2013 rugsėjis


 

Trumpas prisistatymas. Sagutė yra mergina, kuri naktimis nagali užmigti nes mintys niekadėjos veržiasi lyg iš ugnikalnio ir prašosi būt išklausytos, dėl to dažnai net ir naktimis imu parkerį ir leidžiu savo vaizduotei išsilieti, o tiek vargus norisi su kažkuo ir pasidalinti savo mintymis. Sagutė jauna rašytoja, kuri viduje yra lyg darželinukas, nors išvaizda reikalauja elgtis kaip pilnateisiam ir atsakingam visuomenės nariui. Tik tiek 🙂

Tranzuotoja

Autostrada. Tranzuoju jau ne pirmą ir tikrai dar ne paskutinį. Mašinos lekią pro šoną tarsi aš būčiau kelio dulkelė, sukeldamos dar vieną karšto vėjo gūsį ir palikdamos mane kaip tą mažėjantį tašką savo galinio vaizdo veidrodėlyje kaip netikėtai išvydę, taip ir vėl panardindami į užmarštį. Ranka iškelta horizontaliai su reikšmingai pakeltu nykščiu į viršų siekiant dangaus ir tos neaprėpiamos nežinomybės. Neturiu net menkiausios idėjos kiek laiko aš čia stoviu, nes autostradoje toks dalykas neegzistuoja. Na bent jau normalus laiko suvokimas. Laikas čia skaičiuojamas pravažiuojančiom mašinom, alinamu karščiu, pavargusių kojų skausmu, bet tikrai ne minutėmis ar valandomis. Galiu pasakyt, kad dar nėra labai įdienoję, nes saulė plieskia man į akis, o nėra pakilusi virš galvos ir mano vienintelis draugas – šešėlis vis dar yra man už nugaros nusidriekęs į tolį, o nepasislėpęs po mano batų padais lyg slėptųsi ir kažko bijotų.

Dar viena mašina negailestingai praskrieja pro šalį. Vairuotojas apsimestinai žvalgosi į priešingą pusę, lyg bandydamas sau įrodyti, kad manęs nepaėmė tik dėl to, kad nepamatė, nors ir pats gerai žino, kad tai netiesa, jis kuo puikiausiai matė mano raudonus lyg prisirpusios vyšnios džinsus ir lygiai taip pat iššaukiančią salotinę bliuzelę, tačiau vis tiek bandė save įtikinti manęs nematęs. Palydžiu pralėkusią mašiną šypsniu ir vėl susikoncentruoju į tolius. Kelias tiesus ir lygus. Mano žvilgsnis skrodžia raibuliuojantį asfaltą, nes karštis jau rodos net iš gelmių skverbiasi lyg prakaitas per užsikimšusias poras ir skandina pasaulį.

Dar vienas mažas taškelis atsiranda horizonte, bet jis toks mažytis ir pasislėpęs už to viso pragariško raibuliavimo, kad iki to momento, kol jis nepasidaro prinokusio obuolio dydžio, aš net nesu tikra ar tai nėra tiesiog miražas. Tačiau tai ne miražas. Tai didelis juodas džipas. Jo juodumas toks akinantis, kad nevalyvai pakeliu kitą ranką ir prisidengiu akis. Mano budrumas vis dar išlieka toks pats, gal net šiek tiek paaštrėjęs, nes praradus galimybę žiūrėti savo dviem kristaliukais apgaubtais stora blakstienų paklodę, ausis iškart įjungiu kaip lokatorius ir girdžiu kiekvieną padangos pritreškiamą akmenuką prie jau gerai įkaitusio asfalto.

Tyla. Tokio garso nesitikėjau. Greit apsisuku ir pamatau, kad mane apakinęs džipas stovi per kelis metrus ir laukia kada aš teiksiuosi prieit arčiau. Paskubomis pagriebiu savo žydrą lyg dangaus mėlynė kuprinę ir greitais šuoliais kaip kokia gazelė pasiekiu priekines dureles. Lėtai nusileidžia langas ir išvystu paprastą jaunuolį, kuris dabar man draugiškai šypsosi lyg bandydamas vien savo išraiška parodyt, kad yra draugiškai nusiteikęs ir galiu ramiai sėst į vidų. Atsakau lygiai tokiu pat nuoširdžiu šypsniu ir paklausiu kur traukia. Draugiškai apsikeičiam formalumai ir sudarius nematomą sutartį ir lyg padėdama parašą trinkteliu durimis ir prisisegu saugos diržą.

Tiek kartų keliavau, kad pats tranzavimas jau prarado savo žavesį ir tapo lyg kažkokia rutina. Na taip, žmonės keičiasi, mašinos keičiasi, net ir mano maršrutai būna skirtingi, tačiau jie visi turi kažką bendro. Tie patys pokalbiai, bandymas atsidėkoti už savo nemokamą kelionę visais būdais bandant prablaškyti vairuotoją, kad kelionė nebūtų nuobodi, bet tai priveda prie tų pačių pokalbių apie nieką, kurie su laiku lyg koks rutinos ratas tampa tokie nereikšmingi, kad automatiškai sulaukus atsakymo paberi dar kelis klausimus. Niekas nenori smarkiai atsiverti, juk čia draugas vienai kelionei ir nesinori lysti į asmeniškumus, bet tie klausimai apie orą… kelionės jau seniai man nebelinksmina.

Šiandien aš nusiteikus išbristi iš rutinos upės ir pabandyt į tranzavimą pažvelgt vėl kaip į kažką naujo, kažką neatrasto, paslaptingo, žavinčio ir gal net jaudinančio. Pradedu nuo etatinių klausimų, bet man tiesiog reikia kelių faktų, kad galėčiau tęsti savo ką tik sugalvotą žaidimą. Viduje kažkas kirba ir negali nustygti vietoje, nes proga pabėgti nuo rutinos jau šalia, jau beveik ranka užčiuopiama, tiesiog reikia viską pasukti taip, kad ir mano naujasis pašnekovas būtų nusiteikęs avantiūrai.

Norisi palaikyt pokalbį, bet nesinori per daug apie save išsipasakot, nes juk niekas nežino su kuo tu čia keliauji. Kad ir kaip žmogus tau keltų pasitikėjimą, bet visi žino, kad ir psichopatų akys būna tyros lyg nekalto šunyčio, tad savisaugos instinktas įsijungia pilnu pajėgumu ir sakiniai skamba per daug apgalvoti, mažai rišlūs, o nejaukumo aura pasklinda po saloną lyg nuodingos dujos ir kiekviena tylos akimirka rodos trunka kelias valandas ir tampa labai sunku vėl bendrauti natūraliai. Tiesą pasakius, natūralumo jokio nėra. Visi apsimetam, kad labai smagu, nors giliai širdyje norim patekt į savo užsibrėžtą tikslą ir toliau ramiai gyventi. Tad jeigu mes ir taip stengiamės galvoti ką kalbam, gal reiktų nors kartelį įsivaizduot, kad tu esi kažkas kitas? Tu esi tiesiog pakeleivis, be praeities ir su nežinoma ateitimi. Tu esi šią akimirką ir viskas priklauso tik nuo tavęs. Gali sakyt, kad esi kosmonautas, išleidęs visus pinigus apmokymams ir dabar neturi net už ką nukeliaut iki tėvų namų, savo paskutinio mamos gaminto kotleto, prieš savo žygį į tolimas kosmoso platybes. Gali sakyt jog esi sužlugdyta mergina, ką tik išsiskyrus su savo gyvenimo meile ir spjovus į viską tiesiog keliauji į nežinią ir nori pabėgt nuo realybės, kuri kiekviename žingsnyje lyg durklais bando subadyt tavo ir taip kraujais verkiančią ką tik sudaužytą širdį.. Gali vaidint didžiausią romantiką norintį nustebinti savo antrąją pusią gyvenančią kitame mieste. Variantų yra milijonai ir pasirinkimo laisvė yra tavo. Gali pradėt nuo smulkmenų.

Nors kartą prisistatyt kitu vardu. Tai jau sukelią mažą virpuliuką skrandyje. Visą gyvenimą esame apstatyti moralės normų ir etiketo taisyklių sienomis. To negalima daryt, anas negerai, ką pagalvos kiti, niekas taip nedaro ir taip toliau. Bet mes visi nors kartą norim prasibraut pro tas sienas, mus žavi ta nežinomybės idėja, mes norim pabandyt tai kas yra nepatirta, neišbandyta ir svarbiausia uždrausta, neveltui Ieva su Adomu buvo išmesti iš rojaus, juk uždraustas vaisius pats skaniausias, bet niekas nesako, kad reikia pulti žudyt visus ar vogt ir ištvirkaut. Galima uždrausto vaisiaus paragaut ir kitais ne tokiais drastiškais veiksmais ir nebūt išmestiems iš rojaus.

Melas. Melas yra blogai, tą, kiekvienam mūsų vaikystėje aiškino tėvai, seneliai, mokytojai ir visi mūsų aplinkos žmonės. Tai mums buvo kalta lyg vinimis, kol mes pasidavėm ir nusprendėm nemeluot. Nors juk vaikai nemoka meluot, tai gal meluot mes pradėjom tik dėl to, kad visi sakė, kad taip elgtis nederėtų?

Melas tai įrankis norint patekt į uždraustą zoną. Tai nekaltas melas, vienkartinis, bereikšmis ir niekam nedarantis jokios žalos. Toks melas gal labiau panašesnis į svajonę nei tikrą gyvenimus griaunantį melą. Pakeisdamas savo vardą, tu tiesiog nesakai melo, o pasakoji savo sukurtą svajonę, gal tu norėtum, kad tavo vardas būtų ne Austėja, o Žavinta, gal tu matai, kad Žavinta yra asmenybė ir jos kailyje tu jaustumeisi šimtą kartų geriau, tai kodėl nors kartelį nepabandžius savęs įsivaizduot kitose asmenybėse. Tu tranzuoji, esi trumpam savo gyvenimo etape, kai gali būti kas tik nori, nes tavo svajonė tęsis tik nuo tos akimirkos, kai įsėsi į mašiną ir paliks su lig ta, kai užtrenksi paskutinį kartą dureles. Šis potyris lyg sapnas prasideda be pradžios ir baigiasi netikėtai su maža galimybę pamatyt tęsinį.

Šiandien aš irgi pradėjau nuo mažo melo. Aš prisistačiau kitu vardu ir iškart pasijutau geriau. Aš įsijaučiau į kitą asmenį, mano venomis pradėjo tekėt adrenalinas, o akys net plačiau atsimerkė. Nepamenu kada paskutinį kartą jaučiausi tokia laisva. Iškart susikėliau kojas ir laisviau atsisėdau. Mano tokia poza išprovokavo ir naują vienkartinį draugą elgtis laisviau. Jo rankos tapo nebe taip tvirtai įsikabinusios į vairą, o povyza natūralesnė, laisvesnė ir dar labiau draugiškesnė. Šypsnis pasiekė ir akis ir mes abu pasinėrėme į kelione. Vaizdai ir miestai keitėsi, o mūsų pokalbiai neblėso, juokas skambėjo garsiau už muziką iš radijo imtuvo, veidai buvo šviesesni nei vidurdienio saulė, o nuotaika tokia pakyli lyg keliautume atostogaut kur nors į neatrastą rojaus kampelį. Užteko tik to vieno menko melo apie savo vardą ir ši kelionė įgavo naują skonį. Ji tapo lyg ledai, kurie tave atgaivina karštą vasaros diena, lyg vanduo po ilgos treniruotės ar šokolado gabalėlis po tris mėnesius trukusios alinančios dietos.

Negaliu patikėt, kad tai buvo taip paprasta ir smagu. Aš tiesiog pakeičiau vieną menką faktą savo gyvenime ir norom nenorom pasikeičiau pati. Mes visi turim daugialypę asmenybę savo viduje ir kur jei ne kelyje geriausiai atskleisti nors vieną iš jų savo pakeleiviui, kurio daugiau greičiausiai nesutiksi. Aš jaučiuosi laisva, nesupančiota melo žabangų, nes tai buvo vienkartinis melas, tai buvo baltas lyg popieriaus lapas, prasidėjęs iš akimirkos ir joje pasibaigęs.

