2013 spalis


Trumpai apie kūrėją: Esu Giedrė, tačiau rašant pasivadinu “ Gudeja * “ Man 15, gyvenu netoli Vilniaus.

Istorijos pavadinimas:

Yra tiek daug pasakų, mitų apie krintančias žvaigždes. Bet iki dabar tiksliai mes nežinome kas jos ? Bet niekada nemaniau, kad jos yra sielos keliaujančios į žemę. Visada galvojome , kad žvaigždės tai įkaitusių dujų kamuoliai. Bet matyt klydome.

õõõ

Nuo birželio pradžios visam pasauli kilo epidemijos, didelės sausros. Vanduo tapo brangiausia preke ir dalyku žemėje. Dėl paslaptingos ligos valdžia gaudo visus gyvus padarus. Ir juos tikrina ar nėra užsikrėte ta paslaptinga liga. Užsikrėtusius veža į požemines laboratorijas ir juos tyria. Tie kurie ten patenka nebegrįžta daugiau namo. Jums įdomu iš kur aš viska žinau ? Mano senelė ir senelis ten pateko ir nebegrįžo. O apie tyrinėjimus ir laboratorijas iš kaimyno Džeiko. Džeikas dirba laboratorijoje padėjėjų bei apsauginių.

Birželio 22 nakti. Dangus buvo kitoks. Ta nakti lijo krintančių žvaigždžių lietumi. Daugybe žvaigždžių pasiekė žemę. Kai žvaigždė pasiekdavo žemę. Ore pasklisdavo nežinoma magija žmonėms. Moterys, vyrai, vaikai – Visi krisdavo ant žemės ir niūniuodavo melodija, kol kūnas pradėdavo švytėti. Vėliau šviesa dingdavo. Nuo tos akimirkos jie tapdavo keistuoliais. Vaikštinėdavo nakti, dainuodavo nesuprantamas dainas ir šokdavo keistus, nežemiškus šokius.

Sėdime ant gėlių kalno su Džeiku. Ir stebėjome kas vyksta papėdėje. Regėjom šviesas, girdėjom dainas. Mums tai atrodė nežemiškai nuostabu.

– Skambinsi Luarai dėl šios nakties įvykių ?

– Tikriausiai ne .Nenoriu, kad Luara kankintų nekaltus žmones požemiuose. Tie žmonės nekalti dėl tų įvykių ir dėl tos paslaptingos ligos, kurie ją serga. Jei man taip kažkada atsitiks prašau Melani neskambink tai kalei Luarai .

-Niekada taip nesielgčiau Džeikai. Draugų aš neišduodu žinok. O tu kada nors bandei pasikalbėti su tais žmonėmis, kuriuos apsėsdavo krentančios žvaigždės ?

– Su jais pasikalbėti neleidžia Luara. Tai draudžiama.

Luara yra vyriausia gydytoja ir laboratorijos vadovė. Jį pati pirma sugalvojo gaudyti užsikrėtusius padarus ir juos gydyti ir tyrinėti.

– O laboratorije ar matei mano senelius ?

-Taip,- sausai atsakė Džeikas.

Kartais norisi pasmaugti Džeiką už tai, kad nuo manęs nuslėpė tiesą. Jis nei pirštelio neprisilietė prie senelių išgelbėjimo. Tikriausiai jis matė, kaip juos nužudė, o gal net pats juos nugalabijo.

– Džeikai ar seneliai nieko nekalbėjo apie mane ?

– Sakė tau perduoti žinia. Kad tavo tėvai gyvi Melani. Tik tiek.

-Ką ? Mano tėvai gyvi. Tu juos gal net matei ?

– Turiu prisipažinti. Taip mačiau.

– Kada matei juos Džeikai ?

– Seniai Melani. Birželio pradžioje. Prie pakrantės susikibusius.

– Ir nieko apie tai nesakei ? Nesitikėjau iš tavęs to. Ir kaip tau pavyksta nuslėpti tiesą. Tikriausiai neturi sąžinės.

– Nepyk. Aš tik norėjau tave apsaugoti.

