2016 Sausis


Balsavimas baigtas. Laimėjo – “Pabaiga be pabaigos“



Aš vardu Laura, man 21. Šiuo metu esu iš Kauno. Kartą jau čia rašiau, o ir dabar, užklydus naujai minčiai, vėl panorau užrašyti ir atiduoti į jūsų rankas. 🙂

 

Pabaiga be pabaigos

– Ahą! Taip ir maniau!

Lu krūptelėjo dėl netikėtai išdygusio svečio, tačiau jai atsisukant veide švietė plati šypsena.

– Tau niekad jų negana, taip? – kiek paėjęs arčiau sustojo ir visai kaip vaikystėje palingavo galva įsirėmęs rankomis į šonus. Tik dabar šypsojosi ir nebuvo matyti surauktų antakių, kurių būdama maža Lu labai išsigąsdavo, nes tai reiškė, jog prisidirbo.

– Tik jau nereikia man priekaištauti. Juk tai geriau nei taurė rankoje, tiesa? – šyptelėjo.

-Ech, ką gi man daugiau su tavimi daryti, jaunėle?

-Apkabink greičiau, nes aš pati neatsistosiu, – Lu ištiesė rankas į jį ir šis atsakė.

-Kol tavęs dar neišbėrė nuo apelsinų, imk ir šiuos. Mama su tėčiu siunčia gerų dienų.

Lu veidas kiek apniuko.

-Perduok ir jiems.

-Juk žinai, kad jie vis klausia apie tave, nerimauja.

-Susitarėm ką sakysi,- rankose vartė nebaigtą apelsiną. – todėl to ir laikykimės.

-Ar nežadi sugrįžti?

Kelias sekundes ji sustingo ir Edis sulaikė kvapą. Nujautė, kaip šis klausimas gali būti atsakytas, tačiau ji reagavo ramiai; pakėlė akis ir kiek pro sukastus dantis ištarė:

-Negaliu. Vis dar negaliu.

Edis pakilo ir pasuko link terasos borto. Į jį trenkęs sugrįžo ir vėl krestelėjo į kėdę.

-Bet juk jau prabėgo trys mėnesiai! Po velnių!

Jam bešaukiant Lu tik sėdėjo užmerkusi akis.

-Atleisk, tikriausiai nesuprantu kaip tau sunku, bet kasdien meluoti tėvams, jog tu gyveni tokioj tolybėj ir esi laiminga, tik apsikrovusi darbais ir visais būdais ieškai galimybių mus aplankyti.

-Aš negaliu jų matyti. Nebesu ta pati dukra. Jų gyvenimą irgi paversčiau pragaru. Vis dar sapnuoju ir šoku iš lovos su tikėjimu, jog mus puola, bet tik tuomet kai suklumpu, suprantu, jog jau viskas baigta. Viskas, ką tas laikas galėjo pasiimti jau pasiėmė. – sugniaužusi kumsčius tvardė ašaras. – Džiaugiuosi dienomis, nes tuomet atitrūkstu nuo to pragaro, o naktimis vėl jį pasitinku. Kaip aš jiems papasakosiu ką ten išgyvenau? Juk jie mato, tik apdovanojimą, bet nesupranta, kad jis nieko nereiškia. Jie man nepadės, o ir aš neapsimetinėsiu…

-Jie supras, tik duok jiems galimybę. Aš susitvarkiau – susitvarkysi ir tu.

-Ne, jau pavėlavau, per tiek laiko nesugebėjau ir nežinau ar dar sugebėsiu. Tave branginu, nes mudu abu ten buvom, ne viename lauke, tačiau abu tai matėm, todėl maldauju, kad man padėtum. Tik nieko jiems nesakyk.

-Laiko dar į valias. Aš tau padėsiu, tik leisk man žinoti kaip.

-Jau padėjai. Ištraukei iš paties dugno, kuriame buvau. Dabar likau tik aš ir praeitis. O ar kelios savaitės, mėnesiai, metai… Nesvarbu. Skausmas ir liks, juk esam žmonės, taip paprastai visko neištrinam iš atminties, širdies. Regis kūnas jau pradeda užmiršti, viskas kažkur giliai pasąmonėje užlenda, tačiau menkiausias garsas, vaizdas vėl tai įaudrina. Neberandi vietos, išpila šaltas prakaitas, viskas atgimsta iš naujo…  Galiu atmintinai pasakyti visus žuvusiuosius, nes būtent aš juos išlydėjau… Atsimenu, kas iš kur tuomet mus puolė, kur krito daugiausiai vyrų. Galiu pasakyt visus nuostolius, kuriuos patyrė mūsų ligoninė, kai sprogus pagrindiniam pastatui, ten buvo daugiausiai personalo ir pacientų…

Nakty  pramerkus akis vis matau tuos senus gultus, ant kurių negalėjai kitaip miegoti nei palikus budrų protą. Tą nuovargį, kai nebegali pakelti rankų, ištinusias kojas dėl nuolatinio sužeistųjų perkėlimo, jų ieškojimo, saugaus patalpinimo. Tie garsai… Dar ir dabar spengia ausyse. Bet koks pokštelėjimas verčia susigūžti, nors tuomet ėjom drąsiai… Nenoriu niekur eiti, bet nenoriu ir būti viena.

