2013 balandis


Trumpai apie kūrėją:  Esu Marta, tačiau rašant pasivadinu “ Angeliška.* “ Man 17, gyvenu netoli pajūrio.

Istorijos pavadinimas:  Amžinoji siela arba tai tik Angelo istorija
Žvelgiau pro autobuso langą, kai lietaus lašai vienas po kito bėgo stiklu tarsi šokdami baletą. Diena buvo niūri, apsiniaukusi, žmonės nelaimingi… Kodėl jie nelaimingi – tarsi pats savęs klausiu kasdien važiuodamas tuo pačiu autobusu.

Keli vaikinai susistumdė. Niekas į juos nereagavo. Priešais manę sėdinti močiutė pasilenkė prilaikyti savo maišelio autobusui stabdant. Netoli vairuotojo stovinti raudonplaukė patraukti moteris vis su ranka perbraukia tobulai ištiesintus plaukus, tarsi bijodama juos suvelti.

Mano stotelė, bet.. Negaliu dar išlipti, čia visi tokie nelaimingi… – ir vėl kalbuosi su savimi. Mano pareiga juos padaryti laimingus, bent minutei.

Autobusas sustojo, durys atsidarė, įlipo kostiumuotas vyriškis nešinas gėlių. Gale sėdinčios merginos susižvalgė pavydžiais žvilgsniais. O jaunuolis tuo tarpu pradėjo visoms panelėms, moterims ir močiutėms dalinti po gėlę. Merginos drąsiai ėmė gėles, dėkojo, šypsojosi ir lydėjo akimis džentelmeną. Vyresnio amžiaus moterys drebančiomis rankomis priima gėles, su ašarom akyse ir šypsena vaide palydi jį…

Autobuse pagausėja kalbų, merginos garsiau juokiasi, vaikinai slaptomis stebi situaciją ir įsivaizduoja save jo vietoje…

Mano darbas baigtas – nusišypsojau pats sau ir išlipau kartu su jaunuoliu dalinusiu gėles. Jaunuolis pasuko kairėn, o aš nuėjau tiesiai dulkėtu keliu.

Ėjau pro žmonės, kurie šypsojosi dirbtinomis šypsenomis, kalbėjo telefonu skubėdami į darbą, nepastebėjo nei manęs, nei aplinkos, nei viso pasaulio grožio.

Pažvelgiau į savo laikrodį. Tik tak tik tak… Be penkiolikos septynios. Ankstus šeštadienio rytas. Diena dar tik prasideda, o aplinkui tiek daug nelaimingu žmonių. Negaliu sau to leisti. Negaliu leisti liūdėti, juk tam aš ir esu…

Priėjau parką. Keli žmonės bėgiojo, dar keli buvo išvedę savo augintinius rytiniam pasivaikščiojimui. Laimingi, bet tik išorėje. Viduje jie galvoja apie savo problemas, apie nereikšmingus dalykus. Juk tiek nedaug kartais reikia nuoširdžiai nusišypsoti.

Pažvelgiau į dangų, pro debesis skverbėsi saulės spinduliai, lietui lyjant atsirado vaivorykštė… Mažas vaikas bėgo link savo mamos ir vis šaukė „Mama, mama žiūrėk, danguje spalvotas tiltas.. Tiltas…“

Šyptelėjau pats sau, jis dar nesupranta suaugusiųjų problemų, jis gali džiaugtis tokiais dalykais, kurių daugelis nepastebi.

„Taip taip, vaikeli, matau, labai gražu, truputi palauk, kalbu telefonu… Mm. Taip taip, suprantu, darbo vietų….“

Kodėl jie tokie užsiėmę? Aš duodu jiems galimybę džiaugtis, o jie to nepriima.

Balsas viduje šaukė mane. Supratau, ko šį kartą jam reikia. Mano laikas čia baigėsi. Kiek galėjau, tiek padėjau. Stengiausi ir rūpinausi. Dabar aš turėsiu savo vaiką, savo žmogų.

Pažvelgiau į dangų, tą nuostabų, tokį miela ir artima. Užsimerkiau ir pajutau gaivų vėjelį. Atsimerkiau ir apsižvalgiau. Buvau daktaro kabinete, prieš mane sėdėjo jauna moteris. Ji verkė, raudojo ir niekaip nesustabdė savo ašarų, kurios šiltos išeidavo iš savo patalų ir dar karštesnės pasiekdavo skruosto apačią.

