2018 m. gegužė


Naujas mėnuo, ir naujas istorijų konkursas. Jūsų dėmesiui ir teismui atiduodame tris istorijas. Jų autorės su dideliu nekantrumu laukia jūsų balsų ir komentarų, kuriuos galite rašyti po istorijomis apačioje (komentarų skiltyje). Balsavimas truks iki gegužės 23 d., o rezultatai bus paskelbti gegužės 24 dieną.

 

REZULTATAI: Šįkart laimėjo Frenezijos kūrinys „Prarastos viltys”. Sveikiname nugalėtoją!


Sveiki, vadinuosi aš Frenezija, esu kilusi iš Lietuvos, tačiau ten negyvenu, todėl ėmiausi rašymo, kad nepamirščiau savo gimtosios kalbos.

Prarastos viltys

Šitaip pralaukti metai. Prabėgusios svajonės, tikėjimai, akimirkos. Liūdnas, tačiau taip pat ilgesingas žvilgsnis iš pavargusių akių, lyg jūra po audros. Tuos metus laukiau tavęs, leisdavau sau svajoti apie mus, kaip gera būtų žvelgti tau į akis, išvysti tave besišypsant man, turėti galimybę laikyti tavają ranką, paremti galvą ant tavo peties, jaustis saugiai… Ar tai kaip mes būtumę galėje naktimis eiti prie jūros, savomis kojomis, jokių autobusų, mašinų. Tiek daug švelnumo kupinų šnekų, ilgi apsikabinimai. Tamsus vasaros dangus, vėsus jūros vanduo ir batai pilni smėlio, tavo juokas, švelnios rankos šildančios mane, ilgi atodūsiai po bėgiojimo smėlyje, tai kaip laikėmės už rankų kai jūros bangos, pasiekusios krantą apsemdavo mūsų kojas. Tai, kai gulėjome ant pievos, stebėjome žvaigždėtą dangų, laikėmės už rankų, liūdėjome ir juokėmės, kai prisiekinėjome amžinybę, tuomet pakilome ir nukūrėme į mišką ir viskas su kuo turėjome pasišviesti buvo švieselė nuo mano žiebtuvėlio. Nors ir esu priklausoma nuo cigarečių, tu niekuomet man neprieštaravai, šnekėjai, esą mylėti reikia žmogaus sielą, jo mintis… Švytinti pilnatis, kurios dėka mačiau tavas akis šypseną skirtą man. Tuomet bandei mane išgąsdinti, o tau nepavyko, aš tik juokiausi, stipriai mane apkabinai, priglaudžiau galvą prie tavo peties, pirmoji ašara nuriedėjo skruostu, tuomet kita, pradėjau kūkčioti, tu vis laikei mane apkabinęs, valei ašaras. Kodėl ašaros kyla iš niekur? Ar tai džiaugsmo ašaros, žinomybė, jog tu šalia, pagaliau šalia, tiek pralaukto laiko, tačiau tu šalia, šalia manęs, ir pagaliau galėjau atsipalaiduoti, atsikratyti liūdesio. Viskas nurimo. Mes šypsojomės. Tu man, aš tau. Tu ir aš. Tik mudu. Ramybės kupina naktis. Ar pameni kaip čia atsidūrėme? Nebuvome vieni, šalia mūsų buvo mūsų draugai, gavę minutėle dviese, begome. Pro mišką. Nepaleidome vienas kito rankos, tu pradėjai juoktis kai tavoji koja kliudė medžio šaknį ir tu griuvai nusitemdamas mane kartu. Tikra svajonė? Argi ne?
Toji diena. Didžiulė alėja nutvieksta medžių kiekvienoje pusėje. Susiradau mudviejų suolelį, sėdėjau ten, kur visuomet slėpėmės nuo kaitinančios saulės, didžiulis pavėsis. Mano rankose vis dar žydinti ramunėlė netekusi kelių žiedlapių dėl mano nerimstančių rankų. Cigaretė po cigaretės. Tabako kvapo prisigėrę tavo marškiniai, kuriais tąkat man apgaubei pečius, kad nesušalčiau. Prisiekiu jaučiau tavo meilę, ji gaubė mane lyg saulės spinduliai, tačiau deja, šiandien nuo jų slėpiausi… Išvydau tave. Šypsojaisi, spartinai žingsnį. Norėjai bėgti link manęs. Dieve, taip tavęs pasiilgau. Atsistojau. Laukiau tavęs prieinančio. Tuomet….
Viskas išbluko. Nieko nebuvo. Nė mudviejų nakties prie jūros, miške, neegzistavo joks mudviejų suolelis. Neegzistavome mes. Iš tiesų niekuomet nebuvau tavęs sutikus, niekuomet neturėjome galimybės susipažinti. Tai- tik graži svajonė, galbūt sapnas. Viskas ką iki šiol turėjau, tai svajonės. Tačiau prisiekiu, vis dar galiu matyti tavo lūpas, kurios pasirengusios išklykti “Dievuli, kaip aš tave myliu! ”… Vis dar tas liūdnas žvilgsnis, trūkčiojanti krūtinė, besistengianti sulaikyti ašaras, bergždžias noras išgirsti tuos tris žodelius, ir mintys vis sakančios, jog gyvenau fantazijoje, vienintelėje vietoje, kurioje kadais susitikome, tikėjimas jog tiltas nutvieks kelią realybėn. Anaiptol. Tai niekuomet iš tiesų neįvyko….

