Knyga: „Paskutinės galimybės“ viešbutis – Nicki Thornton

Pagrindinė informacija:

Originalo kalba:  anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2018 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Nieko rimto Originalus pavadinimas: The Last Chance Hotel Serijos pavadinimas: Seth Seppi Mystery Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: nuo 9 metų Vertė:  Miglė Šaltytė Žanras / amžiaus kategorija: vyresnių vaikų literatūra, fantastika, detektyvas Galimi siužeto raktažodžiai: viešbutis, burtininkai, magija, žmogžudystė, paslaptis, maistas, pavojai, našlaitis, mistika, stebuklai, kulinarija, katinas Puslapių skaičius: 264 Pasakotojas: berniukas Apdovanojimai: The Times Children’s Fiction Competition, Waterstones Book of the Month October 2018, nominuota Carnegie medaliui 2019, įtraukta į ilgąjį Specsavers National Book apdovanojimo sąrašą Iliustracijos/žemėlapiai: nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Autorės YouTube paskyra: čia Įvertinimas:  4 iš 5

Skaityti toliau “Knyga: „Paskutinės galimybės“ viešbutis – Nicki Thornton“

Knygos apžvalga: Šnabždėtojas – Alex North

Pagrindinė informacija:

Kalba: anglų kalba
Pirmasis originalus leidimas: 2019
Originalus knygos pavadinimas: The whisper man
Išleista Lietuvoje: 2019
Patartinas amžius: 14+
Vertė: Agnė Sūnaitė
Žanras: mistinis trileris, detektyvas
Puslapių skaičius: 384
Pasakotojas: daugiau nei vienas (yra mot. ir vyr. perspektyvos)
Laikas ir vieta: šių dienų pasaulis, Federbankas (Anglija)
Knygos gavimo būdas: leidykla
Įvertinimas: 4 iš 5

Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.
Jei žaisi vienas lauke, nebegrįši namo niekada.
Jei paliksi neužsklęsta langą, išgirsti beldžiančią ranką.
Jei vienišas ir nusiminęs būsi, tavęs ateis šnabždėtojas su vėjo gūsiu.
Skaityti toliau “Knygos apžvalga: Šnabždėtojas – Alex North“

Drugeliai virš bedugnės – Kristina Gudonytė (knyga)

„Drugeliai virš bedugnės“ – aštraus siužeto psichologinis romanas apie toleranciją kitaip mąstančiam žmogui, apie gerumą ir draugystę, meilę, netektį ir išdavystę, beprotybę ir baimes, kurios paauglystėje būna itin ryškios ir daro didelę įtaką jaunų žmonių savimonei. Didžiausia iš jų, kad ir kaip būtų keista, – baimė atsiverti, baimė būti savimi. Jautrių, drovių, pažeidžiamų jaunuolių noras būti „kaip visi“, verčia juos elgtis neadekvačiai savo prigimčiai, skatina meluoti, manipuliuoti, prisitaikyti, žeminti kitą. Patyčios, atšiaurumas, žiaurumas, galop savižudybės – dažnai neišsakytų lūkesčių, gniuždančių baimių rezultatas.

Ši knyga subtiliai paliudija, kad net tada, kai atrodo, kad niekas pasaulyje tavęs nesupranta, kad nė pats nebegali suprasti savęs, labai svarbu žinoti, kad esi ne vienišas.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Originalo kalba: lietuvių
Išleidimo metai Lietuvoje:
 2017
Originalus pavadinimas: Drugeliai virš bedugnės. Apie meilę, beprotybę ir ilgus praeities šešėlius
Leidykla (Lietuvoje):  Tyto alba
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 12+
Žanras/ tipas: vaikų literatūra, jaunimo literatūra, realistinė literatūra, mistika, vaiduokliai
Mitinės būtybės/padarai/galios: vaiduokliai
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 256
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: –


Kristina Gudonytė grįžta su dar viena knyga jaunimui. Ir tai yra kiek kitoks pasakojimas apie vaiduoklius ir tai, kaip žmonės žiūri į psichikos ligas ir jomis sergančius asmenis. Kiek šiurpus viršelis išduoda, kad istorijoje rasite siaubo elementų, bet išsigąsti nereikėtų – bus progų ir nusišypsoti.

Skaityti toliau “Drugeliai virš bedugnės – Kristina Gudonytė (knyga)“

Nojus ir Ema – Aistė Vilakitė (knyga)

„Tai kūrinys apie dviejų jaunuolių dramatišką, mistišką, skausmingą ir kartu visiškai paprastą meilę. Jis patraukia ir kone įtikina. Išlaikyta grakšti kompozicinė schema, epizodas gražiai veja epizodą, atpažįsti jaunų žmonių elgseną, mąstyseną, jausenos bei požiūrio į save ir kitus maksimalizmą, o retkarčiais – ir vertybinį vakuumą, tikresnio dvasingumo ilgesį. Ir keisčiausia, kad romane nėra nieko nereikalinga, gal tik šio to pasigendi – gyvenimiškosios, egzistencinės (gal ir filosofinės) herojų patirties. Tačiau tai dėl itin jauno autorės amžiaus, manau, atleistina: patirtis ateis begyvenant ir berašant“. (Justinas Kubilius)


Pagrindinė informacija: 

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2007
Originalus pavadinimas:  Nojus ir Ema
Leidykla (Lietuvoje): Versus Aureus (debiutai)
Vertė: nėra
Ankstesnės dalys:  nėra 
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras/ amžiaus kategorija: New Adult
Mitinės būtybės/padarai/galios: prakeiksmai, vaiduokliai
Veiksmo laikas:  šių dienų Vilnius ir Ryga
Puslapių skaičius: 136
Pasakotojas: trečias asmuo (merginų ir vaikinų perspektyvos)
Autoriaus (-ės) puslapis: nėra


Image result for aiste vilkaiteVisad įdomu paskaityti lietuvių autorių kūrinius, ypatingai, jeigu veikėjai istorijose yra jauni, o autorius sukūręs juos – taip pat. Šįkart į savo rankas paėmiau Aistės Vilkaitės pirmąjį romaną „Nojus ir Ema”, apie kurį sužinojau tik autorei dabar išleidus savo naująją istoriją „Besielė”. Pagauta smalsumo pasiėmiau knygą iš bibliotekos ir atsiverčiau pirmą puslapį, o ką radau tai padariusi, dabar jums ir papasakosiu. Skaityti toliau “Nojus ir Ema – Aistė Vilakitė (knyga)“

