2013 lapkritis


Aš Naila, o čia mano istorijos “Sergėtoja“ paskutinė ištrauka.
 10. tęsinys
   Koridoriuje sutikau Kleo.
   – Eime, mus kvietė Ana. Jau galime aplankyti Terį.
   Kleo linktelėjo ir mes nuėjome į mokyklos ligoninę.
   Teris atrodė dar pakenčiamai. Tik veidas buvo nusėtas mėlynių. Pastebėjau, kad kaklas nesukandžiotas.
   – Sveikas,- pasisveikinau ir linktelėjau Anai.
   Teris vargiai nusišypsojo.
   – Kaip Dionas?- paklausiau prisėdusi ant kėdės.
   – Jam geriau. Atsipirko tik sulaužyta koja.
   Susikrimtusi atsidusau.
   – Kaip viskas nutiko?- paklausė Kleo.
   – Aš buvau su Dionu ir jo broliu,- pradėjo Teris, o aš krūptelėjau. Nežinojau, kad Dionas turėjo brolį.- Išėjome iš vakarėlio ir nuėjom prie vartų.
   Po to įvykio su Gebene niekas neuždraudė eiti prie vartų.
   – Aš pamačiau, kad Teris dingo, todėl nusekiau paskui,- tarė Ana.
   Visai kaip aš, pagalvojau.
   – Mus užpuolė raudonieji, jų buvo trys. Dionas bandė gintis, bet jį sviedė į akmeninę sieną. Paskui gerokai aptalžė mane.- Teris skausmingai šyptelėjo.
   – O kai pamatė mane… Aš jų negalėjau pulti. Jie tokie stiprūs…- Anos akyse telkiasi ašaros.
   Terio veidas surimtėjo.
   – Žinot, kas buvo keisčiausia. Vienas raudonasis, kurio akys buvo juodos, klausė, kur mėlynoji sergėtoja. Kai pasakiau, kad nežinau, apie ką jis kalba, tas raudonasis pripuolė prie Diono brolio ir įkando jam. Mirtinai.
   Visa perbalau. Kleo uždėjo ranką man ant peties.
   – Hile, kas čia dedasi ir kas ta mėlynoji sergėtoja?- paklausė susirūpinęs Teris.
   Pažvelgiau į Kleo. Jis linktelėjo.
   – Tai aš. Jie ieško manęs.
   Vieną akimirką kambaryje buvo tyla. Paskui Teris vos nepašoko iš lovos.
   – Ką?!- suriko jis.
   – Tu valdai mėlynąją ugnį, todėl jiems tavęs reikia?- tyliai paklausė Ana.
   Aš lėtai palinksėjau galva.
   – O dieve,- suvapėjo Ana.
   – Taip,- atsidusau,- ir manau, kad man reikėtų susitikti su jais…
   – Ne!- sušuko vienu metu Teris ir Kleo.
   Jie susižvalgė, paskui Kleo tarė:
   – Negali jiems taip imti ir pasirodyti.
   Pašokau nuo kėdės.
   – Bet aš turiu kažką daryti! Negaliu sėdėti ir slėptis. Raudonieji nenustos pulti. Jau nužudytas vienas…- nutilau.
   Visi tylėjo. Aš susmukau ant kėdės.
   – O Amija?- paklausė Ana.
   – Nieko jai nesakyk. Niekam apie tai nepasakokit.
   Ana ir Teris linktelėjo.
   – Tas raudonasis tikrai ne raudonasis – jo akys juodos,- prakalbo Teris.
   – Taip, kažkas su juo ne taip.- Patylėjau ir toliau pasakiau:- Aš jį buvau užtikusi su Revesa.
   – Ką?- leptelėjo Ana.- Su elementų mokytoja?
   Palinkčiojau galvą.
   – Kokios nesąmonės.- Ana užsidengė veidą. Pagalvojau, kad pradės verkti, bet ji netikėtai manęs paklausė:
   – Tai ką darysim?
   Gūžtelėjau pečiais. Žvilgtelėjau į Kleo. Žinau, ką jis sakytų: „Viena nieko nepadarysi“.
   – Dar palauksim,- pasakiau, kol neleptelėjau ko nors.
   Įėjo gydytoja Tom ir mes nutilę atsisukome.
   – Ligonis turi pailsėti,- linksmai tarė Tom, bet jos veide mačiau, kad ji susikrimtusi.
   Aš, Kleo ir Ana išėjome iš kambario. Kleo palipo į viršų, o aš ir Ana dar turėjome eiti į treniruotes.
   – Nebenoriu eiti pas trenerės Bolvel, kuri mano, kad tik jėga viską pasieksi,- tarė Ana.
   – Suprantu tave, bet turim neišsiduoti. Gerai?
   Ana tvirtai sugniaužė kumštį. Ji vėl man buvo panaši į kovotoją.
   Dar prieš nueinant į treniruotes, turėjau aplankyti tualetą. Per visas bėdas visai nebeturiu laiko. Kai išėjau, man prieš akis pasimaišė Paradisė. Ji buvo su Prome.
   – Tai štai kokia tu draugė!- netikėtai užsipuolė mane Promė.
   Klausiamai žvilgtelėjau tai į Paradisę, tai į Promę.
   – Tu viską papasakoji jai, bet ne savo geriausiai draugei!
   – Palauk, Prome. Ką viską?- neramiai paklausiau.
   – Kad tavo tėvas žmogus ir kad tu sumanei tapti raudonąja,- iškošė ji pro sukąstus dantis.
   Netekau amo. Palikau išsižiojusi, o Promė supykusi nuėjo. Stovėjau lyg žaibo trenkta. Staiga man dingtelėjo galvoje. Paradisė! Iš kur ji tai sužinojo? Velnias, į kokią bėdą pakliuvau. Turėjau pasivyti Promę.
   Sutikau ją prie treniruočių salės.
   – Prome, aš jai nieko nepasakojau, be to, tai netiesa,- paaiškinau jai.
   Promė žiūrėjo į mane nepatikliai.
   – Tu tiki Paradise, o ne manimi?
   – Hile, ji man sakė, kad tu nori tapti raudonąja,- tarė ji beviltiškai.- O tavo tėvas žmogus, juk taip?
   Stovėjau pasimetusi. Negalėjau sakyti tiesos.
   – Ji melavo.
   Promė papurtė galvą ir nuėjo.
   Jaučiausi nesmagiai, kad nieko negaliu jai papasakoti. Ką ta kvaiša Paradisė jai pasakė? Bet svarbiausia iš kur ji pati sužinojo.
11.
   Dienos buvo nepakenčiamos. Jau tris dienas Promė manęs nepastebi ir vaikšto su Paradise. O ši, tikra žiežula, tik šypsosi išsiviepusi. Vakar Aleksas buvo mane sutikęs ir klausė, kas atsitiko Promei. O ką aš galėjau atsakyti? Pati nieko nesuvokiau.
   Jau buvo kažkur prieš pirmą nakties. Aš niekaip negalėjau užmigti. Promės nebuvo. Ritinėjausi lovoje, pūrenausi pagalvę, bet vis neįsitaisiau. Susierzinusi išlipau iš lovos ir priėjusi prie lango atidariau jį. Giliai įkvėpiau. Grynas oras pripildė mano plaučius. Naktis nebuvo tamsi, kiemą apšvietė mėnulis. Staiga kažką išgirdau sušnarant lauke. Truputį užlindau, kad nesimatyčiau. Iš mokyklos išėjo ponas Becas. Jis nuėjo link vartų. Netikėtai dingtelėjo mintis jį pasekti. Vienai nesinorėjo eiti, todėl parašiau žinutę Kleo: „Lipk iš lovos. Susitikim pirmame aukšte. Svarbu!“
   Apsivilkau džinsus, užsimečiau megztuką ir išėjau iš kambario.
   Apačioje jau laukė Kleo.
   – Na ir greitai,- nusistebėjau.
   – Vesijus knarkė,- paaiškino jis. Tada valiūkiškai šyptelėjo.- Tai kodėl pasikvietei mane? Nejau nutarei susitikinėti?
   – Ką?- susiraukiau ir atsitokėjusi tariau: – Ką tik Becas išėjo iš mokyklos. Pamaniau reikia pasekti. O tave pakviečiau tam, kad nereikėtų paskui tau visko pasakoti.
   Kleo nusišypsodamas linktelėjo.
   Išėję į lauką, nutipenome prie pavėsinės.
   – Jis išėjo iš mokyklos teritorijos,- tariau.
   Staiga išgirdome nepažįstamus balsus. Jie sklido iš už vartų ir buvo labai tylūs, todėl nesupratau, apie ką kalbama.
   Kleo mane stumtelėjo arčiau pavėsinės (ji buvo skirta mokyklos sergėtojams, bet dabar jų ten nebuvo). Vos užlindome už pavėsinės sienos, išgirdome kažką ateinant. Pritūpėm, kad mūsų nematytų.
   – Paradise, ką čia veiki?- Išgirdau susirūpinusį Beco balsą.
   Šiek tiek kyštelėjau galvą. Už vartų stovėjo trys (o gal ir daugiau) raudonieji. Vienas iš jų buvo Felas. Becas buvo mokyklos teritorijoje.