 


 Esu sierraqwerty man 13 metų ir gyvenu Vilniuje.

 Padrąsink mane

 

– Prasideda, – sušnibžda man Čarlis. – Sėkmės.

Ir nusišypso savo garsiąja šypsena. Jeigu jis nebūtų mano brolis, tai jau seniai jį būčiau nusižiūrėjusi.

–  Nesijaudink, – jis pasako, pamatęs mane drebančią. – Tu esi verta pirmos vietos, tad nemanau, kad atsidursi paskutinėj vietoj.

Tačiau aš jaudinuos ne dėl to. Man nesvarb, kokią vietą aš užimsiu. Visi čia dalyvaujantys yra talentingi. Visi verti pirmos vietos. Aš bijau scenos. Aš bijau susimaut.

–  Tu šiuo atveju esi šališkas! – atsakau. – Aš juk tavo sesuo. Tu bet kokiu atveju mane palaikysi. Ir net kai man nebus šansų laimėt sakysi, kad laimėsiu.

–  Gerai, galiu pasakyt, kad tu neverta net paskutinės vietos. Darbar tinka?

Aš susiraukiu ir papurtau galvą.

–  Nepulk į kraštutinumus, – sudraudžiu.

–  Gerai, tada sugrok paskutinį kartą prieš eidama į sceną. Tada apsispręsiu.

Ramiai nužinsniuoju iki savo gitaros. Giliai įkvepiu ir iškvepiu. Lėtai išimu gitarą iš dėklo ir ją susiderinu. Užtrunku tik kelias akimirkas, nes šiandien ją derinau daugybę kartų.

Paskutinis dalykas, pagalvoju ir pradedu ieškoti dėklo kišenėje sąsiuvinio, kuriame užrašyta mano daina. Nieko. Tuščia. Sąsiuvinio nėra.

Žvilgteliu į Čarlį. Jis laukia, kol aš pradėsiu groti. Jis nė nenumano, kad aš pamečiau savo dainų sąsiuvinį, be kurio man net neverta eit ant scenos.

–  Kas yra? – paklausia ir peržvelgia mane susirūpinusiu žvilgsniu. – Ar kažkas…atsitiko?

Aš linkteliu. Galiu jau atsisveikinti su dalyvavimu.

–  Aš kažkokiu būdu pamečiau sąsiuvinį, – pasakau. – be to sąsiuvinio aš negaliu dalyvauti.

–  Kodėl? – jis susidomi. – Juk tu vis tiek, kol būsi scenoje, negalėsi juo naudotis. O ir dainą tu jau moki atmintinai…

–  Man reikia repetuot, – nutraukiu jį. – Be to scenoj nieks nedraus žiūrėt į žodžius.

