2014 sausis


 

Sveiki, štai ir aš vėl Naila ir mano speciali gruodžio mėnesio nauja istorija.

“Kalėdų košmaras”

    Atvėrusi krautuvėlės duris visų pirma užuodžiau cinamoną. Senelis

man sakydavo, kad taip kvepia Kalėdos. Tiksliau Kalėdų vaiduokliai,

kurie buvo išdėlioti už prekystalio, trečioje lentynoje.

    Greičiausiai dabar pagalvosite, kokioje krautuvėlėje aš dirbu. Bet

nors ir pasakyčiau jos pavadinimą, jums niekas nepaaiškėtų.

    “Rodero krautuvėlė” dirba visada. Nesvarbu diena ar naktis,

šeštadienis ar sekmadienis, ši nepaprasta krautuvėlė visada buvo

atidaryta.

    Tik ne visi galėjo į ją patekti. Paprasti žmonės praeidavo pro

šalį manydami, kad tai tik paprastas raudonų plytų namas. Krautuvėlė

pati pasirinkdavo, kas gali įeiti, kas ne.

    Susikėliau kojas ant kėdės ir pradėjau žaisti su kortomis. Šios

nebuvo įprastos kortos. Kiekvieną kartą ištraukus vieną kortą galima

pamatyti vis kitokį vaizdą. Tai panašu į artėjančių įvykių spėjimą.

Taigi dabar kokią tik kortą be ištraukdavau ant visų buvo pavaizduotos

Kalėdos.

    “Rodero krautuvėlėje”, kai nereikėdavo mokytis, nuobodžiai

leisdavau dienas. Čia lankosi mažai pirkėjų, tačiau senelis visada

sakydavo, kad Kalėdų metu jų turi padaugėti.

    Skambtelėjus durų skambučiui, pakėliau akis. Į vidų įslinko aukšta

juodai apsirengusi moteris. Galvą ji buvo užsidengusi gobtuvu, todėl

išsyk nepamačiau jos veido.

    Ji sustojo prie prekystalio ir pažiūrėjo į mane. Pagaliau pamačiau

tamsias lyg anglis nepažįstamosios akis.

    -Kur Roderas?- nustebusi paklausė ji. Daugelis pirkėjų šitaip

reagavo, kai pradėjau dirbti.

    -Jis…- Pažvelgiau į šaltas moters akis.- Jis mirė. Aš jo anūkė.

    Paprasti žmonės tikriausiai dabar pultų manęs guosti, bet žmonės,

kurie ateina į krautuvėlę, yra kitokie.

    Moteris nusiėmė nuo galvos gobtuvą. Rudi lyg dažuose pamirkyti

banguoti plaukai nukrito jai ant pečių.

    -Kedrija,- mąsliai prabilo ji. Nuo moters sklido toks šaltis, kad

net privertė mane sudrebėti.- Taigi dabar tu rūpiniesi krautuvėle.

    Nors tai nuskambėjo ne kaip klausimas, vis tiek linktelėjau. Man

nepatiko, kad nepažįstamoji žinojo mano vardą, o pati nesiruošė

prisistatyti. Ji apžvelgė krautuvėlę ir tada prislinko taip arti

prekystalio, kad net jutau jos kvėpavimą.

    -Parodyk savo ranką.

    Nesuvokdama, ką darau, tuoj pat ištiesiau jai delną. Ji švelniai

paėmė mano ranką ir savo ilgu pirštu pradėjo kažką braižyti. Pajutusi,

kad ranka pradėjo tirpti, greitai atitraukiau. Moteris išsišiepė

parodydama nepriekaištingai baltus dantis.

    -Jūs ko nors norėsite?- paklausiau. Ši moteris man atrodė keista.

Niekada anksčiau nesu jos sutikusi ir norėjau, kad ji greičiau iš čia

išeitų.

    Keistuolė įsižiūrėjo tiesiai man į akis. Stangiausi atlaikyti

žvilgsnį. Tada ji iš apsiausto kišenės ištraukė kažkokį ritinėlį.

    -Noriu tau padėti,- paslaptingai pasakė ji ir išvyniojo popierių.-

Galiu išlaisvinti tave nuo košmaro, bet pirmiausia turėsi padaryti man

paslaugą.

    Pakėliau akis į ją. Neturėjau supratimo, kas ji tokia, bet

svarbiausia, iš kur ji žino apie mano košmarą.

    Moteris apsimestinai maloniai nusišypsojo ir pirštu pabaksnojo į

piešinį popieriuje. Ten buvo pavaizduotas jaunuolis: viskas juodai

balta, tik akys ir viena plaukų sruoga violetinės.

    -Kedrija, aš žinau viską apie tave,- švelniai pasakė moteris.-

Sugausi šį vaikiną, tada būsi laisva nuo košmaro. Jis daugiau tavęs

nebe persekios.

    Man užteko linktelėti galva, kai pakėlusi akis keistosios moters

nebemačiau. Prie lango sukosi plunksnų vėrinys, o mano rankose gulėjo

nematyto vaikino piešinys.

    Pasilipusi ant kėdės, nuo viršutinės lentynos pasiėmiau mėlynas

sapnų dulkeles. Senelis dulkelėmis leido naudotis tik esant būtinam

reikalui. Taigi, pagal mane, dabar ir buvo būtinas reikalas. Be to,

koks skirtumas, kiek aš jų naudočiau, ryte vėl lentynos būdavo pilnos.

Iki šiol nesuprantu, iš kur jos atsiranda.

   Palipau laiptais į krautuvėlės viršų – ten aš gyvenau. Kai

sužinojau, kad senelis ruošiasi išeiti ir palieka man “Rodero

krautuvėlę”, turėjau atvykti čia. Mano tėvai buvo gydytojai, jie

keliaudavo po visokius pasaulio užkampius, todėl išleido mane. Taigi

gyvenau viena.

   Nuleidau kopėčias nuo lubų ir užsiropščiau viršun į nedidelę

palėpę. Ten stovėjo veidrodis ir spinta, kurią man buvo draudžiama

atidaryti. Senelis man pasakojo, kad ten uždarytas baubas, kurio kada

nors ateis koks pirkėjas. Laukiau to momento, nes ta spinta mane

gąsdino.

    Tačiau ne vien tik dėl to man būdavo nejauku palėpėje. Čia buvo ir

mano košmaras. Paslėptas pačiame kampe, niekam nematomas ir be galo

šiurpus. Jis ten tūnojo saugiai uždarytas dėžutėje nuo tada, kai

senelis prieš metus parodė, kaip reikia sugauti košmarą.

    Kol senelis buvo gyvas, jis gaudydavo košmarus ir paskui juos

parduodavo. Tačiau tai sukėlė daug problemų ir pavojų, todėl teko

gaudymus pamiršti.

    Ir štai šįvakar atėjusi moteris sukėlė man didžiulį nerimą. Savo

košmarą slėpiau, taigi kaip ji sužinojo. Nė pati nesuvokiau, kaip

galėjau sutikti su jos užduotimi.

    Prisibėriau į saują mėlynų sapno dulkių ir atsistojau priešais

veidrodį. Tada susikaupiau ir paleidau dulkeles į veidrodį. Akimirką

dar mačiau savo atspindį – smulkią tamsiaplaukę, vilkinčią raudoną

džemperį, o paskui vaizdas susiliejo lyg paliestas vandens paviršius.

Įkvėpiau ir žengiau kiaurai pro veidrodį.

    Senelis pats nutarė išeiti, tai yra mirti. Jis, kaip čia pasakius,

beveik nemirtingas, nes turėjo prižiūrėti krautuvėlę su visais joje

esančiais stebuklais. Jis perėmė šias pareigas iš savo senelio, šis iš

savo ir taip toliau.

    Senelį sutikti galėdavau labai retai. Kadangi jis iškeliavo į

mirusiųjų pasaulį, ten man buvo draudžiama vykti. Taigi vienintelis

būdas su juo susitikti buvo sapnai.

    Atsidūriau, mano nuostabai, tuščioje boulingo salėje. Prie vieno

takelio žaidė senelis.

   -Seneli,- kreipiausi į jį.

   Jis lėtai atsisuko. Sapnuose visada atrodydavo jaunesnis.

   -Kedrija? Ir vėl naudoji dulkes?

   Nusišypsojau. Senelis nepasikeitė. Gaila, kad negalėjau jo apkabinti.

   Sapnuose ilgai išbūti negalėdavau, todėl tuoj pat iš kišenės

išsitraukiau popierių, kurį man davė nepažįstamoji. Išvyniojusi

parodžiau seneliui.

    -Viena moteris šįvakar buvo užėjusi į krautuvėlę ir prašė, kad jį surasčiau.

    Senelis susiraukė žiūrėdamas į piešinį.

    -Kodėl ji tavęs to prašė?- paklausė jis.

    -Nežinau,- melavau.- Sakė gerai sumokės.

    Jeigu senelis nebūtų iškeliavęs, tai iškart viską perprastų.

Tačiau sapnuose jis visą laiką būdavo lyg apdujęs. Dažnai net neiškart

atpažindavo mane.

    Senelis grąžino man popierių, tada pasitrynęs rankas paėmė

boulingo kamuolį ir nusitaikęs paleido į kėglius. Numušė visus.

    -Kur tą vaikiną galėčiau rasti?- paklausiau jo, kol dar liko laiko.

    -Jis vienas iš dvasių valdovo sūnų. Šeštasis. Visi šeši sūnūs ir

septintoji dukra gyvena Žemėje,- paaiškino senelis, apžiūrinėdamas

kamuolį. Staiga jis pakėlė į mane savo pilkas akis.- O kaip atrodė ta

moteris?

    Prikandau lūpą, galvodama, ar sakyti tiesą.

    -Aukšta, šalta ir tamsi,- išbėriau.

    Senelis ilgai žiūrėjo į mane primerkęs akis.

    -Kažkur girdėta…,- senelis patraukė pečiais.- Na, bet jeigu

krautuvėlė ją įleido, tada nieko baisaus.

    -Žinoma,- linktelėjau. Laikas jau baigėsi, nes vaizdas jau pradėjo

raibuliuoti.

    -Kedrija,- tarė senelis paskubomis.- Turi pasikliauti savimi, kad

ir ką bedarytum. Ne visada krautuvėlė galės tave apsaugoti.

