas kantriai laukė, kol aš prabilsiu, tačiau manieji žodžiai visiškai išsisklaidė neištarti.
Mano akys slydo žemyn jo veidu, lėtai nužvelgdamos vaikino aprangą. Jis dėvėjo ganėtinai pasęnusi juodą paltą, aukštai iškelta apykakle, kuri buvo gerokai apkibusi vaikino raudonais plaukais. Po paltu pastebėjau taip pat juodus, prasagstytus, jo odą rodančius marškinius. Žvilgtelėjus žemyn, mano dėmesys buvo patrauktas nerangiai, laukan styrančiu diržu užsagstyti, ties keliais ištampyti, pilki, skylėti džinsai ir galiausiai jis avėjo siaubingai nuavėtus, juodus, siekiančius jo kelius, nepilnai suvarstytus sportbačius, kuris vienas buvo kone atsirišantis.
Raudonplaukio ranka vis dar buvo įsitvėrusi į mano riešą, tuomet aš pajutau ją virpant, taipogi pastebėjau ir kitą, kurią vaikinas bergždžiai stengėsi paslėpti palto kišenėje. Žiūrėdama suvokiau kaip siaubingai jis savimi rūpinasi. Savęs pačio niokojimas, tai menas, kurį aš noriu pasiglemžti sau, kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų.
Po amžinybės tylėjimo, galiausiai paklausiau:
– Ar mėgsti kavą?
– Atleisk, tačiau negaliu tavęs pavaišinti. – Vaikinas nuleido akis žemyn, tvirtai sukando lūpą ir po akimirkos prabilo: – Išleidau šlamančius tam, kam neturėčiau.
Nieko neištarusi, vis dar žvelgdama į mane įsitvėrusi vaikiną, lėtai apsisukau eiti bendrabučio link, o jis tyliai, galiausiai paleidęs mano riešą, pėdino šalia manęs.
Manoji fantazija tryško idėjomis ir rankoje jau galėjau jausti teptuką, kuriuo, švelniais potėpiais atkuriu paveikslą iš savųjų jausmų.
Galiausiai mudu sėdėjome ant šalto grindinio mano kambaryje vienas priešais kitą prie pasenusio kavos stalelio. Rankomis savo vaizduotėje liečiau vaikino veidą, jo smailią smulkią nosytę ir ryte rijau jo destrukcijos atvaizdą ir į jį pažvelgus atrodė, jog jis nė neprieštarautų, kad iš tiesų tai padaryčiau.
Nė nepasiteiravęs ar aš nieko prieš, kad manoji komforto zona buvo sutrikdyta, vaikinas prisėdo šalia manęs, ranka lėtai slystančia žemiau mano peties ir lėtai alsavo kone man į veidą, tuomet  prabilo:
– Dar viena, liūdna menininkė, paskendusi idėjų krizėje, – nerangiai pirštu pamosavo, – verkianti dėmesio savo niūriame kambarėlyje.
– Kaip gi tu…
– Ššš… ššš. – Kone šnibždėdamas jis pertraukė mane, uždėjęs pirštą man ant lūpų, o kita švelniai paėmė man už kaklo. – Tu nenori tapyti, tu tiesiog ieškai pateisinamos dingsties save sunaikinti. Ką gi… išnaudok mane.
Viskas mano akyse išblanko, puikiai nė neatsimenu, kas nutiko, akimis tik sugebėjau įžvelgti raudonplaukio seną, juodą paltą gulintį ant žemės su maišeliu, kyšančiu iš kišenės pilnu toksinių medžiagų, kurioms jis kaip minėjo, išleido visus savo šlamančius. Tačiau be to aš jaučiau kažką labai šilto, tarsi šiltą, raminančią židinio liepsną, šildančia mane šaltą žiemos vakarą. Tai buvo jo oda prie manosios, kuri privertė mano plaukelius ant kūno stotis piestu, lyg nurijus didelį, stipraus gėrimo gurkšnį.
Jaučiausi tarsi šio vaikino lėlė ant virvelių, nors iš tiesų turėjo būti atvirkščiai, tačiau aš nesipriešinau, lyg būčiau sukaustyta jo glėbyje.
