2017 m. sausis


Gavome dvi nuostabias istorijas, kurios laukai jūsų dėmesio, balsų ir, žinoma, komentarų. Nepatingėkite ir jas perskaitykite bei įvertinkite!

Balsavimas baigėsi. Šį trumpų istorijų konkursą laimėjo Emilijos “Penkios papildomos miego minutės“. Sveikiname!

 


Sveiki, mano vardas Emilija B., man 16 metų, gyvenu Šiauliuose. Niekada negalvojau, kad rašysiu ir kad mano rašliavas skaitys kiti žmonės. Tačiau verta pabandyti, kas blogiausia gali atsitikti?

           *  *  *  *

Penkios papildomos miego minutės

Visur tylu, jaučiu, kaip vėjas skverbiasi pro mano dažytus plaukus, matau, kaip dulkių dalelės, nepriklausančios nuo nieko, skraido man priešaky, lyg bandydamos pasakyti, kad laisvė, kurios trokštu, egzistuoja. Giliai įkvepiu ir išriečiu nugarą, taip gerai jau seniai nesijaučiau. Buvau pasiilgusi saulės spinduliukų, kurie bėgioja mano pečiais, rasos lašelių, styrančių man po kojomis. Atrodo, kad pagaliau radau namus, susilieju su aplinka, kaip ir ankščiau. Taip gal kelias valandas raminau savo sielą, bet po to privalėjau grįžti atgal. Atsistojau ir žengiau pirmą žingsnį. Su kiekvienu centimetru jaučiuosi vis blogiau palikdama šią vietą, atrodo, tai dalis manęs ir kaip visada nieko nebematau, girdžiu, kaip kažkas klykia man į ausį, tik nesuprantu ką. Atsimerkiu ir atsirandu savo kambaryje. Šalta. Kodėl po galais čia taip prakeiktai šalta? Neaiškios kilmės vėjas kedena mano ką tik pabudusias blakstienas, o aš vis bandau giliau susirangyti savo pūkinėje antklodėje. Kambaryje skamba Teenage dirtbag vintažinio koverio melodija, kaip įkyrus uodas vasaros naktį, ji skverbiasi į mano ausis, lyg sakydama, kad privalau keltis. Iš vis, kas turi teisę nurodinėti man ką aš turiu daryti? Niekas, net mano mėgstamiausia daina neturi tokios privilegijos, todėl tik kelis kartus padaužau telefono ekraną savo sušalusiais pirštų galiukais, kol kambaryje vėl pasidaro tylu. Žadintuvas, stovintis šalia mano lovos, rodo, kad dabar yra lygiai penkios minutės po šešių. Galvoje jau pradeda suktis rytinės mintys, kaip nedrąsūs drugeliai, jos po truputį skleidžia savo sparnus ir rodo savo nuostabias spalvas, tik va problema ta, kad mano mintys toli gražu nepanašios į drugelius. Jos panašesnės į piktą daugiabučio kiemo bobutę, kuri lietingą dieną skundžiasi, kad nėra saulės, o saulėtą– kad nėra lietaus. Todėl ir aš, kaip ta pikta bobutė, sugebu pykti ant tavęs už tai, kad mane myli. Pykstu, nes pati to daryti nemoku, o gal tiesiog bijau. Vienam žmogui prasitariau, kaip jaučiuosi, jis man liepė mokytis mylėti iš kitų žmonių… Tiesą pasakius, tai pats kvailiausias dalykas, kurį esu girdėjusi. Bet vis dėlto vakar prieš užmigdama,  skaičiau Leknicko eiles. Ir po galais, kaip aš jam pavydžiu. Pavydžiu jo sugebėjimo įžvelgti šviesą tunelio gale ir ją branginti, kai aš, kaip ta pikta bobutė, pamačiusi tą šviesą, tik užsidedu akinius nuo saulės ir slepiuosi pirmame pasitaikiusiame šešėlyje. Bet aš turiu teisę taip daryti, aš turiu teisę būti pavargusi. Po velnių, kaip aš nesveikai pavargau nuo visų puldinėjimų. Pavargau nuo pastangų įtikti. Pavargau nuo savęs. Pavargau nuo meilės. Pavargau ir nuo buvimo nemylima. Pavargau šypsotis. Pavargau verkti. Pavargau nuo galvos skausmo. Pavargau nuo šalčio. Pavargau nuo nuovargio tik ką atsikėlus. Pavargau nuo visko ir nuo visų. Bet tiesa yra ta, kad ir kokia pikta kiemo bobutė aš bebūčiau, tu manęs niekada nevargini. Nevargini kalbėdamas. Nevargini apkabindamas. Nevargini ir bučiuodamas. Nevargini paimdamas už rankos. Nevargini ir ignoruodamas. Nevargini, net kai aš pavargusi. Ir gal dėl viso šito aš taip tavęs ir bijau. Niekada nemokėjau atsiverti, niekada nemokėjau priklausyti nuo kito žmogaus. Aš tavęs bijau, nes tu šią piktą ir bebaimę daugiabučio kiemo bobutę sugebi priversti jaustis, kaip ką tik atsikėlusiu drugeliu. Ir kai nuo visų šitų minčių man net ima šiurpti oda, aš pažiūriu į žadintuvą, kuris rodo lygiai dešimt minučių po šešių. Judindama savo beveik negyvai nušalusias kojas aš atsisėdu savo sujauktoje lovoje. Prietemoje susirandu akinius ir pradedu savo dieną, galvoje turėdama mintį, kad nieko negali būti blogiau, kaip tos penkios papildomos miego minutės… tiesa?


