2016 Lapkritis


Konkursą laimėjo Viktorijos istorija “Rytoj bus gražiau“. Sveikiname autorę!


Sveiki. Mano vardas Viktorija. Man 19 metų ir esu iš Kauno. Mėgstu rašyti ir noriu sieti savo gyvenimą su rašymu. Staiga radau šį konkursą ir nusprendžiau išbandyti savo jėgas.

„Rytoj bus gražiau“

Pro užuolaidas skverbėsi balta, šalta šviesa. Dar vienas žiemos rytas. Naktį snigo, nes, Laurai pakėlus užuolaidos kamputį, pasimatė ant palangės šviežiai sukauptas sniegas. Laura nustūmė užuolaidas ir atidarė girgždantį langą į lauką. Sniegas kaip mat buvo nuverstas.  Mergina žvilgtelėjo žemyn. Nukritęs purus sniegas buvo padaręs vos matomą iškilimą daugmaž lygioje baltumo jūroje.

– Gražu, – tarstelėjo Laura, bet jos veidas neperteikė jokios emocijos. Ji žinojo, kad ši diena nebus graži, kad ir kiek prisnigs. Jai nebebūna gražių dienų. Gal tik vakarai. Taip, vakarai būna gražūs. Bet iki vakaro dar daug laiko.

Kai Laura nusileido pusryčiauti, tėvai jau seniai buvo išvažiavę į darbą. Mergina iš karto žvilgtelėjo į puodynę, stovinčią ant vienos iš spintelių, šalia skrudintuvo. Joje tikrai bus keli eurai, skirti Lauros pavalgymui mokykloje. Ant stalo, mažoje lėkštutėje, buvo kelios skrudintos duonos riekelės su kažkokia uogiene. Riekelės šiek tiek virto iš smulkios lėkštutės, bet nepakankamai, kad užsibaigtų ant stalo.

Laura nemėgo uogienių, bet tai buvo įprasti pusryčiai jos visai šeimai. Gal ji jų nemėgo ir dėl to, kad dar prieš kelis mėnesius, ir ji, ir tėvai galėjo vienu metu valgyti tuos pusryčius. Bet tai visus nuteikdavo tik dar blogiau. Laura žinojo, kad ji blogai elgėsi. Ji pykdavo dėl įvairių smulkių dalykų, daug kas ją sunervindavo ir ji vis išsiliedavo ant tėvų, kurie kaip mat išsiliedavo ant jos. Paprasti ginčai dėl šiek tiek blogo pažymio iššaukdavo rėkimą, kartais net ašaras. Arba Lauros, arba jos mamos.

Laura negalėjo paaiškinti, kodėl viskas būna taip blogai. Bet namuose būdavo vienintelis laikas, kai ji galėdavo būti savimi. Galėdavo būti ta pabaisa, kuria visada norėtų būti. Norėtų būti bloga klasiokams, mokytojams, bet kam, kas su ja elgiasi blogai.

– Princesė, – pasišaipė iš savęs Laura ir pradėjo valgyti duoną su uogiene. Atrodo – braškių.

Ji mąstė, ar šiandien ir vėl iš jos kas nors juoksis, nes ji apsikvailins. Ar kas nors vėl bandys paimti tuos pinigus, kuriuos ji nori išleisti maistui.

O gal geriau reikėtų juos išleisti cigaretėms. Tada galėtų pasidalinti su „blogais“ klasiokais ir gal jie tada priimtų ją į savo gretas. Bet Laura nekentė cigarečių labiau nei uogienės. Anksčiau čia gyvenusi Lauros močiutė visą laiką rūkė. Bet ji buvo geras žmogus. Su ja buvo įdomu ir pakalbėti, ir paklausyti jos istorijų. Bet močiutės naktinis, gerklinis kosėjimas varė Laurą iš proto. Kol vieną dieną jis baigėsi. Tiesiog taip paprastai. O gal buvo greitosios sirenų. Gal. Laura jau neatsimena. Ji tik atsimena, kad močiutė mirė nuo plaučių vėžio greičiausiai sukelto cigarečių… Lauros manymu – tikrai sukelto cigarečių.

Ir tada nebeliko su kuo kalbėti. Reikalai su tėvais dar labiau paprastėjo, su klasiokais taip pat. Net neišeina sakyti, kad su draugais reikalai paprastėjo, nes draugų paprasčiausiai nebuvo.

Nors Laura tikėjo, kad gali vėl susirasti draugų, jeigu tik pasistengs. Bet ji nenorėjo pati. Nes žinojo, kad jeigu prie kažko priartės, jiems nutiks taip pat, kaip Lauros tėvams. Mergina pradės lietis ir ant draugo ar draugės, kol jie vėl taps tik nepažįstamais praeiviais, kurie buvo per daug užgauti.

Rytas nebuvo labai šaltas. Ar bent su kepure, šaliku bei stora striuke Laurai visai nebuvo šalta. Visi jos drabužiai buvo pilki, tik skirtingų atspalvių. Jos gelsvi plaukai taip pat kartais atrodydavo papilkėję. Net Lauros veidas kartais būdavo pilkšvas. Bėgant dienoms vis dažniau.

