2017 m. gegužė


Dvi istorijos iš trijų sulaukė vienodo balsų skaičiaus. Taigi, šįkart turime dvi istorijas nugalėtojas, o jos yra: Nerilės  ,Uždrausta Spalva“ ir Marijos – ,,Katės akis“.



PIRMA ISTORIJA

Labas, mano vardas Nerilė ir esu iš Šiaulių.

Uždrausta spalva

Dėl ankstesnių karų ir maištų, bei įvairiausių kitų nusikaltimų, kurie įvyko dėl uždraustosios spalvos. Ji tik neša mirtį ir blogį, tad yra uždrausta amžiams. Bet koks šios spalvos daiktas, gyvūnas ar augalas yra sunaikinamas, jei tokios spalvos yra išvaizda, ją yra privaloma pakeisti, kitaip grės įkalinimas iki gyvos galvos. Kadangi juoda spalva yra susijusi su magija, ji taip pat yra uždrausta, nes kitaip ji gyvuotų, jei būtų juoda spalva. Dėl visų smurtinių veiksmų, kovos menai ir viskas, kas su tuo susiję, yra uždrausta ir bet koks jos naudojimas privalo būti sustabdomas ir praneštas tam specialioms tarnyboms. Jei bus pranešta, kad dėl aukščiau naudotų dalykų, tie žmonės bus įkalinti. Nepaisant amžiaus ir lyties.

1 skyrius

– Kaip jau visi žinome, visa ši naujųjų laikų sostinė susidaro iš skirtingos architektūros rajonų, – toliau pasakojo amžinai neturintis plaukų ant pakaušio, skardžiabalsis mano istorijos mokytojas. – Panele Surgens, papasakokit apie penktąjį, uždraustąjį rajoną.

Pakėliau savo snaigės baltumo galvą nuo įvairiausių linijų popieriuje ir įsmeigiau žvilgsnį į pražilusį vyrą. Nusukau nuo jo žvilgsnį ir greitai akys iš visų susirinkusių snaudančių žmonių surado violetinės spalvos nudažytus plaukus ir išdažytas melsvas akis. Ji nežymiai linktelėjo ir parodė akimis į lėktuvėlį šalimais. Truputėlį nuleidau galvą ir įkvėpiau oro.

– Taigi Praeclusio… tai buvo vienintelis rajonas, kuriame buvo daug uždraustosios spalvos. Tačiau po naujojo įstatymo, jis buvo sunaikintas. Sakoma, kad į jį buvo galima patekti pasinaudojus slaptažodžiu, kuris yra sudarytas iš užmirštosios kalbos. Iš tos pačios kaip yra sudaryti rajonų pavadinimai, – atkartojau seno, per laiką sutrūnijusio vadovėlio nublukusius žodžius.

Senasis mokytojas nusišypsodamas parodė pageltusius dantis ir vėl įniko į rankraščius, pasakojančius apie ankstesniuosius laikus. Paėmiau plunksną ir stengiausi nubrėžti dar vieną, melsvą brūkšnį tarp kitų jo dvynių. Tačiau mintys nedavė ramybės. Praeclusio ir uždraustoji kalba mano mintyse turėjo labai svarbią vietą, nes …

Mano minčių tėkmę amžinai skaudančioje galvoje nutraukė iš popieriaus pagamintas mechanikos stebuklas, nutūpęs ant medinės mano sėdėjimo ir snaudimo vietos. Visada tobulai išlankstytas, pilkšvos spalvos lėktuvėlis skelbė:

Vilis seka savo ypač protingo tėvo pėdomis, ir jis grįžta mokytis čia, iš Skyscrapers. Galbūt vėl būsite geriausiais draugais.

Žudančiu žvilgsniu pažvelgiau į savo geriausią draugę, o ji akinimai nusišypsojo ir ranka, kurią visada laikė nuo savęs tolėliau, pamojavo.

– Visą šį semestrą mokysimės apie kiekvieną rajoną ir maištus. Pamoka baigta, galite eiti, – Feniksas užgriaudė ant visos klasės ir senu įpratimu išlapnojo iš kabineto.

Visi vis dar prisnūdę mokiniai palengva krovė šimtus lapų turinčias knygas į krepšius ir sustoję šnabždėjosi apie bereikšmius dalykus. Spoksojau į tuos nieko nežinančius kvailius ir mintyse juokiausi iš nieko nežinančių būtybių su Vilo tėvo prikimštų nesąmonių smegenimis.

Sąsiuviniai seniai jau gulėjo tamsios mėlynos spalvos krepšyje ir jis ilsėjosi ant mano peties. Dar keletą metrų iki išsvajotosios laisvės. Stengiausi nepastebima išeiti iš patalpos, tačiau man neišėjo to padaryti.

– Violeta, jis grįžta jau kitą savaitę. Turbūt dėl tavęs, juk atsimeni, kas buvo prieš metus? Violeta! Juk su tavimi šneku, – mynė ant kulnų Sofija.

Jos šauksmai privertė mane atsisukti ir kažką išlementi. Sučiauptos lūpos rodė susierzinimą ir ji tai aiškiai matė.

– Kas tarp tavęs ir Vilio nutiko? – perbraukė pirštais violetines garbanas, bet nepakėlė akių.

– Tiesiog mes susikivirčijome, – stengiausi išsisukti nuo teisingo atsakymo. Mes abu kartu norėjome tapti organizacijos dalimi. Anksčiau naiviai tikėjau, kad tai tiesa, tačiau viskas buvo melas.

– Aš puikiai tave pažįstų šešiolika metų, Kalise. Žinau kada tu meluoji, ir dabar tu tai darai, – ji atsiduso ir pakėlė akis. – Negi jis padarė tai? – jos pirštai švelniai palietė randą, kuris buvo labai arti dešiniosios ausies.

– Taip, viskas dėl jo, – atsakymas skambėjo kaip melas.

– Tačiau tai kardo žymė. Šis ginklas yra uždraustas ir išvis jau tokio nėra. Kaip jis sugebėjo?

Nubloškiau jos ranką nuo savo randuoto veido ir tylėjau kaip žemė. Užtenka vieno išdaviko, nereikia dar vieno ir paslaptys jos neišgelbės. Turbūt mano veidas jai pasirodė pakankamai baisus, kad užsičiauptų kalbėjusi apie sušiktą vaikiną vardu Viljamas. Anksčiau jis vis kažką sužinojęs iš karto viską išplepėjo savo tėvui. Ir buvo beveik viskas atkleista, kad vos nerado tos vietos.

Palikau savo draugę, dingau iš mokyklos ir panirau į savo apmąstymus. Kažkas čia tikrai negerai, mokymasis apie juodąjį miestą yra per daug įtartina. Tiek amžių nė žodžio apie Praeclusio ir tada pareiškimas, kad apie tai mokysimės… Manau kai kam tą reikia sužinoti.

Už nugaros palikau žydinčias baltąsias alyvas ir Conatus rajoną – fontanų rojų. Kiekvienoje gatvėje ir gatvelėje pastatytą po fontaną.

Ir niekas nemoka šios kalbos. Užmirštosios kalbos. Jau daugelį amžių egzistuoja elgesio ir gyvenimo taisyklės. Jokios kitos kalbos, jokios juod… uždraustosios spalvos.

Į įvairias puses einančių žmonių masė buvo gan spalvinga. Raudona, balta, geltona, žalia… Įvairios spalvos ir įvairūs gyvenimai. Įvairūs pomėgiai ir skoniai. Tiek pasirinkimų ir norų, bei svajonių. Mano vieta tikrai ne tarp tokių žmonių. Ir ne šiame pasaulyje, o po juo. Požemiuose.

Man įsukus į Raudonąją gatvę prie manęs priėjo blyškios išvaizdos, tamsia suknele pasipuošusi mergina ir sušnabždėjo:

– Martialis hodie. Pati žinai kur.

Viena kitai nežymiai linktelėjome ir pasukom skirtingais keliais. Aš toliau ėjau gatve, o ji pasuko į Nives rajono pusę. Ten, kur pastovus sniegas ir šaltis.

