2013 birželis


Šios istorijos autorius (-ė) nusprendė būti nežinoma.

Žvaigždės. Daugybė žvaigždžių kabėjo virš mano galvos ir žibėjo tam tamsiame danguje kviesdamos mane pas save.

Aš giliai įkvėpiau vėsaus nakties oro ir žengiau žingsnį į priekį. Mėginau net negalvoti apie tai, ką ketinau aš padaryti. Bijojau, kad mintys apie mano būsimą darbą gali būti priežastis, kodėl nuspręsčiau viską pabaigti ir paprasčiausiai grįžti namo.

„Viskas bus gerai,” galiausiai tariau sau užtikrinu balsu, kai žvengiau kelis didelius žingsnius į priekį. „Viskas bus gerai.”

Turėjau tikėti, kad būtent taip viskas ir bus, kad mano planas bus įgyvendintas, nors ir nerealiai šis skambėjo. Bent jau man. Juk dauguma pasakytų, kad aš išprotėjau ir tikėjau pasakomis. Taip, gal ir tikėjau pasakomis, bet būtent šios pasakos buvo priežastis, kodėl vis dar kvėpavau, valgiau, gėriau, kalbėjau…

Atsisėdau ant šaltos žemės. Prie savęs padėjau savo juodą kuprinę, iš kurios išsitraukiau kelias žvakes ir, padėjusi priešais save, jas uždegiau. Šiluma sklido nuo menkutės ugnies. To pakako, kad suvokčiau, kokia šalta rudens naktis buvo šiąnakt.

Atsidusau. Priešais mane pakibo blausus debesėlis, kurį išsklaidė menkutis vėjas.

„Reikia pradėti,” iš kuprinės ištraukiau dar kelias žvakes ir nieko nelaukdama leidau jiems kleisti menkutę šilumą ir šviesą, kuri nesuteikė man saugumo jausmo, o greičiau privertė mano kraują sustingti gyslose. Nenuostabu, kad žmonės bijo tamsos. Dabar, žvelgiant tiesiai į tamsą tarp medžių, mano vaizduotė man mėgino įpiršti pačius baisiausius vaizdinius ir mintis, kas galėtų stovėti apsigobęs tamsos skraiste ir stebėti mane.

Papurčiau galvą mėgindama visus vaizdinius ir mintis išmesti iš savo galvos. Tai nepadėjo ir atrodė, kad tik dar aktyviau dirba mano vaizduotė mėgindama mane sugrąžinti į sveiką protą.

„Ne,” sušnibždėjau sau ir užmerkiau akis. Kai jas vėl atmerkiau, iš savo kuprinės išsitraukiau nedidelę pagalvėlę ir dekį, kuris vargiai tiko apsikloti šią naktį. Deja, net nenutuokiau, kad naktis galėtų tapti tokia šalta. Galėjau tik viltis, kad mano sveikata labai nepalys po šios nakties.

Tu gali grįžti namo ir ateiti čia kitą naktį, tylus balselis tarė mano galvoje.

Linktelėjau. Galėjau tai padaryti, bet puikiai žinojau, kad drąsos ateiti čia, į miško gludumą, neturėsiu. Taip pat, nežinia, kada vėl būsiu palikta namuose viena. Iki kito karto gali praeiti daugybė dienų, o būtent laiko aš ir neturėjau. Norėjau pagaliau gauti atsakymus į savo klausimus. Nežinia mane žudė iš vidaus, o aš žudžiau asmenis, kuriems buvau svarbi.

Nenoriai padėjau galvą ant pagalvėlės ir paslėpiau savo kūną po dekiu. Visą savo dėmesį aš sutelkiau į žvakių šviesą. Mėginau nekreipti dėmesį į šiurpius miško skleidžiamus garsus, į kiekvieną trakštelėjusią šakelę tolumoje. Visa tai man neegzistavo.

Žvakių hipnozė buvo veiksminga, nes netrukus akių vokai apsunko ir įkritau į miego karalystę, kaip Alisa į stebuklų šalį.

Kai atmerkiau akis, mane pasitiko šviesa, bet ją kažkas užstojo nuo mano akių. Kilstelėjau akis į viršų. Plati bei šilumą skleidžianti šilumą privertė mano širdį greičiau plakti krūtinėje.

„Kaip matau, tu išdrįsai,” tarė švelnus ir gilus balsas. Vaikinas atsiklaupė prie manęs. Jis ištiesė ranką, siūlydamas savo pagalbą. Be jokios abejonės mintyse, aš ją pagriebiau. Jo šilta ranka buvo blogiau nei jo balsas, kurio norėjau klausytis visados, blogiau nei dangaus žydrumo akys, kurios mėgo tyrinėti kiekvieną mano kūną vietelę… nes aš paprasčiausiai nenorėjau, kad jis kada nors mane paleistų iš savo glėbio.

Greitai radau save stovinčią ant drebančių kojų. Jis pastebėjo, ką jo prisilietimas prie manęs man darė. Liūdesys palytėjo jo akis ir jis greitai paleido mano ranką. Nenoriai paleido ją ir žengė vieną didelį žingsnį nuo manęs.

„Mums reikia eiti. Neturime daug laiko,” tarė jis, pridėdamas savo dešinę ranką prie kalavijo rankenos. Rankenos, kurią milijonus kartu aš įsivaizdavau save liečiant. „Einame,” jis atsuko man nugarą ir pradėjo žygiuoti į priekį. Jis net nedirstelėjo per petį įsitikinti, ar aš tikrai ėjau jam iš paskos, nes jis galėjo girdėti mano tylius kulniukų kaukštelėjimus į tuos mažus akmenukus, kurių buvo gausybė mano kelyje.

Ar mums toli reiks eiti?” pasiteiravau dirstelėdama į dangų. Saulę nuo mėnulio skyrė nedidelis atstumas. Kai jie galiausiai susitiks danguje, mano laikas šiame pasaulyje bus pasibaigęs. Aš atsibusiu, o kai vėl pamėginsiu užmerkti akis, aš niekad nerasiu durų į šį pasaulį.

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

„Nežinau. Tu pirma, kuri iš tikrųjų išdrįso tai padaryti,” tarė jis atvirai. Jis neketino kalbėti apie tai, ką aš padariau, o tai gimdė abejones mano galvoje. Kodėl visados liūdesys apsigyvendavo jo balse, kai tema pakrypdavo apie tai – naktį miške.

Prikandau apatinę lūpą. Mano rankos pačios apsivijo aplink mano liemenį, bet ne todėl, kad man buvo šalta.

Pamėginau pagreitinti savo žingsnius, kad atsidurčiau šalia jo, kad galėčiau matyti jo veidą, akis ir justi nuo jo kūno sklindančią šilumą. Daugybę kartų pagavau save norint jam pasakyti, kad noriu pasilikti jo pasaulyje, būti su juo, nes būtent to mano širdis geidė. Kartais manydavau, kad jis tai nujautė ir tik dar nelaimingesniu jį tai privertė jaustis.

„Aš ypatinga, ar ne?” tariau, kai pagaliau ėjome to paties dydžio žingsniais į priekį. Nors ir norėjau, nedrįsau žvilgtelėti į jį. Visas mano dėmesys buvo nukreiptas į mano baltus batelius.

„Tai priklausytų, kaip apibūdini ypatinga,” tarė jis šaltai.

Tyla įsivyravo tarp mūsų, tačiau ne aplink mus. Juodi paukščiai skrodė dangumi, skleisdami savo liūdnas giesmes, kurios staiga man priminė per laidotuves giedamas moterų giesmes.

Pakračiau savo galvą. Tokių minčių man nereikėjo turėti savo galvoje šią akimirką. Taip, gal ir keliavau į savo mirtį, nes niekas nežinojo, kokia iš tikrųjų pavojinga buvo mūsų kelionė pas tiesos drakoną, nes niekas iš tikrųjų niekad nesiryžo pas jį keliauti.

„Kodėl manai, kad jis gali mums iš tikrųjų padėti surasti tą pagrobtą žmogų?” paklausiau po kurio laiko tylos, kuri virto įtampos židiniu tarp mūsų.

Vaikinas sunkiai atsiduso. Joks žodis nepabėgo iš jo burnos.

„Tu nežinai,” galiausiai konstatavau.

„Tiesos drakonas žino tiesą,” tarė jis užtikrintu tonu. „Tiesos drakonas pasakys, kur mums eiti toliau.”

Šiuos jo žodžius girdėjau milijonus kartų. Milijonus kartų savęs aš klausiau, kodėl jis visados staiga tapdavo liūdesio kupinas juos tariant. Galima buvo pamanyti, kad didžiulis nenumaldomas skausmas lydėdavo jo šio žodžius.

Daugiau nedrįsau praverti savo burnos. Mes tiesiog ėjome į priekį. Keliavome per miškus, bridome per upelius, plaukėme per upes, kol galiausiai prieš akis išdygo kalnai, kuriuose ir turėjo tūnoti tiesos drakonas, kuris turėjo tapti mano gyvenimo šiame pasaulyje teisėju.

Mano ranka pagriebė vaikino ir stipriai ją suspaudė. Man nerūpėjo, kokia emocija galėjo jo veide pasirodyti. Šiuo momentu man tiesiog reikėjo įrodymo, kad jis buvo tikras, stovėjo šalia manęs ir visa tai dariau tik tam, kad turėčiau kuo daugiau laiko su juo.

„Viskas bus gerai,” girdėjau jį sušnabždant, bet abejojau, kad šie žodžiai buvo skirti man. Jie greičiau buvo ištarti tam, kad jis jaustųsi drąsesnis. Mano riteris ant balto žirgo bijojo, jaudinosi dėl mūsų abejų saugumo.

Mes išnarstėme kelias olas tik tam, kad rastume jas tuščias. Kai ir reikėjo tikėtis, trečiasis mėginimas buvo sėkmingas. Iš tamsos gilumos išlindo raudonas drakonas, kuris buvo tikras, alsuojantis ugnimi ir atrodantis labai grėsmingai.

