Knyga: Pirmieji metai – Nora Roberts

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba  Pirmasis originalus leidimas: 2017  Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje:  Jotema Originalus pavadinimas: Year One Serijos pavadinimas:  Išrinktosios saga Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 16+  Vertė:  Jurgita Jėrinaitė Žanras / amžiaus kategorija: fantastika Galimi siužeto raktažodžiai: fantastika, distopija, magija, paranormalūs, apokalipsė, pandemija Puslapių skaičius: 416 Pasakotojas: trečias asmuo, daug perspektyvų Apdovanojimai:  Goodreads Metų fantastikos knyga nominacija (2018) Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės)  puslapis: čia Įvertinimas:  5  iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Pirmieji metai – Nora Roberts“

Paskutiniai užkeikimai II knyga – Silvana De Mari (knyga)

Dabar einame laimėti. Jei žūsime, ką padarysi. Jei laimėsime, šitas miestas bus gerų žmonių miestas, o už gerų žmonių miestą verta ir žūti.
Negailestingieji orkai, pavergę visą nykštukų giminę ir nesiliaujantys puldinėti žmonių miestų, turi paslaptį. Tai paskutinis senojo pasaulio užkeikimas iš tų laikų, kai dar gyveno elfai, drakonai ir galingi burtininkai. Orkai žino, kad būtent šiame užkeikime slypi jų galybė. Tačiau kai kas mano, kad būtent šie senoviniai burtai, pavertę orkus beveik nenugalimais kariais, iš tiesų yra ne jų stiprybė, o prakeiksmas.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2017
Pirmasis originalus leidimas: 2008
Originali kalba: italų kalba
Originalus pavadinimas: Gli ultimi incantesimi
Ankstesnės dalys: Paskutinis elfas, Paskutinis orkas I, Paskutis orkas II, Paskutinis orkas III, Paskutiniai užkeikimai I
Serijos pavadinimas: Paskutinis elfas
Leidykla (Lietuvoje): Nieko rimto
Vertėjas (-a):  Laura Vilkaitė
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: drakonai, elfai, orkai
Puslapių skaičius: 368
Pasakotojas: trečiasis asmuo (daug perspektyvų)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.silvanademari.com


silvanaKartą Instagram’e sulaukiau klausimo, ar „Paskutinio elfo“ serijos knygos yra tarpusavyje nesusijusios serijos. Kadangi kiekviena originali dalis – išskyrus pirmąją – yra perskirta į tris knygas (spėju, taip bus ir su ketvirtąja), daugelis tikriausiai susipainioja, nors labai panašus viršelių dizainas neturėtų klaidinti, kad tai vienos obels vaisiai. „Paskutiniai užkeikimai“ yra trečia serijos dalis, kurios antra knyga tikriausiai buvo pati mėgstamiausia iš visų skaitytų.

PERSPĖJIMAS! Tai yra n-tosios dalies apžvalga (visas knygų sąrašas viršuje, skiltyje Ankstesnės dalys). Jeigu neskaitėte ankstesnių dalių, nepatariame skaityti šio įrašo. Jame bus spoilerių. Skaityti toliau “Paskutiniai užkeikimai II knyga – Silvana De Mari (knyga)“

Paskutiniai užkeikimai I knyga – Silvana De Mari (knyga)

„Kai užvaldys skausmas ir siaubas, o jo gentainiams nebeliks nė šešėlio vilties, tada nykštukų karaliui nutiks keistas stebuklas, ir jo mintys sapnų šešėliuose paprašys pagalbos iš elfų valdovo.“
Ilgam stojo tyla.
– Ir ką tai reiškia? – atsargiai pasiteiravo Josas.
– Kad sapne, mano mylimas broli, elfų valdove, nykštukų karalius paprašė tavo pagalbos, – švelniai paaiškino Arduinas.
Ar kas nors patikės pranašyste?
Kas ryšis gelbėti Inskajų ir visą nykštukų giminę?
Nereikia būti didvyriu, kad imtumeisi didžių ir pavojingų užduočių. Kartais užtenka drąsiai ir nesavanaudiškai ateiti į pagalbą kitiems, kad juo taptum.
Pasaulyje, kuriame tebegyvuoja senosios legendos ir pranašystės ir kasdien tenka kovoti su neteisybe, nuotykių, paslapčių ir pavojų visuomet užteks. Tereikia drąsos į juos leistis.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2017
Pirmasis originalus leidimas: 2008
Originali kalba: italų kalba
Originalus pavadinimas: Gli ultimi incantesimi
Ankstesnės dalys: Paskutinis elfas, Paskutinis orkas I, Paskutis orkas II, Paskutinis orkas III
Serijos pavadinimas: Paskutinis elfas
Leidykla (Lietuvoje): Nieko rimto
Vertėjas (-a):  Laura Vilkaitė
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: drakonai, elfai, orkai
Puslapių skaičius: 336
Pasakotojas: trečiasis asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.silvanademari.com


silvanaSilvana De Mari yra italų rašytoja vaikams, kuri anglakalbių pasaulyje geriau žinoma kaip Paskutinio drakono autorė, kuri Lietuvoje yra išleista Paskutinio elfo pavadinimu. Ir tai vienintelė autorės knyga, išversta į anglų kalbą, kas labai nustebino. Beieškodama informacijos apie šią knygų seriją dargi nustebau sužinojusi, kad ji nėra tokia sena, kaip tikėjausi. Paskutinis elfas buvo trečioji jos knyga, skirta vaikams, o po jos gimusi istorija Paskutinis orkas pelnė lygiai tiek pat nemažai apdovanojimų ir didelio kritikų dėmesio, kaip ir prieš tai buvusi. Paskutiniai užkeikimai“ yra trečia šios serijos dalis, kuri, kaip spėju, bus taip pat skeliama į tris knygas, nes originaliai ji nenusileidžia antrosios dalies apimčiai.  Skaityti toliau “Paskutiniai užkeikimai I knyga – Silvana De Mari (knyga)“

Geležies karalius – Julie Kagawa (knyga)

Meganos Čeis laukia paslaptinga lemtis – tokia, kokios ji negalėtų net įsivaizduoti.

Kai Megana buvo šešerių, pradingo jos tėvas. Nuo tada mergaitės neapleido jausmas, kad jos gyvenimas klostosi… keistai. Jai niekaip nesisekė pritapti mokykloje, nesijautė sava ir namie.
Vieną dieną iš toli ją ėmė stebėti mįslingas jaunuolis, o pokštininkas geriausias draugas netikėtai tapo įtartinai globėjiškas – Megana pajuto, kad netrukus viskas pasikeis.
Tačiau ji niekada nebūtų atspėjusi tiesos – kad yra paslaptingo fėjūnų karaliaus duktė ir bus neišvengiamai įtraukta į mirtiną karą. Dabar Meganai teks išsiaiškinti, kaip toli ji pasirengusi eiti, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli, kad sustabdytų blogį, kuriam nedrįsta pasipriešinti joks fėjūnas… ir kad apgintų meilę tam, kuris verčiau ją pasmerks mirčiai, nei įsileis į savo ledinę širdį.