Daktaras ją ramino, sakė, kad viskas bus gerai. Bet širdyje ji manė ką kitą. Dabar suprantu savo misiją. Turiu naują žmogų.

Žmogų, kuris dar neišvydo nuostabaus pasaulio grožio, nepajautė pirmo mamos žvilgsnio ir neįkvėpė pirmo gurkšnio oro. Dar visai mažytis, bejėgis, bet mylimas.

Priėjau prie moters, uždėjau ranką ant peties. Ji nustojo verkusi, pakėlė akis į daktarą ir tvirtu balsu ištarė : „Gimdysiu“. To užteko daktarui, kad jis ją išleistų iš kabineto ir užpildęs dokumentus priimtų naują pacientą….

Šį karta žvelgiau pro namų langą, ir saulė man glostė veidą. Pažvelgiau į kambaryje esančius žmonės. Tai buvo mergina, vis bandanti atimti iš vaiko telefoną ir tas berniukas, tas pats mažas, bejėgis, bet labai mylimas vaikas. Pasisukau į jį ir nusišypsojau. Dabar aš žinau savo misija… Ginti, saugoti, globoti, mylėti bei rūpintis… Priėjau ir apkabinau moterį, apglėbiau ją savo rankomis, kai šį suabejojo nuostabios būtybės atsiradimu. Ją aplankiusi šiluma ir vėl privertė sutvirtėti kelias minutes.

Moteris nuleido galvą, tarsi susigėsdama savo minčių, apie vaiko nebuvimą. Ji daugiau apie tai negalvos – pasižadėjo ji sau – rūpinsis vaiku kiek tik galės. Nors tėvo ir nėra, ją saugo pats Dievas ir angelai.

Taip, ji tai jaučia. Geros širdies moteris jaučia, kad ją ir jos mažąjį angeliuką saugom.

Moteris akimirkai nusisuko, o berniukas ištiesė rankas link manęs prašydamas jį pakelti. Aš pritūpiau prie jo ir, pabučiavęs į kaktą, leidau ir vėl moteriai likti vienai su savo berniuku ir mėgautis gyvenimo malonumais….

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Trumpai apie kūrėją: Esu Viktorija, man yra 15 metų. Esu iš Kupiškio rajono. Labai mėgstu skaityti knygas ir kurti istorijas. Dievinu angelus, demonus, vilkolakius ir visokias kitokias būtybes. Pati kuriu jau 2 metus. Tikiuosi, kad mano istorija patiks:)

Istorijos pavadinimas: Gods and monsters (liet. Dievai ir monstrai/ pabaisos)

Priešais mano akis atsivėrė debesys, kurie priminė man vartus. Lyg vartus, kurie vedė iš dangaus į žemę. Mano pėdos švelniai palietė švelnų ir purų debesį, kuris nusinešė mane su savimi. Bet koks žmogus būtų apkerėtas tokio vaizdinio, bet ne aš. Šį vaizdą matau kiekvieną dieną. Bet tie sidabriniai debesys, ta skaisti saulė tikrai gniaužia kvapą. Net ir man, visko mačiusiai neapsakomai būtybei toks vaizdas pasirodė neapsakomas. Nuostabus. Neturiu kitokio žodžio tam apsakyti. Tiesiog jie buvo, lyg melodija. Lyg pati gražiausia daina. Tik be garso. Jaučiausi lyg būčiau rojuje. Nors tiesą pasakius taip beveik ir buvo. Tik aš jau buvau iškėlusi vieną koją iš dangaus ir buvau pasiruošusi keliauti į žemę.

Staiga nesmarkus vėjas pašiaušė mano auksines garbanas. Mano auksinių akių žvilgsnis įmigo į slenkančius debesis. Vėliau jis nukrypo ir į apačią, kurioje karaliavo blogis. Apačia man atrodė visiškai nepažįstama ir baisi. Joje buvo viskas kas bloga. Pilka ir niūriu. Bijojau to, lyg pačio velnio. Bijojau žemės ir tų nieko nesuprantančių žmonių. Baimė kaupėsi visame mano kūne. Dabar jau baimė tekėjo mano venomis. Giliai įkvėpiau gaivaus oro ir iškleidžiau sparnus. Jie buvo dideli, balti, kaip balčiausia drobė ir ploni. Pirštų galiukais paliečiau juos ir ilgesingai atsidusau. Turėsiu su jais atsisveikinti. Žemėje negalėsiu būti su sparnais.

