2015 spalis


Konkursą laimėjo:

Gatvės gyvenimai  35.3 %
Nuotrauka  64.7 %


Sveiki, esu Ela iš Kauno. Žinau, kad rašymas padeda perduoti emocijas, kurios nepasiduoda žodžiams.

Gatvės gyvenimai

  Lapų kilimais nuklotos rudeniškos gatvės. Purvinos telkšančios balos požeminių perėjų tuneliuose. Blankią šviesą skleidžiantys gatvių žibintai ir sunkūs benamio batų garsai. Dangus po truputį jau juodąją skraistę dedasi ir sagstosi žibančiais papuošimais.  Gyvenimas gatvėse vis dar vyksta.

   Saldūs šviežiai keptų bandelių kvapai, taip vilioja užsukti net į pirmą pasitaikiusią kepyklėlę. Rudens vėsa priverčia tvirčiau susisukti į šiltą vilnonį megztinį o, puodukas šiltos arbatos vis dažniau kyla prie suspaustų lupų. O gatvės pilnos studentų, moksleivių, čia gali sutikti bet ką. Nerami moteriškė prieina ir siūlo nusipirkti neaiškaus autoriaus knygą, tikindama, kad istorija joje pakeis jūsų gyvenimą. Moteriškės su krepšiais gatvėse pardavinėja paskutiniąsias vasaros gėles. Turgaus šurmulys kuriame sunku ką nors suprati, šauksmai ir žvangesys turbūt to ko ten būti neturėtų. O mes turime eiti tik savo keliu ir nepaklysti ten kur kelio neberastume atgal. Čigonė įsakmiai mums siūlosi išburti ateitį, ir į nueinančiojo jūsų šešėlį metą agresijos kupiną žvilgsnį. Audros tvyro ore, įsimylėjėliai vaikšto drauge ir parduotuvės savo skelbimus medžių lapų piešiniais puošia.

   Skvarbūs benamių žvilgsniai lydi tave požemiuose, kurių išvengti niekaip negali. Keletas iš jų prašo išmaldos ir tau pastoja kelią. Vienas iš jų buvęs karo generolas ir per užpuolimą netekęs kojos. Išmestas iš darbo ir paliktas žmonos jis nenustojo tikėti į dievą ir su rožančių rankose prašo pagalbos tavęs. Kitas netvarkingas alkoholikas, sumušęs žmoną ir palikęs vaikus. Nusivylęs gyvenimu su pirmuoju savo jaunystės draugu – alkoholiu. Tau jie atrodo vienodi, neišskirsi nė vieno. Valkatos kurios tingi dirbti. Pinigai lengvai neateina ir už dyką dalinti jų nedalina niekas, tarp jų ir tu. Sušalęs muzikantas grojantis smuiku šiek tiek labiau patraukia tavo dėmesį. Gražu, bet vaikas geriau mokytųsi ko nors vertingo, o ne gatvėse uždarbio ieškotų. Sulysusio šuns prisiglaudusio kampe prie laiptų tu net nepastebėjai. Jis visai dar neseniai buvo išvarytas iš namų, šeimininkei nepatiko jo kvapas. Žibintų šviesa vėl pasiekia tavo akis ir laiptais užlipęs į viršų, tu išvysti muštynes. Vieni juokiasi, kiti fotografuoja ir niekas neketina įsikišti. Tu tik praeivis, leidi įvykiams kalbėti, o retkarčiais parašai vieną kitą istoriją…

   Šalto vėjų gūsiai artėjant vakarui stiprėja. Gatvėse žmonių vis mažėja, ir šviesos kavinėse gesti pradėjo. Sunkūs benamio batai pradeda savo kelionę, kelionę po naktį miestą.


Sveiki. Esu Violeta iš Lietuvos šiaurės.

Nuotrauka

Dvi tamsios akys žvelgė į mane. Jų gelmėse nebuvo gyvybės ar džiaugsmo. Net nebuvo to menkučio pėdsako, kad kadaise šios akys priklausė gyvai būtybei. Dabar jos atrodė taip, tarsi priklausytų porcelianinei lėlei, kuri regėjo pasaulį pro du stiklinius rutuliukus.

Užsimerkiau ir akys dingsta, tačiau jos vis dar mano galvoje.  Iš ten niekaip jų negaliu iškrapštyti. Tai mane siutino.

Lėtu judesiu atmerkiau akis. Šįkart mane pasitiko kur kas daugiau nei tuščias žvilgsnis. Šįkart regėjau prisiminimus, kurie paliko savo slėptuves ir nusitaikė tiesiai į krūtinėje plakančią širdį. Savo aštriais nagais jos liečia ją, tyčiojasi iš kadaise patirtos laimės.