– Ei, Laura, – pilkajai tik įėjus į mokyklą, kažkodėl kažkas atkreipė į ją dėmesį. – Pamiršau šiandien pinigų pasiimti. Gal paskolinsi, – tai buvo Izabelė ir jos kelios draugės. Jų veidai vis mainėsi tarp švelnių šypsenų ir savimi patenkintų grimasų. O gal tik Laurai taip atrodė.

– Atleisk, pati neturiu pakankamai, kad dalintis, – tarstelėjo Laura, nenuoširdžiai šypsodamasi.

– Nieko tokio, manau, kad tau ir taip reiktų kelias dieneles nevalgyti. Gal tada tie lašinukai bent truputį pradės tirpti, – Izabelė jau tikrai buvo su grimasa.

– Labai juokinga, – sarkastiškai burbtelėjo Laura ir susivokė, kad taip besielgdama, gali susilaukti ir didesnių problemų.

– Juokingiausia tavo bumbulas ant kepurės. Atrodai lyg nykštukas. Labai tinka ir ūgis, ir storis. Nors gal visgi tu ir truputį peraugusi, kad būtum nykštukas. O, gaila, – Izabelė pasirinko jau kelis kartus naudotus ginklus pasityčioti, bet kiekvieną kartą kitaip juos perfrazuodavo, tad gal galvojo, kad taip išlieka originali. Bet Laurai tokios kalbos jau buvo seniausiai pabodusios.

– Skambutis, – Laura šyptelėjo ir tik po jos šypsenos iš tiesų pasigirdo džeržgiantis garsas visoje mokykloje. Izabelė ir jos draugės, kurios šį kartą nematė būtinybės padėti pagrindinei kalbėtojai, buvo šiek tiek nustebintos. Visgi aplinkui nebuvo jokių laikrodžių. Ar Laura skaičiavo sekundes?

Daugiau Laurai trukdžių nebebuvo. Izabelė buvo labai nepatenkinta, bet pastebėjo šmirinėjančias mokytojas aplinkui, kurios vis užmesdavo akį ant grupelės merginų. Izabelė tikrai nenorėjo patekti į bėdą vien dėl to, kad pasityčioti iš Lauros. Tikriausiai pasistengs kitą dieną.

Bet nors ir diena buvo rami… Ji buvo per rami. Lauros klasėje buvo vos kelios, bet didelės mokinių grupės, kurios daugmaž laikėsi tarpusavyje ir taip buvo nuo septintos klasės. O dabar Laura buvo devintoje. Vienoje grupėje buvo maždaug populiariausi žmonės, daugiausiai merginos. Kitoje buvo gan daug sportininkų, daugiausiai vaikinų, kurie dažnai turėdavo eiti į tuos pačius stadionus ir panašiai. Bent Laura taip suprato jų ryšius.

Į grupeles neįėjo vos keli mokiniai. Laura kaip ir suprato, kodėl ta saujelė mokinių, kurioje buvo ir ji, buvo atskirta nuo abiejų kitų. Bet Laura kažkaip nenorėjo būti su kitais atskirtaisiais. Jie buvo… atskirti dėl kitokių priežasčių nei ji. Dėl to ji jų nenorėjo, o gal ir nenorėjo suprasti ir prisileisti.

Laura bent manė, kad jos nepriėmė dėl jos kūno. Vieno vaikino nepriėmė, nes jis buvo truputį atsilikęs ir labai nervindavosi, kai su juo kalbėdavo. Dar vieno nepriėmė, nes jis vis sirgdavo, arba tiesiog praleisdavo pamokas, niekas tiksliai nežinojo. Bet ir jo charakteris buvo nekoks. Ir galiausiai buvo ilgaplaukė blondinė mergina, kurios plaukai dengdavo didžiąją dalį jos veido. Klasei atrodė, kad ji truputį demoniška. Tikriausiai juodi plaukai būtų dar labiau pabloginę jos situaciją.

Grupės taip ir judėdavo kartu – į klases, į lauką ar į valgyklą. Kiti turėdavo spėti arba išbėgti pirmi prieš visus, arba laukti, kol visi išeis. Jei netyčia patekdavai į kažkurios grupės vidurį, kurioje neturėtum būti, staiga pajusdavai slogią atmosferą. Kalbos nutildavo, kol grupės vėl būdavo grynos. Net jei sportininkas patekdavo pas populiariuosius, reakcija būdavo prasta.

Bet Laura tą dieną palaukdavo po kiekvienos pamokos, sėdėdama savo suole ir išeidama paskutinė. Ši taktika buvo gera taip pat ir dėl to, kad Izabelė negalėdavo atsilikti nuo savosios. Ji nebuvo pagrindinė populiariųjų grupėje, tad ji jos nekontroliuodavo.

Nors Laura nebuvo sistemos dalis, ji suprato sistemą ir naudodavo savo žinias atitinkamai. Nors tai ir buvo tokia nesvarbi sistema. Laurai reikėjo tik mokyklinių žinių. Su dauguma žmonių ji nenorėjo net turėti akių kontakto.