Aš esu Megana Čeis.
Mažiau nei po dvidešimt keturių valandų man sukaks šešiolika. Apie šį nuostabų amžių sukurta nesuskaičiuojama daugybė poemų, dainų ir istorijų, apie amžių, kai mergina suranda savo tikrąją meilę, žvaigždės šviečia tik jai, o žavus princas ją nuneša pasitikti saulėtekio.
Nemanau, kad man taip nutiks.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2013
Pirmasis originalus leidimas: 2010
Originali kalba: anglų
Originalus pavadinimas: The Iron King
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Geležies fėjūnai
Patartinas amžius: 13+
Žanras/ tipas: fantastika, nuotykiai, fėjūnai, Romantika, jaunimo literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: fėjūnai, goblinai ir t.t.
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 416
Pasakotojas: 1 asm. (mergina)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.juliekagawa.com


autorėTegu ta sidabrinė sruoga plaukuose jūsų nesuklaidina – Julie Kagawa yra vos 33 metų japonų kilmės amerikiečių rašytoja. Jos pirmoji serija “Geležies fėjūnai“ atnešė jai šlovę tarp jaunimo knygų mylėtojų ir apskritai aukštosios fantastikos fanų.

“Geležies fėjūnų“ serija buvo pirmas ir vienintelis “Svajonių knygų“ leidyklos bandymas išleisti kažką, skirtą paaugliams. Nežinau, kas čia taip šovė galvon, nes jie specializuojasi meilės romanų leidyboje, tačiau leidykla labai pasistengė, nes išrinko kažką ne tokio įprasto (seni geri vampyrai ar šiuo metu ant bangos esanti distopija), plius vizualiai viršeliai labai patrauklūs, žvilgantys ornamentai taip ir traukia paimti knygą į rankas. Visas knygas susipirkau vos pasirodžius prekyboje, bet, prisipažinsiu, jos taip ir pragulėjo lentynoje, laukdamos geresnių laikų, kurie pagaliau atėjo 😀 Skaityti toliau “Geležies karalius – Julie Kagawa (knyga)“

Paskutinis orkas III knyga – Silvana De Mari (knyga)

“Tai, kad orkas kovėsi, norėdamas išgelbėti vaikus, užuot juos žudęs, buvo šviesos spindulys.
Tai reiškė, kad galima rinktis, kad likimai nenulemti, kad viltis neprarasta.Tai reiškė, kad būti orku yra pasirinkimas, o ne likimas.“
Daligaro miestą supa orkai. Tai žiaurūs žmonių tautos priešai, nuo kurių išsigelbėjimo nėra. Bet gal yra vilties? Į likimo valiai paliktą miestą grįžo legendinio valdovo Arduino įpėdinė Rozalba. Žmonės greitai paskelbė ją karaliene. Mažoji Erbrou iš savo tėčio elfo paveldėjo stebuklingų galių, kurios tikrai pravers. O karys Rankstrailis padarys viską, kad apgintų žmones nuo nekenčiamų orkų, kurie kadaise nuskriaudė jo šeimą.
Kartais atrodo, kad orkai yra bausmė žmonijai. Bet galbūt tai, kad gimei orku, dar nereiškia, kad privalai būti blogas? Gal ne viskas yra taip, kaip atrodo?


3 knygaPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016 (pirmas leidimas 2005)
Originalus pavadinimas: L’ultimo orco
Ankstesnės dalys: Paskutinis elfas, Paskutinis orkas I knyga, Paskutinis orkas II knyga
Serijos pavadinimas: Paskutinis elfas
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: elfai, orkai
Puslapių skaičius: 326
Pasakotojas: trečiasis asmuo iš įvairių veikėjų perspektyvų
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.silvanademari.com


silvanaSilvana De Mari yra italų rašytoja vaikams, kuri anglakalbių pasaulyje geriau žinoma kaip “Paskutinio drakono“ autorė, kuri Lietuvoje yra išleista “Paskutinio elfo“ pavadinimu. Kaip sako pati rašytoja, ji visada galvoje nešiojosi istorijas, dar ilgai prieš joms nugulant į popierių. Ji išduoda, kad jau 20 metų, po to, kai mirė jos motina, neskaito grožinės literatūros (nuvirtau aukštielninka!), nes paprastai po 15-19 puslapių pasiduoda, nes jos nesudomina, kas vyksta knygoje. Autorė teigia perskaičiusi “Harį Poterį“, “Saulėlydį“, “DaVinčio kodą“, bet skaitė taip, kaip bet kokį dokumentą, t.y., stengdamasi suprasti šių knygų sėkmės priežastį. Bet jai labai patiko “Haris Poteris“. Tai ji vadina tam tikru gyvenimo tarpsnio pasikeitimu. Tiesiog vieną dieną persijungi nuo grožinės literatūros į negrožinę. Na, bet jai puikiai sekasi rašyti grožinę literatūrą, matomai dėl puikių analitinių gebėjimų.

Dėmesio! Tai yra trečiosios knygos apžvalga. Jeigu neskaitei pirmų dvejų ir “Paskutinio elfo“, neskaityk šio įrašo. Bus spoiler’ių.

Oho. Perskaičiau visas tris dalis ir esu gerokai apstulbusi, kokia gera yra “Paskutinio orko“ istorija. Paskutinė knyga privertė susimastyti, net paašaroti ir dar porą dienų galvoti apie veikėjus ir jų augimą. Dabar visiškai nesistebiu, kodėl ši serija dažnai lyginama su “Žiedų valdovu“, nes tai nuostabi epinė istorija, kurioje silpnieji priversti kovoti už geresnį pasaulį sau ir ateities kartoms. Kaip sako pati autorė, ši istorija yra tartum aliuzija į Antrą pasaulinį karą ir jo žiaurumus, lygiai kaip Tolkieno “Žiedų valdove“.

Kas labiausiai patiko? Tai, ką jau paminėjau – veikėjai! Visi jie buvo įtaigūs, su savo istorijomis, vieni niekšingi, kvaili ir pasipūtę, kiti išmintingi, mieli ir jautrūs, na, visokie visokie. Ryškiausias ko gero buvo jau pirmoje “Paskutinio orko“ dalyje karaliavęs Rankstrailis (tikriausiai niekada neišmoksiu tarti jo vardo), kuriam buvo lemta daug daugiau, nei jis svajojo vaikystėje. Jo gyvenimo istorija buvo neįtikėtina ir stulbinanti; tai ko gero mano mylimiausias visų laikų veikėjas.

Vienintelis dalykas, laikęs šį džentelmenų būrį drauge, be neapykantos orkams, buvo jisai.

Labai sunku rašyti apie šį išmintingą, nors ir jauną, Kapitoną neišduodant svarbių smulkmenų. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą kovojo už savo šeimą, gynė ją ir kitus silpnuosius nuo bado pats badaudamas ir nuolat rizikuodamas gyvybe. Iš ties labai sunku suprasti, kokiame skurde turėjo gyventi žmonės, kad už vištos vagystę tau galėdavo išmušti dantis ar nukapoti pirštus. Negana to, kad kraštą alino kvaili ir gobšūs tironai, dar ir baisieji negailestingi orkai staiga pradėjo veržtis į taikingai gyvenusių žmonių ūkius. Prieš daug metų orkus iš šių žemių buvo išvijęs valdovas Arduinas, kuris užrašė pranašystę apie paskutinį elfą ir savo paties palikuonę Robę, kuri užaugo, ištekėjo už savo elfo ir jį prarado, tačiau dėl savo vaikų ji pasiryžo grįžti į nekenčiamąjį miestą Daligarą, kurį priversta ginti nuo orkų ordų.

