2015 sausis


Jau seniai buvo paskelbti trumpų istorijų konkursai. Na, pradėkime naujus metus su šiuo nuostabu dalyku. Tris pirmas sausio mėnesio savaites galėsi balsuoti už šias dvi istorijas. Perskaitykite jas ir išsirinkite, kuri jums patiko labiausiai. Taip pat būtinai palikite komentarą. Samgaus skaitymo 😉

Aš vardu Laura, man 20. Rašyti ir kažką sukurti bandau nuo pradinių klasių. Žinoma, tuomet tebuvo trumpos pasakos, vėliau bandymai sumegzti kažką daugiau. Kartais rodos “knyga“ jau eina į pabaigą, o kitą kartą nebesinori to net skaityti, nes atrodo paskutinis mėšlas… Daugiau išbandžiau fantastiką ir prozą. Šis kūrinys gimė ryte, kuomet dalis sapno pasirodė tinkama panaudoti. Nesu puiki rašyme, turiu daug daug mokytis, todėl kritikuokit kiek tik ne gaila jei apsiimsit skaityti.

KEISTAS SAPNAS

Saulė tvieskė taip stipriai, kad atsimerkus iškart teko ranka uždengti akis. Pabandžius pasiversti ant šono, nudiegė visą kūną, ranka užčiuopiau, jog guliu ant akmenų. Niekaip negalėjau pajudėti be nežmoniško skausmo, todėl tik greit nusikamavau. Turėjau atrodyti kaip mažas vaikas, kuris ir taip, ir taip mėgina atsikelti, bet toks veiksmas ne jo jėgoms. Kelias minutes susitaikiau su šia padėtimi ir ilsėjausi. Kakta rasojo nuo prakaito, jaučiau kartais prapučiant gaivų vėjelį. Nebuvau tikras, ar tai prakaitas, ar tas sūrus kvapas iš kažkur toliau, bet išgirdau žuvėdras ir ošimą. Taip, aš prie jūros! Išmestas kaip žuvis ant kranto. Dabar jau išvis nieko nesupratau… Negi sapnuoju? Tai negali būti realybė, aš juk iš ten, kur jūra dar toli gražu! Ir pas mus dabar žiema! Privalėjau atsikelti ir išsiaiškinti, kas čia darosi.

Dažnai sapnuodavau, jog sapnuoju. Tokiu atveju veiksmas dažniausiai vyksta mano namuose įprastu ritmu iki tol, kol kas nors nutinka netinkamo šiai rutinai. Kartą svečiuose apturėjau grupę “The Beatles“, aišku aš labai džiaugiausi, bet viską sugadino kažkokie banginiai, jie lyg jų pakalbinti atėjo…  Na, sunku paaiškinti. Garsiai tai skamba dar kvailiau nei galvoje. Tačiau visad prabusdavau, o dabar net ir su tokiu skausmu nieko, todėl žnaibymas bejėgis. Nesugebėjau to paaiškinti.

Sukandęs dantis ir, garsiai aimanuojant, vis gi nusiridenau nuo tų prakeiktų akmenų ant šiek tiek lygesnės vietos. Iš čia sugebėjau atsistoti, apžiūrėjau šonus, tikėjausi įspaustų duobučių ar mėlynių, bet tai, ką pamačiau, nesuvokiau. Per šonus link nugaros ėjo išilgi randai, kai kur dar pakankamai švieži su priskretusiu krauju. Braukiant per juos jaučiau grublėtus kraštelius, darėsi silpna liečiant. Kaip suprantama, gydytojo specialybė ne man  — negaliu pakelti tokių vaizdų. Tas  pats jautėsi ir nugaroje, tačiau džiaugiausi, jog negaliu to matyti. Vėl viską paslėpiau po marškinėliais ir atsisėdau. Jaučiau kaip gumulas kyla gerkle, šaltas prakaitas tekėjo sprandu. Viskas, ką atsimenu prieš nualpstant, jog pagalvojau, kad ir vėl tie prakeikti  akmenys.

Giliai įkvėpiau lyg skęsčiau, ir pašokau, pamaniau, jog  į mane tėškėsi banga ir tuoj pasiglemš po vandeniu, tačiau tai buvo ne jūra. Buvau jau ne vienas. Žinoma, iškart pasijaučiau saugiau, tačiau kažkas neleido visiškai patikėti, jog tuoj suprasiu, kas čia darosi. Prieš mane stovėjo vyras, na bent taip maniau. Norėjau daug paklausti, tačiau nieko neišspaudžiau, tik spoksojau. Apstulbau dėl apdarų, jis atrodė kaip personažas iš pasakų knygų. Apsiaustas siekė kulnus, po apačia rudos kelnės, bet tikrai ne šių laikų siuvimo. Į jas sukišti balti marškiniai su liemene ant viršaus. Matyti, jog drabužiai nekeisti jau kuris laikas; apiplyšę ir su dėmėmis. Suspindus saulėje pastebėjau prikabintą pailgą siaurą odinį maišelį su spindinčiais akmenukais ant viršaus. Vyras laikė ant jo ranką, atmetęs apsiaustą atgal, taip pat pro skrybėlės apačią, įdėmiai spoksojo.  Pamaniau, jog čia kažkoks pokštas, tikriausiai Hario Poterio gerbėjai ar šiaip keistuoliai. Neatrodė labai draugiški, bet vis vien galvojau, jog yra galimybė sulaukti pagalbos. Na, kuo ilgiau tylėsiu, tuo ilgiau būsiu šitoj nežinioj.

—Atsiprašau,  pone, gal galiu paklausti, kur aš esu?

Rodos mandagiai pasakiau, tačiau susilaukiau, tik spyrio į šonkaulius. Kurį laiką net negalėjau įkvėpti; tik raičiausi, kol bent kiek aprimo.

Visgi kartais nuojauta neapgauna, nėra čia jokių gerų norų. Pasitraukus tam vyrui, nutariau bėgti. Jie ten kažko smarkiai šnekučiavosi, regis mušeika gavo pylos, bet tikrai nesiruošiau likti ir klausytis, o tuo labiau sulaukti antro karto. Nors skaudėjo, tačiau atsikėliau ant keturių, svirduliavau, bet atsitiesiau ir dūmiau tarp medžių. Kuris laikas jie dar nesuuodė, kad dingau, tačiau nebuvo kada sustoti. Nežinojau kur jie, o tuo labiau, kur aš pasislėpčiau, jei vytųsi. Aplink medžiai buvo plonyčiai ir reti, toliau lyg ir matėsi tankmė, bet iki jos dar geras kelio gabalas. Ir dar, jie trys, o aš, na kaip aš, nekokia situacija. Bent tiek, kad kaip sakoma — neaprėpiam iškart kelių skaudamų vietų, todėl dabar deganti krūtinė nustelbė senuosius sumušimus. Besibaigiant miškeliui buvau tikras, jog pasislėpsiu tankmėje, bet vos tik spėjau apsidžiaugti ir plojausi į iš niekur išdygusį medį. Čia jau buvo tikrai kažkas keisto, juk aiškiai mačiau, kad ten nieko nebuvo prieš man lendant tarp tų dviejų jaunų medelių… Ar jau visai susisuko? Smūgis buvo stiprus, turėjau palaukti, kol vaizdas vėl bus įprastas, nes sunku pasirinkti teisingą kelią, kai jo variantų tiek daug. Bet nespėjau, mane čiupo už pakarpos ir vėl paguldė. Prie pat veido pamačiau merginą, gal moterį, bet tikrai ne vyrą, jaučiau jos ilgus plaukus ties savo pečiais. Tikriausiai patikrino ar aš dar gyvas.