-Nuo ko ? Netylėk Džeikai sakyk.

– Nuo savęs pačios. Nuo liūdesio !!! Jie buvo su prižiūrėtojais iš laboratorijos.

– Ir tau būtinai reikėjo tai nuslėpti ir mane kankinti , kad nežinau kur mano tėvai ir seneliai. Aš nekalta, kad tavo sesuo mirė !!! Aš juos nenužudžiau girdi Džeikai ? Abigailė dingo ir dėl to aš nekalta.

– Tu jos neprižiūrėjai dėl tavo kaltės ji dingo. Tu ją pražudei.

Prieš pusmeti dingo Džeiko sesuo Abigailė. Niekas nežino kur ji dabar. Ar ji gyva ar mirusi ? Tą dieną, kai dingo, aš su ja buvau. Turėjau ją prižiūrėti kaip vyresnė sesuo.

– Abigailė nebuvo mažas vaikas, Džeikai.

– Gal ir ne, bet ji mano mažoji sesutė. Duok man ramybę. Tik tiek tavęs prašau. Be to, žinau tau dabar sunkus laikotarpis. Likai viena šiame pasaulyje. Seneliai mirė, tėvai nežinia kur. Aš tikrai galiu tau padėti šiame pasaulyje. Galiu tave apsaugoti nuo liūdesio, nevilties.

-Aš tavęs nesuprantu. Tai tau duoti ramybę, o kita akimirka nori man padėti. Man iš tavęs nieko nereikia. Aš dingstu iš čia, nes galiu tuoj išprotėti.

– Kaip nori, Melani Čeis.

Džeikas tikra dovanų dėžutė. Niekada nežinai, ko jis nori ir, ko nenori. Nežinai, ko iš jo tikėtis. Viena akimirka jam reikia ramybės, o kita jau nori tau padėti. Jis nepastovus ir nieko nevertina.

Negalėdama ištverti įtampos atsistoju ir, nežiūrėdama į jį, bėgu į nežinomas tolumas, kol pajaučiau nakties vėsą.


 

Trumpai apie autorę: mergina, kuri tiesiog mėgsta rašyti istorijas apie viską ir kartu apie nieką.

Istorijos pavadinimas: Nakties išvyka

Mano pirštų pagalvėlės vos palietė medines, pelėsiais  apaugusias duris, kad šios atsivertų girgždėdamos. Šis šiurpus garsas nuaidėjo tuščiame name it nelaimingosios merginos aimana.

Mano kūnas suvirpėjo, o rankos pačios staigiu judesiu apsivijo aplink juosmenį. Atrodė, kad širdis nusirito į patį žemės centrą. Nenorėjau aš čia būti, bet neturėjau kito pasirinkimo.

Žvilgtelėjau į savo drauges, nuo kurių veidų atrodė, kad neįmanoma niekad bus nutrinti tų pikdžiugiškų šypsenų.

„Turėtų būti smagu,“ tarė Alisa, sukdama savo tamsių plaukų sruoga aplink pirštą.

„Žinoma,“ linktelėjo Feliksas kilstelėdamas prožektorių į viršų. Staigiu judesiu jis įjungė jį ir šviesos durklas pradėjo karpyti nakties skraistę.

Nenoriai dirstelėjau į vidų.

„Pasak istorijas ir gandus, šis senas namas buvo prakeiktas. Neva čia gyveno kažkoks vyras, kuris buvo įsimylėjęs vietos merginą. Ji neatsakė į jo jausmus. Tai jį įsiutino ir jis ją pagrobė, jėga vertė tapti jo, tačiau jai pavyko pasprukti. Merginos motina buvo čigonė ir už dukros pagrobimą bei kankinimą ji atsidėkojo prakeikdama vyrą. Nuo tos dienos jis vaidenasi šiame name ir žudo visus, kurie įžengia į namą,“ greitai išpyškino Alisa.