    Po šių žodžių aš atsidūriau palėpėje. Veidrodyje spoksojau į tą

pačią merginą, tik šįkart jos mėlynose akyse šmėkščiojo baimės

šešėliai. Ką gi senelis turėjo omenyje? Nejaugi krautuvėlė nebėra

saugi?

    Sėdėjau jaukioje kavinukėje, kuri kvepėjo kava ir bandelėmis, o

kalėdinę atmosferą kūrė baltos žybsinčios lemputės ir kalėdinė muzika.

    Man patikdavo čia sėdėti. Kai pabosdavo tūnoti krautuvėlėje,

ateidavau į šią jaukią vietelę.

    Ant stalo buvau pasidėjusi užrašų knygutę. Gurkšnodama kakavą,

bandžiau paskaičiuoti, kiek uždirbu per dieną. Pinigų man visada

pakakdavo, nereikėdavo tėvų paramos. Nesvarbu, kaip atsiskaitydavo

pirkėjai, kasos aparate atsirasdavo tikri pinigai.

    Beskaičiuodama užsisvajojau ir pradėjau piešti visokius ženklus.

Kažkada seniai sklaidydama senelio knygas, atradau, kad tai runos.

Gaila, kad jos jau nebeveikė.

    Bandžiau užsimiršti, ką vakar man senelis pasakė sapne. Jis man

visada kartodavo, kad krautuvėlė man yra saugiausia vieta, kad ji

neįleis pikto norinčių žmonių. Tačiau nepažįstamoji mane privertė

suabejoti krautuvėlės apsauga. Jeigu jos magija senka, ta moteris

galėjo būti ir piktoji.

    Betgi ji gali sunaikinti tavo košmarą, Kedrija.

    Perbraukiau per tuščią lapą kreivą juodą liniją. Taip spaudžiau,

kad net perdūriau lapą. Susinervinusi užverčiau užrašų knygutę ir

išgėriau kakavos likučius. Jau buvau besirengianti išeiti, kai mano

akys už kai ko užkliuvo. Prie priešais esančio staliuko stovėjo

vaikinas sušiauštais plaukais, juoda striuke ir mėlynais džinsais. Bet

svarbiausia – jo viena plaukų sruoga buvo violetinė. Violetinių akių

ryškiai nesimatė, nes buvo prietema, tačiau aš jį pažinau.

    Vaikinas stovėjo prie baltaplaukės šiek tiek jaunesnės merginos,

kuri apsimetė nekreipianti dėmesio ir toliau šnekėjosi su draugais.

Šeštasis sūnus ir septintoji dukra, sukuždėjau sau mintyse.

    Vaikinas piktai atsiduso, kažką jai tyliai pasakė ir palietė

nugarą. Jo sesuo akimirką sustingo, tada pažiūrėjo į brolį ir

susiraukusi atsistojo. Netrukus jie išėjo.

    Skubiai apsivilkau paltą ir moviau paskui juos. Tačiau išbėgusi

pro duris niekur jų nemačiau. Iškvėpiau garus pro burną ir patraukiau

link krautuvėlės. Bus sunkiau nei maniau.

    Krautuvėles durys atsidarė leisdamos į vidų patekti šalto oro.

Prie prekystalio priėjo mažučiukė senutė.

    -Labas vakaras, panele Marpl,- mandagiai pasisveikinau. Nors ši

moteriškė atrodė lyg šimto metų, o dar neaišku, koks jos tikras

amžius, save ji laikė jauna dama.

    -Sveikute, Kedrija,- aukštu balseliu prabilo ji.- Kada tik ateinu

tu vis gražėji.

    Marpl išsišiepė primerkdama akis. Kažin kiek gerai ji bematė.

    -Dėkoju, tačiau ir jūs nė kiek neatsiliekat,- meiliai pagyriau ją.

    Marpl numojo ranka, bet mačiau, kad jai patiko komplimentas.

    -Ko gi šiandien pageidausit?

    Senutė apžiūrėjo lentynas mąstydama, ką išsirinkti. Tada

bakstelėjo pirštu kažkur į orą.

    -Man reikėtų baltų juoko dulkelių ir pora taškuotųjų grybų,-

išdėstė ji ir tylesniu balsu pridūrė.- Rytoj atvyksta seni mano

giminaičiai, o jie tikri niurzgos.

    Marpl pavartė akis ir aš nusišypsojau.

    Sudėjau viską į maišiuką ir paduodama jai sumaniau kai ko paklausti.

    -Kaip manote, ar gali kada nors krautuvėlė nusilpti?

    Marpl susimąsčiusi palingavo galvą.

    -Abejoju, vaikeli. Roderas ją gerai prižiūrėjo. Na, nebent

nustotum tikėti stebuklais.

    Ji pažiūrėjo į mane skaidriomis lyg vanduo akimis.

    Tuoj pat papurčiau galvą.

    -Ne to niekada nebus.

    Marpl nusišypsojo.

    -Aš tai žinau.

    -O gal dar ką nors galite pasakyti apie dvasių valdovo vaikus?-

greitai paklausiau, kol ji dar neišėjo.

    -Na, aš žinau tik tiek, kad jie baisūs išdaigininkai. Visi iki

vieno. Būdami mūsų pasaulyje krečia baisius pokštus,- Marpl

nusipurtė.- Bet kadangi dvasių valdovas nepriklauso niekam, tai ir jo

vaikai lieka nekalti. Tikiuosi kada nors jų tėvas išpers jiems

kailius. Įsivaizduoji, ne vienąsyk mačiau juos slampinėjančius parke.

Tikri nenaudėliai.

    Linktelėjau Marpl už informaciją. Senutė išėjo ir aš puoliau

ruoštis. Parko centre renkasi piktieji. Ką gali žinoti, koks tas

šeštasis sūnus.

    Pasiruošimas buvo tikras galvos skausmas. Nenumaniau, ko reikia

imtis prieš dvasių valdovo sūnų. Knygose niekur apie jį nerašė, todėl

teko improvizuoti.

    Ant prekystalio susidėliojau įvairių spalvų dulkelių maišelius.

Prie kiekvieno sustodavau pridėdama pirštą ir galvodama, kokią žalą ta

dulkelė gali padaryti. Šiaip jos nėra nuodingos ar pavojingos, bet jei

gudriai elgsiesi, jos gali praversti bet kokiose situacijose.

    Pagaliau išsirinkau juodas miego dulkeles. Jeigu pavyktų užmigdyti

tą vaikiną, tada mano užduotis palengvėtų. Tik nenutuokiu, kaip jį

reikės partempti.

    Įsidėjusi į kišenę dulkelių maišelį, patraukiau tiesiai link

parko. Žiemą ten mažai lankosi žmonių. Visi vaikštinėja apšviestomis

gatvėmis ar pačiame centre.

    Parkas gana toli nuo krautuvėlės. Tik įpusėjusi kelią ir pajutusi,

kad šąla rankų pirštai, pagalvojau, jog reikėjo važiuoti taksi.

    Tada netikėtai prie žaislų parduotuvės vitrinų pastebėjau jį.

Vaikinas mūvėjo kepurę, o kaklą buvo aprištas rudu šaliku.

    Šeštasis sūnus pasisukiojo lyg kažko ieškodamas. Aš užėjau už

skelbimų lentos, kad manęs nepastebėtų. Tada jis patikrino laiką

telefone ir pajudėjo link parko. Palaukusi, kol vaikinas nutols tiek,

kad galėčiau dar matyti, nusekiau  paskui.

    Mintyse repetavau, kokių veiksmų imsiuosi, tačiau vis tolyn, vis

siekis jį sugauti mažėjo. Nė nebuvau įsitikinusi, ko ta moteris nori

iš dvasių valdovo sūnaus ir kodėl būtent jis. Be to, argi galėjau taip

lengvai pasikliauti nepažįstamąja?

    Mano batai šiugždėjo baltame puriame sniege, o iškvepiant pro nosį

kilo garai. Pradėjau eiti sparčiau, nes jau styrau į ragą.

    Staiga vaikinas užsuko už parko prižiūrėtojo namuko ir aš jį

pamečiau iš akių. Ėjau toliau žvalgydamasi, kol pajutau, kad kažkas

yra man už nugaros.

    Išsigandau, jog jis mane užklupo netikėtai. Atsisukau ir,

sugraibiusi kišenėje maišelį, paleidau dulkeles į vaikiną.

    Mano nuostabai, jis ramiai iškėlė ranką ir atsuko delną,

nukreipdamas dulkeles į mane. Jos, lyg nupūstos vėjo, nė neprisilietė

prie vaikino ir dabar žibėdamos skrido link manęs. Skubiai pasilenkiau

jų išvengdama.

    -Ką tu darai? Tu paleidai dulkes!- sušukau, stebėdama, kaip jos

sklendžia nešamos vėjo. Negaliu patikėti, kad aš tokia kvaiša ir

nepagalvojau apie tai. Tikiuosi jos išsisklaidys, kol nepasieks

žmonių.

    Šeštasis sūnus niekur nebėgo. Jis žiūrėjo į mane tyrinėdamas, o aš

stovėjau pasimetusi ir sparčiai mąsčiau, kokių veiksmų besigriebti. Ir

kodėl gi nepagalvojau apie planą B?

    -Tu sekei mane?

    Krūptelėjau išgirdusi jo balsą. Visai nesitikėjau, kad jis gali

kalbėti taip švelniai…

    Papurčiau galvą. Joje švietė tik viena mintis: man šakės.

    Netikėtai vaikino veide pasirodė plati šypsena. Jis pakreipė galvą.

    -Vadinasi nori mane sugauti,- spėliodamas ištarė jis.

    Spoksojau išplėtusi akis. Nejaugi jis geba skaityti mano mintis?

Jeigu taip, tada reikia galvoti apie ką nors juokingo. Deja, mintys

pynėsi kaip pašėlusios.

    Nieko kito nesugalvojau, ką pasakyti, todėl tik palinkčiojau galvą.

    -Tai pagauk.- Vaikinas mirktelėjo man ir vienu judesiu atsidūrė

beveik kitoje parko pusėje.