Paskutinis skambutis po paskutiniosios pamokos. Laura atsiduso ir paskutinį kartą palaukė, kol visi išeis. Jau tuoj nusileis saulė. Laimė, šiandien buvo giedra, ir saulė matėsi. Eidama link upės, Laura vis žiūrėjo į geltonuosius spindulius, kurių stiprumas vis mažėjo. Sniegas taip pat kartais dažydavosi švelniu auksu. Bet Laura laukė kitos spalvos. Paskutinės saulės spindulių spalvos. Du kartus per dieną – baltuma turėdavo bent truputį slėptis.

Bet Laura pasimėgauti tokiu vaizdu galėdavo tik vakare, nes ryte saulė per vėlai kildavo. Pamatydama raudonį pro langą per pirmąją pamoką, Laura šiek tiek nuliūsdavo. Kažkaip laisvės nebuvimas mėgautis pačiais pirmaisiais saulės spinduliais taip stipriai primindavo apie jos pačios savęs įkalinimą mokykloje, kad dingdavo visas grožis. Visgi dar reikėdavo laukti visą dieną, kol grįš namo ir vėl galės būti savimi. Jei ji paleistų savo tikrąjį charakterį mokykloje, tikriausiai greitai būtų išmesta, už daug blogesniu dalykus, nei pavyzdžiui, plekštelėjimą per žandą už įžeidimą.

Bet kol kas saulės grožis Laurą ramino. Ji jau buvo priėjusi apsnigtą tiltuką, per kurį tilpdavo pereiti tik žmones. Jis buvo beveik nenaudojamas ir apleistas. Stori seni medžiai augo iš abiejų pusių. Nedideli miškeliai lyg slėpė tiltuką, lyg slėpė kartu ir Laura.

Truputį toliau buvo normalus tiltas automobiliams, bet Lauros jis nedomino. Ji užsilipo ant turėklų ir pakabino kojas virš gan mažos, bet beveik užšalusios upės. Turėklai girgždėjo. Jie dažnai turėdavo priimti Lauros svorį, bet atrodė, kad dar ilgai laikys.

Nors, jeigu ir Laura kada nors sulaužytų turėklus ir nukristų į upę, tai nebūtų taip blogai. Tik ant šio tiltuko ji galėdavo daug ką apmąstyti. Prisiminti geresnius laikus, močiutės istorijas, tėvus, kurie mažiau iššaukdavo Lauros pyktį… Laura žinojo, kad ji pati apkartino sau gyvenimą, bet ji tiesiog negalėjo valdytis. Gyvenimas nenorėjo jai leisti virsti saldžiai.

Dar valanda ir saulė jau bus dingusi naktyje. Upė beveik nevinguriavo, tad Laura žiūrėjo tiesiai į besileidžiančią saulę be jokių trikdžių. Atrodė, lyg ši upė specialiai keliavo saulės keliu. Nors ir saulė buvo nevisai tiesiai priešais Laura, bet jos nusileidimas vis tiek tikrai matysis. Gal saulė ir nepataikys į upę, nutolstančią labai labai toli, bet miesto daugiabučiai saulės taip pat negaudys, nes visi per toli.

Pagaliau saulė pradėjo rausvėti. Ledas taip pat keitė savo auksinį spindesį į panašią į sušalusių Lauros žandų spalvą. Bėgo minutės ir spalva pradėjo labiau tapatintis su Lauros nosimi, kuri taip pat vis labiau šalo. Bet mergina sėdėjo. Ir su milžiniška šypsena žiūrėjo į krentančią saulę.

– Gražu, – sušnibždėjo sau Laura ir jautė, kaip virpa iš džiaugsmo jos širdis. Spindėjo ir ledas, ir sniegas, ir merginos mėlynos akys. Jos taip pat spindėjo kaip ir visa gamta aplinkui.

Bet saulė, kuri, atrodė, tik prieš kelias valandas panaikino naktį, turėjo vėl jai užleisti vietą. Paskutiniai saulės raudonieji ruoželiai dinginėjo ir Laura taip norėjo dingti kartu su jais. Saulės visiems reikia, bet Lauros… Lauros reikia tik jai pačiai. Ji tik gadina visiems kitiems gyvenimą.Tokie charakteriai kaip jos… Jų tiek daug. Tiek daug žmonių blogai elgiasi su kitais žmonėmis, bet nori, kad su jais elgtųsi gerai. Bet Laurai jau buvo per vėlu. Ji giliai širdyje norėjo pasikeisti… Bet tada ją tik sutryps. Tiesa? Staiga susilpnėjusi ji tik nukentės, panaikinusi savo apsaugą.

Saulė dingo, o Laura liko. Ji jau nebežiūrėjo į ta dangaus dalelę, visai prie žemės, kur ką tik buvo toks raudonas kamuoliukas. Ji žiūrėjo sau po kojomis, į ledą, kuris beveik nebeturėjo spindesio. Tik sniegas aplinkui vertė save spindėti.

Turėklai vėl galėjo stovėti ramiai ir nebūtų užgulti jokio svorio, nebent didelio sniego sluoksnio. Gal kada nors tas sniego svoris ir Lauros svoris tikrai pribaigs tiltuką. Gal kada nors.