Žingsnis po žingsnio ir beliko viena gatvė iki mano namų ir būsiu saugi nuo visų aplinkui esančių žmonių.

Praėjus paskutinę gatvę, prieš žmogų atsiveria nuostabūs perlo baltumo pastatai, kurių architektūra ideali senovės Kinų. Tačiau šiame rajone gyvenantis žmogus yra įpratęs prie tokio grožio ir jau nekreipia dėmesio. Mano manymu, jeigu prie tos nuostabios spalvos pridėti j… uždraustąją spalvą ir žmonės pagaliau išvys nuostabų kontrastą ir įsimylės šią vietą.

Tačiau dabar tai visiškai nesvarbu ir netenka prasmės. Svarbiausia yra…

– Labas, mama, – apsikabinau žmogų, kuriam daugiausiai melavau.

Šviesūs mamos plaukai apgaubė mano kaklą ir nosį pakuteno kepinių kvapas. Šviesiaplaukė moteris, kuri turi tyrą širdį ir maištininkę dukrą. Įdomus kontrastas sakyčiau. Baltos ir juodos pusių. Kalnai juodo melo ir apgavysčių šiuose baltuose namuose ir jis visas priklauso man, Kalisei. Šis vardas buvo mano sesers, kuri gimė negyva. Sesutė, kuri nepamatė šio žiauraus pasaulio. Kuri net nepravėrė savo akių. Neįkvėpė gaivaus deguonies. Tai įvyko kai aš buvau labai maža ir nesupratau kas yra kas.

– Ką kepi? – nutraukiau spengiančią tylą ir garsiai pauosčiau orą.

Motinos susirūpinusi ir skausmo išvanotame veide pražydo šypsena ir jos tamsiose akyse įsižiebė linksmos kibirkštėlės.

– Paslaptis, – nusijuokė ir nuėjo į virtuvę. Žiūrėjau jai pavymui ir sunkiai atsidusau. Iš rankos pradėjo sklisti juodi dūmai. Pajudinau ranką ir dūmai pasisuko, tačiau sumirksėjo vokai ir nieko nebeliko. Galbūt tai mano vaizduotė?

Užsimerk.

Atsimerk.

Įkvėpk.

– Mama, aš šiandien einu pas Emą.

2 skyrius

Dar labiau papildžiusi melo šiose patalpose, apsirengiau violetinės spalvos drabužiais. Jie tamsiausi, kuriuos leidžiama nešioti ir nebūsi įkalintas, jie – skiriama spalva.

Martialis hodie yra užmirštosios kalbos žodžiai, kurie atveria paslaptį. Tokių žodžių yra nedaug, tačiau jei visus žinai, esi svarbus žmogus organizacijoje ir gali kažką pakeisti. Nedaug, bet gali.

Ant pakaušio užsimečiau gobtuvą ir tamsios akys buvo paslėptos nuo smalsių praeivių žvilgsnių. Šiais laikais jei nori būti kitoks, privalai slėpti savo veidą, jei nenori pakliūti į Vadovo rankas.

Antrą syki ėjau Raudonąją gatve, tačiau kaip nebūtų keista aš nerimavau. Šis jausmas buvo nustelbęs visus kitus pojūčius, tačiau vienas nepasidavė. Šaltis nenusileido nerimui ir karaliavo manyje. Atrodo, kad jis atkeliavo iš sniego karalystės ir valdų. Šaltis stingdė iš vidaus ir atrodo, kad kiekviena ląstelė suledėjo ir jos vis stingo ir stingo. Atrodo, nebegaliu pajudėti, tačiau kojos ėjo, mintys toliau raizgėsi galvoje, kvėpavau. Tačiau abu jausmai niekur nedingo. Nerimas degino ir tirpdė. Jie maišėsi tarpusavyje, alino organizmą. Ir nustojo. Taip staigiai, kaip ir pradėjo.

Buvau tokia įsigilinusi į tai, kas vyksta, kad net nepastebėjau priėjusi violetinius krūmus. Jie auga tolokai nuo namų ir pažymi svarbią vietą. Rankos apibraižytos nuo krūmo spyglių, bet pirštai gniaužė juodos spalvos atraižą, kuri atrodė tokia netikra, lyg iliuzija. Pirmas ženklas kurį žinau. Jūs nesuprantate kam tie ženklai? Galbūt viską suprasite.

Už krūmų paėjusi pamačiau didžiulį riedulį, – dar vienas kelio rodiklis kuris kažką reiškia. Tačiau mums to nepaaiškino. Faktiškai aš dar esu skiriamojoje zonoje, kuri kitaip dar vadinama Raudonąja gatve. Tačiau iš tikrųjų aš jau esu Praeclusio rajone.

– Labas, Violeta.

Atsisukau į balsą ir tai pasakęs vaikinas nusišypsojo. Žalios akys ir ta pati pasipūtusi grimasa.

– Turėjai atvykti po savaitės, – mano veidas sustingo iš nerimo ir rankos sudrebėjo.

– Norėjau pamatyti savo geriausią draugę, ir pati žinai, kad mano tėvui nieko nereiškia primokėti žmonėms

Žiūrėjau jam į veidą ir mintyse vėmiau nuo jo pasipūtėliškos kalbos. Anksčiau nebuvo tokios kalbos ir tokios veido išraiškos. Viską gadina pinigai ir valdžia. Pirma tėvas, vėliau sūnus. Ir visi kiti Vyriausybės žmonės tokie patys.

– Mes nesame geriausi draugai, ir visi žino, koks tavo tėvas, – šyptelėjau ir jo akyse išvydau pyktį bei susierzinimą.

Vadovybės manymu viena blogiausių žmonių savybė yra pomėgis erzinti kitus, tad jų manymu, aš esu bloga. Ir tuo didžiuojuosi.

– Ar žinai, kas čia? – madingai įdegę pirštai laikė grafitinį pieštuką.

– Grafitinis pieštukas, – stengiausi laikytis ramiai ir kvėpavau labai dažnai. Jis prisiminė.

– Ir kiek mintis manęs neapgauna, jis buvo tavo. Kaip ir jos, – ištiesė dvi dėžutes.

Jis šypsojosi ir jo akių atspindžiuose pamačiau save su akimis, kurios panašios į elniuko. Pilnos baimės ir nerimo.

Drebėdama atidariau pirmąją, mažesnę, šviesiai rudos dėžutę. Oda buvo švelni ir labai gerai apdirbta. Viduje pilna buvo pieštukų. Mano pieštukų. Pakėliau galvą, ir Vilis patvirtino palinksėdamas.

Antra buvo lygiai tokia pati, tačiau plonesnė. Jos viduje buvo daug pripieštų lapų.

– Turbūt jų visur ieškojai.

– Tik nesakyk, kad juos parodei tėvui, – užkimęs mano balsas drebėjo.

– Ne, tačiau taip galėjau padaryti, – bjauriai išsiviepė. – Pati žinai, kad tai uždrausta.

Uždrausta viskas kas daroma ne privalomai. Jeigu privalai piešti varną, tačiau nupieši peizažą tai būtų laikoma nusikaltimu ir neklusnumu. Jeigu dažnai tai darysi gausi nuostabų pasimatymą su Vadovu. Nebent draugauji su jo sūnumi ir tavo paslaptis saugi. Dabar dieviškasis sūnus tapo tikra tėvelio kopija ir visas paslaptis, kurias pasakei, gali būti atskleista. Ir lauk bausmės, kuri bus nustatyta.

– Mano tėvas galingas ir aš užaugęs tokiu pat tapsiu.

– Vili, neužmiršk Jos, aš žinau, kad tu jos bijai, – senose legendose rašoma apie Ją, kuriai juoda stiprina galią.

– Tai tik legenda, ir magija yra uždrausta, – mano buvusio draugo balsas drebėjo iš įsiūčio.

– Tai yra tiesa, Viljamai, ir pats tai žinai. Tu irgi tuo tikėjai, tad nesigink ir nemeluok man.