Užtrenkiu dureles ir grįžtu į realybę. Patekau į smagią avantiūrą ir laukiu nesulaukiu kitos kelionės. Mano galva lyg palėpė visa užversta seniai nenaudotais daiktais, tai visos mano asmenybės, kurioms aš norėčiau nors akimirkai parodyt pasaulio šviesą. Aš jau kuriu planus apie savo kitas istorijas. Galva pokši lyg užsidegęs fejerverkų fabrikas pateikdamas man vis naujų ir dar spalvingesnių idėjų savo kitai kelionei, savo naujai vienkartinei asmenybei. Nenustygstu vietoje ir kelis kartus pašokavus apsiraminu ir giliai įkvėpus įtraukiu vasaros karščio į plaučius taip bandydama apramint tą padykusį velniuką dabar lakstantį ir jau rezgantį naujus planus. Aš grįžau į realybę, dėl to visas mintis nustumiu į šalį ir palieku kitam laiku nematuojamam stovėjimui autostradoje, bandant pasiekt dar vieną tikslą ir nepakliūt į rutinos liūną.

 <<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<

  Mano vardas Rimantė, nors naudojuosi Paulimos arba Rimukes nikais. Man 17 m. ir esu iš Mažeikių rajono. Be galo mėgtų skaityti knygas ir svajoju kada nors parašyti knygą. Čia pirma istoriją, kurią paskelbiu internete, tad per daug nesmerkite, nes su laiku tobulėsių 🙂

                    Sekėjai. Pradžia

 

                         

  Garsūs smūgiai trankė storas, metalines lauko duris. Griausmingi smūgiai garantavo pėdsaką metale. Tačiau dviem paaugliams nerūpėjo žymės; jie baiminosi to, kas jas palieka. Linėja ir Igoris gūžėsi už didesnės nei įprasta buitinės technikos, vildamiesi, kad duris išlaikys dar vieną smūgių bangą. Deja, metalas linko į vidų ragindamas pakeisti slėptuvę. Nuo tada, kai jie susitiko parke, viskas pasikeitė.

   Suskambo jos mobilusis. Trumpai pakalbėjusi Linėja čiupo savo odinį švarkelį ir išlėkė pro duris. Skambino jos pusbrolis Igoris. Jo balsas kitame ragelio gale buvo kupinas nevilties. Linėja mintyse regėjo, kaip ašaros sunkiasi iš nuostabiai violetinių akių, primenančių žibančius kristalus, kurie buvo matyti muziejuje. Nors juos skyrė keli mėnesiai, pusbrolis vis dar elgėsi vaikiškai. Kaip kad dabar. Dingus jo šuniui, kuris visada savaime atsiranda, žliumbia lyg tikras kūdikis. Susierzinusi Linėja skubėjo jam į pagalbą.

  Mergina jau buvo pusiaukelėje, kai ją apėmė bloga nuojauta, o rankų oda pasidarė panaši į žąsies. Linėja užsitraukė švarkelio užtrauktuką iki smakro ir paspartino žingsnį. Atėjusi į parką, kuris buvo tarp Igorio ir jos namų, ji išvydo paraudusi Igorio veidą ir spingsinčias ypatingas akis. Nors 16 -metis Igoris bandė nuslėpti ašaras, matėsi, kad yra labai susirūpinęs.

  – Jis diiinngo!!! – snargliuodamasis tarė Igoris.

  – Kur paskutinį kartą jį matei? – paklausė Linėja. Ji norėjo kuo greičiau surasti tą nelemtą šunį ir grįžti namo.

  – Ten. – Igoris parodė tolėliau stūksantį seną ąžuolą. Dėl nesuprantamų priežasčių Linėjos kūnu nuėjo pagaugai. Tai buvo visiškai nesuprantama. Dabar buvo ankstyvas ruduo, o saulė vis dar nenusileidusi. Sunėrusi rankas mergina nužingsniavo nurodyta kryptimi. Su kiekvienų žingsniu jai darėsi vis blogiau: krėtė drebulys, stiprėjo bloga nuojauta. Likus 10 metrų nuo tikslo Linėja sustojo ir išvydo savo drebulio priežastį.

   Už ąžuolo susilenkęs stovėjo siaubingas padaras. Ji išgirdo, kaip monstras patraukė į kiaulės šnipą panašia nosimi, ir išsitiesė. Daugiau nei 2 metrų, plaukuotą lyg beždžionė pabaisą atgręžusi savo masyvią galvą žvelgė į Linėją. Jos juodi vyzdžiai grežte gręžė jos kūną su milžinišku alkiu žvilgsnyje. Monstro burna buvo kruvina, o kraujo šaltinis gulėjo prie jos purvynų kojų. Vargšelio Bingo kūnelis buvo beveik neatpažįstamai sudarkytas, tik žalias antkaklis rodė, kad čia jis. Visas merginos kūnas raibuliavo tarytum vanduo stebindamas savo šeimininkę. Linėja pradėjo lėtai trauktis. Mergina nežinojo ar Igoris pastebėjo pabaisą, bet ji negalėjo nusukti žvilgsnio nuo hipnotizuojančių padaro akių. Nors jis nesiartino ir buvo prigludęs prie aižėjančios nuo jo nagų žievės, Linėja žinojo, kad anksčiau ar vėliau pabaisą puls.

 – Bėk!!! – suriko pusbroliui ir pasileido bėgti.

   Pabaisa nustebinta netikėto aukos poelgio sustingo, bet pamačiusi tolstantį maistą, sustugo. Garsas rodėsi, kad drebino dangų, iš aplinkinių esančių medžių pakilo paukščių debesys.

 Igoris jau buvo prie vartų. Jis laukė pusseserės su augančių ryžtu. Pasirodžiusi pabaisa jį nustebino, nes vaikinas tikėjo moksliškai paaiškinamais reiškiniais ir tikrais faktais, o ši anomalija įrodinėjo priešingas tiesas. Artėjantis plaukų ir dantų gniužulas kėlė vis didesnes abejones dėl to kas tikra, o kas ne. Pusseserei prabėgus pro jį, Igoris pagriebė anksčiau rastą pagalį ir įgrūdo į dvigubus vartus jungiančias dvi skyles. Tai trumpam užlaikys monstrą, bet kiek ilgai- nežinia.

   Vaikinas pasivijo Linėją, kuri bėgo šaligatviu tarsi apsivogusi. Jie įbėgo į sausakimšą kavinę. Spausdamiesi pro įkaitusius žmonių kūnus laukiančius eilėje prie baro, jie tarsi instinktyviai ieškojo saugiausios vietos. Pro varstomas duris pateko į pilną garų ir šurmulio virtuvę. Niekas nekreipė į juos dėmesio, nes vykdė plūstančius užsakymus. Linėja ir Igoris susigūžė už milžiniškos, sidabro spalvos indaplovės. Tada ir pasigirdo smūgiai.

  – Kas čia dabar !?- sušuko viena iš virėjų, perrėkdama puodų gausmą. Moteris atvėrė sunkias metalines duris, kurios buvo tokios tvirtos ir sunkiai įveikiamos dėl to, kad šalia virtuvės buvo buhalterija. Būtent joje paslėptas po grindimis glūdėjo kavinės savininko seifas, nes šeimininkas manė, kad jo ten niekas neieškos.

  Vos pravėrusi duris moteris pasigailėjo. Stambi ir apžėlusi gaurais ranka pačiupo ją. Linėja ir Igoris pro indaplovės viršų dar spėjo pamatyti, kaip pabaisa perplėšia apkūnią moterį perplėšia pusiau.

  – Reikia grįžti.- sušnabždėjo Igoris. Nors pabaisa buvo per aukšta durims, ilgai netruks sugalvoti, kaip prasisprausti vidun.

  Paskui Igorį nusekusi raudonplaukė Linėja pastebėjo, kad baimė jau spėjo pasklisti tarp laukiančių žmonių. Jie muistėsi savo vietose, bet bėgti lauk dar nesiryžo. Linėja nardė tarp pritilusių žmonių, staiga pastebėjo, kad muzika nebesklido pro kampuose įtaisytas kolonėles. Bėgant sekundėms darėsi vis tyliau. Nelauktai kažkas griebė ją už rankos.

 – ŠaŽinau, kaip jums padėti,- prabilo aukštas ir stuomeningas vyras su keista tatuiruotė ant rankos.

 – Čiupk savo pusbrolį ir pasislėpkite už baro, – taip taręs jis paleido merginos ranką.

 – Kas jūs? – Linėja bandė paklausti, bet keistas pagalbininkas ją nutraukė.

 – Pakalbėsime po to. – vyras pastūmėjo ją pusbrolio, kuris blaškėsi aplinkui, link.

  Ilgai netruko surasti Igorį. Jo juodi plaukai ir violetinės akys buvo nepakartojamos tarp rudaplaukių, mėlynakių.

 – Jis mums padės- Linėja parodė į vyrą, kuris spraudėsi pro žmones, kad priartėtų prie virtuvės. Joje jau siautėjo padaras, bet neatrodė, kad būtų patenkintas.

  Linėja linktelėjo baro pusėn. Du įsibaiminę paaugliai palindo po baru. Barmenas jau buvo dingęs, o tarp žmonių didėjo keistai suvokiama įtampa. Kai Linėja ir Igoris jau buvo kiek galima saugesni už sunkios medienos, pabaisa sustugo antrąkart.

  Paslaptingas vyras su tamsesne dėl įdegio oda ne kiek neišsigando ir judėjo tikslo link. Jis prislinko prie varstomų durų ėmėsi veiksmo. Paslaptingasis su visa jėga spyrė į dvivyrės duris ir ištraukęs iš džinsinio švarko granatą nuplėšė jos žiedą. Staigiu judesiu metė į pabaisą, kuri traiškė jau mirusias virėjas. Nuskambėjo sprogimas ir siaubingas gargaliavimas. Monstras buvo vis dar gyvas. Vyras išsitraukė dar vieną granatą, o po to dar vieną. Atlikinėjo tą patį veiksmą kol pasidarė tylu. Net tada vyras neatsipalaidavo. Igoris pastebėjo, kad ant jo nugaros kabo anksčiau nepastebėtas automatinis šautuvas, kurio diržas skersai kirto plačią krutinę. Rudaplaukis vyras nusiėmė ginklą ir įėjo į virtuvę.

  Būtybė aukštielninka gulėjo kraujo klane. Visur svaidėsi galūnės, kurios nuo atsiskyrimo akimirkos savo kūnams tapo svetimos. Pabaisa vis dar silpnai kvėpavo, todėl jis nedelsė: šovė į širdį, galvą. Be viso to, vyras suvarė visą apkabą, kaip garantiją, kad tas padaras nebeatsigaus. Įsivyravus visiškai tylai jis lengviau atsikvėpė. Pabaisa nebegyva ir nebekėlė grėsmės.

  Nusišluostęs nuo kaktos prakaitą su marškinių skvernu paslaptingas pabaisų žudikas patukseno su kumščiu į medinį barą.

  – Galite išlįsti. Viskas baigta. – tarė sodriu ir truputi pavargusių balsu.

 Jis stebėjo, kaip iš slėptuvės išlenda du vaikai. Jie atrodė jauni, nepatyrę ir išsigandę tikri vaikai jo akimis žiūrint.

  – Kas jūs? – dar kartą savo klausimą pakartojo Linėja.

  – Rėjus Mičiganas, pabaisų medžiotojas. – jis trumpai prisistatė.

 Pagaliau paaiškėjus vyruko tapatybei, jiems palengvėjo. Dar geriau paaugliai pasijuto, kai rudaplaukis paspaudė ranką, pirmiausiai vaikinui, o paskui Linėjai. Tarp jų iškarto užsimezgė ryšys tarsi jie būtų buvę anksčiau susitikę. Rėjus atvėręs virtuves duris parodė, kas buvo likę iš juos puolusios būtybės.

  – Kaip ji mus atsekė? – Igoris nesivargino aiškintis, kas čia per nukrypimas nuo normalios gamtos tvarkos. Jam labiau rūpėjo nesusitikti dar vienos.

  – Pagal kvapą. Ypač jaunų mėnulio ir saulės sekėju. – paaiškino Rėjus. Dėl užsimezgusio tarp jų ryšio šis paaiškinimas neatrodė keistas.

  – Tai mes- sekėjai? – iš nuostabos išplėtusi akis paklausė Linėja.

  – Matau, kad puikiai viską supranti, mergyt. – nusišypsojo Rėjus. Šypsena prasibrovė pro tokią pačią, kaip ir plaukai, barzdą. Matėsi, kad jam trūko kelių dantų, bet tai negadino šypsenos.