Jis pažiūri į mane klausiamu žvilgsniu. Jis tuo netiki.

–  Gerai, tu pasaugok mano gitarą, o aš eisiu apžiūret vietų kuriose buvau. Galbūt sąsiuvinys kažkaip čia iškrito.

–  O tu išvis įsidėjai tą sąsiuvinį? Gal tu jį palikai namie

Aš pažvelgiu į čarlį ir tariu:

–  Aš neatsimenu, ar jį įsidėjau, bat paieškoti verta.

Nueinu į fojė ir pradedu žvalgytis. Nėra.

Ir tada išgirstu labai pažįstamus žodžius…

–  Tu skausmą kenti, žiemą šali…

Ne, man vaidenasi, pagalvoju.

Tada pasigirsta kažkieno juokas. Nejaugi, kažkas surado man dainų sąsiuvinį, mintyse savęs paklausiu.

Atsisuku į balsų savininkus. Tai du neformalai. Turbūt mano varžovai, kurie turi mano sąsiuvinį. Mano dainą. Su kuria aš nebegalėsiu pasirodyt.

Bėgte parbėgu pas Čarlį ir sukuždu:

–  Kai kas rado mano sąsiuvinį.

Jam iš rankos iškrinta telefonas. Jis priena prie manęs ir apkabina mane.

–  Ką darysi? – paklausia.

–  Nežinau, – atsakau. – Su ta pačia negaliu dalyvauti, o kitos – neturiu.

Mano akyse pasirodo ašaros. Teks dalyvaut kitąkart.

–  Ei, nejaugi tu pasitrauki? Nejaugi mano sesutė pasiduos?

–  Neturiu kitos išeities, – paprieštarauju. – Be to karais reikia pasiduot. – atsakau.

Aš neturiu kitos išeities.

–  Tu ne mano sesuo. Mano sesuo rastų dainą, o jei ne tai sukurtų,

O, kad būtų taip lengva sukurti dainą. Čia tau ne eilėraštis, o ir tam reikia įkvėpimo. Per maždaug pusvalandį parašyti dainą – neįmanoma.

–  Nespėsiu, – pasiteisinu.

–  O tu pabandyk.

Išsitaukiu popieriaus lapą ir rašiklį. Bėda tame, kad aš net nenumanau apie ką rašyti, – pagalvju ir pažiūriu pr langą. Lauke taip stipriai lyja. Lietus, man topteli. Ir tada visos mano mitys ima lietis per kraštus.

<<>>

–  Pasiruošus? – klausia Čarlis – Jaudinies?

Papurtau galvą. Aš nesijaudinu. Nė kiek.

–  Sėkmės, – sukužda palydėdamas mane link scenos.

Aš patogiai įsitaisau kėdėje ir nuskamba pirmieji akordai.

–  Krenta lietaus lašai, prilyta ant žemės nemažai.

Labai ačiū už dėmesį


Sveiki,
Esu Simona, man 14 metų. Ši istorija nebaigta, todėl jei kažkam bus įdomus jos tęsinys, galite susirasti puslapį @sviesa.tunelio.gale Instagram‘e, nes būtent ten talpinsiu visas dalis. Ačiū tiems, kurie nepatingės paskaityti ir duos patarimų.

Gatvės žibintai

Valkiojausi gatvėmis, nė nenutuokdama kur esu. Tiesiog ėjau keliu, apšviestu gatvės žibintais. Akyse raibuliavo, o aš neišlaikiau pusiausvyros. Užkliūdavau už kiekvieno akmenėlio. Jau švito, o aš vis nepasiekiau namų. Gatvės buvo tuščios. Tik aš viena kvailė neradau sau vietos. Vėjas gairino skruostus juos nudažydamas rausvai. Netoli pamačiau šviesą, lyg kažkokias raides, tad nieko nelaukdama pasukau ton pusėn. Jau iš lauko buvo galima girdėti skardžius balsus ir stiklinių susidaužimo skambėjimą. Tirtėjau nuo šalčio, tad pradariau duris. Mane iš visų pusių apgaubė šiluma. Atsidusau ir priėjau prie vaikinuko pilstančio gėrimus. Pažiūrėjau į jį ir nusišypsojau.
– Ko norėsi?– šluostydamas stiklines nedrąsiai paklausė vaikinas.

