2016 Gegužė



Konkursą laimėjo EGLĖ su savo pirmuoju skyriumi pavadinimu “Raudonojo princo durklas“ Ačiū visiems balsavusiems ir iki kito karto.



Aš vardu Laura, man 21. Šiuo metu esu iš Kauno. Kelis kartus jau čia rašiau, buvo kad ir pasisekė, tačiau supratau, kad su trumpomis istorijomis man nelabai, todėl mėginu su dalimi šiek tiek ilgesnės . 🙂

 Naujokė iki pabaigos (ištrauka)

Pati nesuprato kodėl, tačiau Emilija jautė, jog jei tikrai reikalinga Adelės parama. Vos pasirodžius Emilijai senajame skyriuje moteris apsidžiaugė, bet tuoj sunerimo, kai pamatė vokelį rankoje.

— Kas čia? – parodė ranka į tyrimus.

— Tyrimų atsakymai. Mano.

— Pagaliau nuėjai! – net šoktelėjo iš vietos Adelė. – Pagaliau sužinosim. Čia tikrai buvo geras specialistas.

— Nebenorėjau tavęs jaudinti, o ir pačiai galiausiai darėsi tikrai neramu. Juk daugiau nei du mėnesiai šitaip. Nepamenu, kada normaliai valgiau.

— Na, rodyk ką ten turi!

 Voke buvo tik du maži lapeliai. Pakėlusi akis nuo pirmojo Adelė pasakė:

— Panašu, jog echoskopija nieko nerodo.

— Nieko keista, ji daryta jau penkis kartus. Sekantis lapelis yra endoskopijos ir paimto bioptato jos metu.

— Kada juos gavai? – iškėlusi į viršų lapelius paklausė Adelė.

— Prieš kelias dienas, bet laukiau, kada susitiksim, nes viena nedrįsau perskaityti. O ir diagnozės lotyniškos, neturiu įgudusios akies joms. Kad ir kas ten bebūtų, noriu tai išgirsti iš tavęs.

— Pažiūrėkim, ką turim.

 Skaitė ilgai ir vis iš naujo. Ir vėl, ir vėl. Pagaliau pasakė:

— Žinai, mano žinios nėra jau tokios geros, dėl to turėtume nueiti pas endoskopuotojus. Laimei, jie draugiški. Pasakys tiksliau ir neužtruksim ilgai.

 Viena iš kabinete dirbusių moterų išėjo į koridorių ir nusiėmusi akinius prašneko.

— Nežinau kieno šis tyrimas, tačiau reikėtų susirūpinti. Jei jūs gydančios seselės pasistenkit kuo ramiau pranešti žmogui nesukeliant daug streso. Tai gali pakenkti, – padarė pauzę ir kelis sykius įkvėpė pro nosį. – Rastas stemplės vėžys, pažengęs. Būtina guldyti į ligoninę, todėl visu tuo pasirūpinkit. Ir greitai.

 Emilija stovėjo nemirksėdama. Juto, jog šalia stovinti Adelė taip pat lyg sukaustyta. Pastaroji nenorėjo tikėti šios moters žodžiais, lygiai taip pat kaip ir savo žiniomis, kuomet skaitė diagnozes. Bet dabar tiesa buvo mesta į jas abi ir privertė sulaikyti kvapą. Ši moteris tapo mirties pranašu. Dabar ji visuomet bus ta, iš kurios Emilija sužinojo, nors ir ne savo valia ji tai garsiai ištarė. Ji juk nežinojo, jog pacientė stovi čia pat.

 Emilija pirmoji nusigręžė ir nuėjo. Vėliau Adelė ją surado.

— Štai kur tu, sušalsi.

— Tai man padeda galvoti, – mergina sėdėjo ant palangės prie atdaro lango, o lietus atsitrenkdamas į sieną taškė purslus, kurie krito ant jos rankų.

— Ką darysi toliau? Tau išėjus moteris minėjo, jog šansų visuomet yra. Turi kreiptis gydymui.

— Nežinau. Dar nieko nežinau… – toliau stebėjo kaip lietus plauna gatves, žmones bei pastatus.