    Apsidairiau, ar aplinkui nėra žmonių, ir pajudėjau link jo. Staiga

šeštasis dingo iš savo vietos. Sustojau pravėrusi burną. Jeigu jis

taip elgsis, aš jo niekada nesugausiu.

    Netikėtai vaikinukas atsidūrė už manęs ir kažkokia nematoma jėga

pargriovė mane į purų sniegą. Parkritusi spėjau pakišti jam koją.

Spėju, kad jis visai to nesitikėjo, taigi užvirto ant manęs. Šeštasis

žiūrėdamas į mane nusijuokė, tačiau nesikėlė.

    Negalėjau atitraukti akių nuo jo. Vaikino violetinės akys žibėjo,

atskleisdamos, kad jis nepaprastas žmogus. Tikriausiai būčiau taip ir

spoksojusi, jei ne priežastis, kodėl aš čia.

    -Pasitrauk nuo manęs,- paliepiau, stumdama jį rankomis, tačiau jis neklausė.

    -Su tavimi visai linksma. Ne visada sutiksi keistuolę

persekiotoją,- tarė jis pašaipiai nusišypsodamas. Jo skruostuose

atsirado duobutės. Velnias, kodėl šeštasis sūnus toks patrauklus,

pamaniau. Pagaliau vaikinas atsistojo ir aš jau ruošiausi pasinaudoti

proga išsilaisvinti, tačiau netikėtai ant manęs užvirto visa sniego

lavina. Jis šaipydamasis stebėjo, kaip aš valausi nuo veido sniegą ir

bandau jį išsitraukti iš palto apykaklės.

    -Visai nejuokinga,- sumurmėjau piktai. O kad galėčiau nužudyti žvilgsniu.

    -Taigi dabar man pasakysi, ko tau reikia iš manęs,- pasakė jis,

pritūpęs šalia.

    Išsikrapščiau, rodos, paskutinį sniego gniutulą iš plaukų.

    -Visiškai nieko,- atkirtau ir atsistojau. Vaikinas pakreipė galvą.

Nors tas gestas buvo mielas, šįkart jis manęs visai nenuramino.

    -Jeigu nepasakysi, tau teks išsikrapštyti iš didesnės sniego

lavinos,- ramiausiai pagrasino jis.

    Išplėtusi akis pažiūrėjau į jį. Kažkodėl tikėjau, kad jis taip

gali padaryti.

    -Aš dirbu “Rodero krautuvėlėje”,- pasakiau. Vyliausi, kad tai daug

ką paaiškina.- Savo noru norėjau sugauti šeštąjį sūnų.

    -Kur?- susiraukė jis.

    Atsidusau.

    -Jeigu nežinai, kas tai, tada daugiau tau nieko nepasakosiu,- mestelėjau.

    Vaikinas šiek tiek šyptelėjo. Jo violetinės akys sužibo.

    -Kedrija,- sušnibždėjo jis paslaptingai. Po galais, iš kur visi

žino mano vardą?

    Tikriausiai dabar man reikėjo dėti į kojas, tačiau nieko blogo

neatsitiko. Šeštasis sūnus dingo prieš mano akis ir aš likau nieko

nepešusi. Stovėjau viena parke, sušlapusi nuo sniego, kol pagaliau

suvokiau, kad pralaimėjau. Nereikėjo man išvis prasidėti su ta

moterimi. Ji turbūt apgaule pateko į krautuvėlę ir išpūdrino man

smegenis apie košmaro sunaikinimą. Kaip kvailė nepaklausiau jos, kam

jai reikalingas būtent šeštasis sūnus. Nebuvau įsitikinusi, ar gerai

darau įsiveldama į tai. Jei senelis būtų gyvas, jis padėtų man

atskirti gera nuo blogo. Dabar netgi pradėjau galvoti, ar senelis

pasielgė protingai, palikdamas mane vadovauti krautuvėlei.

    Kaip tik apie tai mąstydama, pravėriau krautuvėlės duris ir įėjau

į šiltą patalpą. Palipau į viršų ir iškart vonioje pasimečiau

peršlapusias pirštines ir nusivilkau paltą. Ant grindų iškrito keli

sniego gniutuliukai. Surinkau juos tirpstančius ir įmečiau į kriauklę.

Pažiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje. Raudoni pašalę skruostai, kurie

dabar degė, ir sudrėkę, susivėlę plaukai. Susinervinusi perbraukiau

ranka sau per veidą. Kaip galėjau taip nusižeminti? Mane išdūrė

kažkoks bukas šeštasis sūnus, nors aš už jį dvigubai protingesnė. Už

tai norėjau ne tik daužyti savo galvą į sieną, bet ir išmaudyti tą

pasipūtėlį purve.

    Sugniaužiau neapykantą savyje. Išsileidau iš kuoduko plaukus ir

šiek tiek juos pasidžiovinau džiovintuvu. Mano galvoje mintys tiesiog

dūzgė kaip širšių lizdas. Bandžiau jas visas paslėpti tolimoje galvos

kertelėje, tačiau niekaip negalėjau išmesti iš galvos tų prakeiktų

violetinių akių.

    Staiga išgirdau krautuvėlės durų skambutį. Pasiėmusi megztinį

skubiai nusileidau žemyn.

    Nulipusi laiptais, rengiausi apsivilkti raštuotą megztinį, tačiau

taip ir sustingau vietoje. Prie prekystalio išsišiepęs stovėjo

šeštasis sūnus.

    -Ką tu čia veiki?- atgavusi žadą paklausiau.

    Jis apsimetė nekreipiantis dėmesio į mane ir apžiūrinėjo

krautuvėlės lentynas. Tada šeštasis švilptelėjo ir jo žvilgsnis

sustojo ties manimi.

    -Tai štai iš kur tu viską žinai,- pasakė jis lyg būtų atspėjęs

didžiausią mįslę.

    O aš mąsčiau, kaip jis čia pateko. Na, taip. Krautuvėlė juk dabar

įleidžia visus.

    -Tau negalima čia būti. Geriau jau eik iš čia,- ramiai paliepiau.

Vien pagalvojus apie sniego maudynes krečia šiurpas. Reikia jį

išvaryti ir stengtis jo daugiau akyse nematyti. O su ta moterimi teks

viską baigti.

    Šeštasis žiūrėjo tiesiai į mane. Bandžiau savo akis nukreipti į jo

plaukus ar striukę, tik ne į akis.

    -Kaip tai suprasti? Juk, rodos, tu norėjai mane sugauti?- Vaikinas

artėjo prie manęs.

    -Persigalvojau,- mestelėjau. Bandžiau išlikti rami, tačiau vis

tiek nejaukiai jaučiausi šalia jo. Vaikino akys spindėjo baugia

paslaptimi, kuri kvietė ją pažinti, bet tuo pačiu ir vertė nuo jos

bėgti.

    Šeštasis sūnus sustojo ir pakreipė galvą. Jo veido bruožai tarsi sušvelnėjo.

    -Kas liepė tau mane sugauti?- įsakmiai paklausė jis.

    Jo balsas nuskambėjo švelniai. Staiga mano protas pasidarė

šviesus, o kūnas tiesiog palengvėjo.

    -Tai buvo juodai apsirengusi moteris,- nejučia prabilau. Jau

žiojausi papasakoti viską, ką žinau, tačiau pajutau, kad kažkas ne

taip.- Nelįsk į mano galvą!- pyktelėjau susivokusi.

    Pasipurčiau ir pasitraukiau nuo vaikino prie prekystalio.

Nemaniau, kad jis galingas. Turiu elgtis ypač atsargiai.

    -Grįžk ten, iš kur atėjai, ir daugiau čia nesirodyk. Antraip…-

nutilau pristigusi žodžių.

    -Antraip kas?- paklausė jis, apsimesdamas susidomėjusiu.

    -Antraip tavo likusį gyvenimą paversiu tikru košmaru,- primerkiau akis.- Manai, tu tik vienas gali tai padaryti? Tu nė neįsivaizduoji, ką aš sugebu. Ne be reikalo Roderas mane paskyrė Stebuklų saugotoja. Aš žinau, ką kiekviena dulkelė gali, todėl nė nepasigailėsiu griaudama tavo laimingą gyvenimą Žemėje.

    Buvau taip įniršusi, kad suspaudžiau kumščius, kol pabalo krumpliai.

    Šeštasis ramiai išklausė. Jis pliskino mane savo violetinėmis akimis, tačiau šįkart aš nesusileidau.

    -Su manimi dar niekas taip nekalbėjo. Ypač mergina,- vaikinas šyptelėjo kreivai.

    Staiga prasivėrė krautuvėlės durys. Į vidų įlėkė baltaplaukė mergina, kartu įnešdama snaigių sūkurį.

    -Lotusai, kodėl neatvažiavai manęs paimti? Turėjau eiti visą kelią ir ieškoti tavo mašinos, kol pagaliau radau ją,- mergina baigė priekaištauti ir nutilo. Ji plačiai atmerkė akis ir apžiūrėjo vieta, į kurią pateko.- Po šimts, kas čia per vieta? Lotusai, tikiuosi tu ne…

    -Mula,- garsiai pertraukė ją šeštasis. Mergina pažiūrėjo į jį, po to į mane.- Tai stebuklų krautuvėlė, o čia Kedrija.

    -Kas?- Mula susiraukė, paskui pasisveikino su manimi.- Lotusai, kokie dar stebuklai?- mergina pasilenkė prie savo brolio.

    -Tai panašu į mūsų galias,- paaiškino jis.

    -Visai ne,- paprieštaravau.- Priešingai nei jūsų galios, dulkelės naudojamos tik geriems tikslams.

    Lotusas pakėlė antakį.

    -Tikrai?

  -Arba gynimuisi,- pridūriau sukandusi dantis.- Juodųjų miego dulkelių nežadėjau naudoti. Jos buvo dėl saugumo.

    -O taip,- mirktelėjo Lotusas.

    Išraudau prisiminusi, kaip jis ant manęs užgriuvo.

    -Nesvarbu,- sumurmėjau.- Jums čia ne vieta.

    -Rodos, kažkas pas tave ateina,- staiga įsiterpė Mula.

    Pažvelgiau pro krautuvėlės langą, tačiau visa gatvė buvo tuščia.