   Kleo spustelėjo man petį, liepdamas nusileisti. Abu prispaudėm prie medinės sienos.
   – Aš to noriu.- Girdėjau piktą Paradisės toną.
   – Tau negalima čia būti,- tarė ponas Becas.
   – Aš turiu čia būti. Nejau nematai, kokia aš galinga. Aš jiems reikalinga dėl savo sugebėjimų.
   – Kokie tie tavo sugebėjimai?- švelniai, bet kimiai paklausė Felas.
   – Aš galiu manipuliuoti kitais.
   Pasibjaurėjau. Dabar nujaučiau, kaip Paradisė išsiviepė.
   – Galiu sugniuždyti, paliepti daryti tai, ko aš noriu.
   Žvilgtelėjau į Kleo. Šis žiūrėjo į mane.
   Akimirką buvo tylu, tuomet prabilo Becas.
   – Mes jau eisim.
   Pamačiau, kaip jie eina link mokyklos.
   – Kodėl tu man nurodinėji?
   – Paradise, suprask, darau tai dėl tavęs. Atsivežiau tave čia tam, kad pasikeistum.
   – Niekada nepasikeisiu. Jei mama norėjo tapti raudonąja, tai ir aš noriu.
   Man pasidarė nejauku. Palaukėm, kol jie įeis į mokyklą, tada išlindom iš slėptuvės.
   – Ji Valdytoja,- tarė Kleo.
   Mintyse pakračiau galvą, bet neką težinojau, kas tie Valdytojai. Tik tiek, kad jų vienas iš tūkstančio.
   – Tik ne tokia stipri,- patikino Kleo,- savo auką gali valdyti tik iki tol, kol yra šalia.
   – Iš kur viską žinai?- Kreivai pažiūrėjau į jį.
   – Kai mokiausi namie, sužinojau.
   Oho, koks protingas. Jis nesiliauna mane stebinti.
   – Taigi, kaip dabar grįšime.
   Paklibinau užrakintas duris. Kleo žvalgėsi į mokyklą, tuomet sustojo prie sienos, kuri buvo apaugusi vijokliais (jie užkerėti – apsaugo mokyklą).
   – Tavo vienintelis langas praviras,- tarė jis, pakėlęs galvą į viršų.
   Išpūčiau akis, supratusi, apie ką jis kalba.
   – Lipsim siena?- sunerimusi paklausiau.
   – Taip,- ramiai pasakė Kleo ir užsikabino už vijoklio.
   Žiopsojau į viršų. Na, labai auštai nebuvo. Juk lipti reikia į trečią aukštą. Nusipurčiau.
   Kleo paragindamas ištiesė ranką.
   Įsikibau į vijoklį. Atrodė gana tvirtas. Nusikabarojusi pusę kelio, pažvelgiau žemyn. Aukščio nebijojau, tik man atrodė nesaugu lipti siena ir kabintis į vijoklius.
   Kleo jau užlipo ir padavė man ranką. Įsikibau ir lipdama per langą netyčia kažkur užkliuvau. Galvojau, kad išsitėkšiu ant žemės, bet netikėtai įkritau Kleo į glėbį. Jis mane sulaikė už pečių, o aš krisdama padėjau rankas jam ant krūtinės. Jaučiau tvirtus raumenis. Jergutėliau, buvau labai arti jo. Padariau klaidą pažiūrėjusi jam į akis. Dėl jo akių žalumo susilydžiau. Jis taip pat žvelgė į mane (atrodė, kad viskas trunka amžinybę). Nejučia nuleidau akis į jo lūpas, bet tuomet sutrikusi ir pasimetusi atšokau nuo jo.
   – Taigi…
   – Man jau laikas. Juk aš merginų kambaryje.- Kleo seksualiai šyptelėjo.
   Jam išėjus, klestelėjau ant lovos. Susiėmiau už galvos. Man velniškai spurdėjo širdis. Vis gi šiąnakt miegojau, kaip užmušta.
   Atsibudusi pramerkiau akis. Spoksojau į lubas ir tik tada suvokiau, kad vėluoju. Pašokau iš lovos ir skubėjau rengtis. Šiandien pamokų nebus. Amija nusprendė, kad sergėtojai ir jų kilmingieji turi daugiau pasitreniruoti. Beje, negalėsime naudotis savo elementais. Prakeikta trenerė Bolvel.
   Išsivaliusi dantis, grįžau į kambarį. Sustojau pamačiusi sėdinčia Promę. Ji šiek tiek sutrikusi nusišypsojo.
   – Sveika. Aš… aš,- lemeno Promė,- nė neįsivaizduoju, kaip atsidūriau Paradisės kambaryje.
   Viskas aišku, baigėsi Paradisės – Valdytojos kerai.
   Promė jautėsi lyg nesavam kaily. Ji pasitrynė kaklą.
   – Nelabai atsimenu, ką veikiau vakar…
   Vargšė Promė. Svarbiausia, kad ji neatsiminė, jog mano tėvas žmogus.
   – Paradisė yra Valdytoja,- nesusilaikiusi pasakiau.
   Promė aiktelėjo.
   – Dieve! Jaučiuosi šūdinai.
   – O kur pati Paradisė?- paklausiau.
   Promė papurtė galvą ir gūžtelėjo pečiais. Bet aš jau numaniau, kur Paradisė. Nulėkė pas raudonuosius.
   Lauke vyko treniruotės. Prie krūmų rikiavosi mokyklos sergėtojai, pasirišę po kaklu raudoną juostą. Jie buvo „raudonieji“. Netrukus mane susirado Kleo.
   – Be elemento aš nieko nepadarysiu,- pasakiau jam.
   – Juk čia tik mokyklos sergėtojai,- mestelėjo Kleo.
   Taip, kurgi ne. Jie tik vos vos silpnesni už raudonuosius.
   Pamačiau Revesą. Ji neramiai žvalgėsi aplinkui. Stebėjau ją, kol pasirodė trenerė Bolvel. Ji suskirstė mus į grupes po penkis. Aš pakliuvau su tokia Haika, Tomijumi ir Peše (buvom keturi sergėtojai ir penki kilmingieji). Kol Bolvel nurodė užduotis, Pešė prisiartino prie manęs.
   – Girdėjau, kad Dionas dėl savo brolio žūties kaltina tave.
   Tai štai kodėl jis manęs taip šalinosi. Vadinasi, jis kažką žino.
   – Bet, manau, jis paisto nesąmones.- Pešė papurtė galvą.
   Norėčiau ir aš taip manyti.
   Sukiojausi dairydamasi Paradisės. Paskui ieškojau Terio su Ana. Kažkur toliau švietė Anos plaukai.
   Mano dėmesį patraukė tai, ką pasakė Bolvel.
   – Užduotys vyks už mokyklos ribų, miške.
   Visi susižvalgė, pasigirdo kalbos. Šalia stovėjusi Amija nutildė mokinius.
   – Šiandien užduotis atliks pirmosios šešios komandos,- kalbėjo Bolvel. Tikrai jos veide mačiau pasitenkinimą.
   Paskaičiavau, kad mes būsime kitą dieną. Pasidarė lengviau.
   Kai Bolvel davė ženklą pradėti, šešios komandos nuėjo prie vartų išklausyti taisyklių.
   Likusieji patraukėme į treniruočių salę (turėjome ten būti, nors ir nieko nedarėme). Atsisėdau ant suolelio ir atsidusau.
   – Kaip jie gali leisti mums išeiti iš mokyklos valdų, kai puola raudonieji,- piktinosi Pešė.
   Pritariau jai. Kalta trenerė Bolvel, kurios šalti nervai užgožia širdį ir protą.
   Sėdėdama kažkur skraidžiojau savo mintyse. Stebėjau Haiką. Ji juodaplaukė, o jos plaukai nerealiai garbanoti. Haika tamsaus gymio. Nežinau, ar ji gera sergėtoja. Mažai ją pažinojau. Žinojau tik tiek, kad ji yra Keprių įpėdinės sergėtoja. Mūsų komanda vidutinė. Galvojau, ar sugebėtume laimėti.
   Staiga neiškentęs Kleo atsistojo ir nusitempė mane laukan. Išėję į mokyklos kiemą, netikėtai išgirdome triukšmą.
   Koridoriuje būriavosi nedalyvaujantys mokiniai. Aš ir Kleo bandėme nusigauti į priekį. Viena mergaitė klykė lyg išprotėjusi.
   – Raudonasis įšoko pro langą… Jis nusitvėrė Paradisę ir nužudė mokytoją… – aiškino verkdama mergaitė.
   Klausiausi atidžiai, kol prasibroviau iki kabineto. Tada pamačiau tai, ko niekada daugiau nenorėčiau matyti. Kraujo kalne gulėjo Revesa ir gargaliavo. Ji buvo netoli mirties. Instinktyviai užsidengiau burną. Kleo stovėjo man už nugaros, bet jaučiau, kad jis įsitempęs.
   – Hile?- vos prašneko Revesa.
   Dvejodama priėjau prie jos ir atsitūpiau.