— Vesk jį čia, kol dar neužmušei! — riktelėjo balsas iš toliau.

Mergina kažką suburbėjo, tuoj čiupo už marškinėlių ir tempė mišku, šliaužiau kaip mėsos gabalas. Kliuvau už šaknų, painiojausi į samanas, nors ir nebuvau labai sunkus, tačiau tai turėjo būti nelengva. O merginai atrodė nėra jokio vargo, ji buvo tikrai stipri. Nebandžiau priešintis, nemačiau jokios galimybės pasprukti, todėl tiesiog leidausi tempiamas. Ir tik po gero kelio gabalo supratau, kad ši mergina, tai mano matytas vyras! Tikriausiai prieš saulę gerai neįžiūrėjau! Nenuostabu, kad gavau spyrį! Bet vis tiek, kam taip su nepažįstamu… Čia jau panašėjo į pagrobimą, o ne kerštą už įžeidimą. Patį keisčiausią pagrobimą!

Pasirodo ne taip jau ir toli nubėgau nuo pradinės vietos. Dabar kai apsidairiau pamačiau, kad čia tikrai gražu. Jūra matėsi už kokių 150 metrų, tokia skaisčiais mėlyna ir nerami. Žiūrint į tolį susiliejo su dangumi, tik paukščiai atskyrė ribą tarp jų. Krantas iki pat jos nusėtas akmenimis, toliau lyg ir kriauklėmis. Kiek užmatė akis miškas taip pat ėjo palei visą jūrą, iš viršaus turėtų matytis lyg dvi ją supančios juostos – žalia ir pilka. Žvalgantis kartu girdėjau ir besišnekant savo “grobikus“:

—Negi negalėjai paprasčiausiai apraizgyti kojų ar bent mažą medelį iškviesti! O dabar? Vos jo neužmušei! Tas medis buvo kokių trijų pėdų pločio! —rėkė ūsočius. — Medeina, klausyk, negi nesupranti kaip viskas rizikinga? — draugiškai uždėjo ranką ant peties, tačiau ši nusisuko.

 —Na, kas buvo tas. Apie šiuos įvykius niekam nesakysim, supratot? — įsiterpė kitas. — Ir kad daugiau tai nepasikartotų. Aišku?

 — Taip. — tyliai atsiliepė Medeina.

Moteris greitai išnyko miškelyje, atrodė, kad patys medžiai ją paslėpė nuo visų šitų kalbų ir akių. Dabar jau tikrai viskas pasirodė per daug neįtikėtina.

— Tai merginai reikia nurimti.  ūsočius pakratė galvą sekdamas ją akimis.

—O tu ar rastum ramybę po to, ką ji patyrė? Nemanau. Vakarop išvykstam, nėra ko delsia.

Tai pasakęs vyras piktai dėbtelėjo į mano pusę ir tuoj pat nuėjo moters pėdsakais. Tik dabar pamačiau, kad jis be vienos akies; toje vietoje tik keistai užlopyta skylė. Nukratė šiurpas nuo tokio vaizdo, todėl nusisukau vėl į jūrą. Likau tik aš, jūra ir ūsočius. Galbūt iš jo vienintelio nejaučiau pavojaus, net ir dabar, kai jis prisėdo prie manęs. Nors jei ir būčiau bijojęs nieko nepadaryčiau; jie surišo man rankas taip, kad negalėjau pajudėti, o tik raitytis nuvirtęs ant šono.

—Jaunimas… —atsiduso ūsočius, —karšti kaip angliukai, nesupranta kuo rizikuojam, o belieka tik pristatyti vaikėzą… Kodėl kalbėjo pats sau ar su angliukais, kuriuos krapštinėjo lazdele.

Dabar buvo puiki proga paklausinėti:

—Atsiprašau, pone, kam aš jums reikalingas? Tikriausiai jūs kažką sumaišėt, aš nei jūsų, nei šio krašto nepažįstu… Tuo labiau neturiu ko duoda, aš net nežinau kur mano batai. Atsiradau čia taip kaip dabar esu. — ir tikrai nemelavau, bet atrodė, kad vis tiek nepatikėjo.

— Ach, dar nežinai, bet greit sužinosi… — karčiai nusijuokė — Tu, mūsų raktas! Nieko, greit suprasi ir pajausi, kas čia dedasi. Pamatysi, koks svarbus esi!

— Juk aš nieko jums nepadariau! Ką jūs čia kalbat! Aš tikriausiai iš kitos žemės pusės nei ši sala! To neįmanoma paaiškinti jokia logika! Kas čia per prakeiktas sapnas? — tikrai maniau, kad mane kvailina.

—  Sapnai greitai pasimiršta, tačiau tai, kas užrašoma išlieka ilgam. O mes čia kuriam savas istorijas, sudalyvausi ir tu. Įsidėmėk, šią istoriją užbaigsim greitai, tavo dėka. Daugiau jokių karų, jokių žudynių, jokios neapykantos. Viskas kaip seniau. Pagaliau. — atsiduso ir išsišiepė.

— Ką jūs čia kalbat! Ką aš užbaigsiu, jei nieko nepradėjau? Ir kaip aš galėjau ką nors jums padaryti?

— Neapsimetinėk, niekše!— už nugaros išdygo antrasis vyras ir sulaukiau smūgio.

Atsigavau jau sutemus. Galvoje dūzgė visas avilys, nesugebėjau surinkti minčių, viskas maišėsi. Jei dar keli tokie smūgiai nežinau ar galva atlaikys, pirma medis, dabar šitai. Ji juk ne geležinė! Norėjosi ir verkti, ir juos užmušti.

—Kelkis vaikėze, einam.

—Įdomu kaip, kai surišę laikot! — nebelaikiau pykčio. Bet tai pasakęs pajaučiau kaip virvės atsilaisvino. Norėjau bėgti, tačiau kojos buvo nutirpę ir tik tėškiausi visu kūnu ant akmenų. Išsigandau to, kas už manęs, tačiau ten nieko nebuvo. Kas tuomet atrišo virves, jei jie visi trys priešais mane? Vėl kažkokia magija. Reiktų jau kaip ir priprasti…

— Ar tikrai? – juokėsi vienaakis.

— Labai juokinga! Labai! Prakeiktieji! — žinojau, kad tik visa gerkle stūgauti ir tegaliu, vis vien jiems nepasipriešinsiu, juk ne mano galioje, nesvarbu sapnas čia ar ne…  Ir tuomet supratau, kad viskas čia labai svarbu! Juk jei tai mano sapnas, aš galiu jame daryti ką noriu, tik reikia labai panorėti! Senas triukas! Bent jau dažnai suveikdavo!

Ėjome palei jūrą, tik jaučiant kitą prieš save, jokių šviesų, reikėjo suprasti, kad jie nenori būti pamatyti. Kartais pirmasis vis sustodavo, lyg tai tai buvo ūsočius, negalėjau įžiūrėti. Tuomet už jo piktasis, o man iš paskos mergina. Taip ir pėdinom vorele vis kažko paklausydami. Kadangi ėjom palei jūra, lengvai galėjau užsimerkti, vis vien kelias buvo tiesus. Tai gera proga pažiūrėti ar aš tikrai toks bejėgis. Norėjau persikelti į savo namus, nesvarbu sapnas ar ne, bet toliau nuo šito košmaro su keistais tipais. Dariau kaip seniau, tačiau plykstelėjo ryški šviesa ir turėjau atsimerkti.