Staiga aplinkui nuaidėjo dar vienas skausmingas mano atodūsis. Nenoriu išvykti. Bet privalau. Kiekvienas angelas privalo padaryti nors vieną gerą darbą žmonėms. Ir manasis yra padėti žmonėms, žemėje. Tada galėsiu ramiai grįžti namo be jokios sąžinės graužaties. Tuo pačiu pakeisiu daugelio likimus ir pati išbrisiu iš skolų liūno. Ši kelionė pakeis viską. Garantuoju tai.

  • Mes jau pasiruošę.

Iš pakilusio vėjo supratau, kad esu nebe viena. Prie manęs priėjo rudaplaukis vaikinas, su dideliais sparnais, net didesniais už mano ir giliomis, kaip naktis akimis. Jos aiškiai nederėjo prie nuostabios dangaus karalijos. Bet Ešas niekada nebuvo blogas. Nesvarbu, kad jis juodas. Seniai jį pažįstu. Tiksliau visą savo gyvenimą. Jis niekada nepalieka draugo nelaimėje. Lyg tikras draugas. Gaila, kad mes niekada nebuvome draugai. Niekada nebuvome priešais, bet didelių simpatijų nerodėme.

Angelas išsitraukė strėlę. Savo rankoje sugniaužiau savąją. Šįkart ji degino, lyg stipriausia, skaudžiausia ugnis. Man buvo per daug kraupu, kad su strėle turėsiu kažkam atimti gyvybę. Mano smegenys to neišnešė. Bet puikiai suvokiau, kad privalėsiu tai padaryti, vardant kitų žmonių gerovės. Toks pasaulis. Blogis miršta vardant gėrio. Gėris visados laimi, bet tada blogis privalo mirti. Viskas vardant pasaulio gerovės. Vardant geresnio rytojaus, kuris pakeis viską.

  • Metas keliauti. Vos atsidursime ant žemės paviršiaus, paslėpsim sparnus – pranešė Ešas ir šoko nuo debesies.

Nenorėjau netekti sparnų dar kartą. Norėjau į juos žiūrėti su pasimėgavimu ir juos liesti. Norėjau turėti juos tik sau. Nenorėjau jų slėpti po drabužiais. Tai tik drabužiai. Jie nepaslėps sparnų. Gal paprasta akis jų nematys, tačiau velniai ir angelai juos matys kiaurai. Mano ausis pasiekė dar vienas atodūsis. Turėjau šokti, nes Ešas manęs nelauks. Geriau mūsų misiją pradėti kartu, o ne atskirai. Užmerkiau akis ir šokau.

Iš kart pajutau, kaip vėjas taršo mano plaukus. Tas kritimo jausmas buvo nuostabus. Jaučiausi tiesiog nuostabiai skrisdama. Išskėčiau rankas ir toliau kritau. Ešą mačiau šiek tiek žemiau, negu buvau aš pati. Pajutau šiokį tokį pavydą, kad jis žemę pasieks anksčiau. Tačiau, mane ramino mintis, kad aš galėsiu ilgiau mėgautis ta kritimo akimirka ilgiau, negu jis. Nusišypsojau ir toliau kritau į žemę. Pro mano akis pralėkė debesys, apačioje po truputį ryškėjo žemės plotai, pastatai.

Tačiau tas kritimas turėjo baigtis. Kad ir kaip gaila bebūtų. Pradėjau plasnoti sparnais, kad neužsimuščiau krisdama. Po kelių akimirkų mano basos pėdos palietė šaltą dangoraižio stogą. Gailiai atsidusau, kai mano plaukai prigludo prie kūno, o sparnai dingo. Jutau į save įsmeigtą Ešo įdėmų žvilgsnį. Tai mane ne juokais trikdė, bet stengiausi nekreipti per daug dėmesio.