 Dedantis skarą sustabdė ranką prie kaklo, vėliau nuslydo žemyn, bet greit vėl patraukė ją. Pasilenkusi stengėsi atgauti kvapą. Mintyse vis kartojo, jog turi negalvoti apie tai, negalvoti…

 ***

 Viena yra rašyti dalykus ant popieriaus per atsiskaitymus, o kita – juos stengtis įžvelgti tikrame pasaulyje tarp tikrų žmonių bei ligų. Tas sergantis Antanas ar Jonas, nesvarbu kuo jis vardu, tik ir bus kažkas, nuo ko priklauso pažymys. O jo liga, tik priežastis prisiminti, ką nuo dabar turi žinoti visą gyvenimą. Vėliau ir vėl susidursi su pažįstamu Antanu, ar kokiu vardu jis vadinsis, tik skirtumas tas, jog jis gulės tavo palatoje ir bendraus – tai nebebus pažymio reikalas. Daugiau nebe. Tai yra ir bus žmogaus gyvenimo reikalas. Tu negali paimti ir išgriebti vėžio, o išvirus jį sunaikinti visam, bet gali padėti susitaikyti su juo ir išmokyti kaip pačiam paruošti puodą. Štai dėl ko tos istorijos ant popierėlių moko, ką turi atpažinti ir suprasti, nors ir nėra žinojimo garantas, nes šis eina tik per patirtį. Bet iki tol nebus lengva, ženklus gali praleisti, suprasti priešingai. Galbūt jis juokiasi, nes jam pakanka laiko ir tai tik pradžia naujam etapui. O gal ta tyli reakcija – svarstymas kaip pranešti kitiems? Kas jei pamanysi, jog tai nėra itin svarbu ir paliksi žmogų vieną? Ar atleisi sau už tuos išimtinius atvejus, kuomet atdari langai ar lovos galugalis tampa puikia vieta susinaikinimui aplenkiant lemtį?

 Neigimas, pyktis, depresija, derėjimasis ir susitaikymas – penkios emocinės stadijos susidūrus su skaudžia ligos diagnoze. Nėra jau taip sunku atsiminti. O žinoti jas privalu kiekvienam dirbančiam sveikatos priežiūros įstaigoje, bet ar įmanoma nuspėti kaip tai pasireikš tau pačiam? Gali matyti kaip sergantieji keikia gydytojus, gyvenimą, aplinką ar tik verkia, o gal be jokių pastebimų ženklų pradeda nykti viduje. Tačiau tai kitų reakcijos, kiek galimybių, jog ir tu pats taip sureaguosi?

 Nėra teisinga, kad kartais įsivaizduoja žmonės sergant save šia liga ir tikisi būti pagerbti, nes juk kiek daug žmonių dėl jų liūdės. Kas gali būti snobiškiau? Kai tai vyksta iš tikrųjų, turi mąstyti kaip reiks pranešti kitiems ir padėti susitaikyti jiems. Numirti nieko nepasakius irgi nesinori, bet kaip tai padaryti? Kam sakyti, o kam ne? O gal tyliai pratempti taip mėgiamas dienas darbe? Bet tai skriauda artimiesiems, juk paimamas iš jų paskutinis laikas kartu. Kaip pasidalinti taip, jog jo pakaktų visiems? Amžinas klausimas.

 Galvoje vis skambėjo tos moters pasakyti žodžiai, tačiau Emilija nebejuto pykčio nei ant jos, nei ant kitų. Liga tik jos, o kartu ir žinojimas, jog kažkas ne taip visad buvo, todėl tereikėjo anksčiau pasikliauti nuojauta. Tą viską pakeitusią dieną Emilija daug galvojo ir pergalvojo apie esamą padėtį. Niekaip nesuprato kodėl tiek žinant apie ligas nesikreipė į specialistus atkakliau. Juk reikėjo, tik klausyti ką kalba kiti jei pati savo organizmui buvo kurčia.

