2016 rugsėjis


Šį konkursą laimėjo: Eglės – ,,Izabelė” 1 skyrius: ,,Vienintelė kulka”

 

Sveiki, mano vardas Eglė, esu iš Prienų. Labai mėgstu kurti istorijas. Gero skaitymo.

,,Izabelė” 1 skyrius: ,,Vienintelė kulka”

Vaistinės balkonas buvo nudažytas baltais dažais. Jis susiliejo su mano išblyškusiu veidu. Žinojau, kaip svarbu pasiekti tikslą. Ir kaip tai pavojinga. Bet dabar, atsidūrusi priešais karališkąjį balkoną, iš kurio už penkių minučių išeis princas, mano kraujas užvirė, suplūdo į veidą, rankos ėmė drebėti. Aš supykusi priglaudžiau jas prie krūtinės. Jau tuoj…
Apačioje vis garsėjo triukšmas – į aikštę rinkosi būriai kvailių, susirinkusių pavėpsoti į baltus princo dantis. Varpo skambesys tarsi pažadino mane ir aš tuoj pat užtaisiau šautuvą. Pirštai perbėgo per ledinį plieną. Atsivėrė durys ir štai – pro jas į saulės šviesą išeina ministras, kažkokia šilkais apsitaisiusi moteris ir jis, Hebrajos princas. Jis iššiepia savo žabtus, o ministras ima sakyti nuobodžią kalbą.
Lėtai ir be galo susikaupusi priglaudžiu ginklą prie peties ir taikiklyje išvystu tas vimdžiai mėlynas akis ir šviesias garbanas. Sulaikau kvapą – turiu tik vieną bandymą ir kulka turi pasiekti tikslą.
Mano pirštai nuslysta šaltu gaiduku ir aš pasiryžtu. Iškvepiu. Staiga kažkas tvoja man per galvą sunkiu daiktu. Vis dėlto nuspaudžiu gaiduką ir nuvirstu ant grindų. Akyse pasidaro tamsu, girdžiu išsigandusius riksmus, aikčiojimus ir paniką… Pataikiau!
Nespėju pasidžiaugti, kai ūmai pajuntu tvirtas rankas ant pečių ir šaltą plieną prie kaklo. Didžiulė jėga spaudžia mane prie žemės.
–Nejaugi manai, kad princo niekas nesaugo? Naivuole…– išgirstu storą balsą ir pajuntu viskio kvapą. Bandau pajudėti, bet gniaužtai neatsilaisvina.
–Nespurdėk, vištele, nenoriu nepataikyti į tavo gražų kak…
Nespėjus jam pabaigti sakinio, kaip jis visu svoriu sukniumba ant manęs. Peilis perrėžia man petį, bet nekreipiu į tai dėmesio. Išsilaisvinusi iš po negyvėlio, suprantu, kad taikytasi į mane – peilis įsminga prie pat mano galvos. Karališkam balkone pilna kraujo, o kareiviai bando užmušti mane – deja kol kas nesėkmingai. Tikrai pataikiau, pataikiau!
Antras peilis įsminga per centimetrą nuo mano kairiojo peties, kuris ir taip pasrūvęs krauju, išgirstu pokštelėjimą ir suprantu, kad metas sprukti – kareiviai išsitraukė muškietas. Įsmunku į vaistinę ir skubiai smunku į panikos apimtą miestą….

Grįžusi kritau į lovą ir iškart užmigau.
* Kanopų dundesys. Išgąstis motinos akyse. Mirtos verksmas. Medinė spinta tapusi mano slaptaviete. Bet kur Mirta? Ir kodėl aš turiu slėptis? Trinktelėjusios durys.
–Karaliaus vardu, atidarykite duris!
Mamos riksmas. Maldavimai neskriausti Mirtos. Triukšmas. Ir širdį verianti tyla po jos. Karštis. Dūmai. Užsikirtusios spintos durys. Mirtos didelės it lėlės akys. Nejudrios ir bejausmės. Tėvų lavonai ant grindų ir didžiulė žaizda mažosios mirtos nugaroje. *

Pašokau lovoje klykdama iš siaubo. Dėdė Alfredas atbėgo iš savo miegamojo ir ėmė mane raminti, bet aš negalėjau nurimti. Kūną purtė drebulys. Nebegalėjau ištarti žodžio. Tik pajėgiau šnibždėti:
–Mirta, Mirta…Mirta, tik ne Mirtą!
–Šššš, Izabele, nurimk.
–Nelieskit Mirtos, nelieskit, – kaktą išpylė prakaitas. – Kodėl ji, kodėl ne aš?! Kodėl…