Sveiki, mano vardas Marija. Mėgstu rašinėti įvairiausius niekus, iš kurių kartais gimsta istorijos. Norėčiau tobulėti šioje srityje, todėl atiduodu į Jūsų rankas savo kūrinėlį, tikiuosi patiks. Man labai svarbios jūsų nuomonės ir pastabos.

Anapus

Kai Lėja manęs paklausė, buvo gal trečia nakties ir mes gulėjom savo sustumtose lovose. Ore dar buvo girdimas ką tik aidėjęs mūsų juokas, nors mes jau tylėjome tiesiog žvelgdamos į pro langą matomą žvaigždėtą dangų, uosdamos besisklaidantį tabako kvapą ir klausydamos viena kitos kvėpavimo. Tada mąsčiau, kad ši vieta jau tapo mano namais. Keista, bet man buvo gera, nors visą gyvenimą naiviai tikėjausi susikursiantį visai kitokį pasaulėlį – tvarkingą ir nuoseklų. Jame nebūtų vietos tokiems žmonėms kaip Lėja – nerūpestingiems svajokliams, negalvojantiems apie ateitį, pasiklydusiems iliuzijų pasaulyje ir malšinantiems liūdesį alkoholyje ir narkotikuose. Būtent tokia ji buvo ir vis dėlto kažkoks bendras ryšys mus sujungė, tarsi paversdamas Lėja mano seserimi, kurios niekada neturėjau. Turbūt mano įsivaizduojamame tobulame pasaulyje nebūtų ir tokių vakarų pilnų nuoširdžių pokalbių, juoko, muzikos ir lengvo svaigulio. Tiesą pasakius, ne tie vakarai mane žavėjo, o kažkoks dar nepažintas jausmas – galbūt laisvė?

Man taip bemąstant Lėja atsisuko į mane ir paklausė:

– Juk tu keliausi su mumis ,,anapus“? – krūptelėjau, bet prisiminiau jos pasakojimą apie taip vadinamą draugų organizuojamą renginį, kuris jau tapo tradicija.

Nepatikliai linktelėjau.

– Gerai, – nusišypsojo ji ir užsimerkus užmigo.

O aš likau viena su savo mintimis ir kažin kodėl augančiu nerimu.