—Labai gudru, tačiau neišdegs.— man pašonėj stovėjo mergina.— Negalvok, kad mes tam nepasiruošėm. Apsaugos burtai neleidžia tavo minčių toliau nei virš galvos, todėl tu čia bejėgis. O dabar marš pirmyn. — stumtelėjo mane į priekį ir trenkiausi į vienaakį.

—Man reikia į tualetą. — greitai sumečiau kaip bent kiek paeiti į šalį.

—Nemeluok, mes čia tokių dalykų nedarom. O jei ir toliau pasitrauksi, vis vien nepavyks iš čia pasprukti, todėl judėk.

— Medeina, šviesą! — riktelėjo ūsočius.

Su tais žodžiais pasigirdo didelis triukšmas ir šviesos, daug šviesų. Mane kažkas čiupo už rankos ir tempė miško link. Tačiau buvo neįmanoma ką nors matyti, dėl to nesupratau, kuris tai buvo, bet ir neketinau įsitikinti. Išsiplėšiau iš gniaužtų ir skuodžiau aklai palei jūra, kelias be kliūčių, todėl bėgau kaip tik galėjau.

Kai maniau, jog esu pakankamai toli sustojau, nors ir pavargęs, bet jaučiausi geriau. Dar kartą pamėginau persikelti namo, bet vėl nieko. Pasirodė, jog kažkur toli suspindo šviesa, prisiminęs užkalbėjimą ar kaip ten pavadinsi, viską baigiau. Jei išsiduosiu vėl viskas bus nuo pradžių, to tai tikrai nenoriu. Kad ir kaip bebūtų, rizikuot neverta. Sulauksiu naujos dienos ir sugalvosiu kaip iš čia ištrūkti. Vienaip ar kitaip sugebėsiu. Pažadu sau.

Pramerkęs akis tikėjausi išvysti savo kambarį, tačiau deja, vienintelis vaizdas, kurį mačiau, buvo medžio lapija. Vakar pasitraukiau labiau link miško ir atsirėmęs į medį susiriečiau, kad nekrisčiau į akis. Tirtėjau kaip lapas, drabužiai prisigėrė žemės drėgmės. Sukišau rankas po marškinėliais, bet užčiuopęs randus greit atsisakiau šios minties, neturiu kada alpti. Todėl kad sušilčiau traukiau toliau. Pasirinkau miško keliuką, kad nesusikirstų mano maršrutas su “gelbėtojais“. Jei tas ūsočius sakė tiesą, tai manęs nelaukia nieko gero jų kelionės pabaigoje. Kad ir kaip pergalvojau jo sakinius niekaip nesupratau kuo aš čia dėtas. Kuo jiems geriau pasidarys, jei mane pribaigs? Koks tikslas? Ir kas čia per vieta? Ką aš tuomet čia veikiu jei nieko dėtas? Ir kas per sapnai trunka taip ilgai! Tai aiškiai nėra realybė! Gal aš narkotikų vartojau? Gal vaistų gėriau? Ne, aš nesergu jau senai! Aš išvis nesergu! Tai kas su manim negerai? Negi išprotėjau? Bet ar skausmas jaučiamas per haliucinacijas? Bet ar išvis galima suvokt, kad išprotėjai? Po velnių! Ėjau ieškodamas racionalaus paaiškinimo, tačiau niekas neatėjo į galvą.

Nusilaužiau storą šaką tam atvejui, jei kas pultų ir tęsiau savo beprasmę kelionę, nes kaip nieko taip nieko. Mintyse jau net norėjau, kad kas iššoktų iš krūmų, nesvarbu kas! Bet aplink tik tie patys ploni medžiai ir krūmai, visur žalia, žalia. Kai kur ant krūmų augo uogos, tačiau neturėjau jokio noro valgyti. Juk turėjo čia kur nors būti dar bent vienas žmogus ar koks padaras nesikėsinantis manęs surišti ir vestis nežinia kur!

Vakarop perėjau į tankesnį mišką, ten buvo tamsiau ir niūriau nei jaunajam miškelyje. Pasirodė keistai tylu, todėl tik stipriau suspaudžiau lazdą ir skyniausi kelią pirmyn, buvo sunkiau nei anksčiau. O ir randai lyg liepsnojo. Kartkartėm turėjau sustoti.

Per vieną iš sustojimų pamačiau kyšančią aukštą medinę tvorą, pagaliau žmonės! Nieko nebelaukiau ir nulėkiau link jos. Vartai atrodė kaip ir pas mus, mediniai, aukšti, su skląsčiu iš vidaus. Daužiau kumščiais kol kažkas atsiliepė, girdėjau kaip atidaroma iš vidaus.

—Atsiprašau, gal galit padėti, aš pasiklydau.

Į mane piktai žiūrėjo vyrukas, o už jo stypsojo į krūvelę susispietę vaikai. Jie nedrąsiai pro sargo kojas vėpsojo į mane. Turėjau atrodyti šiurpiai, po pastarojo tempimo per mišką buvau purvinas nuo galvos iki kojų, susivėlęs ir visas šlapias po nakties. Jie neilgai trukus nuskuodė tolyn, daugiau nieko nemačiau, nes tarpelis buvo nedidelis. Be jokių kalbų, tačiau mane įsileido. Už nugaros laikiau sugniaužęs lazdą jei kas nors pakryptų ne į gerąją pusę, tačiau jos neprireikė. Beeinant pro vartus ją išvis numečiau, tikėjausi nepasigailėsiu.

Viduje buvo gražu, o plotas daug didesnis nei atrodė iš lauko. Galėjai pamanyti, kad čia telpa tik vienas namukas, nes ta tvora nebuvo ilgesnė nei aplink jį, tačiau viduje buvo visas miestelis! Daug namukų, šuliniai, arkliai. Keista, tačiau jokių daržų ar kur nors padėto maisto. Tikriausiai čia niekas ir nevalgo. Tai žinoma, jei į tualetą nereikia, tai kam čia dar maistą naudot. Gudru.

Paskui vyruką sekiau iki vieno iš didžiausių namų, ten verandoje sėdėjo senyvas vyriškis. Galėjau palyginti jį su Dumbldoru iš Hario Poterio. Apvalūs akiniai, ilga žila barzda ir plaukai, smaili kepurė, tuomet šis skaitė vaikams, bet nesupratau nė žodžio.

Jis net nepakėlęs akių tarė:

— O, mūsų jaunasis kūrėjas. — nusijuokė — Vaikai, šiandien viskas. — paglostė galvą mažiausiam ir šis nukūrė per pievą tolyn, paskui jį kiti. Neatrodė patenkinti, nes matyt skaitymas jiems labai patiko.

—Atleiskit, pone, nesupratau. — pagalvojau, jog ir vėl su kažkuo maišo, kiek gi galima! Bet dabar jau turėjau sužinoti viską.