Sveiki, mano vardas Artūras, man 22 metai, esu iš Kazlų Rūdos, šiuo metu gyvenu ir mokausi Kaune. Save galiu pavadinti paprastu, nuoširdžiu, kūrybingu ir linksmu žmogumi. Mėgstu pats kurti ir rašyti įvairiausias istorijas, o dabar nusprendžiau pabandyti pasidalinti savo kūryba ir su kitais, įdomu išgirsti kitų žmonių nuomones, įvertinimus, pastabas, kadangi noriu mokytis iš jų ir toliau rašyti bei dalintis savo kūryba su žmonėmis. 😉

Iš automobilio radijo sklindanti muzika ir jai pritariantis mašinos ūžesys bei pro atvirus langus švilpiantis vėjas sudarė ne itin raminančią atmosferą, tačiau jam to beveik užteko. Grynas oras ir pro akis bėgantys vaizdai leido šiek tiek atsipalaiduoti. O būtent to jis ir norėjo. Paskutinės pora dienų buvo siaubingos. Negana to, kad jis vos neišlėkė iš darbo, problemos palietė ir asmeninį gyvenimą. Vien tik sugebėjimas susitvardyti ir laikyti liežuvį už dantų leido išlaikyti padėtį dar ne visiškai sugriuvusią. Vienintelis racionalus sprendimas pasirodė greitai ir per daug nesvarstant pasprukti nuo visko ir visų. Tik laikinai. Bent porai dienų– jų tikrai užteks pravėdinti protą ir grįžus atgal pabandyti viską ramiai ir protingai sustatyti į vietas.

Aiškaus tikslo maršrute nebuvo. Svarbiausia tai, kad būtų kuo mažiau pašalinių veiksnių, trukdančių ramiai viską apmąstyti ir tiesiog visiškai ištuštinti protą. Gilus miškas pasirodė kaip geriausia tam vieta. O būtent ši nedidelė kukli pavėsinė su pora iš rąstų išpjautų suolų atrodė tinkama. Jis jau buvo gana giliai miške ir nusprendė, kad kiti žmonės be jokios rimtos priežasties taip toli į tankmę nesibraus. Užgesinęs variklį, gerą minutę jis tiesiog sėdėjo užmerkęs akis, mėgaudamasis jau seniai turėta visiškos vienatvės prabanga.

Pirmas dalykas, kurį jis padarė išlipęs iš automobilio– godžiai pripildė pilnus plaučius gaivaus, raminančio miško kvapo. Streso kupinas kasdienis gyvenimas privertė jį taip vertinti ramybę, kad kvėpdamas orą tarsi jautė jį net plaučiuose. Nejučia jis nusišypsojo. Iš kišenės išsitraukė gerokai sulamdytą cigarečių pakelį. Cigaretę įsikišo į patį lūpų kamputį ir prisidegęs lengvai truktelėjo. Niekas kitas, kaip nikotinas taip nenuramindavo nervų. Laikydamas cigaretę toje pačioje vietoje jis neskubėdamas, netgi tingiai, pajudėjo link automobilio bagažinės. Juk dabar jis turėjo tiek laiko, kiek tik galėjo geisti.

Bagažinėje daiktų nebuvo daug – palapinė ir šiek tiek ilgai negendančio maisto. Išvyka planuota nebuvo. Per petį persimetęs krepšį su palapine, uždarė bagažinę ir patraukė prie pavėsinės. Jokios prabangos nebuvo, tačiau pagal iš pažiūros ilgai nebejudintą laužavietę, jau seniai išblukusias šiukšles ir padangų provėžų nebuvimą buvo galima spręsti, kad paskutinį kartą žmonės čia lankėsi labai seniai. Jau norėdamas krepšį padėti ant suolo, bet dar laikydamas jį rankoje, jis susiprotėjo, kad palapinė, galbūt, čia net nereikalinga, juk puikiausiai galima naktį praleisti ir automobilyje. Abejingai numetęs krepšį, pats klestelėjo šalia ant suolo ir vėl giliai kvėpdamas gryną orą tiesiog sėdėjo apie nieką negalvodamas.