„O aš girdėjau, kad čia gyveno brolis ir sesuo. Jie turėjo draugę Šią jaunuolis labai pamilo, kaip ir mergina jį Ji pažadėjo būti su juo amžinai, bet jos tėvai buvo turtingi ir ją ištekino už snobo. Šis ją paslėpė nuo jo. Vaikinas neištvėrė ir nusižudė. Sakoma, kad net būdamas miręs jis jos ieško ir mėgina išgelbėti iš to snobo nagų,“ tarė Feliksas.

Akimirka niekas nedrįso nieko pasakyti.

„Oho,“ galiausiai tarė Diana.

„Jūs tikri, kad verta ten eiti?“ paklausiau truputi virpančiu balsu. Niekaip negalėjau suprasti, kaip leidau savo dviem beprotėm draugėm leisti mane įkalbėti ateiti čia vidurnaktį. Juk galėjau tiesiog pasilikti namie, žiūrėti kokį kvailą filmą ant mano didžiulės lovos.

Visi sutartinai linktelėjo. Diana giliai įkvėpė ir žengė į priekį. Grindys suklykė ir namą pripildė nauji garsai.

„Kiek šiam namui metų?“ Alisa paklausė susiraukdama. Jos prožektorius prisijungė prie Dianos.

„Gal šimtas metų bus,“ atsakė Diana.

„Daugiau nei šimtas,“ tarė Feliksas  mirktelėdamas.  Jo ranka suėmė manąją ir švelniai suspaudė. Kraujas plūstelėjo į mano žandus, o širdis pradėjo greičiau plakti.

Neskubėjau įjungti savo prožektoriaus ir įeiti į namą. Kelias minutes tiesiog stovėjau prie įėjimo ir stebėjau, kaip Diana ir Alisa judėjo į priekį.  Puvėsio kvapas kuteno man šnerves.

„Tai ateisi ar ne?“ galiausiai paklausė Diana, pastebėjusi, kad vis delsiu žengti žingsnį. Jaučiau, kad visų akys nukreiptos į mane.

Nenoriai linktelėjau, įjungiau prožektorių ir pakėliau koją. Kaip tik įmanoma lėtai aš ją nuleidau jau namo viduje. Feliksas išsišiepė kaip lapinas ir žaismingai pamojo man prieiti arčiau jo.

Netoli blykstelėjo ryškus žaibas, o po kelių sekundžių nugriaudėjo griaustinis, kuris net sudrebino žemė. Tie keli stiklai, dar įstrigę langų rėmuose, suvirpėjo ir nukrito ant žemės. Dūžtančio stiklo garsas ir griaustinis privertė visas tris mus stryktelėti į viršų ir riktelėti. Vienintelis Feliksas atrodė neišsigandęs.

Po kelių minučių, visi pradėjome juoktis.

„Net nemaniau, kad šiandien bus audra,“ paskelbė Alisa tvarkydamasi pirštais savo plaukus.

„Bet ar tai tik nesuteikia mistiško atmosferos?“ paklausė Feliksas, žaisdamas su savo prožektoriumi.

Diana gūžtelėjo pečiais, kol tuo tarpu aš nusprendžiau laikyti savo liežuvį už dantų. Prieš mums ateinant aš žiūrėjau į orų prognozę ir žinojau, kad audros šiandien tikrai neturėjo būti.

„Užverk duris,“ Alisa paliepė man ir pradėjo slinkti lėtais žingsniais link laiptų.

Nenoriai padariau, kas man buvo liepta ir pradėjau slinkti į priekį. Stengiausi nekreipti dėmesio į grindų dejones, tačiau tai buvo sunku. Jaučiau, kaip kraujas mano venose kas minute vėst tai vienu, tai keliais laipsniais, kol pagaliau atrodė, kad manyje apsigyveno pati Žiemos naktis.

Staiga Diana sustojo, pasilenkė ir kažką pakėlė nuo žemės. Susidomėjusi aš priėjau prie jos. Draugės rankose buvo popieriaus lapas ant kurio kažkas raudonu rašalu buvo parašyta.  Kad ir kas rašė šiuos žodžius, atrodė, kad labai skubėjo: raidės kreivos, leidžiasi tai žemyn, tai į viršų, buvo kampuotos.

„Kas čia parašyta?“ paklausiau šnabždėdama.