Mano širdis nusirito į kulnus, o kraujas sustingo venose. Pirmoji mintis buvo bėgti kiek tik leido mano kojos ir niekad negrįžti, bet tik vienas žvilgsnis į ramų mano riterio veidą visą mano baimę nužudė; likau stovėti vietoje.

„Dar viena?” suriaumojo drakonas. Jo didelės ir piktos akys regėjo tik vaikiną, kuris nenoriai linktelėjo galvą. „Kaip matau nešvaistai laiko be reikalo,” tarė jis.

Aš žvelgiau į drakoną ir į riterį mėgindama suprasti, kas slypėjo tarp jų pasakytų žodžių. Dar viena? Ką tai reiškė?

„Manau, kad tai ji,” tarė po menkutės tylos riteris.

„Manai?” pradėjo juoktis drakonas ir nukreipė savo akis į mane tam, kad pirmą kartą gerai įsižiūrėtų į merginą stovinčią netoli jo. „Ji daili ir jos širdis priklauso tau. Kaip matau, tu moki žaisti su jų jausmais,” jis šaipėsi ir tai buvo dūris man į širdį.

Dirstelėjau į riterį, bet šio akyse buvo tik drakonas, kuris vis dar tyrinėjo mane.

„Laurencijau.”

Jis nežvilgtelėjo į mane.

„Žinai, manau tu sakai tiesą,” po ilgos pertraukos paskelbė jis. „Šioji yra ypatinga ir galinti būti tai, ko mes ieškome. Bėda ta, kad ilgai delsei, kad ją atvestum pas mane.”

Man nepatiko jo žodžiai, nepatiko jo grėsminga stovėsena. Jeigu atvirai, pirmą kartą norėjau, kad palikčiau šį sapnų pasaulį.

Mano kūnas, tarsi turėtų savo mąstymą, žengė kelis žingsnius toliau nuo riterio ir drakono. Padaras tai pastebėjo. Neatrodė, kad jam mano poelgis patiko.

„Bet tu žinai, kaip užtikrinti, kad mes turėtume daugiau laiko,” tarė riteris.

Drakonas linktelėjo, jo akys vis dar žvelgė į mane.

„Taip, žinau,” ir milžiniškas ugnies liežuvis apglėbė mane.

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<

Antra istorija

Aš esu Nijolė, bet kurdama pasirašau kaip Naila. Man 18 metų, gyvenu Plungėje.

Mano istorijos pavadinimas „Sergėtoja”. Tai pirmoji dalis.

Prologas

Mūsų rūšis su paprastais mirtingaisiais nebendrauja. Nebent naudoja juos kaip maistą. Uždraustą maistą.

Pasaulyje gyvuoja ne tik žmonės. Taip pat yra raganų (tiksliau buvo) ir, be abejo, vampyrų. Jie visi gyveno tarp žmonių, įsimaišę į jų kasdienį gyvenimą. Raganos ir vampyrai susigiminiavo, taigi raganos išnyko. Tačiau visi žinojo vieną įstatymą – nesigiminiuoti su žmonėmis. Tai buvo pagrindinė taisyklė, už kurios sulaužymą galėjai mirti. Vieninteliai kilmingieji vampyrai (dar vadinami grynakraujais) išlaikė savo tradicijas. Jie gyveno atskirai, valdydami kitus vampyrus. Netikėtai vampyrai, pritrūkę maisto, sužvėrėjo ir pradėjo žudyti žmones. Vyriausioji vampyrų valdžia nutarė atsiskirti nuo žmonių ir apsigyventi atskiroje teritorijoje. Netrukus kilo nesutarimų, vampyrai dalijosi į grupes. Viena jų išliko iki dabar. Tai visiškai sužvėrėję vampyrai, vadinami raudonaisiais, nes jų plaukų ir akių spalva raudona. Jie patys pavojingiausi ir jų tikslas išnaikinti grynakraujus vampyrus.

Mano mama buvo kilmingoji iš anuomet galingiausių Vestornų klano. Tačiau ji įsimylėjo vampyrą, mano tėtį, ir atsisakė sosto. Jie pabėgo ir apsigyveno tarp žmonių, kas buvo draudžiama. Tada gimiau aš.

1.

Nemėgstu mokslų metų pradžios. Visi grįžta iš atostogų, pasakoja, kas nutiko, kas nenutiko ir t.t. O aš, kadangi neturiu tėvų, sėdžiu kiauras dienas arba pas Orterą, arba mokykloje. Kartais Ortera mane nusiveda į miestą apsipirkti (viena negaliu niekur išeiti) ar nueiname į seną spektaklį (fe!). Anksčiau patikdavo, bet kai pasiklausau iš atostogų grįžusių vaikų, prarandu žadą. Vieni buvo Egipte, kiti Italijoje arba tiesiog prie jūros (vampyrai tikrai turi pinigų). Todėl nepasijuntu gerai, kai reikia vėl pradėti mokytis.

Stoviu traukinių stotyje ir laukiu Promės (negalvokit, kad mane išleido vieną). Ji šią vasarą buvo išvykusi pas tėvus. Jie yra vieni iš vampyrų rūšių – lampyrai (jie gali naudotis magija priešingai nei kilmingieji) ir gyvena Graikijoje. Rankoje stipriai spaudžiu maišelį, kuriame yra mėgstamiausi Promės sausainiai su imbieru (fui!). Jau pradedu nervintis. Aplinkui daug žmonių. Jie kažkur skuba ir nepastebi, kad kažkas dar gyvena jų pasaulyje… Netikėtai kažkas baksteli man į petį. Atsisukusi išvystu Promę. Jos rankos pilnos nešulių. Matyt, gerai apsipirko.

  • Hile!- ji kaip pamišusi mane apkabina. Kvepia jūra.
  • Ką čia turi?- Promė pačiumpa maišelį ir išsitraukusi vieną sausainį suvalgo.- Kaip išalkau. Noriu normalaus maisto. Pas tėvus vien jūros gėrybės.

Supratau, kad nori ne kraujo. Aš jo išvis negeriu, o lampyrams ir grynakraujams jis kaip vitaminas žmonėms. Na tik kilmingieji jo gauna daugiau.

  • Šiek tiek įdegei,- pastebiu Promės tamsesnę odą. Vampyrai labai retai įdega.
  • Taaaip, ilgai buvau prie jūros,- ji pažvelgia į mane savo rudomis akimis.- Kitą vasarą tave Amija tikrai išleis. Aš kalbėjausi su tėvais, jie leido tave pasiimti kartu.

  • Patraukiau ją, kad eitume. Mūsų laukė mokyklos mašina.

    • Pasikalbėsime apie tai vėliau.

    Amija yra Ezizopo mokyklos direktorė. Ji grynakraujė vampyrė, tačiau pasirinko ne sostą, o profesiją. Taip atsitinka labai retai. Kalbama, kad ji neturėjo brolių ar seserų, o pati negalėjo susilaukti vaikų. Amija mane prižiūri ir nusprendžia, ką aš turiu daryti. Jeigu ne įkyrus jos įsakinėjimas, ji būtų gana miela.

    Mašinoje Promė pasakojo kelionės įspūdžius, o aš tik ištariu geras, oho, rimtai?, ar palinkčioju galvą. Nelabai įstengiu jos klausytis.

    • Jau gavai mokymosi plano lapus?- paklausė Promė, kai baigė pasakoti.
  • Ne, Amija nedavė. Sakė ,,kai visi gaus, tada ir tu gausi”.- Pamėgdžiojau ramų direktorės balsą ir mes abi smagiai nusijuokėm.

  • Mokykloje Promę pasitiko jos draugai. Jos, nes aš su jais nedraugavau. Su Prome norėjo visi draugauti. Ji geraširdė gražuolė mergina, turinti karamelės spalvos plaukus. Jos tėvai abu sergėtojai. Tarp lampyrų tai didelė garbė. Sergėtojai prižiūrėdavo kilmingųjų šeimų atstovus. Promės tėvai saugojo labai įtakingą šeimą. Oficialiai sergėtoju galėjai tapti baigęs vienuolika klasių. Sergėtojas būdavo tik lampyras. Gimstant arba vėliau ant riešo iki alkūnės sulenkimo atsirasdavo tatuiruotė. Tokią turi ir Promė (atsirado, kai jai buvo septyneri). Nuo pirmos (t.y. dešimtos) klasės prasideda sergėtojų parengimai.

    • Prometėja, kaip laikosi tavo tėvai?- Prie mūsų kambario durų stovėjo Amija. Vos pamatydavau jos tamsius žalsvo atspalvio turinčius plaukus, styrančius į visas puses, mane apimdavo šmaikšti šypsena (o taip!).
  • Direktore Amija,- Promė nusilenkė ir aš taip pat (taip sveikinasi vampyrai su vyresniais).- Na, jie dabar atostogauja.

  • Kažkaip keista, kad sergėtojai turi laisvų dienų, bet taip būna.

    Po trumpo pokalbio Promė ir aš įlindome į savo kambarį.

    • Turiu tau dovanų!- sušuko draugė ir įkišo man į rankas maišelį. Ten buvo raštuotas šalikas.
  • Labai gražus,- apsivyniojau aplink kaklą.

  • Tau tinka,- tarė ji draugiškai,- o dabar pažiūrėk kokių suknelių prisipirkau.

  • Promė išvertė visą kalną drabužių. Jau žinojau, kad iki vakaro ji jų tikrai nepasimatuos.

    2.

    Pirmoji mokslų metų diena šiek tiek skyrėsi nuo žmonių mokyklų. Atvažiuodavo čia besimokančių grynakraujų vampyrų tėvai ir nuobodžiai kalbėdavo apie mokslus, kad reikia daug mokytis ir stengtis ir t.t. Paskui įteikdavo mokymosi plano lapus. Ten buvo nurodoma, kokios vyks pamokos.

    Įėjusi į didžiulę salę, kuri man visada primindavo bažnyčią, iškart pastebėjau Terį. Jis buvo tiesą sakant tikras šiknius ir nuolat kabinėjosi prie manęs. Be to, jis buvo iš kilmingos šeimos.

    Promė mane patraukė kaip tik ten, kur jis sėdėjo.