   – Atleisk, padariau didelę klaidą… Norėjau apsaugoti tą merginą…- Revesa pradėjo kūkčioti. Pastebėjau, kad jai perkąstas kaklas.
   – Nežinau, ką dariau… – Staiga ji pačiupo man už rankos.- Saugokis jo, jis nori…- Revesa pradėjo kosėti krauju ir ištarė paskutinius žodžius.- Jis vampyrų demonas.
   Pirmąkart mačiau savo akyse mirštantį žmogų. Žiūrėjau į ją pro susikaupusias ašaras. Kleo mane pakėlė. Šalia pamačiau Amiją. Jos veidas buvo apniūkęs šešėliu. Nurijau seiles. Neturėjau laiko liūdėti. Kiek galėdama greičiau išėjau iš čia. Kleo mane pasivijo.
   – Man reikia pas Lelijos,- ištariau.
   – Girdėjau, ką ji tau sakė.
   – Man reikia sužinoti, kas tas vampyrų demonas,- pasakiau valydamasi ašaras.
   – Pirmąkart girdžiu,- gūžtelėjo pečiais Kleo.
   – Taigi, gal apie juos mokėsi antrokai.
   Pabeldusi įpuoliau į Lelijos kambarį. Pamačiusi ji pašoko nuo kompiuterio (nežinau, ką ji turėjo pagalvoti) ir žiūrėjo į mus nustebusi.
   – Kas atsitiko? Girdėjau triukšmą…- klausė Lelija.
   – Revesą užpuolė,- atsakė Kleo.
   Lelija išplėtė akis ir pasiruošė eiti. Sustabdždiau ją.
   – Palauk, Lelija. Pasakyk, kas yra vampyrų demonas.
   Ji sustojo ir nepatikliai pažiūrėjo į mus.
   – Tai prikeltas vampyras.
   – Bet prikeltieji yra raudonieji.
   Lelija papurtė galvą.
   – Ne, tai visai kitoks atvejis,- tarė ji.
   – Papasakok viską, ką žinai,- paprašiau Lelijos.
   Ji pažvilgčiojo į mus abu, tada atsiduso.
   – Kai vampyrai ir žmonės pradėjo nesutarti, kaimo gyventojai, nužudę vampyrą, nunešdavo jį ant kalno į uolą ir užverdavo akmeniu. Jie manydavo, kad vampyras prisikels angelu ir taps geru. Bet blogieji vampyrai – raudonieji savo krauju iškviesdavo demono sielą ir pakviesdavo ją į mirusio vampyro kūną. Taip jis atgydavo ir tapdavo vampyrų demonu.
   – Kaip jie atrodo?- paklausė Kleo.
   – Na, žinau tik tiek, kad jų akys juodos lyg anglis, be vyzdžių, o šiaip jų išvaizda priklauso nuo tų, kurie prikėlė.
   Taip, tai jis, pasakiau sau mintyse.
   – Vampyrų demonas minta elementais. Na, jis geria ir kraują, bet pasimaitina tik gyvo vampyro gyvybe.
   Mano širdis sudrebėjo.
   – Yra vienas tikras žinomas įvykis, kai prieš maždaug šimtą metų buvo prikeltas vampyrų demonas – Felastrėjus. Jį prikėlė raudonieji. Šis demonas žemėje išgyveno ilgiausiai, bet susibūrę mėlynieji sergėtojai Felastrėjų sunaikino. Tačiau tereikia vėl  tų raudonųjų kraujo, apeigų ir demonas prisikels.- Lelija nutilo, ir netikėtai susipratusi pažiūrėjo į mane.- Jis, ką? Prisikėlė?!
   – Lelija, tikrai mes tau dėkingi, o dabar nueik palaikyti Amijos. Jai to reikia,- tarė Kleo (gerai, kad jis čia).
   Mergina išsigandusi palinkčiojo galvą ir išėjo. Dabar aš šikau į kelnes.
   – Felas nori mane nužudyti!
   Kleo mane papurtė.
   – Nusiramink, Hile.
   Susiėmiau už galvos.
   – Velnias,- tiek tepajėgiau ištarti. Tą prakeiktą demoną reikėjo sunaikinti…
   Man nuo viso šito jau buvo bloga. Gyvenau sau ramiai, kol sužinojau, kad aš vos ne visatos centras. Viskas sukosi aplink mane.
   Radusi gerą progą, išsliūkinau į lauką. Man reikėjo gryno oro.
   – Taigi, kas dabar ką seka?- paklausiau pašaipiai Kleo. Jutau, kad jis ėjo man iš paskos.
   Kleo šyptelėjo, kai atsisukau. Tylėjau, tik pakėliau akis į dangų. Kažkas buvo ne taip. Nejučia dangus apsiniaukė, oras atvėso. Atrodo, telkėsi debesys, pranašaujantys audrą.
   – Jauti?- paklausiau Kleo. Jis taip pat pažiūrėjo į viršų.
   – Na, turbūt lis.
   – Ne, Kleo. Tai kažkas kita.- Mane nupurtė drebulys. Jaučiau šaltas oro sroves.
   – Mums reikėtų eiti,- ištarė Kleo ir pasisuko.
   Aš nejudėjau iš vietos.
   – Tu eik, aš tuoj,- pasakiau jam, bet jis nėjo.
   Norėjau atsigręžti ir bėgti kuo greičiau į vidų, tačiau buvau lyg įsiurbta į žemę.
   – Kas tai?- Kleo žiūrėjo akis išplėtęs į miško pusę.
   Tai tikrų tikriausias ir baisiausias košmaras. Nuo miško pusės lėtai slinko šešėliai.
   Vieną pamoką kalbėjomės apie juos. Tai vampyrų sielos. Blogosios. Jos skirtos gąsdinti ir įbauginti. Niekada nemaniau, kad man teks pamatyti jas.
   Turbūt jas iškvietė Felas. Turėjau trauktis ir gelbėtis, bet neįstengiau. Kleo laikėsi prie manęs. Abu jutome neapsakomą siaubą.
   – Hile!- pašaukė Kleo. Girdėjau jį.
   Staiga pajutau šiluma, delnai įkaito. Jaučiau mėlynąją ugnį. Ji jau buvo pasiruošusi. Iškėliau rankas, kurios skleidė ryškiai mėlyną liepsną. Tada giliai įkvėpusi patraukiau rankas į šonus. Smūgis atsitrenkė į šešėlius. Kai kurie išsisklaidę pranyko, o kiti spėjo dingti. Užgesus mėlynajai ugniai, pajutau silpnumą. Tai atėmė visas mano jėgas. Parkritau ant kelių, kūną apleido energija, ir pradėjau merktis. Kleo paėmė mane į rankas.
12.
   Sunkai pramerkiau akis. Nesuvokiau kur esanti. Pakėliau galvą, bet vėl turėjau atsigulti, nes darėsi silpna. Išgirdau atsidarant duris.
   – Hile, pagaliau pabudai.- Kleo šyptelėjo, bet jaučiau, kad jis susirūpinęs.
   Apžvelgiau visą kambarį ir supratau, kad esu ligoninės kambary.
   Pakėliau akis į Kleo.
   – Kiek laiko aš čia guliu?
   – Dvi dienas,- ramiai atsakė jis.
   – Ką?!- pašokau iš lovos, tačiau susvyravau neišsilaikiusi.
   – Tu dar silpna,- tarė Kleo, kai atsisėdau vėl į lovą.
   – Aš silpna nuo gulėjimo lovoje.
   Pakėliau delnus prieš save ir suspaudžiau. Jau pradėjau justi energiją.
   – Tu bent įsivaizduoji, ką padarei?- Kleo prisėdo šalia.
   Papurčiau galvą. Tikrai neįsivaizduoju. Nesuvokiau, ką darau.
   – Tai buvo nuostabu. Atrodei be galo galinga,- žavėdamasis tarė Kleo, o aš kvailai spoksojau.- Apsaugojai mokyklą bent nuo šešėlių.
   – Kaip suprasti?- Pakėliau antakius.
   – Mokyklą puolė ir raudonieji. Dabar jie tykoja ir laukia, kada kas nors išeis. Hile, mokykla uždaryta.
   Nustėrau. Kad mokykla būtų uždaroma, turi įvykti kažkas baisaus.
   – Jau geriau jautiesi?- Kleo žiūrėjo man į akis.
   Linktelėjau ir šiek tiek netvirtai atsistojau.
   – Na, paeiti galiu.
   – Tada gerai. Visi susirinkę valgykloje.
   Kleo atidarė man duris. Nuėjusi iki valgyklos visiškai atsigavau. Jau lyg ir išalkau.
   Pravėrusi valgyklos duris, išvydau tyliai spoksančius į mane vaikus. Sutrikusi nukėblinau iki stalo, o ten mane pasitiko Promė.
   – Pavarai, Hile!
   Tuomet visi pradėjo šūkčioti, o aš norėjau prasmegti grindyse. Pažiūrėjau į Kleo. Norėjau dingti iš čia.
   Staiga pro duris įėjo Amija ir Bolvel.
   – Ponas Becas jau išvyko. Paradisės neradome,- kalbėjo Amija, paskui nutilo išvydusi mane.