  • Mūsų globotinį pažįsti. Dabar belieka tik jį surasti ir bandyti susidraugauti ar dar ką nors. Privalome būti netoliese. Juk žinai – pradėjo Ešas – O šituos pasilaikykim krepšiuose.

Vaikinas man padavė mokyklinę kuprinę. Į ją įsidėjau raudoną strėlę. Buvo keista, kad mudu eisim į mokyklą. Nesvarbu, kad mes jau visko mokame ką mokosi paprasti žmonės. Tai tik priedanga. Mes net galėsim nesekti pamokos ir susikoncentruoti į globotinį. Puikiai žinojau, kad visus atsiskaitymus atsiskaitytume tobulai. Juk viską beveik mokame mintinai.

Saulė jau buvo pakilusi. Jau tuoj prasidės pamokos. Laimei jau vilkėjau žmogiškus drabužius. Tik gal neprošal būtų susišukuoti, nes kiti atkreips dėmesį į mus, o mums to nereikia. Labai nudžiugau kuprinėje atradusi šepetį ir juo greitai perbraukiau per plaukus.

  • Arija, paskubėk. Pamokos jau tuoj prasidės, o iki jų turime surasti Tobį.

Greitai baigiau šukuotis, nes Ešas buvo teisus. Vis dar tikiuosi, kad Tobį rasime greitai. Juk kiek žinome jis yra vienas iš geriausių plaukikų mokykloje ir yra gan populiarus. Kiek teko jį matyti, jis visada yra apsuptas daug draugų ir merginų. Jį rasime lengvai. Po akimirkos mudu su Ešu nusileidome nuo stogo ir pradėjome žingsniuoti link prestižinės mokyklos, kurioje mokosi Tobis. Šventos Helenos akademija. Joje mokosi turtingų tėvų vaikai. Jie visi nešioja uniformas ir yra mokomi pačių geriausių mokytojų. Atsidusau. Tie mokiniai tikrai bus pasipūtę. Bet mums ne tai turėtų būti galvoje. Svarbiausia yra apsaugoti jį.

Mokyklą pasiekėme greitai. Joje buvo daug pastatų. Klasės, bendrabutis, dar visokių kitokių pastatų. Dokumentus su Ešu susitvarkėme greitai. Dabar visi galvoja, kad mes brolis ir sesuo. Arijana ir Ešas Laivudai. Mano laimei tai nebuvo tiesa. Tai tik priedanga. Kadaise mes buvome draugai, bet dabar nebelabai sutariame. Net nustebau, kai mus paskyrė į porą, vykdyti misijos. Nebūčiau prieštaravusi, jeigu gaučiau kitą porininką, bet yra kaip yra. Nieko nepakeisiu.

Man teko įsisprausti į uniformą ir mudu su Ešu pajudėjome link matematikos kabineto. Vis dairiausi Tobio. Kol kas nepamačiau jo ir tai mane neramino. Jaučiausi tikrai nejaukiai, būdama šitiekos žmonių apsuptyje. Bet turėsiu kaip nors prisitaikyti. Juk svarbiausi yra nefilimai, o ne mes. Staiga Ešas sustojo ir mostelėjo ranka į paauglių grupelę, tarp kurių išvydau Tobį. Vaikino šviesūs plaukai buvo susigarbanoję, mėlynos akys dairėsi į draugus. Jis buvo gan aukštas, plačių pečių. Staiga jo akys nukrypo į mudu su Ešu. Jo akys išvydau siaubą.

Nejaugi jis ką nors žino apie angelus? Kodėl jis reagavo būtent taip mus pamatęs? Pažvelgiau į Ešą ir pastebėjau ne mažiau sumišusią miną.

  • Ešai, nespoksok taip. Neturime atkreipti nereikalingo dėmesio – sumurmėjau ir čiupusi vaikinui už rankos nutempiau jį nuo grupelės.

Ešas nustojo spoksoti ir atsirėmė į sieną. Tarp mūsų tvyrojo nejauki tyla. Nežinojau ką ir besakyti. Mudu tą draugystės ryšį praradome jau seniai, tad nežinojau ką ir sakyti. Staiga mus išgelbėjo skambutis, pranešantis apie pamokos pradžią. Visi mokiniai sugužėjo į klasę. Kai vos įžengiau į klasę, pastebėjau, kaip Tobis atsisėda į priešpaskutinį suolą su kažkokia mergina. Dar labiau nudžiugau, kai pamačiau, kad paskutinis suolas tuščias. Taip bus lengviau jį stebėti. Atsisėdau paskutiniame suole ir išsiėmiau knygas.