Diana pakraipė galvą. Prožektoriaus šviesoje ji mėgino dėlioji netvarkingai parašytus žodžius.

„Palikite šį namą ir niekada negrįžkite,“ perskaitė ji sutrikusi.

Pagriebiau iš jos lapą ir pati mėginau iššifruoti žodžius. Netrukus prie mūsų prisijungė Alisa. Viena jos ranka vėl žaidė su plaukų sruogomis.

„Kas čia?“ paklausė ji be jokio kristalėlio susidomėjimo.

Aš padaviau jai popierių.

„Gal geriau einame iš čia,“ pasiūliau.

Alisa perskaitė ir prunkštelėjo. Ji numetė popierių ant žemės.

„Nebūk bailės. Kasparas man sakė, kad su draugais tokių užrašų prirašė čia daugybę ir išmėtė, kad prigąsdintų mažius.“ Tai neleido man lengviau atsikvėpti. „Einame į viršų. Ten yra kambarys, kuris kuo puikiausiai mums tiks.“

Ant savo pečių pajaučiau Felikso rankas. Žvilgtelėjau į jį. Jo ryškiai žalios akys pasitiko mane.

„Negi jau išsigandai?“ Priverčiau mažą šypseną atsirasti mano veide, kai truputi pasukiojau galvą į šalis.  „Gerai, nes aš neleisiu niekam tavęs nuskriausti,“ jis tarė žaismingai. Jo veidas priartėjo prie manęs. Užsimerkiau ir leidau sau pasimėgauti jo šiltomis lūpomis ant maniškių. Atmerkusi akis regėjau jo šypsena. Nesusilaikiau ir pati nusišypsojau. „Einame,“ tarė ir žengė žingsnį tolyn nuo manęs. Akies kamputyje pastebėjau, kaip Diana pavarto akis, tarsi sakytų susiraskite kambarį.

Niekad būdama sveiko proto aš nesiryžčiau įžengti į šį namą, bet norėdama patraukti Felikso dėmesį, praleisti su juo daugiau laiko…

Nenoriai nusekiau Alisą, Feliksą ir Dianą laiptais į antrą aukštą. Surasti tą kambarį nebuvo sunku. Raudonu rašalu užrašytas užrašas ant durų pasakė, kad tai buvo būtent toji patalpa, kurios mums reikėjo.

„Jeigu įeisi čia, tu priklausyti man,“ perskaitė Alisa. „Kaip baisu,“ pamojavo ji rankomis.

„Net labai,“ nusijuokė Feliksas. „Kas gali tikėti tokiomis nesąmonėmis?“

„Tik kvailiai. Einame,“ Alisa pastūmė duris.

Diana įžengė į kambarį ir iškart puolė dairytis aplinkui. Aš stovėjau sustingusi koridoriuje ir delsiau žengti žingsnį į priekį. Mano pirštai nedrąsiai bėgiojo ant raudonų raidžių. Truputi nustebau, kad oda lipo prie durų.

„Negi pabūgai?“ Diana paklausė kilstelėdama antakį.

Žvilgtelėjau į laiptus su noru palikti šį namą. Mano akis tingiai grįžo prie kambario. Feliksas stovėjo su Alisa bei Diana viduje. Tačiau patalpoje buvo kažkas dar ir toji stovėjo už vaikino. Jos balta ranka ilsėjosi ant Felikso peties. Mergina pajuto mano žvilgsnį ir pažvelgė į mane. Jos šaltos akys privertė mano širdį sekundei sustoti.

 Atvėriau burną, kad riksmas galėtų pasprukti, bet jo nebuvo. Greitai pažvelgiau į drauges, o tada atgal į siluetą.  Merginos ten nebuvo.

„Ar tau viskas gerai?“ Alisa žengė žingsnį arčiau link manęs, tačiau  vis dar buvo kambaryje.

Linktelėjau. Mintyse pradėjau juoktis iš savo baimės.

Mano ranka pati kilstelėjo į viršų. Pirštai pradėjo ieškoti sidabrinio kryželio, o jį suradę, švelniai jį glostė.