  – Bet kaip tai įmanoma? Esame patys paprasčiausi žmonės. – pasiteiravo Igoris, kurio akys iš jaudulio svaidė violetinius žaibus.

  – Nejaugi? Ar paprastas žmogus pajaučia artėjančia pabaisą? Atsispiria jos hipnotizuojančiam žvilgsniui? – Rėjus Mičiganas berte bėrė retorinius klausimus.

  Šie retoriniai klausimai Linėjai tapo nenuginčijama tiesa. Juk būtent ji jautė drebulį, o nuojauta vertė bėgti neatsigręžiamai. Tačiau Igoris vis dar abejojo.

 – Jei jau esame tokie ypatingi, tai kodėl to nepastebėjome anksčiau?

 – Sekėjais tampama sulaukus 16 –os. Iki tada esi saugus, nes neskleidi jokio save išduodančio kvapo. – Šie žodžiai buvo tokie suprantami.

  Prieš kelis mėnesius Linėjai sukako 16-ą, o vos prieš dvi savaites tiek pat ir Igoriui.

 – Ką mums dabar daryti? – paklausė Linėja. Jos veidas demonstravo susirūpinimą būsimu gyvenimu. Nors paprastai mergina nerodė savo jausmų ir dėjosi tvirta, jos rudose akyse pradėjo kauptis ašaros.

 – Visų pirmą jums būtina palikti namus. Jie prisigėrę jūsų kvapo, todėl pabaisos juos sugriaus jūsų ieškodamos vos tik užuos jį.

 – Tačiau ten gyveną mano ir jos šeimos, negalime jų palikti, kad mirtų. – užginčijo Igoris susirūpinęs tėvų ir mažylio broliuko likimu. Buvęs vaikiškumas išgaravo negrįžtamai.

 – Viskas bus gerai. – Rėjus raminančiai nusišypsojo.

 – Tavo tėvas- jis parodė į Linėją – ir tavo mama – ranka nukrypo į Igorio pusę – yra mūsiškiai ir bus visiškai saugus, nes jau yra perėją ciklą. 

 – Koki dar ciklą? – suskubo paklausti Igoris. Jį be galo sudomino negirdėti faktai apie savo šeimą iš prašalaičio.

  Igorio mama buvo paprasčiausia namų šeimininkė, todėl įsivaizdavimas, kad ji šaudo į keistus ir žiaurius gamtos išsigimimus, buvo mažų mažiausiai juokingas.

 – Jums dar per anksti apie tai žinoti. – Tokie užkietėjusio medžiotojo žodžiai žeidė. Juk jie nebe maži vaikai ir gali pakelti užgriuvusią informaciją. Tačiau paaugliai nepanoro įkyriai kamantinėti nepažįstamojo, vis dėlto jis juos išgelbėjo.

  – Tai ar vyksite su manimi? – paklausė pabaisų žudikas.

  – O kodėl turėtume? – atšovė Igoris. Jį erzino vis didėjanti nežinomybė.

  – Aš būsiu jūsų mokytojas iki tol , kol pereisite ciklą. Jei dar manimi nepasitikite galite paskambinti savo tėvams. – tarės mostelėjo ranka tarsi ragintų.

  – Taip ir padarysim. – Linėja surinko savo tėvo numerį.

  – Klausau? – pasigirdo vyriškas balsas.

  – Labas, tėti. Ar pažįsti Rėjų Mičiganą? – paklausė.

Po ilgos tylos pasigirdo apmąstytas atsakymas:

   – Taip. Kodėl klausi? – atskriejo klausimas.

   – Manę ir Igorį užpuolė keistas padaras. Mes žinome, kas mes , -Rėjus pasakė.

    -Ar tiesa, kad turim palikti namus? – Linėja trumpai išdėstė. Ji tikėjosi išgirsti tėvo juoką ir, kad ji paisto nesąmones.

  – Viskas tiesa. Norėjau papasakoti, bet dabar viską už mane padarys Rėjus. Su juo busit saugesni. – giliai atsidusęs tarė.

  – Važiuokit. Mes dar pasimatysime. – Linėjos tėvas padėjo ragelį be jokių atsisveikinimo žodžių.

  – Tai tiesa. – mergina tarė pusbroliui, kuris į jos žodžius atsakė niūrių žvilgsniu.

  – Turime važiuoti. – tarė Rėjus.

Jie atsistojo, nes kalbėdamiesi sėdėjo ant aukštų baro kėdžių. Visur buvo pilną sudužusių lėkščių. Ant grindų telkšojo skysčių balos. Be jų pastate nieko nebuvo. Peržengę slenkstį Igoris su Linėja pajuto keistai malonią permainą. Jie įžengė į nepažįstamą jiems realybę ir tai teikė jiems laisvės jausmą. Mašinai suburzgus jie paliko savo ankstesnį gyvenimą praeityje. Įžengė į jų laukiančią nežinomybę.

 <<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<

 

 

Aš Naila, man 18. Pristatau “Sergėtojos“ antrąjį tęsinį.

 
6. Tęsinys

Treniruotės mane visai nukankino. Pabaigos laukiau kaip niekad. Po dviejų valandų kančios kėblinau į biblioteką skaudančiomis kojomis. Darbuotis ten neprivalėjau, bet Orterai dažnai prireikia pagalbos. Pravėrusi duris išvydau Kleo. Jis buvo atsirėmęs į stalą ir šnekučiavosi su Ortera. Kaip pastebėjau, jis maloniai klausėsi jos. Veidmainis!

  • O Hile, vargšelę visai nuvargino.- Ortera pribėgo ir stipriai mane apkabino.
  • Nereikia…- išstenėjau. Kleo tyliai juokėsi. Sužaibavau akimis.

  • Šitas vaikinukas man daug padėjo,- tarė Ortera,- o tu prisėsk ir pailsėk.

Atsisėdau ant kėdės ir ištiesiau kojas (atrodė, kad jos sutinusios!). Ortera ant stalo padėjo arbatos.

  • Einam, Kleo, dar man pagelbėsi, o Hilę dabar palikime ramybėje.- Ortera nusivedė Kleo. Jis trumpam atsisuko, o aš nusivaipiau.

Gurkštelėjau arbatos. Fe! Be cukraus. Patraukiau į šoną ir žvilgtelėjau į kompiuterį. Dabar labai tinkama proga.

Į paieškos laukelį (yra tokia vampyrų šeimų svetainė nežinoma žmonėms) įvedžiau „Von Iveinai“. Radau, ko reikia.

„Von Iveinai, viena iš seniausių grynakraujų šeimų. Ji bene vienintelė atsisakiusi priimti titulą“. Tai štai kaip. Grynakraujams vampyrams buvo siūloma tapti kilmingaisiais ir valdyti.

„Von Iveinai buvo garsiausia šeima, valdžiusi mėlynosios ugnies elementą, todėl daugelį stebino, kad jie nenorėjo kilmingo vardo“. Neįtikėtina, mano seneliai turėjo mėlynosios ugnies elementą! Skaičiau toliau.

„Dalyvavo kapų karių kovoje. Buvo pagarsėję bendravimu su žmonėmis, jų rėmimu, bet nesigiminiavo. Šeima nėra išlikusi“.

Su žmonėmis! Kaip keista. Toliau nieko nebuvo parašyta. „Įrašai ištrinti“. Vadinasi kažkas nenorėjo, kad…

  • Bū!

Krūptelėjau išsigandusi ir netyčia išpyliau arbatą. Kleo stovėjo šalia išsišiepęs.

  • Idiotas,- sumurmėjau bandydama nusivalyti nuo kelnių arbatą.
  • Von Iveinai,- jis pasilenkė prie ekrano ir skaitė,- o, mėlynoji ugnis.

  • Greit išjungiau viską ir atsistojau pasiimti ką nors nuvalyti išsipylusią arbatą.

    • Jau Ortera tave paleido?- paklausiau.

    Kleo atsisėdo ant kėdės ir pradėjo suktis.

    • Ji nepastebėjo, kaip išėjau,- nusijuokė,- keista moteriškė.

    Taip tau ir reikia, pagalvojau. Staiga Kleo sugriebė man už rankos.

    • Ar, kaip sergėtoja, turi miegoti mano kambaryje?

    Apstulbau.

    • Tu rimtai? Kvailys.- Ištraukiau ranką ir pasisukau prie durų.

    Kleo atsistojo ir ėjo kartu.

    -Tai žinoma, kad rimtai.

    Pažiūrėjau į jį. Jis nenormalus, ar ką? Išėjau pirmesnė ir uždariau duris jam prieš nosį. Aš jau tikrai nesu kvaila. Turbūt jis taip apdumia akis kiekvienai merginai. O dieve, ir kodėl aš esu jo sergėtoja!

    Sapnavau mamą. Ji stovėjo miško šešėlyje, tad negalėjau įžiūrėti jos veido. Staiga iš tamsos pradėjo lįsti raudonieji. Prieš save pamačiau artėjančią mamą. Jos tamsiuose plaukuose spindėjo raudona sruoga. Mama mane šaukė.

    • Hile! Hile!

    Pabudau. Šalia lovos stovėjo Promė.

    • Jėzau, Hile! Juk tu sergėtoja, turi tuoj pat pabusti.

    Pasitryniau akis, dabar pamačiau ir Melijaną.

    • Tu miegi su rūbais?- paklausė ji.

    Apsižiūrėjau. Velnias, tikrai. Net lovos nebuvau susitaisiusi.

    • Įprotis,- gūžtelėjau.
  • Hile, kodėl sakei, kad tavo gimtadienis bus tik už mėnesio?- Promė įsisprendė rankas į šonus.

  • Nes taip ir yra. Ir visada buvo.- Žiūrėjau į ją nieko nesuprasdama.

  • Kur jau! Tau jau septyniolika nuo sergėtojų įšventinimo. Taip sakė Amija.

  • Dabar jau tikrai atvipo žandikaulis.

    • Ką tu čia?..

    Pašokau iš lovos ir nuskubėjau į direktorės kabinetą. Trečią kartą!

    Pravėriau Amijos kabineto duris. Buvau visa susivėlusi (spėjau tik dantis išsivalyti), kuodukas styrojo kreivai. Amija mane įtariai nužvelgė.

    • Hilerija, kaip gerai, kad atėjai.- Ji parodė ranka man atsisėsti.- Atėjo tau adresuotas laiškas. Šįryt.

    Pažiūrėjau į laikrodį, kabantį ant sienos. Jau buvo pusę dešimtos. Gerai, kad šiandien šeštadienis.

    • Aš, kaip mokyklos direktorė, pirmoji jį pažiūrėjau,- tarė Amija lyg niekur nieko ir padavė man laišką.

    Apžiūrėjau jį. Niekuo neypatingas. Kažkaip įsivaizdavau auksinį su didžiuliu antspaudu laišką, o jis buvo tik paprastas baltas popierius.

    • Siuntėjas nebuvo nurodytas,- pasakė Amija.
  • Ten mano gimimo data,- tyliai pratariau perskaičiusi.

  • Taip, ir ji daug ką pasako,- paslaptingai tarė direktorė,- tu gimei per sergėtojų įšventinimo dieną, per sidabrinį mėnulį.

  • Žiūrėjau nieko nesuprasdama. Direktorė tęsė toliau:

    • Vadinasi esi ne lampyrė. Be to, tai paaiškina, kodėl tapai sergėtoja.

    Spoksojau į laišką. Labai norėjau sužinoti, kas jį parašė.

    • Turėk šį laišką, nepamesk.

    Išėjau iš Amijos kabineto ir nejučia nusijuokiau. Man jau septyniolika!

    Promė mane pasigavo koridoriuje.

    • Nors tavo gimtadienis ir praėjo, Aleksas sugalvojo surengti nedidelį vakarėlį.
  • Ką? Tai jau visi žino…- prikandau lūpą.

  • Kalbos sklinda greitai.

  • Aha, kažin kas tai išplatino.

    Jau ruošiausi eiti, bet priešais išdygo Teris. Seniai jį bemačiau, o taip dažniausiai nebūna.

    • Švęsim? Būtinai ateisiu.- Jis apkabino Promei pečius ir žiūrėjo į mane. Atrodo nieko neatsiminė iš to vakaro.
  • Hile, neišsisuksi,- nusijuokė Promė.

  • Na kas gi man belieka,- pajuokavau.