Mes, du maži vaikai, nuo seno tupėdavome seniausiose bibliotekose ir skaitydavome viską, kas yra susiję su Ja. Vaikai yra naivūs ir tikintys, tokie buvome ir mes. Tačiau daugiau niekada nebenoriu būti naivia.

Vaikai bijo tamsos ir kas slypi joje. Toks buvo Viljamas. Bijodavo kiekvieno tamsesnio kampelio ir gūždavosi man už nugaros. O aš liepdavau iš juoko ir be baimės eidavau į rūsius. Tamsoje susipina grožis ir baimė. Vieni įžvelgia savo slapčiausias baimes ir bėga nuo jų. O kiti stengiasi pamatyti, kas yra už jos.

– Aš tuo tikėjau, dėl tavęs, Violeta. Man ji tik fantastinis personažas ir kvaila legenda, kuri niekada neišsipildys. Viskas yra pramanas, – viduje kilo pykis ir iš pirštus sriūte sriuvo juodi dūmai. Tankūs ir tamsūs kaip naktis. Mirkt. Ir vėl viskas gerai. Viskas normalu.

– Tu tikėjai dėl manęs? Vili, kas tau darosi? Kiekvienas tavo žodis yra grynas, juodas melas! Būtent tu pradėjai paieškas ir nesakyk, kad tai tik legenda, – karščiavausi dėl visiškai kvailo ir nepraustaburnio vaikėzo.

Vilis galėtų man trenkti iš pykčio, jei būčiau vaikinas. Jis taip ir padarytų. Tačiau jis man prisiekė, kad gyvenime netrenks merginai.

Smūgis į veidą.

Tarp pasaulių.

Šviesiame kambaryje girdėjosi šauksmai ir dūžtančių daiktų garsai.

– Džeikai, nusiramink pagaliau!

Suklusęs vaikinas nuleido kumščius, tačiau čiupo kėdę ir tėškė ją į sieną.

– Brolau, jei nenusiraminsi, tėvas šią minutę ateis ir išsives rodyti procedūrą, – sunėręs rankas ir atsirėmęs į duris, žaibavo Blekas akimis į jaunėlį broliuką.

Džeikas rūškanu žvilgsniu nužvelgė, vienintelį be jo, esantį žmogų kambaryje.

– Tegul tik pabando paankstinti operaciją, – atšovė susinervinęs. – Žinai, visai įdomu, kai išlupa sparnus, išsunkia kraują ir taip toliau, – erzinančiu balsu, dėstė kraupius dalykus vyresnėlis.

„Šlykštu“, – pagalvojo įsismarkavęs jaunuolis.

– Tau tikrai turėtų patikti, – šyptelėjo vyresnysis.

Džeiko veidas buvo neįskaitomas, tvirtai sugniaužti kumščiai prie šonų. Akylesnis žmogus pastebėtų baimę miglos akyse. Paprastas žmogus neįžiūrėtų smulkučių randų prie raktikaulio ir nubrozdintų krumplių. Neišgirstų paslėpto pasišlykštėjimo balse.

Blekas žaibuodamas akimis apžiūrėjo kiek pagrąžintą kambarį. Visos kėdės sulūžusios gulėjo prie melsvos, ištapytos sienos. Senos knygos gulėjo ant marmurinių grindų ir aiškiai žinodamas Džeiko būdą, net nenumatytum, kad knygos galėtų būti ant žemės.

„Mažasis broliukas, susinervina pamatęs knygą ant lovos, o dabar…“– mąstė varnaplaukis.

Tuo tarpu kitas žiūrėjo pro langą, į žalsvai mėlyną mišką. Įvairių spalvų augalai tiesiog masino prieiti prie jų. Tik kvailys galėtų eiti, mes ištyrinėjome labai mažai augalų. Tačiau tai nuostabu, – vis dar sugniaužti kumščiai iškart atsileido pamačius tą mišką. Jį nuo jo skiria tik didžiulė siena, sieną kurią pastatė jo tėvas.

– Negi nesi matęs tų išperų sparnų? – išgirdo linksmą brolio balsą.

Jeigu atsisuks, nebeišturės, tad nuleidęs akis į sieną, sučiaupė lūpas ir tylėjo.

Blekas viduje juokėsi iš broliuko kuklumo. Juk prieš jį geriausias kovotojas šiame pasaulyje. Nei vienas neatsilaikytų, o ką kalbėti apie išperas. Tie gyvuliai turi sparnus ir turi kažkokių nesuprantamų jėgų ar … galių. Daug gyvena pasislėpę, bet tūkstančiai priklauso milžiniškai armijai. Ten net ne išperos, jie neturi smegenų, viską pašalina operacija ir jie klauso bet kokio tėvo paliepimo.

– Juk tu…

– Išeik!!! – užrėkė susinervinęs Džeikas. Jau juodose plaukuose galėjai pamatyti auksines juosteles.

„Va čia tai nieko gero“, – nuskambėjo žodžiai varnaplaukio mintyse. Jis greitai pasišalino ir Džeikas vėl spoksojo į mišką.

Šakomis ir gėlėmis išpuoštame olos viduje ant iš įvairiausių žolių supintuose kvadratuose snaudė mergina. Ryškus, raudoni plaukai spiralėmis krito žemyn apdengdami smulkučius petukus. Sruogose ilsėjosi įvairios gėlytės ir lapai, kurie leido greitai užmigti raudonplaukei.

Ji buvo įsisupusi į tamsiai rudą, kai kur praplyšusį ir purviną apsiaustą. Nors tiek metų išnešiotas rūbas vis dar galėjo apsaugoti nuo šalčio, kuris sklido nuo olos sienų.

Pro mažą tarpelį įskrido mažučiukas juodas paukštukas. Jis iškart nutūpė ant strazdanėlėnis nutapyto, blyškaus veido. Su gelsvu snapu ji padėjo žalią kirmėlę merginai ant skruosto. Ji iškart pašoko iš saldaus miego. Piktai pažiūrėjo į paukštuką ir rąžydamasis sumurmėjo:

– Jei dar sykį taip pažadinsi, liksi be plunksnų.

Paukštukas linksmai sučirškė, nė kiek nebijodamas grasinimo. Girdi kiekvieną dieną ir prie to spėjo priprasti.

Jau išsibudinusi strazdanė pastebėjo mažytį vokelį prie Fransio kojos. Antspaudas puikiai pažįstamas ir kėlė nemalonius prisiminimus. Žinia iš rūmų, nuo Majos. Jos geriausia draugė dirba rūmuose ir visada įspėja dėl pavojaus. „Juk ji išpera ir jos gyvenimas bevertis“, – patempusi lūpą gailėjosi savęs.

Fransis nekantraudamas šokinėjo nuo vienos vietos į kitą.

Ir misija pačiupti laišką pasunkėjo.

– Fransi, nagi pabūk ramiai, o tada galėsime dingti iš šitos tamsios skylės, – ji žinojo, kad paukščiukas iškart sustings kaip statula. Juodasparniui niekada nepatikdavo tamsios olos sienos, nors ir išpuoštos įvairiaspalvėmis gėlėmis.

Kai aptaškytas taukais vokas pakliuvo į laibus pirštus, rausvos lūpas paliko palengvėjimo atodūsį.
Kaip visada į ją kreipėsi jos tikruoju vardu, Ela.

Draugė nė nekreipė dėmesio į tūkstančius prašymų, jos nebevadinti tuo vardu. Jis kelia tik skaudžius prisiminimus.

Elai prisiminus tą dieną, per nugarą perėjo šiurpas. Ji vėl matė degančius žmonės bei pastatus.

– Aš sunaikinsiu tave! – jos balsas pakilo keliomis oktavomis aukščiau.

Netgi Fransis jau girdėdamasis ne pirmą sykį, pašoko iš vietos.

Ela pamačiusi išsigandusi draugą, liūdnai šyptelėjo. Pirštais paglostė švelnia galvutę nuramindama.

Paukštukas linksmai išgiedojo linksmą giesmę, lyg kviesdamas į lauką. Išlįsti į šviesią saulę, kurios niekada nemėgo.