– Rytoj bus gražiau, – visgi nusprendė Laura. Saulės spalvos ir spindesiai gražėdavo su kiekviena diena. Gal dėl to, kad daugėdavo sniego. O gal taip tik įsivaizdavo Laura, kad turėtų ko laukti kiekvieną dieną. Kad turėtų priežastį lipti iš lovos ir greičiau praleisti dieną. Bent vienas dalykas ją laikydavo. Nors gal kada nors šis gėrėjimasis saulės nusileidimu, bus ir jos pačios kritimas.



Sveiki, esu Diana iš Panevėžio. Tikiuosi, kad mano istorija jums patiks.

Po tamsos skraiste

Nyki ir tyki nakties skraistė supa mane iš visų pusių ir atrodo, kad ji spaudžia ir dusina mane. Mano kvėpavimas tankus, akys stengiasi pastebėti viską už senų ir samanomis, kerpėmis ir įvairiais vijokliais apaugusiais medžių. Kiekviena trakštelėjusi šaka nuaidi miške tarsi išauta kulka, kuri nukeliauja aidu į visas puses. Sustingstu vietoje, puolu dairytis, o nieko neišvydęs, žengiu nedidelį žingsnį į priekį.

Liežuviu lyžteliu apatinę lūpą ir ramiai atsidūstu. Įkvėpiu. Oras čia keistai bekvapis ir jau taip nuo pat pirmo mano žingsnio šiame gūdžiame miške. Keista neužuosti jokio įprasto miško ar drėgnos žemės aromato.

„Ir kodėl esu aš čia?“ – šį klausimą užduodu sau mintyse milijonus kartų ir milijonus kartų pakartoju tą patį atsakymą. Tyliai suaimanuoju ir stipriai suspaudžiu žandikaulį. Mintyse sau pažadėjau niekados daugiau nepasirašyti tokiems kvailiems dalykams. Niekados.

–Tu neturėtum čia būti, – sako moteriškas skambus balsas. Staigiu judesiu pasisuku ant batų kulnų ir nukreipiu prožektoriaus šviesą į balso pusę, greitai besidaužančia širdimi. Kone jaučiu, kaip keli plaukai ant galvos pavirsta sidabriniais.

Paauglė mergina stovi sukryžiavusi rankas prie krūtinės ir įtariai į mane žvelgia. Jo žvilgsnis skvarbus ir žadantis  audrą. Ji vilki plonytę melsvą suknelę padabinta įvairiais baltais kaspinais. Netgi jos ilgi gabanoti rusvi plaukai yra surišti į arklio uodegą baltais kaspinais.

– Geriau dink iš čia, – ji taria, apsidairydama abejingu žvilgsniu aplinkui.

Sunkiai nuryju susikaupusias seiles ir pridedu delną prie stipriai besidaužančios širdies. Atrodo, kad ji tuoj ištrūks iš krūtinės ir pasileis šuoliais per mišką į laukus. Trenku mintyse sau antausį.

– O Dieve, kaip tu mane siaubingai išgąsdinai, – tariu kvailai šypsodamasis. – Nori man sukelti širdies smūgį, ar ką?

Mergina kilsteli antakį ir žengia nedidelį, atsargų žingsnį į priekį, tarsi ji nebūtų įsitikinusi, ar esu taikus ar plėšrus padaras. Regiu, kaip ji mane nužvelgia lyg ko ieškodama, o neradusi, išraito vieną lūpų kamputį į piktdžiugišką šypseną. Jos dailūs melsvi bateliai ant neaukšto kulniuko traiško nukritusias medžių šakas. Ji atrodo taip keistai čia. Porcelianinė lėlė džiunglėse.

– Tu neturėtum čia būti, – ji pakartoja griežtesniu tonu, jos akys čirškina mane rūsčiu žvilgsniu. Merginos lūpos dabar pavirsta pikta linija veide. Jokio žaismingumo ar teigiamos emocijos nelieka.

Pamoju atsainiai ranka.

– Aha. Tu taip pat. Dabar dink, – tariu ir žengiu toliau nuo merginos. Daug laiko neturiu ir neketinu jo gaišti su iš kažkur išdygusia mergina, nors ir, turėjau pripažinti, ji visai daili. Bent jau ant veido nėra šimtas sluoksnių kosmetikos.

– Koks tu nemandagus, – taria ji ir šiurkščiai sugriebia man už rankos, o iš kažkur drykstelėjęs vėjelis papučia į mano pusę stiprų narcizų aromatą.

Sustoju ir piktai pažvairuoju į jos pirštus, smingančius kaurai pro mano juodą odinę striuke ir skleidžiančius pomano kūną menkutes, tačiau erzinančias skausmo bangas.

– O tu mandagi, – išraitau antakį. Ji apsimeta nenugirdusi mano sarkazmo.

– Pats dink iš čia. Dabar, – ji sugriežia dantimis, jos nosies šnervės truputį piktai išsiplečia, tačiau ji neatrodo bjauriai.  Priešingai. Tai suteikia jai tik papildomo žavumo. Viduje truputį praskystu. Ko jau ko, tačiau niekados nemanau,

kad galiu sutikti simpatišką būtybę Dievo užmirštose užkampiuose. Gal vis dėlto yra gerai, kad pasirašiau šiam sumautamiššūkiui?

Plačiai išsišiepiu ir vieną po kito atlenkiu jos pirštus nuo savo galūnės. Jos oda vėsi ir švelni kaip šilkas. Visai ne tokia kaip maniškė, kuri yra deganti ir šiurkšti nuo darbo gamykloje.