   Mačiau, kad ji nusiverkusi. Akys truputį raudonos. Bet pamačiusi mane Amija šiltai nusišypsojo. Džiaugiuosi, kad ji nepuolė manęs apkabinti.
   Netrukus skubėdama įėjo gydytoja Tom.
   – Dar yra sužeistų?- paklausė ji.
   Amija papurtė galvą ir kažką atsakė.
   – Kas čia įvyko?- paklausiau tyliai Kleo.
   – Keletas mokinių pabėgo kovoti su raudonaisias. Ne visi sugrįžo.
   – O Dieve,- sušnibždėjau.
   Staiga kažkas iš mokinių sušuko:
   – Jeigu Hilė jau atsibudo, galėtų vėl taip pat nužudyti ir raudonuosius.
   Nemačiau ir nenorėjau žinoti, kas tai pasakė.
   Mokinių balsai pakilo. Vaje, reikėtų juos nuraminti.
   – Tylos!- sušuko direktorė Amija ir palaukė, kol jie nutils.- Mudvi su trenere Bolvel ir mokytoja Lein nutarėme jus treniruoti. Tik šįkart naudosimės elementais. Visi juos turit. Kiekvieno viduje slypi ta jėga, kurią mes pamatėme prieš dvi dienas,- Amija pažiūrėjo į mane.- Trenerė Bolvel pripažino, kad su elemento pagalba galėsit nugalėti raudonąjį.
   Pažvelgiau į trenerę Bolvel. Šios veidas buvo be galo rimtas.
   Valgykloje pasigirdo šnabždesiai. Atsirado tokių, kurie nepritarė tam.
   – O ką darys kilmingieji?
   – Jie mokysis kartu su visais,- tarė Amija,- jei norime apsiginti nuo raudonųjų, turime kovoti išvien.
   – Bet tam ir reikalingi sergėtojai, jie turi mus ginti,- prabilo viena iš dvynių.- Kas mums pritaria?
    Daugelis kilmingųjų pakėlė rankas. Kleo ne.
   – Aš noriu kovoti kartu su savo sergėtoja,- pasakė jis išdidžiai,- jei norit, kad už jus kovotų sergėtojai, vadinasi, esate nieko verti.
   Vėl pasigirdo kalbos. Mokiniai ginčijosi tarpusavyje. Nebegalėjau šito klausytis, todėl atsisukau į Promę. Mano akys netyčia užkliuvo už jos rankos.
   – Prome?- sunerimusi kreipiausi į ją.- Kas atsitiko? Kur tavo tatuiruotė?
   Ji sutrikusi mirktelėjo ir dar labiau užsitraukė rankovę. Aš ją sulaikiau.
   – Tu nebe sergėtoja,- tariau, o ji linktelėdama patvirtino.
   – Viskas gerai, Hile. Man nebuvo lemta. Nuėjau pas Melijaną ir pasakiau, kad nenoriu būti jos sergėtoja. Kitą dieną tatuiruotė pranyko.
   Promė atrodė lyg išsilaisvinusi. Dabar ji galėjo būti su Aleksu.
   Aš su nuostaba žiūrėjau į ją.
   – Ar taip įmanoma?
   – Matyt, taurė suklydo,- ji gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
   Nusiraminau, nors ir nesu girdėjusi, kad taip galėtų nutikti.
   Kol aš kalbėjausi su Prome, valgykloje kilo nesutarimai.
   – Aš nenoriu mirti,- išgirdau kažkieno sapaliones.
   – Kalbat visi nesąmones!- sušuko Kleo.
   Visi nustebę atsisuko į jį. Aš stebėjau.
   – Tarp sergėtojo ir kilmingojo yra stiprus ryšys, padarantis mus galingesniais. Taigi veikdami kartu būsite dvigubai stipresni.
   Kažkas dar norėjo prieštarauti, bet aš neiškentusi įsiterpiau.
   – Raudonieji yra žymiai stipresni. Jie iškvietė vampyrų demoną, jei žinot, ką tai reiškia. Jis minta vampyrų gyvybėmis. Jis gali atimti elementus. Kad galėtų išgyventi, jis turi išžudyti visus mėlynuosius sergėtojus. Įskaitant ir mane.
   Mačiau, kaip Amija išplėtė akis.
   – Bet kaip vanduo nugalės raudonąjį,- paklausė viena iš sergėtojų.
   – Vanduo gali pasmaugti. Jūs galit paskandinti raudonąjį.- Žvilgtelėjau į Terį. Žinojau, kad jis tai gali.- Oras uždusina ir smogia, žemė galinga savo smūgiu, ji gali traiškyti, o ugnis sudeginti. Jūs tikrai galit naudotis savo elementais.
   Atrodo, jiems to užteko. Daugelis nutarė prisijungti. Nusišypsojau. Tikrai nemaniau, kad tiek pasieksiu.
   Šiandien jau turėjo prasidėti naujosios treniruotės, tačiau Amija pranešė, kad atvyksta nelaukti svečiai. Tai buvo Kariai. Jie keliaudavo po pasaulį žudyti raudonųjų. Kariai dar buvo vadinami klajokliais. Dažniausiai jais tapdavo grynakraujai, netekę savo sergėtojų ar šiaip gyvenimo mėtyti vampyrai. Kariai, galima sakyti, buvo tobuli, todėl susitikti su jais buvo garbė (bent jau man).
   Jų buvo penki. Dažniausiai jų tiek ir klajodavo. Pirmoji įėjo moteris (turbūt jų vadė), grynakraujė, apie dvidešimt penkerių. Man ji atrodė labai valdinga. O išvaizda tikrai pritrenkianti. Moteris liekna ir aukšta. Jos plaukai tiesūs ir juodi, tartum anglis, siekė liemenį. Jau ir taip tamsios akys buvo padažytos ryškiai juodai. Ji vilkėjo juodą uždarą odinę striukę ir juodas aptemtas kelnes. Avėjo juodus kareiviškus batus. Net nagai buvo nudažyti juodai. Vienintelės lūpos ir oda buvo natūralios spalvos. Jaučiau, kokia ji stipri. Kiti Kariai atrodė blankūs šešėliai prieš šią vampyrę. Taip pat jaučiau, kad ji valdo mėlynąją ugnį. Nesuvokiau kaip, bet tai pajutau.
   Moteris žvelgė į visus nuožmiu žvilgsniu, kuris sustojo ties manimi. Ji gerokai ilgai žiūrėjo į mane, kol pagaliau vaiduoklišku žingsniu priėjo prie manęs.
   – Aš Skolastika.- Ji ištiesė man ranką. Jos balsas skambėjo neapsakomai ramiai.
   – Hilė,- pasisveikinau.
   Ji nusišypsojo parodydama baltas iltis.
   – Mėlynoji sergėtoja,- tarė ji žvilgtelėjusi į mano ir Kleo tatuiruotes.- Jus sieja stiprus sielos ryšys. Tavo ženklo trečioji linija raudona, o jo – mėlyna.
   Nustebusi išpūčiau akis. Niekada į tai neatkreipiau dėmesio.
   Tada ji atsiraitojo rankovę. Ant riešo buvo išsiraizgiusi tamsiai mėlyna tatuiruotė, tik trečioji linija buvo juoda. Tai reiškia, kad ji neteko savo sergėtojo.
    – Mus siejo irgi toks pat ryšys,- tarė ji ramiai. Man taip norėjosi sužinoti daugiau, bet Skolastika pasitraukė. Manau, žudydama raudonuosius ji taip užsimiršta.
   Kariai paaiškino, kad atvyko mums padėti. Jie žinojo, kad prikeltas Felastrėjus.
   Atrodo, kad vis daugiau mokinių sutiko kovoti. Tai jau šis tas.
   Netrukus mokiniai išsivaikštinėjo, ir aš nutaikiusi progą pasiėmiau valgyti vaisių salotų. Atsisėdau pustuštėje valgykloje. Kleo prisėdo šalia.
   – Tai dabar tu mane saugosi?- skeptiškai paklausiau
   Kleo šyptelėjo.
   – Kodėl gi ne?
   Nusivaipiau. Staiga sustojau valgyti, dingtelėjus vienai minčiai.
   – Kleo, dabar pagalvojau, kad tai nelabai geras sumanymas. Ta prasme, vesti vaikus kovoti prieš raudonuosius. Žinai aš ir pati nenoriu.
   Kleo supratingai žiūrėjo į mane.
   – Aš irgi taip manau. Bet ką dabar pakeisi?
   Nudūriau akis į vaisius, skendinčius sirupe.
   – Gal man vienai susitikti su Felu,- pralemenau.
   – Jo, ir gal dar pasisiūlyk gyvybę,- piktai tarė Kleo.
   – Manau, kad kai kurie nori, jog taip ir padaryčiau.
   Nutilau. Pamačiau atšlūbčiojant Dioną. Tik jo ir trūko.
   – Sveikas, Kleo,- pasisveikino ir linktelėjo man.
   Atrodė draugiškai nusiteikęs, bet aš vis teik nereagavau.
   – Atleisk, Hile, kad taip išėjo. Nenoriu nieko kaltinti, bet šįkart buvo kalta Paradisė.