    • Ne, ten Teris.– Sulaikiau Promę, bet jau buvo per vėlu. Jis mane pastebėjo ir sušvilpė. Man norėjosi vemti nuo jo rudų akių. Nors Teris ir gražuolis (blondinas beje), merginos nuolat jam karstosi ant kaklo, aš juo visiškai nesižavėjau. Suprantu, kad nenorėjo manęs kabinti ir buvo tokio būdo, kad reikėjo mane užkliūti. Gal dėl to, kad pažinojo jau seniai mane, o gal, kad buvo idiotas.

    Patraukiau Promę arčiau scenos.

    • Baik Hile! Jis juk visai nieko…- ramiai tarė Promė žvilgtelėdama į jį.

    Nieko jai neatsakiau, tik mintyse įsivaizdavau savo elementu sudeginusi Terį (šiurpu sakyčiau).

    Netrukus salėje sėdintys mokiniai nutilo ir nedidelėje scenoje (panašioje į bažnyčios altorių) pasirodė direktorė Amija ir elementų mokytoja Revesa. Pamačius Amiją mane užplūdo nuovargis. Šiais metais ji tikrai mane nuvarys nuo kojų. Direktorė šiek tiek palenkė galvą pasisveikindama.

    • Sveikinu visus jus, Ezizopo mokyklos mokinius, sugrįžus į savo klases.

    Ir taip toliau. Nieko naujo. Kol Amija pristatinėjo mokytojus, kilmingųjų mokinių tėvus, kurie rems mokyklą, aš nuobodžiai žvelgiau į sceną. Visi kilmingieji pasirodydavo puošniai apsirengę, lyg vyktų koks pokylis. Atsikvošėkit, juk prasideda mokslai. Mano nuobodulį pertraukė Amija.

    • Prieš sergėtojų įšventinimo ceremoniją atvyks naujokų iš kilmingųjų šeimų.

    Salėje pasigirdo šnabždesiai. Na taip, šiais metais mokykloje mažai kilmingųjų, kurie jau gali turėti savo sergėtojus.

    • Todėl norėčiau, kad maloniai juos priimtumėte,- tęsė Amija nusišypsodama.

    Kurgi ne, jau ir taip aišku, kad jie visi pasipūtėliai, ir aš buvau ne vienintelė taip mananti.

    • Neužmirškite pasiimti mokymosi planus, – tarė direktorė (tiksliau šaukė) renginio pabaigoje.

    Visi pakilo iš savo vietų ir nuskubėjo į priekį pasiimti tų lapų. Aš ir Promė neskubėjome, nes ten jau susidarė spūstys.

    • O Dieve, dvi valandos chemijos (pamokos skaičiuodavosi valandomis)!- kažkas sušuko.
  • Hile, kažin ar mums pasitaikys kartu pamokos,- išlindo iš kažkur Teris.

  • Norėtum, – tyliai pasakiau ir sužaibavau akimis. Jis tik nusišypsojo kvaila šypsenėle ir pradingo.

  • Mudvi jau artėjome ir štai mano rankose atsidūrė mokymosi planas. Žvilgtelėjau į Promės. Daugelis pamokų sutapo, tik jai dar prisidėjo sergėtojų užsiėmimai.

    Aš patraukiau į savo kambarį, o Promė nuėjo į susirinkimą. Merginų kambariai buvo antrame aukšte, o vaikinų trečiame, todėl vakarėliai vykdavo vaikinų korpuse, mat, ten mažiausiai girdėjosi muzika. Ypač pas Alekso, Promės būsimo vaikino (bent aš taip manau).

    Visiškai netikėtai susidūriau su baltaplauke lampyre.

    • Hile, sveika!- sušuko ji ir papūtė lūpas (tai buvo pats šlykščiausias jos gestas, reiškiantis aš viršesnė).
  • Labas, Korene, – pralemenau. Ji buvo tokia, atsiprašant, kalė, kad baisu į ją žiūrėti.

  • Bet jau per vėlu.

    • Klausyk, Hile, dar kartą prilįsi prie Terio – tau galas.

    Aš nusijuokiau ir pažvelgiau tiesiai jai į akis.

    • Ir koks galas manęs laukia?- paklausiau. Jos draugės nutilo, o aš svaidžiau žaibus.

    Korenė įsmeigė į mane savo žalsvas akis. Ji žinojo, kad aš galiu ją paskrudinti kaip viščiuką, nes ji nevaldė savo oro elemento. Ji net nebus sergėtoja. Taip jau atsitinka lampyrams, kurie kartais nėra apdovanoti.

    • Aš nesimušu su žemesniu luomu, – rėžė ji, o man pasidarė juokinga.

    Ir nuėjau. Dar tokios kvailės nesu mačiusi. Jos tėvai dirba kilmingiesiems kaip tarnai. Pagal vampyrus tai žema. Praėjusiais mokslo metais Korenė buvo Terio mergina, o dabar – nežinau.

    Įėjau į savo kambarį. Daiktai jau buvo sunešti. Vasarą gyvenau pas Orterą. Miela lampyrė, bet daug kalba. Pažiūrėjau į lapą.

    • Dvi valandos: darbas bibliotekoje! Vaje!

    Tai reiškė dvi valandos su Orteros pasakojimu apie jos gyvenimą.

    Staiga kažkas pasibeldė į duris. Į vidų įkišo galvą Lelija (kaip mokinių tarybos vyriausioji narė, ji buvo gana kieta).

    • Hile, jau reikia rinktis foje, lakstau visiems pranešti. Atvyksta naujokai.
  • Ką? Kodėl taip anksti? – suklusau.

  • Dėl kažkokių problemų jie turėjo atvykti anksčiau.

  • Gerai, tuoj ateinu,- pašokau iš lovos ir nuėjau paskui Leliją. Anksčiau mes kartu turėjome praktinį darbą žmonių parduotuvėje, todėl ten susipažinome.

  • Išėjusi iš kambario, išvydau Terį. Jis manęs nepastebėjo, tik susisuko rankomis su Lelija. Fe, tikrai? Lelija ir Teris, vargšė mergina. Mane suėmė juokas, bet kartu ir gailestis. Lelija atrodė tokia protinga, mandagi ir susidėjo su Teriu. Truputį apstulbau. Bet ką čia be pridursi.

    Foje sutikau Promę.

    • Žinai, kad Teris ir Lelija kartu?- paklausiau jos.
  • Kažką girdėjau, bet nelabai norėjau tikėti, – ji vos nepradėjo juoktis.

  • Patikėk.- Nusišypsojau.

  • Stovėdama čia galvojau, ką mes čia veikiame? Na aišku, pasitinkame kilmingąsias subines. Pražiopsojau įžangą, tik pamačiau pirmąją grynakrauję. Iš Keprių šeimos. Maža šeima, bet Keprių įpėdinė milžinė. Vau! Apsivilkusi Keprių šeimos specialius rūbus (jų geriau net neapibūdinti). Dieve, na ir būna beviltiškų vampyrų. Toliau ėjo dvynės blondinės, atrodo, iš Agrerijų šeimos. Jos pradedančios aktorės. Visa šeima vien aktoriai, tik žmonių pasaulyje sunku įsiterpti. Paskui pasirodė miela vampyriukė juodais, laaabai ilgais plaukais (siekė blauzdas). Nežinau, iš kurios šeimos. Štai pagaliau pasirodė vienas vaikinas. Pamojavo visoms merginoms, o jos spaudė savyje šūksnius. Už jo paskutinis ėjo iš Etelerų šeimos vaikinas. Nesupratau kodėl, bet jis patraukė mano dėmesį. Pasijutau lyg sulėtintame filme. Vaikinas ėjo be jokios veido išraiškos. Neatrodė patenkintas, kad čia pakliuvo. Plaukai visiškai juodi, kaip varno sparnas. Truputį dengė žalias, taip, ryškiai žalias tamsias akis. Nebuvo aukštas, vidutinio ūgio. Jis išsiskyrė iš kitų vampyrų. Todėl pamačius jį, mano galvoje dingtelėjo Eteleras. Ta šeima buvo labai pavojinga. Ir nykstanti. Pagarsėjusi lampyrų įsimaišymu, nelegaliais vakarėliais (kai siurbiamas žmonių kraujas be jų sutikimo). Man bespoksant į jį, vaikinas pažvelgė tiesiai į mane. Tas žvilgsnis man pasirodė toks plėšrus. Net nukrėtė šiurpas.

    • Einam, jau viskas,- pažadino mane Promė.- Jergutėliau, gal vaiduoklį pamatei.

    Vos vos šyptelėjau ir patraukiau į valgyklą.

    3.

    Merginos, susėdusios valgykloje prie stalo, ėmė aptarinėti naujokus.

    • Man patiko šitas šviesiaplaukis iš…– Pešė (jos visas vardas Pešėnoja, matyt, tėvai buvo apsvaigę, kai davė jai tokį vardą) bandė atsiminti ir spragtelėjo pirštais.- Vesijus, jo vardas Vesijus. Jis toks gražuuus, – sučiulbėjo Pešė.
  • Taip, bet manau jis nusižiūrėjo vieną iš tų dvynių, – tarė Korenė (dabar ji nekreipė į mane dėmesio)

  • Na ir kas, juk jis dar nepaveldėjo sosto, galima jį kabinti,- nusijuokė Promė.

  • Reikės, bet jis yra draugas to iš Etelerų šeimos…to, kaip jis ten…- Pešė prisimerkė,- Kleo, taip Kleo.

  • Kleo. Vardas pakibo man ant liežuvio.

    • Na ir? – paklausiau. Merginos atsisuko į mane.
  • Nors Kleo ir gražuoliukas,- sumirksėjo Pešė,- jis iš Etelerų šeimos. Tau tai nieko nesako?

  • Nekreipdama dėmesio į tai, kad ta šeima pagarsėjusi žudymu, gūžtelėjau pečiais.

    Promė nuvydama nesmagumą džiaugsmingai tarė:

    • Oi, kaip laukiu sergėtojų įšventinimo.

    Merginos pritariamai linktelėjo, ir aš kažkur nutolusi pagalvojau apie sergėtojus.