– M?– tik dabar susivokiau, jog atėjau į barą. Dar kartą, tik atidžiau apsidairiau aplink viską detaliai apžiūrinėdama.

– Gal kokį gėrimą?– garsiau pasiūlė.

– A, taip, alaus,– tariau ir toliau apžiūrinėjau vyriškius, tai žaidžiančius šachmatais ir užsigėrinėjančius alumi, tai tiesiog sėdinčius.

– Jėzau, tu tokia girta,– pildamas gazuotą gėrimą tarė jis.
Pati nesupratau, jog esu neblaivi, tad į jo žodžius nekreipiau dėmesio. Gurkštelėjau šalto alaus ir pasijaučiau geriau. Net nepastebėjau, kaip stiklinė vėl pasidarė tuščia. Aš paprašiau dar.
– Deja, mes užsidarom, plius tau jau tikrai gana. Vos pavelki kojas,– rėžė vaikinas.
Bandžiau dar kažką aiškintis, tačiau akys merkėsi pačios ir padėjusi galvą ant stalelio užmigau.

<<>>

Atmerkiau akis. Galva tiesiog plyšo iš skausmo ir buvo bloga. Akyse raibuliavo, jaučiausi nusilpusi. Pakėliau galvą ir apsidairiau. Gulėjau ant baltos sofos ir viskas aplink mane buvo balta – sienos, kėdės, stalai, kilimai, net nuotraukų rėmeliai. Jaučiausi kaip baltoji princesė, valdanti baltąją karalystę. Atsistojau ir priėjau prie lango. Sugebėjau įžiūrėti tik tolumoje augančias, šalnos pakąstas egles. Diena buvo giedra ir smulkios snaigės krito iš baltai melsvo dangaus. Neįsivaizdavau kur esu, tad nejuokais išsigandau. Vienu momentu net pagalvojau, jog jau išskridau anapus, nes visame name vyravo balta spalva, kuri man, kažkodėl atrodė baugiai.
Pamačiau laiptus. Dienos šviesa pro langą krito būtent ant jų ir išryškino nublizgintą paviršių. Basomis kojomis užlipau ant pirmos pakopos, įsikibau į turėklą ir tęsiau savo kelionę aukštyn. Pasiekusi antrą aukštą išvydau koridorių su dviem kambariais. Pirmasis –  miegamasis. Jame vyravo dramblio kaulo, kreminė spalva. Lovos užtiesalas buvo languotas juoda ir smėlio spalvomis, nematytos gėlės, kurių pavadinimų nežinau, buvo pasodintos į šviesiai rusvus vazonėlius. Tarp grindų ir lubų stovėjo didelė grublėto paviršiaus lentyna pilna senų knygos, kurios į modernų kambarį įnešė retro stiliaus. Šalia – dar vienas kambarys – darbo. Jame ant stalo stovėjo trys dideliais ekranais kompiuteriai, keli kaktusai ir daug lentynų pilnų juodų segtuvų. Ant sienos buvo keistas paveikslas, o palangės nukrautos nuotraukomis. Daugumoje iš jų – mažas berniukas su moterimi ir vyru – tikriausiai tėvais. Jie atrodė laimingi ir besidžiaugiantys kiekviena gyvenimo minute. Moteris buvo šviesių tiesių plaukų ir blyškaus veido. Tėvas atrodė kaip tipinis ispanas – juodais plaukais, rudomis akimis ir plačia šypsena. Paėmiau įrėmintą nuotrauką, kur jie visi prie Eifelio bokšto.