—Mes tavęs ieškojom, bet, kaip sužinojom po susidūrimo su Medvilu, tu pasprukai. Na, smagu matyti, kad jie tavęs vėl nepačiupo. Tiesa, neaišku ar jie dar kažkur bastosi, ar jau baigia dienas. Kova išties buvo arši, turėjom atsitraukti nesužinoję, kaip baigėsi kitiems. Turime nemažai sužeistųjų. – Senukas surimtėjo.

—Ar tai jūs buvot prie jūros, kai pasigirdo sprogimas, šviesos?

—Taip, tavo laimei pamatėm blyksnį ir nustatėm kryptį.

— Tikriausiai ačiū. — Bandžiau nusišypsoti, tačiau kaip tik randai lyg suliepsnojo ir aš tik perkreipiau veidą.

—  Negi tave jau pažymėjo? — pribėgo prie manęs greičiau nei jam derėjo pagal amžių, trys mus skyrę laipteliai buvo įveikti vienu šuoliu. Kilstelėjo mano marškinius ir suaikčiojo. — Tau reik skubiai pas gydytoją. Tie prakeikti fanatikai!

—Su šiomis žymėmis jau nubudau, nežinau iš kur jos atsirado. Tiesą pasakius nieko nežinau. Nesuprantu kas čia vyksta, pone.

—Greit suprasi, bet pirmiau pasirūpinkim skausmais. — Su sargu paėmė už parankių ir nuvedė į patalpą, kuri buvo panašesnė į biblioteką. Parodė gultis, o pats kažką pasakęs sargui prisėdo netoli, likom dviese.

— Tie, kurie tave surado pirmieji, yra mūsų kraštiečiai, tačiau buvom priversti juos išvaryti. Nes po vienos žvalgybos miške viskas pasikeitė. Ten tyko daug pavojų, vienas iš didžiausių – juodoji magija. Tu jos nematai, neužuodi ar negirdi, jei išeini neapsisaugojęs – vargu ar sugrįši toks pat. Medvilo dukra, Medeina, dar visai jauna, jai visad su burtais sunkiau sekėsi, tačiau ji to nepaisė ir veržėsi lauk už šių sienų, todėl kartą prasmuko su mūsų sargais. Pasigedom jos, siuntėm saviškius į paiešką, patys ėjom, tačiau ilgą laiką nieko. Po kelių savaičių suradom pasikeitusią, iš žvalaus vaiko tebuvo niūrus ir užsidaręs. Juk suprantama, vienai būti tamsiame miške, toli nuo savų neturėjo būti lengva, todėl vis galvojom, kad viskas tik laikina. Tačiau prasidėjo keisčiausi dalykai, tokie kaip namelių griuvimai, gaisrai, naktimis labai garsiai traškėdavo sienos, kiti prisiekinėjo, kad matė kaip jos traukiasi. Visų akys krypo į Medeiną, kaltino ją, o vieną kartą ji buvo pripažinta kalta. Turime liudininką, kuris matė kaip ji suliepsnojo, tiesiogine prasme, ir uždegė savus namus bestovėdama verandoje, vėliau įėjo į vidų. Viskas sudegė iki pamatų, kartu jos mama. Medvilis tuomet ėjo sargybą, todėl kaip ir ji pati liko sveikas. Tiesa, kad ji pati liko sveika buvo kažkas neįtikėtino. Sielvartas sukrėtė visus, jos mama buvo puiki moteris, bet su sielvartu kartu sekė ir baimė, todėl aukščiausi nubalsavo ją išsiųsti už sienos. Neturėjom kito pasirinkimo… Kartu su ja išėjo ir Medvilas, ji buvo viskas, kas jam liko. O dėl to trečiojo, net nenumanau kas jis, gal koks senai ištremtas.

—Atsiprašau, bet kuo aš čia dėtas?

— Uoj taip,  kadangi negalim paaiškinti tos  juodosios magijos atsiradimo šaknų ir nežinom, kaip su ja kovoti, sklando tik legendos. Niekad neturėjom galimybės išmėginti priemonių prieš ją, nes kaip kalba žmonės — tam reikalingas kažkas ne iš šios žemės. Matai tą bokštą, — parodė pro langą — o ant jo rusenančią mažą liepsnelę? Ji mums praneša apie svetimšalius, neilgai jie tepasilieka pas mus, nes sapnai ilgai nesitęsia, tačiau ji dega jau antra diena, todėl tai neįprasta. Susirinkus aukščiausiems nutarėm, kad būtent tavęs jie ir ieškos, o labiausiai bijojom, kad jau surado. Jie nepasigaili nieko, netekom daug į žvalgybą išėjusių žmonių, jie medžioja aklai tikėdami, kad viskas vėl bus kaip seniau.

— Tai jie galvojo, jog su mano mirtimi ta mergina išsilaisvins nuo tos magijos? Bet kam tada tie randai, juk galėjo mane jau senai pribaigti, tikriausiai ilgą laiką gulėjau be sąmonės, kai čia atsiradau.

— Taip, Medvilas, padarys viską, kad tik susigrąžintų dukrą, nes žmonos jau nebegali. Jie taip tave pažymėjo, kaip ir kitus.

—  Pažymėjo kam? Ar jie kokie iškrypę kankintojai? Bet aš nieko nejaučiau, tai kokia jiems iš to nauda?

—  Tam, kad surastų. Bet nebijok, tu čia saugus. O dabar tegu tave apžiūri mūsų daktaras. Pailsėk, ryt suprasi daugiau.

Skausmai buvo nepakeliami, tačiau noras sužinoti dar didesnis. Žinojimas, kad turėjau būti atpirkimo ožiu, nebuvo pats maloniausias, tačiau dabar buvau saugus. Šie žmonės man padės. Įsitaisiau šiltai, nežinau, ką tas daktaras man padarė, tačiau randai degė mažiau, o ir užpildė lengvumo jausmas, todėl užsimerkiau ir pasidaviau nuovargiui.

Nesupratau, ar per miegus girdžiu balsus, ar tikrai kažkas buvo aplink mane. Man bundant jie garsėjo, atsipeikėjau apsuptas miestelėnų. Greit visi miegai išsilakstė, kai supratau, jos aš pririštas vidury aikštės prie vienos iš bokšto kojų. Va ką žmogau reiškia pasitikėti kitais! Visi kažką tarpusavyje kalbėjosi, tačiau nieko nesupratau. Bandžiau išsilaisvinti, bet kojų ir rankų virvės buvo stiprios, skaudėjo judant. Negana to, randai degte degė. Niekur nemačiau gerojo senuko, jis tikriausiai nežino ką jie su manim daro. Jis man padėtų! Šaukiau pagalbos, tačiau veltui. Buvau prieš pat vartus ir mačiau kaip jie atsidarė, bet žmonės užstojo, kas pro juos įėjo. Ilgai laukti nereikėjo, minia prasiskyrė ir pamačiau savo pirmuosius grobikus. Sukasti dantys atrodė, kad išbyrės dėl užėjusio dar stipresnio skausmo, neturėjau sau vietos, norėjau, kad kas nors mane užmuštų. Tai buvo nepakeliama. Jausmas toks lyg kas liestų įkaitinta iki raudonumo geležį. Verkiau, draskiausi ir šaukiau. Kitiems atrodė, kad yra nė motais, jie tik stovėjo nunarinę galvas. Jei dar bent kiek būčiau nebeatlaikęs… Viską nutraukė senukas. Prakaitas sruvo visu kūnu, per švokštimą pats nesupratau ką sakau, tik girdėjau širdies tvinksnius.  Bandžiau paaiškinti, kad tai jie, jie mane sugavo ir laikė, tačiau gavosi tik neaiškūs garsai. Kabojau kaip senas skuduras ant tų virvių ir švilpiau kaip senas garvežys. Jaučiau kaip temsta sąmonė, norėjau tam pasiduoti, tačiau vėl vandens šliukštelėjimas prabudino. Prieš mane stovėjo senolis.