Atrodė, tarsi pasaulį matyčiau nuotraukomis, šokant nuo vienos vietos prie kitos, kadangi atrodo, kad prieš akimirką jis tvirtai mane spaudė prie savęs, savo tvirtomis rankomis, o kitą aš jau sėdėjau prie savojo molberto, dėvinti vaikino juodus marškinius ir stebinti jį gulintį ant mano lovos užkėlus vieną koją ant kitos kelio, rūkant tai ką mačiau kyšant iš jo palto kišenės, bejausmiu žvilgsniu žiūrint kiaurai sieną, tokiu tuščiu ir pilnu negatyvumo, kad man net suspaudė širdį, tačiau besistengdama išmesti tai iš galvos, suvokiau, jog šis momentas yra tas, kurio taip ilgai troškau, todėl nusprendusi nebešvaistyti laiko veltui griebiau teptuką į rankas.
Siaubingai troškau detalizuotai atspindėti tai, ką matau šiame susikrimtusiame vaikine, gulinčiam man ant lovos, savo paveiksle. Kruopščiai, stengiausi atkurti tą ugnį, kurią įžvelgiau jo plaukuose, ar tą sumišimą, nuoskaudas ir sielvartą, atsispindinčius jo žaliose akyse, lyg audringoje jūroje, pajuodusius paakius, atspindinčius nenorą savęs prižiūrėti ir rinktis kentėti skausme, nuostabias, lieknas, virpančias rankas ir siaubingai it vampyro išblyškusią odą. Norėjau, jog mano darbas atspindėtų asmens norą išeiti, atsisakyti šio gyvenimo ir norėjau, kad tai atsispindėtų būtent šio, vilties praradusio vaikino kūne.
Visą tą laiką, kol aš liejau vaikino emocijas per save ant drobės, jis gulėjo toje pačioje pozicijoje nejudėdamas, net kai jo suktinė jam nudegino pirštus, vaikinas vis tik žiūrėjo kiaurai sieną, kol galiausiai… jam tyliai priėjus, rankos švelniai apsivijo mane per liemenį. Jis klūpėjo šalia manęs įrėmęs galvą man į pašonę, stipriai įsikandęs sau į lūpą jis ištarė, su agonijos grimasą iškreipusia jo veidą:
– Išlaisvink mane.
Tuo metu atrodo jaučiau kaip peilis perskrodė man krūtinę ir siaubingas skausmas nutvilkė visą kūną. Stipriai, savomis rankomis suspaudžiau jo rankas apsivijusias mano liemenį ir pradėjau raudoti. Savyje jaučiau vaikino nuoskaudas, jaučiau jas taip stipriai tarsi būtų mano…
Stebint kaip mano pasaulis slysta man iš po kojų taip pat pajaučiau išnykstant tąsias švelnias rankas, belaikančias mane, tuomet pakilusi nuo kėdės ir atsigręžusi atgal pastebėjau, kad vaikino taip pat nebėra, neliko nei jo kvapo, jo rūkomas suktinės dūmų ore, o lova buvo dailiai paklota, kaip atrodė prieš jam čia ateinant. Atsigręžus į molbertą, tą pačią sekundę mano kūną sukaustė baimė, tai ką aš išvydau buvo… mano pačios paveikslas, iškreiptas siaubingos grimasos mano veide, akimis pasruvusiomis krauju, rankomis užsiėmusi sau už galvos atrodė klykiau, o mano oda buvo pilka, lūpos- mėlynos. Aš žvelgiau į save, į savo vidinį paveikslą.
Tuomet aš viską supratau ir ranką uždėjusi sau ant burnos negalėjau sustabdyti ašarų. Vaikino raudonais plaukais niekuomet čia nebuvo, tai buvo mano vaizduotė, o mūzos man nė nereikėjo, man reikėjo jausmų, kuriuos neprisiimdama kaltės galėčiau išlieti ant kito žmogaus, tai, ką jis man pasakė,, tu nenori tapyti, tu tiesiog ieškai pateisinamos dingsties save sunaikinti\’\’, tai buvo tiesa, aš nenorėjau priimti tai ką jaučiau, tačiau mano teptukas pradėjo kalbėti už mane ir dabar aš stoviu prieš agonijos kupiną save, kurią taip įnirtingai stengiausi paslėpti.
Manosios ašaros nenustojo bėgti, ranka apglėbiau savo pilvą bandydama nusiraminti, priėjau prie lango ir priglaudžiau skruostą prie šalto stiklo atkurdama savo iliuziją galvoje.