Jis net krūptelėjo, kai tobulą ramybę nutraukė kišenėje šaižiai pradėjęs skambėti mobilusis. Skambučio tono jau buvo pradėjęs nekęsti. Suirzęs ištraukė telefoną ir net nežiūrėdamas, kas skambina, mikliai išėmė jo bateriją ir tiesiog numetė ant stalo. Prisiminęs iki tol taikiai dantyse laikytą cigaretę patraukė iš esmės pirmąjį padorų dūmą.

Prireikė geros minutės, kol ramuma vėl sugrįžo. Tuomet grįžęs prie automobilio nuo galinės sėdynės pasiėmė nešiojamą kompiuterį. Galiausiai prisėdo prie grubaus medinio stalo, atsikrenkštė, ir pasidėjęs kompiuterį prieš save, jį įjungė. Po kelių sekundžių užsiplieskė ekranas. Žvilgsnis iš karto nukrypo į kompiuteryje buvusį aplanką, pavadinimu “Darbas”. Mechaniškai jį atidaręs, tuščiu žvilgsniu jis peržvelgė kelias ten buvusias nuotraukas. Vaizdas kraupus. Kraujo dėmės, policijos juostos ir kiti atributai. Tarsi tik dabar suvokęs, ką veikia, jis instinktyviai išjungė nuotraukas ir užvertė kompiuterį. Juk ne to čia atvyko. Kumščiais pasitrynęs akis, iš vidinės kišenės išsitraukė metalinę gertuvę ir nieko nelaukęs ją užsivertė. Visus pojūčius sužadinanti, deginanti srovė nubėgo gerkle ir greitai sušildė skrandį. Taip, būtent to jam dabar ir reikėjo…

Cigaretė, kurią visą šį laiką buvo praktiškai pamiršęs jis užgesino į medinį stalą ir nuorūką nusviedė link šiukšliadėžės. Toliau žvilgsnį metė į nuotraukas kompiuterio ekrane. Raminantys praeities kadrai, kuriuose užfiksuotas jis pats, draugai, mylimieji. Visi tokie laimingi. Palengva gurkšnodamas iš gertuvės jis užsisvajojęs stebėjo tuos vaizdus, tarsi viską išgyvendamas dar kartą. Prisimindamas tuos laikus, kai atrodė, kad nebuvo jokių rūpesčių…

“Kas gi gali man skambinti tokiu metu…?” – pagalvojo jis ir apsimiegojęs instinktyviai ištiesė ranką link ką tik skambėjusio telefono. Negrabiai jį pagriebęs suprato, kad niekas jam neskambino. Telefonas juk išjungtas. Baterija išimta. Skambutį greičiausiai tik įsivaizdavo per miegus, o ir kad jis vis dar sėdėjo ant nepatogaus medinio suolo suvokė tik praėjus geroms kelioms sekundėms. “Negi aš sugebėjau užmigti?” – pagalvojo. Tada nupurtė smarkus nesuvaldomas drebulys.

“Kodėl aplink taip velniškai tamsu?” – pagalvojo, pastebėjęs, kad nemato ničnieko aplink. Ir drebulys greičiausiai suėmė dėl to, kad atėjus vakarui, oras atvėso. “Turėjau kaip reikiant užsnūsti, jeigu net naktis sugebėjo užklupti”, – nusišaipė iš savęs.” Taip, štai kompiuteris, štai gertuvė, kurią ištuštinau– per ją greičiausiai ir užmigau”, – apgraibomis suskaičiavęs daiktus, prisiminė ir neva suskambėjusį telefoną. Jis vis dar buvo savo vietoje be gyvybės ženklų, kadangi šalia buvo padėta jo baterija– viskas, kaip jis ir paliko.

Supanti tiršta tamsa jau vertė jaustis nemaloniai. “Kodėl aplink taip tylu?” – tarsi staiga įsijungus kitam jutimui– klausai– susivokė, kad jį supo mirtina tyla. “Juk turėčiau girdėti bent jau medžių ošimą ar ką nors panašaus, aš juk miško viduryje”. Tačiau aplink nebuvo nieko. Vien tik lytėjimu buvo galima apčiuopti aplink buvusius daiktus. Kiek neryžtingai kilstelėjo ranką ir pabandė spragtelėti pirštais. Garsą jis išgirdo, tačiau tai nei kiek neramino. Tai, kad jis girdėjo pats save, nieko nereiškė.

“Man jau gana. Reikia susirasti automobilį ir nešdintis iš čia”, – nusprendė. Apgraibomis susiradęs telefoną ir bateriją, įdėjo ją atgal į aparatą ir įjungė. Netrukus užsižiebė ekranas ir po keleto sekundžių telefonas buvo paruoštas naudoti. Jau buvo bejungiąs telefono blykstę, kai staigiu trumpu garsu telefonas informavo apie gautą balso pranešimą.