  • Po galais! Neturėjau draugų, o dabar štai per kelias dienas jų atsirado. Nesu buvusi dėmesio centre, bet ir nenorėčiau. Niekada nemėgau linksmintis. Nesu tam turbūt sutverta. Ateitį buvau suplanavusi taip: baigti vampyrų mokyklą, įgyti profesiją, turėti normalų darbą. Bet dabar viskas apsivertė. Tapau sergėtoja. Kleo sergėtoja.

    7.

    Promė rausėsi po savo drabužius.

    • Neturiu kuo apsirengti į gimtadienio vakarėlį.- Atsisukusi ji įdėmiai nužvelgė mane,- Džinsai? Įdomu.
  • Prome, juk pasakei Aleksui, kad nieko neminėtų apie mano gimtadienį?

  • Promė vis dar žiūrėjo, ką apsirengti.

    • Prome!- sušukau.
  • Nesinervink. Pasakiau.- Ji išsitraukė baltus džinsus.- Eisim kaip į paprastą vakarėlį.

  • Mažą,- pridūriau.

  • Ji atsisėdo ant lovos. Pasislinkau priimdama.

    • Taip, mažą,- sumurmėjo ir pažvelgė į mane,- kaip tau gerai. Apsirengi visiškai paprastai, bet vis tiek esi išskirtinė.

    Nusišypsojau parodydama dantis be ilgų ilčių.

    • O tu ir taip šauni su savo brangiais rūbais. Nesijaudink, Aleksas žiūri į tave akis išplėtęs,- raminau ją. Kartais reikia paguosti draugę, kuriai krinta pinigai iš kišenių.
  • Tikrai?- Promė nusišypsojo, o aš palinkčiojau galvą. Draugė greitai pašoko nuo lovos ir nutempė mane.

  • Tai varom!

  • Aleksas tikrai moka rengti vakarėlius. Taip, kad nė vienas mokytojas ir net direktorė nesužinotų.

    Kai įėjom, niekas į mus nekreipė dėmesio (na, tik Aleksas švelniai apkabino Promę). Jau buvau nusprendusi, kad ilgai neužsibūsiu. Nėra čia kas veikti.

    • Hile, kaip seniai besimatėm.

    Vos nepašokau, kai mane apkabino per pečius Teris. Apsižvalgiau. Netoliese stovėjo Ana. Nekreipiau į Terį dėmesio ir pasitraukiau arčiau Promės. Pastebėjau, kad vos ne visi sergėtojai atėjo su kilmingaisiais. O Kleo nebuvo.

    Po kiek laiko man pasidarė nuobodu. Jau pusę dvylikos, todėl nieko nepasakiusi Promei tyliai nukėblinau į savo kambarį. Eidama koridoriumi, pro langą pastebėjau tykinantį tamsų siluetą. Ir vėl. Miegas kaipmat dingo, todėl nutariau pasekti.

    Jis ėjo link mokyklos darbuotojų namuko. Link ežero. Ten yra nuostabi vieta, kurios žmonės nemato. Tikėjausi užtikti Kleo besiurbiantį kam nors kraują. Šlykštu, bet visko gali būti. Kai priėjau tiltą, nieko nebuvo. Velnias, arba prisisapnavo, arba mane išdūrė.

    • Seki mane?

    Išsigandusi krūptelėjau. Už nugaros prisėlino Kleo.

    • Ne, palauk, juk tai sergėtojų pareigos,- pašaipiai atsakė pats.
  • Taip, norėjau, tiksliau privalėjau, įsitikinti, ar tau viskas gerai.- Greit nužvelgiau jį,- O dabar jau einu.

  • Palūkėk. Tau neįdomu, ką aš čia veikiu?

  • Kleo akys žybtelėjo. Medžioji, pagalvojau.

    • Na ir ką?

    Kleo grakščiai užšoko ant tilto turėklų. Jo vampyriški bruožai atsišvietė veide.

    • Žiūrėk.

    Jis vienu rankos mostu pakvietė ugnies elementą ir sviedė vieną ugninį kamuolį į ežerą. Vanduo sušnypštė, bet ugnis iškart neužgeso, o palindo po vandeniu, apšvietė dugną ir tada išnyko. Iš ežero kilo balti dūmai. Stovėjau išsižiojusi.

    • Iš kur tu…- pralemenau.

    Kleo pasukiojo ranką. Jis vienintelis mano sutiktas kilmingasis taip gerai valdantis savo elementą.

    • Na, manęs elementas nepaliko, o kai tu tapai mano sergėtoja, jis sustiprėjo.

    Vis dar žiūrėjau į ežero paviršiumi slenkančius dūmus. Kažkodėl panorau ir aš taip padaryti.

    • Nes mėlynoji ugnis vienaip lyg energija, o kitaip – deginanti ugnis,- negarsiai pasakiau.
  • Tai neparodysi ko nors.- Kleo nusileido ir atsisėdo.

  • Nusijuokiau.

    • Dar ko! Pataupysiu, kai reikės tave gelbėti.

    Atsižiūrėjusi į keistą ugnies reginį, atsisėdau ant turėklų.

    • Tai tikriausiai perimsi šeimos titulą, jei tau reikia sergėtojo.

    Kleo papurtė galvą.

    • Ne, tegul tai daro mano brolis ar sesuo.
  • Tai kodėl čia atvykai tada?- paklausiau nustebusi.

  • Kleo atsisuko į mane.

    • Jei pasakyčiau, turėčiau tave nužudyti.

    Pažiūrėjau į jį kreivai.

    • O ką? Negaliu šiaip turėti sergėtojos? Juk vis dėlto esu kilmingasis.

    Atsipūčiau. Prasideda. Jau norėjau jam išrėžt „eik tu šikt“ ir nueit, bet Kleo nušoko ir priėjo arčiau manęs. Net pajutau nuo jo sklindančią šilumą.

    • Žinau, kad manęs nekenti, bet man tai patinka.
  • Cha, cha,- lėtai ir nejaukiai nusijuokiau ir pasitraukiau nuo jo.- Gali medžioti, ar ką tu čia darei, o man jau laikas.

  • Apsisukau ir grįžau į mokyklą.

    Gulėjau lovoje ir galvojau. Kas man darosi? Ar tai koks sergėtojų požymis, kad mane taip traukia prie to nelemto Kleo. Nuvijau kamuojančias mintis ir netrukus užmigau.

    Šį kartą sapnavau tėtį. Mačiau jį apsupusią mėlynąją ugnį. Stebėjau jį iš šono ir gėrėjausi vaizdu. Nuo jo sklido neapsakoma energija. Tada netikėtai išlindo raudonieji ir užpuolė mano tėtį. Išsigandusi pabudau.

    Nesuvokiau, kodėl sapnuose pradėjau regėti tokius neaiškius dalykus. Ir be galo paslaptingus. Juk niekas nežinojo, kaip iš tikrųjų žuvo mano tėvai. Giliai viduje jaučiau, kad manęs laukia daugiau paslapčių.

    • Ką svajoji?- pamojavo man prieš akis Promė. Nepastebėjau, kad ji jau atsibudo.

    Atsipeikėjusi išlipau iš lovos.

    • Nieko. Sapnavau kažką negera.

    Promė pakišo man prieš nosį piniginę.

    • Kilmingieji varo į miestą, taigi…
  • Sergėtojai turi juos lydėti,- prisimerkusi pratęsiau jos mintį.

  • Ir gali apsipirkti!- sušuko ji,- Aišku, turėsime užmesti akį. Beje, Melijana eis kartu.

  • Cingtelėjau liežuviu.

    • Leisk spėti. Man reikės nepamesti iš akių Kleo.
  • Taip,- nusijuokė Promė. O taip, jai baisiai juokinga.

  • Ką jis veiks mieste – neįsivaizduoju. Bet geriausia tai, jog pagaliau galėsiu nuvykti nusipirkti drabužių. Tada šiek tiek sustojau.

    • O iš kur aš gausiu pinigų?

    Promė nutaisė linksmą miną.

    • Aš tuo pasirūpinsiu.

    Jau ne vieną sykį esu girdėjusi, kad jai malonu leisti tėvų pinigus. Kaip šmaikštu.

    • Kogi tu sėdi? Einam, jau turbūt mūsų laukia,- pasakė Promė ir nusivedė mane prie mašinos.

    Prekybos centras tiesiog didžiulis. Seniai buvau mieste, todėl viskas atrodė šiek tiek pasikeitę.

    Ėjau su Prome ir Melijana. Turi priprasti, nes ji vaikščios visada kartu. Pirmosios įėjo dvynės kartu su savo sergėtoja Peše. Pastebėjau, kad visi buvo su savo kilmingaisiais. Išskyrus aš. Ir Ana.

    Ją pirmoji pamatė Promė.

    • Ei, Ana!- šūktelėjo ji.- Nori prisijungti prie mūsų?

    Ana atsisuko. Vis stebėjausi, kaip jos tvirtai suveržta arklio uodega netrukdo jai mąstyti. Tai buvo jos tvarkingumo įvaizdis. Ana apsidairė, pamatė, kad daugiau nėra su kuo eiti, ir tada priėjo prie mūsų.

    Po visuotinio apsipirkimo (Promė ir Melijana nusiaubė visas parduotuves, o Ana viską apžiūrėjo įtariu žvilgsniu) nuėjome nusipirkti ledų. Jau buvau pamiršusi, kaip apsipirkinėjimas vargina. Kaip ir pamiršau Kleo.

    Mums besėdint ant suolelio ir kemšant ledus, priėjo mokyklos sergėtojas (kuris labai panašus į slaptąjį agentą).

    • Von Vestorn?- kreipėsi jis.

    Linktelėjau galvą.

    • Kaip būsimoji sergėtoja jūs turite atlikti savo pareigas ir tučtuojau surasti Kleo Etelerą,- pareiškė mokyklos sergėtojas.
  • Ką? Turiu omeny, kaip tai „surasti“?- nesusigaudžiau.

  • Slaptasis agentas pažiūrėjo į mane pro tamsių akinių viršų lyg į kokią kvaišą.

    • Jis dingo iš prekybos centro. Eik ieškoti,- paliepė stipriu balsu.

    Dabar į mano smegenis nukeliavo informacija. Kleo dingo. Man širdis nusirito į kulnus. Kaip jis taip sugeba prasmegti? Greitai pašokau iš vietos ir nėriau laukan.

    Jis negalėjo toli nuklysti, raminau save. O gal čia tik pratybos? Tikrai ne. Mačiau iš pastato išbėgant kelis mokyklos sergėtojus. Išėjusi nežinojau, kur eiti. Iš pradžių apėjau aplink visą teritoriją. Tada nutariau pasukti link gyvenamųjų namų. Keista būti mieste. Nepažįstama vieta. Staiga į galvą dingtelėjo nerami mintis. Jei Kleo pačiupo raudonieji? Jie bijojo saulės šviesos, tačiau dabar jos nebuvo. Lauke apsiniaukę. Pats tinkamiausias metas medžioti. Vyliausi, kad jie čia nevaikšto.

    Gerai, kad šiandien nepasitaikė daug žmonių. Galiu visur ramiai apeiti. Bet man nebuvo ramu. Ėjau gatve, tačiau Kleo niekur nemačiau. Priėjau penkiaaukščius namus. Tarp jų buvo tamsūs skersgatviai ir aklavietės, kurios neviliojo. Vis gi turėjau ten nueiti ir apsidairyti.

    • Kur tu, Kleo,- beviltiškai sušnibždėjau. Per tylu, kad galėčiau šūkauti. Eidama pamačiau, jog esu prie kažkokio baro galinių durų. Jos girgžtelėjo, o aš staigiai užlindau už šiukšlių konteinerio.

    Išėjo jauna moteris (vos vilkosi ant kojų) ir vyras. Raudonplaukis. O Dieve, supanikavau mintyse. Prisispaudžiau arčiau konteinerio. Raudonasis prirėmė moterį prie sienos, o ši nieko nesuprasdama kvatojo. Ji buvo visiškai girta. Raudonasis ją apgraibė (Fu! Nieko šlykštesnio nesu regėjusi) ir paskui kirto į kaklą. Mačiau, kaip suleido dantis ir pradėjo siurbti kraują.

    Aiktelėjau. Tik netrukus susivokiau, kad kiek per garsiai.