Edis tylėjo.

-Tik nesakyk, kad tu to neišgyvenai. Tiesa ta, jog aš dar su tuo gyvenu, nors tu jau užslėpei tai kažkur giliai. Aš taip negaliu, tai vis išlenda.

Akys įsmeigtos į vieną tašką ir kiek virpčiojantis lūpos kampas. Lu matė kaip niekas kitas pasaulyje, o tik Edis ją supranta ir vis mėgina savyje nuslėpti tai, kas jau niekada nebedings ir lydės visą gyvenimą. Kartais atrodis, jog viskas gerai, tačiau šaukimas į minėjimus ar naujo paminklo didvyriams atidengimas ir vėl skaudžiai kirs. Nėrą nė ko kalbėti apie paprastas smulkmenas – kitų veiduose įžvelgtus panašumus, tas pragariškas balandžio dienas, kurios kaismet persekios vis iš naujo ir iš naujo, likę kovotojai, o kur dar tas medalis už kurį visi nenustoja sveikinti.

-Ar bent jau tau čia gerai? – balsas nuskambėjo lyg iš po žemių ir Lu jo pagailo.

-Taip, aš turiu šią mansardą, kur galiu leisti dienas ir bent jau apsimesti, jog užsimirštu. Su manimi elgiasi kaip su normalia, juk čia daugelis turi baisesnių negalių nei maniškė. Tiesa, iki pilnos laimės norėčiau, kad man leistų išvažiuoti kiek toliau, iki jūros, bet paprastai man čia visko užtenka. Svarbiausia, kad nesijaučiu kitokia. Jie žino kas man nutiko ir į tai atsižvelgia, beje, čia yra specialistų, su kuriais galiu pasikalbėti.

Paėmęs jos ranką spustelėjo. “Jos vis dar tokios pat nedidelės, ne pagal tiek daug mačiusį žmgų,“- pagalvojo ir pažiūrėjo į akis:

-Juk žinai, kaip tave myliu.

-Žinau.

Tądien prieš iškeliaujant Edis dar ilgai stumdė vežimėlį palei krantą ir abu džiaugėsi gaiviu oru. Bent kartais gamta neleidžia nugrimzti į prisiminimus, kurie alsavo karščiu, smėliu ir troškuliu. Vanduo visam tam tapo priešingybe ir prieglobsčiu Lu, jai čia patiko, nes buvo tikra, jog ten kur tiek daug vandens nenutiks nieko blogo. Tiesiog negali.

Praėjus metams Lu dar vis nemąstė apie sugrįžimą. O Edis ir toliau melavo tėvams, tik šįkart jau nebegalėdamas žiūrėti motinai į akis; tai darė laiškais. Buvo tikras, kad taip saugiau išsaugoti šią paslaptį, nes mamos ašaros galėjo greitai paversti tai neįmanomu dalyku. Tačiau ne tik tai jį slėgė, bet ir kaltė. Juk būtent jis neatkalbėjo sesers nuo karo tarnybos ir jie abu iškeliavo iš namų. Ji – kaip medicinos komandos narė, o jis kaip karys. Visi idealai sudužo vos jiems įžengus į karo lauką, o ir medalių įteikimas ne tik kad neatnešė taip išsvajotos garbės ir tikėjimo geru, bet panašėjo į pasityčiojimą iš visų ten kritusių ir nebegrįžusių. Visa šventė panašėjo į pasityčiojimą iš visų ten kritusių ir nebegrįžusių. Visa ceremonija tebuvo reklama aplieta taip sunkiai išspaustomis šalies vadovų ašaromis. Nepaisant to, kad dauguma žuvo, kiti vis dar neatsigauna ir jaunų žmonių gyvenimai byra kaip smėlio smiltys pro pirštus. Visiško palengvėjimo niekad nebus. Jau nebe.



Taigi, mano vardas Diemuta, gyvenu Kaune, man 14 metų. Labai mėgstu rašyti, taigi čia mano naujos istorijos pradžia😊

Karė

1.Skyrius

Prigimtis davė žmogui pakankamai tvirtybės, tik reikia ja pasinaudoti, sukaupti jėgas ir nukreipti jas savo naudai, o ne prieš save. Priežastis yra nenoras, o negalėjimas – tik pasiteisinimas.