    -Mula nuspėja ateitį,- paaiškino Lotusas.

    -O, tai tavo tėvai,- dar pridūrė ji, žiūrėdama į mane. Tada pasisuko į brolį.- Mums tikrai metas eiti.

    Lotusas tingiai pasirąžė ir patraukė link laiptų.

    -Palauk, kur tu eini?- sustabdžiau jį.

    -Nesirūpink dėl manęs,- vaikinas šyptelėjo ir parodė į duris.-

Tavo tėvai jau čia.

    Vos tik prasivėrė krautuvėlės durys, Mula ir Lotusas jau buvo viršuje. Pasisukau į duris ir išvydau visų pirma mamą. Ji tuoj pat stipriai mane apkabino. Iš paskos atėjo tėtis, uždarydamas duris, tačiau jis ir pasiliko ten.

    Supratau, kad jam buvo sunku mane matyti čia. Senelis krautuvėlę norėjo palikti savo sūnui, tačiau šis atsisakė. Mano tėtis netikėjo tokias stebuklais.

    -Mes negalėsime atvažiuoti per Kalėdas,- išpyškino mama.- Labai apgailestaujame, tačiau turime išvykti į Rytus. Vienam kaimui reikia mūsų pagalbos.

    Jau seniai žinojau, kad taip nutiks. Per visus savo aštuoniolika metų Kalėdas švenčiau tik gal penkis kartus. Mano tėvai visada buvo kur nors išvykę arba labai užimti.

    -Nieko tokio,- nuraminau juos.- Juk žinote, kad nešvenčiu Kalėdų.

Pas mane jos beveik kiekvieną dieną.

    Mama dar kartą mane apkabino.

    -Kokia tu supratinga dukra. Tačiau nepamiršk, kad po atostogų vėl kimbi į mokslus. O jei ne, pati žinai, kas nutinka tiems, kurie  nesimoko,- perspėjo mama.

   -Taip, tokie žmonės gyvena gatvėje. Mes apie tai jau kalbėjom,- sumurmėjau. Ką padarysi, kai tavo tėvai taip mąsto.

    -Ar tau užtenka pinigų?- paklausė tėtis.

    Linktelėjau. Žinau, kad jie manimi rūpinasi. Taip bando atpirkti kaltę, kad kartu nešvenčiame Kalėdų.

    -Jūs esate mano stebukladariai. Nepamirškit to,- pasakiau prieš atsisveikinant.

    -O, dukra. Tu tokia panaši į savo senelį,- tarė mama ir dar sykį mane apkabino. Tą patį padarė ir tėtis.

    Stebėjau juos išeinančius. Paskui prisiminiau, kad mano namuose yra dar kažkas.

    Staigiai palipau į viršų, tačiau ten nieko nebebuvo. Įėjau į nedidelę svetainę ir sustojau netekusi žado.

    Kampe stovėjo maždaug mano ūgio balta Kalėdų eglė, kuri buvo išpuošta geltonomis lemputėmis ir spindinti nuo spalvotų blizgučių.

    Priėjau arčiau ir pastebėjau juodą lapelį, kyšantį iš eglės.

Paėmiau jį ir išlanksčiau. Viduje buvo parašyta sidabrinėmis raidėmis:

“Sesuo zirzė, kad čia kažko trūksta. Neklausk ir nė nebandyk galvoti kaip ir iš kur. P.S. mes dar susitiksim, Kedrija… Lotusas.”

    Klestelėjau į sofą. Jaučiau, kaip kūnas atsileidžia, o mano kaulai tarsi suminkštėja. Keliskart perskaičiau lapelį, kol akys pradėjo merktis. Taip ir užmigau lempučių skleidžiamoje šviesoje.

    Pabudau nuo kažkokio keisto garso, zvimbiančio man prie pat ausies. Sunkiai pakėliau galvą. Mano akys prisipratino prie ankstyvo ryto šviesos ir aš išvydau vidury kambario tamsią žmogystą. Ji tarsi sklandė ore ir kažką šnabždėjo. Pagaliau supratau, ką ji sako.

    -Kedrija, nejaugi laužai mūsų susitarimą?

    Šio balso negalėčiau supainioti su niekuo. Apsimestinai švelnus balsas smelkėsi iki mano kaulų. Miegas kaip mat išsilakstė ir aš jau galėjau susikaupti.

    -Noriu žinoti, kodėl tau reikia būtent šeštojo sūnaus?

    Tamsioji moteris žiūrėjo į mane. Neatrodo, kad ji norėjo atsakinėti į mano klausimus.

    -Kedrija, mieloji. Jis tau susuko galvą, ar ne?- ji nusijuokė ir numojo ranka.- Jis baisus apgavikas. Visi jie tokie.

    -Aš neprasidedu su piktaisiais,- pasakiau jai. Moteris prikišo savo veidą arti manęs. Jos akys buvo visiškai juodos, be vyzdžių.

    -Tai kodėl prasidedi su juo!- sušuko moteris ir ištiesusi rankoje tą patį popierių su šeštojo atvaizdu pavertė jį pelenais. Paskui jos veido bruožai vėl sušvelnėjo ir ji prabilo jau ramiu balsu.- Sakykime, kad su šeštuoju sūnumi turiu suvesti senas sąskaitas.

    -Tada pati ir ieškok jo,- atkirtau jai.

    -Aš negaliu. Jis dvasių valdovo sūnus.- Moteris pasitraukė nuo manęs ir išsitiesė visu ūgiu.- Jeigu tu jo nesugausi, priversiu tave kentėti amžiną košmarą,- tarė ji grėsmingai.

    Tamsioji moteris nematoma ranka užgniaužė mano kaklą. Pradėjau dusti, o mano kūnas šalti.

    -Sugauk jį ir aš išlaisvinsiu tave nuo baimės gniaužtų,- sušnibždėjo ji ir išsisklaidė lyg juodas dūmas.

    Parkritau ant žemės ir giliai įkvėpiau oro. Palaukiau, kol šaltis nuslinks nuo mano kūno.

    Tai jau buvo rimta. Ši paslaptinga moteris nepriklausė niekam, kaip ir dvasių valdovas. Todėl ji taip laisvai gali vaikščioti į mano namus. Man reikėjo išsiaiškinti, kas ji tokia. Bet visų pirma turėjau surasti Lotusą.

    Sulaužiau senelio man sakytą taisyklę ir pasinaudojau išminties vaiduokliu. Išleidau iš stiklainio ovalų permatomą kamuolėlį.

Ištiesiau delną ir mintyse suformulavau klausimą: “Kur galiu rasti šeštąjį dvasių valdovo sūnų?” Vaiduoklis iš pradžių kybojo ore, paskui pradėjo suktis, kol švelniai nutūpė man ant delno. Netrukus gavau atsakymą.

    Padėjusi stiklainį su vaiduokliu atgal į lentyną, apsirengiau ir išskubėjau į autobusų stotelę. Nežinau, kiek turėjau laiko, bet vertėjo paskubėti.

    Atvykusi į reikiamą vieta, išlipau iš autobuso. Atsidūriau nuošalioje gatvėje, kurioje retai pamatysi einantį pro šalį žmogų. Be to, gatvėje nebuvo daug namų. Vienintelis dalykas, kuris krito į akį, buvo didžiulis namas ant kalvos.

    Priėjusi prie jo, užverčiau galvą ir suskaičiavau dvylika langų. Triaukštis balto tinko namas atrodė didingai. Čia tikrai gyveno dvasių valdovas.

    Nebeturėjau laiko delsti, todėl skubiai pasibeldžiau į rudo medžio duris. Laukiau kokias dvi minutes, kol pagaliau išgirdau prasiveriant duris. Prie jų stovėjo keliais metais vyresnis vaikinas, kurio viena plaukų pusė buvo juoda, o kita balta. Na ir keistuoliai dvasių valdovo  vaikai, pamaniau.

    Iš pradžių pasimečiau. Nepagalvojau, kad duris gali atidaryti ne Lotusas, o jo brolis.

    -Gali pakviesti Lotusą?- išspaudžiau.

    Jau pamaniau, kad vaikinas užvers duris man prieš nosį, tačiau jis pasisuko ir garsiai pašaukė Lotusą. Šis tuoj pat pasirodė. Jo brolis pašaipiai šyptelėjo ir patapšnojo jam per nugarą.

    Iš vidaus išgirdau juoką ir persikreipiau pažiūrėti, tačiau  Lotusas išėjo laukan ir uždarė duris sau už nugaros.

    -Oho, žinojau, kad susitiksime, bet nenujaučiau, kad taip greitai,- pajuokavo vaikinas.

    -Ta moteris pažadėjo sunaikinti mano košmarą,- išpyškinau.- Ji nori suvesti su tavimi kažkokias senas sąskaitas, todėl turėjau tave sugauti. Šįryt ji vos manęs nepasmaugė ir pagrasino, kad jei nesugausiu, tai manęs laukia mirtis.

    Laukiau Lotuso reakcijos. Pagaliau jis išplėtė akis, suvokęs, ką sakau.

    -Tai Košmarų motina,- sušnibždėjo jis.

    Sumišusi žvelgiau į jį.

    -Kas? Dievaži, maniau ji… nebeegzistuoja, – tyliai užbaigiau.

    -Aš irgi taip maniau,- tarė Lotusas susimąstęs.- Tikriausiai ji dabar man keršija. Prakeikimas, tu neturėjai į tai įsivelti.

    -Na, žinoma,- sumurmėjau.- Ką jau tokio padarei, kad Košmarų motina vėl kažkaip atsigavo?

    Lotusas pažiūrėjo į mane. Jis kažką svarstė.

    -Tai aš ją pasiunčiau į nebūtį,- prabilo jis galiausiai.

    -Kaip…- pradėjau klausti, tačiau jis mane pertraukė.

    -Juo mažiau žinosi, tuo tau bus geriau. Galiu pasakyti tik tiek, kad ta šlykštynė vėl nori siautėti, tik nebeturi galių. Jai reikia vieno košmaro, kad galėtų juos visus valdyti.

    -Ir mano tinka kuo puikiausiai?- paklausiau.

    -Ji moka rinktis,- linktelėjo Lotusas.- Tačiau, patikėk, jei ji pasiims tavo košmarą, nieko gero iš to nebus. Arba tapsi besiele, arba mirsi.