    Raudonasis pasitraukė nuo moters ir sukluso. Moteris suglebo ir pargriuvo ant žemės. Pašokau iš vietos, kai jis pribėgo prie manęs. Jis čiupo man už gerklės ir sviedė į žemę. Trumpam aptemo akyse. Žinojau, kad jis nesiurbs mano kraujo, nes raudonieji maitinasi tik žmonių krauju, bet tikrai mane užmuš.

    Bandžiau keltis, tačiau gėlė visą kūną. Raudonasis neskubėjo. Nužudys mane iš lėto.

    Dar kartą stojausi, bet jis mane pakėlė ir trenkė į sieną. Nuslydau ir susiėmiau už šono. Turbūt lūžo šonkauliai. Tikra velniava. Pakėliau į jį akis. Girdėjau, kaip jis garsiai alsuoja. Laukė, ką darysiu.

    Pasirėmiau ir šiaip taip atsistojau. Raudonasis šaižiai nusijuokė.

    • Juokinga tau?- prabilau, o jis išsišiepė parodydamas grėsmingas ir kruvinas iltis.
  • Sssudrassskusiu tave į gabalusss,- sušnypštė.

  • Aš to ir telaukiau. Nors vis dar skaudėjo šoną, sutelkusi visas paskutines jėgas pakviečiau mėlynąją ugnį ir smogiau jam. Neapsakomai sugėlė ranką ir aš susverdėjau. Nespėjau nė pajusti malonios šilumos.

    • Hile?!- sušuko atbėgęs Kleo ir pačiupo mane. Pažiūrėjau į raudonąjį, kuris baigė sudegti ir pavirto į pelenus. Apkvaitusi nuo skausmo nepajėgiau pasidžiaugti ir apšaukti Kleo.
  • Hile!

  • Pažiūrėjau į Kleo. Nagi, ko jis čia šaukia. Jo akių vyzdžiai išsiplėtė. Netrukus suvokiau, kad aš kruvina.

    • O ne…- lemenau,- eik…

    Mačiau Kleo akyse plėšrūną. Jis stovėjo ir spoksojo į kraują. Tik to dar betrūko, kad jis mane pultų. Atidaviau visas jėgas.

    Staiga jis užsimerkė. Kai atsimerkė, jis paėmė mane ant rankų. Jutau, kaip jis sulaikė kvėpavimą. Atsargiai įsikibau į jį.

    8.

    Aš nužudžiau raudonąjį… Tokia mintis man pirmiausia šovė į galvą, kai nubudau. Be sąmonės išbuvau vos 15 minučių, tačiau jaučiausi taip lyg būčiau miegojusi kelias dienas. Skaudėjo galvą ir ranką. Bet, nepaisant visko, aš jau sėdėjau direktorės kabinete. Vėl. Amija trumpai pažvelgė į mano surištą ranką ir tarė:

    • Džiaugiuosi, kad tau nieko neatsitiko, Hilerija.

    Taip, nieko. Tik skauda vos ne visą kūną.

    • Stebiuosi tavo energija,- tarė ji dalykiškai,- tikrai nemaniau, kad tau kada nors pavyks nužudyti raudonąjį.
  • Tai todėl siuntėt mane ieškoti Kleo? Išbandyti mane?- išpyškinau. Prakeiktas mano liežuvis.

  • Amijos veido išraiška nepasikeitė. Ji žiūrėjo į mane lyg bandytų perprasti.

    • O kur Kleo?- paklausiau norėdama pakeisti temą.
  • Jis trumpam grįžo namo.- Amija atsirėmė į kėdės atlošą ir įdėmiai pažiūrėjo į mane.- Kai Kleo tave atnešė čia, jis atrodė be galo keistai.

  • Direktorė palaukė, kol viską suvirškinsiu. Nuo tos minties, kad Kleo mane leisgyvę parnešė ant rankų, šiek tiek sukaitau.

    • Tavo ranka kraujavo, o jis negalėjo atplėšti akių. Tačiau susilaikė. Hilerija, tai kraujo troškimas. Dažnai pasitaiko grynakraujams, o ypač Kleo, nes jis dar nesuaugęs vampyras.

    Sulaikiau kvapą. Nesupratau, ką tuo norėjo pasakyti Amija.

    Ji pasilenkė į priekį.

    • Juk žinai, kad vampyro kraujas yra tamsiai raudonas ir bekvapis.

    Linktelėjau. Tai jau žinojau seniai.

    • Kleo reagavo į tavo kraują. Jis kvepėjo… lyg žmogaus, supranti?

    Priblokšta spoksojau į Amiją. Širdis pradėjo plakti greičiau, o galva suktis. Žinoma, juk aš neturiu vampyriškų ilčių, dingtelėjo. Staiga viską suvokusi sukuždėjau labiau sau nei Amijai.

    • Mano tėvas žmogus.

    Išėjusi iš kabineto, jaučiausi kaip nesava. Amija sakė, kad seniai įtarė, jog kažkas ne taip. Dabar apie save žinojau daugiau. Gimiau per sidabrinį mėnulį, todėl tapau sergėtoja. Valdau galingiausią ir rečiausią elementą – mėlynąją ugnį, nes ją valdė ir mano seneliai. Von Iveinai neturėjo nieko prieš žmones, taigi priglaudė mažą, sergantį žmonių berniuką. Kadangi jis buvo prie mirties slenksčio, senelis jam perdavė savo elementą (vampyrų paversti nenorėjo, nes jis būtų tapęs žvėris, kaip raudonasis). Dėl mėlynosios ugnies mano tėtis sustiprėjo, pradėjo ją valdyti ir per vieną puotą susipažino su mano mama. Tada gimiau aš. Pusvampyrė.

    Prisiminusi tą žodį, pasigedau Kleo. Tikrai prisipažinsiu man jo trūksta. Gal tai tik sergėtojų požymis arba pripratau prie jo erzinimų.

    Pažiūrėjau į tatuiruotę. Ji atrodė tokia blanki. Galvoje sukirbėjo klausimas, kodėl tapau būtent Kleo sergėtoja ir kodėl jam išvis reikia sergėtojo? Bet ilgai apie tai galvoti negalėjau, nes valgykloje pamačiau praplatėjusį stalą. Tą stalą, prie kurio sėdėdavo tik kelios merginos ir aš.

    Turbūt reikėtų atsisėsti kitur, bet priešais išdygusi Promė neleido man nueiti.

    • Jergutėliau! Kaip jautiesi?

    Jau norėjau atsakyti, tačiau pajutau į mane įsmeigtus žvilgsnius. Prie mūsų stalo sėdėjo kilmingieji ir jų sergėtojai. Dairiausi pasimetusi, kai netikėtai mane apkabino Teris.

    • Mano draugė labai pavargusi, leiskit jai atsisėsti,- pasakė garsiai.

    Mano draugė? Kas čia per nesąmonės?

    Kelios merginos pasitraukė padarydamos man vietos.Taip, matyt, jau visi sužinojo, ką padariau. Kaip greit galima susirasti draugų.

    • Kleo nuskilo,- nusijuokė Vesijus. Šalia jo sėdėjo Tomijus ir maukė pepsi.

    O tau ne, pagalvojau.

    Pasėdėjau su visais kokias dešimt minučių, o paskui nutariau pasišalinti. Stengiausi tyliai atsistoti ir nenutraukusi jų kalbų prasmukti.

    Ištrūkau laukan ir ėjau link bibliotekos (nutariau pasėdėti tarp knygų). Turbūt per greitai sujudėjau,nes sugėlė galvą ir susvyravusi šleptelėjau ant žemės. Oi!

    • Gal tau padėti?

    Pakėliau galvą. Atkišęs ranką, priešais stovėjo Teris.

    • Ne, aš čia šiaip nutariau pasėdėti.

    Atsistojau ir be jo pagalbos. Ačiū Dievui, kad nebesisuko galva.

    Norėjau praeiti, bet jis nesitraukė. Pamaniau, kad ir vėl šaiposi.

    • Teri, atstok.

    Tada jo veide išvydau išgąstį. Jis žiūrėjo kažkur už manęs. Atsigręžiau pažiūrėti.

    Kažkas susverdėjo prie eglės. Šešėlis trukdė įžvelgti kas ten.

    • Padėkit,- sušvokštė.

    Atsargiai priėjau arčiau. Teris ėjo šalia. Išvydau merginą. Ji išlindo iš šešėlio. Tai buvo Gebenė. Jos veidas kruvinas, o kaklas sukandžiotas. Ji susverdėjo ir pargriuvo.

    • Teri, bėk pakviesk Amiją!- sušukau jam ir jis nedvejojęs nuskubėjo.
  • Gebene,- kreipiausi į ją, tačiau ji jau prarado sąmonę. Neilgai trukus atbėgo Amija ir mokyklos sergėtojai. Jie paėmė merdėjančią merginą ir nunešė į mokyklos ligoninę.

  • Tai nebuvo panašu į ligoninę. Tik baltas kambarys su lova ir spinta vaistams. Susirinko daug vaikų, bet gydytoja Tom (ji lampyrė, kuri turi profesiją) neįleido nė vieno. Išskyrus mane ir Amiją. Stebėjausi Terio poelgiu. Jis mane palydėjo iki mokyklos tylėdamas (net keista), bet dabar nenorėjo ateiti čia.

    Stovėjau prie lovos. Gebenė nebuvo mano draugė. Tik kartais jos paklausdavau dėl užduočių ko nors. Ji pati nelabai mėgo draugystes. Gebenė netapo sergėtoja, tačiau jai buvo lemta tapti vampyrų profesore (ji galės dėstyti vampyrų kolegijoje, kurioje rengiami profesoriai ir mokytojai).

    Vargšė buvo visa išbalusi (šiaip vampyrai nėra išbalę, tiesiog šviesios odos), o kaklas nusėtas įkandimų.

    • Raudonieji,- sukuždėjau.

    Amija, stovinti šalia, palinksėjo.

    • Manau, kad du,- tarė gydytoja Tom.- Jei ji ką nors atsimins, atsibudusi papasakos, o dabar jai reikia ilsėtis. Juk neteko daug kraujo.
  • Kodėl jie ją paliko gyvą?- paklausiau.

  • Amija žiūrėjo į merginą.

    • Jie nori mus išgąsdinti, atitraukti dėmesį,- ramiai atsakė ji.

    Nuo tų žodžių man pašiurpo oda. Nujaučiau, kad čia dar ne viskas.

    9.

    Sapnavau Kleo. Jis mane šaukė, o aš negalėjau pajudėti iš vietos. Tamsoje aiškiai mačiau žalias Kleo akis. Bumbt! Pabudau, tiksliau „iškritau“ iš sapno. Atsisėdau ant lovos. Sudrebėjau iš šalčio, nes langas buvo praviras. Uždarydama jį dar žvilgtelėjau į mokyklos kiemą. Jau pradėję švisti. Jaučiausi kažkokia nerami ir visai nebenorėjau miego. Bet atsigulusi į lovą ir apsiklojusi šiltai, užmigau.

    Pamiegojau tik dvi valandas.

    • Hile, žadintuvas,- užsimiegojusi sumurmėjo Promė.

    Nuspaudžiau telefone ,,Išjungti“.

    Ilgai valgėme pusryčius, todėl vos spėjome į magijos pamoką. Kai įėjome į klasę, nuskambėjo skambutis. Mokytoja Lein sėdėjo savo senovinėje kėdėje užsimerkusi. Aplinkui mirtina tyla. Man visada per šią pamoką būdavo nejauku. Kažkas garsiai patraukė nosį ir išėjo keistas garsas. Aš ir Promė nejučia prunkštelėjome. Staiga mokytoja Lein atsimerkė. Iš jos veido matėsi, kad ji kažką regi.

    • Užpuls… Užpuls raudonos akys… Bėkite… Saugokitės!- pradėjo šaukti mokytoja Lein.- Tik viena jus išgelbės…

    Ji dūrė kažkur į mus su pirštu, net nespėjome suprasti, ir nusiraminusi nusipurtė.

    • Pradėsime pamoką,- ištarė visiškai ramiai.

    Visi mokiniai spoksojo (tarp jų ir aš) į mokytoją Lein.

    • Kas? Kas mus išgelbės?- paklausė Pešė.

    Mokytoja pažiūrėjo į ją nieko nesuprasdama.

    • Aš…ėėė…nežinau,- numykė ji.

    Visada mokytoja Lein ką regėdavo, nieko neprisimindavo. Todėl visi nebekreipė dėmesio į jos regėjimus. Bet šis man atrodė keistas, nes ji lyg ir rodė į mane.