 ***

 Palikus viską už užrakintų durų lieki su savimi. Skausmu, kuris verčia susiriesti ir kai sugniaužus kumščius iki kraujo įsirėžia nagai. Nori šaukti, bet tik plūsti save mintyse ir negali nieko išleisti. Jauti kaip šaltos grindys glosto nugarą. O tu ir toliau nekeičiant pozos dar labiau susirieti. Lyg dar tik užsimezgusi gyvybė. Toks ir jautiesi – lengvai pažeidžiamas ir pasimetęs. Skausmas smelkiasi kiaurai, bet ne kūnas taip daro, skaudina žinojimas, bejėgiškumas ir laiko stoka. Verki nebeturėdamas ašarų, bet dar tiek daug sielvarto, kuris paliks dar ne vieną įtrūkimą sausoje žemėje. Taip skeldėja visas vidus, skaudžios ir gilios vagos keičia senąsias, ne taip stipriai įrėžtas. Pasirodo, anksčiau buvo lengviau, o jau tada gūžeisi. Sunku ne tik kvėpuoti, bet ir to norėti. Klausti kodėl nė nereikia. Atsakymas prives prie pradžios ir vėl ta poza, ir vėl ašaros bei šaltis. Nutrūkus tam pasiklysti tolyje. Žiūri, bet nieko nematai, ar išvis turi ką matyti? Ar dabar svarbus voras lipantis siena? Dulkių kamuoliukas, kurį judini kaskart iškvėpus? Ne, ne tai, bet jei matai – sugrįžti. Ne pirma diena, bet ir ne blogiausia. Užtirpus kūnui nubundi nuo šalčio ir vėl krenti į duobę. Net snaudžiant krūpčioji, nenori užsibūti tamsoje. Bet turėsi iš jos išeiti ir nebetęsti pasyvumo, kuris slegia prie žemės. Nerasi ramybės, kur kambarys pilnas slogių minčių bei ašarų susimaišiusių su tulžimi ir įsigėrusių į grindis. Mokykis stotis ir žengti. Turi grįžti, Emilija. Turi.

 Per anksti privedė gyvenimą prie sudužimo, bet tai irgi nusprendė pati. Negali kaltinti nieko kito. Privalo vėl atsistoti ir sulipdyti tas šukes, kurias dar įmanoma, ir toliau gyventi. Juk šiandien nėra priešpaskutinė diena, o ir taip jau veltui nuėjo tos dvi savaitės tarp šių keturių sienų.

 Sakyti viena, o daryti – kita.

 Ir toliau delsė.

 Po tiek laiko įjungus telefoną rado beveik pusšimtį praleistų skambučių. Žinojo kieno jie, bet nebuvo tikra ar nori užuojautos. Tačiau pagalbos stoti į vėžes turėjo prašyti. Pati nesugebės, juk viskas nauja ir taip neaišku.

— Pagaliau atsiliepei! Turiu tokių naujienų! Išgriūsi, — vaikinas net į telefoną šaukė.

— Aš irgi, Lukai,…

 Neleidęs jai pabaigti sakinio su nekantrumu tęsė toliau:

— Išklausiau, ką man palikai atsakiklyje. Ir nepatikėsi, kas dar tai girdėjo! Turi su juo pasikalbėti, privalai! Ir kur tu po velnių tiek laiko buvai?

Skruostais riedėjo ašaros.

— Leisk man pasakyti.

— Atvažiuosiu ir pakalbėsim. Tik pasakyk, kur gyveni, nes nė vienas iš mūsų nežino tavo adreso.

— Geriau pakalbėkim telefonu. Dabar nelabai tinkamas metas susitikti, – juto kaip vėl nagai sminga į dar taip nesenai sugijusią odą.

— Kodėl negirdi, ką sakau? Ąžuolas irgi tave myli! Po velnių. Gal tu apkurtai?

— Norėčiau, kad tik tiek būtų… Aš… – gerklę smaugė ašaros.

— Tai kas tada? Ar tau viskas gerai?

— Taip, pamiršk, ką tuomet tau skambinusi sakiau, o tuo labiau apie Ąžuolą. Pasakyk tai ir jam. Aš nejaučiu jam to paties, – nuslydo siena ir atsisėdo. – Suklydau… Tu buvai teisus. Nežinau ko noriu, – nutrūko balsas.

 Tyla kitame ragelio gale, todėl Emilija tęsė:

— Pasakyk tiek.

 Tuoj pat pajuto kaip ima stigti oro ir nusviedusi telefoną susirietė. Liko gulėti abejinga dar ilgai ir beprasmiškai skambančiam telefonui, žingsniams už durų bei kažkur verdančiam gyvenimui. Nuo šios akimirkos jos gyvenimo kelias pasuko kita linkme, nuo viso senojo pasaulio, nuo taip pažįstamų veidų bei vietų.

 Atsisveikinimai niekada nesuteikia didelio džiaugsmo. Išskyrus tuos atvejus, kai išsiskiri neilgam ir laukimas verčia vertinti dar labiau. Šįkart tai išėjimas į kelią, kuris gali bet kada pasibaigti. Dėl to gimtinė privalo būti kaip pirma stotelė. Jei kartais nebetektų praeiti pro čia.