Mūsų laikais kariais, riteriais ar šešėlių kariais gali tapti tik vaikinai, bet aš mergina ir noriu tapti šešėlio kare. Kad ja tapčiau, turiu apsimesti vaikinu ir pereiti išbandymus. Nuo pat mažens gerai kovoju su kardu, gerai mušuosi. Mano tėvus tai liūdina, jie mano, kad aš turėčiau užsiminėti kitais dalykais, tik ne vyriškais, bet jiems niekada nepavyks manęs pakeisti. Mano pašaukimas yra tapti šešėlio kare ir aš ja tapsiu. Man greit sueis šešiolika, tada ir galėsiu įstoti į Karių ir Raitelių akademiją. Daugelis vaikinų renkasi tapti kariais arba riteriais. Tiktai savižudžiai, stipriausi, išmintingiausi pasirenka tapti šešėlių kariais. Tokia esu aš. Ir greitai… Greitai, kai jau nebeturėsiu slėpti, tai kas esu. Mano vardas Falena, esu pasiryžusi tapti šešėlių kare. Jau greitai visas pasaulis žinos mano vardą.

Lean out of the window,
Goldenhair,
I heard jou singing
A merry air

My book is closed,
I read no more,
Watching the fire dance
On the floor.

I have left my book:
I have left my room:
For heard jou singing
Through the glosom

Singing and singing
A merry air,
Lean out of the window,
Goldenhair

Falena

Už lango siaučia stiprus lietus, lyg verkdamas dėl to, ką ketinu padaryti. Dangų perskrodžia žaibas, primindamas, ką turėsiu paaukoti dėl to, ką pasirinkau. Griaudžiantis griaustinis, lyg baudžia mane vietoj tėvų. Iškeliu kardą ir paimu vieną plaukų sruogą ir ją nupjaunu. Mano balti plaukai, lyg pūkeliai nukrenta ant žemės. Sėdėdama prie lango, galiu matyti savo atvaizdą. Dabar mano plaukai vos siekia pečius. Pro debesis prasiskverbia mėnulio šviesa ir primena, kokio yra jie baltumo. Nuo pat gimimo vaikštau su baltais plaukais, todėl žmonės laikydavo mane išsigimėle. Jie iš manęs šaipydavosi, bet jie nežinojo, kad jų pašaipos tik suteikia man stiprybės ir aš tampu dar stipresnė. Paėmusi juostą, pradedu ją vynioti aplink savo kūną, kad niekas nepastebėtų mano putlios krutinės. Paėmusi kaspiną susirišu plaukus ir užsidedu juodą kaukę.

Dabar aš panašesnė į vaikiną. Bet tos mano akys! Jos labai matosi toje juodoje kaukėje. Atsidūstu. Šito paslėpti nepavyks. Atsistoju ir pažvelgiu į veidrodį. Dabar jie nesupras, kad aš moteris, jie nesupras, kad esu kitokia. Paėmusi nuo stalo lapą ir rašiklį, pradedu rašyti…

 

Dabar tylėsiu valtyje vidury ežero
Tylėsiu su mėnuliu
Su ievom kvepiančiom
Dabar tylėsiu teliuskuodama
Sielą daužydama į šiuos vandenis
Į šiuos akmenis į paukščius miegančius
Dabar visą save išdraskysiu be garso
Dabar ilgėsiuos jūsų
Šitą žydintį, šitą pavasarį mirtiną

Padedu rašiklį į vietą ir sulankstau laišką. Tėvai jau įprato, kad laiškus dažniausiai išreiškiu eilėraščiai, nes nemoku atsisveikinti, nemoku kitaip išreikšti savo jausmų. Tyliai įsliūkinu į tėvų kambarį ir padedu laišką ant stalelio. Jau ketinau suktis, kai prisiminiau, kad palikdama mus močiutė ant laiško uždėjo juodąją rožę. Greitai nusliūkinu į savo kambarį ir čiumpu rožę iš vazonėlio. Grįžusi padedu ją ant laiško. Pažvelgiu į tėvus ir pajuntu, kaip skruostu nurieda karšta lyg lava ašara. Tėvas nėra paprastas žmogus; jis yra angelas. Mano mama yra deivė. Jie abu ištrempti dėl to, kad vienas kitą myli. Jie abu pažeidė taisykles. Dabar gyvenam tarp žmonių. Niekada negalima suklysti, nes kita susiprotės, kad esi kitokia, kad esi… Nežemiška.
Apsisuku ir iš lėkiu iš namų. Nubėgusi į arklidę prieinu prie Juodžio ir apkabinu jo galvą. Jis prunkšteli ir nekantriai padunksnoja koja į žemę.
-Gerai, gerai tik jau palauk,- juokdamasi ištariu.
Išvedu jį iš gardo ir išeinu į lauką. Jaučiu, kaip lietus pradeda kristi ant mano plaukų, kaip pradeda riedėti per veidą ir sušlapina plaukus. Užsitvėrusi už arklio karčių, užšoku jam ant nugaros ir įsitaisau balne. Atsisukusi dar kartą, pažvelgiu į namus, kuriuose užaugau ir tyliai sukuždu:
-Aš dar grįšiu, grįšiu pas jus, nes jus myliu.
Tada dar krintant lietuj, griaudint griaustiniui, išjoju į tamsą. Išjoju pasitikti savo lemties.