Kai buvau ketverių, mama susirinko iš namų daiktus, paėmė mane už rankos ir išėjo. Tada nelabai supratau, kas vyksta. Žinau tik, kad zirziau ir įkyriai bambėjau, kai tos dienos vakare, mama atrakino kažkokio mažo, purvino butuko duris ir pasakė, kad nuo šiol čia gyvensim. Viskas tapo dar kebliau paaiškėjus, kad namuose palikome mano mėgstamiausią žaislą – begemotą, tuomet aš jo labai gailėjau ir prisiekiu, dėl jo išliejau daugiau ašarų, nei sužinojusi, kad tėtis su mumis nebegyvens. Mes su tėčiu nebuvome draugai, nors kartais, labai retai, jis su manim pažaisdavo. Tik vėliau sužinojau, kad būtent dėl jo mama ir išėjo, mat jis mėgdavo išgerti. Nors daug kartų buvo žadėjęs, kad susitvarkys, bet kartais žmogus pasiekia ribą, kai nebe jis kontroliuoja savo norus, bet norai jį. Patenkindamas savo silpnybę, žmogus suteikia tai silpnybei jėgų ir tuo pačiu netenka jų pats, kol ta silpnybė tampa stipresnė už jį. Jis jau buvo per silpnas. Tik blogiausia, kad nebegalėdamas pakelti savo silpnumo, bandydavo kompensuoti jį demonstruodamas savo fizinę jėgą ir dažniausiai tam tinkamiausia buvo mama.

Gerbiau savo mamą už tai, ką padarė. Niekas netikėjo, kad jai pavyks atsistoti ant kojų, išlaikyti ir suteikti geriausias sąlygas man. Žinau, kad buvo sunku, bet ji niekada nesiskundė. Kai paaugau, mama visada man sakydavo, kad, jei negaliu kontroliuoti ugnies, geriau su ja nežaisti. Taip ji ir darė – kaip kokio praeities šešėlio vengė bet kokių svaigalų, net migdomųjų tablečių. Žinojau, kad ji vis dar neišsigydžiusi praeities randų. Visada ją palaikydavau. O dabar, kai užaugau ir išvažiavau studijuoti, kai žinau, kaip mama manimi didžiuojasi, negaliu atvirai su ja pasikalbėti, nes nesugebu prisipažinti, kad susiviliojau tokiu gyvenimu, nuo kurio ji visą laiką bėgo. Bijau, kad jei ji tai sužinotų, jai būtų per sunku.

Kito penktadienio vakarą sėdėjau mašinoje šalia Lėjos, jos vaikino Nojaus, vairuojančio Eriko ir jo geriausio draugo Kajaus. Erikas man jau seniai patiko, tik aš jam to niekada nesakiau. Galbūt šį kartą išdrįsiu? Sėdėjau automobilio gale ir tyrinėjau Eriko akis, atsispindinčias galinio vaizdo veidrodėlyje. Klausėmės muzikos, kuri hipnotizavo įteigdama mintis, kad esame pasaulio valdovai. Nežinau, ar kiti irgi suprato esantys apgaudinėjami tų propagandinių dainų, bet man tai netrukdė – aš savo noru leidausi hipnotizuojama.

Atvažiavę į vietą, kuri, pasirodo, buvo paprasta apleista sodybėlė netoli ežero, kiekvienas truktelėjome po kelis didelius gurkšnius iš Kajaus paruoštos gertuvės, kad pasiruoštume linksmybėms. Pats vakaras nebuvo niekuo ypatingas, gal tik žmonių buvo kiek daugiau nei paprastame vakarėlyje. Visą linksmumą sukūrė atsivežti svaigalai ir žmonių noras visiškai atsikratyti nuolatos juos valdančių protų. Mano tikslas buvo šiek tiek kitoks, kaip įmanydama stengiausi prisigretinti prie Eriko, kuris, kaip tyčia, kažkur prapuolė. Mačiau, kaip aplinkiniai vis labiau nusitašo, tačiau pati nenorėjau prarasti blaivų mąstymą ir likti pažeidžiama.