Robė – dar viena labai stipri veikėja. Ant jos pečių gula jos vaikų ir viso miesto gyventojų gyvybės, taigi ji turi išmintingai rinktis ir elgtis. Žinoma, jai tai ne visada pavyksta, todėl ji tokia gera veikėja, nes tik labai geras veikėjas turi ne tik vien privalumus, bet ir nemažai trūkumų. Nors kartais skaitytojui galėtų atrodyti, kad pats toje situacijoje elgtųsi kitaip, tačiau autorė visada jos veiksmus pagrindžia absoliučiai logiškai ir neleisdama pykti už kažkokį paklydimą.

Trečioji knyga mane privertė ne vienoje vietoje apsiašaroti ar sunkiai nuryti gumulą gerklėje, nes tai įtaigiausia, asmeniškiausia ir emocionaliausia dalis iš visų trijų. Čia laužomi išankstiniai nusistatymai, kuriamos naujos sąjungos ir viskas aprašoma taip, kad nori nenori susigraudini. Žinoma, autorė į pasakojimą įpynė ir netikėtų šmaikščių komentarų, atrodytų, pačiose beviltiškiausiose situacijose.

Ne veltui knyga vadinama “Paskutiniu orku“. Skaitant šią istoriją geriau neturėti išankstinių nuomonių ir spėlionių, nes būtinai prašausi pro šoną – ji tokia nepaprasta ir nenuspėjama, kad sunku papasakoti ko nors neišduodant. Šioje dalyje visos kortos atverčiamos ir atskleidžiama tiesa apie visus veikėjus ir jų likimus. Netgi apie būtybių – elfų, orkų ir žmonių – prigimtį. Ir paskutinis orkas gali būti ne tas, kaip tikėjotės.

– Matote, mano ponia, – toliau kalbėjo Aurora, – anot tų, kurie rašė pasaulio pradžios istoriją, vienintelė žmonėms tekusi dovana buvo negauti dovanų.

Kone svarbiausia, ką noriu paminėti, kad tai pamokanti, ugdanti istorija. Neįkyriai, neprikišamai, tačiau galima pasakyti, kad štai tokia turėtų būti vaikų ir jaunimo literatūra. Pagrindinės šios dalies minties nesakysiu, nes tai galėtų kai ką išduoti, kas yra labai svarbi siužetui. Ką autorė akcentuoja savo knygose, tai drąsą, ištikimybę ir taurumą ir aplink tai ji kuria pasakojimą.

Pasibaigė ši knyga man netikėtai, su viltimi apie gražesnį, sotesnį rytojų, bet! Žinau, kad šioje serijoje yra dar dvi knygos! “Paskutinis burtas“ (742 psl.) ir “Paskutinė pranašystė“ (606 psl.)! Ir tai reiškia, kad yra dar daug daugiau šios puikios istorijos! Paskaičiau anotacijas ir lengviau atsidusau, nes tai jau bus kitos istorijos, apie kitus veikėjus, tik tame pačiame pasaulyje.

Ar rekomenduoju šią knygų seriją? O, taip. Nors man nepatinka smurtas jaunimo knygose, tačiau pasakojimas nukelia į tokį pasaulį, kuriame jis yra neatsiejama dalimi, nedirbtina ir neprilipdyta sustiprinti įspūdžiui. Viskas taip natūraliai susilieja į vieną visumą – skurdas, badas, karai, žudynės, sielvartas kartu su strategija, išmintimi, svajonėmis, paslaptimis ir meile. Tai istorija, kuri tinkama bet kokio amžiaus skaitytojui: jaunam patiks nenutrūkstami nuotykiai ir siužeto vingiai, o vyresniam – išmintis, dileminių klausimų kėlimas ir jų sprendimas. Nuostabi istorija, pasakysiu tik tiek.

Visos serijos knygos Lietuvoje:

elfas   

penki

egliosha logo

Paskutinis orkas II knyga – Silvana De Mari (knyga)

Kad ką išgelbėtum, kartais turi kautis. O kautis gali reikšti žūti. Kautis gali reikšti žudyti, jausti mirštančiojo skausmą.
Kautis gali reikšti žudyti tiek daug, kad nebejauti mirštančiojo skausmo, o tai reiškia, kad praradai savo sielą. Žmonės persekiodavo, žudydavo, gelbėdavo.
Kartais jie būdavo gerokai žiauresni už orkus, bet jų gailestingumas galėdavo pranokti net dievų gailestingumą.
Paskutiniam elfui Joršui atvedus bėglius į saugią pakrantę, prasidėjo naujas taikus gyvenimas.
Vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Paties Joršo dukra Erbrou, gavusi paskutinio drakono vardą, paveldėjo stebuklingas tėčio galias. Bet ne viskas taip ramu, kaip atrodo.
Vadas Rankstrailis, visų orkų siaubas ir žmonių gelbėtojas, grįžo į Daligarą. Tačiau vietoj padėkos buvo įmestas į požemius…
Kas turėtų nutikti, kad Joršas ir jį kadaise persekiojęs Rankstrailis vėl susitiktų ir gal net susivienytų?


paskutinis orkas 2Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016 (pirmas leidimas 2005)
Originalus pavadinimas: L’ultimo orco
Ankstesnės dalys: Paskutinis elfas, Paskutinis orkas I knyga
Serijos pavadinimas: Paskutinis elfas
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: drakonai, elfai, orkai, feniksas
Puslapių skaičius: 256
Pasakotojas: trečiasis asmuo iš įvairių veikėjų perspektyvų
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.silvanademari.com


silvanaSilvana De Mari yra italų rašytoja vaikams, kuri anglakalbių pasaulyje geriau žinoma kaip “Paskutinio drakono“ autorė, kuri Lietuvoje yra išleista “Paskutinio elfo“ pavadinimu. Ir tai vienintelė autorės knyga, išversta į anglų kalbą, kas labai nustebino. Beieškodama informacijos apie šią knygų seriją dargi nustebau sužinojusi, kad ji nėra tokia sena, kaip tikėjausi. “Paskutinis elfas“ buvo trečioji jos knyga, skirta vaikams, o po jos gimusi istorija “Paskutinis orkas“ pelnė lygiai tiek pat nemažai apdovanojimų ir didelio kritikų dėmesio, kaip ir prieš tai buvusi.

Dėmesio! Tai yra antrosios knygos apžvalga. Jeigu neskaitei pirmosios ir “Paskutinio elfo“, neskaityk šio įrašo. Bus spoiler’ių.