    Rytoj, rytoj bus svarbi diena… Taip svarbi… Ką? Ką aš čia nusišneku? Pabudau nuo keisto sapno. Regėjau mamą. Nors jos nelabai atsiminiau, dabar atmintyje iškilo jos atvaizdas. Trumpi rudi plaukai, žaliai pilkos akys. Nuvijau atvaizdą šalin. Kodėl rytoj (tiksliau šiandien, nes jau buvo pusę pirmos) bus svarbi diena… Ką mama norėjo tuo pasakyti? Pažvelgiau pro langą, šiek tiek jį atsidariau ir įkvėpiau gaivaus oro. Mokyklos kiemą apšvietė mėnulis. Staiga kažką pamačiau sušmežint. Kažkas ėjo iš mokyklos link miško. Ir tas kažkas atsisuko į mane, žiūrėjo tiesiai į mane. Žalios tamsoje šviečiančios akys (tik grynakraujų akys švietė tamsoje). Aš sustingau. Kleo apsisuko ir kažkur nuėjo. Greitai uždariau langą ir įšokau į lovą. Kitos nakties dalį nepavyko užmigti.

    Suskambo Promės žadintuvas.

    • Kokia tu ankstyva,- nusižiovavo ji.
  • Taip, laukiu pamokų,- nusivaipiau ir pasiėmiau nedidelę rudą su geltonais rutuliukais kuprinę (pasirodo ir vampyrams reikia skaityti ir mokytis iš knygų).

  • Kelkis. Pamokos už 10 minučių!- sušukau išeidama.

  • Šiaip Promė anksčiau keldavosi už mane, bet kadangi pirmosios pamokos, visiems norisi miego.

    Išskyrus mane. Prisiminiau, ką mačiau naktį, bet tuoj pat nuvijau tą vaizdą. Gal man tik pasirodė.

    Pirmoji pamoka įdomiausia. Elementų mokytoja Revesa geriausiai vesdavo pamoką. Tik ne man. Ji taip lengvai sugebėjo suvaldyti savo oro elementą, o aš nesusitvarkiau su mėlynąja ugnimi. ,,Tai labai retas ir galingas elementas, pažabok jį.” – sako mokytoja Revesa. Jai turbūt gaila elemento, kad jį turi tokia netikša mokinė. Pažaboti? Tegu pati žaboja. Man užtenka išskleisti delne mėlyną liepsnelę, kuri taip žavi.

    • Hile, tau reikia įsijausti, išvalyk savo mintis, suauk su ja, – mokytoja kalbėjo raminančiai. Pasisukau pažiūrėti, kaip sekasi kitiems. Teris lengvai aplink save sukiojo vandenį. Naujokė ilgaplaukė kilnojo akmenukus. Elementų pamokos vykdavo lauke, gal todėl ugnis manęs neklausė. Kaip kvaila!

    Netikėtai prieš mane plūstelėjo ugnis. Tikrai ne mano. Tai buvo normali oranžinė ugnis. Dairiausi pažiūrėti, kas ją paleido. Priešais mane stovėjo Kleo ir klastingai šypsojosi. Man sutraukė pilvą.

    • Šaunuolis Kleo!- pagyrė Revesa. Gerai, bet jis manęs vos nepadegė.
  • Štai taip reikia, Hile,- ragino mokytoja.

  • Aš nenorėjau net pradėti. Taip man bestovint ir bandant ‚‚susidraugauti” su ugnimi, baigėsi pamoką ir aš nukėblinau į kitą.

    Chemija praėjo greitai. Tik pažiūrėjome, kas atsitiks, kai tą sumaišysi su tuo ir anuo. Žinau, kad sprogs, bet anksčiau niekas nepasakė. Gerai, kad spėjau pasitraukti.

    • Matei, kaip mokytojo akiniai aprasojo pelenais?- tramdė juoką Promė.
  • Aprasojo pelenais?- nusijuokiau.- Einu į tualetą nusiplauti,- parodžiau oranžines rankas.

  • Promė nusižvengė.

    • Susitiksim sergėtojų įšventinime, juk ateisi?
  • Taip, aišku, – pasakiau ir įėjau į tualetą.

  • Plaudamasi rankas, pagalvojau, kad Kleo negaus sergėtojo. Daugiau niekas neturi ugnies elemento. Bet čia ne mano rūpestis. Kol aš nusiploviau oranžinę spalvą, prasidėjo kita pamoka. Būsimų sregėtojų. Kai išėjau iš tualeto, koridorius buvo tuščias. Kuprinėje susiradau telefoną ir žiūrėdama kiek valandų bandžiau užsitraukti kuprinę. Į kažką atsitrenkiau. Telefonas nukrito. Vaikinas žaibiškai pasilenkė jo paimti.

    • Geriau žiūrėk kur eini,- pasakė jis nusišypsodamas, taip, kad nesimatytų iltys. O Dievulėliau, aš atsitrenkiau į Kleo ir dabar vėpsau, kaip nenormali.
  • Bet aš negirdėjau,- pralemenau. Aš tikra kvailė. Etelerų šeima turi visus senųjų vampyrų požymius.

  • Jis nusijuokė.

    • Šauniai valdai savo elementą,- tarė jis ir nuėjo.

    Ar man pasirodė, ar jis ką tik pasišaipė iš manęs. Užviriau pykčiu. Seniai būčiau jį nukepusi, jei būčiau blogiukė. Mintyse pasirašiau kaip antrą ,,iškepimą” po Terio ir kerštingai nusišypsojau.

    Sergėtojų įšventinimas turėjo vykti lygiai šeštą vakare, o aš dar turėjau nudirbti daug darbų (na, tiksliau vieną). Mano tvarkaraštyje vietoj ,,sergėtojų užsiėmimai” buvo ,,darbas bibliotekoje”. Arba Orteros tarškalų išklausymas. Šiaip ji miela sena (jai jau virš penkiasdešimt) lampyrė, pragyvenusi nemaža nutikimų. Ir ji norėjo viską papasakoti per dvi valandas. Vasaras praleidžiu jos namuose (jie šalia mokyklos), nes ji priėmė mane globoti.

    Pravėriau senas bibliotekos duris. Viduj kvepėjo kava ir knygomis.

    • Na, štai ir vėl susitikome! – Ortera pribėgo manęs apkabinti. Paskutinį sykį matėmės prieš dvi dienas. Jai tai atrodė labai seniai.

    Aš kiek galėdama linksmiau nusišypsojau.

    • Nepyk, bet šiandien tau šiek tiek užkrausiu darbo,- jos veide švietė pati didžiausia šypsena.
  • Nieko tokio,- sumurmėjau ir nusekiau paskui Orterą, pažiūrėti to šiek tiek.

  • Sandėliukas buvo prikrautas dėžių kalno. Vos garsiai nenusikeikiau.

    • Tikiuosi spėsiu į įšventinimą,- tyliai pasakiau.

    Ortera nusijuokė.

    • Žinoma. Tau tereikia dvi dėžes nunešti į archyvą.

    Pirmiausia palengvėjo, kad tiek mažai darbo, o paskui suklusau. Į archyvą? Ten mokiniams neleidžiama eiti. Net ne visi suaugusieji gali. Tai viena iš tokių vietų, į kurią geriau nekišti nosies (patikėkit nė vienas ir nekišo). Archyvas yra rūsyje, tiesiog reikia nusileisti truputį žemyn. Ten sukrauta visa informacija apie čia besimokančius mokinius, dėstančius mokytojus ir visa mokyklos istorija. Tad tikrai nustebau. Be to, neįeisi taip paprastai, nes ten užkerėta vieta. Pastebėjusi mano nustebimą, Ortera pažiūrėjo į mane šiltu žvilgsniu.

    • Hile, tavimi tikrai galima pasitikėti. Gavau Amijos leidimą, taigi tai didelė garbė.

    Nežinau, ar turėjau padėkoti, tik nusišypsojau. Anokia čia garbė, aš nelabai noriu ten patekti.

    • Tik nežiūrėk, kas dėžių viduje,- pridūrė ji.

    Nesupratau ar pajuokavo, ar ką, tad tiesiog paėmiau vieną dėžę (gana sunki), Ortera kitą, ir nuėjome prie archyvo įėjimo.

    Priėjusi prie durų, pagalvojau, kad dabar Ortera sukalbės kokį burtažodį, bet ji tik atidarė duris. Šiek tiek suglumau.

    • Visos įdomybės prasideda toliau,- sušnibždėjo ji.

    Ezizopo mokykla priminė senovišką pilį su vitražiniais langais kai kuriose vietose ir piešiniais ant lubų, todėl kelias į archyvą buvo panašus. Grublėtos sienos, maži mozaikiniai paveikslai. Mokyklos koridoriuose kabėjo lempos (jau šiuolaikiškumo dvelktelėjimas), o čia buvo deglai. Amžinieji deglai, kurie visada degė (prisiminiau iš istorijos pamokų). Nulipome laiptais ir pagaliau priėjome archyvą. Na, tiesą sakant tikėjausi kokių burtų. Bet tuoj susivokiau apsirikusi. Tolėliau buvo lentynos, tačiau jas skyrė augalų vartai. Pajutau, kad čia viskas užkerėta. Ortera priėjo prie vartų ir kažką sušnibždėjo. Mano nuostabai, išvydau dvi varnas. Juodas, spindinčiomis plunksnomis varnas. Jos buvo archyvo sargės. Kol aš žiopsojau, Ortera įėjo į vidų. Augalų vartai buvo prasiskyrę.

    • Paduok dėžę,- tarė Ortera. Man įeiti neleido, arba manęs nebūtų įleidusios sargės.

    Atsargiai padaviau jai dėžę.

    • Reikia pasakyti savo vardą ir pavardę, pilną vardą aišku, ir paprašyti sargių, kad jos tave įleistų, o tada jos pačios nuspręs,- tarė Ortera, kai išėjome.

    Kerai mane suglumino, todėl jaučiausi šiek tiek apdujusi, bet išgirdau, ką ji sakė.