Oridijus

Vėjas stingdo mano delnus
Toks šaltas lapkričio lietus
Ir vienatvės liūdnas liūnas
Apsemia mano batus
Dantys barška lyg kauliukai-
Gal išmes žodžius senus
Tuos, kur vasarai nuvytus
Palikau neištartus
Tavo žvilgsnis daug šaltesnis
Už visus žiemos speigus
Ir ledynmetį iškentus
Joks ruduo man nebaisus
-R.

Šiandien oras yra gražesnis nei vakar: nebelyja ir nežaibuoja. Negirdėti tolimojo griaustinio. Prieinu prie lango ir žvilgteliu į susirinkusius vaikinus. Jie stovi akademijos kieme ir laukia manęs su tėvu. Šiais metais būsimus šešėlio karius treniruosiu aš. Ne visiems pavyks ištverti sunkumus, bet kažkuriems tai gali būti tas pats kaip valgyti riešutus.

Beveik visi vaikinai yra aukšti ir raumeningi. Keli gan žemoki, bet tiks. Vienas storokas.  Su juo reikės padirbėti. Bet dar kelių trūksta… Tėvas sakė, kad jų bus penkiolika, dviejų trūksta. Tada į kiemą įjoja vienas vaikinas. Jis sėdi ant balto eržilo, kuris tikrai yra raumeningas. Tikras karo eržilas. Vaikinas nušoka ir išsitiesia visu ūgiu. Aukštas, tikrai aukštas, galbūt… Maždaug metro aštuoniasdešimties. Jis apsirengęs paprastus šarvus, bet tie šarvai yra šešėlio kario. Turbūt kažkas jo giminėj buvo šešėlio karys. Jis gan liesokas… Per liesas. Ilgai čia neištems, nebent turi geležinę valią.

Tada jis pažvelgia į mane. Jo akys kažkokios ne tokios… Baltos. Jos visiškai baltos. Antgamtinis. Jis turi kažko antgamtiško. Jis dėvi juodą kaukę. Keista. Tada jis nusisuko ir, kažką pasakęs žirgui, jį nuvedė. Po kiek laiko į kiemą įjojo paskutinis kandidatas.

Štai ir mano mielas priešas. Nekenčiu jo. Išpuikęs snarglius, išlepintas tėvų nusprendė tapti šešėlio kariu. Iš jo nesėkmės, pasistengsiu per daug nesimėgauti.
-Einam, sūnau. Jie mūsų laukia,- ištaria tėvas staiga išdygęs prie manęs.
Dar kartą žvilgteliu į vaikiną, kuris atjojo baltuoju eržilu, ir patraukiu paskui tėvą.
Išėjus į lauką mane pasitinka šilti saulės spinduliai, kurie, lyg guldami pailsėti, šildo mano odą. Vaikinai, pamatę mus, iškart sustoja tvarkinga eile ir nurimsta. Žvilgteliu į baltų akių savininką ir nustembu. Jo akių vyzdžiai baltai pilkos spalvos. Jos tikrai beveik baltos… ir gan moteriškos. Nusisuku ir atsistoju prieš vaikinus. Mano tėvas, atsistojęs prie manęs, prakalba:
-Nuo šiandienos jūs turėsite vykdyti kiekvieną mano sūnaus įsakymą. Jis kartu su jumis vyks į stovyklą netoli drakonų kalvos ir mokys jus tapti šešėlio kariais.
-Jis?- kažkas prakalbo eilės priekyje.- Jis juk, ne ką vyresnis už mus.
Tėvas žvilgtelėjo į protestuotoją, bet vėl prakalbo:
-Jūs išvykstate ne į skautų stovyklą. Jūs vykstate beveik į drakonų irštvą. Jūs privalėsite pamiršti savo ambicijas, baimes, mandagumus. Jūs esate jauni vyrai, o ne merginos,- ištarė pažvelgęs į protestuotoją.- Jei jums nepatinka, kad jus mokys mano sūnus, galite susikrauti ir vykti namo, nes be jo jūs neišgyvensite.
Tada atsisuko į mane, rodydamas, kad galiu kalbėti.
-Aš būsiu jūsų mokytojas, kol tapsite tikrais šešėlio kariais. Jeigu jūs to nesuprantat, galit iškart iškeliauti. Man bobų nereikia. Man reikia tikrų vyrų,- ištariau žvilgtelėjęs į Gajų. Nekenčiau jo.- Bobos yra silpnos, Jos negali valdyti drakonų. Jos gali mus pamaloninti lovose, bet jos yra per silpnos tapti drakonų raitelėmis. Jos neturi dvasinės stiprybės ir yra per silpnos, kad išlaikytų kardą. Bet jūs neesate bobos. Jūs esate vaikinai, tad nedrįskite manęs prašyti polsio, nes išvarysiu jus iš stovyklos. Išvykstam šiandien. Reikiamą įrangą rasite pas kalvį.
-Kodėl vykstam į drakonų irštvą? Mes juk norime tapti šešėlio kariais…
Piktai pažvelgiau į stambų ir žemą vaikiną.
-Drakonai yra išmintingi. Jie padeda kare, jie yra ištikimi šeimininkui. Norėdami tapti šešėlio kariais, turite tapti drakono draugais, kitaip niekada juo netapsite.
-Tai kur tavo drakonas?
Pažvelgiau į vaikinus ir pajutau, kaip širdį pradeda smaigyti ilgesys ir skausmas. Greitai susitvardęs, ištariu:
-Miręs.
Keli, stovėję gale, pakėlė iš nuostabos antakius.
Tada apsisukau ir nuėjau. Panosėj šypsodamasis, nes naujokai nežinojo kokią pasalą mes jiems parengėm.