Nusimetusi seną apsiaustą pasijuto laisvesnė, kelnės nevaržė judesių ir buvo beprotiškai patogios. O sparnai galėjo laisvai laikytis ant nugaros. Jiems niekada nepatikdavo, kai juos paslėpdavo. Perbraukė pirštais nakties spalvos sparnus, kurie visada įkvėpdavo norą nepasiduoti. Kovoti dėl savo gyvybės.
Fransis nuskrido pro tą patį plyšį, o raudonplaukė užsimetė gobtuvą ant plaukų. Juk nesaugu netgi tame miške.

Praskėtusi šakas matėsi jos ūgio plyšys, pro kurį galėjai lengvai patekti į išorę.
Strazdanotą veidą nuglamonėjo saulės spinduliai, kojos pačios nulėkė į saugų pavėsį. Saulė Elą erzino ir kėlė mieguistumą.

Ant violetiniais lapais pasidabinusios šakos nutūpė Fransis ir pasuko galvą į kairę pusę.
Mindomos šakos sukėlė puikiai girdimą trakštelėjimą. Žmogus! Miške žmogus!

Dar labiau jos kūnas susigūžė prie seno kamieno. Sparnai net neprašyti susitraukė jusdami pavojų. Pro augalus Ela matė tamsiaplaukę galvą su auksiniais ruoželiais.

– Mergina, neturėtų vaikščioti tokiame pavojingame miške, – prie ausies išgirdo švelnų balsą.

Prakeiktosios giesmė

( Skeletų rajonas )

Prieš mėnesį nebūčiau galėjusi pasakyti koks laisvės kvapas. Negalėčiau papasakoti, kas vyksta už aukštų pilies sienų. Šį statinį mačiau visą savo apgailėtiną gyvenimą.

Tačiau dabar, esu ten kur nukeliaudavau tik sapnuose. Nebėra etiketo pamokų, šokių ir pūstų suknelių.

Tėra tik purvinos gatvės ir tokie patys žmonės.

– Žiūrėk, kur eini, – iškošė pro sukąstus dantis vyras. Jo pražilę plaukai dengė visą senioko veidą. Tačiau nepajėgė paslėpti rūsčių, tamsių, akių. Jos prikaustė prie molinės trobelės sienos.

Dar sykį veriamai nužvelgė, suprunkštė ir nusliūkino toliau siaura gatvele į miesto centrą.
Stebėjau, kaip namų, esančių šalia, prasivėrė langinės. Iš įvairiausių puodų plykstelėjo skystis ant grindinio.

Ausis pasiekė kelių žmonių keiksmai, ant kurių pasipylė išmatos.

Pasitaisiau tamsios odos gobtuvą – jis puikiai slėpė veido bruožus nuo pašalinių akių.
Nuėjusi toliau pasitiko žmonių balsai.

– Šviežia žuvis! – rėkė iš vienos pusės.

– Šilti pyragėliai, – šaukė apkūni moteris.

– Mėsa! Vištos! Daržovės! – iš visų pusių sklido pasiūlymai kažką pirkti.

Sustojau prie medinio stalelio su maistu. Ant jo chaotiška tvarka išdėlioti indai, vertė skrandį pradėti savo maršą.

– Man šitą, prašyčiau, – sušnabždėjau ir bedžiau pirštu į vieną iš puodų.

Stebėjau kaip riebi jos ranka pakavo tirštą sriubą, o akys akylai stebėjo mano judesius.

– Mielasis! – suspigo kažkur netoliese, už mano nugaros. Tada pajutau kažkieno rankas ant savo liemens.

Atsisukusi pamačiau smulkutę, geltonplaukę merginą su milžiniška rausva suknia. Šis rūbas panašėjo į tortą, ir visiškai netiko tos mergaitės figūrai.

– Ak, Adolfai, – dūstelėjo jinai. – Juk žinai, kad aš priklausau tik tau, tiesa? Myliu tave begalo.
Kol stengiausi galvoje suregzti galvoje kokį nors paaiškinimą, prie mūsų prisijungė žilstelėjusiais plaukais vyras. Jo rūbai buvo prašmatnūs, o žingsniai platūs. Šalia kabėjęs kalavijas, dar labiau paryškino jo išskirtinumą šioje gatvelėje.

– Adolfai, pagaliau turėjau garbę su tavimi susitikti, – pratęsdamas kiekvieną balsę, nužiūrinėjo mano aprangą. – Mano brangioji Harieta, visą laiką tik apie tave ir tetauškia, – gerai ištempus ausis galėjai išgirsti kaltinamąją gaidelę jo balse.

Tuo metu į gatvę prigužėjo daug žmonių ir visi smalsiais žvilgsniais varstė mūsų trijulę. Čia labai retai išvysi kilminguosius. O kur dar galimybė pasipelnyti iš jų kišenių. Pastebėjau kelias tokias galvas. „Jos nesnaudžia“, – šyptelėjau sau pačiai.

– … tai aš jus paliksiu, dukryte, mano, – ir oriai nužingsniavo prie milžiniško pastato tolėliau nuo turgaus.

– Hmmm, – atsikrenkštė storoji pardavėja. Sučiauptos lūpos ir suraukti antakiai nieko gero nežadėjo. – Dvi monetos, – suniurzgėjo.

Kuo greičiau padaviau skridinėlius iš odinio kapšelio ir, vos ne vos pačiupusi energijos šaltinį, buvau nutempiama gatve tolyn. Ta smulkutė mergina vertė eiti į patį centrą, kur gražu ir aišku gausybė žmonių.
Kuo toliau ėjome, tuo sumažėjo vargingai apsirengusių žmonių ir padaugėjo didikų. Čia žmonės vaikščiojo iškėlę galvas ir užriesdami nosį.

Kai pagaliau man buvo leidžiama atsisėsti, kibau į sriubą. Nuo pat aušros nieko burnoje neturėjau. Ir smegenys kol kas nesiruošė spręsti problemos su kažkokio didiko Harieta.

– Žinai, tu, šiandien galėjai gražiau apsirengti. Juk tai nepridera tavo luomui! – suspigo visiškai šalia ausies. Su pilna burna, piktai pažiūrėjau į jos smaragdines akis. Tačiau jai jokio įspūdžio nepadariau. Toliau srėbiau viralą, kuris pamažu pildė alkaną skrandį.

Kažkur užgrojo muzika. Natos liejosi į aplinką, sukurdamos nuostabią euforiją. Muzikantas įdėjo visą širdį tai kurdamas.

– Ei, tu! Patrauk rankas nuo mano merginos! – bėgo prie mūsų žmogus. Vaikinas buvo raumeningas, plonos lūpos ir šviesios akys.

– Aleksandrai, aš ne tavo mergina, – suinkštė prie mano šono prigludusi šviesiaplaukė.

– Ak, tu, šunsnuki! – sugriežė dantimis. – Nusiviliojai mano merginą ir galvoji, kad liksi nenubaustas? Cha!– nusijuokė piktu juoku.

Ši istorija ritasi ten, kur man tikrai nepatinka. „Svarbiausia neišsiduoti. Elkis kaip vaikinas“, – raminau save.

Tik tiek tereikia padaryti.

– Adolfai, gal malonėtum ateiti čia ir dabar susikauti kardais?

– Aš ne Adol… – bandžiau pasiteisinti.

– Bailys! – nusijuokė gerkliniu juoku. – Mamytės sūnelis. Nagi bėk pas ją. Tau dar reikia jos pieną gerti, myžniau, – toliau juokėsi Aleksandras.

Manęs niekas neįžeidinės. Niekada!

Sugniaužiau kumščius ir atsistojau nuo šlapios žolės. Girdėjau kaip žmonės šnabždasi ir spėlioja: kuris nugalės?

– Sutinku!

Ištraukiau kalaviją, kuris visą tą laiką siūbavo prie šono.

******

Mano akys lyg išprotėjusios stebėjo priešais besikaunančius vaikinus.