Jei skaitant pirmąją “Paskutinio orko“ dalį nebuvo būtina žinoti, kas nutiko knygoje “Paskutinis elfas“, tai skaitant antrą “Orko“ dalį tikrai norėtųsi būti pačią pirmą serijos knygą būti perskaičius iki galo, nors skaitant pakankamai aišku, kaip ta pirma knyga pasibaigė. Tiesiog norėtųsi būti geriau susipažinus su naujais veikėjais, kurių nebuvo pirmoje “Paskutinio orko“ knygoje, ir kas jiems nutikę anksčiau. Šioje knygoje istorija išsitempia plačiau, apimdama ne tik jaunojo kapitono Rankstrailio gyvenimą, tačiau ir paskutinįjį elfą Joršą ir tai, kas nutiko po to, kai visi patikėjo, kad elfas ir su juo buvę vaikai žuvo.

Antra dalis prasideda pasakojimu po maždaug 10 metų po to, kai Rakstrailis nužudė paskutinį drakoną ir pamelavo, kad elfą ir kitus užgriuvo nuošliauža, kai iš tiesų visi bėgliai apsigyveno už kalno esančiame paplūdimyje ir susikūrė ten tam tikrą utopinį gyvenimą, su savo bendruomenės taisyklėmis ir papročiais. Gyveno jie ten darniai, kol visi vaikai suaugo, o paskutinis elfas Joršas, pagal pranašystę suradęs savo mergaitę, kurios vardas reiškia aušrą, vedė ją ir susilaukė dukros. Tačiau kiekviename rojuje tūno neapykantos ir pavydo gyvatė, tad ir Erbrou įlankoje visą tą laiką tūnojo blogis, o už kalnų virė senasis gyvenimas.

erbrou-paskutinis-orkasStaiga viskas užtemo ir mergaitę apėmė šaltis. Ji pakėlė akis į dangų, kur tebešvietė saulė, tada pažvelgė į medžių viršūnes – jos nejudėjo, vėjas nebuvo pakilęs. Ji dairėsi aplinkui, kol suprato. Tai ne šaltis, ją stingdė neapykanta.

Žinoma, autorė užmena mįslę, ar tai tikrai ta mergaitė iš “Paskutiniame elfe“ atskleistos pranašystės, nes Robės ar Rozalbos vardas nereiškia aušros. O ir pati Robė kankinasi iš nežinios, ar Joršas ją vedė vien dėl pranašystės ar iš meilės jai, ir tai graužia ją, nes ji myli savo elfą… Niekas šioje istorijoje nėra lengva ar paprasta, net kai atrodo, kad viskas lyg ir turėtų būti puiku.

Knygos pradžia buvo kiek vangi, nes po pirmos dalies aš tikėjausi veiksmo ir mūšių, tačiau autorė privertė kiek pakentėti ir atskleidė jausmingą savo pasakojimo pusę. Kai pirmoje “Paskutinio orko“ dalyje pagrindinę mintį įvardijau moralines dilemas (kai reikia rinktis vieną iš dvejų blogybių), tai antroje dalyje galima rasti daug minčių apie pavydą, ir kaip jis gali sugriauti žmonių gyvenimus ir netgi valstybes. Tą pavydą jau pačioje pradžioje galima įskaityti tarp eilučių, jis užmaskuotas labai akivaizdžiai, nors tiesiogiai apie jį ir nekalbama. Perskaičiusi knygą supratau, kodėl teko paskaityti tiek ilgesnės įžangos, kol prasidėjo tikrasis veiksmas.

Antroje knygos pusėje staiga viskas pradeda vykti greičiau, pasikeičia visa atmosfera, nes iki tol gyvenus taikoje ir sąlyginėje ramybėje, elfą Joršą pasiekia išorinio pasaulio problemos ir tik jis galintis padėti. Karalystėje, nuolat puldinėjamoje orkų, užpuolamas Rankstrailio mylimas Varilės miestas, tačiau kapitonas to nė nežino, o į pagalbos šauksmą niekas neatsiliepia. Elfui tenka sugalvoti, kaip išspręsti šią problemą, nes būdamas iš prigimties geras sutvėrimas, jis negali nepadėti, nors išėjimas iš saugios pakrantės reikštų, kad jie iš tikrųjų nėra taip toli nuo pasaulio baisybių.

Ir jei maniau, kad anksčiau buvo pakankamai žudymų ir smurto, tai čia to tikrai mažiau nebus, bet viskas bus dar asmeniškiau. Rankstrailio gyvenimą pasakojanti dalis buvo tarsi kažkieno kito užrašyta, jis jau nuo vaikystės buvo užgrūdintas gyvenimo žiaurumų, o štai elfas – jautri būtybė, taigi ši knyga daug jausmingesnė, meilė, pyktis ir neapykanta joje daug ryškesnės emocijos. Sunku net apsispręsti, kuri dalis man patiko labiau, nes abi jos puikios.

Tėtis buvo elfų giminės ir kvepėjo oru ir vėju, o mama buvo žmonių giminės ir kvepėjo jūra ir žeme, bet rytais tie kvapai būdavo sumišę, nes naktį mama ir tėtis miegodavo apsikabinę. Jos, Erbrou, vardas buvo toks, kaip paskutinio drakono. Pasaulis buvo gražus.

Dėl Varilės užpuolimo po truputį tvenkiasi debesys, grasinantys, kad kita knyga bus dar geresnė už pirmąsias. Net nenoriu spėlioti, kas vyks toliau, nes jau apsišoviau begalvodama apie “Paskutinio orko II knygą“.

Prisimenu, kaip skaičiau, kad “Paskutinis elfas“ labai tinkama knyga skaityti garsiai vaikams. Oi, ne. Ši serija skirta tiems, kurie mėgsta psichologiškai nelengvas knygas, o ypač fantastiką. Tai žiaurią gyvenimo realybę pasakojanti istorija, kur netrūksta bado, smurto, pavydo, diskriminacijos, tačiau viskas pateikiama taip įdomiai, siužeto vingiai sunkiai nuspėjami (ypač kai į viską įsipainioja mitiniai padarai, kurių mes nepažįstame) ir galiausiai perkopus tą vietą knygoje, kur atrodo, kad gal aš padėsiu ją į šoną kol kas, prasideda kulminacija, dėl kurios norai pailsinti galvą išgaruoja visiškai. Autorė taip susuko “Paskutinio orko“ istoriją, kad ji tobulai skilo į tris dalis. Su nekantrumu laukiu, kada čiupsiu paskutiniąją.