   Na, taip, kas gi daugiau.
   Dionas švelniai šyptelėjo ir pažiūrėjo į mane.
   – Nereikia atsiprašinėti, juk nieko blogo nebuvo. Beje, užjaučiu dėl brolio.
   Dionas linktelėjo. Visi tylėjo, o aš jaučiausi nesmagiai (net valgyti nebegalėjau).
   – Klausyk, Hile, gal nori po treniruočių pas mane pavalgyti ledų?- netikėtai paklausė jis.
   Vos nepaspringau kivio gabalėliu. Vaje, Dionas mane pribloškė. Žvilgtelėjau į Kleo. Jis žiūrėjo į Dioną lyg norėtų čia ir dabar jį primušti. Pasimuisčiau.
   – Nežinau,  Dionai…
   – Po treniruočių Hilė eis pas mane,- pertraukė Kleo. Aš kvailai spoksojau į juos abu.
   Dionas kreivai šyptelėjo žiūrėdamas į Kleo.
   – Aš nunešiu..,- tariau keldama lėkštę, bet Kleo sučiupo mane už rankos.
   – Tikrai?- paklausė Dionas, atsisukęs į mane.
   Pagalvojau, kad Kleo mane gelbėja.
   – Na, turbūt, taip,- numykiau.
   – Tada kitą kartą,- pasakė Dionas ir nusišypsojo mesdamas iššūkį Kleo.
   Kai Dionas nuėjo, aš vis dar buvau be žado. Šiaip taip atsitokėjau.
   -Kas čia ką tik buvo?- paklausiau Kleo.
   Jis sarkastiškai šyptelėjo.
   – Gelbėjau tave.
   – O gal aš norėjau eiti,- nusijuokiau.
   Pastebėjau, kad Kleo surimtėjo.
   – Jei rimtai, tai norėčiau, kad ateitum…atsisveikinti.
   Iš mano veido dingo šypsena.
   – Kaip tai?
   Kleo giliai įkvėpė.
   – Aš išvažiuoju. Dėl visų šitų puolimų mane pasiima tėvai.
   Norėjau, kad būčiau to neišgirdusi.
   – Kleo, juk aš tavo sergėtoja. Juk žinai, kad be tavęs nepajėgsiu kautis.
   Jis supratingai linktelėjo.
   – Turėčiau greitai grįžti. Gal.
   – Amija žino?
   – Taip,- tyliai tarė Kleo.
   Mes ėjom į treniruotes, kurių aš nė nenorėjau matyti, o mano galvoje sukosi mintys, kad aš liksiu viena.
   Per visą treniruotę sėdėjau nunarinusi galvą. Kleo išėjo susiruošti. Keistai jaučiausi. Jau buvau gerai pailsėjusi. Jaučiau manyje tūnančią mėlynąją ugnį. Dėl to tikriausiai ir norėjosi ką nors ištaškyti.
   Stebėjau atvykėlius Karius. Jie kovėsi įspūdingai. Naudojo ne tik elementus, bet ir ilgą lazdą. Pagalvojau, kad ir man tokio reikėtų.
   Pasibaigus treniruotėms nuėjau pažiūrėti išvažiuojančio Kleo. Jis jau krovėsi daiktus į mašiną. Per langą stebėjau, kaip Amija kalbasi su ponia Etelera. Atrodo, bandė ją perkalbėti, bet ši šlykštynė nepasidavė. Pamatęs mane Kleo šyptelėjo atsisveikindamas. Jis kažką ištarė be garso. Tik eidama koridoriumi supratau, kad jis pasakė: „Tu nepaprasta“.
13.
   Jau antrą dieną vaikščiojau po mokyklą lyg vaiduoklis. Mėlynoji ugnis tūnojo kažkur giliai manyje. Beveik jos nejaučiau. Dabar būtų galėjęs mane užpulti ir trimetis – neapsiginčiau. Ortera virė visokias arbatas, kurių kvapas tikrai negundė. Kiekvieną dieną jaučiausi vis silpnesnė. Tatuiruotė blanko, sielos ryšys silpo.
   Vakar pranešė, kad žuvo dar du mokyklos sergėtojai. Paskaičiavus liko drys. Amija pradėjo dvejoti dėl kovos. Dar reikia laukti. Mums daug padėjo Kariai. Skolastika bandė kalbėtis su manimi, bet neįstengiau praverti burnos.
   – Jai Praradimas. Hilė praranda save, nes išsiskyrė su tuo berniuku,- išgirdau ją sakant Amijai.
   – Skambino Kleo tėvai. Jam taip pat blogai. Gal ir baisiau, bet Etelerai daugiau nieko nesako,- sakė Amija.
   Kitą dieną visai palūžau. Nugrimzdau į tuštumą. Nieko nemačiau, vien tamsą. Sapnavau košmarus, o po to jau nieko neprisimenu. Pagalvojau, kad mirsiu.
   Pradėjau pabusti. Jaučiau, kad degu. Karštis užliejo visą kūną. Bandžiau kviesti mėlynąją ugnį, bet ji vis kažkur užkliūdavo. Turėjau kapstytis. Klykiau ir muisčiausi. Aš tikriausiai mirštu…
   – Ar ji atsibus?
   – Ji ką tik sujudėjo.
   – Ji visada sujuda.
   – Ji atsibunda?! Tikrai! Žiūrėkit!
   Girdėjau pažįstamus balsus. Vis dar karščiavau. Pajutau ant kaktos šaltą kompresą. Staiga, lyg kraujas grįžtų į širdį, mėlynoji ugnis pasklido po kūną. Nuo energijos pliūpsnio pašokau lovoje. Buvau visiškai sveika ir žvali.
   – Hile?
   Į mane spoksojo kelios poros akių. Pirmoji mane apkabino Promė.
   Paskui atpažinau Kleo senelę Apelę. Atsisukau į kitus. Kartu sėdėjo Teris su Ana, o kiek toliau Aleksas.
   – Kaip aš čia patekau?- nustebusi paklausiau.
   – Tau pablogėjus, Amija liepė tave atvešti čionai,- tarė Promė,- Aleksas mus atvežė su mokyklos mašina.
   Žvilgtelėjau į jį, tada dėkodama nusišypsojau.
   – Kiek aš čia dienų? Kas nutiko?
   – Beveik savaitę, o nutiko nemaža,- liūdnai pasakė Teris.
   Susirūpinusi pažvelgiau į savo draugus. Turėjau dar kažką svarbaus atsiminti, bet smegenys buvo lyg užsiblokavusios. Netikėtai mano kvėpavimas padažnėjo ir aš pagaliau prisiminiau.
   – Kur Kleo?- sunerimusi paklausiau.
   Apelė uždėjo savo ranką man ant delno.
   – Laukėm, kol tu atsibusi. Dukrele, jam reikia tavo pagalbos.
   Pagaliau jie man leido išlipti iš lovos. Promė labai jaudinosi dėl manęs.
   – O Hilė tikrai jau gali važiuoti?- klausinėjo ji Apelės.
   – Tai žinoma,- atsakiau pati.- Aš jau visiškai sveika.
   – Pritariu tau ir tikrai manau, kad tu jau atsigavusi,- su šypsena veide tarė Apelė.
   Dėkingai žiūrėjau į Apelę. Jos akys ryškiai žalios, kaip ir Kleo.
   Visi susiruošėm ir sulipom į mašiną. Apelė važiavo kartu. Važiuojant mane kankino visokios mintys.
   – Apele, o ką man daryti?- paklausiau neiškentusi.
   Ji maloniai nusišypsojo.
   – Tą, ką ir praėjusį kartą.
   Aiškiau nepasidarė. Tada Kleo mane apkabino, bet nebuvo taip blogai. Kol važiavom į Etelerų rūmus, aš tykiai sėdėjau ir bandžiau prisišaukti mėlynąją ugnį.
   Kai atvykome, truputėlį nustebau pamačiusi Kleo namus. Tai nebuvo rūmai, tiesiog didelis senas plytinis dvaras. Sienos apaugusios tokiais pat vijokliais, kaip ir ant mokyklos. Man dingtelėjo , štai kodėl Kleo moka laipioti siena. Nejučia nusišypsojau, prisiminusi tą nuotykį.
   Apelė man ir mano draugams liepė palaukti prie mašinos, o pati nuėjo prie durų. Jas atidarė ponia Etelera. Jos kažką kalbėjo, paskui ta moteris įsmeigė į mane pilkšvas akis. Ji man atrodė tikra ragana, bet ne vien iš išvaizdos. Jos akyse įžiūrėjau piktį sumišusį su sielvartu.
   Apelė pagaliau pakvietė mane.
   – Galėsi čia pasilikti, bet tavo draugai ne.
   Linktelėjau ir atsargiai pajudėjau į vidų.
   – Tiesiai ir į kairę,- bejausmiu balsu pasakė Etelera.
   – Kleo atsigaus. Patikėk,- girdėjau, kaip ją ramino Apelė.
   Nutolau nuo jų ir pradėjau greičiau eiti koridoriumi. Velnias! Ar jis iš tikro toks ilgas, ar man tik atrodo. Pagaliau pačiame gale, kairėje pusėje, pamačiau duris. Pravėrusi įėjau į vidų.