    Nurijau seiles ir linktelėjau. Norėjau dar kažko paklausti, bet gerklė buvo lyg išdžiuvusi.

    -Turi jį sunaikinti pati,- ištarė Lotusas.

    Jo žodžiai trenkė man į lyg perkūnas į galvą. Baimės jausmas sukaustė visą kūną. Lėtai purčiau galvą negalėdama prasižioti.

    -Turi tai padaryti, Kedrija,- pasakė jis, žiūrėdamas man į akis.- Sėsk į mano mašiną. Reikia viską atlikti greičiau, kol nepasirodė Košmarų motina.

    Lotusas ryžtingai ėjo pro krautuvėlės duris, palipo į viršų ir paskui į palėpę. O aš judėjau lyg sukaustyta grandinių. Vaikinas visą kelią tylėjo, aš tuo labiau prasižioti nesugebėjau, bet, kai atėjau į palėpę, aš atgavau balsą.

    -Negaliu, Lotusai. Tu nesupranti, ką reiškia turėti tokį košmarą kaip mano.

    -Taip, nesuprantu,- pritarė jis.- Aš niekada nesapnuoju.

    -Bet tu nesiklausai manęs!- pakėliau balsą.- Vien pagalvojus apie tą siaubią, kurį man tekdavo patirti, mane nukrečia elektra.

    -Eik jau,- jo balse jutau pašaipą.- Juk tu tokia drąsi mergina, tad šitas košmariūkštis tau vieni juokai.

    Rankas suriečiau į kumščius. Negalėjau pakęsti jo kalbų.

    -Ne, tu tikrai kvailas. Aš nežadu lįsti ten. Tai tikrų tikriausia pražūtis!

    Lotusas sustojo priešais ir suspaudė mane pečius. Jis žiūrėjo į mane, nenusukdamas violetinių akių.

    -Kedrija, pražūtis bus tada, kai Košmarų motina gaus tavo košmarą,- aiškiai pasakė vaikinas. Jaučiau, kaip mano kūnas suglebo.

Nuleidau galvą.- Paklausyk, tu tai sugebėsi. Košmaras yra tavo ir tu žinai, kaip su juo elgtis.- Lotusas nesmarkiai mane papurtė.- Kedrija, tu juk Stebuklų saugotoja.

    Pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jį.

    -Aš niekam tikusi saugotoja,- virpančiu balsu tariau.- Net neapsisaugau pati. Aš tik dirbu krautuvėlėje ir pardavinėju stebuklus.

O tam nereikia jokių sugebėjimų.- Pasitraukiau nuo Lotoso.- Taigi nesugebėsiu atsilaikyti prieš savo košmarą.

    Lotusas prikandęs skruostą žiūrėjo į mane kažką mąstydamas. Tada tiesiu taikymu pačiupo iš tamsaus kampo medinę dėžutę.

    -Na, jeigu tu to nepadarysi, tada teks man.

    Tai pasakęs jis atidarė dėžutę ir sviedė į veidrodį. Pamaniau, kad stiklas suduš, tačiau dėžutė su visu košmaru pradingo veidrodyje, kuriame jau raibuliavo kažkoks neryškus vaizdas.

    -Tu negali ten eiti,- perspėjamai pasakiau, supratusi, ką ketina daryti Lotusas.

    Tačiau jis manęs nebeklausė. Vaikinas akimirksniu dingo už veidrodžio.

    Apimta šoko stovėjau ir laukiau, kas nutiks toliau, bet stiklas tik apsitraukė blankia plėvele ir viskas.

    Dabar jau tikrai neturėjau pasirinkimo.

    Nubėgau į apačią, lentynoje susiradau sidabrinių dulkių, kurios turėjo praverti bet kokį įėjimą. Veikiau nemąstydama, kas bus toliau.

Svarbiausia turėjau ištraukti tą pasipūtėlį. Ir kaip jis galėjo taip pasielgti? Jam turbūt visai protelis susisuko.

    Kokias penkias minutes stoviniavau prie veidrodžio, rankose spausdama sidabrinių dulkių maišelį. Nebeturėjau laiko galvoti, reikėjo veikti. Tačiau nei kojos, nei rankos manęs neklausė. Susiimk, Kedrija. Keliskart giliai įkvėpiau ir iškvėpiau ir nieko daugiau nesvarstydama paleidau dulkeles į veidrodį. Netrukus vaizdas jame išryškėjo ir aš jau galėjau pamatyti ilgą tamsų koridorių.

    Tada užmerkiau akis ir perlipau į savo košmarą.

    Kai patekau į savo košmarą, iškart pradėjau dairytis Lotuso.

Nesibaigiantys tamsūs koridoriai vedė mane vis tolyn, tačiau paieška nesisekė. Klaidžiojau lyg po labirintą, jausdama, kad baimė vis labiau smelkiasi į kaulus.

    Netrukus išvydau koridoriaus gale žybčiojančią šviesą. Pasileidau bėgte link jos. Atsidūriau didžiulėje salėje. Silpna šviesa sklido iš židinio, o šokantys ugnies šešėliai atsispindėjo sienoje. Šalia židinio stovėjo išpuošta Kalėdų eglė. Aplink ją buvo išdėliotos  dovanos, o šalia jų klūpėjo maža mergaitė. Ji, atsukusi man nugarą, kažką žaidė ir niūniavo sau po nosimi. Galvojau praeiti pro ją, tačiau smalsumas nugalėjo. Tas vaizdas man kažką priminė. Galbūt ką nors panašaus jau esu sapnavusi, o galbūt ten galėjau būti ir aš.

    Iš lėto ėjau arčiau mergaitės, norėdama pamatyti jos veidą. Kai atsistojau priešais ją, mergaitė staiga pakėlė į mane akis. Pagauta šoko krūptelėjau ir užsidengiau burną ranka, kad nepradėčiau klykti.

    Tiesą sakant, mergaitė neturėjo akių. Vietoj jų – tamsios akiduobės, o vietoj lūpų – siaura linija. Nesupratau, ar vaikas mane mato – ji pradėjo tiesti į mane rankas. Traukiausi atbula, o ji lyg inkščiantis šuniukas šliaužė link manęs. Mano oda pašiurpo, negalėjau žiūrėti į tą vaiką.

    Staiga mergaitė atsistojo ir išsišiepė parodydama gal tūkstantį smulkių aštrių dantukų. Pakraupusi pasileidau bėgti. Nedrįsau atsisukti pažiūrėti, ar ji vejasi mane, tiesiog bėgau ilgu koridoriumi, kol pritrūkau oro. Uždususi atsirėmiau į šaltą sieną.

    Norėjau sprukti iš čia, tačiau Lotuso vis dar neradau. Galbūt jam nutiko kas nors bloga, nes landžioti į svetimus košmarus yra be galo pavojinga.

    Atgavusi kvapą, pajudėjau tolyn. Jaučiau, kad artėju. Mano plaukai šiaušėsi, vadinasi košmaras jau netoli.

   Išėjusi į platesnį koridorių, sustojau. Šią vietą puikiai atsiminiau.

    -Kedrija, na ir ilgai tu.

    Atsisukau. Iš tamsos išniro Lotusas.

    Priėjau arčiau jo. Sugniaužiau kumščius ketindama jam trenkti, bet susilaikiau.

    -Tai kur tavo košmaras?- Lotusas apsidairė.

    Prieš atsakydama, pasisukau į tamsųjį koridorių. Iš pačios gilumos sklido šaltis. Išgirdau ledo trakštelėjimą.

    -Jis čia,- pasakiau ir kaip tik tuo metu sienos apsitraukė šerkšnu, o grindys pradėjo ledėti. Pajutau, kaip kraujas sustingsta venose. Laikiausi iš paskutiniųjų, kad tik neprarasčiau sąmonės.

    Iš koridoriaus gilumos pasigirdo šnypštimas. Nuo šio garso mano kūnas sustabarėjo. Pamačiusi iš tamsos atslenkančias milžiniškas voro kojas, pasitraukiau atgal.

    -Nepasiduok jam, Kedrija,- išgirdau Lotusą.

    -Ne. Reikia sprukti iš čia,- purčiau galvą.

    Atsitraukiau per žingsnį, kai milžiniškas juodas voras, kabindamasis į ledines grindis, artėjo link mūsų.

    -Aš tikiu tavimi. Tu drąsiausia mano kada nors matyta mergina,- tarė Lotusas.- Beje, negalėsi grįžti, kol nesunaikinsi savo košmaro.

    Tai pasakęs jis mirktelėjo man ir dingo.

    Stovėjau priblokšta ir žiūrėjau į tuščią vietą. Išsigandau ne tik dėl jo paskutinių žodžių, bet ir dėl to, kad tas arogantiška bjaurybė paliko mane vieną.

    Atsisukau į raudonakį vorą, kuris remdamasis į koridoriaus sienas judėjo link manęs. Mano košmaras tuo ir baigdavosi, kai aš prišalusi kojas prie grindų negalėdavau pajudėti ir voras mane užguldavo. Tada pabusdavau išpilta prakaito ir kenčianti nuo tikroviško skausmo.

Tačiau dabar mano kojos buvo laisvos, o voras, rodos, neskubėjo.

Galėjau bėgti, bet nežinau, kur būčiau nubėgusi.

    Kol voras šnypšdamas skynėsi kelią link manęs, pastebėjau vieną dalyką. Koridorius, besitęsiantis už manęs nebuvo apledėjęs.

    Giliai įkvėpiau ir nuleidusi rankas suspaudžiau jas į kumščius.

Laikykis iki galo, laikykis, Kedrija, raminau save. Sunaikinti košmarą galėjau, tik susidurdama su juo.

    Voras pastebėjo, kad aš niekur nesitraukiu. Jis tikriausiai jautė mano baimę, todėl pritūpė pasiruošdamas šokti.

    Patraukiau koją atgal. Voras taip pat buvo pasiruošęs. Jis dar labiau pritūpė. Mano širdis taip daužėsi krūtinėje, kad girdėjau jos plakimą.

    Tada voras šoko. Aš spėjau pasitraukti nuo ledinių grindų.