Falena

Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,
Iš manęs nedarykite gardų,
Nesupjaukite malkomis.

Iš manęs padarykite lieptą per upę,
Duris arba slenkstį,
Ties kuriuo pasisveikina.
Marcelijus Martinaitis

Aš jau jo nekenčiau. Kaip jis drįsta mus vadinti bobomis? Ir dar silpnomis? Ak, koks jis ištižėlis! Piktai murmėdama sau panosėj keiksmus patraukiau pas kalvį. Jį rasti nebuvo sunku. Jis jau kalbėjo su keliais vaikinais, kiti apžiūrinėjo daiktus. Priėjusi prie jo, atsistojau ir pastorinusi balsą ištariau:
-Kur galėčiau pasiimti įrangą?
-Kam tau kaukė?
-Dėl tam tikrų priežasčių.
Kalvis paniekinamai nužvelgė mane ir mestelėjo ranka prie dėžių. Nueidama, dar išgirdau jį sumurmant:
-Ilgai neištversi vaike.
Ištversiu. Ištversiu dėl močiutės. Ji ištvėrė. Aš ištversiu irgi.

Priėjusi prie dėžių ištraukiau lanką, strėlinę, kelis šarvus, kardą ir durklą. Jau norėjau gręžtis, kai pastebėjau ant sienų suraibuliuojant kelis šešėlius. Atsisukau, bet visi vaikinai nieko įtartino nepastenėjo. Vėl pažvelgiau į sieną. Joje raibuliavo jau daugiau šešėlių, jie vis artėjo ir viename iš šešėlio savininkų pastebėjau kardą. Jis buvo paruoštas puolimui. Numečiau įrangą ant žemės ir išsitraukiau kardą iš dėklo. Neatsisukau į vaikinus, nes vis tiek nieko nebūčiau pamačiusi. Jie yra šešėlio kariai. Jie yra nematomi ir jie ketina mus pulti. Močiutė pasakojo, kad jiems buvo panašus įvykis, kai atvyko į stovyklą.

Tai pirmas išbandymas. Lyg išgirdau močiutės balsą galvoj: ,,Turi susikaupti, jūs jų nematysite, negirdėsite. Tik jausite, kad pralaimite. Užsimerk, pajusk iš kur pučia vėjas, pajus, kaip jų kardai skrodžia dangų lyg drakono sparnai, lyg snaigės krentančios iš dangaus, lyg paukštis krentantis ant žemės dėl prarastos meilės.‘‘.

Pažvelgiau į šešėlius ant sienų, Jie buvo visai arti. Tada vienas iškėlęs kardą, trenkė vienam vaikinui per galvą su kardo rankena. Jis griuvo ant žemės susiėmęs už galvos ir pradėjo tyliai dejuoti. Kiti vaikinai stebėjo jį nustebę ir nieko nesuprasdami. Tada vienas vaikinas riktelėjo ir, atidenges rankovę, pamatė ant jos ryškėjančia kraujo dėmę. Jis išsitraukė kardą ir pradėjo mosikuoti aplink save, bandydamas sužeisti kažką, kas sužeidė jį. Pamačiau, kaip kalvis tyliai išsliūkina ir užrakina duris iš lauko.

Mes buvome užrakinti su kariais, kurie buvo nematomi. Visi vaikinai išsitraukė kardus ir pasiruošė gintis. Apsisukau ir vėl pažvelgiau į sieną. Dabar šešėliai buvo įgavę jau kūnus ir matėsi aiškūs vaikinų kontūrai. Tada šviesa dingo, o kartu su ja ir šešėliai. Dabar jau niekas nebepadės. Mes turėsime kautis tamsoj ir nepralaimėti. Išgirdau, kaip kažkas rikteli, o kitam kampe – gilią dejonę. Užsimerkiau ir išsiklausiau į vėją, įtempiau klausą ir išgirdau visai arti manęs sugirgždant smėlį. Atsitraukiau ir, tyliai pakėlusi kardą, atsistojau į kovos eiseną. Kardas perskrodė tą vietą, kur stovėjau. Vėjo gūsis atsimušė man į veidą, sušaldydamas prakaito lašelius. Tada kardo gūsis jau pasiekė mane arčiau. Iškėlusi kardą atmušiau kirtį, taip apstulbindama priešą. Greitai šoktelėjau ir apsisukusi, trinktelėjau priešui į kaktą… Tikiuosi, kad tai buvo galva… Parverčiau ant žemės.