   Kleo gulėjo didelėje lovoje. Jis nejudėjo, bet kvėpavo. Priėjau arčiau. Pasitryniau prakaituotas rankas. Ką man dabar daryti? Apkabinti? Taip (kokią valandą) prasėdėjusi šalia sumaniau vieną dalyką. Ne, aišku, kad nebučiuoti. Dieve, iš kur tos mintys…
   Giliai įkvėpiau ir sukaupiau visą mėlynąją ugnį į rankas. Liepsna nepasirodė, tiesiog rankos švytėjo mėlynai. Paliečiau šaltą Kleo ranką. Jaučiau, kaip jis šyla. Ir viskas. Jis vis dar miegojo. Tačiau nepasidaviau. Susikoncentravau į jį.
   – Kleo, nagi pabusk…
   Dievaži, nesuvokiau, kas atsitiko (ir kaip). Kleo akimirksniu pramerkė akis ir sučiupęs mano ranką, pašoko iš lovos. Žiūrėjom vienas į kitą išplėtę akis.
   – Hile?- atsargiai paklausė.
   Išsigandusi lėtai palinksėjau. Tada Kleo žaibo greičiu mane apkabino.
   – Oho, tai jau tampa įpročiu,- pralemenau iškaitusiais skruostais.
   – Galvojau, kad mirsiu,- tarė Kleo ir išlipęs iš lovos pavaikščiojo po kambarį.- Dabar jaučiuosi nerealiai puikiai.
   Nusijuokiau.
   – Eik, pasirodyk mamai,- pasiūliau ir pati įsiropščiau į lovą. Ir vėl jaučiausi pavargusi.
   Kleo sustojo ir atsisuko į mane.
   – Ne, ji kalta, kad taip atsitiko. Tegu kenčia.
   Nurijau seiles.
   – Šįkart mums abiem buvo riesta.
   – Žinau. Jaučiau, kad tau blogai.
   Nudūriau akis į savo pirštus, nes Kleo žvilgsnis mane trikdė.
   – Man turbūt jau metas.
   Pakilau iš lovos ir priėjau prie lango.
   – Šūdas, – tyliai nusikeikiau. Jie juk manęs nelaukė. O atvažiuos tik ryt, nes jau sutemo.
   Kleo nusijuokė.
   – Taigi tave paliko?
   – Tavo mama žiauriai svetinga,- sumurmėjau.
   – Juk gali pasilikti. Niekas nežino, kad atsigavau,- tarė linksmai Kleo, įsitaisęs ant lovos.
   Dėbtelėjau į jį. Turėsiu būti su juo viename kambaryje?
   – Nežinau, aš geriau jau miegosiu lauke…
   Kleo mane timptelėjo už rankos ir nutaisęs liūdną miną pažiūrėjo man į akis.
   – Man dar reikia atsigauti, šiek tiek skauda galvą ir dar nejaučiu savo elemento.
   Atsargiai ištraukiau savo ranką.
   – Tai pakviesk jį,- pasakiau ir pasisukau į langą
   Kleo susiraukė, tada atsiduso.
   – Ar ilgai ten stovėsi?
   – Visą naktį,- mestelėjau.- Miegok ir nekreipk dėmesio.
   Kleo pasislinko (beveik per vidurį) ir patapšnojo į tuščią vietą.
   – Ateik, juk neįkąsiu.
   Įtariai pažiūrėjau į jį, lyg jis iš tikro kandžiotųsi. Nė už ką nesigulčiau vienoje lovoje šalia vaikino. Bet pirma: kojos linko nuo išsekimo, antra: aš jo sergėtoja. Todėl padariusi didelę išimtį įsirangiau pačiame krašte ir patogiai atsiguliau.
   – Gerai?- kandžiai paklausiau, galvą pasukusi į Kleo.
   Kleo šyptelėjo.
   – Gerai.
   Užmigau tik valandai. Pabudau ir pajutau, kad Kleo visai šalia manęs. Ir dar padėjęs ant mano peties ranką. Trauktis nebuvo kur. Atsargiai nuėmiau jo ranką. Atsidusau garsiai ir įsispoksojau į lubas. Galvojau visokias nesąmones, kaip „gražios lubos, kažin ar jos gana patvarios?“ ir „kas jas dekoravo?“. Netkėtai pajutau, kad Kleo spokso į mane. Išsigandusi krūptelėjau. Prietemoje Kleo akys žibėjo, o jis pats atrodė bauginančiai gražiai.
   – Tu ką, niekada nemiegojai su vaikinu, ar šalia jo?- paklausė jis, pasirėmęs galvą ranka.
   – Kodėl turėčiau tau atsakyti,- sumurmėjau. Tikiuosi nesimatė mano parausvėję skruostai, nes jie tiesiog degė.
   -Tai gal dar ir nesibučiavai?
   Žvilgtelėjau į jį susiraukusi. Akimirksniu Kleo veidas atsidūrė šalia manojo. Dabar jau visa degiau, net užmiršau kvėpuoti.
   Staiga kažką išgirdau. Kleo atsitraukė, irgi įsiklausė. Girdėjau krebždėjimą už lango lyg kažkas norėtų įsibrauti.
   – Raudonieji!- sušukau, kai išvydau už lango raudonas akis.
   Kleo instinktyviai mane patraukė už savęs.
   – Bėk iš čia!- paliepė jis man ir netikėtai pabučiavo man į skruostą. Visai šalia lūpų.
   Jis išstūmė mane, praradusią žadą, lauk iš kambario ir užrakino duris. Susivokusi nubėgau ieškoti pagalbos. Tačiau sustingau, išvydusi negyvus Kleo tėvus. Jie gulėjo kraujo klane. Ir vėl tas pats vaizdas. Parklupau.
   – Hile!- išgirdau šaukiant Promę.
   Turėjau susiimti, todėl atsistojau ir bėgte pasileidau pas Kleo. Mėlynosios ugnies pagalba nustūmiau duris. Bet viduje jau nieko nebebuvo. Raudonieji pagrobė Kleo.
   Stovėjau tarpdury prie išlaužtų durų. Mano krūtinė kilnojosi nuo tankaus kvėpavimo. Buvau įsiutusi. Viduje kilo didžiulė sumaištis. Žvelgiau į tuščia kambarį ir pravirą langą. Norėjau viską išdaužyti. Gerai, vampyrų demone, nori mano gyvybės – gausi jos su kaupu.
   Pakeliui į mokyklą Promė bandė mane nuraminti.
   – Kleo gyvas, jis susitvarkys,- per daug tvirtai tarė ji.
   Nebenorėjau nieko klausytis. Norėjau veikti.
   Atvažiavus į mokyklą, pati pirmoji iššokau iš mašinos ir įbėgau į vidų. Mane pamatė Amija.
   – O Dieve, tu sveika.- Ji prisidėjo rankas prie krūtinės.
   – Kleo pagrobė. Einu jo ieškoti,- išbėriau nė nepasisveikinusi.
   – Ką?!- sušuko Amija, bet paskui papurtė galvą.- Palauk, tu niekur negali eiti. Kariai vyks kautis su raudonaisiais.
   Lyg išgirdusi tuo pat pasirodė Skolastika.
   – Džiaugiuosi, kad atsigavai,- trumpai nusišypsojo ji.- Bet nemanau, jog sugebėsi viena įveikti raudonuosius. Mes stengsimės surasti Kleo.
   Skolastika kalbėjo labai tvirtai ir įtikinamai. Tačiau aš negalėjau pasiduoti.
   – Sugebėsiu ar nesugebėsiu! Koks skirtumas? Aš privalau gelbėti Kleo, juk aš jo sergėtoja!- pakėliau balsą, bet tuoj susitvardžiau.
   – Taip, žinoma, kad tu jo sergėtoja, bet, Hilerija, paklausyk, tai labai pavojinga,- ramino mane Amija.
   – Bet aš…
   – Sėdėsi čia su kitais ir lauksi!- užčiaupė mane iš kažkur atsiradusi trenerė Bolvel.
   Sužaibavau akimis ir supykusi nuėjau kuo toliau nuo jų. Norėjau pasislėpti, kad niekas manęs nesurastų. Neradusi tinkamos vietos, nusliūkinau į koridorių ir įsitaisiau ant palangės.
   – Atrodai labai nuliūdusi.
   Krūptelėjau, kai šalia išvydau Dioną. Atsikvėpiau.
   – Ko nori?- piktai paklausiau.
   – Atėjau palaikyti kompanijos.
   Pakėliau į jį akis. Dionas labai skyrėsi nuo Kleo savo paprastumu.
   – Noriu pabūti viena,- mestelėjau ir padėjau galvą ant kelių. Nenorėjau į jį žiūrėti.
   Jaučiau, kad jis neatitraukia akių nuo manęs.
   – Šakės, atrodo, jau pavėlavau.
   Nesupratusi pakėliau galvą.
   – Ką?
   Dionas nieko neatsakė, tik šyptelėjo ir nuėjo.Eidamas jis dar atsigręžė.