Susiraukiau ir atsukau nugarą veidrodžiui tik tam, kad pamatyčiau ant staliuko, kurį apšvietė nuo židinio sklindanti šviesa, naują juodą fotoaparatą, kurį ar padovanojau jai vestuvių proga, stiklinę nepabaigto alkoholinio gėrimo ir daugybę išmėtytų nuotraukų, kurios tik privertė mano rankas susiriesti į du kietus kumščius. Net neabejojau, kad krumpliai buvo akinamai balti nuo pykčio, širdgėlos ir neaprėpiamo liūdesio.

Nenoriomis žengiau kelis žingsnius ir staliukas atsirado tiesiai prieš mane. Tik keli centimetrai skyrė mano kojas nuo to trapaus medinio daikto, kurį ji nupirko. Mes ilgai ginčijomės, ar mums tikrai jo reikia.

Mano žvilgsnis, kaip sunkus akmuo vandenyje, nukrito ant nuotraukų. Visame šiame kalne tik viena iš jų dar reiškė man kažką. Tik vienoje iš jų dar mačiau jos meilų veidą, tas žibančias šviesias akis, kuriuose nerasi jokio įtarimo, kad greitu metu jos amžiams bus pagrobtos giltinės.

Pagriebiau nuo stalo stiklinę ir iki dugno viską išgėriau. Alkoholis turėtų man padėti išnykti iš gyvenimo, tačiau matyt šis nusprendė man nesuteikti prabangos ir pamiršti, kad toje sumautoje autoavarijoje aš likau gyvas, kol ji buvo paguldyta į medinę dėžę.

Sapnai ir svajos suplėšyti į skutelius.

Laimė ir džiaugsmas supuvo prieš akis.

Nukritau į krėslą. Stiklinę padėjau be jokių ceremonijų ant stalo ir išsitraukiau atsargiai tą paskutinę nuotrauką, kuri kėlė man dabar tiek daug problemų, tiek daug klausimų į kuriuos niekas man negali suteikti atsakymų.

Leidau pirštams bėgti jos slidžiu ir blizgiu paviršiumi. Fone skambėjo spragsinčių malkų simfonija. Ilgais tamsiais vakarais mes sėdėdavome prie šio židinio ir kurdavome ateities planus. Mes leisdavome savo fantazijai nutolti į pačius keisčiausius ateities kampelius: kiek vaikų turėsime, kokie jie bus, kiek šie vaikų turės, kam jie bus gabesni…

Sunkiai atsidusau. Aš pasiilgau jos balso. Pasiilgau jos prisilietimo. Pasiilgau jos žvilgsnio.

Visą tai aš galėjau gauti. Man tik reikėjo įmesti šią nuotrauką į židinį ir žiūrėti, kaip ji dega. Tada jos šmėkla pasirodys prieš mane, kaip ir tuos kitus dvidešimt keturis kartus. Visos tos nuotraukos buvo padarytos mano dovanotu fotoaparatu. Visos jos buvo atspausdintos tą dieną, kada ji…

Nuo tos dienos jos atvaizdas kiekvienoje nuotraukoje man išnyko išskyrus šiose. Netyčia viena įkrito į ugnį… ir ji tada pasirodė: linksma ir gyva.

-Man reikia dar išgerti, – tariau sau ir atsistojau įsipilti dar vieną stiklinę to kartaus gėrimo.  Tolumoje išgirdau skambant mobilųjį telefoną. Nusikeikiau mintyse. Puikiai žinojau, kieno vardą išvysčiau ant ekrano. Felicija, mano ir jos geriausia draugė, skambino vos ne kas valandą. Ji buvo susirūpinusi dėl manęs.

Dėl manęs buvo susirūpinę visi: mama, tėtis, brolis, draugai, jos tėvai, jos brolis, jos brolio žmona…

-Žmona,- sušnibždėjau ir vienu gurkšniu išgeriu ką tik pripildytą stiklinę. Tada įsipilu dar vieną.

Telefonas nutilo, tačiau jo aidas dar ilgai sklandė ore priversdamas mane susitaikyti su realybe, kuri kaip niekad atrodė svetima.

Grįžau atgal į savo krėslą. Nežinojau, kiek laiko tiesiog spoksojau į nuotrauką. Paskutinį kartą, kai ji stovėjo priešais mane dar kvėpuojanti, jos gyvos akys maldavo mane gyventi.

Bet ar įmanoma gyventi be to, kas yra tavo gyvenimas?

Atsargiai padėjau nuotrauką ant stalo, užmerkiau akis. Nykščiais patryniau savo smilkinius, tarsi tai padėtų trokštamam atsakymui surasti lengviau kelią į mano mintis.

Jis neatėjo ir nenušvietė mano pasaulio.

Atsilošiau krėsle ir spoksojau į lubas, ant kurių žaidė šešėliai.

Aš stovėjau kryžkelėje, kurioje niekad nenorėjau atsidurti, tačiau žinojau, kad ji ateis. Turėjau padaryti pasirinkimą, kurio niekad nenorėjau padaryti.