Melų medis – Frances Hardinge (knyga)

Ar čia ta pati geroji Feitė?
Mergaitė veidrodyje atrodė pasiryžusi bet kam. Ir ji anaiptol nebuvo gera, tai buvo matyti iš pirmo žvilgsnio.Iš pažiūros Feitė – kukli, klusni ir santūri keturiolikmetė mokslininko duktė. Tačiau ji ryžtinga ir sumani, o jos smalsumas ir žinių troškulys – beribiai. Nuo Feitės nieko nenuslėpsi.
Feitė išsiaiškina tėčio paslaptį apie Melų medį – augalą, kuris bijo šviesos ir minta melu. Jei pasakysi jam melą ir jį paskui paskleisi, medis užaugins vaisių. Tam, kas suvalgys vaisių, bus atskleista nežinoma tiesa apie labiausiai rūpimą dalyką. Kuo daugiau žmonių patikės melu, tuo didesnis vaisius, tuo didesnė paslaptis bus atskleista…
Kai kitą dieną Feitės tėtis randamas negyvas, ji vienintelė tiki, kad į jį buvo pasikėsinta. Ir tiki, kad Melų medis jai padės išsiaiškinti žudiką. Kad ir ką tektų dėl to padaryti.

Pagrindinė informacija: 

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2017
Išleidimo metai originalo kalba: 2015
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: The Lie Tree
Leidykla (Lietuvoje): Nieko rimto
Vertė: Rūta Razmaitė
Ankstesnės dalys:  –
Serijos pavadinimas: 
Patartinas amžius: 11+
Žanras/ amžiaus kategorija: paauglių literatūra, realistinė literatūra, drama, istorinė, mistika, fantastika
Mitinės būtybės/padarai/galios: melų medis
Veiksmo laikas: 1863 m.
Puslapių skaičius: 320
Pasakotojas: trečias asmuo (merginos perspektyva)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.franceshardinge.com


„Melų medis“ patraukia ne tik savo viršeliu, tačiau ir pačiu pavadinimu, kuris žada mistinę istoriją. Ši buvo viena tų retų knygų, kurios aprašymą peržvelgiau dar prieš atsiverčiant skaityti, tačiau jis atskleidžia tik nedidelę istorijos dalį. Jei jums patinka istorinės knygos, tuomet ši tikrai turėtų patraukti dėmesį, nes būtent šita dalis, nukelianti į Viktorijos epochos Angliją, šio laikotarpio dvasia, man paliko ryškiausią įspūdį.
Skaityti toliau “Melų medis – Frances Hardinge (knyga)“

Džiugė – Christian Bobin (knyga)

Albenas turi paslaptį. Paslaptis – tai tarsi auksas. Auksas tuo gražus, jog blizga. Kad blizgėtų, nereikia jo laikyti paslėpto, reikia ištraukti į dienos šviesą.
Daug kam atrodo, kad Albenas – keistas jaunuolis. Jis tarytum ne iš šio pasaulio, vienišius, atsiskyrėlis, nuolat paskendęs jam vienam matomų vizijų pasaulyje. Tačiau pats Albenas dėl to nesijaudina, juk jis turi nepaprastą dovaną – gebėjimą įžvelgti kitiems nematomą nuostabaus jį supančio pasaulio grožį ir patirti daugeliui neprieinamus kasdienybės stebuklus. Net ir suaugęs jis išlaiko tyrą vaiko širdį, kuri padeda įveikti išbandymus, pripildo jo gyvenimą laisvės, dovanojimo džiaugsmo bei tikros meilės.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 
2017
Pirmasis originalus leidimas: 
1998
Originali kalba:
prancūzų kalba
Originalus pavadinimas:
Geai
Leidykla (Lietuvoje): 
Nieko rimto
Vertė:
Gražina Strigockytė
Iliustravo: Sigutė Ach
Patartinas amžius: +14
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, mistika
Mitinės būtybės/padarai/galios: vaiduokliai
Puslapių skaičius: 96
Pasakotojas: trečiasis asmuo, pirmas asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: –


„Džiugė“ yra ko gero ta knyga, kurią rinktumėtės dovanoti kažkam, nes tai išliekamąją vertę turintis kūrinys, kurią iliustravo dar ir Sigutė Ach. Tai yra naujo leidimo knyga, naujam gyvenimui Lietuvoje atgimusi po 12 metų. Kaip sakoma „Nieko rimto“ bloge, tai knyga romantikams, svajotojams ir tiems, kurie randa laiko pakelti akis į debesis ar žydintį kaštoną ir jais pasidžiaugti. Ir, žinoma, tiems, kurie norėtų išmokti rasti laiko gražioms gyvenimo smulkmenoms. Skaityti toliau “Džiugė – Christian Bobin (knyga)“

Melagiai – E. Lockhart (knyga)

Privati sala.
Nepaprasta, mąsli mergina.
Ypatingas, nepalenkiamas vaikinas.
Keturi neišskiriami draugai – melagiai –
ir pražūtinga jų istorija.
Maištas. Nelaimė. Paslaptis.
Melas.
Tikra meilė.
Tiesa.
Skausmas.

Jeigu kas nors tavęs paklaus, kaip ši istorija baigėsi, – tiesiog nesakyk!