– Ot atsirado mandagumo karalienė, – erzinu. – Jeigu nori, pati ir dink, – sumurmu prikišdamas arčiau jos veido savąjį. Mano tamsios rudos akys žvelgia į jos dangiškas mėlynąsias. Dar nebuvau regėjęs tokių ryškių ir kartu gilių akių. Mergina žengia atatupsta, piktai trepteli koja, rankas vėl sukryžiuoja prie krūtinės. Taip, pyktis paverčia ja žavia būtybe.

–Tu kvailys kaip reta, – taria kraipydama galvą į šalis. Kelios sruogos ištrūksta iš jos arklio uodegos ir užkrenta ant veido.

–Ačiū, – mykteliu ir vėl judu į priekį, keikdamas kiekvieną šaką, kurį tėškiasi man į veidą. Girdžiu merginos žingsnius už nugaros. – Žinai, galėtum ir dingti, – tariu per petį, nors mintyse kažkodėl nenoriu, kad tai įvyktų. Šioji vieta tikrai šiurpi, o jos draugija padeda jaustis saugesniam.

–Žinoma norėtum, kad dingčiau, bet negi paliksiu kvailį vieną kapinėse vidurnaktį, – ji prunkšteli. – Prašau, apsisuk ir palik šią vietą. Grįžk namo, kol dar nėra vėlu.

Jos maldavimas keistai mane paveikia. Baugščiai dirsteliu į ją. Jos didelės, nerimo pripildytos akys žvelgia į žemę, viena ranka trina kitą, tarsi jai labai niežtėtų ar mėgintų kažką nusivalyti. Narcizų aromatas trenkia į nosį kaip koks skaudus įniršusios merginos antausis. Nejučiomis pasitrinu žandą.

– Dėl manęs nerimauk, – tariu atsidūsėdamas.

– Tačiau nerimauju, – jos balsas mažytis ir netgi virpantis nuo emocijos, kuri keistai užgauna įdomią stygą manyje.

–Tu manęs net nepažįsti, – pavartau akis, stabteliu ir apsisuku. Ji vos neatsitrenkia į mane.

– Pirma, dar ne vidurnaktis, o tik kelios minutės po vienuoliktos. Antra, pagal dokumentus, čia jokių kapini ų nėra. Paskutinis asmuo buvo palaidotas prieš…. – dirsteliu į žvaigždėtą dangų. – Prieš kokią milijoną metų.

Mergina truputį palenkia galvą į šoną, suneria pirštus sau už nugaros.

–Tiksliau prieš kelis šimtus. Ir ką nori tuo pasakyti? Kad čia daugiau nebėra šventa žemė, kad čia, – ji patrepsi koja, – nesiilsi žmonės? Pasižiūrėk, ten dar matyti antkapis, – ji parodo rankos mostų į samanomis apaugusį kažkokį kauburį.

Gūžteliu abejingai pečiais.

– Tai nepagarba numirėliams, – ji taria pasipiktinusi, jos išblyškę skruostai įgauna meilų rusvumą. Atsidūstu ir toliau judu į priekį. Visur auga krūmai ir medžiai, vijokliai slepia išlikusius nuvirtusius ir pasvirusius antkapius.

– Oi, nebūk tik prietaringa. Juk pagalvok logiškai, žmonija jau egzistuoja tūkstančius metų ir per tą laiką mirė milijardai žmonių. Kiekviename sumautame centimetre kas nors ilsisi, bet tai netrukdo ten statyti namus.

– Ir ką nori tuo pasakyti?

Akimirką patyliu, specialiai keldamas įtampą.

– Ogi tai, kad kapinės reikalingos tik gyviems kaip koks atramos taškas judėti toliau, o iš tikrųjų čia, – pats trypteliu kojomis, – čia yra tik kaulai ir nieko daugiau.

Mergina pabėga į priekį ir pastoja man kelią. Jos veidas kiek sušvelnėja ir ji tampa dar gražesne. Kone angeliška mano prožektoriaus skleidžiamoje šviesoje.

– Taip, gal ir tavo tiesa, tačiau kai kurios kapinės yra ypatingose vietose ir yra ypatingos.

Suaimanuoju pavartydamas akis. Šių nesąmonių nekenčiu.

– Oi, tai tu viena iš tų prietaringų karvių.

Mergina susiraukia.

– Karvių? – taria įsižeidusi, žengia žingsnį atgal.

– Aha, karvių, – užverčiu galvą atgal ir spoksau į žvaigždes pro medžių viršūnę. – Neik vidurnaktį į kapines, nes vaiduokliai tada pabunda, nežiūrėk naktį po lovą, nes ten gyvena pabaisos, neik per pilnatį į mišką, nes tada pavirsi vilkolakiu ir taip toliau. Liaukis, tai tik pasakos pagąsdinti pyplius, kad šie būtų paklusnus.

Apeinu merginą ir vos nepargriūnu užkliuvęs už kažkokios kaulėtos šaknies.

– Kapinės yra šventa vieta, – ji galiausiai pareiškia iškilmingu tonu. Šiurpuliukai nusirita mano kūnu ir nežinau kodėl.