„Žinot ką, man tai nepatinka. Kviesti dvasias…. Na… Sakykime, kad mano tikėjimas tai draudžia,“ tariau.

Alisos akys nusileido prie mano pakabučio. Suirzusi ji pavartaliojo akis, o Feliksas už jos susiraukė. Jo akyse kažkas tamsaus atsirado, kai jo akims užkliuvo daiktas tarp mano pirštų.

„Baik, Skaiste. Ateik čia ir pradėkime žaisti su dvasiomis,“ jo balse buvo kažkoks susierzinimas bei pyktis, kad vis dar buvau koridoriuje, o ne kambaryje. Tai patraukė mano dėmesį ir žengiau žingsnį atgal.

„Ne, gal kitą kartą,“ mano balsas virpėjo, kaip ir visas kūnas.  „Aš einu,“  ir pradėjau eiti link laiptų. 

„Baik juokus,“ Diana tarė ir žengė prie manęs, tačiau priėjusi duris ji sustojo, susiraukė. „Kas čia dabar?“ paklausė ji.  „Aš negaliu išeiti,“ tarė sutrikusi.

Alisa prunkštelėjo ir priėjo prie draugės.  Jos veidas persimainė, kai pati sustojo prie Dianos. Feliksas pasiliko stovėti kambario gilumoje be jokios išraiškos veide.

„Po šimts pypkių, kodėl negaliu eiti į priekį?“ paklausė Diana.

Nukreipiau savo žvilgsnį į Feliksą. Jis kilstelėjo lūpų kamputį. Prie jo vėl stovėjo mergina ir ji juokėsi.

„Ateik čia, Skaiste,“ ramiai tarė Feliksas, o mergina pradėjo šokti kambaryje.

„Taip, ateik į vidų,“ pradėjo dainuoti mergina. „Mes tavęs taip ilgai tavęs laukėme.“

Diana ir Alisa pažvelgė  į Feliksą ir išbalo. Jų lūpos prasivėrė, bet joks garsas nepabėgo.

Feliksas priėjo prie durų visiškai ignoruodamas merginas. Jis ištiesė ranką į mane.

„Negi nenori būti su savo geriausiomis draugėmis?“

„Kas čia vyksta?“ Alisa buvo pirmoji, kuri atgavo savo balsą.

Feliksas pažvelgė į merginas ir šios krito it sunkūs maišai ant žemės Nesusilaikiau ir suklykiau. Mano rankos uždengė burną, o pakraupusios akys lakstė tai prie draugių, tai prie Felikso.

„Tu net negali įsivaizduoti, kaip ilgai laukiau ir ieškojau tavęs, Skaiste. Šįkart tau nepavyks nuo manęs pabėgti.“

Lauke žybtelėjo žaibas. Felikso veidas žaibo šviesoje priminė demono, kuris buvo išalkęs, o prieš save regėjo tai, kas galėjo jo alkį sunaikinti. Tai jau nebuvo tas pats vaikinas, kuris mane švelniai bučiuodavo ar laikydavo už rankos.

„Kas tu?“ išsprūdo man.

„Tavo ateitis,“ atsakė jis, kilstelėdamas savo ranką į viršų. „Nagi, ateik į kambarį, mano meile. Galėsime pratęsti tai, ką pradėjome prieš kelis šimtus metų.“

„Taip ateik. Privertei mus tavęs ilgai ieškoti.“

Žengiau žingsnį atgal. Mano nugara trenkėsi į sieną. Feliksas sunkiai atsiduso.

„Jeigu ne pati, tai priversiu,“ po jo žodžių siena pradėjo banguoti.  Kažkokios rankos išlindo iš abejų pusių ir pagriebė manąsias. Suklykiau ir mėginau ištrūkti, tačiau buvau bejėgė. Jutau, kad mane traukia arčiau prie sienos. Į sieną.

Feliksas stovėjo ir šypsojosi. Mergina už jo šoko ir dainavo.

„Paklydusi avelė grįžta į namus. Paklydusi avelė jau namuose.“

Viskas dingo.


Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s