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 
2017
Pirmasis originalus leidimas: 
2014
Originali kalba:
anglų kalba
Originalus pavadinimas:
We Were Liars
Leidykla (Lietuvoje): 
Baltos lankos
Vertė:
Rita Pilkauskaitė
Ankstesnės dalys: –
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, romantika, mistinis, amnezija
Mitinės būtybės/padarai/galios: –
Puslapių skaičius: 256
Pasakotojas: pirmas asmuo (mergina)
Autoriaus (-ės) puslapis: www.emilylockhart.com



„Melagiai“ yra iš tų knygų, kurias perskaitai ir pagalvoji – velnias, va šito tai nesitikėjau! Iš tiesų istorijos pabaiga yra tokia netikėta, kad siekimas išvengti spoilerių leidėjams pakišo puikią reklaminę idėją, sakančią, kad paklausus, kaip baigėsi ši knyga, „tiesiog pameluok“. Kritikai negailėjo liaupsių šiam kūriniui, ir ne veltui „Melagiai“ laimėjo  Jaunimo literatūros nominaciją 2014 metais negailestingai palikusi už nugaros  tokius konkurentus, kaip L. Oliver „Panika“, J. Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“, A. Dellaira „Meilės laiškai mirusiesiems“ ar J. Nelson „Padovanosiu tau saulę“.

Skaityti toliau “Melagiai – E. Lockhart (knyga)“

Miniatiūristas – Jessie Burton (knyga)

Amsterdamas, 1686…

Aštuoniolikmetė Nela Ortman palieka kaimo gyvenimą ir išteka už turtingo pirklio Johaneso Branto. Viltys pradėti kosmopolitišką gyvenimą, sudūžta geriau susipažinus su naujosios šeimos nariais. Valdinga brolienė Marina, landžioji tarnaitė Kornelija, vienišius liokajus Otas ir keistai santūrus jos vyras tikrai nepadeda pasijusti kaip namuose. Nelos naujoje buveinėje slypi daugybė pavojų ir paslapčių, viena iš jų – vestuvių proga iš Johaneso gauta mažytė namo kopija. Jį įrengti imasi paslaptingoji Miniatiūristė. Tačiau kiekvienas daiktelis, kurį ji atsiunčia, tiksliai atspindi ateities įvykius „didžiajame name“. Nela ima svarstyti, ar Miniatiūristė nelaiko namų gyventojų likimų savo rankose.


Pagrindinė informacija:Image result for miniatiuristas

Kalba: lietuvių kalba
Originali kalba: anglų kalba
Originalo leidimo metai: 2014
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Originalus pavadinimas: The Miniaturist
Leidykla (Lietuvoje): Baltų lankų leidyba 
Vertėjai
: Emilija Ferdmanaitė ir Marius Tauba
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 16+
Žanras: istorinė grožinė literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: Miniatiūristė
Veiksmo laikas: XVII amžius
Puslapių skaičius: 415
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: www.jessieburton.co.uk


Image result for jessie burton

Autorė ir knyga. „Miniatiūristas“ – tai debiutinė Jessie Burton knyga, parašyta per ketverius metus. Savo tinklaraštyje autorė užsiminė, kad knygą rašė negalvodama, ar ši išgarsės. Ji norėjo pasakoti istoriją taip, kaip pati ją įsivaizdavo, nekreipdama dėmesio į kitų norus ar populiarumą. Ir iš tikrųjų, kas būtų galėjęs pagalvoti, kad istorija apie lėlių namelį taps tarptautiniu bestseleriu! Netgi pati autorė buvo priblokšta. „Miniatiūristas“ dienos šviesą išvydo 2014 metais ir vos per dvejus metus buvo parduota daugiau nei milijonas jo kopijų 37 šalyse. 2016 metais knyga pagaliau išversta ir į lietuvių kalbą.

Skaityti toliau “Miniatiūristas – Jessie Burton (knyga)“

Dabar tu mane supranti – Emma Haughton (knyga)

Emmos Haughton romanas „Dabar tu mane supranti“ – puikiai sukomponuotas psichologinis trileris, įtraukiantis ir nepaliekantis skaitytojo ramybėje iki pat paskutinio puslapio. Rutuliodama paauglio Denio dingimo ir paieškų intrigą, autorė atskleidžia gilų ir sudėtingą jo draugės Hanos, jos tėčio, Denio tėvų ir Dauno sindromu sergančios Denio sesutės Alisos pasaulius.
Kaip netikėti ir siaubingi nutylėtos paslapties padariniai, menkutis sandėris su sąžine pasmerkia begalinei nežinios ir bergždžių pastangų rasti pradingėlį kančiai. Bėgimas nuo tiesos, nuo akistatos su savo artimu, su savimi pačiu sutrupina ramų ir gražų šeimos pasaulį, suardo tarpusavio pasitikėjimą. Ir vis dėlto romano gale visos meistriškai supintos gijos, iškėlusios į paviršių ištikimybės, meilės, draugystės, pasiaukojimo, saviapgaulės ir praregėjimo temas, galų gale išsiriša.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2015
Pirmasis originalus leidimas: 2014
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: Now you see me
Leidykla (Lietuvoje): Dominicus Lihuanus
Vertė: Nida Norkūnienė
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras/ tipas: vaikų/ jaunimo literatūra, realistinė literatūra, paremta tikrais įvykiais, trileris, mistika
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šių dienų Anglija
Puslapių skaičius: 246
Pasakotojas: mergina (pirmas asmuo)
Autorės  puslapis:  http://www.emmahaughton.com/


Apie „Dabar tu mane supranti“ sužinojau prieš ją išleidžiant, kol ji dar turėjo pavadinimą „Dabar tu mane matai“ (kaip paaiškėjo, kai kuriose bibliotekose elektroninėje sistemoje ją galite rasti būtent šiuo pavadinimu). Jos ieškojau ir laukiau labai ilgai – Klaipėdos bibliotekos jos neturi, o kitame mieste kaip tyčia mano viešnagės metu ji jau buvo paimta… Bet galiausiai ji man pati įkrito į rankas, ir aš labai džiaugiuosi ją perskaičiusi! Nors man trileriai nėra labai prie širdies, bet negalėjau atsiplėšti nuo šios knygos, nors versti puslapius pirmyn buvo ir smalsu, ir šiek tiek baisu, tačiau užminti klausimai tiesiog prašyte prašėsi būti atsakyti.  Skaityti toliau “Dabar tu mane supranti – Emma Haughton (knyga)“

Tigro lemtis – Colleen Houck (knyga)