Užsidengiau rankomis galvą, kai voras, atsitrenkęs į nematomą sieną, suskilo į smulkius ledo gabalėlius. Iš lėto leisdama rankas stebėjau, kaip jie spindėdami leidžiasi žemyn. Netrukus pajutau, kad grindys po manimi pradėjo judėti ir aš praradau pusiausvyrą.

    Jei ne Lotusas, būčiau gražiai išsitiesusi ant palėpės grindų.

Nematoma jėga išstūmė mane pro veidrodį ir dabar aš atsidūriau Lotuso glėbyje. Nors jaučiausi lyg nugalėtoja, kraujas vis tiek plūstelėjo į skruostus.

    Lotusas išsišiepė, o jo violetinės akys žybtelėjo tarsi kristalai.

    -Ko toks patenkintas?- mestelėjau jam ir, atsistojusi ant savo kojų, susitvarkiau paltą ir plaukus.- Taigi, kaip matai grįžau ir dabar gali varyti iš čia.

    -Rimtai? Palaikiau tau draugiją, o tu mane išvarai?- Lotusas pakreipė galvą.

    -Ak, tik nereikia,- sumurmėjau.- Kokia dar draugija? Palikai mane vieną, o jei man būtų nepavykę?

    -Mula sakė, kad tau pavyks,- tarė jis.

    Supykusi jau žiojausi išlieti savo neapykantą, tačiau netikėtai Lotusas švelniai palietė mano skruostus ir nutildė mane bučiniu.

    Po trumpo, bet be galo svaiginančio bučinio, Lotusas šiek tiek atsitraukė. Sumirksėjau sutrikusi. Nežinojau, ką pasakyti, todėl tik silpnai išspaudžiau.

    -Na, šito tai jau nesitikėjau.

    Vaikino veide atsirado kreiva šypsenėlė. Jo akyse degė žiburėliai.

    -Aš nenuspėjamas,- pasakė jis ir priglaudė savo lūpas prie manųjų.

    Kadangi su tėvais Kalėdų beveik nešvenčiau, man buvo truputį keista sėdėti su didele Lotuso šeima prie vieno ilgo stalo, nukrauto sočiomis vaišėmis.

    Penki Lotuso broliai bendravo tarp savęs ir visą laiką smagiai juokėsi. Mula santūriai tyliai sėdėjo šalia savo neįprastai gražios motinos, o mudu su Lotusu priešais ją. Stalo priekyje buvo įsitaisęs pats dvasių valdovas. Jis man priminė Kalėdų senelį, tačiau neišdrįsau Lotuso paklausti apie tai.

    -Kedrija, tu tikrai puiki mergina, kuriai pavyksta sutramdyti mano sūnų. Niekada nemačiau jo tokio ramaus,- netikėtai prabilo žemu balsu Lotuso tėvas. Prisiekiu, jo net balsas panašus į Kalėdų senelio.

    Kai jis tai pasakė, vos neprarijau šaukštelio. Kostelėjau ir išpilta prakaito nuleidau galvą į lėkštę.

    -Tai jau tikrai,- išsišiepė Lotusas.

    Staiga jis pakilo nuo stalo ir nieko nepasakęs išsitempė mane įlauką. Vos spėjau užsivilkti paltą.

    -Nemėgstu sėdėti su savo broliais prie vieno stalo,- paaiškino jis kieme.

    -O taip, jie iš tavęs šaiposi,- nusijuokiau.

    Lotusas nutvilkė mane savo žvilgsniu.

    -Kokia tu beširdė.

    -Aš atsikračiau košmaro, taigi dabar esu kieta,- atkirtau.

    -Kažin, ar būsi tokia kieta, kai išmaudysiu tave sniege,- pasišaipė vaikinas.

    -Tokiais dalykais nejuokaujama,- pareiškiau.

    Lotusas krenkštelėjo.

    -Nori parodysiu tokį stebuklą, kurio tavo dulkelės negali?

    -Gerai, tik per daug nesipūsk,- juokaudama perspėjau.

    Lotusas nusišypsojo ir pakėlė galvą į naktinį dangų. Padariau tą  patį. Netrukus iš dangaus pradėjo kristi baltos snaigės, tačiau lempų šviesoje jos tviskėjo vaivorykštės spalvomis.

    Mano veide pasirodė plati šypsena. Laiminga pažiūrėjau į Lotusą, tačiau nutylėjau, kad auksinės dulkelės gali padaryti tą patį.

    Bent per šias Kalėdas nusprendžiau būti gera.


 

Aš esu Tomas. Gyvenu Šiauliuose. Man 27 metai. Labai ilgą laiką norėjau kažką pamėginti parašyti, na štai ir parašiau 🙂 mano pirmasis blynas….

                                                      DEŠIMT

Snigo. Nakties apgaubtas miestas nusidažė melsvai šalta spalva. Korvalo gyvenamųjų namų, užeigų, senojo kalvio namelio, ant kalvos stovinčios centrinės pilies bokštų ir kitų miesto pastatų stogai pasidengė ką tik iškritusiu puriu sniego sluoksniu. Po mažu geso pro namų langus švytėjusios blankios ugnelės ir dienos budėjimą baigę sargybiniai palikinėjo savo postus užleisdami juos nakties sargams. Temo. Nakties ramybę dažniausiai sudrumsdavo tik retkarčiais girdimas vieno ar kito gatvės šunėko amtelėjimas arba iš smuklės išmestų valkatų muštynės. Šios greitai būdavo numalšinamos sargybos medinių kuokų pagalbą, sugrojant jomis per peštynių dalyvių šonkaulius. Naktį miestas tarsi persimainydavo ir dienos metu viešpataujantį šurmulį pakeisdavo šešėlių laikas. Tačiau ši naktis turėjo būti kitokia. Šiąnakt snigo. Korvalas pulsavo, ritmingai ir lėtai, tarsi mėgaudamasis kiekviena likusia minute. Artėjo laikas, kažkam kas buvo neišvengiama. Atėjo laikas gražinti senas skolas. Naktis pradėjo atgalinį skaičiavimą.

Dešimt.

Sargybos vyresnysis, į ketvirtą dešimtį įlipęs, Klevinas Šoras, kaip buvo įpratęs prisistatė į savo naktinę pamainą šiek tiek ankščiau. Kaip visuomet suskirstęs šios nakties sargybos planą, išsitraukė pypkę ir išpūtęs šalto nakties oro ir tabako debesį įsižiūrėjo į nakties apgaubtą miestą.

– Ramu, taip ramu, kad nors peiliu pjauk – pamastė Klevinas. Nuojauta jam kuždėjo, kad kažkas šią naktį nutiks ir tai, koks buvo visiems įprastas gyvenimas vakar, taip daugiau nebebus. Nebebus kasdienio turgaus šurmulio, kur visokio plauko prekeiviai ir įvairių rasių atstovai siūlo savo prekes mėgindami įtikinti prekeivį iškrapštyti paskutinį auksinį už daiktą kurio jam visiškai nereikia. Nebebus to mielo, taip įprasto jo ausiai susikertančių kalavijų garso sargybos treniruočių aikštėje. kažkas turėjo nutikti, ir tai jam nedavė ramybės. Vyresnysis paskutinį kartą įtraukė tabako, kuris taip mielai nukuteno gerklę, išpūtė dūmus ir sunkia, tarsi neštu visos sargybos nuovargio naštą, eisena patraukė link savo paskutinės nakties posto.

Devyni.

Tarnauti pilies sargyboje, buvo didelė privilegija. Niekuomet nereikėjo rūpintis maistu, nereikėjo sukti galvos kokiais skarmalais šį kartą teks dengti savo nuoga užpakalį ir nereikėjo galvoti kur reikės dėtis žiemos metu, kuomet naktimis spusteldavo šaltukas. Tą puikiai suprato ir Artisas. Septyniolikmetis jau beveik metus tarnavo sargyboje. Iki šiol jis negalėjo atsistebėti, kaip jam, paprastam vaikigaliui, kurio tėvas buvo vienas iš daugelio pilies miesto mėsininkų, o motinos išvis akyse nebuvo regėjęs ir retsykiais pagalvodavo ar tokia iš vis buvo, pasisekė tuomet, kai sargyba verbavo naujokus.

Sargyba buvo privilegijuota vieta. Į ją dažniausiai užsirašydavo jauni kilmingų ponų sūnūs, kurie norėdami įrodyti savo vyriškumą ir nuolankumą, nuo gero gyvenimo ir nesibaigiančio vyno gėrimo išpampusiems tėvams ir išpuikusioms motinoms, užsirašydavo į sargybą. Po dviejų metų, vaikigaliams atlikus tarnybą, iš džiaugsmo trykštantys tėvai dienų dienas nenustygdavo vietose ir keldavo didžiules puotas idant atšvęsti tai, kad jų sūnelis tapo vyru ir išmoko mosuoti kalaviju, nors dažniausiai tai darydavo tik treniruočių aikštėse ir prieš šiaudines iškamšas. Ta proga jauniesiems lordams užrašydavo dideles dalis žemių taip palikdami vaikams galimybės lobti ir tęsti tai, ką patys darė.

Tačiau Artisas nebuvo nei kilmingas nei tuo labiau tokiu nebuvo jo tėvas, tačiau tą kartą likimas nusišypsojo ir jam. Kiekvieną kartą kuomet buvo verbuojama nauja sargyba, pilies valdytojo Lordo Bardeno įsakymu buvo suteikta galimybė į šią privilegijuotą vieta patekti ir vienam asmeniui iš žemiausio – juodadarbių sluoksnio. Taigi fortūnos šypsnio dėka tąkart sargybos vyresnysis iš savo paties sargybos šalmo burtų keliu ištraukė būtent jo vardą ir pavardę, taigi dabar Artisas galėjo pelnytai vadintis pilies sargybos istorijos dalimi.

Aštuoni.

Šią, tamsios ramybės ir sniego kupiną naktį Artisas budėjo prie vakarinių pilies vartelių, nuo kurio einantis kelias daugely kilometrų vedė link artimiausio vakarų pusės prekybinio miestelio. Saugoti vakarinį įėjimą Artisas buvo paskirtas su keletą metų už jį vyresniu jaunuoliu kuris rodės ne itin džiaugėsi šios nakties sniegu.