Visos serijos knygos Lietuvoje:

elfas   

keturi permatomas

egliosha logo

Paskutinis orkas – Silvana De Mari (knyga)

Rankstrailis labai myli savo mamą, tėtį, sesę ir broliuką ir padarytų viską, kad jie būtų sotūs ir laimingi. Iš pradžių tenka slapta medžioti, kad išmaitintų šeimą, nors tai ir draudžiama. Vėliau, trūkstant pinigų tėčio vaistams, jaunuolis išsiruošia tapti pėstininku – taip galės ne tik siųsti pinigų namo, bet ir ginti žmones nuo žiaurių ir nekenčiamų orkų. Nors jį auklėjo būti taikiam, Rankstrailis supranta, kad gyvenime dažnai tenka kovoti. Tačiau išmokti atskirti blogį nuo gėrio ir atsilaikyti prieš neteisybę kartais gali būti sunku.
Žmonių pasauliui gresia pavojus: pavojingos orkų gaujos puldinėja kaimus ir miestelius. Iš šių pabaisų gailesčio nėra ko laukti, telieka bėgti.
Rankstrailio tėvai irgi kadaise spruko nuo orkų, palikę namus. Sau jis pasižada: užaugęs taps kariu ir gins visus nekaltuosius – kol paskutinis orkas žemėje prašys jo pasigailėti.
Tačiau karys turi klausyti valdovo įsakymų. Rankstrailiui liepta palikti orkus ir vytis elfą su drakonu, kurie neva kalti dėl visų pasaulio negandų. Tačiau ar jie iš tiesų tokie blogi, kaip žmonės pasakoja? Ar juos persekioti teisinga?


paskutinis orkasPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016 (pirmas leidimas 2005)
Originalus pavadinimas: L’ultimo orco
Ankstesnės dalys: Paskutinis elfas
Serijos pavadinimas: Paskutinis elfas
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: drakonai, elfai, orkai
Puslapių skaičius: 264
Pasakotojas: trečiasis asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.silvanademari.com


silvanaSilvana De Mari yra italų rašytoja vaikams, kuri anglakalbių pasaulyje geriau žinoma kaip “Paskutinio drakono“ autorė, kuri Lietuvoje yra išleista “Paskutinio elfo“ pavadinimu. Ir tai vienintelė autorės knyga, išversta į anglų kalbą, kas labai nustebino. Beieškodama informacijos apie šią knygų seriją dargi nustebau sužinojusi, kad ji nėra tokia sena, kaip tikėjausi. “Paskutinis elfas“ buvo trečioji jos knyga, skirta vaikams, o po jos gimusi istorija “Paskutinis orkas“ pelnė lygiai tiek pat nemažai apdovanojimų ir didelio kritikų dėmesio, kaip ir prieš tai buvusi.

“Paskutinio orko“ pasakojimas – knygos „Paskutinis elfas“ tęsinys, tačiau jį galima skaityti ir atskirai – čia veikia kiti herojai ir pristatomas visai kitas požiūris į įvykius. Tiesa, originaliai ši knyga yra stora, virš 700 puslapių, tad, atkreipiant dėmesį į jaunimo auditoriją ir jos skaitymo įpročius, Lietuvoje ji buvo perskelta į tris dalis, kurių viršelis yra bendras, skiriasi tik spalvomis. Man tai labai patinka, visi viršeliai, net pridėjus “Paskutinį elfą“ neleidžia susipainioti, kad tai viena istorija.

Kaip jau rašyta aukščiau šis tęsinys gali būti skaitomas ir atskirai nuo pirmos dalies, nors ją perskaičius kai kas būtų aiškiau, bet nėra taip, kad skaitytum, ir galvotum – kas čia vyksta??? Pirmos knygos perskaičiau gal pusę, kai kas atsiskleidė, ko nežinojau, bet tik dar labiau pakilo ūpas ją pabaigti.

Pagrindinė siužeto linija “Paskutiniame orke“ sukasi apie Rankstrailį ir jo gyvenimą. Gal kažkam ši knyga nepatiks dėl to, kad jau pačiame pirmame skyriuje autorė išduoda, kas gali nutikti visos istorijos pabaigoje. Tačiau ji atskleidžia ne per daug ir taip duoda toną pasakojimui – vyras, neaišku kokio amžiaus, bet užimantis aukštas pareigas kariuomenėje žvelgia į pasaulį, kuriame gyvena. Visiškai sklandžiai po kelių pastraipų pasakojimas peršoka į jo vaikystę, kai jis pirmą kartą suprato norintis būti kariu.

Vertėtų paminėti, kad tas pasaulis, kuriame vyksta veiksmas, yra nualintas skurdo, negandų, neva užneštų piktųjų elfų, negana to jį puldinėja negailestingieji orkai, o diduomenė slepiasi už saugių sienų ir gyvena sočiai, kol visi likusieji skursta ir badauja.

Rankstrailis gimė šeimoje, kuri buvo priversta bėgti iš orkų nusiaubtų namų ir prisiglausti rojumi vaikui atrodžiusioje Varilėje. Žinoma gyveno šeima skurdžiai, o ir Rankstrailis buvo keistas vaikas, nekalbėjęs iki šešerių metų, tačiau svajojęs užaugęs būti gerbiamu ir šlovinamu kariu. Ir turėjęs gebėjimų, kurių neturėjo joks kitas – gebėjo matyti ir girdėti tai, ko nesugeba kiti. Sunkaus gyvenimo spaudžiamas ir norėdamas nuo bado apginti šeimą, jis dar visai vaikas pradeda brakonieriauti ir išmaitina ne tik namiškius, bet ir aplinkinius.

paskutinis-orkasReikėtų ko gero atskirai paminėti tai, kad autorė, kaip psichoterapeutė, puikiai padirbėjo kurdama šį pagrindinį veikėją, kuriam davė tiek gerų, tiek blogų savybių, tačiau jos kažkaip susibalansavo į bendrą puodą įmetus gailestingumo (o gailestis tokiame žiauriame pasaulyje yra didžiulė silpnybė). Rankstrailis priverstas susidurti su įvairiomis moralinėmis dilemomis jau nuo pat mažų dienų. Pavyzdžiui: vogti yra blogai, tačiau jei nebus maisto, mirs sesuo ir mama. Valgyti kitus gyvus sutvėrimus yra blogai, tačiau tai yra gyvenimo ratas – jei niekas nevalgys varlių, vieną dieną tiesiog nebeturėsi, kur pastatyti kojos ant jos neužlipęs. Pasakojimo metu sukuriama nemažai situacijų, kurios priverčia susimastyti, nes viskas turi dvi puses, ir Rankstrailis tai supranta ko gero labiau už kitus. Man jis pasirodė tikras klasikinis veikėjas, kurio moralė ir įsitikinimai jam gyvenime suteiks daugiau nei pinigų turėjimas.

– Gerai paklausykite, panele, ir visam laikui įsidėmėkite, ką pasakysiu. Kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus, ir tik už savuosius. Tą dieną, kai įsmeigsite kardą žmogui į gerklę, ir tik tada, jūs būsite atsakinga už jo mirtį.

Kaip jau sakiau, visa knyga yra pasakojimas apie taip, kaip iš berniuko Rankstrailis tapo vyru, o tame gyvenimo kelyje jis sutiko daug žmonių, išmoko bloguose dalykuose įžvelgti gėrio ir užaugo toks, kokiu jo motina būtų didžiavusis, netgi kai kelią pastodavo pagundos ar užvaldydavo pyktis. Jei sudarinėčiau mokykloje privalomų/rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą, šią tikrai į jį įtraukčiau.

Kalbant apie  minusus, galiu paminėti, kad kažkas galėtų prikibti prie monologu pasakojamos istorijos, dialogų čia bus nedaug, bet galop jie bus ir šmaikštūs. Tai lyg autobiografinė knyga, pasakojanti apie vieno žmogaus visokeriopą augimą to pasaulio politikos, žmonių luominio suskaldymo ir netgi kariuomenės hierarchijos ir diskriminacijos fone.