Garbė. Pasiaukojimas. Meilė. Ar visko pabaiga reiškia naują pradžią?
Įveikę tris deivės Durgos užduotis ir įkvėpti ketvirtosios pranašystės, Kelsė, Renas ir Kišanas vėl leidžiasi į kelionę. Šįsyk jie turi rasti Ugninį lyną. Tačiau kortos sumaišytos – piktasis raganius pagrobia Kelsę. Jei jai pavyks ištrūkti iš jo gniaužtų ir sėkmingai panaikinti tigrų prakeiksmą, ji išlaisvins mylimus princus. Tačiau sykiu Kelsės laukia sunkiausias pasirinkimas gyvenime.
Ieškant ketvirtosios Durgos dovanos Andamanų salose Bengalijos įlankoje, jų tyko didžiuliai pavojai ir grėsmė gyvybei. Tai lenktynės su laiku, o kartu bėgimas nuo persekiojančio piktojo raganiaus Lokešo. Ketvirtojoje serijos dalyje laukia meilės ir ištikimybės išbandymai, gėrio ir blogio kova, kerinčios būtybės, pavojai ir pagaliau paaiškėjusi tikroji tigrų lemtis.

tigro lemtisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Išleidimo metai originalo kalba: 2012
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: Tiger’s Destiny
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas, Tigro beieškant, Tigro kelionė
Serijos pavadinimas: 
Tigro užkerėjimas
Patartinas amžius: +12
Žanras/ amžiaus kategorija: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija, romantika
Mitinės būtybės/padarai/galios: magija, mitiniai padarai
Veiksmo laikas: šie laikai, 320 m. pr.Kr.
Puslapių skaičius: 512
Pasakotojas: pirmas asmuo, mergina
Autoriaus (-ės) puslapis: http://colleenhouck.com


autorė

“Tigro lemtis“ yra ketvirtoji “Tigro užkerėjimas“ serijos dalis, prasidedanti po pačio blogiausio (autorės teigimu) siužeto vingio. Blogiausio ta prasme, kad visi veikėjai atsidūrė prasčiausioje situacijoje, kuri tegali būti. Įtampa pasiekė kulminaciją, ir štai taip prasideda ši knyga – su baime, netikrumu ir, atrodo, situacija be išeities.
Kiekviena serijos knyga yra priskirta kažkuriam elementui (žemei, orui, vandeniui), o “Tigro lemtis“ simbolizuoja ugnį, kurios, patikėkite, tikrai netrūks. Colleen Houk šioje knygoje žada skaitytojų jau pamėgtą veiksmą, nuotykius kartu su švelnia romantika.
Paskutinės (šiai akimirkai) “Tigro paieškos“ dalies visi laukėme  su dideliu nekantrumu. Sklinda gandai, kad bus dar ir penkta knyga, bet, turint omeny, kad autorė knygą rašo apie 7 mėnesius, o nuo “Tigro lemties“ originalaus leidimo praėjo jau ketveri metai, aš labai stipriai nesitikiu dar vienos dalies, tuolab, kad ši tikrai užbaigė istoriją, ir aš jau nebežinau, ką dar būtų galima išmastyti penktai daliai… Nors Colleen paliko tam tikrų neišspręstų klausimų.

ugnisTai yra ketvirtos dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę kitų dalių, gali rasti spoiler’ių.

Ši knyga netrumpai gulėjo mano lentynoje priekaištaudama, bet galop nustūmiau vasaros atostogas, puikius orus ir tingumą į šoną ir čiupau “Tigro lemtį“. Jei skaitėte šios serijos knygas, žinote, kad su jomis yra ką veikti, bet man patinka storos knygos, kai galima pasimėgauti skaitymu ilgiau. Jei atvirai, šiek tiek bijojau šios knygos dėl ankstesnės dalies pabaigos ir vieno fanų piešto paveiksliuko, netyčia užtikto internete. Bet tikrai nebuvo ko 😀
Kaip galite tikėtis, Kelsė turi padėti broliams Renui ir Kišanui gauti paskutinę dovaną, kad būtų pilnai panaikintas Indijos princų užkeikimas, bet viskas pasirodys kur kas sudėtingiau, nes vaikinai užkeikti buvo ne atsitiktinai, lemtis jiems lėmė kur kas daugiau. O kur dar amuleto dalių trokštantis priešas iš praeities.
Jei prisimenate, “Tigro kelionė“ baigėsi ganėtinai dramatiškai, kai staiga apsireiškė šios serijos piktadarys Lokešas, kai prieš tai Kelsė, Renas ir Kišanas palyginti sklandžiai (nors ir per didelius pavojus) surinko dovanas deivei Durgai. Turėčiau akcentuoti, kad ne tik pagrindiniai veikėjai auga, bet ir piktasis Lokešas keičiasi. Rašytoja gerai padirbėjo prie jo. Ji išdavė, kad šis blogietis buvo įkvėptas Mingo Negailestingojo iš “Flešo Gordono“. Tačiau taip pat jame yra ir kitų autorės pamėgtų veikėjų detalių, kaip Dartas Veideris, Hanibalas Lekteris – ypač jų noras kankinti. Viename interviu Colleen Houck atskleidė, kad kai kurios scenos su juo buvo ištrintos ir perdarytos į Kelsės sapnų detales. Apie Lokešą buvo parašyta daug daugiau, nei išvydo skaitytojų akys. Šis veikėjas yra absoliučiai blogas, negailestingas ir kryptingai siekiantis tikslo surinkti visas stebuklingo amuleto dalis ir užvaldyti pasaulį.
Kelsė, antra vertus, yra kaip vėjo plaikstomas lapelis, nežinantis, kurion pusėn pulti, nes myli vieną brolį, tačiau, įsivaizduodama, kad taip saugo jį, pasirenka kitą. Ko gero tai labiausiai erzinanti knygos dalis, kad ji taip plėšosi tarp dvejų vaikinų, nes bet kuriuo atveju liks įskaudintas vienas jų. Tas neužtikrintumas netgi po kai kurių dalykų (kas skaitė, supras apie ką aš čia) verčia norėti kaip reikiant papurtyti Kelsę, nes vos ne kiekvienas jos sprendimas skaudina kažkurį brolį. Ko gero daugelis skaitytojų nesuprato šitokio autorės pasirinkimo ir meilės trikampio išpildymo, bet taip sakant be intrigos nebus istorijos.