Kitas krebždesys pasigirdo man iš už nugaros. Jis buvo sunkesnis. Reiškia, priešas taip pat nėra lengvas. Stovėjau vis dar nugara į jį. Tada pasigirdo iškeliamo kardo gūsis. Staigiai tūptelėjau ant žemės ir kardas perskrodė orą. Vis dar atsitūpusi greitai suktelėjau, mano koja atsitrenkė į kažką kieto, bet tai manęs nesutrukdė. Aš parverčiau priešą ant žemės ir šoktelėjusi atmušiau kardu kitą priešo smūgį. Mūsų kardai susirėmė. Jis vis spaudė mane žemyn. Pajutau, kaip raumenys pradėjo klykti iš įtampos. Tada pasigirdo besikeliančio žmogaus garsas. Žinojau ką daryti. Įtempusi raumenis, pradėjau karį spausti link žemės. Kitas karys jau buvo pasiruošęs kirsti. Jaučiau tą. Atpalaidavau raumenis, karys tuo pasinaudodamas pradėjo mane spausti ant žemės. Tada nustebindama priešus, staigiai tūptelėjau ir nusiridenau. Pajutau, kad besiridendama pamečiau šalmą, bet kaukė liko vietoj. Kariai turbūt sužeidė vienas kitą kardais, nes pasigirdo kelios dejonės. Tada kambarį užsidegė šviesa, kuri savo ryškumu mane, švelniai tariant, apakino.

Užsidengiau ranka akis ir pajutau, kaip kūną nupurto nuovargio bangą. Tyliai sudejavau. Kambarį pasigirdo besikeliančių vaikinų dejonės ir pykčio šauksmai. Vis dar nesikėliau, jutau, kad raumesys iškart pradės protestuoti.

-Šauniai koveisi,-išgirdau kažką sakant.
Patraukiau ranką nuo akių ir, kelis kartus sumirksėjusi, apsipratau su šviesa. Pažvelgiau į vaikiną stovintį virš manęs.
Ant jo akies ryškėjo didelė ir tamsiai mėlyna mėlynė. Prie jo priėjo kitas vaikinas ir nusijuokęs linksmai stumtelėjo petį ir ištarė:
-Gerai jis tave prikūlė, Džonai,- ištarė besijuokdamas.
Tas kitas vaikinas pažvelgia į mane ir iš nuostabos pakelia antakius.
-Kam tau kaukė?
Tyliu, nesugalvoju geros priežasties.
-Dėl raupų,- nepagalvojusi ištariu.
Vaikinas liūdnai nužvelgia mane.
-Užjaučiu,- ištarė.
Linktelėjau.
Tas žvilgtelėjo į jį ir ištiesė man ranką. Man pačiupus ją, jis truktelėjo ir aš jau stovėjau ant kojų. Truputį pasviravusi, jau galėjau normaliai stovėti.
-Oho…- Kažkas ištarė.- Vaikine, kas tavo plaukams?
Visai buvau pamiršusi šalmą! Apsidairiusi čiupau jį nuo žemės ir užsidėjau ant galvos.
-Nieko,- ištariau.
Tada pažvelgiau į visus. Vieni dar gulėjo ant žemės, kiti stovėjo ir trynėsi sužeistas vietas. Nužvelgiau kitus vaikinus. Jie buvo paprasti kariai, nors ir išsiskyrė savo ūgiu ir raumenimis. Jie buvo visai panašūs į mus. Tada atsidarė durys ir įžengė generolas su sūnumi. Jie nužvelgė visus, tada jų akys sustojo prie manęs. Jie žvilgtelėjo į Džošą ir lyg susitarę pakėlė tą patį antakį.
-Kas tave taip apkūlė?- ištarė generolas.
Pajutau ranką ant paties ir jis stumtelėjo mane į priekį.
-Šis vaikinas sugebėjo nieko nematydamas apkulti ne tik mane, bet ir Melchiorą, Maokstą ir Ainėjų. Jis mus visus apkvailino.
-Jo balti plaukai,- vėl kažkas riktelėjo gale.
Generolas pažvelgė į mane ir nieko nesakęs, bet truputį matėsi, kad jis išblyško, tada pažvelgė į sūnų. Tas pažvelgė į mus ir pradėjo moralą.
-Jūs visi susimovėte,- ištarė.- Nei vienas nesikovėte drauge. Pirma taisyklė kovojant su drakonu yra ta, kad svarbu juo pasitikėti, bet kad išmoktum pasitikėti, turi išmokti pasitikėti savo draugu.
Jis mestelėjo galvą į vieną kambario kampą ir nusigręžęs išėjo. Visi pažvelgėme į tą vietą kur jis rodė… Ten gulėjo negyvas vaikinas su perpjauta gerkle. Keli vaikinai pasišlykštėję nusisuko. Negalėjau nutraukti akių nuo jo kaklo… Kiekvienam iš mūsų taip gali nutikti… Kiekvienas galime numirti… Nuo menkiausio kardo kirčio. Nusisukusi priėjau prie sienos ir pasiėmusi daiktus, išėjau iš namelio.