    • Tavęs neveikia šitie… kerai? – paklausiau jos.

    Ortera sukikeno.

    • Aš jau įpratau, tik čia dar nieko. Kad tu žinotum kitas vietas… O, beje, atsimenu, kai pirmą kartą pradėjau dirbti…

    Prasideda.

    • Man jau reikia bėgti, tuoj prasidės įšventinimas,- pertraukiau Orterą ir atsisveikinusi išbėgau. Tiksliau išsigelbėjau nuo Orteros tauškalų. Šiaip jos istorijos man anksčiau patikdavo, buvo įdomu klausytis, bet dabar jos kartojasi ir dažnai nebeturi prasmės.

    4.

    Atėjau į salę, likus dvejoms minutėms iki pradžios. Pamojavau Promei, sėdinčiai priekyje sergėtojų vietose, ir atsisėdau į kitą eilę prie kitų mokinių. Salė nebuvo pilna, bet vis tiek susirinko gana daug grynakraujų ir lampyrų. Salės priekyje, ant mažos pakylos, stovėjo elementų taurė (dar ją vadindavo Lemties taure). Nuo jos priklausydavo, ką turės sergėti sergėtojas.

    Prie taurės priėjo Amija, žemiau stovėjo mokyklos sergėtojai ir vyriausieji treneriai. Jų visų žvilgsniai buvo tokie… iškilmingi. Kiek esu girdėjusi įšventinimo ceremonija prasidėdavo be jokių įžangų. Ir dabar, Amija iškart pažadino taurę. Iš jos blykstelėjo vandens elementas. Visi salėje pajautė vėsų vandenį. Amija pakvietė pirmąją sergėtoją.

    • Anastasija Vulerk!

    Ana staigiai pakilo iš vietos. Ji geriausia mūsų mokyklos kovotoja. Kovėsi kaip profė, bet elemento sugebėjimų daug neturėjo. Buvo apsirengusi tvarkingai ir plaukus susirišusi aukštai į šviesią kasą. Ana atrodė gana gražiai ir seksualiai.

    Ana priėjo prie taurės, atsitraukė rankovę. Ant jos rankos išsiraizgiusi melsva tatiuruotė. Daugelis sakė, kad ji atsirado jai gimus. Mergina įkišo ranką į vandens elementą.

    • Anastasija Vulerk, vardan Ezizopo, tu paskirta sergėti Terį Mangovėjų!

    Tai buvo netikėta. Visi negarsiai šūkčiojo. Teris, toks pakylėtas, palipo ant pakylos ir taip pat atsitraukęs rankovę įkišo ranką. Ant riešo išsiraizgė tokia pati tatuiruotė kaip Anos, tik mažesnė. Teris turi tikrai jaustis gerai. Juk jis gavo geriausią būsimąją sergėtoją!

    Vos tik jie nulipo taurėje pasirodė žemės elementas. Salėje pakvipo žole.

    • Prometėja Aisleker!

    Promė pakilo iš vietos ir eidama atsisuko į mane. Aš drąsinančiai šyptelėjau. Promė viską pakartojo. Ant jos rankos buvo ruda tatiuruotė.

    • Prometėja Aisleker, vardan Ezizopo, tu paskirta sergėti Melijaną Oleperę!

    Oho, naujokė ilgaplaukė. Beveik žemutė kaip aš. Oleperų šeima labai maloni. Jie labiau primina fėjas nei vampyrus.

    Toliau ėjo Pešė. Ji tapo dvynių sergėtoja. Šiaip dvyniams yra atskiri sergėtojai, bet jas turbūt sieja stiprus ryšys. Jau matau, kad jos visos gerai sutars.

    Kitus praleidau. Išgirdau pakviečiant lampyrą Tomiją Sučeką (toks keistuolis). Jo elementas žemė, todėl jis paskirtas sergėti Vesijų Palerą. Na ir taip toliau. Atrodo viskas. Jau visi pakilo eiti, bet Amija sušuko:

    • Stokit!

    Elementų taurė žybčiojo. Mokiniai žiūrėjo išplėtę akis. Aš irgi. Visi sutriko ir nustebo, nes daugiau sergėtojų nebebuvo.

    Staiga iš taurės plykstelėjo mėlyna ugnis. Netekau amo. Dairiausi, gal dar kas turi tokį elementą? Ugnis plaikstėsi kaip pašėlusi , o ore tvyrojo malonus karštis.

    • Hilerija Von Vestorn!- pašaukė mane Amija.

    Aš suklusau ir lėtai pradėjau eiti (gal tai kokia klaida?). Salėje mirtina tyla. Tik dabar atsiminiau sapną, kai mama mane perspėjo.

    Priėjau prie taurės ir į ugnį įkišau ranką. Buvau labai išsigandusi, todėl krūptelėjau pajutusi liepsnas. Ranką apsupo mėlynoji ugnis ir švelniai kuteno. Elementas nurimo, o ant mano rankos atsirado nuostabi (tokios dar nesu mačiusi) tamsiai mėlyna ir spindinti tatuiruotė.

    Apstulbusi pažiūrėjau į Amiją. Ji irgi buvo sukrėsta. Dar pažiūrėjo į mano ranką ir tada tarė:

    • Hilerija Von Vestorn, vardan Ezizopo, tu paskirta sergėti… Kleo Etelerą!

    Vos neiškritau iš kojų.

    Kleo atsistojo, priėjo greitai prie taurės ir įkišo ranką. Iš taurės iškilo raudona ugnis ir susipynė su mėlyna. Tai buvo nuostabus reginys. Tuojau pat ant Kleo riešo atsirado tatuiruotė. Raudonos ir mėlynos linijos. Pažiūrėjau į savo. Ji irgi buvo tokia pat. Abu žiūrėjome lyg užvaldyti kerų. Pagaliau Kleo atplėšė akis ir pažiūrėjo į mane neįskaitoma veido išraiška. O Dieve, aš Kleo Etelero sergėtoja!

    Po įšventinimo jau sėdėjome Amijos kabinete. Į direktorės kabinetą galėdavai pakliūti tik ypatingais atvejais. Dabar kaip tik taip ir buvo.

    • Tai neįmanoma! Aš prieštarauju! Kaip tokia nemokša gali būti mano sūnaus sergėtoja!– šaukė ponia Etelera.

    Ačiū. Na ir moteriškė. Man ji atrodė labai valdinga. Mačiau, kaip Amijai ji jau įgriso. Direktorė bandė apsimesti rami, nors jos veide švietė, kad ši moteris ją užkniso.

    • Ponia Etelera, aš nieko negaliu pakeisti.
  • Tai nutraukite tą įšventinimą!- suriko Kleo motina.

  • Gal ji kvaištelėjo? Tai būtų pats baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti vampyrams. Kentėtų ir sergėtojas, ir kilmingasis. Ta Etelera tikra beprotė. Tai pastebėjo ir Amija.

    • Ar jūs suprantate, ką kalbate?!

    Ponia Etelera toliau putojosi, o Kleo sėdėjo visiškai ramus (ar bent jau bandė apsimesti). Kai į jį pažiūrėjau, jis irgi pakėlė į mane savo žalias akis…

    • Tegul nusprendžia pats Kleo,- galiausiai išvargusiu nuo Eteleros bambėjimo balsu tarė Amija, – ar jam tiks tokia sergėtoja.

    Visi atsisuko į Kleo, o paskui į mane. Vaikinas žiūrėjo ir kažką mąstė. Paskui netikėtai šyptelėjo.

    • Žinoma.

    Taip, lyg niekur nieko. Tiks ir tokia.

    Šiek tiek susinervinau. Ponia Etelera dar norėjo prieštarauti, bet Amija ją griežtai pertraukė:

    • Viskas. Taip nutarė Lemties taurė, o Kleo dar tai patvirtino.

    Pasitarimas (ar kaip jis ten) baigėsi. Kleo su savo motina išėjo. Aš irgi ruošiausi, bet Amija mane sulaikė.

    • Palauk, – ji ant stalo padėjo krūvą knygų, – tau reikia perskaityti šias knygas, tik tada žinosi viską, ar bent dalį apie sergėtojus.

    Linktelėjau neparodydama nepasitenkinimo.

    Paėmiau knygas į rankas, ir Amija palinksėjo galva parodydama, kad galiu eiti. Tik dar pridūrė:

    • Sėkmės tau su tuo Etelerų berniuku, o aš stengsiuosi sužinoti, kodėl taip atsitiko.

    Atsisveikinau nusilenkdama ir išėjau. Tikrai buvo keista, kad aš tapau sergėtoja. Ir dar paskutiniu momentu. Niekam dar taip nėra buvę ir net nesu girdėjusi apie ką nors panašaus.

    Susikišau knygas į kuprinę ir dar kartą pažiūrėjau į tatuiruotę – sergėtojų ženklą. Ji vijosi raudonomis ir mėlynomis linijomis… nuostabiai graži…

    • Hile!- pašaukė mane pamačiusi Promė. Ji buvo kartu su Melijana.

    Priėjusi Promė mane apkabino.

    • Nežinau, ar sveikinti tave,- ji į mane pažiūrėjo supratingu žvilgsniu.
  • Na, jei ne Eteleras…

  • Abi nusijuokėm.

    Melijana žiūrėjo į mane keistai.

    • Tu valdai mėlynąją ugnį? Nesu sutikusi tokių vampyrų,- domėjosi mergina.
  • Na, taip, – sumurmėjau.

  • Promė prasklaidė Melijanos susidomėjimą, nors ji į mane tebežiūrėjo taip pat.

    • Ateisi į vakarėlį?
  • Į kurį?

  • Vyko ir kilmingųjų, ir sergėtojų, ir dar šiaip visokių vakarėlių.

    • Pas Alekso,- tarė ji ir nusišypsojo. Viskas aišku.

    Staiga kažką viduje pajutau. Toks jausmas būna, kai pamiršti ką nors.

    • Jūs eikit, aš gal vėliau užeisiu. Matai, Amija pradėjo jau mane kankinti.- Parodžiau pilną kuprinę ir trumpam atsisveikinus nuskubėjau.