Tu visada būsi mano širdyje. Visada. Sukuždėjo jo šiltas balsas ir ištirpo.

Iš tiesų šis meilės trikampis sumegztas taip glaudžiai, kad sunku suvokti, kaip jis gali būti sėkmingai išnarpliotas, nes visiems aišku, su kuo pabaigoje turėtų pasilikti Kelsė, bet vaikinai juk du, ir jie abu ją myli? durgaKas liks antram broliui?

-Kur mes einame? – jis paklausė.
– Noriu ką nors susprogdinti.
Kišanas nusikvatojo.
– Tu tikrai mano mergina. Eime.

Tačiau viską išspręs pranašystės, kurios paskutinėje knygoje (turbūt) atsiskleidžia, ir pagaliau mes suprantame, ką kuri reiškė, ir prisiminsime visas mažutes užuominas iš kiekvieno susitikimo su Durga. Būtent ši, pranašiškoji, Durgos ir jos dovanų prasmė mane labiausiai nustebino – kiekvienas daiktas ir žmogus turėjo savo paskirtį galutinėje kovoje. Nemaniau, kad viskas išsispręs taip nepaprastai. Štai tokiomis akimirkomis pagalvoju – oho, norėčiau būti tai sugalvojusi, nes tai tikrai neįprasta ir galiausiai visos užuominos iš keturių knygų susidėlioja į savo vietas.
Žinoma, iki tos akimirkos teks perskaityti nemažai nuotykių, aplinkos ir kovų aprašymų.
Taip, šioje knygoje tikėkitės ne tik meilės peripetijų, bet ir daug iššūkių ir kovos scenų, kurias kurdama autorė žiūrėjo World of Warcraft žaidimo ištraukas, kurias jai rodė broliai. Ši dalis ko gero yra žiauriausia iš visų keturių, nes kovos tampa vis nuožmesnės, o finalinė kova apskritai kažkas tokio, ką gali pamatyti nebent per televizorių išmanių režisierių dėka.
Istorijoje tikrai daug veiksmo. Nežinau, kad reikia sugebėt surinkti tiek visokių mitų ir juos sudėti į vieną vietą taip, kad viskas būtų vientisa ir dar plius turėtų prasmę visko pabaigoje. Šioje dalyje veikėjai tikrai nemažai kausis, įskaitant netgi Kelsę.
Finalinė kova buvo labai efektinga, ji man netgi šiek tiek priminė Noros Roberts “Rato“ trilogijos kovą su vampyrais ir Lilita ir “Žiedų valdovą“, taigi įveikę pusę knygos tikrai nenusivilsite, nes tai ko gero buvo puiki visos serijos kulminacija.
O pabaiga… Pasakysiu, kad atomazga truko netrumpai, viskas išsirišo kiek keistai, bet galėjau pasakyti, kad taip ir bus perskaičiusi pusę knygos, nes buvo užuominų kitose dalyse, jei jas skaitėte pakankamai atidžiai. Bet pabaiga atėjo greitai ir šiurkščiai… Vis tik finalinės scenos buvo romantikos viršūnė (manau, su tikslu priversti skaitytoją pašniurkštaut į nosinę), čia buvo padirbėta kaip reikiant, nors irgi viskas įvyko per greitai. Sakyčiau, kad skyrusi tiek daug laiko ir pastangų kovoms ir aprašymams, autorė galėjo leisti pasimėgauti ir ilgesne knygos pabaiga. Tuo labiau, kad tai buvo pati emocionaliausia knyga iš visų keturių! Buvo ir pykčio, ir nevilties, ir ašarų, ir agonijos, ir pavydo… Siužeto vingiai ohoho, vieną akimirką atrodo, kad jau jau viskas bus gerai, kitą – kaip kokiais amerikietiškais kalniukais šauni į pačią prarają, ir vėl viskas iš naujo. Kaip ir visi, sakau – knyga buvo per trumpa.

Šios serijos knygos lietuvių kalba:tigrų saga

Ši knygų serija – tai puikus pavyzdys, kaip nuotykiai, mitai, stebuklai ir meilė gali puikiai derėti tarpusavyje. Čia liks patenkinti “Indianos Džounso“, “Saulėlydžio“, o paskutinėje dalyje netgi “Ksenos“ gerbėjai. Ko gero nerasite nieko panašaus, bent Lietuvoje tai tikrai. Suskaičiau visas knygas su didžiuliu malonumu, ir visus nuotykių ir mitologijos gerbėjus skatinu nepatingėti ir jas tai pat perskaityti.

keturi permatomas

egliosha logo

Vabalas skrenda temstant – Maria Gripe (knyga)

Jūsų rankose – nepaprasta Anikos, Juno ir Davido istorija.
Vieną vakarą išsiruošę pasivaikščioti jie užklysta į seniausią kaimo sodybą – Selanderių namus. Nuo pat pirmųjų akimirkų aišku, kad šių namų istorija ir viskas, kas su jais susiję, apipinta paslapčių ir mistikos. Tą patvirtina nugirstas mįslingas ponios Joranson pokalbis, paslaptingo žmogaus šešėlis ir Juno padarytas įrašas, kuriame girdisi keisti šnabždesiai. Šiurpą kelia ir tai, kad Davidas praėjusią naktį sapnavo einąs per šią sodybą… O kiek dar paslapčių užtiks vaikai, sutikę prižiūrėti sodybą, kol ponia Joranson bus išvykusi?.. Kokia istorija nutiko šiame name XVIII amžiuje? Ką slepia „Vasaros kambarys“ ir kodėl savininkams tokios svarbios šių namų gėlės?..