Pasitaisiau juodo kaip varnas apsiausto skverną. Lindėjau labai siauroje gatvelėje ir šiame vargšų kvartale viskas buvo padengta purvu. Apskritai, šioji miesto dalis net neturėtų būti. Čia tik purvinos landynės, girtuokliai, žemės kirmėlės.

Ir žinoma, jos aukščiausioji didenybė. Ji tėra kvaila mergiūkštė, kuriai priklausys visas pasaulis.

– Jau laikas eiti, brolau, – prie ausies sušnabždėjo vaikinas. Ranka pakilo ir šėrė jam per veidą.

– Aš tau ne brolis, o karalius! – sugriežiau dantimis. – Atsimink tai, – pasilenkiau šalia jo gulinčio kūno ir pavėliau plaukus. Geltoni kaip kviečiai Adamo plaukai, sudarė tobulą kontrastą su mano juodomis, odinėmis pirštinėmis.

– Mano mažylis broliukas, – šyptelėjau.

Tolumoje vis dar kovėsi vaikinai. Vieną jau seniai atpažinau, o kitas… Neįmanoma nusakyti, kas jis. Bet kaunasi žymiai geriau negu mano bendražygis. Jis pasikliovė jėga ir akimis. O nepažįstamasis naudojo visas jusles, kurias turėjo.

Aleksandras stengėsi perrėžti jam krūtinę, tačiau nepažįstamasis grakščiai išsisuko nuo kirčio.
Tikra palaima žiūrėti, kaip jis kovoja dėl savo garbės. Būtų nepamainomas ieškant pasprukusios princesės.
Tiesa sakant, ji sujaukė visus mano planus. Jei nebūtų pabėgusi iki ledo puotos… Būtų garantuota, kad ją ištekins už manęs. Juk aš toks nuostabus variantas, idealus jos padėčiai.

O tada beliktų…

– Karaliau, privalome važiuoti į derybas su jos tėvais, – pranešė.

Išlindome į kitą gatvę, kurioje jau laukė karieta. Pakinkyti žirgai tiesiog rodė savo jėgą ir nepataisomą judrumą. Nuostabu.

Išvažiavome į kiek platesnį kelią. Adamą palikau stypsoti ir žavėtis besikaunančiais žvėrimis, o pats sėdėjau tarp šilko patalų. Net ir norėdamas nieko negalėčiau, nors ne. Net nenorėčiau kažką pakeisti.

Pro karietos langus veržėsi merginos. Apdarai suplyšę ir lyg išvolioti jų pačių šūde. Plaukai ėjo kuokštais, o juose galėtum rasti nors ir milijardų visiškai nenaudingų daiktų.

Nuo šapelių iki beveik sudegusių žvakigalių, kurie kainuoja daugiau nei jos. Matant jų veidų minias kai lyg niekur nieko nuvažiuoju. O anksčiau – viskas kitaip.  Pažadas lieka pažadu, nors ir koks beviltiškas ar kvailas būtų.

Jos tėvas atiduotų man savo mažąją tik su viena sąlyga: nuo susitarimo jokių merginų. Šnipai aplink, o aš pirmą sykį neįsivaizduoju, kas jie tokie yra.

Tikiuosi, kad ji bus išlepintas vaikigalis, kuris ničnieko nežino, nesupranta ar net galvoj neturi. Tada žaislai ir poniai, o visa karūna teisėtam žmogui – man!

– Atvažiavom! – storas vežėjo balsas pabudino iš apmąstymų.

Prieš mane stovėjo su kiek žilstelėjusiais plaukais ir skvarbiu žvilgsniu pusamžis vyras. Stovėjo tiesiai, o galva aukštai iškelta – ant jos žinoma auksinis lankas. Šalia pūpsojo paauksuotas, prisodintas metalų ir be abejo vertas didelių turtų kardas.

– Enrikai, labai puiku, kad pamaloninai savo apsilankymu. Aš tau labai dėkingas… – nusišypsojo šykščia šypsenėle. Vargšė mergaitė – neteko jai matyti savo tėvo besišypsančio.

– Atleiskite, jūsų didenybe, bet dėl ko dėkojate? Aš nieko nepadariau, – mano nustebimas buvo toks grynas kaip ir kūdikio ašara.

Jis pradėjo vaikščioti nuo lango iki stalo. Ir pirmyn ir atgal. Dvidešimt žingsnių, apsisukimas ir vėl dvidešimt žingsnių. Kartojosi keletą sykių, kol jis mąstė atsakymą.

– Tu ieškai vyrų kurie padėtų rasti mano dukrą. Nors tai aiškiai suprantama, nes tu jos sužadėtinis ir visa kita…

– Palaukit, – greitai pertraukiau valdovą. – Vis dėlto jūs sutinkate su visomis mano sąlygomis? –
Na anksčiau buvo nesutarimo dėl sosto ir viso to Klarisos valdymo.

Jisai tik linktelėjo galvą ir vėl pradėjo kambarį matuoti žingsniais.

Atsidarė sunkios, senovinės medinės durys ir įsiveržė išraudonavęs tarnas. Jo kaktoje lijo prakaitu, o dvokas dar labiau tai patvirtino.

– Ponaiiiiti, jūsų brolis laukia apačiooojjje, – jo mikčiojimas sudarė kontrastą su dėvima uniforma. Ah tie skubantys tarnai.

– Atsiprašysiu, – linktelėjau jos tėvui ir moviau pro vis dar atdaras duris.

– Enrikai, tas vaikinas dingo.



ANTRA ISTORIJA

Sveiki, mano vardas Marija. Palieku Jūsų nuosprendžiui savo kuriamos istorijos ,,Katės akis“ pirmą skyrių. Būtų smagu sužinoti Jūsų nuomonę, juk tik taip galiu tobulėti.

1.

Gyvenime aš daug ko nesuprantu ir nežinau, bet vienu dalyku neabejoju – čia atvykau, nes ten man per daug gerai sekėsi. Galbūt daugelis mane pavadintų bėgančia nuo laimės ir galbūt jie neklystų, bet niekas juk negali įrodyti, kad tikra laimė egzistuoja ir nėra tik iliuzija, ar ne? Tiesiog šiame gyvenimo etape, kuris tęsiasi nuo tada, kai mirė mano tėtis, aš vadovaujuosi savo padaryta išvada – kuo mažiau turi, tuo mažiau skauda širdį, kai to netenki. O netenkama, ankščiau ar vėliau, visko. Aš nepuoselėju svajonių, nekuriu didelių planų, ir stengiuosi gyventi šia diena neprašydama iš jos daugiau ar mažiau, nei man duodama. Taip klajoju po pasaulį vieniša, neužsibūdama ilgai vienoje vietoje, kad nepriprasčiau prie patogaus gyvenimo, visą savo turtą nešiodamasi su savimi širdyje. Man to užtenka.

Žinoma, kartais aš pavargstu bėgti ir pradedu svajoti, kad kada nors galėsiu pasidalinti visu tuo, ką patyriau, atradau, sukaupiau ir išgyvenau su kitais, bet išsigąstu. Bijau, kad tapsiu tokia pat materialaus pasaulio vergė, kaip kad tie, kuriuos matau kiekvieną dieną. Tokiomis akimirkomis viskas, ką galiu padaryti – susikrauti daiktus, įsipilti benzino į savo mažą mašinytę ir važiuoti, kol kuras baigsis ir aš vėl atsidursiu svetimoje aplinkoje. Būtent taip pasielgiau šįryt. Išvažiavau niekam nepranešus ir neatsisveikinus, kai visas miestelis dar miegojo. Po truputį bundant paukščiams ir pro atvirą langą vėsiam vėjui kedenant mano plaukus važiavau keliu, apsupto miško, ir klausiau bitlų kompakto, kažkada priklausiusio tėčiui. Taip įriedėjau į man dar nežinomą miestelį.