 Emiliją močiutė rado sėdinčią ant supynių:

— Ką tu čia dabar, vaikeli? Iš toli pamaniau, jog kaimynų vaikas.

— Kelias dienas pailsėsiu kaime, – nusišypsojo.

— Ar kas nutiko?

— Ne, viskas gerai, – vėl ta pati liūdna šypsena.

— Mamai su Ema sakei?

— Ne, bet pasakysiu.

— Eikim į vidų, išvirsiu arbatos, – nusivedė už parankės.

 Tik dabar, sėdint už stalo vakaro prieblandoje, per tiek laiko Emilija pastebėjo, jog močiutės veidas išvagotas raukšlių. Taip ir nesuprato, kada ji suseno. Jos močiutė. Kūno pokyčių nesustabdysi, jis pradeda reaguoti į metus, nors būdas ir nesikeičia. Ta, kuri visada gyva ir linksma tokia bus neskaičiuojant raukšlelių ar dėmių ant rankų. Teisingai pasakė Bendžaminas Franklinas – kai kurie žmonės miršta 25, bet nėra palaidojami iki 75. Ši moteris, mačiusi visko, bet dar ir dabar spindi ta ugnele, kuria Emilija visad gėrėjosi. Jos pačios liepsna blaškosi ir kartais, rodos, esanti prie užgesimo ribos. Siekiant apsaugoti galėjo uždengti rankomis, bet, ar to norėjo ji pati nežinojo.

— Gali man papasakoti kas yra, juk žinai, – jautė įdėmų močiutės žvilgsnį.

— Žinau, močiut, žinau. Bet dar kol kas neturiu ko. Viskas kaip ir turi būti, – šyptelėjo.

 Stojus tylai ją nutraukė Emilija:

— Ar kada susimastei, jog gyvenime nepadarei tiek, kiek norėjai?

— Vargu ar galima įgyvendinti visus planus, bet džiaugiuosi tiek, kiek turiu. Planai kaip ir mes patys keičiamės. Seniau norėjau geresnio mokslo, bet tam nebuvo tinkamas laikas. Ir dėl to visiškai nesigraužiu. Užtenka ir tų keturių klasių, nors vėliau turėjau galimybę tam. Kiekvienas galvojam apie geresnį gyvenimą, bet susitaikai ir su tiek, kiek turi. Kad ir gaila, kas iš to? Juk viskas praeina, o šių dalykų nereikia sureikšminti. Geriau žiūrėk, ką padarei ir kas tave verčia jaustis laimingu.

Emilija vis dar sėdėjo nunarinusi galvą, kelias minutes užtruko, kol vėl prakalbo:

— Bet jei turėjai progą, kurios neišnaudojai, kaip galima nesigraužti? Suprantu, jog reikia mažiau gręžiotis atgal, bet…

— Tu man pasakyk, kas iš to, jog gailėsiesi? Kas praėjo tas. Turėtum iš to mokytis.

— Nieko. Bijau, kad praleidžiu progas net nepabandžiusi padaryti, ko galiu. Tuomet atsisukus matau vien tik iššvaistytas galimybes ir neužpildytus tarpus. Ar tai neturi įtakos tolimesniems sprendimams? Kas jei taip praradau vieną iš svarbiausių dalykų, kuris yra viso pagrindas? Kam reikalingas nesveikas žmogus? Tik užuojautai? Kas jį mylės daugiau nei savi? Tai ne turtas, būstas ar mokslas, tai sveikata. Kaip tokiam žmogui elgtis toliau?

— Apie ką tu kalbi? Negi nori pasakyti, kad visa tai vyksta su tavimi? – sugniaužė nosinę. – Ar dėl to taip šneki? Neslėpk.

— Ne, močiut, nurimk. Tiesiog garsiai galvoju. Kartais reikia to. Mačiau per daug mirštančių žmonių, bet niekada nesusimąsčiau kaip jiems sunku priimti paskutinius sprendimus. Apie tai, kad ir jie gręžiojasi atgal gailėdami visų praleistų progų. Kiek turi atsisakyti ir su daug kuo atsisveikinti. Juk tą lemiamą akimirką ore pakimba daug žodžių ir kas, jei jie skirti kitam svarbiam žmogui, bet ir lieka neištarti. Laikas tampa nebeparankus, o praeitis nesusigrąžinsi… – akyse kaupėsi ašaros, todėl nukreipė žvilgsnį į stalą. — Kas jei tada pasirenki melą vien dėl to, kad neskaudintum? Juk susitaikyti lengviau dėl jausmų nei visiško mylimo žmogaus nebūvimo. Argi ne taip?