– Po velniais, dar tik prasidėjo budėjimas, aš jau baigiu nušalti ausis, ilga naktis laukia – burbtelėjo iš pažiūros kokių dvidešimties metų vaikinas, paraudusiomis nuo šalčio ausimis ir nosimi. Mindžikuodamas nuo kojos ant kojos ir taip mėgindamas sušilti. Vaikinas vaikštinėjo nuo vieno pilies vartelių galo iki kito, pasišildydamas rankas į kokių poros metrų aukštyje iškeltų fakelų liepsną, kurios skleidžiama šviesa ir šiluma suteikė bent šiokią tokią viltį sušilti. Artisas kurį laiką stebėjo sargybos draugo ritualinį šilumos šokį, nuo kurio šokinėjo visos grandininių šarvų jungtys, o prie šono prikabintas kalavijas linksmai tarškėjo į kojas. Artisas pagaliau pajuto, kad ir jam ne pro šalį būtų pajudėti idant nesušalti, kadangi nakties šaltukas pradėjo gelti šonus ir jam. Mindžikuodamas nuo kojos ant kojos jaunasis sargybinis judėjo palei pilies gynybinės sienos perimetrą po savimi spausdamas rankas kurios buvo bepradedą šalti. Nuėjus apie trisdešimt metrų nuo paskirties taško ir besiruošiant keliauti atgal Artiso akys, kurios pasitraukus nuo šviesos skleidžiamos, virš vartelių iškeltų fakelų, buvo pripratusios prie nakties tamsos, pastebėjo kažką pralekiant. Jaunasis sargybinis net krūptelėjo iš netikėtumo ir pirminio instinkto vedinas staigiai išsitraukė prie šono kybojusį kardą. Nieko. Ramu ir tylu. Artisas apsidairė. Vėl kažkas akies mirksniu šmėkštelėjo sutemose.

– Kas čia? Pilies sargybos vardu liepiu pasirodyti ir prisistatyti!! – suriko Artisas, tačiau nakties tamsa sugėrė jo žodžius. Ilgiau stovėti vietoje nebuvo prasmės, Artisas greitu žingsniu skuodė link sargybos vietos papasakoti apie keista reginį, o gal tai net nebuvo reginys? Gal jam tik pasivaideno? Juk naktį daug kas atrodo kitaip. Tačiau vos pasukęs už kampo nuo kurio aiškiai matėsi jo nakties paskirties vieta jis visu kūnų pajuto, kad tokie dalykai nesivaidena. Jo sargybos draugas gulėjo raudonos dėmės klane, kuris vis plėtėsi ant šviežiai iškritusio sniego. Prišokęs prie gulinčio sargybinio Artisas pamatė jo krūtinėje, nuo pilvo apačios iki pat kaklo žiojėjantį pjūvį. Pjūvis tikslus ir mirtinas. Artisas net nustėro pamatęs, kad tą vieta kur krutinę dengia šarvai perpjauta nelyginant sviestas ir atverianti šiurpų vaizdą į tai, ką savo viduje nešiojo sargybinis kuris dar prieš keletą minučių šokinėjo nuo vieno vartelių galo iki kito.

Septyni.

                             Kaip ir buvo įpratęs kiekvieną naktį, jau gerą penkiolika metų, sargybos vyresnysis Klevinas, prieš kiekvieną vidurnaktį apeidavo gynybinės sienos perimetrą, patikrindamas visus taškus kuriuose buvo suskirstęs sargus. Jis puikiai žinojo, kad aptiks keletą užmigusių sargybinių, kuriuos apdovanos keletu spyrių į pasturgalį, taip pat buvo įsitikinęs, kad keli sargai bus palikę savo postus ir juos bus galima rasti vietiniame miestelio viešnamyje. Taip nutikdavo visada. Klevinas su tuo buvo susitaikęs, taip pat kaip ir su tuo, kad šiais laikais sargyba buvo sudaryta daugiausiai iš išpuikusių jaunuolių, niekada nesusidūrusių su pavojimi. Jiems tarnyba sargyboje buvo eilinė pramoga, po kurios laukdavo nerūpestingas gyvenimas. Brisdamas per purų sniegą ir paskendęs savo apmastymuose Klevinas pasiekė šiaurinį sargybos postą. Postą sudarė nedidelė patalpa su specialiu langeliu į išorės pusę, skirtu apšaudyti priešus strėlėmis. Kaip ir tikėjosi vyresnysis ant sienos, prie įėjimo į postą, turėjusios stovėti sargybos nerado. Sunkiai atsidusęs Klevinas priėjo prie durų nusiteikęs eilinį kartą pravesti karinės drausmės pamoką neapsiplunksnavusiems sargybiniams.

– Nagi šunkaros, laikas keltis!, – garsiai paskelbdamas apie savo apsireiškimą užriko sargybos vyresnysis, šūksnį palydėdamas trenksmingų durų atidarymu.

– Dievulėliau šventas, kas per… – žodžiai užstrigo Klevino gerklėje. Sargybos vyresnysis stovėjo sargybos posto priangyje, o jo kaustytų batų padai paniro kraujo baloje. Du sargybiniai, arba tai kas buvo iš jų likę, gulėjo patalpos viduje. Vieno iš sargybinių, gal net septyniolikos neturinčio vaikino, veide žiojėjo gili pjautinė žaizda dalindama veidą horizontaliai į dvi atskiras dalis. Kitas sargybinis gulėjo veidu į grindis, tačiau Klevinas matė kaip iš jo kaklo pulsuojančiai plūsta kraujo čiurklė nudažydama grindis skaisčiai raudona spalva. Klevinas stovėjo apmiręs keletą akimirkų. Netikėtai jo dėmesį atkreipė už nugaros šmėstelėjęs šešėlis. Klevinas staigia apsisuko. Ten kur prieš akimirką už jo nugaros nieko nebuvo, sargybos vyresnysis pamatė melsvai pilką siluetą, tačiau dėl švelniai iš dangaus krintačio sniego ir nakties tamsos negalėjo isižiūrėti į tai kas stovėjo priešais jį. Siluetas staiga sujudėjo ir stryktelėjo link jo. Klevinas nebuvo matęs, kad kas nors taip judėtu. Ranka siekdamas ištraukti kardą jis stengėsi žvilgsniu sugaudyti padarą, tačiau šis dviem staigiais šuoliais keisdamas judėjimo kryptį iš kairės į dešinę atsidūrė per rankos atstumą nuo jo. Klevinas išsitraukė kardą, tačiau užsimoti juo nebespejo. Paskutinis dalykas ką senasis sargybos vyresnysis matė buvo padaro akys. Šaltas, melsvai baltas, piktdžiugiškas žvilgsnis sukaustė Kleviną. Paskutinę akimirką jis išvydo ledinio blizgesio ašmenų spindesį nakties tamsoje. Po akimirkos sargybos vyresniojo akis užliejo raudona marška. Jo tarnyba baigėsi.

Šeši.

                             Artisas išvydęs tai kas nutiko jo sargybos draugui, pajuto, kaip jo skrandis susitraukė ir kad tuoj reikės atsisveikinti su dar nesenai suvalgyta vakariene. Sulaikęs šleikštulį, apsidairė ir sumojo, kad reikia kuo greičiau apie šį įvykį pranešti kitiems, arba dar geriau sargybos vyresniajam. Artisas prisiminė girdėjas, kad sargybos istorijoj yra pasitaikę atvejų, kuomet sargybiniai būdavo užpuolami, atklydusių ieškoti maisto laukinių žvėrių ar įsidrąsinusių žaliaskūrių neūžaugų, tačiau tokios žaizdos, nuo kurios žuvo jo tarnybos draugas, Artisas nebuvo regėjęs. Tais retais atvejais kuomet sargybinį užpuldavo žvėrys jį rasdavo be vienos ar kitos galūnės, o jeigu patekdavo į žaliaskūrių pasalą, jo arba iš vis nerasdavo arba rasdavo kraujo taką kuris užsibaigdavo ties netoli kelio esančio miško pradžia. Artisas nuo įvairių į galvą lendančių minčių atitraukė keistas garsas. Šast! Kažkas šmėkštelėjo netoliese. Šast, šast! Vėl tas pats garsas, tik jau iš kitos pusės. Jaunasis sargybinis apsidairė, tačiau nakties tamsa neleido įžiūrėti kas dedasi garso pusės link. Nelaukdamas kol jį ištiks jo draugo likimas, Artisas nuskuodė vartų link.

Penki.

Lordas Bardenas stovėjo asmeniniuose apartamentuose prie lango ir stebėjo kaip sniego skraistė po truputį vis labiau apdengia pilkus miesto pastatų stogus. Lordas laukė šios nakties. Slapta tikėjosi, kad ji neateis taip greitai, tačiau žinojo, kad visos skolos turi būti gražinamos. Tuomet, kai pirma snaigė palietė miesto stogų paviršių, jis suprato – tai įvyks šią naktį. Lordas Bardenas vadovavo miesto valdybai jau trisdešimt metų. Juodus plaukus, kurie siekė jam pečius, buvo nudažiusios baltos sruogos. Tačiau per visą valdymo laikotarpį Lordo Bardeno akys išliko skvarbios ir išdavė aštrų protą. Bardenas buvo ketvirtasis miesto valdytojas ir sėkmingai tęsė savo tėvo, senelio ir prosenelio darbą – valdė Korvalo miestą. Tačiau skirtingai nuo buvusių valdytojų niekada nevedė ir nesusilaukė vaikų. Kaip ir kiekvienas žmogus Lordas turėjo savų silpnybių kurių viena didžiausių buvo potraukis magiškiems daiktams. Valandų valandas Bardenas praleisdavo pilies bibliotekoje, tyrinėdamas metraščius ir studijuodamas knygas, kurių tekstai buvo parašyti ne šio laikmečio kalba. Ėjo metai, ir Bardeno paprastas domėjimasis magiškais daiktais virto manija. Mieste netgi buvo pasklidusios kalbos, esą Lordas Bardenas naktimis savo apartamentuose užsiima juodąją magija, tačiau apkalbos likdavo apkalbomis ir išskyrus tai, kad aktyviausi paskalų skleidėjai savo dienas pabaigdavo pilies požemiuose, niekas ir nežinojo ką iš tikrųjų Lordas naktimis veikdavo. Miestas gyveno savo gyvenimą ir viskas judėjo sava vaga tol, kol nepasirodė Jis. Bardenas pakėlė nuo šalimais stovėjusio stalelio sidabrinę taurę ir gurkštelėjo. Vynas sušildė ir leido dar kartą prisiminti tos nakties įvykius, kurių pasekmių jis šiąnakt laukė.