    Ką aš galėjau pamiršti? Gal Kleo? Turbūt jau atsiranda pirmieji sergėtojo požymiai (jei toks išvis būna). Norėdama jį surasti, turėjau eiti į kilmingųjų suruoštą vakarėlį, o to daryti labai nenorėjau.

    Reikėjo nusileisti į pirmą aukštą. Įėjusi į nedidelę salę, pajutau šleikštulį. Vakarėlis jau baigėsi ar dar tik prasidėjo – nesupratau. Atrodo, jau visi vaikščiojo apgirtę. Ieškojau Kleo, tačiau jo niekur nemačiau. Tik pastebėjau sėdinčią pie baro Leliją. Man einant link jos, kažkas pabaksnojo į nugarą.

    • O, Kleo sergėtoja!

    Tai buvo Vesijus. Jis ėjo kartu su Tomiju. Abu kažkokie nesveiki.

    Praėjau pro juos. Nė nebandžiau klausti, kur Kleo.

    • Sveika,- suvebleno Lelija, kai prisėdau šalia.

    Ji jau buvo kiek padauginusi.

    • Džiaugiuosi… kad tu sergėtoja, tikrai..,- ji nutilo ir norėjo dar pasiimti kažkokio gėrimo, bet kitas vaikinas pačiupo pirmesnis.- Mėšlas.
  • Lelija, kas nors atsitiko? Tu daug išgėrei.

  • Ji numojo ranka.

    • Nieko aš negėriau. Tik mečiau Terį.
  • Hm.- Vargšė, bet gerai padarė.

  • Taip, tegu su ta Anastasija jis….

  • Lelija sušniurkštė ir atsisuko į mane.

    • Ką aš čia veikiu? Gal gali parodyti kur išėjimas?

    Palinkčiojau galvą ir padėjau Lelijai atsistoti. Dieve, kodėl niekas čia neuždraudė alkoholio.

    • Nematei Kleo?- nutariau paklausti.

    Mergina šyptelėjo.

    • A, sergėtojos pareigos. Ne, išvis aš čia jo nemačiau.

    Šiek tiek nustebau. Tikrai galvojau, kad jis sėdės nusitašęs. Gal apie jį buvau nekokios nuomonės, bet jos nekeisiu.

    Ir vėl tas jausmas, kad kažką palikau. Nuvedusi Leliją prie išėjimo, dar pastebėjau, ar ji neįsimūrys į sieną, ir pasukau kitu koridoriumi. Pro mane praėjo mokyklos sergėtojai. Jie buvo užsiskleidę savyje. Girdėjau, kad tokie tapo dėl to, kad žuvo jų kilmingieji arba tiesiog jų atsisakė. Kažkaip nenormaliai. Apžvelgiau visą koridorių, bet nieko nebuvo, o jausmas vis tiek kankino.

    • Eina jis velniop,- sumurmėjau.
  • Ei… Hile!- kažkas pašaukė ir mano smakrą palietė švelnus vanduo.

  • Kai atsisukau, Teris buvo visai šalia manęs. Traukdamasi atgal atsirėmiau į sieną. Velnias.

    • Ko nori?
  • Geriau būtum mano sergėtoja,- vebleno Teris. Jis stovėjo nuo manęs per žingsnį.

  • Kur Anastasija?- dar kartą paklausiau.

  • Jis pakraipė galvą. Atrodė girtas, bet žvilgsnis blaivus. Neatsakęs į mano klausimą išsiviepė ir prislinko arčiau.

    • Nenorėk, kad panaudočiau elementą,- piktai pasakiau, ir jis netikėtai atsitiesė.
  • Palik ją ramybėje, – tarė kažkas visiškai abejingu balsu.

  • Abu su Teriu pasukome galvas pažiūrėti. Ten stovėjo Kleo, rankas susikišęs į kišenes.

    Atsisukusi į Terį, sušnibždėjau pasitrauk nuo manęs ir mėlynoji ugnis švelniai jį atstūmė. Oho, net pati nustebau, kai ji manęs paklausė. Nors ir nenorėjau stipriai, Teris vis tiek nugriuvo ant žemės (ir apalpo arba užmigo).

    • Manęs nereikia ginti, – pasakiau Kleo. Šis šypsojosi žiūrėdamas į tysantį Terį.
  • O manęs nereikia sekioti,- atkirto Kleo.

  • Tikrai supykau, bet stengiausi susitvardyti.

    • Aš tavo sergėtoja.
  • Na ir kas. Man dabar jo nereikia,- tarė ramiausiai ir nuėjo.

  • Po velnių! Pasijaučiau lyg kvaiša. Mane gali keliems mėnesiams nušalinti nuo mokyklos (blogiausiu atveju išmesti) už neatliktas sergėtojo pareigas. Nenoriu susimauti.

    Išgirdusi, kad Teris jau atsibunda, palipau į savo kambarį.

    Nebenorėjau eiti pas Alekso. Promė viena susitvarkys. Pasimečiau kuprinę prie lovos ir pasižadėjau sau tas knygas perskaityti rytoj. Jaučiausi tokia pavargusi, kad net nesuvokiau, kaip užmigau. Griuvau į lovą su visais drabužiais. Vėl sapnavau kažkokią nesąmonę. Regėjau sukilėlius. Juos žmonės vadindavo kapų kariais, nes kova vyko kapinėse, be to, daugelis buvo prisikėlę iš numirusiųjų. Šiaip apie tą kovą nedaug ką ir težinau. Niekas nieko nepasakodavo, nebent kokiose knygose buvo aprašyta. O šią naktį ją sapnavau. Nelabai galėjau įžiūrėti. Viskas vyko lyg per miglą. Tik galvoje kažkaip suvokiau, kad kaunasi ir raudonieji. To dar neteko girdėti ar skaityti.

    Bumbt! Atsibudau. Jaučiausi lyg būčiau iškritusi iš sapno. Vos pramerkiau akis suskambo žadintuvas. Atsikėliau, o Promės lovoje nebuvo. Pamiršusi sapną, šyptelėjau.

    • Oho, Prome.

    Skubėjau į magijos pamoką. Suole jau sėdėjo Promė.

    • Nieko nebuvo, tik truputį užsilikau, – teisinosi ji, kai paklausiau, kodėl negrįžo.
  • Na, tikiuosi Melijana kartu nedalyvavo.

  • Promė žybtelėjo akimis.

    Į klasę, kuri buvo apkarstyta dulkėtomis užuolaidomis ir senais antikvariniais daiktais, įėjo keistuolė mokytoja Lein. Ji žmogus, kas atrodytų nenormalu. Turbūt atvyko čia mokyti, nes yra aiškiaregė.

    • Sveikinu visus naujuosius sergėtojus,- mokytoja Lein pareiškė pagarbą.

    Aš stengiausi palįsti po stalu, bet Lein vis tiek mane pastebėjo .

    • Labai netikėta, kad Hilė irgi tapo sergėtoja,- ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis. Atrodė baugu, nes niekada nesuprasdavau jos nuotaikų.
  • Priek,- pamojo ji ranka.

  • Aš atsistojau ir ėjau link tos pamišėlės. Ką ji man dabar darys? Kažkurioje klasėje vieną berniuką jinai užhipnotizavo.

    Atsistojau šalia jos. Mokiniai spoksojo ir laukė, kas bus.

    • Parodyk,- ramiai tarė Lein, bet žiūrėjo kiaurai manęs.
  • Ką?- nesupratau.

  • Elementą.

  • A, ji nori pamatyti mėlynąją ugnį. Šitą mokėjau gerai.

    Ištiesiau delną ir pakviečiau ją. Jaučiau, kaip sklinda per visą kūną ir susitelkia delne. Lėtai blykstelėjo maža liepsnelė. Akies krašteliu mačiau, kad kiti susižavėjo.

    Staiga liepsnelė suraibuliavo ir pakrypo į vieną pusę. Ten, kur sėdėjo Kleo. Nežinojau, kad jis čia. Greitai užspaudžiau delną.

    • Gražu,- pasakė mokytoja Lein, o aš dėbsojau nežinodama, kad taip galima.
  • Ar mes taip galim?- kažkas paklausė iš klasės.

  • Nežinau,- numykė Lein.

  • Nežino? Kas per nesąmonės. Bet daugiau niekas nieko nebeklausė ir kai baigėsi pamoka, mokytoja priėjo prie manęs.

    • Hile, ar sapnuoji ką nors?- tiesiai paklausė ji.
  • Na, juk visi sapnuoja.

  • Ji palinksėjo, bet pastebėjau, kad ne tą norėjo išgirsti.

    Norėjau jos paklausti, kodėl tai atsitiko, bet Lein mintyse jau buvo kažkur nutolusi (jai dažnai taip nutikdavo). Iš klasės išėjau susikrimtusi.

    Per visas likusias pamokas negalėjau susikaupti. Nejau, taip gali sergėtojai. Ar jie visada yra priklausomi nuo savo kilmingojo? Man dar daug ką reikėjo sužinoti.

    Savo kambaryje skaitinėjau knygas, kol Promė slapta išslinko su Aleksu pasivaikščioti. Numečiau vieną knygą labai paprastu pavadinimu ,,Sergėtojai‘‘. Jau kelias perskaičiau, bet jose nieko nerašė apie sergėtoją, turintį mėlynosios ugnies elementą.

    • Ai, vis tiek nieko neatsimenu, – susinervinusi numečiau kitą knygą.

    Jau buvo dešimta. Vienuoliktą visi jau turėjau būti lovose. Promė dar turi šiek tiek laiko, bet nutariau jau eiti jos pakviesti (taip buvome susitarusios). Nusileidau į pirmą aukštą ir sustojau. Kažkodėl netikėtai į galvą dingtelėjo archyvas. Negalėjau apsispręsti. Pastoviniavau vietoje ir apsisukau. Duris buvai įsiminusi. Jos atrodė tokios, kokių niekas nepastebėtų. Paliečiau rankeną. Daryti ar nedaryti (jaučiausi lyg priimčiau gyvybei reikalingą sprendimą). Iškvėpiau ir atidariau.