–Aha. Šventa.Ir kas ją padarė tokia šventa? Pūvanti mėsa? Beje, – dirsteliu į merginą. – Kodėl tu čia? Artimiausias miestelis nuo čia už gerų dešimčių kilometrų, – negera nuojauta įsmunka į mano mintis ir čia pradeda skleisti savo nuodus.

– Galiu tavęs paklausti to paties. Kodėl tu čia? Ir kam tau tas kastuvas? – ji parodo galvos judesiu į kitą mano ranką. Kilsteliu savo seną, kiek aprūdijusi vietomis kastuvą, kuri pavyko atrasti namų rūsyje.

– Mokslinis tyrimas, – paaiškinu sausai. Neketinu nieko jai aiškinti. – Taigi, kodėl tu čia? – paklausiu atsikrenkštęs.

Mergina gūžteli pečiais ir šypteli.

– Gyvenu netoli. Tikriausiai pravažiuodamas nepastebėjai vienkiemio, – tyliu. Jos šypsena platėja. – O aš pastebėjau pravažiuojančią sena Audi mašiną. Susidomėjau. Juk čia retai kas pravažiuoja. Žinoma, girininkai čia dažni, tačiau tikrai ne naktį,– taria ji pabrėžtinai. – Taigi, nusprendžiau pasekti ir žiūrėk, dabar mėginu tave sustabdyti nuo šventvagystės.

Papurtau galvą ir toliau prožektoriumi apšviečiu sau kelią.

–Žinai, o tu drąsus. Vienas atvykai į mišką ir dar klaidžioji po jame esančias kapines. Tu tikriausiai neturi savisaugos instinkto, ar ką? – sausai nusijuokia.

–Senas užmirštas, neveikiančias kapines, kurios jau seniai pavirtusios mišku, – patikslinu ją kiek suirzęs. Mane jau pradeda erzinti, jog ji nenustoja man priminti, kur aš esu. Galima pagalvoti, kad pats nežinau to.

–Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Čia vis tiek kapinės ir tu esi ne tik įsibrovėlis, bet dar vandalas. Geriau nešk kumpius iš čia, kol dar nėra vėlu, – ji švelniai perspėja su šypsena.

Piktai įsmeigiu kastuvą į žemę ir atsisuku, nutaikau prožektoriaus šviesą tiesiai jai į veidą be jokio pasigailėjimo. Mergina prisimerkia, iškelia priešais delnus mėgindama apsisaugoti nuo ryškios šviesos.

– Aš tavęs nelaikau pririšęs už virvelės. Nepatinka, dink, – rimtai paskelbiu pamodamas ranka į tamsą.

Mergina pakraipo galvą į šoną. Vėjas sujudina medžių viršūnes ir šios pradeda girgždėdamos šiurpiai aimanuoti.

– Kaip sau nori. Tik nesakyk, kad tavęs neperspėjau, – ji žengia žingsnį ir sustoja, dirsteli į mane per petį plačiai šypsodamasi. Jos perlo baltumo dantys žvilga prožektoriaus šviesoje. – Beje, linkiu sėkmės tau, kad ir ką čia esi sumanęs, nors nereikia turėti lankios vaizduotės, kad įsivaizduotum, ką būtent,– ir nueina į tamsą, kuri ją pasitinka išskėstomis rankomis.

Žvarbus vėjas prasismelkia pro drabužius. Sudrebu, o mintys susidrumsčia. Keista mergina. Pakratau galvą, pagriebiu kastuvą ir toliau naršau apaugusias senas kapines. Pats nežinau, ko gi ieškau ir ką tikiuosi čia rasti. Tiesiog man reikia įvykdyti tas kvailas lažybas. Mintyse sau prisiekiau, kad daugiau su tais kvailiais niekada nelošiu. Jų iššūkiai kiekvieną kartą tampa vis kvailesni. Kitą kartą jie norės, kad atsigulčiau į karstą.

Tyliai suaimanuoju mintyse.

Prožektorius apšviečia keistai į medį nepanašų, vijokliais apaugusį daiktą. Prieinu arčiau ir kastuvu atsargiai nutraukiu vijoklius. Išvystu kažką panašaus į sunertus pirštus. Patraukiu daugiau vijoklių – rankas, mantiją… Dar daugiau nutraukiu vijoklių ir netrukus priešais save regiu juodą, sparnais į viršų iškeltais angelo skulptūrą. Jo pirštai sunerti ant kalavijo rankenos, o šis įsmeigtas į žemę.

–Oho, – neslepiu savo nuostabos. Nuleidžiu akis į žemę. Apačioje pastebiu kažkokią akmeninę plokštelę. Pritupiu ir nuvalau nuo jos lapus, vijoklius ir šakalius. – COGI QUI POTEST NESCIT MORI, – perskaitau. Pasikasau kaktą nieko nesuprasdamas. Apačioje buvo parašytas ir dar kažkoks žodis, bet beliko tik kelios raidės A, N ir vėl E.

Atsistoju ir apsidairau aplinkui. Tik medžiai, krūmai ir alkana tamsa. Pakraipau galvą į šalis. Aprašuose neradau jokio žodelio apie angelo skulptūrą, tačiau kitą vertus pagalvojus, kodėl turėčiau rasti.