    Galiausiai suvokiau, kodėl neišsiaiškinau vaikino vardo, todėl, nes aš jį išvydau ne tam, kad pažinčiau jį patį, o tam, kad pažinčiau save.

    Pramerkusi akis žvelgiau žemyn į gatves. Jis stovėjo vienoje vietoje, žvelgė į mano langą su ta pačia liūdesio kauke ant veido, vis dar raudonais kaip ugnis plaukais. Tuomet vaikinas nevykusiai šyptelėjo ir nužingsniavo tolyn, stebėjau jį kol išnyko iš mano akiračio. Jis viską suprato, kas nutiko mano galvoje. Tai buvo jo paskutinė žinutė, paskutinis dalykas, kurį jis norėjo atskleisti šiam pasauliui pro mane, tai paskutinė šio vaikino diena vaikštant ant šios žemės. Aš  galėjau jį nusivyti, atkalbėti, tačiau… aš vis tik žiūrėjau pusėn, į kurią jis pradingo, leisdama jam būti prarytam jo pačio nevilties, leisdama jam žengti į mirtiną bedugnę…


Parašiau istoriją, ir norėčiau pakliūti į tą jūsų konkursą. Mimi, 16m., Kaunas. Tikiuosi tiks (:

„Plačiai nusišypsojau jau seniai išbandyta šypsena. Tik aš vienintelė žinojau, kad ji netikra. Tikrosios dar nebuvo matęs niekas iš čia esančių. Apsimesti, kad viskas gerai- mano pagrindinė užduotis. Nauja mokykla, naujas gyvenimas, naujas veidas ir nauja šypsena. Viskas nauja, tik mintys mano galvoje tos pačios. Juodos, su šiek tiek pilkumos.

Perėjau į kitą mokyklą dėl smagumo. Pasidarė nuobodu senoje, tapau per protinga senajai mokyklai. Bent jau taip sakiau tėvams, o iš tikro stengiausi būti kuo mažiau namuose, nuo kurių iki naujosios mokyklos, ačiū Dievui, yra dvidešimt penkios minutės autobusu. Kartais ir pati pareinu namo, man patinka vaikščioti, ypač miške. Jau gana ilgą laiką gyvenu su šiek tiek iškreiptomis mintimis. O visa tai prasidėjo šiltą vasaros vakarą.

Visuomet, kiek tik save prisimenu, mėgdavau leisti laiką viena, be tų kvailų padarų, vadinančių save žmonėmis. Aišku aš irgi žmogus, bet nežinia kodėl visiems šiems gyvūnams jaučiu kartais stipresnę, kartais silpnesnę neapykantą. Tuomet, tą vasarą, aš buvau įnikusi į visokius liūdnus eilėraščius ir dainas, mintis. Kai galiausiai mano smegeninė įsisąmonino tą visiems žinomą faktą, kad visi miršta, aš gyvenau sukrėstame pasaulyje, kurio kol kas neįstengiau atstatyti. Manau, kad tuomet gedėjau ir jaučiausi panašiai, lyg visi mano pažįstami žmonės būtų mirę vienu metu. Tėvai nesuprato, kad kažkas man darosi, nes visuomet būdama uždara aš, žinoma, nieko jiems nepasakojau. Vėliau susigyvenau su ta mintimi.

Kai mirė močiutė, aš neišliejau nė vienos ašaros. Suprantat, aš jau seniai gyvenau su mintimi, kad ji, kaip ir visi kiti, net ir aš, mirs, taigi man nebuvo jokio šoko. Nes juk mirtis yra toks dalykas, kurio neišvengsi, nepaneigsi ir neatšauksi, taigi aš nusprendžiau su tuo išgyventi likusį gyvenimą. Pradėjau nebebijoti nieko, išskyrus žmonių kvailumo, tačiau bėgdama nuo jų pasislėpiau ir nuo savo baimės. Arba tą baimę galime pavadinti pasišlykštėjimu. Pasaulio gyventojų savanaudiškumas ir naivumas taip erzina, kad vos laikausi to jiems nepasakiusi. Nenoriu pas psichiatrą.