– Prancūziją aplankėm prieš septyniolika metų,– krūptelėjau nuo kažkieno balso. Tarpduryje stovėjo vaikinas, tamsių kaip anglis plaukų, skvarbaus žvilgsnio, nuo kurio vos sugebėjau atsilaikyti. Jis žiūrėjo į mane, beveik nejudėdamas, o aš negalėjau nuslėpti baime žibančių akių. Nė nenutuokiau kas jis toks, tačiau jaučiau trauką jo link, kuri instinktyviai liepė tęsti pokalbį.

– Tai tavo tėvai?– nedrąsiai uždaviau klausimą, tačiau atsakymo į jį negavau.

– Šaldytuve yra makaronų, likusių nuo vakar. Norėtum?– jis nukreipė temą.
Aš linktelėjau. Buvau išbadėjusi ir atrodė, kad suvalgyčiau bet ką, kas tik pakliūtų po ranka. Jis dar minutėlę pastovėjo, žiūrėdamas į mane, ir išėjo iš kambario. Aš nusekiau paskui. Lipdama laiptais užuodžiau sūrio kvapą, kuris priminė Italiją. Joje lankiausi prieš porą metų ir tai buvo viena geriausių mano kelionių.
Prisėdau ant baltos kėdės ir stebėjau jį. Sakoma, kad žmonės jaučia, kai kažkas į juos žiūri. Manau, jog jis pajautė ir atsisukęs stebėjo mane. Ir nieko daugiau nereikėjo. Man užteko jo gilaus žvilgsnio, kad suprasčiau, jog šis vaikinas –  nenori nieko blogo.

– Na, tai kur gyveni?–  po ilgos, bet jaukios tylos paklausė jis.
Tik dabar apie tai susimąsčiau. Aš nežinau kur gyvenu. Kur užaugau, kas buvo mano tėvai, ar turėjau brolių, o gal sesių? Negalėjau atsakyti į nė vieną klausimą.

– Aš… Nežinau,– pasimetus tariau.
Jis pakėlė antakį, nesuprasdamas ką turiu omeny. Pašildęs makaronus jis padavė juos man ir atsisėdo priešais.

– Tu nežinai kur gyveni?– dar kartą, nesuprasdamas pakartojo vaikinas.
Aš nežymiai linktelėjau pati nesuprasdama kaip taip gali būti. Prisimenu tik atskirus ir galbūt nereikšmingus gabalėlius savo gyvenimo. Mintyse, lyg per rūką mačiau žibintą. Paprastą gatvės žibintą, tik labai seną. Tai matėsi iš to, kad lempa blankiai žibėjo, o metalinis stulpas buvo vietose surūdijęs nuo drėgmės.

Negalėjau suprasti kas esu, kodėl esu čia, kas tas vaikinas, stovintis prieš mane, kas mano tėvai, ar čia mano namai… Ta daugybė klausimų, į kuriuos negalėjau atsakyti, labai vargino. Jaučiausi nesaugi ir visko bijojau.

– Gal tuomet prisimeni kas buvo vakar?– mintis nutraukė vaikinas.
Giliai susimąsčiau.

– Nelabai…– atsakiau.
Jis pasikrapštė pakaušį ir jau norėjo išeiti iš namų, tačiau aš nesusilaikiau :
– Kas tu toks?! Vaikinas nekreipęs dėmesio trinktelėjo durimis ir išėjęs iš namų patraukė savais keliais.

<<>>

Supanikavau. Negalėjau įkvėpti. Rodės, lyg kažkas būtų atėmęs nosį ir burną. Negalėjau pakelti kojų, rankų, nesugebėjau pasukti galvos. Norėjau klykti, tačiau burna buvo lyg užklijuota. Baisiausia tai, jog viską jaučiu, tačiau pajudėti nesugebu. Net akis atmerkti man buvo neįmanoma. Nepajėgus įkvėpti, širdis krūtinėje pradėjo neapsakomai spurdėti. Maniau, tai pabaiga. Slidžiomis pėdomis šiaip ne taip nusigavau į antrąjį aukštą. Iš vieno kambario sklido blanki šviesa. Smalsumo nugalėta nusėlinau švieselės link. Virpančiais pirštais paliečiau duris ir jas stumtelėjau. Akis apakino ryški lempa, spiginanti tiesiai į veidą.