Išlipusi iš automobilio apsidairiau ir nuėjau kavines link, nes iš patirties žinojau, kad tokiose vietose galima sužinoti daugiausia naujienų. Buvo dar rytas, viduje sėdėjo vos keli lankytojai. Jaunutė barmenė akivaizdžiai nuobodžiavo, todėl prisėdusi prie baro paprašiau kavos. Ji nužvelgė mane ir paruošusi gėrimą maloniai prakalbo:

– Skanaus. Galiu pasiūlyti ir bandelę? Tebūnie tai kavinės dovana, tokiai ankstyvai klientei. Galiu paklausti, kur keliauji?

– Tiesa pasakius, jau atkeliavau. Ketinu apsistoti čia.

– Tu rimtai? – kiek sutrikus paklausė mergina – nenoriu nuvilti, bet čia turbūt pati nuobodžiausia vieta visoje planetoje! Pati tik ir laukiu, kada susitaupiusi pinigų galėsiu iš čia sprukti.

– Man patinka monotonija, nuotykiai ir pasiutęs gyvenimo tempas manęs netraukia. Manau, ši vieta puiki. Gal žinai, kur šiame miestelyje galėčiau apsistoti?

– Na, viešbučio ar kažko panašaus čia nėra – retai kas nors užsuka. Yra keli parduodami namai, bet nemanau, kad verta už juos mokėti. Manau, galėsiu paklausinėti žmonių, gal kas nors sutiks išnuomoti tau kokį butuką ar kambarį.

– Ačiū, – nusišypsojau, – liksiu tau skolinga.

– Nėra už ką. Tiesa, prisiminiau,– merginos veidas nušvito, – yra tokia moteris, gyvenanti šiek tiek toliau už miestelio. Ji mėgsta keliauti ir šiaip kažkur vaikštinėti. Ji dažnai kur nors išvyksta, todėl jai reikia žmogaus, galinčio prižiūrėti jos namą. Manau, ji tave tikrai priimtų. Nors… – susimąsčiusi nutęsė ji – gal tai ir nėra labai gera mintis.

– Kodėl? – paklausiau gurkšnodama kavą.

– Matai, ji tikrai nuoširdi ir šilta moteriškė, bet šiek tiek keistoka. Na žinai, meniškos sielos, mėgsta atsiriboti nuo šio pasaulio ir skrajoja kažkur padebesiais.

– Man tai netrukdo, – greitai atsakiau, pagalvojusi, kad man tai labai palanku, nes nemėgstu užmegzti artimų ryšių su žmonėmis, – netgi patinka.

– Kaip tau geriau, – ištarė barmenė kilstelėjus vieną antakį, tada paėmusi servetėle ėmė rašyti, – čia jos telefono numeris ir adresas.

– Ačiū, – padėkojau ir apsisukau eiti.

– Beje, kuo tu vardu?

– Emilija.

– Aš Elzė, malonu susipažinti, – nusišypsojo. – džiaugiuosi, kad atvažiavai, vis šiokia tokia įvairovė mūsų pilkame miestely.

Įriedėjau į nuošalų kiemą, apsuptą medžių. Vos radau kelią, teko paklausti praeivių, bet kito pasirinkimo neturėjau, nes niekas neatsiliepė skambinant telefonu. Apžiūrėjau namą iš arčiau, jis atrodė senas, bet tvirtas. Keista, bet pasijutau, kaip po ilgos kelionės grįžusi namo. Supratau, kad čia man patiks, nors ir jaučiau šiokį tokį nerimą, kad nepatiktų per daug. Priėjau prie durų ir paskambinau. Po akimirkos durys atsidarė ir pasirodė graži moteris. Vos mane pamačiusi ji tarsi suakmenėjo ir baisiai nustebo.

– Elena? – paklausė.

Sutrikau ir suakmenėjau persmelkta keisto jausmo.

– Ne, mano vardas Emilija. Ar jūs šio namo savininkė?

– O… Taip, atleisk. Priminei man vieną pažįstamą.

– Tikrai? Na turbūt tai tik nelemtas atsitiktinumas. Nepažįstu jokios Elenos.

Laukiau, bet moteris tik žiūrėjo į mane, įsivyravo nejauki tyla.

– Ką gi, man sakė, kad ieškot žmogaus, kuris galėtų prižiūrėti jūsų namą, – nutraukiau tylą, bet moteris vis dar tylėdama žvelgė į mane, susimąsčiusi, lyg mintimis persikėlusi į kitą erdvę. – Jei tai tiesa, aš šiuo metu ieškau, kur galėčiau apsistoti. Galbūt sutiktumėte išnuomoti man kokį kambarėlį?

Nežinau kodėl, bet dabar ši mintis nuskambėjo labai neįtikėtinai ir net juokingai. Vis dėlto moteriškė, tarsi iš miego pabudusi, atkuto ir labai nuoširdžiai nusišypsojusi entuziastingai palinksėjo galva.

– Žinoma, kodėl gi ne? Sek paskui mane.

Tiesą pasakius ji buvo visai ne toks žmogus, kokį įsivaizdavau. Moteris buvo maždaug penkiasdešimties, bet labai išvaizdi ir elegantiška. Net tas keistas jos elgesys negąsdino ir nedarė panašios į beprotę, priešingai – suteikė savotiško žavesio, pabrėždamas jos trapumą, svajingumą, kitoniškumą.

– Atleisk, neprisistačiau, aš Diana. Šitam name gyvenu viena. Džiaugiuosi, kad čia apsistosi. Kartais jis man per didelis…

– Tai ar nepatogiau būtų jį parduoti ir išsikelti į kokį mažesnį namuką? – nepagalvojusi leptelėjau.

Diana atsisuko ir pasižiūrėjo į mane taip, lyg stebėtųsi, kaip man iš vis galėjo kilti tokia mintis. Vis dėlto netrūkus jos veidą nušvietė atlaidi šypsena ir ji ramiai paaiškino:

– Negaliu. Matai, ankščiau čia gyveno mano bičiulis. Jis buvo ypatingas žmogus ir aš esu už daug ką jam dėkinga. Kai jis buvo čia, miestelis atrodė visai kitoks – tarytum užsikrėtęs jo energija, džiaugsmu… Deja, likimas iškrėtė pokštą ir mano draugas buvo priverstas išvykti. Tada aš pažadėjau, kad saugosiu šį namą, iki kol bičiulis galės grįžti.

– O kada jis ketina grįžti? – paklausiau susidomėjusi.

Diana sustojo ir jos nugaros raumenys įsitempė. Pamaniau, kad jai vėl kažkoks priepuolis, bet netrukus išgirdau tylų jos balsą:

– Niekada. Jis mirė.

Daugiau nieko neklausiau.

Moteris aprodė man namą, o paskui pakvietė į svetainę išgerti arbatos ir aptarti visus reikalus.

– Žinot, man labai patinka šis namas, bet vis dėlto turiu pripažinti, kad neturiu daug pinigų, – pradėjau nemalonią temą.

– O, nesuk galvos dėl to, aš jų turiu pakankamai ir tikrai netrokštu pasipelnyti. Be to, kaip supratau, jau žinai, kad aš dažnai keliauju, todėl pati ieškojau žmogaus, kuris galėtų pasirūpinti šiuo namu. Tikra laimė, kad čia atsiradai, – ramino mane šeimininkė, plikydama arbatą.

– Na man smagu girdėti, kad būsiu jums naudinga, bet vis dėlto už kokią kainą galėsiu pas jus apsistoti?

Diana nuoširdžiai nusišypsojo.

– Padarykime taip: tu gali čia gyventi ir nesukti galvos dėl nuomos ir mokesčių. Turiu galvoje, kad tau reikės pasirūpinti tik savo asmeninėmis reikmėmis. O kad būtų lygybė, tu šiek tiek padėsi man. Nesijaudink, tau nereikės aukoti daug savo laiko.

Buvau priblokšta tokio pasiūlymo. Ir nors tai grėsė savotišku įsipareigojimu ir mano laisvės suvaržimu, ko visomis jėgomis vengdavau, aš su juo sutikau.

– Puiku, o dar nepyk, turėsiu tave palikti. Važiuosiu į miestelį, kur susitiksiu su keliomis pagyvenusiomis moteriškėmis. Jos mane pakvietė išgerti puodelį arbatos turbūt norėdamos iš manęs išgauti kelias paslaptis. Jos mano, kad nesuprantu, jog jų draugiškumas apsimestinis, – Diana nusijuokė. – Bet jos nežino, kad iš tiesų tai aš su jomis žaisiu.