““

Šiandienos norma- 3 puodeliai kavos ir 2 tabletės nuo skausmo. Pažiūrėsim, ar iškęsiu su tiek. Per klasės valandėlę ir etiką mokytojos kaip susitarę kalbėjo apie tai, kaip visiems reikia pakalbėti. Nemanau, kad tai tiesa, nes aš dar gyvenime niekam nepasakojau savo paslapčių ir panašiai ir puikiausiai išgyvenau. Na bent jau pusėtinai. Nežinau kaip susitvarkyti su mintimis, nes jos labai maišosi ir yra itin nenuoseklios. Na bet ką padarysi, turbūt tokia aš jau esu.

““

O šventas šūde, viskas taip susikniso! Mano mielieji tėvai, kurie įsikišo visai ne laiku, pamatė mano randus ant kojų. Nes aišku aš tokia protinga ir nesipjaustau rankų, tik kojas, nes niekas žiemą jų nemato. Kūno kultūros nedarau. Mama išvežė į ligoninę kad patikrintų, ar neįsimetė koks kraujo užkrėtimas. Tuo tarpu tėtis, pasirodo, prakniso mano daiktus ir rado galybę čekių nuo vaistų ir kavos. Taigi man dvigubos šakės. Tuomet dar įsikišo mano brangioji tetulė, kuri nusprendė (nors čia net ne jos reikalas), kad man reikia į kažkokią ten vietą, kurioje visiems, tokiems kaip aš pasidaro geriau. Vertimas- psichiatrinę ligoninę. O man tai tarkim tas pats, jei tik nereikės su niekuo kalbėtis.

““

Pasirodo čia su visais reikia kalbėtis. Ale pasipasakoti. Nekenčiu tetulės. Per ją (na gerai, gal ir per save) aš gavau įprotį rūkyti, taigi dabar tapau priklausoma jau nuo keturių dalykų. Nors pala. Jeigu mes gyvename gyvenimą, tai be jo mes negalime gyventi, tai kaip ir esame priklausomi nuo jo? Vadinasi priklausomybė nebūtinai yra neigiama. Reikės apie tai kam nors papasakoti. Juokauju. Mes visi puikiai žinom, kad niekam aš nepasakosiu nieko. Smagumėlis.

 ““

Anksčiau skaičiau daug knygų. Apie tai, kaip žmones vienas kitą gelbėja nuo baisių dalykų. Bet juk tai netiesa. Niekas, visiškai niekas nepadeda, visi yra pernelyg savanaudžiai.

““

Man liūdna.
Taip liūdna, bet aš negaliu verkti. Nemoku. Niekada nemokėjau.

““

Cha cha cha cha cha cha cha cha.
Burna išsausėjusi, nes visiškai nešneku. Tik rašau arba guliu. Na dar ir tualeto reikalai. Net nesuprantu kas man yra, nes niekada nesijaučiau tokia…. na nežinau. Svetima. Palūžusi.

““

Kažkas negerai mano kūnui.

““

Man atrodo, kad kažkas negerai.

““

Kažkas negerai.

““

Oho. Gera mintis.

Kaip supratau, merginai tikrai buvo ne visi namuose. Mane paskyrė ištirti jos mirtį, o šis dienoraštis sujaukė mano mintis. Ir dar visi galvojo, kad ji netyčia paskendo. Aišku, aš jos tėvams negalėjau sakyti, kad aiškūs įkalčiai rodo, jog ji nusiskandino. Tai būtų buvę skaudus smūgis jiems.

Supratau, kad ji iš esmės buvo nusivylusi žmonėmis ir nesugebėjo išgyventi su jais visur aplinkui. Geriau jau buvo mirtis. Manau, ji net nebuvo sutrikusi, jau seniai susitaikiusi, kad mirs. Ir ta mirtis atėjo anksčiau, nei planuota. O gal ji žinojo. Sakoma, kai kurie nujaučia, kad anksčiau mirs. Vis dėl to jai reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Turbūt mums visiems reikia.