Enzas

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, ir mielas
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: ,, Per žemę mes pereinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirtį“.

Todėl(nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.
– Vytautas mačernis

Pažvelgiau į tėvą ir nusiminęs atsidusau. Jis miršta. Bet, kaip užsispyrusi boba, nenorėjo to pripažinti.
-Tėve, tu miršti. Turėtum nors truputį pailsėti ir nevaikščiot.
Jis tik žvilgtelėjo į mane ir vėl nusisuko.
-Nemirsiu, kol nepašventinsiu naujųjų šešėlio karių. Norėčiau tarp jų matyti ir savo sūnų.
-Tėve, aš nenoriu tapti šešėlio kariu.
-Privalai!- riktelėjo jis.- Tu privalai juo tapti, nes visa tavo giminė jais tapo.
-Bet…- nespėjus nieko ištarti jis nutildė mane.
-Nuspręsta, tu vyksi su kandidatais į stovyklą ir mokysiesi juo tapti.
Žiojausi prieštarauti, bet staiga su trenksmu atsidarė durys. Tėvas išsigandęs krūptelėjo, bet greitai susitvardė ir pažvelgė į svečią.
-Sveikas, generole Di. Kuo galiu padėti?
Jis išsiblaškęs žvilgtelėjo į mane.
-Tai privatus pokalbis.
Linktelėjau ir išėjau iš kambario. Uždaręs duris, pridėjau prie jų ausį ir pradėjau klausytis.
-Tu nesupranti. Jis atvyko! Pranašystė pildosi,- šūkavo generolas.
-Baik tu. Negi tu tiki ta pranašyste?
-Jis turi baltas akis ir plaukus, dėvi kaukę, jo eržilas, baltesnis už sniegą! Taip, kaip ir sakė pranašystėj!!! Jis gali būti, tas legendinis šešėlio karys ir jį gali išsirinkti legendinis žvaigždžių drakonas.
-Baik tu. Mūsų niekas nepuls ir jokio legendinio kario nėra. O dabar jei neprieštarausi, norėčiau eiti miegot.
-Bet…
Nebeišgirdau, ką jis atsakė. Nuėjęs, patraukiau pas generolo Di sūnų išsiaiškinti, apie ką jie kalbėjo. Visa šita painiava darosi vis įdomesnė.
Oridijų radau lengvai. Jis kaip visada treniravosi lauke. Priėjau gan arti jo, bet jis manęs nepastebėjo. Jis niekada nepastebėdavo nieko, kai kovodavo. Tada jis būdavo susikoncentravęs tik į kovą, o aplinka jam nerūpėdavo, rūpėdavo tik nužudyti priešininką, su kuriuo kovojo.
-Oridijau !!- Riktelėjau, nors ir žinojau, kad jis nesureaguos, bet sureagavo…
Staigiai atsisukęs paleido peilį į mane, aš stovėjau nekrutėdamas. Peilis perskrido prie pat mano ausies ir įsmigo į sieną.
-Daugelis pultų išsigandę ant žemės, bet tik ne tu,- sukuždėjo.
Aš šyptelėjau.
-Kaip su naujokais?
-Jie nepasiruošę, per daug išpuikinti, per silpni, bet aš pasistengsiu juos paversti vyrais.
-Girdėjau, kad atvyko kažkoks vaikinas su baltom akis ir plaukais, o ir dar kaukę nešioja. Tiesa ar pramanas?
Jis išsitraukęs kalaviją juo užsimojo ir perskrodė orą.
-Tiesa, o kam tau tai?
-Kam jam kaukė?
-Vaikinai sakė, kad jis serga raupais.
Linktelėjau.
-Tavo tėvas užsiminė apie kažkokią pranašystę,- numykiau.
Jis baigė daryt pratimus ir nusijuokęs atsisuko į mane.
-Vėl klauseisi paslapčia?
-Tai apie kokią pranašystę jis kalbėjo?- mane jau pradėjo nervinti, kad jis neatsako į klausimą.
Jis išsitraukė du peilius ir paleido juos į taikinius.
-Tėvas man ankščiau pasakojo vieną pranašystę. Keista, kad tu jos nežinai.
-Juk žinai, kad tėvas nelabai manimi rūpinosi.
-Taip, bet vis vien keista, kad nežinai šalies istorijos. Šia istoriją žino visi,- jis žvilgtelėjo į mane.- Na… Beveik visi. Vieni mano, kad tai pramanas, kiti – kad prakeiksmas.
-Tai pagaliau papasakosi, ar ne?- neiškentęs riktelėjau.