Įsmeigiu kastuvą į žemę, patronu delnus, kad į pirštus sugrįžtu ne tik kraujas, bet ir šiluma.

–Tavo vietoje tikrai to nedaryčiau, – merginos balsas nuaidi naktyje.

Stipriai sučiaupiu lūpas ir apsisuku pasižiūrėti į merginą.

– Žinoma, – ji sako eidama arčiau manęs, akys pagarbiai žvelgia į statulą, – jeigu nenori tikrai prisidirbti.

Tikriausiai tavo kvailose lapuose nebuvo parašyta, kad kai kuriose kapinėse nelaidojami žmonės, nes tikima, kad jos yra prakeiktos ar, kad kokia nors ragana yra jose palaidota.

Delnu tvoju sau per kaktą. Mintyse savęs paklausiu, kas tai merginai negerai? Gal ji ko panaudojo?

– Tu čia rimtai? Nėra tokių kvailų dalykų, kaip prakeikimas. Žmonės tai tik įsivaizduoja. Žinai, placebo efektas. Girdėjai apie tokį?

Mergina meiliai ir atsargiai paliečia angelo pirštus. Kelias ilgas akimirkas jį tyli ir stebi kaip jos pirštai glamonėja šaltą akmenį.

– Žinai, jau dvylika, – ji taria lyg tarp kitko tyliai atsidusdama. – Ir tu tikrai turėjai dingti iš čia. Na, bet ką jau

padarysi, – ji paima mane už rankos ir pradeda kažkur vestis. Prasižioju, bet nežinau, ką ir pasakyti. Mintyse sukasi tik daugybę žodžių tinkančių apibūdinti šią merginą.

Trenkta, beprotė, mulkė, kvaištelėjusi, atsilikusi…

– Tavo draugai, žinok, manė, kad net neatvažiuosi iki čia, – ji sušnibžda, balsas įtartinai liūdnas ir sunkus.

Mano akys plačiai atsimerkia, širdis skaudžiai stūkteli ir pradeda kristi it sunkus akmuo žemyn.

–Mano draugai? – sunkiai nuryju susikaupusias ir staiga karčiomis pavirtusias seiles.

Mergina linkteli svajingai atsidusdama.

– Žinok, jie kirto lažybų, kad išvydęs mane pabruksi uodegą, bet… abu matome, kad tu vis dar čia, – ji dirsteli per petį į mane, mirkteli. Jos akyse kažkas šmėsteli. – Bet jie pralaimėjo lažybas, o aš laimėjau, – ji pakraipo galvą. Nežinau kur ji mane vedasi, tačiau tamsa darosi čia vis tirštesnė, medžiai ir krūmokšniai auga vienas šalia kito. Šakos skaudžiai rėžiasi man į kūną ir nepavyksta nuo jų apsiginti.

– Kur mes einame? – paklausiu įtariai.

Mergina stipriai suspaudžia mano ranka, tada jos pirštai nuslysta prie manųjų ir susipina į tvirtą mazgą.

– Nesijaudink, – ji taria švelniai, – šį mišką pažįstu kaip savo penkis pirštus.

Tačiau tai nebuvo atsakymas į mano klausimą. Kelias akimirkas einame abu tylėdami. Kažkoks menkas balselis galvoje maldauja, kad apsisukčiau ir grįžčiau atgal. Čia kažkas yra ne taip. Galiu tai justi visu savo kūnu.

– Koks tavo vardas? – paklausiu, kad nejauki miško tyla taip stipriai nebaugintų.

Mergina dirsteli per petį į mane meiliai šypsodamasi.

– Danielė, – atsako paprastai. – Tavo?

– Aleksas.

– Gražus vardas, – taria nuoširdžiai ir kažkodėl išsišiepiu.

Medžiai pradeda retėti ir prožektoriaus šviesa apšviečia nedidelį pastatą pravertomis durimis.

– Čia kadaise gyvenusių bajorų šeimos kripta, – paaiškina mergina sustojusi. Ji nepaleidžia mano delno ir nežinau, ar norėčiau, kad tai padarytų, nors jos oda keistai vėsi. – Einame į vidų. Jeigu jau išdrįsai čia ateiti, tikrai turi dirstelėti į vidų.

Klapsiu akimis, o mergina timpteli mane į vidų. Mūsų žingsniai aidi mums lipant laiptais žemyn į rūsį. Visur pilna voratinklių, čia atsiduoda pelėsiu, drėgme ir dar kažkuo labai bjauriu. Mėginu tam kažkam suteikti vardą, bet nepavyksta.

– Drąsuoliai dienos metu čia atlieka ritualines apeigas, – paaiškina mergina, tarsi būtų perskaičiusi mano mintis. –

Jie aukoja čia kates, šunis… kartais ir kokį pagrobtą kūdikį, – mano veidas persikreipia, o mergina sukikena. – Atsiprašau.

Nesusilaikiau. Kūdikių neaukoja, bet gyvūnus… taip.

Mes pasiekiame apačią. Mergina paleidžia mano ranką, suneria pirštus už nugaros, o aš žengiu į priekį.

Prožektoriumi apšviečiu didžiulę patalpą, kurios viduryje stovi akmeninis stalas. Aplink stalą guli kažkokie kauburiai.