– Atleiskit, gal galiu kartu važiuoti iki miestelio? Norėčiau šiek tiek apsidairyti.

– Na žinoma, – Diana nusišypsojo. – Man bus malonu.

Diana paleido mane prie tos pačios kavinės, bet į ją neužsukau. Vaikštinėjau be tikslo ir dairiausi aplink. Nepasakyčiau, kad grožėjausi aplinka, tiesiog alsavau šia akimirka ir jaučiau, kaip mano siela atsigauna. Kartais didžiausia drąsa yra nesipriešinant plaukti pasroviui. Tą aš ir dariau: nežinojau, kaip man čia seksis, bet palikau tai likimui.

Iš vienos parduotuvėlės išėjęs pagyvenęs vyriškis smalsiai mane nužvelgė. Prisidegęs cigaretę jis lėtai patraukė link manęs.

– Tai tu ta nauja atklydėlė? – paklausė.

Nustebusi linktelėjau.

– Nesistebėk taip. Čia mažas miestelis, naujienos greitai plinta. Beje, aš Jokūbas. Jei kada reikės suremontuoti automobilį, užsuk į mano taisyklą, ten už kampo, – vyriškis mostelėjo ranka ir nusišypsojo.

– Ačiū, turėsiu galvoje. O mano vardas Emilija, – ištariau.

– Smagu susipažinti, Emilija. Nedažnai čia pasirodo naujų žmonių, ypač jaunų. Nenustebk, kad kurį laiką būsi visų dėmesio centre.

Turbūt nežymiai susiraukiau, nes Jokūbas nusijuokė.

– Nesijaudink, jie nesikandžioja, – pasakė ir nutilo.

Atrodo, jam kažkas dingtelėjo į galvą. Jis klaidžiojo kažin kokiuose minčių labirintuose, tada staiga persimainė ir griebė man už rankos.

– Vis dėlto pasisaugok, Emilija, – sušnibždėjo ir apsisukęs nuskubėjo.

Dar išgirdau kaip jis kažką murma panašaus į ,,nereikėjo grįžti“ tada pasuko už kampo ir dingo. Likau stovėti vidury gatvės svarstydama, ar turėčiau sunerimti. Vis dėlto manyje jau buvo pasėta kažkokia nerimo sėkla.



TREČIA ISTORIJA

Aš esu septyniolikmetė paauglė. gyvenanti Lietuvos pakraštyje, mažame miestelyje, kuriame visi visus pažįsta. Mažeikiai. Nesu literatūros mėgėja, tačiau vieną vakarą pamaniau, jog išlieti savo mintis raštu ir pasidalinti jomis su kitais gali būti mano dvasinis pagijimas. Mane galite vadinti Kiške. 