Galiausiai galiu pasakyti, kad tai prieštarų pilna knyga jaunimui, ypač tinkama vaikinams, nes joje rasite smurto, karo, strategijos, ištikimybės šeimai, draugams ir bendražygiams, pasiaukojimo dėl artimo, patyčių, valdžios kvailumo ir žiaurumo ir galiausiai fantastikos. Skaičiau šią istoriją ir labai vaizdžiai galėjau įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno  viduramžiais, kaip skurdas veikė žmonių mąstymą ir veiksmus. Tai puiki knyga, parašyta psichoterapeutės, kuri priverčia susimastyti apie gyvenimo tiesas ir paklydimus.

keturi permatomas

egliosha logo

Antgamtiški asmenys ir sutvėrimai

aktualu

Antgamtiški asmenys

Į savo fantastinę istoriją tu taip pat gali įtraukti antgamtišką asmenį. Ar „asmuo“ reiškia „žmogus“? Žinoma ne. Terminas asmuo fantastinėje  istorijoje gali būti aiškinamas labai plačiai, bet dabar aptarsime daugiausia panašius į žmogų veikėjus.
Kartu su antgamtiškais objektais į knygą negali taip sau paprastai įmesti antgamtišką veikėją. Netgi antgamtiški asmenys turi tam tikrą bagažą – šeimos istoriją, pomėgius, nekenčiamus dalykus, hobius, neįprastas alergijas maistui ir taip toliau. Bet antgamtiški asmenys turi visą ekologiją. Jie geria, valgo, miega ir egzistuoja kitaip nei įprasti žmonės. Ir, visai kaip su antgamtiškais daiktais, reikia apgalvoti antgamtiško asmens gebėjimus, išpildyti jų ribas ir apribojimus. Kai tai padaryta, reikia sąžiningai laikytis šių ribų ir nežaisti su skaitytoju. Tavo vilkolakis, pavyzdžiui, negali spontaniškai išvystyti gebėjimo šaudyti akimis mirtį nešančių spindulių, kadangi toks gebėjimas įprastai neturi nieko bendro su vilkais ar keičiančiais pavidalą. Taip, tai yra antgamtiška ir niekas nedraudžia sukurti tokio vilkolakio, bet tai tikriausiai sumaišytų tavo skaitytojo galvą, ir ne geruoju būdu – jie gali lengvai padėti knygą į šalį. Kodėl? Nes nežaidi sąžiningai.v
Antgamtiški veikėjai turi unikalią savo veiksmų motyvaciją. Tai gali būti linksma ir  šiek tiek sunku, nes reikia galvoti apie tai, kas yra už žmoniškumo ribų. Nemirtingieji nesijaudina dėl mirties (nors gali nerimauti dėl tikimybės būti nužudyti) ir turi visai kitokį supratimą apie „amžinybę“. Antgamtiški veikėjai, kurie maitinasi žmonėmis ar kitaip gyvybiškai priklauso nuo žmonių, gali žiūrėti į juos kaip į gyvulius, saugomą nuosavybę, ar kaip į grobį, kuris gali tapti pavojingu. Antgamtiški veikėjai, kurie nėra bendravę su žmonėmis, gali būti suklaidinti jų elgesio, nuolankiai elgtis su jais ar netgi išsigąsti. Antgamtiški veikėjai, kurie prieš tai buvo žmonėmis (kaip naujai atversti vilkolakiai ir vampyrai) dažnai blaškosi tarp naujos prigimties ir kabinimosi į jiems pažįstamą žmogiškumą. Tikrai galingi antgamtiški  veikėjai gali nesuprasti, kad žmonės yra jautrūs – ar netgi jų visiškai nepastebėti.
Antgamtiškas veikėjas įsimylintis paprastą žmogų yra toks ypatingas reiškinys, kad netgi turi savo atskirą žanrą: antgamtiška romantika. Stephenie Meyer susižėrė nemažai turto už savo Saulėlydžio knygas, bet Drakula buvo apsėstas Minos Harker šimtą metų prieš Edvardui ir Belai pasirodant scenoje, o Kupidonas pamilo Psichę prieš beveik du tūkstantmečius iki to. Kaip parašyti antgamtinės romantikos istoriją turėtų būti visa atskira knyga, bet, trumpai tariant, konfliktas dažnai kyla susidūrus skirtingiems pasauliams. Vienas mylimųjų turi tam tikrą galią, dažniausiai yra nemirtingas, jis gyvena priešiškame ar netgi mirtiname paprastam žmogui pasaulyje, o kitas mylimasis yra eilinis žmogus, kuris vieną dieną pasens ir mirs. Istorija sukasi apie tai, kaip jiedu suderins savo sunkumus ir liks kartu.
Galima išskirti keletą antgamtiškų veikėjų, kurie turi žmogišką formą. Žinoma, toliau įvardintais asmenimis galima ir neapsiriboti. Skaityti toliau “Antgamtiški asmenys ir sutvėrimai“

Supernatūralūs. Antra “Paranormalūs“ dalis – Kiersten White (knyga)

supernatūralūs viršus

Knyga „Supernatūralūs“ yra New York Times perkamiausios knygos „Paranormalūs“ tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip visos. Jos romantiški santykiai su Lendu klostosi gerai, bet pamažu eilinės vidurinės mokyklos gyvenimas tampa nuodobus. Evė susipažįsta su paslaptingu vaikinu – Džeku, galinčiu keliauti Elfų karalystės takais, tad ji leidžiasi į dar vieną kvapą gniaužiantį nuotykį. Pasirodo, nerūpestinga Džeko išvaizda slepia kur kas sudėtingesnę asmenybę, nei gali pasirodyti iš pradžių.


 

Pagrindinė informacija:cdb_Supernaturalus_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: Lietuvoje 2013
Originalus pavadinimas: Supernaturally
Ankstesnės dalys: Paranormalūs
Serijos pavadinimas: Paranormalcy
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, nuotykiai, fantastika, mitinės būtybės (vampyrai, fėjos, elfai ir kita)
Patartinas amžius: +14/15
Kaip gavau knygą? Pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.kierstenwhite.com