Pagrindinė informacijavabalas skrenda temstant

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Pirmasis originalus leidimas: 1978
Originali kalba: švedų kalba
Originalus pavadinimas: Tordyveln flyger i skymningen
Patartinas amžius: 12+
Žanras/ tipas: realistinė literatūra, jaunimo literatūra, vaikų literatūra, detektyvas, mistika
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šiuolaikinis pasaulis
Puslapių skaičius: 360
Pasakotojas: 3 asm.
Autoriaus (-ės) puslapis: –


autorėMaria Gripe, kurios tikrasis vardas Maja Stina Walter, gimė1923 metais Švedijoje. Ji buvo žinoma vaikų ir jaunimo knygų autorė, parašiusi 38 knygas, kurios buvo išverstos į 30 skirtingų kalbų. Lietuvos skaitytojams Maria Gripe jau tikrai turėtų būti pažįstama iš tokių kūrinių, kaip “Hugas ir Jozefina“, “Varpų metas“, “Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, “Elvi! Elvi!“, “Šešėlis ant akmeninio suolelio“ ir “…ir baltieji šešėliai miškuos“ it kt. Autorė daugiausia rašė magines ir mistines istorijas. Tokios žanro pakraipos ji ėmėsi įkvėpta Edgar Allan Poe, Charlotte ir Emily Brontë kūrinių.

Taigi galite atspėti, kad ir ši jos knyga yra su mistikos elementais, ir nesuklysite. Ji tinkama tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus paaugliams ir tiems, kuriems visada patikdavo filmai per televizorių, kurių herojai vaikai įsivelia į įvairius nuotykius ir atskleidžia kažką netikėto. Nes būtent taip nutinka šios istorijos herojams Junui, Anikai ir Davidui. Dėl visiško atsitiktinumo, mistiško Davido sapno ir nenugalimo žurnalistinio Juno smalsumo trijulė pamato ir išgirsta kai ką, kas paskatina juos ieškoti nuotykių.

Junas šaukė į diktofoną:
– Rizikuodamas gyvybe fiksuoju ekspreso į Stokholmą skleidžiamus garsus! Dabar 21 valanda 26 minutės, atstumas iki triukšmo šaltinio – 1,3 metro!
Traukiniui nuvažiavus Junas išjungė diktofoną.
– Tu nesveikas, Junai! – išstenėjo Anika. – Taip arti!
– Šiame darbe kartais tenka rizikuoti, – ramiai atsakė Junas traukiniui dingstant ir įsigalint spengiančiai tylai.

norvegiškas viršelisIr jie prasideda senutėliame Selanderių sodybos name, kuriame karaliauja gėlės ir slypi daug praeities paslapčių, kurias Junas, Anika ir Davidas randa 18-tame amžiuje rašytų laiškų pavidalu. Tuose laiškuose randama tragiška meilės istorija ir “lobis“ (nenoriu išduoti kas tai, todėl rašau į kabutes), kurio paieška sukelia ant kojų ne tik miestelio gyventojus, bet ir spaudą.

Galiu pasakyti, kad pirmoji pusė man skaitėsi kiek sunkiai (gal kad sergu?), bet kitą pusę perskaičiau tokiu greičiu, kad net nepastebėjau! Knyga buvo parašyta prieš 38 metus, tad galite įsivaizduoti, kad veiksmas nukelia skaitytoją  į tokius laikus, kai vasaros atostogos buvo nuotykių metas – jokio interneto, telefonų ir televizoriaus! Taigi radęs laiškus vaikai stačia galva su tuo paauglišku maksimalizmu puola į jų skaitymą, analizavimą ir dingusio “lobio“ paieškas.

Ko gero labiausiai įsimenantis šios istorijos veikėjas yra Junas. Jis į visą gyvenimą žiūri kaip į nesibaigiantį žurnalistinį reportažą ir su savo diktofonu kiša nosį kur reikia ir nereikia. Dažniausiai kur nereikia. Na tiesiog pavydėtino atkaklumo trylikametis. Savo diktofonu jis siekia įrašyti visus pasaulio garsus, ir būtent dėl šio užsidegimo visi pakliūna į nepamirštamą nuotykį. Jam labiausiai ir maga išpainioti paslaptį, spęsti spąstus priešams ir bendradarbiauti su žiniasklaida. Šešiolikmečiui Davidui labiausiai rūpi modernios laiškų rašytojo mintys, o Aniką domina meilės istorija, slypinti senuose laiškuose.

Nors istorija pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau autorė leidžia pažvelgti į viską iš įvairių veikėjų perspektyvos, kad galėtume geriau juos pažinti ir į viską pažvelgtume kitu kampu.

Apskritai knyga nėra vien apie nuotykius ar mistinius dalykus, tačiau joje taip pat svarstomi rimtesni klausimai apie tai, koks buvo moters ir vyro santykis visuomenėje 18-tame amžiuje, apie moters socialinį bejėgiškumą. Taip pat pateikiama viena teorija apie augalus, kuri šiais laikais kiek man žinoma jau yra įrodyta šiuolaikinių technologijų pagalba.

laiškaiŽvelgė vienas į kitą žibančiomis akimis. Kuris pakels dangtelį?
– Aš! – ištarė Anika ir uždėjo ranką ant skrynelės.
– Nebijai? – nužvelgė neramiu žvilgsniu Junas. – Niekas nežino, kas ten gali slypėti…
Tačiau Anika jau atidarė!

Tiesa, gal ne visus sužavės dialogų stilius, nežinau, ar tokia šneka būdinga švedams, kad kreipiantis į kažką mini jį trečiuoju asmeniu (pvz.: “Jei Davidas pažvelgtų į kairę, pamatytų visai prie krėslo stovintį stalelį… Ar Davidas mato?“). Tačiau, sakyčiau, tai yra neišvengiama, kai knyga yra parašyta praėjusiame amžiuje ir netgi įtraukta į privalomų perskaityti mokykloje knygų sąrašą 🙂 Bet šiaip atmetus interneto ir mobiliųjų telefonų nebuvimą negalėtum pasakyti, kad veiksmas vyksta ne šiomis dienomis bet kuriame nedideliame Švedijos miestelyje.