Keturi.

Artisas skuodė apsnigtomis miesto gatvelėmis. – Reikia surasti sargybos vyresnįjį, – mintyse kartojo vaikinas. Jis žinojo, kad dažniausiai Kleviną būdavo galima rasti arbo jo sargybos būdelėje, kurioje nuolatos kvepėdavo saldaus tabako dūmais, arba vaikščiojanti ant pilies sienų ir tikrinanti sargybos darbą. Nusprendęs pradėti paieškas nuo tos vietos kur yra didžiausia tikimybė sutikti Kleviną, vaikinukas nuskuodė link sargybos būdelės. Lėkdamas pro pilkus namus, kurie į jį žiūrėjo savo juodomis langų akimis, Artisas matė nužudytųjų kūnus. Daug užmuštų žmonių – sargybiniai, miesto valkatos, smuklėje užsisėdėję darbininkai kurie nusprendė išgerti dar po vieną bokalą ir tada pėdinti namo, visi kas aklo atsitiktinumo vedami pasitaikė atėjūnų kelyje, šią naktį susitiko savo kūrėją. Bėgdamas Artisas pastebėjo, kaip keletas keistų siluetų užsklendžia ant gynybinės sienos viršaus.

– Kas čia vyksta?, – vaikiną nukrėtė šaltis. Puolimas? Miestas nebuvo pultas jau daugelį metų, net miesto senoliai mėgstantys pasigirti pagrąžintomis savo praeities istorijomis smuklėse prie bokalo alaus nelabai atsimena paskutinio antpuolio. Jeigu ir puola, tai kas? Čia kažkas ne taip. Sargybinio galvoje viena mintis vijo kitą, tačiau rasti protingą atsakymą vis nepavykdavo. Pribėgęs prie akmeninių laiptų vedančių ant sienos, nuo kur iki sargybos vyresniojo būdelės buvo geras penkiolika metrų, Artisas pastebėjo jau matytą šešėlį kuris šį kartą šmėstelėjo šiek tiek toliau už sargybos vyresniojo būdelės. Pribėgęs prie būdelės ir stumtelėjąs duris vaikinukas pamatė, kad viduje nieko nėra.

Velnias, matyt netoli vidurnaktis ir vyresnysis kaip tik apžiūrinėja postus, – pagalvojo Artisas. Atsigręžęs bėgti toliau, Artisas pamatė už keliasdešimt metrų stovinti siluetą, kuris krintant sniegui atrodė tarsi mirguliuotų ir bet kurią akimirką galėtų išnykti kartu su snaigių užuolaida. Sargybiniui iš baimės pakirto kojas, tačiau po akimirkos atsipeikėjo. Vaikinas prisiminė kaip tada, kuomet buvo paskirtas į sargybinius davė priesaiką prieš patį pilies valdytoją – ginti pilies ir viso miesto ramybę nuo bet kokio antpuolio. Artisas  pakėlė kardą ir stojo į kovinę poziciją.

Trys.

          Labanakt Lorde, – tarė tarnas už savęs užveriantis sunkias ąžuolines duris.

          Labanakt Kventinai.

Bardenas tebežiūrėjo pro langą. Ant šalimais stovinčio stalelio padėjo vyno taurę.

          Kaip matau, vis dar nemeti pomėgio prieš miegą išgerti vyno.

          Meisteri Egortai, laukiau Jūsų, – ramiu balsu tarė Lordas Bardenas.

Iš tolimojo Lordo apartamentų kampo, kurio nepasiekė židinio skleidžiama šviesa, lėtu žingsniu link pilies valdytojo ėjo tamsi figūra.

– Lordas Bardenas, ilgametis Korvalo miesto pilies valdytojas, – konstatavo, iš už šešėlių į apšviestąją patalpos dalį, išeinanti figūra. Lordas atsisuko į atėjūną. Prieš jį stovėjo aukštas, laibo, tačiau iš pažiūros tvirto sudėjimo vyras. Meisteriu Egortu vadintas vyras vilkėjo pilkus, verstos odos daigstytus rūbus ir priėjęs arčiau Lordo, Egortas nusiėmė gobtuvą prieš tai slėpusį jo veidą, atidengdamas baltus plaukus krentančius ant aukštos kaktos ir ilgų į viršų styrančių ausų. Elfas. Pilkųjų Elfų Lordas. Kaip ir tą pirmą kartą kuomet pamatė šį asmenį Bardenas krūptelėjo.

– Atėjau kaip ir buvau žadėjęs, mano mielas drauge. Laikas grąžinti skolas.

– Aš nieko tau neskolingas!!, – užriaumojo Lordas, –  tokia buvo dievų valia.

– Nagi nagi, Lorde Bardenai, juk jūs suprantate, kad taip tik apsunkinate savo dalią. Aš Jums daviau ko jūs prašėte, o dabar Jūs teigiate, kad tokia buvo dievų valia.

Lordas drebėjo iš pykčio. Akis užliejo aklas įniršis. Jis išsitraukė kardą kabojusi jam prie šono ir puolė nakties svečią. Elfas tik šyptelėjo pamatęs kaip Lordas išsitraukė kardą ir užsimojo juo smogti. Ginklo ašmenims besileidžiant link Meisterio galvos, Egortas akies mirksiu pasisuko ir šiek tiek atsilošė atgal. Lordo kardas nuo jo galvos praskriejo per mažiau nei sprindį.

   Ką gi, tebūnie, – tarė elfas. Staigus apsisukimas į dešinę pusę. Kūno svorio permetimas ant atraminės kojos. Ištraukiamų ašmenų garsas. Kuomet Lordo kardas sunkiai dunkstelėjo ašmenimis į grindinį, Egortas jau buvo atsidūręs šiam už nugaros.

   Skaitykime, savo skolas tu jau grąžinai, Lorde Bardenai, – tarė elfas, kurio rankose blykstelėję durklo ašmenys perskrodė Lordo kaklą. Sunkus kūnas dunkstelėjo į akmenines patalpos grindis. Meisteris Egortas pritūpė prie konvulsijose tampomo Lordo kūno ir suėmęs ant kaklo kabojusią sidabro grandinėlę, nuplėšė ją.

Du.

                             Artisas stebėjo ramiai stovinčią figūrą. Sniegas blogino matomumą, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad priešininkas jį stebi. Staiga siluetas pajudėjo link jo. Sargas tvirčiau suspaudė kardo rankeną ir puolė. Artisas užsimojęs kirto priešininkui iš dešinės pusės, tačiau šis išvengė jo smūgio. Lengvais judesiais priešininkas pakeitė judėjimo kryptį ir atsidūrė dešinėje vaikino pusėje. Šis spėjo pamatyti durklo ašmenis, kurie staigiu judesiu apsivertė priešininko rankoje prieš pat atsakomąjį smūgį. Smūgis. Artisas pajuto, kaip šalti lyg ledas ašmenys persmelkia jo koją. Kluptelėjo. Laisva ranka perbraukė per vietą kurią palietė durklas. Kraujas neleido abejoti smūgio tikslumu. Šešėlis vėl stovėjo kaip įbestas. Artisas atsistojo, pakėlė kardą ir puolė. Šį kartą siluetas laukė. Sargas užsimojo smūgiui. Priešininkas metėsi į kairę pusę nuo besileidžiančio kardo, mėgindamas pribaigti priešininką smūgių į šoną. Tačiau sargas, prieš pat smūgį, pasuko kardo rankeną taip, kad šį vietoj visos energijos sukoncentruotos į smogiamąją jėga lengvai praslystų palei jo paties šoną, taip uždengiant priešininko ataką. Tačiau šį kartą šešėlis nebelaukė. Nepavykus mirtinam smūgiui, šis lengvu judesiu apsisuko, pakeldamas nuo žemės ką tik iškritusių snaigių debesį. Keisdamas svorio centrą iš kairės į dešinę, dviem staigiais judesiais atsidūrė Artisui už nugaros. Vaikinas nespėjo susigaudyti, kas vyksta ir tik pamatė kaip iš už jo nugaros stryktelėjo, dar prieš akimirką prieš jį stovėjęs priešininkas. Naktiniame danguje, jaunuolis pamatė, kaip kitoje priešininko rankoje blykstelėjo dar vieni ašmenys. Šešėlis smogė. Tiksliai ir mirtinai.

                             Vienas.

Meisteris Egortas ramiu žingsniu ėjo didžiulės rūmų menės viduriu. Ramiai žingsniuodamas pro negyvų rūmų sargybinių kūnus, kurie tysojo salės pakraščiuose, stebėjo kaip prie pagrindinių įėjimo į salę vartų jo laukia tamsios figūros.

          Meisteri Egortai, – tarė priklaupdamas vienas iš šešėlių, – užduotis įvykdyta.

          Labai gerai, Merila. Užduotį atlikote. Dabar galite ir pasilinksminti.

          Supratau sere.

Atsistojusi Merila greitai grįžo prie dešimties šalimais stovėjusių siluetų. Perdavusi Meisterio įsakymą, kartu su kitais pranyko tamsiose miesto gatvėse. Lengvai iš dangaus krentančios snaigės vis gulo ant miesto stogų ir grindinio. Miestas po truputį grimzdo amžiną žiemos miegą.


/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:”Įprastoji lentelė”;
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-priority:99;
mso-style-parent:””;
mso-padding-alt:0cm 5.4pt 0cm 5.4pt;
mso-para-margin-top:0cm;
mso-para-margin-right:0cm;
mso-para-margin-bottom:10.0pt;
mso-para-margin-left:0cm;
line-height:115%;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:11.0pt;
font-family:”Calibri”,”sans-serif”;
mso-ascii-font-family:Calibri;
mso-ascii-theme-font:minor-latin;
mso-hansi-font-family:Calibri;
mso-hansi-theme-font:minor-latin;
mso-fareast-language:EN-US;}

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s