Mano pasakojimas prasidės kiek kitaip nei įprasti pasakojimai. Dažniausiai pradedama nuo to, kas tu esi, moksleivis, darbdavys, verslininkas, niekas, ar viskas. Aš to nedarysiu, nes tai beprasmiška. Pasakydamas savo statusą, neparodai kuo tu kitoks ar išskirtinis. Jei ir pasakysiu kad aš – ne tokia kaip visi, nepatikėsite, kol to neįrodysiu. Mano istorija nebus ypatinga, bet ji bus MANO istorija. Pasaka ar romanas, nesvarbu kas tai, viskas tikra ir patirta. Vieną dieną, kai pajutau kad esu pasiekusi savo vidinės stiprybės lūžį, kai supratau, jog mano šypsena, slepianti daugiau, nei bet kas galėtų nuspėti, tapo svetima man pačiai. Atsidariau saldainių dėžutę, kurioje buvo “piles of pills”(krūvos tablečių), ir pagalvojau, ar aš galiu? Tą vakarą dėžutę uždariau ir nusprendžiau, kad man reikia gerai pagalvoti. Po lygiai vienos dienos ir vienos nakties, praleistų užsimerkus kuriant vaizdus ir iliustruojant mintis, aš supratau, kad reikia tvirtai apsispręsti ir daviau sau dar kelias dienas. Sėdžiu lietuvių kalbos pamokoje, mokytoja dėsto temą- man visada buvo taip nuobodu, kad jutau, jog mano kūnas ten yra, bet manęs- ne. Apskritai, mokykloje aš niekada nesijaučiau gyva. Tiesa, buvo momentas, kuomet ne tik mano kūnas, bet ir aš pati ten atsirasdavau. Bet tas momentas baigėsi ir čia nebeliko nieko, kas pažadintu mane. Supratau tai, jog ta diena, kuomet sėdėdama lietuvių pamokoje suvokiau, jog manęs čia nėra, yra paskutinė. Grįžau namo. Namie nieko nėra. Atsisėdau, pasiėmiau knygą ir paklausiau, ar verta? Smegenys greitai atsakė – ne. Išjungiau telefoną. Aš tiesiog nebenorėjau egzistuoti. Aš bijojau gyventi ir tai stūmėjo mane prie dar didesnio dugno, nei buvau pasiekusi. Meldžiausi. Daug meldžiausi. Buvau maloni, nė musės nuskriausti negalėjau. Bet širdį vis draskė kažkas neaiškaus. Kažkas, kas mane vedė tolyn nuo egzistencijos. Bandžiau tai suprasti, bet kažkas neaiškaus man kuždėjo, kad suprasiu tik priėjusi galą. Paskutinę akimirką. Tai supratus, mano širdies dūžiai pagreitėjo bent penkis kartus. Aš pati sąmoningai suvokiau, link kur suku, ir man degino krūtinę gilios žaizdos. Mano sielą traukte traukė kiemas, kuriame praleidau visą savo vaikystę. Kuriame palikau didžiausią savo tikrosios aš dalį, kuriame virtau dirbtinu laimės paveikslu. Nuvažiavau su autobusiuku, kuriuo buvau įsitikinusi, važiuoju paskutinį kartą. Aš žinojau kur rasti vietą, atokią ir patogią. Tai buvo stogas. Stogas, ant kurio teko lankytis su draugais, ir juokauti nerūpestingai žvelgiant žemyn. Tai buvo apleistas apleistos gamyklos stogas, apaugęs samanomis ir ,tiesa, neatrodė labai tvirtas. Užlipau ant stogo, ir pajutau švelniai glostantį mano veidą šaltą vėją. Jis buvo toks šaltas, kad nesupratau, šiurpas krečia nuo minties, kad tuoj kažką suprasiu ko niekada nesupratau, ar nuo šalčio. Užsimerkiau, giliai įkvėpiau. Tai nebuvo skubotas sprendimas. Tai buvo kurį laiką spręstas ir gana kruopščiai apgalvotas sąmoningas posūkis. Galvojau. Žengti žingsnį užmerktom ar atmerktom akim? Pasirinkau pirmą variantą, nes taip geriau buvo stebėti visa tai, kas mane link to pastūmėjo. Atsukau laiką 17metų atgal. Gimiau. Ne, šios akimirkos nepamenu, bet faktas, kad mano tėvai tą akimirką nebuvo labai artimi. Turėjau seserį šešeriais metais vyresnę, taigi jai tuomet buvo šešeri. Mačiau nuotraukas, mama džiaugėsi, sesuo džiaugėsi. Laikas iki penkerių bėgo be galo greitai, iš šių metų ne ką ir pamenu. Akyse stovi dvi moterys. Žinau jog viena – mano mama, kita – tėčio meilužė. (Tiesa, tai supratau tik dar po kelerių metų) mano akyse jos atrodė abi šiltos ir mane mylinčios moterys. Abi mylėjo tėtį, tačiau nekentė viena kitos. Nesupratau kodėl. Vieną vakarą tėtis su mama sėdėjo virtuvėje vienas prieš kitą, kažką šnekėjosi, aš nesiklausiau, šalia žaidžiau su katinu, kuris tikriausiai vienintelis mane tada suprasdavo. Išgirdau pakeltus abiejų tonus ir atsisukau. Jie pykosi. Mama verkė. Tėtis niršo. Atsistojo ir pakėlęs ranką užsimojo mamai, atsistojau tarp jų, ir kaip maža mergytė (man buvo vis dar penkeri) klykiau ir verkiau, bandžiau jį sustabdyti. Tėvas nustūmė mane šalin, ir mamą už pakarpos nutempė į koridorių. Ją mušė, aš verkiau, isterikavau ir nesupratau kas kaip ir kodėl. Mano smegenys paprasčiausiai to dar nesuprato. Sesers tikriausiai taip pat, nes ji ramiai dėliojo dėlionę ir kvietė mane padėlioti kartu. Nežinau ar sąmoningai ar ne, aš likau prie tėvų. Norėjau padėti mamai, tačiau tėtis buvo stipresnis nei aš. Iškarto iššoko kitas vaizdas. Tėtis grįžo vidury nakties su mano “teta” susikrovė daiktus, leido “tetai” kažką baisaus pasakyti mano mamai, ir išėjo pro duris. Su niekuo neatsisveikino. Aš verkiau ir klausiau mamos kur išėjo tėvelis, ji mane ramino ir sakė “viskas bus gerai”. Atsimerkiau. Vėl pajutau vėją ir dabar galvoje skambėjo žodžiai “viskas bus gerai”. Skruostu nuriedėjo ašara. Užsimerkiau vėl. Su mama važiuojame automobilyje. Ilgai. Klausiu jos kur, ji sako namo. Taip po dviejų su puse valandų kelionės atsiradome mažame miestelyje beveik 200km nuo mano gimtinės. Nežinojau kur sesuo. Kur tėtis. Supratau tik tiek – jų ilgai nematysiu. Man jau buvo šešeri. Greitai turėjau pradėti pirmą klasę. Naujoje vietoje. Nieko nepažinojau, o juk visi žinote kaip elgiamasi su naujokais. Mane vadino puškariova, bjauriuoju ančiuku, baidykle, lazeriu… daug turėjau pravardžių, namo grįžus mama visada mokė “nenusileisk, atkirsk atgal, nebūk pastumdėlė, tu už juos niekuo neesi prastesnė”. Kuo toliau tuo mažiau iš manęs juokėsi, per ketverius metus užsiauginau storą odą, tie kurie seniau juokėsi norėjo tapti mano draugais. Tikrai jaučiausi stipri ir nepalaužiama. Bet nesijaučiau laiminga. Niekas negalėjo manęs pažeminti ar sumenkinti. Po ketverių metų pakeičiau mokyklą. Dar vienas sluoksnis odos užsidėjo. Teko vėl bendrauti su naujais žmonėmis, naujoje aplinkoje. Dažnai grįžusi namo verkdavau, o mokykloje šypsodavausi ir apsimesdavau kad manęs neužgauna. Mama matė kad man sunku, norėjo man padėti, tačiau buvo per daug užsiėmusi darbais. Sunkiai gyvenome. Niekada nevykdavau į ekskursijas, nežiūrėdavau spektaklių, kieme negalėdavau nusipirkti ledų… Buvau atstumtoji. Tai man padėjo užsiauginti tokio storio odą, kad velnias žino, kas tokią galėtų sunaikinti. Atsimerkiau dar karta. Dabar žiūriu į prieš mane esantį medį. Jis čia vienas ir ,atrodo, liūdnas. Nuoširdžiai nusišypsau. Gamta yra graži. Užsimerkti nebesinori. Eiti arčiau krašto taip pat. Atsisėdu. Verkiu. Atsigulu. Užsimerkiu. Pakeičiau trečiąją mokyklą, tai yra, atėjau į gimnaziją, kurioje daugiau tolerancijos ir išsilavinusių žmonių. Aplinka maloni. Tačiau ne mano. Senos nuoskaudos mane verčia tik kūnu būti šioje vietoje. Mintys vis sukasi apie tai, kaip man reikia atrodyti stipria, kaip susirasti draugų, kaip patikti visiems. Taip metus pralankiau pirmąją gimnazijos klasę. Šypsojausi, kad žmonės mane matytų, ir mintimis klajojau praeityje. Antrieji metai buvo kitokie. Nusišypsojau ir vėl. Galvoje sukasi tiek daug minčių ir visos tokios prieštaringos…. Aš pamačiau vaikiną, kuris išsiskyrė iš kitų savo tvirtu sudėjimu, giliais bruožais. Šiaip pažiūrėjusi į žmogų jau mokėjau suprasti koks jis, nes anksčiau man tiesiog teko išmokti perprasti žmones, kad galėčiau išlikti stipri. Jis buvo kitoks. Jo judesiai nebuvo panašūs į kitų, jo šypsena atrodė klastinga, nes buvo tiesi ir rimta, tačiau duobutės ją padarydavo nuoširdžia, ir akys…… akys mane tiesiog apžavėjo. Jos pailgos formos, atrodo siauresnės nei įprastos, ir tokios gilios ir “banditiškos” kad lydžiausi kiekvieną kartą jį pamačiusi. Aš trokšte troškau jį pažinti. Dvejus metus praleidome kartu. Aš buvau laiminga. Gal būt neišmokau mylėti taip, kaip reikia, bet mylėjau nuoširdžiai. Keista kai sakau mylėjau. Šią akimirką kai čia sėdžiu, man atrodo, jog jausmų neturiu. Jog mane paliko visi artimieji, ir aš esu viena, šaltaširdė savižudė. Aš netekau ir dar vieno mylimo žmogaus savo gyvenime. Netekau šeimos, mylimojo,tikrų draugų niekada ir neturėjau. Kodėl aš sėdžiu? Ar mano oda dar nenukritusi? Kodėl aš nežengiau žingsnio į priekį, juk trūko tiek nedaug… Ar mano širdyje dar rusena viltis, kad gyvenime man dar gali pasisekti? Man pasisekė turėti žmogų, kuriam galėjau atiduoti save, kuriuo galėjau rūpintis, dėl kurio norėjau gyventi ir aukotis. Per tą laiką tikriausiai pamečiau savo odą, savo išdidumą ir stiprybę. Tai štai ką aš turėjau suprasti. Gyvenimo prasmė sudėtinga. Čia panašu, kaip Biliūno pasakoje “Laimės žiburys” :norint būti laimingam, reikia pasiaukoti. Reikia kažką atiduoti ir dovanoti, kad pajaustum laimę. Tikroji gyvenimo prasmė ir yra duoti, aukoti, tikėti. Aš paaukojau savo odą, savo sukurtą esybę žmogui, kuriam leidau kurti naują mane, kuriam norėjau leisti mane kurti. Galbūt tikėjimas mane ir išgelbėjo. Tikėjimas, kad “viskas bus gerai”. Tikėjimas, kad likimas nulemtas visiems, ir tik mes jį galime pakeisti. Tikėjimas, kad mano likimas čia dar neturi baigtis. Manau, kad nusileidusi nuo stogo turėsiu naują odos sluoksnį, kuris man padės gyventi. O kai gyvenimas man pakiš progą aukotis vardan laimės, aš jos nepraleisiu. Džiaugiuosi patyrusi dugną, kuris privertė mane suvokti, kad gyvenimas dar nesibaigia, ir kad tikroji laimė yra meilė. Meilė artimam, draugui, vyrui ar moteriai, vaikui, ar bet kokiam gyvybe alsuojančiam organizmui. Meilė – laimė – pasiaukojimas. Tai daro gyvenimą prasmingą. Galbūt mano mintys apie pirmąją meilę suvirpino mano širdelę ir visi prisiminimai pralėkę pro akis atrodė tokie nuostabūs ir skaudūs, kad ryžčiausi visą išgyvenimą pakartoti, kad noriu tai dar patirti. Nežinau kiek laiko čia buvau, bet šalto vėjo jau nebejaučiau. Atsikėliau ir pamaniau, kad man jau laikas eiti. Pradėti ne tik egzistuoti, bet ir gyventi.