-Jeigu sudeginsiu nuotrauką, pamatysiu ją vėl, tačiau tai bus paskutinis kartas, – tariau savu. – Daugiau nėra nuotraukų, kuriose galėčiau ją matyti, – širdis liūdnai suplakė krūtinėje. – Bet jeigu jos nesudeginsiu, negirdėsiu jos balso, neliesiu jos odos, tačiau visad matysiu jos veidą ant popieriaus lapo.

Jau savaitę sakiau šiuo žodžius.

Jau savaitę mėginau nuspręsti, kas man buvo svarbiau.

Jaučiausi taip, tarsi mane kas nors mėgintų padalinti į dvi dalis. Nei vienas iš dviejų pasirinkimų manęs, alkanojo, nepasotins. Aš vis tiek būsiu alkanas.

Iš pradžių pamanau, kad telefonas vėl pragydo, tačiau po akimirkos susivokiau, kad kažkas stovėjo už durų. Sprendžiant iš atkaklaus durų skambučio spaudinėjimo, tas kažkas nebuvo labai jau kantrus.

Susiraukiau, prieš savo valia pakilau nuo krėslo ir sušlepsėjau prie durų. Staigiu judesiu atplėšiau duris ir grėsmingu žvilgsniu pasitikau…

-Kodėl neatsiliepi į mano skambučius? – Felicijos rūstus balsas buvo tari antausis. Nejučiomis žengiau žingsnį atgal. Ji priėmė tai kaip galimybę įeiti į vidų. – Tikrai, pasižiūrėk į šį šiukšlyną,- ji pradėjo mojuoti rankomis aplinkui. –Tu pažadėjai man mėginti pasitaisyti, bet matau, kad tik dar giliau nusiridenai,- ji sukryžiavo rankas. Jos krūtinė kilnojosi. Matyt dėl pykčio.

-Ko tau čia? – toks buvo mano atsakas į jos žodžius.

-Aš tavo draugė,- tarė ji šiltesniu tonu. – Noriu aš tau padėti. Galima pamanyti, kad ji buvo svarbi tik tau. Rimtai, apkabink realybę, ją praradai ne tik tu, bet ir daugybė kitų žmonių.  Skirtumas tarp jų ir tavęs tas, kad jie sugebėjo spirti sau į šikną ir pajudėti į priekį.

Užvėriau duris ir piktais žingsniais nužingsniavau atgal prie krėslo. Girdėjau, kaip Felicija eina paskui mane. Jutau jos įdėmų žvilgsnį įsmeigta į savo nugarą.

-Kiek galima žiūrėti į šias nuotraukas? – paklausė ji man atsisėdant. Stebėjau, kaip ji pakelia kelias nuotraukas. Ji regėjo ją juose, ko tuo tarpu aš mačiau tik juodą dėmę ten, kuri ji turėjo būti.

-Ko tau čia reikia? – iškošiau pro sukąstu dantis.

Felicija kilstelėjo smakrą, kelias sekundes žvelgė į mane prieš išsitraukiant baltą voką iš savo rankinės.

-Jos motina tvarkė jos daiktus ir rado tai. Ji mano, kad tau būtina tai perskaityti.

Felicija numetė voką ant stalo ir, netarusi daugiau nei vieno žodžio, greitais žingsniais išėjo iš mano namų, palikdama mane su tuo daiktu.

Neskubėjau jo paimti į rankas, nors kiekviena ląstelė manyje to reikalavo.

Po valandos tiesiog spoksojimo, aš paėmiau tą daiktą į rankas, kad ašaros galėtų rasti savo kelią, kai supratau, kad tai buvo jos raštas. Tai buvo vienas iš jos kalbos pavyzdžių, kurią ji turėjo sakyti per verstuves.

Likimas mus sujungė ir kada nors jis mus išskirs, bet iki tol aš noriu tau pasakyti, kad aš būsiu su tavimi, nes aš myliu tave ir padarysiu viską, kad paversčiau tave pačiu laimingiausiu vyru pasaulyje, kadangi tu padarei mane pačia laimingiausia moterimi.

Felicija sakė tiesa; ji buvo brangi ne tik man vienam. Ne tik iš manęs ją išplėšė šalta ranka, tačiau aš vienintelis nenorėjau išpildyti jos prašymo gyventi toliau ir pamėginti būti laimingu.

Ne kartą ji to manęs net prašė sudeginus nuotrauką.

Kiekvieną kartą jai atsakydavau, kad mano gyvenime niekad daugiau nepakils saulė.

-Kadangi tu pats jai to neleidi padaryti,- atsakydavo ji man savo melodingu balsu.

Žvilgteliu į nuotrauką ant stalo. Jos akys šįkart ragino priimti sprendimą.

Atsistojau, paėmiau nuotrauką į rankas. Po minutės šioji rado savo vietą spintelės stalčiuje. Man prireikė daugybės valios pastangų nueiti į vonią ir palįsti po vandeniu. Leisti jam nuplauti visą mano gyvenimo liūdesį nuo pavargusio kūno.