“Vabalas skrenda temstant“ yra istorija, tinkama tiek vaikams, tiek suaugusiems apie tris paauglius, narpliojančius amžių senumo paslaptis. Dėl knygoje išdėstytų idėjų ir rimtų temų ji tampa ne šiaip paprastų pasilakstymu po laukus ieškant seniai pamirštos brangenybės, tačiau rimtesniu kūriniu ieškantiems neįprastų nuotykių ir mėgstantiems klasikinius filmus apie vaikus herojus. Leidykla “Nieko rimto“ jauniesiems skaitytojams siūlo dar vieną kokybišką kūrinį, kurį skaičiusieji atsiverčia tikrai ne kartą ir su pasimėgavimu vėl neria į nuotykius. Knyga pasirodys jau balandį!

keturi permatomas

egliosha logo

Langas į begalybę – Aurelija Butkutė (knyga)

“Langas į begalybę“ – tai naujas romanas, kurio mistikos, fantastikos ir realybės pynėje suskasi praeities, dabarties ir ateities konkrečių Lietuvos didmiesčių, miestų ir miestelių jaunimo gyvenimas.
Ši knyga lyg serialas apie Lietuvos paauglius ir jaunimą, kurį jungia pagrindinių veikėjų nuotykiai. Ji turi mistikos ir fantastikos elementų, bet daugiausia aprašomos tikros realios istorijos iš praeities, dabarties ir ateities didmiesčių ir miestelių gyvenimo.
Knyga “Langas į begalybę“ yra skirta paaugliams ir jauniems pedagogams, mėgstantiems fantastiką, tačiau su malonumu skaito ir suaugę žmonės ir tie kurie mėgsta tik aprašomą realų gyvenimą


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Langas į begalybę
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, mistika, angelai, romantika
Puslapių skaičius: 464
Pasakotojas: mergina, vaikinas, trečias asmuo
Kaip gavau knygą? pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus puslapis: 


autorėLango į begalybę autorė akademinėje bendruomenėje yra žinoma kaip ilgametė matematikos mokytoja bei ne vieną matematikos metodinę knygą išleidusi autorė. 2000 metais ji išbandė grožinės literatūros rašytojos duoną parašydama knygelę vaikams Kaukas, kuris gyvena matematikos kabinete.

Šiandien aptariama istorija tikrai nemažas gabalas skaitymui (pažvelkite į puslapių skaičių!), į kurį sudėta labai nemažai visko. Šią knygą pasiėmiau netgi iš kito miesto bibliotekos, nes ne visur ją galima rasti, tačiau, laimė, turėjau ryšių. Prieš skaitydama neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, kadangi aprašymas mažai ką išduoda, parašyta bendrais bruožais, težinojau, kad čia bus fantastinė istorija.

Langas į begalybę nukelia mus į XXI amžiaus pabaigą, pagal naujas technologijas, aprašytas knygoje, nusviedžia gana toli į ateitį. Čia tik tėvai prisimena, kad kažkada turėjom mobiliuosius telefonus. Išduosiu, kad pradžia buvo labai nekelianti ūpo, nes – na sutikite – aprašyti pasaulį reikia mokėti, reikia gebėti tai daryti neįkyriai ir nenuobodžiai. Maniau, kad toliau nebeskaitysiu, bet daviau knygai dar vieną galimybę, dar vieną, du, tris skyrius… kol ją perskaičiau visą!

Pradžioje aprašoma, kaip senas mokytojas vaikščiodamas po ateities parką randa elsiuką – elektroninį sąsiuvinį, kuriame jis atranda dviejų jaunuolių susirašinėjimo laiškus.  Taigi, po pirmojo skyriaus, taikliai pavadinto ateities vizija prasideda visas pasakojimas. Penkiolikametė Ajana parašo į SOS tinklą žinutę apie tai, kad ji mato ir kalbasi su Angelu sargu. Iš pradžių neaišku, kokiu tikslu ji parašo šią žinutę (tačiau tai vėliau tikrai bus atskleista), tačiau jai atrašo tikrai nemažai žmonių, tačiau jai įstringa tik vieno žmogaus laiškas. Ji atsako tik Tomui, kurią sužavi jo vaizdinga ir nuoširdi kalba. Taip jie pradeda gražią atvirą draugystę, atgaivindami jau seniai mirusią tradiciją, kai žmonės susirašinėdavo laiškais.

Ajana tikra moksliukė, skriaudžiamųjų gynėja, teisybės ieškotoja ir šiaip nepaprasta mergaitė, ieškanti tikro draugo, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie visus gyvenimo nutikimus. Ji iš tų personažų, kurie patys nesupranta, kokie jie yra gražūs, geri, visaip kaip nuostabūs ir visų mylimi.

-Ajut, tu gali pakovoti ir kovoji už visus, bet ne už save. Niekada nemačiau, kad tiesos ieškotum tada, kai neteisybė liečia tave.

Kita vertus Tomas yra atsiskyrėlis, neturintis draugų, besimokantis namuose ir besigydantis po dar vaikystėje patirtos traumos. Šiais metais ir jis patirs mokyklos teikiamus džiaugsmus ir rūpesčius. Tačiau Tomas taip pat saugo vieną paslaptį, kurią labai bijo atskleisti Ajanai, baiminasi būti atstumtas.

Ateities mokyklai turi būti visiškai atskira kalba. Autorė, kaip mokytoja, savo knygoje atskleidė savo įsivaizduojamų mokyklų ir mokymo sistemos modelį. Kalbama ne tik apie naujas kompiuterines technologijas, kai rašymui pakanka vieno elektroninio sąsiuvinio, kuriame telpa visa, ko mokaisi, tačiau ir mokymosi programos, mokyklos, į kurias patenkama ne pagal tėvų piniginės storį, tačiau pagal mokymosi gabumus ir psichologinį pasirengimą, kuriose akcentuojama sveika gyvensena be žalingų įpročių, kaip rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, ligų kontrolė ir pagarbus elgesys. Tikra utopija, tiesa?

Kaip jau supratote, į istoriją įpinami ir angelai sargai, tad galite tikėtis nemažai kalbos apie juos, apie sielas, kur ir kaip jos keliauja po mirties, pamąstymų apie Dievą ir pan.