Staiga pasigirdo durų užrakto pasukimas. Krūptelėjau. Pasukusi galvą sklindančio garso link, išvydau siluetą. Raumeningas vyriškis, stovėjo tarp tualeto durų ir beveik nejudėjo. Jaučiau, kad į mane spoksojo. Galiausiai prie manęs priėjo, pasirodo ne rūstus vyriškis, o vaikinas, tas, kurį mačiau vakar. Jis apžvelgė nuo prakaito šlapius miegojimo marškinėlius, giliai įkvėpė ir tarė :

– Kas tau?!

Lūpos buvo sulipusios, o aš drebėjau taip, jog žodžių nebereikėjo. Jis savo delnu palietė mano kaktą ir nežymiai kilstelėjo antakius. – Tu šalta kaip ledas…
Jaučiau, kaip noriu verkti.

Vaikinas stvėrė telefoną ir kažkam paskambino. Buvau išsigandusi.

Staiga paėmė mane už rankos.

– Eime. Tau bus geriau, pamatysi.

Neturėjau kito pasirinkimo. Sekiau paskui jį, kol atsiradome lauke. Jis įsėdo į juodą automobilį ir paragino man padaryti tą patį. Vos judinau kojas, tirtėjau nuo šalčio, tačiau pajautusi odos kvapą supratau, jog esu mašinoje.

<<>>

Lėtai atmerkiau akis. Vis dar buvau mašinoje. Sunkūs, patinę vokai rėkte rėkė, jog aš verkiau. Apsidairiau aplink. Viskas ką mačiau, tebuvo pilkos ir niūrios sienos grublėtais paviršiais. Bandžiau atidžiau apžiūrėti patalpą, tačiau lyg išsipūtusi, sunki galva traukė miego link. Staiga pasidarė baisiai negera. Smarkiai supykino, tad pradariau duris, norėdama įkvėpti bent kažkiek gryno oro. Pradariau duris norėdama įkvėpti bent kažkiek gryno oro. Pilkos betoninės grindys buvo aplipusios kramtomąja guma ir atrodė nemaloniai. Staiga išgirstu vyriškus balsus. Jie aidi didelėje patalpoje sukeldami man nerimą. Vėliau pasigirsta žingsniai. Suprantu, jog tai du žmonės eina manęs link. Ši patalpa atrodo kraupiai, o girdimi garsai mane visiškai išblaško. Nežinau net ką daryti. Visur tamsu, tad kažkur pabėgt nelabai sugebėčiau. O ir nė nežinočiau kur sprukti. Greit grįžau į automobilį, lyg niekur iš jo nebūčiau išėjusi. Užmerkiau akis ir įdėmiai klausiau žmonių pokalbio.

– Sakau, geriau atsikratyk ja. Nebus problemų. Tau tikrai nereikia dar vienos paslapties.
Kažkas ironiškai nusijuokia.

– Paslaptys –  mano gyvenimas. Patikėk, pusės jų net tu nežinai,– išgirstu pažįstamą, vaikino, kuris mane čia atvežė, balsą.
– Kaip nori. Tau spręsti. Bet žinok, jog daugiau mano pagalbos gali neprašyti.

– Bro, viską sutvarkysiu. Nespėsi nė mirktelėt ir jos jau nebebus.

– Prisimink kaip baigėsi tavo paskutinis “viską sutvarkysiu“ ,–  ši paskutinė frazė privertė nusipurtyti. Apie kokį įvykį jie kalba? Abu jaunuoliai stovėjo prie pat mašinos ir galėjau jausti, kaip į mane įsmeigę akis spokso. Galiausiai vienas iš jų tyliai atidarė automobilio dureles. Jau maniau, kad sės į mašiną ir mes pagaliau dumsime iš šios nejaukios vietos, tačiau klydau.


 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.