— Meluoti svetimam gali, aišku to neteisinu, bet artimas visada supras. Tokiais atvejais visi svarbūs tavo gyvenime nori būti kartu, dėl to negali jų atstumti. Kitaip paliksi daugiau skausmo, nes po visko manys, jog jais nepasitikėjai, nebuvo to verti ar nemylėjai. Žmogus gali prisigalvoti daug, bet niekas neatves jo į realybę, jei nežinos tiesos. Nesupras, kad gal taip bandei juos apsaugoti. Ir kas, jei jie nenori būti apsaugoti dabar, nes paskui skaudės labiau? Negi norėtum leisti jiems taip kentėti?

— Nenorėčiau to, bet jei žmogus tau artimas vienu ar kitu atveju vistiek paliksi skausmą. Dėl to tenka nuspręsti kokiu būdu jo paliksi mažiau. Tik bėda ta, kad neaišku, kaip tai padaryti, kaip atrinkti?

— Reikia klausyti širdies. Protas mažai padės, juk tai žmonės, kuriuos pažįsti. Tu juos jauti ir dėl to suprasi, ką toliau daryti.

Emilija pavydėjo močiutei, jog taip užtikrintai kalba ir atsakinėja į, rodos, tokius neišsprendžiamus gyvenimo klausimus.

— Ir vėl turiu žinoti… Bet jei visi taip mano, kodėl aš nerandu atsakymų? Ar vos tik supratus turiu tuoj pat pakeisti, nes aplinka tampa nebeįmanoma jiems vešėti.

— Jei dar nežinai, atrasi. Gal dar ne laikas.

— Jau būtų pats tas.

 Pokalbį nutraukė durų trenksmas ir žingsniai koridoriuje, todėl abi pašnekovės greitai perbraukė ranka akis ir atsisuko. Atvažiavo likusi šeima.

 Kad ir kaip stengėsi įsivaizduoti namiškių reakciją vis prieidavo tik blogiausią variantą – sielvarto kupinas akis bei širdis. Aišku viena, jog užsiminus apie ligą mintys nuskries ten pat, kur ir Emilijos – į mirtį. Ims laidoti tokią kaip ir dabar – dar pakankamai sveiką. Nebus lengviau nei jai, nei šeimai. Jei užtenka, tik šiek tiek laiko praleisti su žmogumi, bet jo mirtis sukrečia, tai ką kalbėti apie tą, kuris išnešiotas po širdimi? Ar su kuriuo užaugai ir ne vieną kartą atsižadėjai, bet vėl verkei ir taikeisi? Ir nors nestipriai, bet jauti meilę, kaip dar gali kilti klausimas ar tavęs pasiilgs? Jau ir dabar Emilija jautėsi duobėje sėdinti iki kelių, todėl nereikia jos kasti, kad sulystų dar giliau. Štai dėl ko neleis šeimai imti kastuvo į rankas, tik ne dabar.

 Be šio, praleido dar kelis vakarus kaime. Ieškojo atsakymo kaskart leidžiantis saulei sėdėdama verandoje, ant supynių, bet visur tik tyla ir ramybė. Tuos vakarus sėdėjo iki pat užslenkančios nakties žvarbos. Labiausiai reikėjo, kad kas papurtytų, juk atsakymai tikrai yra, tik niekaip nepasiekia jų. O tos siurbikės mintys neduoda ramybės vis primindamos Ąžuolą. Žinojo, kad visgi myli tą šypseną, rudas akis, bet nenori jų liūdinti. Jos dar tik neseniai atgavo spindesį… O taip nuostabu džiaugtis jomis ir būti šypsenos priežastimi! Bet bent kartą privalėjo nesielgti savanaudiškai, negali tos šviesos nusinešti paskui save. Tačiau nežinojo ir ką gali…




Sveiki, mano vardas Eglė, esu iš Prienų. Manau, kad rašymas išlaisvina sielą ir mintis…

 