    Ėjau su Prome į sergėtojų užsiėmimus. Visa diena man atrodė be galo nuobodi. Lauke lijo, oras buvo subliuškęs. Matyt, todėl ir slinkau lyg koks vėžlys.

    • Kaip Gebenė?- paklausė Promė.
  • Buvo pabudusi,- atsakiau.- Amijai ji papasakojo, kas nutiko.

  • Ir?

  • Gebenė buvo išėjusi už mokyklos vartų. Ten ją netikėtai užpuolė raudonieji. Įkando, bet negėrė kraujo. Ir paskui paliko ją.

  • Keista,- atsiduso Promė.- Ko jai ten reikėjo išvis eiti?

  • Gūžtelėjau pečiais. Raudonieji gali naudotis įtaiga, gal Gebenę taip paveikė. Bet jeigu jie jau artinasi prie mokyklos, jie gali ir į ją įeiti. Ši mintis man nedavė ramybės.

    Kadangi, kad esu sergėtoja, sužinojau šiek tiek vėliau, man reikėjo dar daug ką paskaityti. Be to, taip galėjau nuvyti visas blogas mintis.

    Bevartinėdama vieną knygą (žiauriai nepaslinkau jų skaityti) atradau kai ką neįprasto. ,,Mėlynoji sergėtoja“- taip vadinosi vienas tekstas.

    „Mėlynoji sergėtoja (pastebėta tik viena per dvidešimt metų) valdė galingąją mėlynąją ugnį. Jos kilmingojo elementas buvo ugnis. Vieni šaltiniai teigė, kad juos siejo nepaprastas ryšys, dar vadinamas sielos ryšiu“.

    Skaičiau toliau.

    „Sergėtoja neįstengė apsaugoti savo kilmingojo, todėl neteko mėlynosios ugnies elemento. Neiškentusi ji mirė“.

    Sudrebėjau. Žinojau, kad iš sielvarto kartais sergėtojai gali prarasti elementą. O tai buvo kelias į beprotybę ar net mirtį.

    „Tyrinėjant buvo atrasta, kad mėlynoji ugnis gali gydyti“.

    Dabar tikrai žinau kokia ji galinga. Ją perdavė mano seneliai žmogui. Mano tėvui. Mėlynoji ugnis jį išgydė ir tėtis ją prisijaukino. Kažin ar dar kas nors apie tai žinojo?

    Užverčiau knygą ir nudūriau į ją akis. Pagalvojau apie Kleo. Aš jo sergėtoja, turiu jį saugoti, o dabar jo čia nėra. Kažkur giliai mano galvoje tūnojo mintis, kad jam manęs reikia. Tik nesupratau kaip. Nejučia šyptelėjau, bet greit susitvardžiau. Kas man darosi?

    • Ei, Hile!- pašaukė mane Promė, kai išėjau iš klasės.

    Atsisukau.

    • Mudu su Aleksu ruošiamės žiūrėti kokį filmą. Nutarėm ir tave pasikviesti,- pasakė Promė.

    Kreivai pažiūrėjau į ją.

    • Nagi, eime. Dievaži, tau reikia ką nors nuveikti.

    Promės akys švietė gerumu.

    Aš vis dar žiūrėjau abejingai.

    • Sakyk tiesiai šviesiai. Tikrai manęs nesikviestum paprastam filmų pažiūrėjimui. Ir dar su Aleksu.
  • Na gerai,- iškvėpė Promė.- Žinai Dioną?

  • Pakračiau atmintį. Jis turbūt naujokas. Esu jį mačiusi magijos pamokoje.

    Linktelėjau.

    • Tai va, jis norėtų su tavimi susipažinti.

    Vaikinas? Su manimi? Nesąmonė!

    Kilstelėjau antakius.

    • Tas šviesiaplaukis? Kuris dėl krepšinio išprotėjęs?

    Promė džiugiai linksėjo galva.

    • Taip. Turi būtinai ateiti. O gal tu su Kleo?..
  • Nenusišnekėk,- papurčiau galvą ir suniurzgėjau,- gerai, eisiu.

  • Puiku.

  • Nuėjome į kambarį ruoštis (Promė išvertė savo spintos turinį). Aš klestelėjau ant lovos ir nusižiovavau.

    • Nebandyk užmigti,- pagrasino ji.
  • Aha,- sumurmėjau.

  • Ji pažiūrėjo į mane.

    • Nejau net nepasidažysi?
  • Ryte dažiausi blakstienas tušu,- nuobodžiai tariau.

  • Promė prisimerkė.

    • Tai kad jos ir taip juodos ir ilgos.

    Ji išsitraukė iš spintos trumpą juodą sijonėlį.

    • Vilkis,- numetė man.

    Aš paėmiau jį pirštų galais.

    • Šitą? Jis man per didelis,- džiugiai pasakiau.

    Promė atėmė jį.

    • Nežinai pati ko nori. Džiaukis, kad esi be galo liekna.
  • Tai tu save laikai stora?- pasišaipiau.

  • Promė vožė man su marškinėliais. Pradėjome kvatoti.

    Promė yra tipiška lampyrė. Aukšta, normalaus svorio, o aš, kaip sakė Kleo, pusvampyrė – žmogiško lieknumo (tai reiškia kūda) ir vidutinio žmogiško ūgio (pagal vampyrus žema). Juo toliau, juo labiau buvau įsitikinusi, kad aš tikrai pusvampyrė.

    • Einam, Aleksas ir Dionas jau laukia,- pasakė Promė pažiūrėjusi į savo telefoną.

    Taip ir galvojau, kad Promė apsivilks tą, mano manymu, „per daug trumpą“sijonėlį. Dieve, aš nė nesirengiu eiti lyg į pasimatymą. Juk visai nepažįstu to Diono. Todėl apsimoviau rudas tampres ir ilgokus languotus marškinius. Be abejo, neužmiršau savo mėgstamų sportbatukų.

    Lipdama į trečią aukštą, mintyse nusijuokiau. Dionas, kas per vardas.

    Kai įėjome į Alekso kambarį (jis gyveno vienas), iškart prie manęs prisistatė Dionas. Gal ir gražus, bet ne toks kaip Kleo. Jergutėliau, ką aš čia nusišneku.

    Dionas padavė man ranką. Aš vos spustelėjau. Pasijutau kažkodėl suirzusi.

    • Tai kokį filmą žiūrėsim?- paklausė Aleksas, nenuleisdamas akių nuo Promės.
  • Siaubo,- nė nemirktelėjusi atsakiau.

  • Aš sutinku,- pritarė Dionas, o aš dar labiau suirzau.

  • Jie galvos, kad mudvi su Prome labai išsigąsime ir tada jie apkabins mus. Neišdegs! Deja, šįkart buvau nusiteikusi priešiškai. Bet vos tik pamatėme kraupų žudiką, kapojantį savo jauką, Promė suriko. Aleksas prisiglaudė arčiau. Man pasidarė nejauku. Turbūt Dionas tik ir laukė, kada išsigąsiu.

    Tada lėtai atsistojau.

    • Aš jau eisiu,- negarsiai paskiau. Aleksas dėkodamas linktelėjo (taip ir maniau, kad jie nori pabūti vieni), o Dionas pašoko iš vietos.
  • Aš irgi eisiu.

  • Gerai,- sumurmėjau.

  • Išėjome iš kambario ir aš pasukau link laiptų. Dionas pačiupo mane už rankos.

    • Ei, gal dar kada susitikime?

    Staiga pati nesuvokdama surikau „Ne!“ Dionas paleido ranką ir žiūrėjo į mane sutrikęs.

    • Tai yra gal, nežinau,- mėčiausi, kad išsisukčiau.

    Diono veidas praskraidėjo lyg būčiau užtikrintai sutikusi, jis nusišypsojo ir atsisveikinęs nuėjo.

    Gal jis kvailas? Juk gali susirasti geresnę merginą nei aš. Nesakau, kad nuvertinu save, bet dabar tikrai esu sutrikusi. Gal dėl to kaltas tas ryšys, aišku jei jis yra, tarp manęs ir Kleo.

    Papurčiau galvą ir nuėjau tamsiu koridoriumi. Naktimis čia šviesos nedegė, tik per langus brovėsi mėnulio šviesa.

    Per vampyrų biologijos pamokas mums pasakojo, kad visoms vampyrų rūšims yra reikalingas mėnulis. Turbūt dėl to naktį mums yra jaukiau. Mėnulis ramina ir teikia savitos energijos. Todėl man einant per koridorių, suirzimas praėjo.

    Staiga žvilgtelėjusi pro langą, pamačiau prie pirmojo vampyro skulptūros du siluetus. Pažiūrėjau į telefono laikrodį. Jis rodė be dešimt vienuolika. Kažkas labai rizikuoja.

    Jau norėjau eiti, bet susivaldžiau. Tokiu laiku išėjimai buvo užrakinti, todėl niekas negalėdavo prasmukti į lauką. Mane užvaldė noras nueiti ir pašnipinėti. Nedvejodama nuėjau prie galinio mokyklos išėjimo. Durys buvo atrakintos. Pravėriau duris ir nubėgusi užlindau už erškėčių krūmo. Toje vietoje aiškiai švietė mėnulis. Sulaikiau kvapą. Raudoni lyg kraujas plaukai rėkte rėkė, kad tai raudonasis. Šalia jo stovėjo elementų mokytoja Revesa. O ne! Ją tikriausiai pagrobė.

    Tačiau pasirodo klydau. Mane galutinai pribloškė, kai Revesa apkabino raudonąjį. Geriau įsižiūrėjusi suvokiau, kad tai tas pats raudonasis, kurį mačiau būdama pas Palerus ir kuris mane pažinojo. Tupėjau sustingusi. Sukandau dantis, kai išgirdau prabylant Revesą.

    • Felai, tu bent ją jau suradai,- ramino jį Revesa,- ji tikrai čia mokosi.

    Jaučiau kaip visa apšalau. Mokytoja raudonąjį pavadino vardu.

    • Žinau,- šiek tiek prikimusiu balsu tarė Felas,- jaučiu, kad ji galinga, nors pati to nesupranta.

    Klausiausi ausis ištempusi.

    • Ji gerai net nesuvokia, ką daryti su mėlynąja ugnimi,- nusijuokė Revesa.

    Aš užsidengiau burną. Jie kalbėjo apie mane!

    • Be to, ji sergėtoja. Tai truputį pasunkina padėtį.
  • Taip,- tarė Felas. Jo akys sužibo. Bet jos buvo ne raudonos, o juodos.

  • Juk tu jos neskriausi?- netikėtai susirūpinusi paklausė Revesa.

  • Ne, tik paversiu ją raudonąja. Tada ji bus be galo galinga ir net padėkos tau,- šlykščiai nusišypsojo Felas.

  • Buvau taip sukandusi dantis, kad net paskaudo. Reikėjo trauktis. Dar spėjau pamatyti, kaip raudonasis ir Revesa pradėjo graibytis. Paskui ji su nagu persirėžė kaklą ir raudonasis įniko siurbti kraują. Atrodo, mane tuoj supykins. Kiek galėdama tyliau pasitraukiau nuo jų ir neatsigręždama nubėgau iki pat savo kambario. Kritau į lovą visa uždususi. Nuo tokių kraupių naujienų tikrai neužmigsiu.

    Į galvą lindo baisios mintys. Nesijaučiau pavargusi, nors ir nemiegojau visą naktį. Žingsniavau koja už kojos į elementų pamoką. Lauke jau rinkosi mokiniai. Aš stovėjau vienoje vietoje, įbedusi akis į Revesą. Ji mokiniams aiškino užduotį. Reikia neišsiduoti, galvojau. Tačiau tos prakeiktos mintys vis lindo į galvą. Revesa ir Raudonasis… O Dieve! Amijai ji buvo lyg dukra, o dabar štai Revesa susidėjo su raudonuoju – žudiku ir kraupiu padaru.

    • Hile? Tau viskas gerai?

    Įkvėpiau. Linktelėjau galva.

    • Gerai, tada žiūrėk į taikinius,- nurodė Revesa.

    Ji savo oro elementu numetė vieną pakabintą medyje maišą. Buvo įspūdinga. Ji tiesiog mostelėjo ranka, o nuo jos oro sūkurys atsimušė į prikimštą maišą. Revesa mirktelėjo man.

    • Na, pabandyk.

    Pažiūrėjau į ją. Kodėl ji taip elgiasi?