Jis paleido dar vieną peilį į taikinį ir nuėjo. Rankos mostu parodydamas, kad sekčiau paskui jį. Mes perėjome kalvio trobelę, kur pagal mano žinias, turėjo vykti pirmas išbandymas.
-Kaip jiems sekėsi?
-Vienas iš jų mirė,- be užuolankų ištarė.
Mes įėjome į pagrindinę aikštę, kur stoviniavo ir ruošėsi kandidatai. Jie mūsų nematė, nes stovėjome per toli, kad mus pastebėtų. Nužvelgiau juos. Tarp jų pastebėjau seną Oridijaus priešą.
-Ori, nesimėgauk per daug jo būsimomis nesėkmėmis.
Jis tik šyptelėjo.
-Pasistengsiu per daug nesimėgauti. Štai ten, tas pačiam gale – visas baltas.
Nusekiau jo žvilgsnį į patį kraštą ir pamačiau jį. Jo arklys buvo nuleidęs galvą ir ramiai kramsnojo obuolį. Baltesnis už sniegą. Vaikino veido nemačiau, bet iš nugaros matėsi, kad yra gan liesas. Jos šalmas buvo ant galvos, tad nemačiau jo plaukų, bet supratau, kad būtent apie jį ir kalbėjo tėvas su generolu.
-Kadaise miške gyveno viena moteriškė. Ji buvo žynė. Vieną dieną karaliaus žmona sunkiai susirgo ir karaliaus gydytojai negalėjo niekuo jai padėti. Karalius praradęs viltį, išjojo į mišką pas žynę. Ji sutiko ją išgydyti, bet su sąlyga, kad karalius per pilnatį nužudys pirmą naujagimį, kurį pagimdys karalienė. Karalius sutiko. Žynė išgydė karalienę. Po kelių dienų karalienei gimė dukra. Karalius dar nebuvo matęs tokio grožio kūdikio. Jis nenorėjo nužudyti savo dukters, kaip tik tada, jam pasirodė galimybė, apkvailinti žynę. Pas jį atlėkė tarnaitė, kuri džiūgaudama pranešė, kad jai gimė sūnus. Karalius užsinorėjo pamatyti kūdikį ir nusekė paskui tarnaitę. Ši atidariusi savo kambarėlio duris, parodė lopšelyje gulintį sūnų. Karalių pasišlykštėjo berniuko baisus veidas, bet tik kai išėjo iš kambarinės kambario, suprato, kad tai gali būti kūdikis, kurį galėtų pakeisti, vietoj savo dukros. Atėjus nakčiai, jis pagrobė vaiką ir prieš pat pilnačiai nušviečiant dangų, perpjovė vaikui gerklę. Kaip tik tada atlėkė persikreipusiu iš siaubo kambarinė. Ji susmuko prie savo vaiko kūno ir iš nevilties pradėjo klykti. Karalius persigandęs pradėjo trauktis, bet prakeiksmo nebūtų sustabdęs, net jai ir būtų pabėgęs. Kambarinė atsisuko į jį ir ištarė ,,Nuo pat šios dienos, iki pat galo, kiekvieno karaliaus žmona mirs gimdydama, kartu mirtin nusitemdama ir džiaugsmą. Kiekvienam karaliui gims sūnus, bet to sūnaus širdis bus akmuo, jis nejus meilės, jis nieko nejus, bus lyg vaikštantis numirėlis. Ir tik tada, kai per pilnatį gims mergaitė baltais lyg sniegas plaukais, baltom ir tyrom lyg snaigė akim, raudonom lyg kraujas lūpom. Jai grožiu nepriliks jokia kita mergina, jos grožis bus lyg deivės. Motina deivė, tėvas angelas, o vaikas mėnulio širdis. Balta lyg pienas, raudona lyg kraujas. Tik ji panaikins prakeiksmą.‘‘ Tada pakėlusi peilį, kuris gulėjo ant žemės, persipjovė gerklę. Tą pačią dieną mirė karalienė, kartu mirtin nusitemdama dukterį.
Jis sustojo atsikvėpti.
-Kai kurie tiki, kad tai prakeiksmas, kai kurie ne. Tu esi karaliaus sūnus, bet esi normalus. Esi ypatingas, mano drauge, raiškia, kad mergina jau gimė.
-Ar tu tiki šia istorija?
Jis šyptelėjo, bet neatsakė į mano klausimą. Vėl pažvelgiau į vaikiną.
-Tai kuo, jis susijęs  su pranašyste?
-Niekuo. Tu prašei papasakoti ją, aš papasakojau.
-Bet…
-Eik krautis daiktų,- pertraukė mane.- Išvykstam po valandos.

 



Reklama