1 skyrius. Raudonojo princo durklas

Sėdėjau ant savo lovos ir žiūrėjau pro didžiulį langą į koledžo kiemą. Saulė jau buvo pasiekusi medžių viršūnes. Krestelėjau medaus spalvos garbanėles ir atsigręžiau į drauges. Melisa, mergina gelsvais ir puriais plaukais, su žalsvomis sruogelėmis, sėdėjo atsišliejusi į mano naktinį staliuką ir garsiai nusižiovavo. Rozalinda, panelė su ugninių plaukų uodegėle ir tamsia oda, neramiai vaikščiojo pūkiniu kilimu. Jazmina, paskendusi juodų garbanų jūroje, tiesi it styga sėdėjo kėdėje šalimais lango. O Virdžinija, kaip tie rausvi viržiai, išmargintu pūstu sijonuku strapalioja nuo lango iki spintos, nuo veidrodžio iki mano lovos. Tai pasitaiso pūstą, cukraus vatą primenantį kuoduką, tai pradeda šokti gulbių ežerą, tai dažosi ir taip per daug rausvas lūpas dar vienu lūpų dažų sluoksniu.

Pagaliau išsiropščiau iš minkštų ir levandomis kvepiančių patalų. Pasirąžau kaip niekad ir prisimerkiu apakinta saulės, jau nemažai atitrūkusios nuo medžių viršūnių.

Įsispyriau į rožinėmis širdelėmis margintas šlepetes (Virdžinijos dovana) ir šlepsiu į vonią. Draugės kantriai laukia manęs, kad saulėtą šeštadienį galėtume vykti į Andželikos koledžo organizuojamą išvyką. Kaip gerai ištrūkti iš mokyklos sienų kalėjimo.

—Greičiau, greičiau, greičiau, — sučiauksi Virdžinija, kraustydama mano drabužius iš spintos ir ieškodama kaip ji sako: ,,Ko nors madingo“.

Paraginta pasiskubinu ir palendu po šalto vandens srovele. Kaip visada — savaitgaliais, pasidarbavus goblinams—remontininkams — kažkas neveikia. Šiandien karštas vanduo…

Susišukuoju medaus spalvos plaukus ir supinu į laisvą kasą. Apsirengiu melsvą drobinę suknelę ir apsiaunu smėlinius laivelius.

Prie tualetinio staliuko atsisėdu tik trumpam: perbraukiu mano žydras akis gaubiančias blakstienas iš dervinių gebenių pagamintu tušu ir papudruoju paakius smėlinių driežų žvynų milteliais. Pasišlakstau veronikos žiedų aliejumi ir išmaunu į pas drauges.

—Kokia stilinga suknelę, Veronika! — šūkteli Virdžinija ir įbruka man apyrankę su žydraisiais karumbulais. — Tiks prie akių, — mirkteli.

—Jau galime eiti? — ramiai taria Jazmina ir elegantiškai pakyla nuo kėdės. Melisa taip pat atsistoja. Rozalinda pasirąžo ir papurto ugningas garbanas.

Pagaliau įlipusios į baltą karietą pajudame link Astrovo — miestelio, įsikūrusio netoli Andželikos koledžo.

Pro šalį greitai pralekia tamsiai mėlyna karieta traukiama ne baltų kumelių, kaip mūsiškė, o violetavų pumų, ilgais ir juodbruvais karčiais. Lange spėju išvysti juodaplaukį berniuką rudomis akimis.

—Karolio koledžas taip pat vyksta, — konstatavo Jazmina. Karolio koledžas buvo ,,prilipęs“ prie Andželikos. Lyg įstrižai padalintas rombas. Viena pusė nudažyta balta, kita — mėlyna, beveik violetine spalva. Skiriasi netgi tvora, kuri juosia visą rombą. Tik viena pusė yra krištolinis ir spindintis gotikinis šedevras, o kita — mūro ir plieno baroko kūrinys. Taip pat mokyklos pastatai — gotika prieš baroką.

Pagaliau privažiuojame didelį fontaną. Tai reiškia, kad mes jau vietoje. Išlipu iš karietos. Paskui beveik išskrieja Virdžinija, tvirtu žingsniu žengia Melisa, gracingai išeina Rozalinda, ir galiausiai atkišusi baltą ranką vežikui, kaip karalienė nulipa laipteliais Jazmina.

—Kur pirmiausiai eisime? — paklausia Rozalinda. Aš pasiūlau eiti į ,,Sidabrinės elnės“ užeigą išgerti kavos ir užkąsti raguolių, kuriuos kepa užeigos šeimininkė Asta.

—Geriau eikime į ,,Varpelį“. Dabar proginės suknelės už pusę kainos!!!— strypčioja Virdžinija.