— Na jau, kaip gi čia dabar pražiopsosi svarbiausią savo dalį. — juokėsi senolis. Nebus jokio malonumo, argi ne?— atsisuko į žmones, tačiau niekas nepritarė, tik susigūžė. —Juk būsi tokio svarbaus dalyko įgyvendintojas! Šitiek laukiau!

— Susitarimas yra susitarimas,  neskubėk. —  pasakė ūsočius, — Tau vaikėzas, o mums laisvė!

— Bet jūs jo neišpildėt. Jis pas mus pats atėjo, neatvedėt kaip pažadėjot. — ramiai kalbėjo senolis. — Neprivalom jums nieko duoti. Susitarimas negalioja.

— Jei ne jūsų kariai viskas būtų buvę laiku! Jų užpuolimas mus tik sugaišino, o ir vaikį pametėm!  —pykčiu tiesiog virė vienaakis.— Tu suktas, senas, lapine! Viską jau nuo pat pradžių suplanavai! Ta tremtis, Medeinos užkerėjimas, viskas suplanuota, kad tik gautum galios! Tačiau kam tą vaikį kankinai? Matėm jo randus, juk tau tereikia jo dalyvavimo kaip sakei, kam jį skriausti?

— Tokiems dalykams vien dalyvavimo neužtenka, juodoji magija reikalauja aukos. Iš pradžių jai pasižadi, vėliau ištęsi pažadą. —senolis akimirksniu pasikeitė. — Ne tokiems kvailiams kaip jūs suprasti, tai didi galia, kurią ne betkuris gali turėti! Viskas vardan tikslo! Vardan saugios ateities ir tautų suvienijimo, kurias aš valdysiu! O jūs man nebereikalingi! Nebūčiau radęs geresnės priežasties jus pražudyti nei susitarimo nevykdymas, bet kadangi viską perpratot sunaikinsiu kaip nepritariančius!

Sunkiai supratau, kas čia vyksta. Visi, kuriuos laikiau vienokiais dabar parodė savo tikruosius veidus. Bijojau kada pasibaigs kalbos, juk aš buvau ginklas, kuriuo norėjo pasinaudoti ir vieni, ir kiti. Tačiau tik kabėjau niekaip nesugebėdamas pasijudinti ir klausiausi laukdamas nuosprendžio.

— Tam mus ir atviliojai čia, pasinaudojai kaip priedanga… Žinojai, kad šis laukinis jaučia skausmą ir juo seka, todėl sekėm vaikio pėdom tik su maža paklaida, o kai išgirdę medžio raudas ir skundą buvom tikri kur jis pakliuvom tiesiai mirties nuosprendžiui. Juk Medeina po tos nakties skaito medžius kaip knygas! Tu, prakeiktasis, viskas tik dėl dingsties! Pražudei mano žmoną dėl savo nesveikų planų, pavertei mano vaiką pajuokos ir neapykantos objektu! – ūsočius spaudė kumsčius tol, kol per krumplius tekėjo kraujas.

Visą tą laiką žmonės atrodė nustebę, tik sargas stovėjo su pašaipia šypsenėle. Aiškiai nesugebėjau mąstyti, tačiau supratau viena – ar taip, ar taip, geruoju nesibaigs.

O tą laiką Medeina stovėjo keistai ramiai, nepaisant abiejų vyrų besiveržiančio pykčio. Nunarinusi galvą įdėmiai žiūrėjo į senolį, nuo jos jaučiau besimaišantį skausmą, neapykantą ir didelę jėgą. Nujaučiau, kad ji pratrūks, kartu to ir bijojau. Jei jau viskas taip pasibaigs, tai norėjau, kad jie žinotų, jog gailiuosi, kad juos laikiau tokiais baisiais žmonėmis. Būtų šaunu baigti dienas švaria sąžine. Nustebau, kad paskutinė mintis buvo tokia, o ne apie namus. Tikriausiai nieko ten nepalikau brangaus…

Nepraėjus nė kelioms minutėms po mano apgailestavimų, Medeina suliepsnojo, pasigirdo garsus traškesys ir bokštas lyg gyvas išsitraukė kojas iš žemės. Pakilo ta, ant kurios buvau pririštas aš ir nuslydau žemyn. Rodos niekas nepamatė, nes žmonės išsilakstė, o likusiųjų akys nukrypo į merginą. Tik  ūsočius ir vienaakis buvo užsiėmę sargu.

— Rodos susidorojau su tavo burtais, niekad nebuvau tokia silpna kokią manei mane esant. Juk pats išleidai už vartų, tu mane sustiprinai. Tikriausiai nemanei, kad perprasiu, jog tas maišelis man dums protą ir toliau, —stvėrė jį nuo diržo ir metė jam po kojom —bet klydai ir vėl. O dabar atsiimsi už viską! — merginos balsas sugriaudėjo grėsmingai, kūnu perbėgo šiurpuliukai.

Senolio veido gerai nemačiau, tačiau ten turėjo atsispindėti baimė. Tokia baimė, kokią jaučia žmogus, susidūręs su neišvengiamu.

Nutilus kalboms plykstelėjo ryški šviesa ir stiprus karštis, kuris paskandino visą miestelį.

*****

Išgirdau kažką sakant:

—Viskas gerai, nurimk, tu saugus. Ša, vaikine, nerėk!

Jaučiau ranką ant peties ir kaip ji mane laiko. Išgirdau riksmą ir supratau, kad tai mano balsas. Pramerkus akis pamačiau prie manęs pasilenkusį Pyterį, mano vienintelį draugą. Gulėjau ant pilvo, tai buvo ligoninės palata. Pakreipiau galvą, man iš dešinės stovėjo sesutė ir daktaras. Tai buvo jie!  Medeina ir vienaakis! Viskas iškilo prieš akis ir vėl ėmiau šaukti. Dabar jau mane prilaikė visi.

— Nurimk, kuo daugiau judėsi tuo labiau skaudės. Ir taip atsipirkai sunkiais sužeidimais! Na gi, nesimuistyk! Ir nesivartyk, negulk ant nugaros, skaudės! Džošai!

— Prašau nurimti, kitaip suleisime raminamųjų! – seselės tonas buvo įsakmus ir kartu palydėtas stipraus rankos suspaudimo.

—  Nereikia jokių raminamųjų, ir taip jau kiek laiko pragulėjo. Geriau atneškit vandens. — laikydamas mane pasakė Pyteris.

Jis pataikė kaip pirštu į akį, burna degte degė nuo šaukimo.

— Tikriausiai tik susapnavai kokį blogą sapną. — plekšnodamas per ranką ramino — Jau viskas baigėsi.

— Taip, tikriausiai blogą. Labai blogą… — sugurguliavau.