“Kas čia dabar?” Kuo toliau, tuo viskas darėsi keisčiau. Kažkur giliai geriausia išeitis atrodė negaišti laiko ir keliauti prie automobilio, tačiau pats to nejausdamas jis nuspaudė išklausyti pranešimo ir pridėjo telefoną prie ausies. Operatorės balsas pranešė apie gautą balso žinutę. Netrukus ji prasidėjo. Bet vėl nebebuvo jokio garso. Arba bent jau toks buvo pirmas įspūdis. Pats nesuprasdamas, ar tai tik jo vaizduotė, pamažu pradėjo kažką girdėti. Iš telefono garsiakalbio sklido vos vos girdimas švokštimo garsas. Labiausiai jis priminė miško ošimą, tačiau šiuo momentu vaizduotė buvo tokia laki, kad akimirksniu galvoje prabėgo dešimtys galimų variantų. Vos tik atrodo buvo galima atpažinti tą neaiškų garsą, pranešimas pasibaigė.

Dar kurį laiką palaikęs jau tylintį telefoną prie ausies, lėtai jį atitraukė ir pažiūrėjo į ekraną, tačiau šis jau buvo užgesęs. “Po velnių, kas čia darosi…?” – jau gerokai išmuštas iš vėžių pagalvojo. Jam jau buvo gana. Daugiau nieko nelaukęs išjungė blykstę ir šviesdamasis porą metrų prieš save pasiryžo kuo greičiau susirasti automobilį. Šviesa, nors ir menka, apšvietė po kojomis buvusią žole apaugusią žemę. Tai buvo pirmas realus dalykas, kurį jis pamatė, rodos, per šimtmetį ir tai šiek tiek nuramino.

Pradėjęs žengti ta kryptimi, kur, jo galva, turėjo būti automobilis, netrukus net krūptelėjo. Netoliese garsus pradėjo leisti pelėdos. Nors ir išsigandęs netikėto garso, po kelių akimirkų jis iš palengvėjimo net atsiduso: “Matyt vis dėlto dar nesikraustau iš proto”. Pelėdos tarsi leido jam įsitikinti, kad pasaulis aplink jį vis dėlto realus, arba bent jau tiek, kiek galima leisti tokiomis aplinkybėmis. Jis net nespėjo savo menkos švieselės pagalba apšviesti bent vieno ant šakos tupinčio padarėlio, kai netrukus miške vėl stojo mirtina tyla. Tačiau dabar jau kiek ramesniu žingsniu tęsė automobilio paieškas.

Ryžtas gana greitai išgaravo, kai nuėjęs, jo manymu, keliskart ilgesnį atstumą nei tas, kuris skyrė suolą nuo automobilio, šio vis dar nerado. “Galėčiau prisiekti, kad automobilis buvo šioje pusėje, jau turėjau seniai jį prieiti”, – nerimastingai pagalvojo, pradėdamas pamažu panikuoti dar ir dėl to, kad iki šiol kelyje nepamatė dar nei vieno medžio– vis ta pati vienoda žolė po kojomis. Jeigu ir netyčia praėjo automobilį, bent kelis medžius garantuotai turėjo pamatyti.

“Visa tai nesąmonė, aš tikriausiai sapnuoju”, – jau kelintą kartą pakeitęs kryptį beieškodamas automobilio pusbalsiu save ramino jis. Jau buvo pradėjęs ne juokais panikuoti, tačiau nepasidavė instinktui bėgti ir tiesiog toliau vaikščiojo pirmyn atgal po nesikeičiančią pievą, tikėdamasis anksčiau ar vėliau rasti savo mašiną. Jis buvo visai ant pamišimo ribos ir vos nesuriko, kai už nugaros pradėjo skambėti telefonas.

Visas kūnas buvo tarsi paralyžuotas, o skambutis už nugaros atkakliai kvietė atsisukti. Rankoje laikytas telefonas išslydo iš rankos ir tarsi prasmego bedugnėn; mintys jo net nesistengė sekti. Persmelktas baimės smarkiai užmerkė akis, ir sukandęs dantis jautė, kaip jo kūnas, veikdamas be paliepimo, pradėjo pamažu suktis atgal, link jau kurtinančio garso. Giliai pasąmonėje jis jautė, kad kitos išeities nėra, tačiau ‚paviršinis‘ protas, apimtas siaubo, tam priešinosi. Galiausiai, atidavęs valdžią instinktams, leidosi jų vadovaujamas ir vis dar užmerkotimis akimis apsisuko ir skambučio garsas netrukus buvo tiesiai priešais jį. Sunkiai, bet galų gale, jis atsimerkė.