—Atsidarė naujas knygynas — ,,Pas Vienaragį“, — siūlo Jazmina. Melisa nori eiti į miesto mugę, o Rozalinda — į šokių namus ,,Patrepsynė“.

—Gal pradėkim nuo mugės, o pabaigoje išgersime kavos? — siūlo Jazmina, supratusi, kad tuoj susipešime. Visos linktelim ir patraukiam į katedros pusę, kur girdėti muzika ir juokas. Pakeliui pastebime keletą Karolio koledžo mokinių. Vienas net pasako savo numerį Virdžinijai, kad ši galėtų pasiųsti pasiuntinį arba karvelį.

Mugėje mes išsiskiriame. Aš pasuku prie suvenyrų iš Drugelių slėnio. Nuperku kelis atvirukus ir medinį švilpuką — nusiųsiu tėvams ir Alisai. Aplink pilna prekystalių su papuošalais, duona net iš Koralų įlankos, naminės giros statinių… Staiga prieinu vežimą, prikrautą kardų, peilių ir kitų ginklų. Juodu apsiaustu apsigaubęs vyriškis nusiperka užnuodytą durklą. Sutinku jo žvilgsnį tik akimirką, bet tas rudas akis aš atpažįstu…

Negali būti, kad Karolio mokyklos mokinys galėtų turėti durklą ir dar užnuodytą. Ir kaip jis žada įsinešti jį į mokyklą? O gal paties ką nors mugėje? Greitu žingsniu pasileidžiu paskui juodąją figūrą. Nė nepastebiu, kaip atsiduriu tamsioje ir siauroje gatvelėje. Netrukus išvystu sieną. Bet kur dingo rudakis?

Staiga už nugaros išgirstu žingsnius. Ten stovi durklo pirkėjas. Jis žaibuoja į mane akimis. Tikriausiai suprato, kad pažinau. Žengiu žingsnį atbula ir apčiuopiu šlapią mūrą. Jis lėtai slenka link manęs.

Noriu suspigti, bet neišleidžiu nė garso, o be to taip toli manęs niekas neišgirs. O jeigu ir taip — tikrai nesuspės atbėgt, nes nuodai esantys durkle veikia žaibiškai.

—Matau, supranti kas tai per durklas, — lėtai tarė rudakis ir ištraukė plieninį smaigalį su raudona rankena puošta rubinais. Tikrai žinojau kas tai per durklas, bet iš kur gauti tokį retą Princo Rubino durklą?

—Įdomu koks jo poveikis…— nutęsė jis. Jis žaidė su manimi, nes žinojo, kad niekas neateis manęs gelbėti, niekas…— Gal reikėtų išbandyti ką gali Raudonojo drakono kraujas…

—Iš kur… kur gavai tokį retą daiktą,— kiek įmanydama tvirčiau tariau. Rankomis be tikslo graibiau sieną už savęs. Raudonojo drakono kraujas… Jis priverčia kęsti siaubingus skausmus, aptemdo protą ir po kelių dienų tokios būsenos miršti. Bet kartais žmonės išgyvena. Jeigu tik nori gyventi kankinami tokio skausmo. Bet net ir išgyvenęs tu amžinai jausi nuodų padarinius: gali matyti vizijas arba skaityti mintis, susišnekėti su mirusiais arba užvaldyti žmones… Tu tampi demonu, kuris nemiega, nevalgo, tiksliau sotinasi tik kitų žmonių skausmu ir baime… esi pasmerktas amžinai…

—Turiu pažįstamų… Na o dabar— kur durti? Į širdį? O gal užteks perbraukti per tavo gražųjį kaklą? — jis lyg rinkdamasis nužiūrinėjo mane skersai išilgai.

Sučiulbėjo paukščiukas ir jis padarė klaidą — nusisuko į jį. Aš prasmukau pro jį ir pasileidau šlapiu grindiniu. Bet supratau, kad nežinau kaip išeiti iš tamsaus labirinto. O jis žinojo… Iššoko priekyje taip netikėtai, kad įvirtau jam į glėbį. Rudakis nusikvatojo ir prispaudė mane prie šaltos sienos. Durklas palietė mano kaklą, bet jis delsė. Pamačiau abejonę jo rudose akyse ir man to užteko. Išsinėriau ir pasprukau.

Jis manęs nesivijo, bet tai neguodė — kitą kartą jis nedvejos…



Reklama