Prieinu arčiau ir juos nukreipiu šviesą.

Man pasidaro bloga ir silpna. Tai… mano draugai ir… jie negyvi.

Pažvelgiu į merginą plačiai atmerktomis akimis, širdis stuksi krūtinėje.

– Tačiau, nors jie ir neaukoja žmonių, tai nereiškia, kad jie nėra aukojami kapinių sargo, – taria ji, pakreipusi galvą į šalį. – Tau tikrai derėjo paklausyti mano patarimo ir dingti iš čia, – mergina taria liūdnai, jos akyse atsispindi gailestis ir skausmas. – Atsiprašau, – ji sumurma ir pavirsta migla.

Girdžiu užveriamų durų garsą. Puolu kliuvinėdamas už savų kojų lipti laiptais į viršų. Kumščiais daužau į duris, tačiau jos nejuda. Esu užrakintas, įkalintas ten, kur gyvuoja mirtis. Ten, kur deguonis tampa prabanga, o laikas pavirsta vinimi į tavo karstą.

„Tas kas ateina piktais norais į kapines, jose pasilieka“, – šnabždesiai sklinda iš visų pusių o nematomos rankosgniaužia man kaklą.



Sveiki, esu Guoda Žiliūtė, man 19 metų. Studijuoju Kaune, LSMU sveikatos psichologiją. Kuriu labai daug metų, niekur savo istorijų, minčių nepublikuoju, niekur turiu omenyje ne ten, kur mane taisytų, ar iš to būtų kokia nauda. Šį vakarą sugalvojau, kad puiki proga surasti konkursą ir sudalyvauti istorijų konkurse. Nors aš rašau labai keisto žanro istorijas, jos išgalvotos,tačiau noriu pasidalinti.

ISTORIJA:

Žiūriu į horizontą. Mintys nuklysta tarp stogų. Tuo pačiu metu žingsnis po žingsnio atsiduriu tamsiame miesto senamiestyje. Eidama stebiu sugriuvusias pastatų plytas, kurios sužadinta keistą norą jas paliesti… Su nakties tamsa susiliejusių batų laša šilti pavasario lašai. Vienatvė. Visur tylu, tik tolumoje girdėti įkaušusių, aistros kupinų vyrų balsai. Susimąstau: kodėl keliaudama senamiesčio gatve jaučiuosi vieniša. Aplink dūzgia jaunų, viskiu trenkiančių žmonių, kurie susilindę į barus bando suvokti kokia yra gyvenimo prasmė, arba įaiškinti vienas kitam, kad moteris vienintelis ir nepakartojamas individas, sugebantis pamaloninti vyrą.

Keliaudama į priekį pamatau siluetą, žygiuojanti lėtu žingsniu link manęs. Modernus kostiumas, plaukai sušukuoti viena puse, sulėtinu žingsnį, kad senamiesčio šviesos spėtų susigerti į pareinančio vyro veidą. Deja, jis praėjo taip greitai, kad nesuspėjau sugauti jo akių žvilgsnio, tačiau užuodžiau rytietiškai aštrų, svaiginantį kvepalų kvapą, kuris sužadino miegančias kūno ląsteles.. Priėjusi tamsą bandžiau įsivaizduoti, kiek nedaug moteriai reikia: rafinuoto kvapo, kurio aromatas pasklido kartu su vyro odos kvapu, o moteris jau nuginkluota. Negaliu įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei mūsų akių žvilgsniai būtų paskendę vienas kitame. Veikiausiai lengva forma šiek tiek apnuoginčiau savo vidų, kad jis galėtų jausti šį pasitenkinimą.Privalėjau, eidama nesibaigiančiu, drėgnu keliu, įjungti savo sužadintas mintis. Sutikusi tokį vyrą, greičiausiai atskleisčiau savo frezijų, juodųjų serbentų ir pačiulių žiedų kvepiančią odą, kad jis galėtų pajusti moterišką, neapčiuopiamą, viską apimančią, didingą ir subtilią eleganciją, kuri veda iš proto. Ir su kiekvienu piršto prisilietimu prie mano odos, ši elegancija pasiglemžtų visiškai visą stiprybę: nukautų, nurengtų, viliotų. Neabejoju, vyras, kuris su kiekviena akimirka jaustų vis silpnesnes vyriškas jėgas, pasijustų kaip laukinis berniukas, bėgiojantis labai tylią vasaros naktį po pievas nerasdamas tinkamos vietos laukti į mišką nusileidžiančio mėnulio… O ką kalbėti apie mintyse nenužudomą norą šį kūną suvalgyti? Kiekvieną odos lopinėlį pripildyti drėgnomis ir lūpų balzamu išteptomis lūpomis, pirštų galiukais bėgioti po visą kūną ir jausti sustingusius raumenis, kurie sukelia nežmonišką aistrą, kuri priverčia nusidėti.

Jis tik tamsoje praėjęs praeivis, kuris sukėlė šitokią sumaištį mano galvoje. Ar galite įsivaizduoti, kas būtų nutikę iš tiesų? Oh, tas nekaltas rytietiškas kvapas… Ir visiškai atsitiktinai įlindusi mintis apie jo akių žvilgsnį, kurį sutiko mano akys…


Reklama