Aklinoje, begalinėje tamsoje už, rodos, kelių žingsių, švytėjo telefono ekranas. Jis vis dar atkakliai skambėjo, tarytum nekreipdamas dėmesio į tai, kas dedasi aplink. Nebeliko, ką daryti. Išmuštas prakaito, drebėdamas jis padėjo pirmą žingsnį. Antrasis buvo jau kiek lengvesnis, tačiau tai nei kiek neguodė. Telefonas jau buvo pasiekiamas ranka ir tarsi nekantravo, kad jį kas nors paimtų. Sulaikęs kvėpavimą jis metė šalin visas dvejones ir mikliai griebęs telefoną atsiliepė ir pridėjęs jį prie ausies, tarė: –Kas čia?! – drebantis, tačiau ir šiek tiek suirzęs balsas suskambo jo paties ausyse.

Niekas neatsakė. Jis dar kartą pakartojo savo žodžius ir staiga sukluso, kai iš telefono kažką išgirdo. Kas tai bebūtų, greitai nutilo. Kurį laiką jis dar tylėjo, tikėdamasis, kad kažkas atsilieps dar kartą. – Klausau! –nesulaukęs atsakymo dar kartą kreipėsi. Šįkart balsas atsiliepė aiškiau ir tik dabar jis suprato, kad ten girdi savo paties aidą, sklindantį iš telefono. Nebežinodamas, ką daryti, jis giliai alsuodamas tiesiog stovėjo prispaudęs telefoną prie ausies. Jokio atsako vėl nesulaukė. – Kas tu?! Kodėl tai darai? – beveik isteriškai paklausė. Telefonas vėl grąžino atgal tik jo paties aidą. Klusniai palaukęs kelias akimirkas, jis jautė, kaip galvoje pradeda dominuoti pyktis ir visiška nežinia. Stipriai sugniaužęs telefoną jau pasiryžo jį tiesiog sviesti tolyn, kai jo paties balsas tuojau atsiliepė: – Nesislėpk.

Staigiai, lyg po elektros šoko, jis atsitiesė ir keletą akimirkų sumišęs dar nesusiorientavo aplinkoje. Instinktyviai įsikibęs stalo jis pamažu susivokė, kad sėdi prie to paties medinio stalo ant to paties suolo, kur jis paskutinį kartą save atsiminė nuo tada, kai čia atvažiavo. Pirmas dalykas, už kurio užkliuvo jo žvilgsnis, buvo netoliese gulėjęs telefonas. Tegulėjo jis lygiai taip pat, kaip buvo paliktas: visiškai tylus, su išimta baterija. Tarsi tikėdamasis, kad bet kurią akimirką vėl išgirs tą patį skambučio garsą ir grįš į tą patį košmarą, iš kurio pabudo, jis išsprogusiomis akimis stebėjo jį.

Telefonas tylėjo, lyg niekur nieko. Nuskambėjo tylus atodūsis. Aplink viskas buvo nepaliesta– medžiai, stalas, kompiuteris, automobilis. Medžių ošimas ir malonus, taikus paukščių čiulbėjimas taip pat netrukus pasiekė jo sąmonę ir jis, džiaugdamasis sugrįžusiais jutimais, su malonumu siurbė viską į save. „Visa tai buvo tik sapnas…“ – su nežmonišku palengvėjimu pagalvojo.

Nusprendęs, kad geriau būtų palikti šią vietą, jis atsistojo, pasirąžė ir neįprastai lengvais judesiais įsidėjo kompiuterį atgal į krepšį, telefoną– į kišenę. Paėmęs tuščią gertuvę pašaipiai jai šyptelėjo ir palengva ją užsukęs taip pat įsidėjo į kišenę. Persimetė krepšį per petį, apžvelgė, ar po savęs nieko nepalieka ir gana ramiai žengė automobilio link. Šis buvo tikras, realus, durelės kaip visada lengvai atsidarė– nebuvo ko bijoti. Numetęs krepšį ant keleivio sėdynės jau siekė raktelių, buvusių spynelėje, bet vis dėlto prisiminė nelemtąjį telefoną. Jei šis suskambėtų dabar, jis greičiausiai būtų išėjęs iš proto. Netrukus vienoje rankoje buvo pats aparatas, kitoje– jo akumuliatorius. Tai buvo vienintelis dalykas, vis dar nedavęs jam ramybės. Nusprendęs nedvejoti greitai įdėjo bateriją atgal ir įjungė. Ekranas paklusniai užsižiebė, kelias sekundes užtrukęs telefonas galiausiai įsijungė. Jis patikrino skambučių istoriją.