Jau gerokai po vidurnakčio pagaliau pamačiau Eriką ir priėjau prie jo. Nežinojau, kaip pradėti pokalbį, todėl tiesiog tarstelėjau:

– Sveikas.

Jis pasižiūrėjo į mane nustebęs.

– O, čia tu. Nuobodžiauji?

– Truputį, – atsakiau nudžiugusi, kad jis rūpinasi.

Jis padavė man stiklinę su kažkokiu gėrimu ir mirktelėjo. Mano džiaugsmas akimirksniu išblėso.

– O kaip tu? Tau linksma? – pabandžiau dar kartą.

– Net labai! – nusišypsojo jis. – Na, manęs laukia. Neliūdėk, – ištarė jis ir pagriebęs dar dvi stiklines to gėrimo atsuko man nugarą ir nužingsniavo.

Negalėjau tiesiog taip pralaimėti, todėl nusekiau paskui jį. Jis skubėjo tiesiai į tą apleistą trobelę, o aš nenorėjau pasirodyti persekiotoja, todėl laikiausi atstumo. Kai jau slėpdamasi už sienų įėjau į namelį, išgirdau kažkokios merginos apgirtusį juoką. Mano širdį tarsi koks peilis pervėrė, kai supratau, kodėl aš Erikui visai neįdomi – jis turėjo simpatiją. Visa apimta pykčio žengiau į tą kambarį, kad pagaliau išsiaiškinčiau tas paslaptis, ir sustingau, nes ten buvo Lėja, laikanti rankoje atneštą gėrimą ir kikenanti bučiuojama Eriko.

Staiga ji nutilo. Pagalvojau, kad pamatė mane, bet klydau. Bent jau nebuvau visai teisi, nes ji pamatė ne vien mane. Už manęs stovėjo visas raudonas nuo pykčio Nojus. Man net nespėjus susigaudyti, kas vyksta, jis puolė į priekį, subliuvo nesavu balsu, atplėšė Lėją, pastumdamas ją it marionetę, ir vožė Erikui iš visų jėgų. Supratau, kad jie visi girti ir nežinojau, ką daryti, nes bet koks mano veiksmas būtų buvęs tolygus puolimui į milžinišką mėsmalę. Užtat Lėja nepabijojo ir drąsiai stojo išskirti savo gerbėjų. Ji kaip kokia peteliškė blaškėsi tarp dviejų įsiutusių bulių, visiškai neturėdama jiems įtakos, kol staiga sustingo. Jos akys susitiko su mano akimis ir atrodė visiškai blaivios ir be galo nustebusios, lyg ji staiga būtų supratusi visas pasaulio paslaptis. Atrodo, ji jau norėjo man kažką pasakyti, kažką linksmo, kas būtų mus prajuokinę ir išsklaidę visą tą įtampą, bet sustingo ir sukniubo. Tik tada pamačiau, kad Erikas turi didelę butelio šukę, kuria tekėjo raudonas tirštas skystis. Vaikinai buvo tokie pat priblokšti. Nojus parkrito ant žemės ir apsikabinęs kelius prapliupo verkti. Erikas, nusviedęs šukę į kampą, vaikščiojo pirmyn atgal raudamasis plaukus, kol pastebėjęs dar puspilnį butelį užsivertė jį visą ir galiausiai nugriuvo visiškai girtas. Koks kitas būdas būtų toks efektyvus, norint pabėgti nuo atsakomybės? Niekas nesistengė padėti Lėjai, nebuvo nei vieno, kas būtų išsaugojęs blaivų protą.

Susiradau savo telefoną ir surinkau pagalbos numerį. Akimirką sudvejojau – įskųsiu Eriką, bet dabar juo šlykštėjausi, todėl man nesvarbu; atvažiuos policija ir ras čia narkotikų ir kitokių svaigalų – niekas neišsisuks, bet iš kitos pusės, kodėl turėčiau juos ir save pateisinti?

Mano mama… Viską sužinos…

Nurijau ašaras ir paspaudžiau skambinimo mygtuką.



Reklama