    • Na,- ragino Revesa.

    Mintyse pakviečiau mėlynąją ugnį. Delnuose atsirado vos besimatanti ugnelė. Kažin ar galėčiau stipriau? Kaip tada, kai pačirškinau raudonąjį. Turbūt to laukė ir Revesa.

    Mėlynoji ugnis nutrenkė maišą. Tiksliau pradegino skylę. Mačiau, kaip Revesa nusivylė, tačiau nusišypsodama stengėsi to neparodyti.

    • Šaunuole, Hile.

    Taigi, Revesa, neparodysiu tau to, ką sugebu.

    • Hilerija!

    Atsisukau. Link mūsų ėjo Amija ir šaukė mane.

    • Revesa, norėčiau išprašyti Hileriją iš pamokos.

    Mokytojos veidas akimirką apsiniaukė (ir kaip anksčiau nepastebėjau, kad ji tokia žiežula), bet paskui parodė savo tobulą šypseną.

    • Žinoma.

    Amija skubiai nusitempė mane.

    • Vyksim pas Kleo. Jis turi sugrįžti į mokyklą,- lipdama į mašiną tarė direktorė.

    Širdis nusirito į kulnus, o paskui vėl grįžo. Mašinoje sėdėjau tylėdama.

    • Kažkas atsitiko jam. Jis dabar pas senelę. Ji gydūnė,- pasakojo Amija.

    Viduje pasidarė neramu. Jeigu jo senelė gydūnė, tai turėtų juo pasirūpinti. Tarp vampyrų kartais pasitaiko gydūnų, kurie turi tam tikrų sugebėjimų gydyti.

    • Hilerija, manau tu kaip sergėtoja tikrai jam padėsi.
  • Kaip?- sudvejojau.

  • Juk jus jungia ryšys.

  • Ryšys. Ir kuo gi jis gali padėti?

    Stengiausi susikaupti ir pagalvoti, ką sakysiu Kleo. Kaip jį sugrąžinti į mokyklą? Velniai rautų, aš tam visiškai netinku!

    Po valandos kelio sustojome žmonėms neprieinamoje vietoje. Už medžių matėsi nedidelis dvaras (daugelis vampyrų šeimų gyveno dvaruose).

    • Gydūnė nenori daugiau vampyrų.- Amija linktelėjo man duodama suprasti, kad eisiu viena.
  • Už dviejų valandų atvažiuos kita mokyklos mašina,- pasakė Amija ir spustelėjo man petį.- Aš žinau, kad tau pavyks.

  • Palinksėjau ir išlipau iš mašinos. Kai priėjau prie dvaro, man pradėjo drebėti kojos.

    Priėjau duris. Nebuvo jokio skambučio ar belstuko. Belstis nelabai buvo kur, nes durys išraižytos visokiais raštais. Priminė sergėtojų tatuiruotes. Žvilgtelėjau į savo. Ji buvo nublankusi. Turbūt Kleo išties negerai. Nieko nelaukusi pravėriau duris.

    Įžengiau į ilgą ir platų koridorių. Vidury stovėjo senutė. Kleo senelė. Buvau keliais žingsniais nuo jos. Nejaučiau jokios vampyriškos dvasios (vampyrai ją turi ir ją galima pajausti), o senutės akys buvo tokios žmogiškos…

    • Aš Apelė,- prabilo ji ramiu senolišku balsu.
  • Hilė…ėėė…Hilerija.- Pagalvojau, kad su vyresniu reikia elgtis mandagiai.

  • Staiga atsidarė kambario durys ir iš už jų išlindo Kleo. Atrodė visiškai toks pat, tik buvo kažkoks nublankęs… Jo žalios akys taip nebespindėjo.

    Stovėjau sustingusi nežinodama, ką daryti. Kleo ilgai žiūrėjo į mane, tada vampyriškai greitai priėjo prie manęs ir, mano nuostabai, apkabino.

    Išsižiojau, bet susigaudžiusi lėtai pakėliau rankas ir taip pat apkabinau jį. Pastebėjau, kad tatuiruotė sušvito ir paryškėjo. Jaučiau, kaip manyje prisipildo energija.

    Kleo lėtai atsitraukė ir (kaip visada) tingiai šyptelėjo. Jo akys vėl buvo ryškiai žalios ir žibėjo lyg katino.

    • Hile, kur tu taip ilgai buvai?

    Nusišypsojau.

    • Judu sieja sielos ryšys,- išmintingai tarė Apelė,- todėl niekaip negalėjau išgydyti Kleo.

    Kleo senelė maloniai šypsojosi, o aš pasijaučiau pakylėta.

    Apelė nuėjo savais keliais, o Kleo mane nusivedė į valgomąjį.

    • Nori užkąsti?- paklausė jis, padėdamas ant stalo sausainių.

    Kreivai žiūrėjau į jį. Tai pastebėjęs jis nusijuokė.

    • Kas? Man viskas gerai.

    Kleo klestelėjo ant prašmatnios sofos.

    Aš pasiėmiau sausainį, nes pilvas jau gurgė, ir atsisėdau priešais jį ant nedidelio fotelio.

    • Jie su imbieru.

    Susiraukiau ir padėjau atgal.

    • Tavo senelė žmogus?- paklausiau ir prisiminiau, kad mano tėvas buvo žmogus.
  • Ne, ji perdavė elementą ir vampyrišką dvasią kitam,- paaiškino Kleo.

  • Kaip tai?- pasilenkiau arčiau susidomėjusi.

  • Kitam vampyrui, kuris merdėjo. Pasirodo jis buvo tikras šiknius ir pasinaudojo mano senele. O ji jį mylėjo,- tyliai užbaigė Kleo.

  • Nežinojau, kad taip būna,- sumurmėjau.

  • Kleo tyrinėdamas žiūrėjo į mane.

    • Tu tikrai pusvampyrė.

    Prunkštėlėjau, nes pamaniau, kad jis juokauja.

    • Aš žinau.

    Surimtėjau, bet nieko nesakiau.

    • Tavo tėvas žmogus, todėl tavo kraujas kvepėjo.
  • Iš kur ištraukei?- leptelėjau.

  • Ryšys.- Jis ore ugnies elementu nubraižė kažkokią makalynę.

  • Atsidusau.

    • Tai turbūt žinai, kad tas raudonasis, kuris buvo pas Palerus, susitikinėja su Revesa ir nori paversti mane raudonąja,- greitai išbėriau.
  • Ką!- pašoko Kleo.

  • Prikandau lūpą. Atrodo, per daug išplepėjau.

    Jis pačiupo mane už rankos, kai atsistojau.

    • Šito niekam negalim pasakoti,- pasakiau,- aš pati susitvarkysiu.

    Kleo žiūrėjo man tiesiai į akis.

    • Papasakok man viską.

    Per mažiau nei pusvalandį išklojau Kleo viską, kas nutiko svarbaus mokykloje. Kad aš iš tikro pusvampyrė, kad užtikau raudonąjį ir Revesą kartu ir kad užpuolė Gebenę.

    • Kam jam versti tave raudonąja?- susikrimtęs paklausė Kleo.

    Gūžtelėjau pečiais.

    • Tas raudonasis, Felas, sakė, kad aš būsiu galinga, nes valdau mėlynąją ugnį.
  • Bet raudonieji praranda savo elementą.

  • Taigi, aš irgi taip galvojau.

  • Kleo atsistojo ir užėjo už sofos.

    • Vadinasi raudonieji jau pradeda.
  • Ką pradeda?- suklusau.

  • Kai buvome prekybos centre, aš nuėjau į raudonųjų slėptuvę. Ji senojoje gamykloje, žinai ten, kur gamindavo popierinius maišelius.

  • Linktelėjau. Ta vieta tikrai šiurpi.

    • Kažką nugirdau, kad jie puls mokyklą,- tęsė Kleo,- ir ieškos mėlynosios sergėtojos. Iš pradžių nesupratau, kas tai galėtų būti.

    Klausiausi Kleo, kol mano galvoje dingtelėjo.

    • Tai štai kur tu buvai?- užpykau.- Aš turėjau vilktis tavęs ieškoti ir dar mane užpuolė raudonasis.

    Kleo tingiai šyptelėjo.

    • Juk tu su juo susitvarkei.

    Nusukau akis. Jis nė neįsivaizduoja, kaip buvau išsigandusi.

    Pasukau galvą į langą, išgirdusi mašinos pyptelėjimą.

    • Tave reikia apsaugoti nuo raudonųjų.- Kleo priėjo arčiau.
  • Aš sergėtoja, atsibusk. Pati susitvarkysiu,- atkirtau ir nuėjau pirmoji prie mašinos.

  • Gal kiek ir per žiauriai pasielgiau. Man tikrai reikėjo pagalbos, tik nebūtinai jo. Gulėjau savo lovoje. Buvo pusę dvylikos nakties, o manęs miegas neėmė. Norėčiau, kad viskas man būtų prisisapnavę. Kurgi ne… Aš, Hilerija Von Vestorn, kurios tėvas yra nepaprastas žmogus, valdau mėlynąją ugnį, esu Kleo sergėtoja ir mane nori sučiupti keistas raudonasis. Tada tikrai nesapnuoju.

    Išgirdusi žadintuvą tuoj pat jį išjungiau ir išlipau iš lovos. Reikėjo ruoštis chemijos pamokai.

    Nusileidusi į pirmą aukštą prie direktorės kabineto išvydau nematytus svečius.

    • Hilerija, gali prieiti?- pamojo man Amija.

    Priėjau arčiau ir pamačiau aukštą vyrą su šviesiaplauke mergaite.

    • Čia ponas Becas,- pristatė Amija,- ir jo dukra Paradisė.

    Pasisveikinau nulenkdama galvą ir kol Amija pasakojo apie susidūrimus su raudonaisias, nužvelgiau atvykėlius. Jie grynakraujai, kilę iš kilmingos šeimos. Ponas Becas turėjo tamsias akis ir kažkodėl man priminė varną. Jo duktė mano amžiaus, irgi tamsiomis akimis, o jos plaukai be galo purūs ir geltoni. Ji šypsojosi nuostabia šypsena ir visa spinduliavo.

    • Hilerija, turėsi padėti Paradisei prisitaikyti mokykloje, nors ji tebus tik mėnesį,- draugiškai nusišypsojo Amija.

    Žvilgtelėjau į Paradisę, paskui į Amiją. Kodėl aš?

    • Ponas Becas mėnesį pavaduos istorijos mokytoją.

    Norėjau kažką sakyti, bet mane pertraukė panelė Geruolė.

    • Nesu sutikusi vampyrės, kuri valdytų mėlynąją ugnį.

    Vos nesusivaipiau. Tai jau mane erzino.

    • Gerai, mergaitės, paskubėkite į pamoką,- paragino Amija ir mudvi nuėjome.

    Jaučiausi lyg pilkas šešėlis šalia tos spinduliuojančios pamaivos. Neatrodė, kad ji labai norėtų būti mano drauge. Paradisė visą kelią eidama šypsojosi ir mojavo. O mane nervino.

    Jai įėjus į kabinetą, visi atsisuko. Aš greit atsisėdau į savo vietą, o ji neskubėjo. Mačiau, kaip vaikinai ją nužvelgia. Net Kleo pakėlė akis.

    Paradisė atsisėdo šalia manęs ir tyliai tarė:

    • Man patinka šita mokykla.

    Stengiausi nekreipti į ją dėmesio ir užsirašinėti mokytojo diktuojamas nesąmones. Paradisė žvilgčiojo į kitus.

    • Tai Eteleras?- parodė ji į Kleo.
  • Aha, Kleo,- sumurmėjau.

  • Paradisė nužvelgė jį vertinamai.

    • O jis visai nieko. Man patinka juodaplaukiai.- Ji atsisuko ir pažvelgė į mano ranką.- Tu jo sergėtoja. Nieko sau!
  • Taip,- atsidusau.

  • Paradisė palaukė, kol mokytoja nusisuks.

    • Jis tau patinka?- sumurkė ji.

    Sutrikusi pažiūrėjau į ją, bet tylėjau.

    • Jeigu tu nieko prieš, aš jį pasiimu.- Ji mirktelėjo Kleo, bet šis nusuko akis.

    Mintyse nutariau Terį ir Kleo nustumti į sąrašo galą ir pirmoje vietoje nukepti Paradisę.

    • Ką Kleo mėgsta veikti?- paklausė ji sukdama ant piršto savo nuostabųjį plauką.
  • Nežinau.