Net pats nejausdamas, kad visą šį laiką buvo sulaikęs kvėpavimą, jis sunkiai atsiduso. Paskutinis gautas skambutis buvo vakarykštis, tai tas pats skambutis kurio metu jis išjungė telefoną. Atsikrenkštęs, įsikišo aparatą atgal į kišenę ir padėjęs ranką ant vairo siekė raktelių, bet pažiūrėjęs per priekinį stiklą net šoktelėjo sėdynėje.

Už maždaug penkių metrų, tiesiai prieš automobilį stovėjo du už rankų susikibę žmonės. Iš jų ūgio ir drabužių buvo galima nuspėti, kad tai buvo suaugusi moteris ir mažas berniukas. Viskas galbūt nebūtų atrodę taip keista ir nepaaiškinama, jeigu ne kaukės, kuriomis jie dengė savo veidus. Vaikas buvo su pelėdos kauke, motina– su voverės. Nei jis, nei jie nejudėjo. Pasukus raktelį, variklis užsivedė, tačiau priešais stovėję žmogystos net nesureagavo. Vis dar atidžiai juos stebėdamas, pamažu pajudėjo atbulas. Trumpam metęs žvilgsnį į galinio vaizdo veidrodėlį, norėdamas įsitikinti, ar gali be kliūčių važiuoti, jis tučtuojau buvo priverstas sustoti. Manydamas, kad jam vaidenasi, jis staigiai atsisuko atgal, tačiau veidrodėlis nemelavo– už jo stovėjo dar du neaiškūs asmenys su gyvūnų kaukėmis.

Šie taip pat stovėjo nejudėdami. Nugarą nejučia išpylė šaltas prakaitas, ranka stipriau suspaudė vairą. Atsisukęs į priekį jis vėl įsistebeilijo į priešakyje stovėjusius neaiškius žmones. Jie visiškai nebuvo pakeitę savo pozicijos. Sunkiai nurijęs seiles ir tarsi jau žinodamas ko tikėtis, jis pasuko galvą kairėn. Taip, ten irgi stovėjo kaukėmis veidus slepiantys žmogystos, tačiau jų buvo ne du, o visas ketvertas. Jie taip pat nejudėjo. Dešinėje tas pats vaizdas – skirtingomis gyvūnų kaukėmis prisidengę asmenys nejudėdami tarsi stebi ir laukia jo tolimesnių veiksmų. Jis vėl atsisuko į priekį. Tie patys du jį pasitikę objektai vis dar stovėjo priešais jį, tik šį kartą arčiau, bet visiškai nepakeitę savo stovėsenų, tarsi vaško statulos, kurias kažkas nematant perstatė arčiau. Iš arti kaukės darė dar keistesnį įspūdį. Tai buvo paprasčiausios popierinės gyvūnų kaukės su skylėmis vietoje akių, tačiau tokiomis aplinkybėmis jos kėlė nepaaiškinamą šiurpą.

Staiga visi raumenys įsitempė ir kvėpavimas tarsi pats sustojo, kai priekyje stovėję veikėjai vienu metu įsikišo rankas į kišenes ir kažką iš jų ištraukę prisidėjo prie ausų. Telefonai– ne iš karto susivokė jis, tam prireikė kelių akimirkų. Nervingai apsidairęs pastebėjo, kad kiti jo stebėtojai sinchroniškai darė tą patį. Praėjo viena, dvi, trys sekundės ir iki tol buvusią tylą nutraukė gerai pažįstamas telefono skambutis. To vienintelio skambučio prireikė, kad jis suprastų, kad košmaras, kurį jis neseniai patyrė, ką tik grįžo, tik kitu pavidalu. Visas siaubas akimirksniu sugrįžo. Galutinai palūžęs jis jau nieko nebegalvodamas išsitraukė telefoną, atsilošęs atrėmė galvą į sėdynę ir nukreipęs visiškai tuščią žvilgsnį priešais jį buvusių padarų link, jis pridėjo telefoną prie ausies ir užsimerkė. Skambutis nutilo.



 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s