Istorijos kūrėja- GUDĖJA

Pavadinimas- MAGNOLIJA

 

1 skyrius

Aukcionas Margumyno turguje
Vėl esu Margumynų turguje be palydos. Pažįstami pagalvotų, kad maištauju prieš tėvą, bet jie klystų kaip visada. Šiandien po turgų plevena cinamono aromatas. Pilni prekystaliai įvairių stiklainių, grafinų, keistų formų buteliukų ir dar keistesnių turinių. Vieni indai pagaminti iš kalnų krištolo, rožinio kvarco, išgaubtos formos , ištapyti, išmarginti gėlių motyvais., palietus nuogomis rankomis , indas sudužtų į tūkstančius mažų, smulkių, gabaliukų, o turinys buteliuke virstų mėlyna migla ir tave užmigdytų amžinu miegu.

Taip pat ant stalų galima buvo išvysti perrištus raudonu kaspinu vyniojamojo popieriaus paketėlius. Juose galbūt gėlių sėklos arba svogūnėliai, kurie trokšta vieną gražią dieną išsisiveržti iš tų kalėjimų ir pražysti nuostabiomis spalvomis ir džiuginti žmonių akis. O aš trokštu vieną dieną pabėgti nuo tėvo, ponių šilkinėmis suknelėmis, nuo gyvenimo rutinos.

Už trijų pardavėjų laikrodininkas pro didinamąjį stiklą tyrinėja laikrodžius ir klausosi ką šalimais kalba laikrodžių pardavėjas su pirkėjais. Tikriausiai galvojo, kad pardavėjas atsigimęs melagis, nuo kada laikrodis gali kalbėti ? Tik kvailiai tuo patikėtų.

Prabėgus turgaus raudonąją aikštę, atsirandu ponios Suzanos parduotuvėje, kurioje renkasi lošikai, kurie turi pinigų ir proto.

-Labas rytas, panele Trevilian, mes jūsų kaip tik laukėme.

Aplinka nebuvo priimtina mano luomui: kėdės atstojo medinės , sukaltos dėžės, stalas išklibęs, be vienos kojos, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir drėgmės. Šioje aplinkoje naujas daiktas buvo iš Tiulių popieriaus pagamintos lošimo kortos.

-Labas rytas, – sumurmėjau lošikams.

Tėvas net neįtarė, kad lankausi lošimo namuose. Čia buvo to gryno neužteršto oro nuo  aristokratų kaip mano tėvo dvare arba pažįstamų namuose. Negalėjau pakęsti ponių tauškalų apie  vedybas, elito gyvenimą, vergų aukcionus. Atsikėlus su tėvu į Magnolijų dvarą, praradau norą gyventi džiaugtis gyvenimų, gamtą, gyvūnais. Aš dusau nuo to, kas mane supo. Negalėjau priprasti, kad tėvas turi 32 vergus, kas jie man gamina valgį, šūkuoja plaukus, skalbia drabužius, tvarko ūkį, sodą, dvaro aplinką ir daug kitų darbų atlieka. Ir jiems net 2 valonų nesumokės už darbą. Jie gali gauti  nuo šeimininko tik rykščių, žaizdų, sulaužytų kaulų bei skausmingą mirtį. Norėdama išlikti šiame žiauriame pasaulyje, turėjau jausmus užrakinti dėžutėje, o raktą išmesti į nežinią. Nuo to laiko tapau bejausme moterimi, neturinčia širdies (taip aš maniau iki šiol).

Lošti kortomis turėjau įgimta talentą. Su savo luomų kortuoti būdavo labai neįdomu, nuobodu, nes jie žaidė pagal taisykles, o čia taisyklių nieks nesilaikė, kiekvienas lošė pagal savo.

-Paskutinis metimas. Meskite likusias kortas ant stalo, mano mielieji,- pasakė ponia Suzana, kuri pati kortomis nežaidė, bet stebėjo žaidimo eigą.

-Trys valetai,- išdidžiai pasakė vyras rūkantis pypkę ant dėžės ir žiūrintis į  duris.

-Trys damos,- sumurmėjo moteris, kuri už mane atrodė vyresnė.

-2 juodi karaliai, širdžių tūzas,- lyg nusikaltęs pasakė jaunuolis purvinais marškiniais.

-Trys tūzai,- bejausmiu veidu tariau lošėjams.

-Laiminga tau diena, panele Trevilian, tu turi tam talentą. Maloniai kitą kartą tave lauksime,- iškilmingai pasakė ponia Suzana.

-Gyvenimas- tai lošimas,- ištariau parduotuvės šeimininkei.

-Jei gyvenimas- tai lošimas, ką tada galvojate apie meilę ? Ką apie ją galite pasakyti ? – svajingai prabilo jaunuolis.

-Meilė- tai žodis, kuris man nieko nereiškia.

-Kas jūs panele įskaudino? Pasakykite prašau, aš jį užmušiu dėl jūsų, kad tik jūsų veide būtų šypsena, kad akys spindėtų kaip žvaigždės naktį.

-Ačiū už rūpestį, bet man iš jūsų nieko nereikia. Mane įskaudino ne vyras, o gyvenimas.

Praleisto pusvalandžio su lošėjais, turguje lėtai pradėjo pilnėti, atsirado mažų vaikų su auklėmis, panelių su palydovėmis, jaunuolių su žirgais, o prie vienos krautuvės stoviniavo Joana lyg kažko laukdama, ieškodama. Ji buvo vienintelė mano draugė, kuri mane suprasdavo, nes ji privalėjo mane suprasti, tokia jos užduotis, užimti mane, išblaškyti, kompaniją palaikyti dvare.

-Joana,- sušukau per visą turgų.

Žmonės kreivai į mane pasižiūrėjo, bet aš į tai dėmesio nekreipiau, aš pono Treviliano dukra, aš turiu tam tikrų teisių nei tie žmonės turguje. Ponas Trevilianas yra generolas . Jis valdo visą kariuomenę šiame mieste.

-Panele Trevilian,- greitai pasakė ji,- prašau padėkite išsirinkti auskarus,- pirštu rodydama į raudono stiklo auskarus su juodais lašeliais,- Jie labai gražūs, bet ar tiks man prie veido ?

-Jei prie veido netiks. Tiks tada prie tavo raudonos suknelės.

-Ak, panele, ką aš be jūsų daryčiau.

-Toliau gyventum,- iškošiau pro dantis

Nemėgstu žmonių, kurie man meilinasi, bando pritapti prie manęs, kopijuoja mane: mano išvaizdą, elgesį, manieras.

-Kiek jie kainuoja,- paklausė Joana pardavėjos.

-5 raktinai.

-5 raktinai už stiklą ?- pakėlusi vieną antakį kreipiausi į pardavėją.

-Čia ne stiklas, panele, čia rubinas su juodaisiais perlais.

-Čia stiklas,- atsakiau poniai

-Rubinas ir yra stiklas, bet jei jūs manote kitaip. Tada pasiimkite juos panele,- sušnabždėjo moteris,-  man labai gėda dėl savo elgesio, bet aš turiu pamaitinti savo vaikus.

-Aišku. Paimk šiuos pinigus iš manęs. Dėl gero tikslo,- tariau tyliai pardavėjai ir padaviau 15 raktinus.

Už 15 raktinų šeima galės prasimaitinti 2 mėnesius be vargo, o tuos, kuriuos uždirbo turguje paslėpti puodynėje.