  • Sveika, aš Tobis Magvairas – išgirdusi balsą krūptelėjau.

Tobis buvo atsisukęs į mane ir akinamai šypsojosi. Staiga krūptelėjau, kai Ešas sudribo prie manęs.

  • Malonu, aš Ešas Laivudas. Čia mano sesuo. Arijana – už mane atsakė Ešas.
  • Arija – pataisiau jį ir nusišypsojau.

Tobis jau norėjo kažką sakyti, bet mokytoja nutildė jį ir tai reiškė, kad pamoka prasideda. Stengiausi nekreipti dėmesio, kai rudaplaukė Tobio suolo draugė įtariai tyrinėjo mus su Ešu. Giliai įkvėpiau ir stengiausi vaidinti, kad klausausi pamokos. Nors ir mano mintys buvo kitur. Jos buvo danguje. Mačiau tuos pačius nuostabius debesis, prisiminiau tą skirdimo jausmą ir įsivaizdavau, kad pati skrendu.

Netikėtai ramią pamoką ir mano svajas nutraukė kurtinantis garsas. Didelis langas, kuris buvo klasės viduryje sudužo į milijonus šipulių. Nedvejodama pakilau iš savo vietos ir išskleidžiau sparnus. Ešas taip pat pasekė mano pavyzdžiu. Greitai strėlė atsirado mano rankose. Pradėjau bailiai dairytis po klasę, nekreipdama dėmesio į siaubo kupinus šūksnius.

Staiga išvydau, kad klasėje atsirado angelai juodais sparnais. Puolusieji. Jie nori nužudyti nefilimus. Tik taip jie užsitrauks velnio palaimą. Niekaip nesupratau tokių angelų, kurie nusprendė savo noru tapti puolusiaisiais. Niekada neišduočiau savo įsitikinimų ir netapčiau juodasparne. Niekada gyvenime. Staiga vienas juodasparnis pradėjo artintis link Tobio. Greitai nuskridau prie vaikino ir patraukiau jį iš kelio.

Nudžiufgau, išvydusi, kad Ešas puola juodasparnį. Nieko nelaukusi čiupau Tobiui už rankos ir pradėjau jį tempti iš klasės. Turiu jį išgelbėti. Kaip nors. Mudu greit išbėgome iš klasės. Tobis vos sugebėjo pabėgti koridoriumi. Jo veide mačiau šoką. Aš ir pati taip elgčiausi, jei tai nutiktų man.

  • Kas čia dedasi? Kas tie vyrai? Ir pala čia… sparnai? – paklausė sumišęs vaikinas.
  • Nieko. Paaiškinsiu vėliau. Dabar turime bėgti. Paskubėk. Ir taip čia tikri sparnai.

  • Mudu išbėgome į kiemą Šiek tiek atsigavau, kai vėjas plūstelėjo man į veidą. Priėjusi arčiau prie Tobio jį apkabinau. Labai stipriai, kad galėčiau pakelti.

    • Kas per…? – sumikčiojo ir tada mudu pakilome į orą.

    Jis buvo sunkus, bet su juo skristi galėjau. Mano sparnai atlaikė. Už savęs išgirdau šūksnius. Išvydau, kad Ešas bando nuvyti juodasparnius nuo mūsų su Tobiu. Staiga pajutau didelį skausmą pilve ir buvau priversta nusileisti ant pastato stogo. Tik dabar pamačiau strėlę pilve. Raudona dėmė drabužiuose vis ryškėjo ir ryškėjo. Greitai ištraukiau strėlę ir pilvo ir suklykiau. Skausmas buvo neapsakomas.

    • Tau viskas gerai? – paklausė Tobis sunerimusiu balsu, o aš tik linktelėjau.