   – Beje, ką sakė mokytoja Lein, tai tiesa. Tąkart ji tikrai rodė į tave.
   Stebėjau jį nueinantį ir tik tada supratau, ką jis norėjo pasakyti. Atsiminiau mokytojos regėjimą.
14.
   Buvau tam pasiryžusi. Reikėjo viską nuodugniai apgalvoti, bet mintys lakstė, kaip pašėlusios. Jau buvo penkios vakaro, todėl turėjau pasisiskubinti. Tikrai nenorėjau slankioti miške sutemus.
   Visų pirma, stengdamasi išlikti nepastebėta, nukūriau į sporto salę. Suradau kuolelių seifą ir pasiėmiau kelis. Dėl viso pikto. Tada valgykloje sukrimtau kelis sausainius ir nuėjau link išėjimo. Kaip ir tikėjausi, jo niekas nesaugojo.
   Išėjusi iš mokyklos, nuskuodžiau tarp medžių prie vartų. Didelė kliūtis, bet labai pasistengusi juos perlipau.
   Štai. Atsidūriau už mokyklos ribų. Pirmą kartą per vienuolika metų, be leidimo.
   Pradėjau bijoti, kai priėjau mišką, kuris skyrė mus nuo žmonių. Šis miškas ne tik žmonėms yra kupinas paslapčių. Aš ir dabar nežinau, kas ten manęs laukia.
   Ėjau lėtai, klausydamasi kiekvieno garselio. Čia augo beveik vien eglės. Įkvėpiau gardaus rudeninio oro. Tuomet netikėtai kažkas mane tėškė į medį. Gaudydama orą, dairiausi užpuoliko. Priešais išvydau raudonas, krauju pasruvusias, akis. Gražūs raudoni plaukai kažką man priminė.
   – Taigi, taigi. Ir ką gi tu čia veiki?- šaižiai paklausė raudonasis. Tiksliau raudonoji. Prieš mane stovėjo Paradisė.
   Negalėjau pajudėti iš vietos, nes Paradisė mane prispaudė už kaklo. Be to, nuo smūgio maudė krūtinę.
   – Pasijautei be galo drąsi, ką?- paklausė ji ir kimiai nusijuokė.
   Nors raudonieji yra gana baisūs ir neišvaizdūs padarai, Paradisė atrodė vis tiek gražiai. Raudoni plaukai jai tiko, tik kraujo spalvos akys šiek tiek trikdė.
   – Sumanei gelbėti Kleo. Cha, jį pavers tokiu pat, kaip ir aš,- raudonoji išsišiepė parodydama kraupias iltis.
   Pradėjau muistytis. Kaip nors reikėjo išsitraukti kuolą.
   – Paradise,- sulemenau, kai ji truputį atleido ranką.
   – Užmušiu tave iš vieno sykio.
   Ji sušnypštė ir sviedė mane į žemę. Tada užšokusi prispaudė mane ir ketino įkasti. Atrodo, nebebuvo vilties, bet, laimei, užčiuopiau kuolelį. Kai Paradisė, iškišusi ilgas iltis, pasilenkė prie mano kaklo, aš dūriau jai į krūtinę. Raudonoji akimirką sustingo. Neitikėtina! Pataikiau tiesiai į širdį. Išsilaisvinau iš Paradisės gniaužtų ir atsitraukiau. Raudonoji pradėjo plėšytis, ji bandė išsitraukti kuolelį, bet nepavyko. Ji griuvo ant žemės. Viskas, Paradisė mirė. Kai įsitikinau tuo, priėjau arčiau. Jos oda jau buvo panaši į numirėlio ir pradėjusi irti. Nieko nelaukdama patraukiau toliau.
   Ėjau vedama jausmo, kad jau visai netoli. Ir netrukus priėjau seną vienuolyną. Mokyklos sergėtojai ten buvo aptikę raudonųjų irštvą. Taigi nujaučiau, kad ten ir Kleo. Eidama nejutau baimės, bet dabar ji smelkėsi per visą kūną. Sukaupiau energiją į rankas, jeigu reiktų pulti.
   Pravėriau girgždančias duris. Viduje buvo šalta. Tikrai neįsivaizduoju, kaip atrodo vienuolynai, bet šis tiesiog griuvena. Sustojusi tarpdury, žvalgiausi. Iš lėto pajudėjau.
   – Hile? Po velnių, ką tu čia veiki?!
   Žaibiškai atsisukau.
   Prie vienos kolonos pamačiau pririštą Kleo. Jis atrodė vargiai. Apsidžiaugusi, kad taip lengvai radau jį, pribėgau atrišti.
   – Palauk,- sustabdė jis mane.- Bėk kuo greičiau iš čia.
   – Ką čia kalbi? Tuoj tave atrišiu.- Pradėjau deginti virvę.
   – Hile, tu neturėtum čia būti.- Kleo prisimerkė, nežinau, gal iš skausmo.- Aš pasisiūliau vietoj tavęs. Pasidaviau. Jie paliks tave ramybėje, jei aš tapsiu savo noru raudonuoju.
   Nustojau deginti virves ir įsižiūrėjau į žalias Kleo akis. Mačiau jose pasislėpusią energiją.
   – Ir tu patikėjai, kad jie taip sutiks?- piktai paklausiau.- Galvoji, kad aš čia vilkausi norėdama tai išgirsti? Kleo, aš tavo sergėtoja! Ir… ir… niekada tavęs nepaliksiu.
   Buvau taip supykusi, kad net pritrūkau žodžių.
   Kleo žvelgė į mane neperprantamu žvilgsniu.
   Kvailai tikėjausi, kad ramiai išeisim iš šio griūvančio pastato. Nespėjus man išlaisvinti Kleo, mane pagriebė raudonieji. Nebuvai įgudusi greitai kautis, todėl sugebėjau tik muistytis ir spardytis. Vienas raudonasis užspaudė mano rankas už nugaros. Nepajėgiau iššaukti mėlynosios ugnies. Buvau išsigandusi. Netikėtai, didžiulei mano nuostabai, raudonieji pradėjo šnypšti ir rėkti ne savais balsais. Juos degino raudona ugnis. Pamačiau, kad Kleo stovėjo sugniaužęs rankas.
   Pasitraukiau nuo plintančios ugnies, tačiau neatitraukiau akių nuo šio siaubingo vaizdo.
   – Turim eiti,- pagaliau  pasakiau šiek tiek užlūžusiu balsu.
   Kleo linktelėjo ir mes kuo greičiau išsinešdinome iš vienuolyno.
   – Kibkis į mane,- tariau matydama, kad jis šlūbčioja.
   – Atėjai viena ir nebijojai susidurti su raudonaisias?- paklausė Kleo, kai įsikibo į mane.
   – Niekas nenorėjo eiti,- nekaltai atsakiau. Iš tikro mano širdis vis dar plakė lyg pašėlusi. Ne juokais buvau išsigandusi.
   – O tu gerai jautiesi?
   – Gerai, neskaitant skaudančios rankos ir sunkios galvos.
   Abu nusijuokėm. Jautėmės tokie vargani, net juokas buvo priblėsęs.
   – Tu pagalvojai kada, kodėl mums vis kas nors trukdo būti kartu?- netikėtai paklausė Kleo.
   Pažiūrėjau į jį apsimestinai nesupratusi jo klausimo. Mano širdis pradėjo dvigubai greičiau plakti, o jis nenuleido nuo manęs akių.
   – Ką tu?..
    Sustingau. Kleo irgi jį pamatė. Felastrėjus stovėjo priešais mus. Apsivilkęs šiuolaikinius drabužius (kad ir kokius nutriušusius) jis atrodė lyg paprastas žmogus.
   – Kaip gerai, kad pati atėjai,- tarė Felas užkimusiu, bet ne tokiu jau šlykščiu balsu.
   Jis žaibiškai pagriebė Kleo ir akimirksniu įkando jam į kaklą. Spoksojau apstulbusi iš siaubo. Tai buvo kraupu. Tada jis nusviedė Kleo ant žemės. Norėjau pulti prie jo, tačiau Felas sugriebė mane už kaklo.
   – Deja, tau skaudės. O žinai, kad ir tavo mama taip pat spardėsi, kaip ir tu. Kokios jūs panašios.
   Krūptelėjau nuo jo skaudinančių žodžių. Negana to, jis man perdavė visokius šlykščius vaizdinius, susijusius su mano tėvų mirtimi. Felas buvo įsitikinęs, kad aš jau nepajėgsiu pasipriešinti. Tačiau jis dar labiau mane įpykdė. Išsitraukusi kuolelį, dūriau jam į krūtinę. Žinojau, kad nuo to jis nemirs (be to, gerai nepataikiau). Bet šito užteko, kad jis mane paleistų.
   – Manai, kad tai man pakenks?- Felas šaižiai nusijuokė ir lyg pagaliuką išsitraukė kuolą.
   – Ne. Tai tau pakenks.
   Sukaupiau visą mėlynąją ugnį ir paleidau į jį. Jaučiau, kad ji teka srovėmis. Felo veide dingo šypsena. Mėlynoji ugnis apglėbė jį visą. Dabar aš suteikiau jam skausmo, kurį pati jutau.