  • Dieve, kaip gali nežinoti. Juk tu, kaip jo sergėtoja, praleidi daug laiko su juo.

  • Visai ne,- pasakiau.

  • Tai gerai! Pati sužinosiu.- Ji nusisuko.

  • Tikra kalė. Nejučia pajutau, kad kaistu, bet greit susitvardžiau. Nejau pavydžiu jai Kleo? Nesąmonė.

    Suskambėjus skambučiui išėjau kuo greičiau iš klasės. Mane pasivijo Kleo.

    • Kas šita ilgakojė?
  • Paradisė Bec. Ji čia mokysis mėnesį,- karčiai atsakiau.

  • Turėtum jos saugotis,- tyliai pasakė Kleo.

  • Kilstelėjau antakį. Čia tikrai Kleo? Pasirodo jį sunku perprasti.

    Į vampyrų biologijos pamoką ėjau viena. Ačiū Dievui Paradisės nesutikau.

    Klasėje pamačiau sėdinčią Gebenę. Ji sėdėjo nuleidusi galvą.

    • Labas,- pasisveikinau atsisėdusi šalia jos suolo.

    Ji pakėlė galvą. Veide lyg ir šmėstelėjo šypsena.

    • Sveika,- tarstelėjo Gebenė.

    Ji buvo apsivilkusi megztinį aukštu kaklu, todėl nesimatė, ar įkandimai gijo.

    • Jau geriau?

    Gebenė linktelėjo ir vos vos šyptelėjo. Mačiau, kaip ji tada atrodė. Tikrai buvo išsigandusi.

    • Jie čia kažko ieškojo,- prasitarė Gebenė.

    Aš pažiūrėjau į ją ir truputį linktelėjau. Nesakiau, kad jie ieškojo manęs.

    Pasibaigus pamokai nuėjau į biblioteką (vis tiek daugiau neturėjau ką veikti). Nuėjusi ten pamačiau sėdintį Kleo ir valgantį „Skittles“.

    • Galvojau, kad tau nebereikia čia dirbti,- pasakiau dėdamasi kuprinę ant kėdės.

    Kleo apsisuko vieną kartą.

    • Amija patarė man kuo nors užsiimti, o geriausia kartu su savo sergėtoja,- išsišiepė jis.

    Norėjau kažką atsikirsti panašaus į „juk tau nereikia sergėtojos“, bet įėjo Ortera.

    • Kaip gerai, kad judu čia!- apsidžiaugė ji.- Padėsite man sudėlioti knygas.

    Aš ramiai sutikau, nes man patiko būti tarp knygų, o iš Kleo išraiškos supratau, kad jam tas netiko.

    Ortera nurodė, kad reikia senas knygas išimti iš lentynų ir sudėti naujesnes.

    • Nori?- pasiūlė Kleo „Skittles“.

    Paėmiau kelis ir nuėjau paimti knygų. Šiaip tos knygos visai neįdomios. Vampyrai nemėgsta fantastikos, jiems labiau prie širdies poezija ar romanai ir šiap visokios senienos.

    Kleo palaukė, kol nueis Ortera, ir tada paklausė:

    • Tai ką darysim?
  • Kaip tai ką?- apsimečiau nesupratusi.

  • Kleo ištraukė apdulkėjusią knygą, kurios net pavadinimo neįskaičiau.

    • Na, su raudonaisiais.

    Dėbtelėjau į Kleo.

    • Tu nieko nedarysi,- rėžiau jam,- aš pati susitvarkysiu.

    Kleo atsisuko į mane.

    • Jau sakei, bet tu viena nieko nepadarysi.

    Aš irgi pasukau galvą.

    • Kleo, kas čia sergėtojas?
  • Na, tu. Bet tau reikia pagalbos.- Jis priėjo arčiau.- Matau, kad esi įpratusi viską daryti viena, tačiau dabar tavęs nepaliksiu. Aš irgi gerai valdau savo elementą.

  • Nusukau akis. Jis sakė tiesą.

    • Taigi greičiau sudedam knygas ir kuriam planą.
  • Kleo…- įkvėpiau.

  • Nieko nesakyk,- pertraukė jis mane ir priėjo dar arčiau, kad man net kvapą užėmė,- supleškinsim tuos raudonuosius.

  • Jis nusišypsojo. Pažiūrėjau jam į akis, bet ilgai neištvėriau. Jo žalios akys spindėjo. Jaučiau, kaip nukaitau, todėl pasisukau į lentyną.

    • Gerai, nešk tas knygas.

    Kleo apsidžiaugęs linktelėjo.

    Žinojau, kad negaliu jo niekur įvelti. Jis grynakraujis ir kilmingasis. Turėjau kažką daryti.

    10.

    Promė ką tik išėjo susitikti su Aleksu. Dar tik devynios vakaro, taigi galės ilgiau pabūti.

    Aš gulėjau lovoje. Buvo žiauriai nuobodu. Bandžiau sugalvoti, ką daryti su tuo Felu, bet tai nebuvo lengva. Nesuprantu už ką man nori padėti Kleo. Jis visai kitoks nei aš maniau.

    Išlipau iš lovos ir nuėjau prie spintos. Žvilgtelėjau į veidrodį. Na, jau tikrai neatrodžiau galinga, be to, neįsivaizduoju savęs raudonomis akimis. Nusipurčiau nuo kvailos minties.

    Žiūrėjau į savo atspindį. Nesu tobula gražuolė, bet vampyriški bruožai man suteikė išskirtinumo ir nepaprastumo. Tiesūs tamsiai rudi plaukai siekė mentes. Žiūrėjau į mėlynas akis. Dabar suvokiau, kad jos tokios žmogiškos. Na gerai, kiek galiu vėpsoti į veidrodį. Papurčiau galvą ir nusišypsojau. Viskas išsispręs. Turėjau tuo tikėti.

    • Dievaži, noriu saldainio,- pasakiau sau ir į kišenę įsikišusi pinigus išėjau.

    Valgykloje stovėjo saldumynų aparatas (vampyrai irgi mėgsta šokoladą). Eidama sutikau Promę ir Aleksą.

    • Kalbėjomės su Gebene,- tarė Promė.
  • Ką ji sakė?

  • Kad nelabai ji kalbėjo,- atsakė Aleksas,- kai paklausėme kaip sekasi, ji tik numykė, kad gerai.

  • Taigi jai tikrai prastai,- atsidusau.

  • Promė ir Aleksas linktelėjo. Nutarusi daugiau jiems netrukdyti tęsiau kelionę link valgyklos.

    Priėjusi prie aparato svarsčiau, ką nusipirkus. Staiga kažkas palietė man petį ir aš šoktelėjau.

    • Liaukis, Kleo! Dar kartą mane taip išgąsdinsi aš tave užmušiu,- pagrasinau jam. Žinau, jis absoliutus vampyras, turi visus bruožus ir požymius. Vienas iš jų – tylus sliūkinimas.

    Kleo nusijuokė ir apsimetė išsigandęs mano grasinimo.

    • Tu geriau taip pasirodyk prieš raudonuosius.

    Užsičiaupiau nuo jo žodžių.

    Staiga jis pakreipė galvą lyg kažko klausytųsi.

    • Kas?- sušnibždėjau.

    Kleo atsisuko į mane ir išbėgo lauk. Nusekiau paskui.

    Mums artėjant netoli vartų, išgirdau verksmą. Turėjome prieiti beveik prie pat mokyklos sienos. Ten išvydau klūpinčią Aną. Susiėmiau už burnos. Ant žemės kruvinas gulėjo Teris.

    • O Dieve! Ana!- Pribėgau prie jos.
  • Aš jo neapsaugojau… nesugebėjau…,- kūkčiojo ji. Jos rankos buvo kruvinos.

  • Kleo pribėgo patikrinti Terio pulso.

    • Jis gyvas.
  • Ana, girdi, jis gyvas,- raminau ją. Pasukau galvą ir tolėliau pamačiau dar du gulinčius be sąmonės vaikinus. Kleo nuėjo prie jų.

  • Vienas gyvas, o kitas…- Kleo papurtė galvą. Geriau įsižiūrėjau ir atpažinau gyvąjį. Tai buvo Dionas.

  • Einu pakviesti mokyklos sergėtojus,- tarė Kleo ir nubėgo.

  • Apkabinau Aną. Ji taip verkė. Visada maniau, kad Anastasija Vulerk – šaltų nervų mergina, kovotoja. Bet dabar suvokiau, kad tai aš tokia.

    • Hile, buvo baisu… Jie tokie stiprūs,- rijo ašaras Ana.
  • Viskas, Ana. Teris juk gyvas.

  • Bet aš jo neapsaugojau. Ir kitų…

  • Atbėgo sergėtojai. Kleo padėjo man parvesti Aną. Iš tikro aš jų neapsaugojau. Raudonieji kitą kartą ateis manęs. Širdis neramiai suspurdėjo.

    Parlydėjom Aną iki jos kambario. Kitos merginos pribėgo prie jos ir padėjo nueiti. Korenė (ji gyveno kartu su Ana) supratingai žvilgtelėjo į mane. Netyčia mano akys užkliuvo už Paradisės. Ji stovėjo už kampo ir dievaži mačiau jos lūpose šypseną. Tačiau dabar visai nenorėjau nieko aiškintis.

    Mudu su Kleo patraukėm prie laiptų.

    • Saugokis, Hile,- pasakė jis rimtai ir spustelėjo man petį,- ir nekaltink dėl visko savęs.

    Nudūriau akis į grindis ir linktelėjau.

    Kleo palipo į viršų, o aš nuėjau į savo kambarį. Jau buvo vėlu, bet Promės dar nebuvo.

    Nesuvokiau, kas manyje dabar dėjosi. Buvau kažkokia tuščia, bedvasė. Pasiėmiau Promės kompiuterį, kurį prieš savaitę atsiuntė jos tėvai, ir įsijungiau pažiūrėti filmą. Man patiko filmai apie vampyrus. Įdomu žiūrėti, kaip žmonės įsivaizduoja vampyrus. Na, o pagal juos mes labiau panašesni į raudonuosius. Sužinojau, kad jie iš tikrųjų yra mirę ir prisikėlę. Raudonasis įkanda ir suleidžia nuodus, kurie nužudo auką. Paskui duoda savo kraujo (o jis dvokia puvėsiais ir yra beveik juodas). Tai tikrai įdomu, nors ir žiauru.

    Įsijungiau savo mėgstamą filmą „Van Helsinkis: vampyrų medžiotojas“. Šiame filme vampyrai labiau panašesni į mūsų protėvius. Bet kadangi laikai keičiasi, tai ir vampyrai keičiasi. Dabar jie civilizuotesni.

    Prisiminiau, kaip aštuntoje klasėje aš ir Lelija (ji buvo devintokė) turėjome atlikti praktiką žmonių parduotuvėje. Tai yra, suprasti žmones, stengtis prie jų prisitaikyti, juos stebėti. Negalėjau suprasti, kaip žmonės nežino, juk vampyrai iš tiesų egzistuoja.

    Ryte atsikėliau kaip niekad žvali. Išlėkiau į pirmąją istorijos pamoką su ponu Becu.

    Per šią pamoką (vienintelę tokią) sėdėjau pačiame gale. Istorijos mokytoja visus tuos, kurie neklausė ir kuriems nebuvo įdomu, susodino į priekį. Keistai čia taip, bet man visai patiko ten sėdėti.

    Paradisė įbėgo į kabinetą nuskambėjus skambučiui ir atsisėdo šalia manęs. Ji pamaiviškai šyptelėjo. Negaliu jos pakęsti.

    Kai įėjo ponas Becas, klasė nutilo. Jo veidas buvo rūstus, o balsas visiškai atitiko jį patį.

    • Pakartosime temą iš praeitos pamokos.

    Sušnarėjo knygų puslapiai. Paradisė išdidžiai numetė knygą ant stalo ir nė nemėgino jos atsiversti. Ponas Becas į ją nekreipė dėmesio. Taip visą pamoką Paradisė piešė ant sąsiuvinio ir klausėsi (gal). Man pasirodė, kad ji ignoravo savo tėvą. Čia tai dukrelė. Kad aš dar būčiau turėjusi tėvą. Turėčiau jį prisiminti, juk man buvo jau šešeri, kai mane paliko Ezizopo mokykloje, tačiau nieko neatsimenu.

     

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Connecting to %s