    Staiga prie mūsų priėjo puolusieji. Jie jau ketino pulti Tobį, bet aš sutrukdžiau jiems. Dabar jau išsitraukiau strėlę ir nutaikiau į puolusiuosius. Nieko nebelaukusi smeigiau strėlę puolusiajam į širdį. Juodasparnis sukliko ir griuvo ant žemės. Greitai iš jo teliko tik pelenai, kuriuos greit išnešiojo vėjas. Mano didžiausiai nuostabai kiti puolusieji pasišalino. Apsidairiau aplinkui. Ešas traukė strėles iš savo kūno, o Tobis paklaikęs mus stebėjo.

    Negaliu palikti viso šito būtent taip. Tobis kol kas negali žinoti apie mus. Bus geriau, jeigu priversiu jį pamiršti viską ir tada mes saugosime jį iš tolo.

    Lėtai priėjau prie jo ir suėmusi veidą įdėmiai pažvelgiau į tas mėlynas, spindinčias akis. Tik dabar pastebėjau kokios jos gražios. Iš akių puikiausiai galima spręsti, kad jis nefilimas. Dėl to jį ir nori nužudyti.

    • Nieko nebuvo. Tu viską pamirši. Tu nematei jokių angelų ir neskridai su manim – tariau lėtai – Mokykloje kilo gaisras ir tiek. Tu supanikavai ir gelbėdamasis bėgai su mumis.

    Atsitraukiau nuo jo ir paslėpiau sparnus. Ešas taip pat paslėpė sparnus ir priėjo prie mūsų. Tobis tik sumirksėjo ir suraukė savo veidą. Jis neprisimena. Lengviau atsipūčiau nuo tokios minties.

    • Kas vyksta? Kur mes? – paklausė paklaikusiu ir apsidairė paklaikusiu žvilgsniu.
  • Mes bėgome iš gaisro. Bet dabar viskas gerai – sumurmėjo Ešas mums metas – Visai gerai pasirodei – tarstelėjo man.

  • Tu irgi – atsakiau.

  • Jaučiausi gerai, kad mums pavyko apginti Tobį. Bet ir liūdėjau, kad teko ištrinti jo prisiminimus. Jei jis viską žinotų būtų daug lengviau. Bet žinojimas pavojingas. Kol kas taip bus geriau. Mūsų trijulė pradėjo žingsniuoti mokyklos link. Dabar jau dangus atrodė šviesesnis, negu prieš tai. Bet labiausiai mane džiugino žinia, kad vieną kartą Tobį jau apgynėme. Liko tik keli kartai ir keli mėnesiai, kad būtume čia. Jau greitai grįšime namo. Bet kol kas laukia ilgas ir skaudus kelias. Bet mes jį įveiksim. Prižadu, kad įveiksim.

     

     

    Taigi, balandžio mėnesio trumpų istorijų konkursas jau pasibaigė ir metas paskelbti, kas jį nugalėjo.

    Konkursui buvo pateiktos dvi istorijos, kurias galėjo ir vis dar galės skaityti Kitty writer puslapio lankytojai. Skirtumas tik tas, kad jau negalėsite balsuoti už jas.

    Abi istorijos buvo labai panašiai palaikomos. Tie, kas nepatingėjo rašyti komentarus, apie istorijas atsiliepė gerai:

    Renkuosi antrąją, nes pradžia patiko. Vidurys ir pabaiga buvo per greiti, jei bus pratęsimas tikiuosi autorė išplės istoriją, paaiškins Tobio ir Ešo siaubą akyse, kodėl Ešas ir Adrija nebe draugai. Taip pat norėtųsi kažkokių paaiškinimų apie juoduosius angelus, nefilimus, būtų viskas daug aiškiau 😀 Kaip 15 metei tikrai neblogai, ir klaidų mažiau nei galima tikėtis 😉 Šaunuolė Viktorija :);   Abdvi istorijos įdomios, savotiškos; Gražios, norisis skaityti toliau ir toliau, sudominančios. :); Istorijos įdomios, bet labiausiai patiko Amžinoji siela arba tai tik Angelo istorijos mintis;

     

    Kad ir kaip būtų gaila, laimėtojas gali būti tik vienas ir šįkart laimėtoja yra….

     

    Didžiulis AČIŪ visiems, kurie nepatingėjote ir skaitėte, bei balsavote už balandžio mėnesio istorijas.

    Taip pat didžiuliai sveikinimai rašytojoms, kurios pateikė dvi nuostabias istorijas.

     

    Reklama

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Connecting to %s