   Mačiau, kaip Felas sukando dantis. Jis bandė atsilaikyti, tačiau skausmas buvo viršesnis.
   Meldžiau, kad viskas greičiau pasibaigtų, nes ilgiau išlaikyti nebegalėjau. Burnoje jaučiau kraujo skonį. Užsimerkiau ir parklupau. Viskas. Nebegaliu. Nuleidau rankas. Šiaip taip atsistojau. Negalėjau patikėti, kad nugalėjau vampyrų demoną. Žiūrėjau į dulkes ant žemės, kol atsiminiau Kleo.
   – Kleo, Kleo! Pabusk!- priklaupiau prie jo ir pradėjau purtyti. Akyse jau tvenkėsi ašaros.
   Kleo lėtai atsimerkė ir atsikėlęs žiūrėjo į mane.
   – O Dieve! Tu gyvas!
   Apkabinau jį taip stipriai, kaip galėjau. Tada atsitraukiau.
   – Galiu prie to priprasti,- tarė jis išsišiepęs.
   Aš irgi nusišypsojau. Nebejaučiau nuovargio.
   – Felo nebėra. Tu nematei, kaip aš jį išgąsdinau. Turim grįžti į mokyklą. Man tikrai klius nuo Amijos,- bėriau žodžius. Įkvėpiau oro norėdama dar kažką pasakyti, bet Kleo mane pertraukė.
   – Hile, patylėk,- tarė jis ir prisitraukęs mane pabučiavo.
   Vos tik pajutau jo lūpas mano kūnu perėjo elektra. Po to išpylė karštis, o pilve sukosi uraganas ir kitos gamtos stichijos.
   Kai jis atsitraukė, galvojau, kad apalpsiu.
   – Oho,- leptelėjau.
   Kleo kreivai šyptelėjo, parodydamas iltis.
   – Dabar jau galim grįžti. Nors dar galėtume ir pabūti čia.
   Nusijuokiau ir kumštelėjau jam.
   Viskas baigėsi. Pagaliau galėjau jaustis rami ir nesijaudinti dėl savo ir Kleo gyvybės. Bent jau kol kas.

 
Sagutė yra mergina, kuri naktimis negali užmigti nes mintys niekadėjos veržiasi lyg iš ugnikalnio ir prašosi būt išklausytos, dėl to dažnai net ir naktimis imu parkerį ir leidžiu savo vaizduotei išsilieti, o tiek vargus norisi su kažkuo ir pasidalinti savo mintymis. Sagutė jauna rašytoja, kuri viduje yra lyg darželinukas, nors išvaizda reikalauja elgtis kaip pilnateisiam ir atsakingam visuomenės nariui. Tik tiek 🙂
                      Žaliakalnis. Manau, visi save gerbiantys kauniečiai žino šį pavadinimą. Tai ne šiaip kažkokio kalno pavadinimas, tai netgi visas prabangus mikrorajonas. Na kiek ten tos prabangos tai dar galima pasiginčyti, bet Žaliakalnis vis dar laikomas prestižiniu rajonu. Paklaidžiojus po gatveles galima padaryt kelias išvadas. Pirmiausia akis užkliūna už gatvių būklės. Atsikvepiu ir pagalvoju, juk Kauno visi rajonai negali pasigirti nuostabia gatvių kokybe, bet Žaliakalnio kai kurios gatvės labiau panašėja į archeologinių kasinėjimų aikšteles, nei šiuolaikiniam transportui skirtas trasas. Trinkelėmis grįstos duobės tik pabrėžia mikrorajono savitumą, juk Žaliakalnis yra greta naujamiesčio ir senamiesčio, tad nenuostabu, kad ir savo gatvėmis bando lygiuotis. Gerai, ne visos gatvės tokios baisios, juk dauguma skaitėm straipsnį apie naujai renovuotą Aušros gatvę, nors tiesa pasakius labai jau juokingai atrodo, kai prieš pusę metų šios gatvės duobės buvo puoštos tulpių vazonėliais ir nuotraukos taip pat puikavosi visuose dienraščiuose, o dabar ji yra vienintelė gatvė, kuria pravažiuot galima nesulaikius kvėpavimo ir neįsitempus kaip stygai, nežinant ar mašina pasieks savo tikslą vis dar tokios pat kondicijos. Kyla klausimas ar nereiktų papuošti visų gatvių tokiomis kompozicijomis? Kitos gatvės užlopytos, na bent jau pagrindinės, bet ir tie lopai galima būtų tiksliai apibūdinti savotiškais. Duobių lyg ir nebėra, tačiau vis tiek jautiesi lyg važiuotum amerikietiškais kalneliais. Dėl to, net kartais mintyse pagalvoju, kad gal taip tik į naudą, bent jau visų mašinų kėbulai būna švariai nublizginti, na o jei koks bamperis ir nubrozdintas, tai čia kaip ir bonusas. Kalbant toliau apie mašinų švarą, tai prasidėjus rudeniniam lietui ne viena gatvė taip ir nenudžiūva, tad pažvelgus pro langą niekad negali būti tikras, ar vis dar lyja, ar tiesiog vėl užsikimšo nuotekų vamzdžiai ar vanduo liejasi laisvai net ir saulutei plieskiant. Kaip sakoma prabangaus rajono, prabangios ir gatvės. Bet užteks apie tas gatves, kiekvienas rajonas turi savo perliukų, be to Žaliakalnis yra kaip jau minėjau šalia viso miesto centro ir bruzdesio, tad patekt į savo mylimą kavinę galima ir pėsčiomis.
                      Ach, kaip smagu paklaidžioti Žaliakalnio gatvelėmis. Tie vingiuoti šaligatviai paskandinti medžių pavėsiuose, siauros gatvelės apstatytos nuosavais namais, su išpuoselėtais sodais ir gėlynais. Vienintelė problema, kad, nors Žaliakalnis ir yra pakankamai saugus rajonas, vakare nelabai patartina vaikščioti. Ne, aš tikrai nenoriu gąsdinti, kad ten nesaugu, dabar prieštaraučiau savo ką tik pateiktam teiginiui. Tiesiog saulutei pasislėpus už aukštų liepų viršūnių ar trijų aukštų kaimyno mano, gatves skaisčiai apšviečia nepakartojami Kauno žibintai. Kodėl aš sakau nepakartojami, nes manau, kituose miestuose jie suprojektuoti šiek tiek logiškiau. Iškart kyla klausimas ir kuom gali neįtikti gatvių apšvietimo žibintai? Prasidėjus rudeniui, kaip ir visąlaik ateina diržų susiveržimo sezonas, kuris neaplenkia ir šio rajono. Taigi kas trečias žibintas būna išjungiamas taupumo sumetimais. Kas penktas žibintas užgęsta nuo išdykusios jaunimėlio rankos, kurie dabar jau rečiau (padėkokim kompiuteriams ir greitam internetui, kad vaikų išdaigų gatvėse sumažėjo) patreniruoja savo rankų taiklumą lempų daužymo čempionate. Taigi visumoje lieka nebe tiek jau ir daug mįslinga auksine šviesa apgaubiančių žibintų. Bet kokia iš jų nauda, kai jie pastatyti tik vienoje gatvės pusėje ir tai dar įsprausti tarp medžių šakų labiau primena meninę instaliaciją, nei atlieka savo paskirtą darbą. Na taip, gatvelės yra siauros ir nebūtina šviestuvais nusėti abiejų veja nuklotų kilimų, tačiau, kam kilo mintis juos įtaisyti šalia aukštaūgių gyvatvorių tarsi bandant paryškinti kokie prašmatnūs namai pastatyti vienoje gatvės pusėje. Iš kitos pusės, Žaliakalnis, pasikartosiu jau n-tajį kartą – prabangus rajonas, dėl to, jo gyventojai turi savo išmaniuosius telefonus ir gali pasišviesti kelią namo, o ta mistiška, vietomis apšviesta asfalto dalis, tik padeda gilinti atidaus vaikščiojimo tamsoje įgūdžius nepargriūnant, juk šaligatviai, tik vietomis prie labai jau prabangių namų, pačių jų gyventojų atnaujinti, ir dažniausiai būna toje apšviestoje gatvės dalyje.
                      Pabaigai norisi pasakyt, kad Žaliakalnis nuostabiausias žiemą. Gatvių duobės paskęsta sniego pusnyje, šaligatviai nusidriekia siaurais skubančių į darbus išmindytais takeliais, juk prabangiam rajone niekas anksti nesikelia į darbus, tad ir šaligatviai neretai tik prieš pietus būna nuvalomi iš mokyklų grįžusių moksleivių. Sutemus gatvės nušvinta, juk žibintus slepia tik retos šakos, o ne visa gausi lapija, be to ir sniegas labai gerai atspindi tą paslaptingą auksinį spindesį, tad pasijauti lyg žygiuotum geltonų plytų keliu su šonuose surikiuotais įvairiaspalvėmis šventinėmis lemputėmis padabintais namais ir šypsena pati padabina veidą, o mintyse pagalvoji, kaip gera čia gyvent!

Balsavimas yra pasibaigęs.
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s