    Vėl patekau į vėsų koridorių ir leidausi žemyn. Priėjau augalų vartus. Tuoj pat pasirodė varnos – sargės.

    • Ėėė,- pasimečiau, nes nežinojau, ar gerai darau (aišku, kad negerai),- Aš Hilerija Von Vestorn.

    Tylėjau, o varnos dar nereagavo.

    • Prašau…atverti vartus.- Nusišnekėjau, bet nieko. Augalų vartai prasivėrė.

    Prisipažinsiu nustebau. Manęs net nepaveikė kerai. Nieko nelaukusi praėjau pro juos.

    Reikėjo surasti savo bylą. Savo duomenis. Knaisiojausi po labai svarbius dokumentus ir jei mane čia užtiktų, žiauriai nubaustų (tikiuosi ne mirtimi).

    • Mangovėjus,- perskaičiau,- na, jeigu pažiūrėsiu.

    Jaučiau, kad nevertėjo. Didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta KILMINGASIS. Toliau – tėvas Danas Mangovėjus, motina mirusi. Nevykusiai padariau. Šito nežinojau ir geriau būčiau nežinojusi. Greitai ir atsargiai padėjau bylą į vietą. Savo radau paskutinę.

    • Von Vestorn, -skaičiau,- motina Vestorn, tėvas – nežinomas.

    Šitai buvo aišku. Praverčiau lapus. Kažkas iškrito.

    • Taisyti duomenys?

    Laikiau neaiškų popierių rankose. Jame buvo užrašyta: motina Elizė Vestron iš kilmingos šeimos, tėvas Paulas Von Iveinas įvaikintas.

    Įvaikintas? Čia jau keista. Staiga mano susidomėjimą nutraukė varnų krankesys.

    Padėjau bylą į vietą ir padėkojusi sargėms išėjau.

    Dabar mane kankino visokios mintys. Amija sakė, kad nieko nežino apie mano tėvus, tik tiek, kad mama buvo kilminga. Į kambarį parėjau pilna neaiškių klausimų.

    5.

    Pamokų pabaigos laukiau kaip niekad. Turėjau nutaikyti progą nubėgti į biblioteką ir sėsti prie kompiuterio. Deja, šis planas žlugo.

    • Praktika. Nejau miegojai per sergėtojų pamoką?

    Promė mane susitiko koridoriuje.

    • Negirdėjau, o ar visiems?

    Šiandien buvo pirmoji sergėtojų pamoka ir pasakojo tą patį, ką jau buvau perskaičiusi, todėl turbūt praklausiau.

    • Ne visiems,- Promė pastebėjo, kad trumpam apsidžiaugiau,- bet Amija gali tau pranešti.

    Su lig tuo žodžiu lyg vėjas atsklendė Amija.

    • Hilerija, šiandien tu atliksi praktiką. Kartu su Tomiju vyksite į Palerų vasaros rūmus.

    Vakarėlis. Bus sunku. Nuslėpusi nepasitenkinimą, nuėjau ruoštis.

    Štai kodėl Kleo ir Vesijus nebuvo pamokose. Na, jei Palerai surengia vakarėlį, tai jis turi būtinai įvykti.

    Tomijus jau laukė prie mašinos. Nesiruošiau išsipuošti. Tiesiog apsivilkau geriausius džinsus, apsiaviau batelius ir užsivilkau marškinėlius su užrašu Green is Great. Juk aš važiuoju kaip sergėtoja, o Tomijus nepasakyčiau, kad vilkėtų patogiais rūbais.

    Gerai, kad jis visą kelią tylėjo. Neturėjau noro su juo kalbėtis. Kai atvykome prie Palerų vasaros rūmų, susizgribau, kad visą savaitę nelaksčiau paskui Kleo, kaip kiti sergėtojai. Jeigu dabar jį užpultų, nežinočiau, kaip apginti. O Dieve! Kaip reikiant įklimpau. Net dar normalių treniruočių nebuvo. Visose dalyvavau tik kaip stebėtoja. Bet turbūt be reikalo panikuoju, juk dabar lyg iš niekur nieko neateis raudonieji. Kitaip Amija nebūtų leidusi man važiuoti.

    Nuraminau save ir nuėjau ieškoti Kleo. Vakarėlis dar tik prasidėjo, nes rinkosi svečiai. Vien kilmingieji. Prasibroviau pro vieną porelę ir mano akys užkliuvo už švediško stalo. Maistas! Priėjau ir jau norėjau pasiimti sumuštinuką, kai kažkas tarė:

    • Susipažink, čia mano sergėtoja.

    Atsisukau į Kleo. Jis stovėjo su šviesiaplauke mergina, kuri buvo įtartinai apkvaitusi. Mergina ištiesė man ranką.

    • Malonu,- švelniai tarė ji,- aš Estela.
  • Hilė,- padaviau ranką ir įtariai ją stebėjau, kol man pagaliau dingtelėjo, kas ji.

  • Estela sukikeno.

    • Aš trumpam atsiprašysiu,- ji mirktelėjo Kleo ir kažkur šiek tiek svirduliuodama nuėjo.

    Aš sukryžiavau rankas.

    • Maniau, kad draugauji tik su kilmingosiomis.- Kleo apsimetė nesupratęs. – Ji žmogus.
  • Na ir?

  • Kas ir? Ji davė kažkam savo kraujo,- pažiūrėjau į Kleo. Šis patraukė pečiais ir iškėlė rankas.

  • Tikrai ne aš. Ji mane pasigavo, kai atvykau. Net neįsivaizduoju iš kur ji atsirado.- Kleo palinko arčiau ir žiūrėjo tiesiai man į akis.- Įtarinėji mane? Hm? Be reikalo.

  • Truputį atsilošiau. Nenorėjau juo patikėti, jis juk Eteleras.

    Kleo pasitraukė ir žaviai nusijuokė. Aš apmiriau.

    • Beje, galėčiau draugauti ir su sergėtoja.

    Tai pasakęs jis nuėjo. Likau stovėti be žado. Pasimetusi paėmiau sumuštinį, bet jau nebesinorėjo valgyti.

    Po kiek laiko jau miriau iš nuobodulio. Kartais vis nužvelgdavau Kleo. Pastebėjau, kad jis turi keletą asmenybių. Mokykloje buvo pašalinis, su manim erzinantis, o vakarėlyje lyg tikras kilmingasis. Šiaip nesekčiau jo akimis, tačiau kadangi esu sergėtoja – tokia mano pareiga. Nors jei ir nebūčiau… Kleo gražus vaikinas… Nusipurčiau. Kas man užėjo? Užsimaniau, mat, paspoksoti į vaikinus (na, vieną vaikiną). Greit nutraukiau tas mintis ir išsitraukusi iš kišenės telefoną žvilgtelėjau, kiek valandų. Jau dešimta. Nežinau, ar ilgai dar man teks čia būti, bet tikiuosi, kad tik iki vienuoliktos (tada prasideda komendanto valanda). Parašiau Promei žinutę, kaip jai einasi, tačiau ji neatsakė.

    Netikėtai kažkas mane iš nugaros palietė. Aš staigiai pašokau.

    • Tai tu Kleo sergėtoja?- paklausė vienas grynakraujis,- jis pasakojo, kad tu ne lampyrė, bet kad tokia…

    Vaikinukas mane nužiūrėjo nuo galvos iki kojų. Nepažinojau jo, todėl nekreipdama dėmesio nusisukau.

    Jis stryktelėjo prieš mano akis.

    • Aš Jesas, malonu susipažinti.

    Pažiūrėjau į jį rimtai. Ko čia dabar prikibo?

    • Matau nepatinka grynakraujai. Kleo taip ir sakė, – jis prisėdo šalia manęs. Pakėliau akis. Toks paprastas berniukas, gal penkiolikos. Trumpai kirpti plaukai, akiniai, vilkėjo baltus marškinius (turbūt savo senelio).
  • Kleo kalbėjo apie mane?- Jau pasidarė įdomiau.

  • Jesas pastebėjęs, kad atkreipiau dėmesį, nusišypsojo ir palinksėjo.

    • Ir ką?
  • Sakė, kad valdai mėlynąją ugnį ir…

  • Jau nebesiklausiau. Norėjau pažiūrėti, kur Kleo, bet jo nebuvo. Permečiau akimis. Niekur. O Jergutėliau, pamečiau jį.

    Pirmiausia ką perskaičiau knygoje buvo nepamesti iš akių kilmingojo. Jau susimoviau. Aišku, užsipuoliau Jesą.

    • Tau liepė mane užkalbinti?!- užrėkiau ant jo. Nebuvau tokia, kad manęs kas nors išsigąstų, bet Jesas net pabalo.
  • Ne…t-taip…- mikčiojo jis.

  • Tai niekuo nepadės, turėjau eiti ieškoti.

    Jis tikriausiai nuėjo su Vesiju ir Tomiju, bet tai nė kiek nepaguodžia.

    Nuėjau į Palerų sodą. Ten gana tamsoka, švietė tik kelios lempos.

    • Kleo,- tyliai pašaukiau. Išgirdau Estelos juoką. Atsekiau iki nedidelio fontano. Prie miško, kur labai nesaugu.
  • Ką tu čia darai?- užsipuoliau Kleo.

  • Jis atsisuko ir nustebęs pažiūrėjo į mane.

    • Atsekei pagal kvapą?- kandžiai paklausė jis. Vesijus ir Tomijus nusijuokė. Estela spoksojo nieko nesuprasdama. Kažin ar ji išvis žino, kad yra tarp vampyrų.
  • Čia nesaugu,- piktai tariau.

  • Palauk, tuoj eisim.- Kleo nusisuko nekreipdamas į mane dėmesio.

  • Na jau tikrai. Jei galėčiau, tai ir atsisakyčiau sergėtojos pareigų. Visi nenoriu šokti pagal Kleo dūdelę.

    Bandydama numalšinti pyktį, nusisukau į miško pusę. Reikia apsidairyti, nes iš sergėtojų aš blaiviausia.