Kiersten White su vyru ir savo trimis mažamečiais vaikais gyvena prie vandenyno.  Ji yra virš 30 metų amžiaus. Tikslaus amžiaus savo puslapyje neatskleidžia sakydama, kad labai keista, kad mokytojai mokykloje reikalauja pasakyti autoriaus gimimo datą/ jo amžių.
Kiek tik save prisimena, autorė visad norėjo būti rašytoja, nors iš pradžių manė, kad bus knygų iliustratorė, tačiau vėliau suprato, kad tam reikia turėti menininko dovaną, o šios ji neturi. Paklausta, kodėl norėjo tapti rašytoja, ji atsako, kad jai visad patiko skaityti istorijas ir galvoje susigalvoti savas. O atsakydama į klausimą, kodėlistorijas kuria būtent jaunimui, ji žaismingai atsako, kad suaugusieji yra nuobodūs. Žinoma, ji teigia, kad ne viskas, kas yra susiję su suaugusiais yra nuobodu, kadangi šie gali daryti daug dalykų, kurių negali jaunimas, tačiau tie dalykai, kaip paskolos ar mokesčių mokėjimas yra ganėtinai nuobodūs ir neverta apie tai pasakoti istorijas. Paauglių literatūra žavi autorę todėl, kad tai asmeniui yra atradimo metas; viskas yra nauja, naujai patiriama, šviežia.
Autorė visad buvo palaikoma savo tėvų, kadangi šie tikėjo, ji turi potencialą. Taip pat autorę palaiko ir jos vyras. Jis nupirko gražią užrašų knygutę ragindamas pagaliau parašyti savo istoriją.
Pirmą dalį skaičiau angliškai ir ji tikrai paliko įspūdį tiek savo pateikimo forma, kuri buvo pasakojama iš pagrindinės veikėjos pozicijos ir atrodė, kad ji kalbasi su tavimi laisvai ir atsipūtusi, visiškai nebijoma kritikuoti ar pokštauti, tiek įvairiais veikėjais, kurie visi turėjo savyje kažką įdomaus.
Nors pirmoji knyga tikrai buvo sprogimas, antroji man pasirodė truputį silpnesnė. Didžiąją knygos dalį nesupratau, kur gi slypi pavojus, ta drama, nors buvo mėginama mesti užuominas, kad blogieji elfai ieško pagrindinės veikėjos, tačiau… tai nebuvo pagrindinė šios istorijos problema, nors elfai buvo priežastis to, kas įvyko knygos pabaigoje.

Amerikos viršelis.

Evė, pagrindinė veikėja, atsiduria normalioje mokykloje kaip normali mergina ir netrukus supranta, kad ji visiškai nesitikėjo tokios realybės. Ji pasiilgsta tų dienų, kad galėjo dirbti Tarptautinėje kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje, kai galėjo medžioti vampyrus, vilkolakius ir t.t. Nors jos vaikinas ir nepritaria, kad Evė vėl dirbtų, ji paslapčia vėl grįžtą į savo seną gyvenimą su keliomis sąlygomis, kurias agentūra turi jai įvykdyti. Viena iš jų yra tai, kad ji pati galės rinktis darbus, o kita, kad ji jokiu būdu nedirbs su elfais. Ir čia atsiranda naujas veikėjas Džekas.
Šis veikėjas nuo pat pradžių pradėjo kelti įtarimų ir pradėjau svarstyti galimybę, ar kartais su šiuo veikėju nebus susijusių kokių nors paslėptų dramų, kurios link knygos pabaigos pradės sproginėti didžiuliais ir garsiais fejerverkais (nes matote, neskaičiau knygos aprašymo, kuris būtent ir suteikia užuominą, kad Džekas yra ypatingas veikėjas 😀 ). Džekas istorijoje yra paprastas žmogus, kuris gyvena su elfais jų pasaulyje. Dėl šios priežasties jis moka keliauti jų takais ir taip tampa naudingas agentūrai. Apie jį iš tikrųjų nuo pat pradžių sužinoma ganėtinai nemažai ir galima įtarti, kokius gi jausmus savo širdyje elfams jis laiko.
Tačiau šis veikėjas  yra toks pats linksmas, kaip ir Evė, pagrindinė veikėja. Kiekvienas jo pasirodymas istorijoje man sukeldavo šypseną ir tik laukdavau, ką gi dar jis gali iškrėsti ateityje, kadangi Džekas tikras komikas, kuris nebijo iš savęs padaryti klouno.
Džekas juokėsi iš mano pastangų išsisukti nuo mitinio gyvulio glamonių.
-Aiškiai esi skaistuolė.
-Užsičiaupk! Ne tavo reikalas!
Jis gūžtelėjo, kabodamas žemyn galva atrodė keistai.
-Vienaragiai mėgsta nekaltas mergeles. Negi nežinojai? Puslapis 127

Evė. Fanų kūryba.

Smagiausia vis dėlto vieta su juo man įvyko mergaičių persirengimo kambaryje, kai jis išreiškė savo simpatijas fizinio mokytojai  ir kone pasipiršto. Kelis kartus ją perskaičiau ir abu kartus tiesiog negalėjau garsiai nesijuokti. Tikrai smagi vieta.

Tačiau pagrindinė veikėja  nemėgsta šio vaikino ir kone kiekvienas jų susitikimas yra palydimas ginčo ar pykčio.
-Iš kur tu tokį ištraukei?
-Neturiu supratimo. Turbūt kaip magnetas traukiu visokius bepročius.
-Tikriausiai užuodžia giminingą sielą. Puslapis 190
Verta paminėti, kad  nuotykiai prasideda nuo pat pirmo skyriaus ir jie man atrodė ganėtinai keisti ir paskubinti, kadangi pirmajame skyriuje pasirodo ne tik Rakelė, bet ir kažkoks debesis/migla, kuris pagrobia merginą. Sutapimas?
Tai, kad vienu metu iškart buvo pateikta tiek daug, buvo priežastis, kodėl pradėjau abejoti, ar iš viso įveiksiu antrą dalį, nes man atrodė, kad viskas istorijoje bus priverstina ir vystysis nenatūraliai, dirbtinai.
Palyginus pirmą ir antrą dalį veiksmų atžvilgiais, tai jos praktiškai identiškos. Abejose knygose yra blogieji vampyrai, su kuriais mergina priversta kovoti. Šioje istorijoje vienas iš jų yra ypatingas ir pasirodantis kelis kartus.
Jis pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.
-Vėl gadinsi mano gyvenimą?
-Aha, aš tikra rakštis. Ką čia veiki?
-O kaip tau atrodo? – jis pakelia rankas ir jos užsiliepsnoja. Puslapis 99
Ir taip priartėjame prie knygos pabaigos. Negaliu teigti, kad ji man buvo kuo nors įspūdinga, tačiau ji ir nebuvo niekam tikusi. Tiesiog vidutinė kulminacija, kur mergina turėjo pasirinkti puses po to, kai sužinojo daugybę įvairių dalykų apie save ir pasišlykštėjimas/pyktis elfams tik padidėjo.

Retas (Reth) – elfas. Fanų kūryba.

-Ne. Turime padaryti tai dabar. Negalima leisti elfams dar kam nors sugriauti gyvenimo. Pasidairyk vartų. Pajusk juos. Jie tau pasirodys, žinau, kad pasirodys. Puslapis 303

Labiausiai šioje istorijoje kažkodėl aš pasigedau Reto gundymų. Taip, jis buvo čia. Taip, jis mėgino gundyti, bet… tai kažkodėl man pasirodė labai silpni gundymai. Taip, jis nori, kad Evė būtų jo pasaulyje, bet neatrodo, kad jis to siaubingai norėtų, kadangi visi jo veiksmai būtų visiškai kitokie. Kitaip tariant, man norėjosi iš jo pusės daugiau veiksmo.

Pats Lendas… na, jis šioje istorijoje buvo ganėtinai pasyvus veikėjas, kuris greičiau priminė rakštį subinėje, motiną, kuri visad visiems priekaištauja ir visus bara, nei koks nors tikrai vertas dėmesio veikėjas. Kitaip tariant šis greičiau buvo kaip merginos sąžinė. Ganėtinai nuobodu.