-Oi atsiprašau čia tikrai yra rubinai ir juodieji perlais. Atsiprašau dėl savo žioplumo,- garsiai tariau, kad aplinkiniai išgirtų ir nesmerktų pardavėjos.

-Ačiū, Dievui, kad čia tikri rubino ir perlo auskarai. Pardavėja imkite pinigus už auskarus,- sučiulbėjo Joana.

-Linkiu, kad ilgai jums jie tarnautų, ir sėkmę ir laimę atneštų,- pasakė moteris.

Aplinkiniai žmonės jau buvo nusisukę nuo pardavėjos- apgavikės. Nuėjus kelis žingsnius nuo tos ponios Joana paklausė:

-Jie netikri taip ?

-Taip. Jie netikri. Nusipirkai stiklinius auskarus už 15 raktinų. Galėsi visiems sakyti, kad jie tikri, nes mūsų luomo žmonės neatskiria kur tikra, kur ne.

-Bet kodėl aplinkiniams ir man kartu pasakei,  kad jie tikri ?

-Supranti jei būčiau pasakiusi, kad jie netikri. Ta moteris prarastų darbą ir jos šeima pradėtų badauti.

-Nesupratu tavęs. Nuo kada tu rūpiniesi kitų gerovę, ir tapai su  jausmais moteris ?

-Aš vis dar su bejausmė moteris, nes jei turėčiau jausmus, jau seniai būčiau žuvusi šiame pasaulyje, kad išlikčiau paaukojau savo jausmus. Nepamiršk, Joana, gyvenimas- lošimas. Norint laimėti, reikia lošti didelėmis sumomis. Čia pagrindinė lošimo taisyklė. Viskas yra loterija. Šachmatai- loterija, pasaulis- loterija, ir tavo gyvenimas- loterija.

-Panele, jūs esate geras žmogus. Nepamirškite to. Aš privalau jums atsilyginti. Prašau užsimerkite ir duokite man savo dailias rankutes.

Jau žinojau, ką ji darys. Kai atsikėliau į Magnolijų dvarą, su niekuo nekalbėjau, nebendravau, skambindavau tik pianinu. Tada pas mus apsigyveno nauja ekonomė su maža mergaite, mano amžiaus. Ta mergaitė buvo Joana. Ekonomė – Joanos teta ir gyveno kartu su ja, nes jos tėvai mirę. Jos užduotis buvo prakalbinti mane. Ji bandė mane išblaškyti: dainuodama daineles, žaisdama lėlėmis, kol sugalvojo mane vedžioti užmerktomis akimis po kambarius. Man tai labai patiko, ypač pati mintis, todėl sutikau. Patiko, kad užsimerkdama mano kiti pojūčiai sustiprėdavo. Galėdavau užjuosti, kas yra gaminama virtuvėje, išgirsti, ką kalba kituose dvaro kambariuose, pajusti šaltas sienas, grindų nelygumus.

Eidama paskui panele Joana, jaučiau, kad keičiasi aplinka, išnyko cinamono aromatas, dabar pleveno ore levandų kvapas, kuris priminė vaikystę pas senelius, motiną, kurios nepažinojau. Vergai sakė, kad mano motina mirė mane gimdydama. Nekenčiu savęs, kad dėl mano kaltės ji mirė. Vergė Rozali pasakojo, kad ponia Trevilian buvo nuostabi moteris. Padėdavo elgetoms, vergams, niekada jų nemušdavo tik patarimus ir pagyras dalindavo, ypač mylėjo vaikus, kai susilaukė Valentinos, ji niekur neišeidavo be mergaitės, globojo ją, kaip višta savo viščiukus. Mamai atrodė, kad Valentina yra stebuklas, angelas. Valentina yra mano vyriausioji sesuo. Tobula moteris kaip ir mano mirusi mama. Kviečių spalvos plaukais,didelėmis dangaus mėlynumo akimis, taisyklingi veido bruožai, apvalus veidas kaip saulės, granatų spalvos lūpos, maža, daili nosytė, gazelės kūnas, lakštingalos balsas. Valentina Trevilian elito žvaigždė, kviečiama į visas puotas, visi kviečia į svečius, vyrai tiesiog palaužti jos grožio, jų širdis priklauso tik jai.

Staiga Joana sušuko ir aš atsimerkiau.

-Aš nenorėjau, Eleonora čia mūsų atsivesti. Tiesiog pasiklydau. Žmonių buvo sausakimša,- ašaras liedama pasakė ji.

-Neverk, Joana,- įsakiau jai.

-Aš negaliu nustoti. AŠ ne tu. Žinau, kad tau nepatinka verkantys žmonės, vergai, vergų aukcionai ir t.t

-Nekalbėk. Aš tuoj išeiti surasiu.

-Ak, ne tuoj prasidės vergų aukcionas. Iš čia niekaip nepabėgsime. Reikės laukti, kol jis pasibaigs.

Aukcionas vergų vykdavo mėlynojoje turgaus aikštėje. Tenai į auksinius narvu uždarydavo vergus, kad jie niekur nepabėgtų. Šiandien aukcione buvo parduodami tik 5 vergai: dvynukės, moteris, jaunuolis, berniukas.

Pirmoje dalyje buvo parduodamos dvynukės, raudonomis  suknelėmis. Jos parduotos už 15 raktinų.

Antroje dalyje siūlomas buvo berniukas už 10 raktinų. Jį susipirko turtinga ponia, bet blogo būdo moteris.

Trečioje dalyje buvo siūloma sena moteris, baltais plaukais ant galvos, iš jo rūbų buvo likę tik skuteliai, veidas apaugęs purvu. Jos vertė tebuvo 5 ratkinai.

Paskutinioje dalyje buvo parduodamas  jaunas vaikinas, mano amžiaus.

-Ponios ir ponai. Šis jaunas vergas jums tiks būti jūsų kompanionu, kai jums bus nuobodu. Jis moka dainuoti, gaminti maistą, net moka kalbėti mūsų kalba, čiulbėjo aukciono šeimininkas.

Viena ponia iš minios sušuko:

-Verge, padainuok mums!

-Verge, dainuok, – liepė vyras

-Ne,- sumurmėjo vaikinas narve.

-Dainuok šiukšle, – ir kumščiu pagrasino aukciono vedėjas.

-Ne,- ir vergas pažvelgė į minią.

Jis buvo gražaus veido, savimi pasitikintis, veide atsispindėjo panieka visiems. Jo akys buvo ledinės. Tokių dar gyvenime nemačiau. Jos buvo pavojingos, šaltos ir pilnos paniekos.

-Gerai, verge. Matote koks jis užsispyręs. Prasideda statymai. Kiek už šį vergą duosite ?

-1 raktinas.

-5 raktinai.

-7 raktinai.

-8 raktinai.

-Ponios ir ponai. Šis vergas daugiau negu 8 raktinai vertas. Pažvelkite kokie raumenys.

Šio vergo laikysena buvo išdidi lyg būtų pats karalius. Rūbai suplėšyti, oda balta, bet purvina. Nebuvo aukštas, bet ir ne žemas. Plaukai pasišiaušia, juodi lyg varno snapas, veidas bejausmis lyg būtų ne čia aukcione,o kažkur toli , kur viskas kitaip. Buvo atsiribojęs nuo visko.

-10 raktinų,- pasakė moteris erelio nosimi.

-15 raktinų,- tariau.