    Nors mano klausa nėra ypatinga, kaip kitų vampyrų, kažką išgirdau. Priėjau arčiau medžių kelis mažus žingsnius. Kažkas garsiai alsavo. Iš už medžio išlindo siluetas.

    Staiga mano dėmesį išblaškė Estelos klyksmas. Girdėjau, kad Vesijus kažką šaukė. Atsisuksi bandžiau susigaudyt, kas atsitiko. Krūptelėjau nuo šaižaus garso lyg kas laužytų šakas ir vėl atsisukau į nepažįstamą siluetą. Ten buvo raudonasis.

    Nežinojau, ką daryti. Sustingau iš baimės. Nesuvokiau, kad dedasi aplinkui. Buvom tik mudu: aš ir raudonasis. Raudoni plaukai styrojo netvarkingai, jam buvo gal tik dvidešimt (visi raudonieji panašaus amžiaus). Raudonasis išsišiepė.

    • Čia tu,- tarė man. Jis mane pažinojo, bet aš jo nesu mačiusi. Jo balsas skambėjo mano galvoje, nors ir mačiau krutant lūpas.

    Lėtai papurčiau galvą ir pasitraukiau atgal. Raudonasis rankos mostu parodė trauktis kitiems, kurie laikė prispaudę vaikinus. Dar man nusišypsojo parodydamas ilgas iltis ir dingo. Netrukus prie manęs pripuolė Kleo.

    • Tau nieko neatsitiko?- jis mane paėmė už pečių ir papurtė,- Hile! Girdi?

    Pabudau ir pažiūrėjau į Kleo. Staiga susigriebiau.

    • Kur Estela? Vesijus ir Tomijus sveiki?- apibėriau klausimais ir pasisukau jų ieškoti. Jau buvo atbėgę rūmų sergėtojai.

    Kleo mane sustabdė.

    • Estelą jie pasiėmė. Kitus paliko, manau, tavo dėka.- Jis pažiūrėjo tiesiai man į akis,- ką jis tau pasakė?

    Ilgai žiūrėjau į Kleo žalias akis. Dabar jis buvo visai kitoks. Nusukau žvilgsnį.

    • Jis mane pažįsta…

    6.

    Patekti į Amijos kabinetą antrą kartą per savaitę tai jau šis tas. Amija buvo labai nepatenkinta Tomijumi. Ji tai parodė rūsčiai žiūrėdama į jį.

    • Galite eiti,- tarė direktorė lediniu balsu,- Hile, dar truputėlį palauk.

    Atsisėdau vėl.

    • Iš kur atsirado ta žmonių mergina?- paklausė ji tiesiai, nenuleisdama nuo manęs akių.

    Sekundėlę galvojau, ką atsakyti.

    • Aš nežinau, ji jau ten valkiojosi, tai yra, vaikštinėjo,- sukandau dantis.

    Amija pažiūrėjo į mane ir pagaliau leido eiti.

    Išėjusi iš direktorės kabineto, tikėjausi sutikti Promę, bet, mano nuostabai, vietoj jos pasirodė Kleo.

    • Ką sakė?

    Oho. Nuo kada šis kilmingasis taip susidomėjo?

    • Tomijui kambario areštas,- tariau atsargiai.
  • O tau?

  • Pažiūrėjau į jį klausiamai. Šitas vaikinas tikrai mane stebina.

    • Man? Man nieko, tik treniruotės,- gūžtelėjau pečiais,- o tau kaip?
  • Darbas bibliotekoje,- pasakė ir kreivai šyptelėjo,- pradėsiu mylėti knygas.

  • Man vos neatvipo žandikaulis. Stovėjau vietoje ir bandžiau neišsiduoti. Pagaliau Kleo nuėjo ir prie manęs atėjo Promė. Ji nužvelgė nueinantį Kleo ir nusišypsojo man.

    • Oi, tas Eteleras,- ji nusijuokė, ir mes nuėjom į sergėtojų užsiėmimus.

    Promė man viską aprodė, o tada jau pradėjo tardyti.

    • Tu tikrai matei raudonąjį?- Draugė nesitvėrė vietoje sužinojusi, kas vakar nutiko.

    Palinkčiojau galvą ir toliau žiūrėjau, ką daro trenerė Bolvel.

    • Ir jis tavęs nepuolė?- toliau klausinėjo ji.
  • Ne, nežinau, gal norėjo, bet nespėjo.

  • Šiaip ir pati nesupratau, kas tada atsitiko. Niekam nepasakojau (žino tik Kleo), kad raudonasis kalbėjo. Jis man pasirodė protingas, ko apie raudonuosius nepasakysi.

    • Prometėja, gal gali liautis?- sudraudė trenerė Bolvel, kai Promė dar kažko manęs paklausė.
  • Gerai, panele Bolvel,- nuleido galvą Promė (gera aktorė).

  • Ačiū.- Bolvel buvo kieta, stipri, jauna ir be galo griežta lampyrė. Su tokia nepajuokausi.- Ką darytumėte, jei jus užpultų raudonasis?

  • Visi jaunieji sergėtojai susižvalgė. Pešė prabilo pirmoji.

    • Aš tai spirčiau į gerą vietą.

    Čia turėjo būti juokinga. Aišku, kiti ir nusijuokė, bet jie nėra akis į akį susitikę su raudonuoju.

    Trenerė Bolvel pažiūrėjo į ją žeminančiu žvilgsniu (turbūt daug treniravosi, kol išmoko).

    • Smokit į kaklą, ten jų silpniausia vieta,- patarė trenerė lyg atskleistų didžiausią paslaptį,- o tada smeikit su kuoleliu į širdį.

    Klausiausi susikaupusi, tik vėliau vos nepašokau iš vietos. Pala, o kaip magija? Elementas? Be jo aš niekas. Nesu stipri, kad pradurčiau kiaurai širdį.

    • O elementas?- nedrąsiai paklausiau.

    Bolvel žaibiškai atsisuko.

    • Jei tik moki juo naudotis, daug vargo nebus. Bet iš jūsų mažai kas gali naudotis juo taip įgudusiai, kad galėtų nužudyti raudonąjį.

    Kol kalbėjo, trenerė išdalino smailius kuolelius ir liepė apžiūrėjus atiduoti atgal.

    • Raudonieji nėra greiti, bet stiprūs. Jie bijo saulės ir ugnies, bet juk jiems nekenkia oras ir vanduo.- Trenerės žvilgsnis jau pradėjo mane gąsdinti.- Jums elementas tik pagalbinė priemonė kaunantis, tačiau jis neišgelbės gyvybės.

    Keistai pasijutau. Tai netiesa, ką ji sako.

    • Norite pasakyti, kad elementai, magija yra niekuo verti?- Nežinau, kodėl pasakiau garsiai.

    Visi atsisuko į mane, o trenerė nutvilkė mane savo žvilgsniu.

    • Man jau daug metų elementas nereikalingas,- ji nusijuokė,- jis kaip ir išnyko.

    Išnyko? Man tai labai nepatiko. Turbūt dėl to kilmingieji nesinaudoja magija. Nenaudojami elementai nyksta. Kaip žiauru!

    • Tai todėl sergėtojai ir reikalingi kilmingiesiems – jie nebeturi elemento, arba juo nesinaudoja,- užsičiaupiau, bet jau buvo per vėlu.

    Trenerė nusišypsojo parodydama iltis.

    • Kokia gudruolė. Juk tavo motina irgi buvo kilmingoji ir kovojo dėl to, ką tu dabar pasakei. Ir nieko nepasiekė. Savo elementu.

    Jau seniai niekas nebuvo užsiminęs apie tai. Daugelis jau net pamiršo.

    Kiti susižvalgė ir pradėjo šnibždėtis. Aš išgirdau, kad jie stebisi, jog mano mama buvo kilmingoji. Dabar tikrai paskils kalbos.

    Nuleidusi galvą pėdinau į valgyklą. Šalia manęs ėjo Promė. Ji tylėjo. Prisėdome prie savo stalelio.

    • Nieko nesu girdėjusi apie Von Vestornų šeimą.- Pešė knebinėjo savo varškės pudingą.
  • Mano mama buvo iš Vestornų. Von yra nuo tėvo pavardės,- irzliai pasakiau.

  • A, Vestornai,- tarė Gebenė (atsirado čia žinovė),- esu girdėjusi, kad Vestornai ir Etelerai kartu rengdavo pobūvius.

  • Merginos susižvalgė, o aš, pasirėmusi su ranka galvą, vėpsojau į jas.

    • Šaunu žinoti, kad esi iš kilmingųjų,- Pešė nusišypsojo.

    Taip, ir nežinoti, kas tavo tėvas.

    Merginos pavalgiusios pakilo nuo stalo ir nuėjo toliau nešioti paskalų.

    • Eini?- paklausė Promė. Prie stalo ji tylėjo ir užjautė mane.
  • Ne, dar pasėdėsiu čia. Turiu pabaigti istorijos užduotį.

  • Vos tik Promė nuėjo, priešais mane atsisėdo Kleo. Abstulbusi spoksojau į jį.

    • Kodėl nesakei, kad turi kilmingųjų kraujo?- paklausė jis.
  • Taip imsiu ir sakysiu,- atkirtau.

  • Mano dėdė irgi dalyvavo su tais kapinių kariais.

  • Pakėliau galvą. Nemaniau, kad viskas taip nueis toli.

    • Kapų, ir išvis ko tu čia prikibai.
  • Tu mano sergėtoja,- pažiūrėjo į mane Kleo.

  • Bet tai dar nereiškia, kad turiu tau pasipasakoti.

  • Jis palinko arčiau ir įdėmiai į mane isižiūrėjo.

    • O tu tikrai ne grynakraujė?

    Išplėčiau akis.

    • Kleo, aš neturiu ilčių. Ir ar aš bent kiek panaši į grynakrauję!- garsiai pasakiau.

    Kleo mane nužvelgė ir kreivai šyptelėjo.

    • Ne. Tu man panaši į … pusvampyrę.

    Nesupratau, ką jis turėjo omenyje, tik pavarčiau akis ir pakilusi nuėjau. Bet kažkodėl tas žodis pusvampyrė man užkibo gavoje.

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Connecting to %s