Tačiau Evė kai ką slepia nuo savo vaikino ir tai nėra susiję su TKABA. Ši paslaptis yra susijusi su vaikino gyvenimo trukme, kuri lygi amžinybei. Taip bent jau mano mergina. Ar tai tiesa, ar ne, nėra aišku, bet kad ir kaip būtų, Evė ja tiki ir dėl to labai pergyvena. Juk ji yra mirtinga, kol jos vaikinas gyvens laaaaaaaaaaaaabai ilgai. Ji žino, kad turi tai pasakyti Lendui, bet vis delsia, nes bijo jo reakcijos, kurios aš su nekantrumu laukiau. Būtent to momento laukimas man padėjo greičiau sukramsnoti knygą, kadangi nesugebėjau jos praryti (neįtraukė ji manęs taip, kaip norėčiau).

Kaip jau minėjau, istorijos pateikimo būdas tikrai jaunatviškas, linksmas. Skaitant knygą sunku būti visados susiraukusiam, o kad istorija tikrai parašyta nuotaiką

Evė. Fanų kūryba.

keliančiu stiliumi, įspėja net pirmas sakinys:

O, pypt! Veikiausiai tuoj mirsiu. Puslapis 9
Tu pypt istorijoje tikrai ne vienas ir ne du. Man patiko šie pypt, kurie slėpė keiksmažodžius.Tai suteikė tekstui gyvybingumo ir realistiškumo jausmo, kadangi mes juk realybėje naudojame keiksmažodžius (aš jų stengiuosi nevartoti), tačiau visiškai suprantama, kad literatūroje jie privengtini. Tai ką daryti? Pavartokime pypt – tai ir smagus būdas, ir kartu paprastų žmonių įpročių perteikimas.
Knygoje taip pat neišvengta ir pop kultūros jau sukurtų įvaizdžių. Kaip ir daugumoje knygų, serialų ir filmų, taip ir šioji istorija nusprendė nusitaikyti į Saulėlydžio sagą.
– <…> Kuo man apsirengi per Helovyną? Negaliu apsispręsti: seksualia vampyre ar seksualia elfe. Jau turiu visą tūtelę kūno blizgučių abiem kostiumams, jei kartais užsimanytum apsirengti tuo, kuo nenorėsiu aš!
– Ar dabar jau elfai ir vampyrai blizga? Puslapis 196

 

Viską bendrai aptariant, antroji dalis man pasirodė silpnesnė, tačiau buvo vis tokia pat nuotaikinga, kaip ir pirmoji. Taip pat buvo tiek pat ir veiksmo, kuris neleido nuobodžiauti.  Knyga tikrai patiks tiems, kam patinka žudyti vampyrus, o neskaityti, kaip jie bučiuojasi, kadangi šios istorijos veikėja yra kovotoja, o ne romantikė 😉

Visos serijoje esančios knygos:

cdb_Paranormalus_z1cdb_Supernaturalus_z1

trys

 

 

 

kitty

Paskutinis elfas-Silvana De Mari (knygos anonsas)

anonsas

Tarp gausių Young Adult literatūros naujienų pasimetė  nauja leidyklos Nieko rimto išleista italų autorės Silvanos De Mari knyga – Paskutinis elfas, skirta auditorijai nuo 10 metų ir vyresniems. Prisipažinsiu, ištrauka tikrai sudomino, tas mažo sutvėrimo naivumas ir gera širdelė sujaudino, Knygos.lt įdėtos ištraukos užteko užkabinti, nors jau kuris laikas nebe 10 metų  🙂

“Mažylis vėl ėmė kvėpuoti. Pakėlė akis. Žmogus buvo labai aukštas. Šviesūs plaukai ant galvos susukti kaip palapinės virvė. Ant veido jam nežėlė kailis. Keista, senelė buvo labai aiškiai sakiusi – žmonės turi kailį ant veido. Jis vadinasi barzda. Tai vienas iš daugybės dalykų, kurie skiria žmones nuo elfų. Mažasis elfas susikaupė, pagalvojo ir nušvito.

– Tu būti moteriškas žmogus,- džiaugsmingai prabilo.

– Reikia sakyti „moteris“, kvaileli,- pasakė žmogus.

– Oi, aš prašyti atleidimo, moteris kvaileli, aš būti atidesnis, dabar tave vadinti teisingai, moteris kvaileli,- energingai pasitaisė mažylis.“ p. 9-10

 

Ši – pirmoji iš 6 knygų serijos Paskutinysis elfas – knyga buvo išleista dar 2004 metais, anglų kalba geriau žinoma Paskutinio drakono vardu. Ji laimėjo Italijos H. K. Anderseno premiją (2004), 48° Premio Bancarellino ir Prix de l’Imaginaire premijas (2005) bei buvo nominuota dar keliems rimtiems apdovanojimams.

Iš italų k. vertė Laura Vilkaitė, 320 p., kietas virš., Nieko rimto, 2014

Kai vanduo užlies žemę,
Saulė pradings,
Ateis sutemos ir šaltis.
Kai paskutinis drakonas ir paskutinis elfas
Užvers ratą,
Susitiks praeitis ir ateitis,
Ir naujos vasaros saulė patekės danguje.

Žemėje karaliauja tamsa, šaltis, skurdas ir nuolatiniai lietūs. Žiauraus valdovo engiami žmonės netgi pamiršo, kaip skaityti…

Našlaitis elfas gyvena pasaulyje, kur tokie kaip jis nekenčiami ir persekiojami. Jis keliauja, tikėdamasis išsigelbėti. Elfas dar nežino, kad galbūt yra paskutinysis iš savo giminės. Ir kol kas nenutuokia, kad visai nėra bejėgis. Kad galbūt iš tiesų turi tiek stebuklingų galių, kad užtektų ir visą pasaulį išgelbėti.

Tai knyga tiems, kurie visada svajojo sutikti drakoną. Ir tiems, kurie kartais jaučiasi šiek tiek vieniši. Žinantiems, kokia svarbi laisvė ir nebijantiems dėl jos kovoti. Vertinantiems vaizduotę ir humorą bei pastebintiems džiugius dalykus net tada, kai sunku ir liūdna. Ir, žinoma, visiems, kurie yra arba kada nors norėjo tapti dideli ir stiprūs.

Originalus viršelis

Paskutinis elfas – tai puikiai nupasakotas fantastinis pasakojimas, kuris įtraukia skaitytoją nuo pat pradžių. Nepaisant retkarčiais pasitaikančio veiksmo sulėtėjimo, istorija sudomina skaitytojus nuo pradžios iki pabaigos. Mes sutinkame geraširdžius žmones, vienišą elfą, du niršius drakonus ir jauną, nuo tėvų pasimetusią mergaitę. Jie visi bando pakilti virš niūraus, žiauraus pasaulio, kuriame gyvena, bet visa tai įmanoma tik rūpinantis vieni kitais, kol galų gale jie triumfuoja. Pasakojimas persmelktas švelnaus humoro. Paskutinis elfas skirtas paaugliams ir suaugusiems, kurie ieško kūrybingos, išlaikytos istorijos. Tai knyga, puikiai tinkanti garsiai skaityti šeimai ar klasėje. –  Jean Hatfield  childrensbooks.about.com