Negaliu leisti, kad moteris erelio nosimi nusipirktų šį vergą. Iš kalbu girdėjau, kad ji su vergais laibai žiauriai elgiesi: muša, marina badų, laužo pirštus, net skandina.

-20 raktinų, – vėl pasakė ta ponia.

-25 raktinai,- tariau.

-20 raktinų,- dar kartą tarė moteris.

-50 raktinų,- sušukau.

-1, 2, 2 nieks nedidina sumos ? Gerai. Aukcionas baigtas. Paskutinis vergas parduotas net už 50 raktinus. Jį nupirko panelė su žalia suknele. Kokia jūsų pavardė,  panele ? – sušuko garsiai vedėjas

-Panelė Trevialin.

Prie turgaus vartų laukė mano naujas vergas ir aukciono vedėjas.

-Panele Trevilian,,- sumurmėjo kaip katinas ponas su ūsais.

-Čia 50 raktinų,- tariau tiesdama ranką su pinigais.

-Malonu su jumis turėti reikalų,- pasakė jis.

-Man taip pat.

-Iki kito karto panelės.

-Viso gero pone, tyliai tariau

Nulydėdama akimis poną su mano pinigais, atsisukau į vergą ir Joaną.

-Panele, atsiprašau už savo elgesį

-Baigiam šią temą. Tu nenorėjai manęs vesti į mėlynąją aikštę , likimas man pokštą iškrėtė. Viskas gerai. Aš ant tavęs nepykstu. Aš tau atleidžiu. Tik nustok verkti Žinai kaip aš nemėgstu verkiančių žmonių. Neverk, mano mieloji.

-O ką jūs veiksite su tuo nupirktu vergu ? – nustojusi verkti paklausė ji.

-Vesiuosi į dvarą. Jis dabar mano vergas. Galės prižiūrėti dvaro sodą, ravėti gėlių darželius, jei mokės laistyti augalus ir ravėti piktžoles.

Keliavome į dvarą tylėdami. Joana galvojo mintyse, kaip ištaisyti man skriaudą. O vergas įbedęs akis į žemę kažka sau nosimi murmėjo. Lyg kokį prakeiksmą man.

Prie varų laukė tarnas, vardu Albertas.

-Panelės, kas čia už jūsų pečių ? – paklausė

-Naujas mano vergas,- griežtai, bet su šypsena veide pasakiau.

-Bet…

-Taip ia mano vergas, o ne tėvo vergas. Veskite į vergų namą, duokite atitinkamus rūbus, duokite be to jam pavalgyti.

-Gerai, panele. Jau skubu.

-Palaukite truputi. Turiu šio vergo vieno dalyko paklausti.

Ir atsisukau į vergą, kuris išdidžiai stovėjo ir žvelgė į medžius tolumoje.

-Tu dainuoji ? – paklausiau

Bet jis tylėjo ir ignoravo aplinka, o tai mane labai siutino.

-Moki mūsų kalba?

-Taip,- sausai išspjovė ir su paniekos kupinu veidu pažvelgė į mane ir vėliau nusuko akis į šalį lyg būčiau pats velnias alsuojantis ugnimi.

-Tai dainuoti moki,- sumišusi paklausiau

-Ne.

-O skambinti pianinu?

-Ne.

-O prižiūrėti sodą ?

-Ne. Aš jums ne koks vergas, kad visą dieną dainuočiau ir tvarkyčiau sodą.

-Rašyti ?- paklausiau paskutinį kartą jo ,nes man kantrybė seko.

Tyla.

-Ką gi eik pas paskui Albertą. Jis tave visko išmokys, ko reikės ateityje. Aišku dainuoti tavęs neišmokys ar skambinti pianinu, bet išmokys prižiūrėti sodą, karpyti gyvatvores, gaminti maistą ir t.t

-Beje, Albertai, paklaus to pasipūtėlio, koks jo vardas, nes kaip matai jis su manimi kalbėti nenori.

-Gerai, panele.

-Be to pasakyk Rozai, kad pietums pagamintų Magnolijų pyragą, Kvarsilio troškinį, mandų salotas.Pietausime viduje, tiksliau savo kambariuose.Tėvo namie nebus taip pat ir Valentinos. Dvare liks tik aš ir panelė Joana.

-Gera, panele.

Ir nuskubėjo su jaunuoliu į vergų namą. Palikę mane su Joana.

-Ką tu su juo darysi, Eleonora, – paklausė ji

-Nežinau. Auklėsiu, kad paprastu vergu taptu. Aš negalėjau jo palikti ponai Karoling su erelio nosimi. Jam ten būtų tikras pragaras.

-O čia nebus ?

-Nežinau.  Ateitis parodys. Čia jo nieks nemuš, nes jis mano vergas.

-Norėčiau pamatyti, kada šis vergas tau kantrybės taurę perpildys. Ir tu jam antausį skelsi.

-Nesulauksi to momento.

-Laikas parodys, kokia tu esi bejausmė būtybė su vergais, paprastais žmonėmis.

-Bejausmė būtybė  aš privalau būti dėl sesers, tėvo, dvaro, pažįstamų ir taip toliau…

-Ak, brangioji, kokia sunki tavo dalia.
Roza

Visi mano, kad panelė Trevilian blogas žmogus, bejausmis žmogus, neturintis širdies, bet jie klysta. Aš žinau, kad mano mergaitė turi didelę širdį.

Išgirtu beldimą į duris.

-Atidaryta,- sušunku.

Pro duris išlenda Albertas ir nepažįstama jaunuolis.

-Albertai, kas jis ,- pirštu rodau į jaunuolį juodais plaukais.

-Naujas panelės Trevilian pirkinys.

-Kaip suprasti ?

-Panelė Trevilian aukcione šį vaikiną nusipirko.

-O Dieve…- kuo jis vardu ?

-Nežinau, Roza.

-Vaikine kuo tu vardu,- paklausiau ratilų kalba

-Edmundas Rediviva

-Malonu, Edmundai. Aš Rozali arba Roza. Čia Albertas.

-Man taip pat malonu. Mane dar vadina Edvardu.

-Aišku. O kaip tu į šitą kraštą patekai ?

-Pagavo.

-Kiek tada tau metų buvo ?

-15 metų.

-Kas pagavo ?

-Vyrai mėlynomis mantijomis.

-Kas po to buvo ?

-Vergavau pas įvairus ponus. Vieni buvo geresni, kiti blogesni. Rinkau medvilnę, vynuoges, mokiau turtuolių vaikus rašyti, skaičiuoti.

-Kodėl melavai panelei ?- paklausė Albertas.

-Kas ji tokia, kad jei pasakočiau apie save.

-Ji tavo šeimininkė,- pasakiau.

-Ne ji ne šeimininkė. Aš pats savo gyvenimo šeimininkas.

-Nebūk vėjas šiuose namuose, nes gali atsirasti šiame dvare vėtra.

2 thoughts on “2015 sausis

  1. Pirmasis kurinys“Keistas sapnas“ patiko labiau,nei antrasis “Magnolia“.Gal del to ,kad ivykiai sunkiai nuspejami ir tikrai keisti.Gal norejosi kitokios pabaigos,kad pagrindinis veikejas nubudes,butu pasijautes,kad tikrai buvo tik sapnas ir butu lengvai atsikvepes.Antrasis kurinys man atrodo per daug lengvai paprastas..

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s