Skaitant labai jautėsi vyresniosios kartos kalbėjimo maniera, ir nors kartkartėmis buvo bandoma įterpti paaugliškų žodelių ar išsireiškimų, tačiau jie bendrame kontekste atrodė kiek keistai ir dirbtinai. Nežinau, galbūt buvo sumanytas toks ateities jaunimo bendravimas, tačiau tokia kalbėsena labiau priminė inteligentiškus vyresnių žmonių pokalbius. Sakyčiau visame kame pritrūko emocijos. Jausmingumo. Net nežinau, kaip apibūdinti rašymo stilių, bet pritrūko kažkokio cinkelio, kuris padarytų šią knygą tikrai paaugliams skirta. Žinoma, istorijos, pasakotos knygoje yra jautrios, kitos netgi sukrečiančios ir tragiškos – poroje vietų buvau netgi kaip reikiant apsiašarojusi, nors pasakojama, rodės, buvo visai paprastai, bet situacijos išspaudė nesumeluotą ašarą.

Ši knyga – tai didžiulis pasakojimas su daug skirtingų istorijų, kuriomis akcentuojama tikros draugystės, drąsos, meilės ir šeimos vertybės. Čia sudėta tiek daug likimų, kai kurie laimingi, kai kurie tragiški, bet visi be abejonės įkvepiantys. Ajana su Tomu išsipasakoja ne tik savo kasdienius įvykius, pokalbius su draugais, tačiau ir savo šeimos narių, pažįstamų (ir nelabai) žmonių gyvenimo istorijas. Ir niekas nelieka neatskleista iki galo, nes visas spragas užpildo Ajanos močiutės Angelas sargas Gabrielė. Beje, knygos tituliniame lape skelbiamas pilnesnis jos pavadinimas – Langas į begalybę. Gabrielė. Tai galbūt duoda suprasti, kad galime sulaukti istorijos tęsinio. Apie tai užsimenama ir ant nugarėlės publikuojamame atsiliepime, tačiau galiu pasakyti, kad knyga yra išbaigta. Bet! Knygos paskutinieji sakiniai kaip ir pažada, kad galbūt ateityje nutiks kažkas, apie ką dar bus verta parašyti.

Apibendrinant galiu teigti, kad knyga man visai patiko, nors pradžia skaitėsi sunkiai, bet paskui įsėdau į tą traukinį ir negalėjau atsitraukti nesužinojusi pabaigos, ar susitiks herojai, kas jiems nutiks. Ilgai galvojau, kaip įvertinti šią knygą, bet svarstykles nusvėrė kiek perdėtai mandagus rašymo stilius ir per daug skirtingų žmonių istorijų, per daug giminės medžio vardijimo, kol galiausiai pasiklysti varduose. Tačiau jei jums patinka susirašinėjimo idėja, prijaučiate angelams ir mėgstate skaityti laimingas ir nelabai gyvenimo istorijas, vertėtų susirasti šią knygą ir duoti jai šansą perskaitant bent keturis skyrius 😀

trys permatomas

egliosha logo

Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas – Alessandro D’Avenia (knyga)

Leo – niekuo neišsiskiriantis šešiolikmetis: jam patinka plepėti su draugais, žaisti futbolą, lakstyti gatvėmis motoroleriu ir leisti dienas nesiskiriant su savo aipodu. Mokykla jam atrodo nežmoniška kankynė, o mokytojai – „saugoma rūšis, kuri, tikėkimės, negrįžtamai išnyks“. Atėjus naujam istorijos ir filosofijos mokytojui, Leo pasirengia jį sutikti ciniškomis pastabėlėmis ir apseilėtais popieriaus gumuliukais, bet šis jaunas mokytojas pasirodo esąs kitoks nei visi: jo akys spindėte spindi, kai aiškina savo dalyką ir kai ragina mokinius gyventi nešvaistant laiko ir siekiant svajonių išsipildymo.

Leo jaučiasi galingas tarsi liūtas, jį gąsdina tik vienas dalykas – balta spalva. Balta jam – nebūtis, visa, kas reiškia praradimą ir netektį. Užtat raudona – meilės, aistros, kraujo spalva. Raudona – ir Beatričės, slaptos Leo svajonės, plaukų spalva. Vaikinas turi ir kitą artimą draugę, Silviją, tačiau būtent dėl to, kad visuomet yra šalia, ją sunkiau pastebėti.

Sužinojęs, kad Beatričė serga ir kad jos liga susijusi su jį taip bauginančia balta spalva, Leo privalės įsigilinti į save, nukraujuoti ir atgimti – tik taip suvoks, kad svajonės nemiršta, o gyvenimas gali būti gražus net tada, kai nusidažo baltai.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – ne tik romanas apie jauno žmogaus kelią į brandą ar vienerių mokslo metų aprašymas, tai ir itin drąsus pasakojimas. Leo lūpomis iš pradžių lengvabūdiškai ir sąmojingai, vėliau intymiai ir skaudžiai perteikiama, kas nutinka, kai į paauglio gyvenimą įsiveržia kančia ir sukrėtimas, o suaugusiųjų pasaulis tampa nebyliu stebėtoju.

Šioje knygoje ir jaunas, ir vyresnis skaitytojas ras atsakymus į svarbius klausimus, tačiau kaip ir visi reikšmingi atsakymai, šie nebus galutiniai ir nenuginčijami, bet ir nedangstomi dvejonių ar abejingumo šydu.



cdb_Balta-kaip-pienas,-raudona-kaip-kraujas_z1Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2012
Originalus pavadinimas: Bianca Come Il Latte Rossa Come Il Sangue
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13/14
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, romantika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 264
Pasakotojas: vaikinas (pirmas asmuo)
Autoriaus puslapis: http://www.profduepuntozero.it/


Gyvenimas ne visados yra pasaka ir, kad suprastum kai kurias gyvenimo tiesas, likimas turi mus stipriai supurtyti. Būtent apie tai suksis ir šios knygos veiksmas. Paėmę “Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ jūs jausitės purtomi gyvenimo ir negalėsite patikėti tuo, kad šis purtymas jums patinka ir provokuoja tiek jūsų mintis, tiek jausmus. Jeigu reiktų apibūdinti šią knygą keliais žodžiais, pasakyčiau, kad šioji knyga – tai širdį veriantis malonumas.

Lietuvos skaitytojams Alessandro D’Avenia neturėtų būti naujiena. Mes turime išverstas dvi jo knygas (nors iš viso yra parašęs 3) ir abi spėjo susilaukti įvairių komentarų. Vieni sako, kad knygos geros, kiti – blogos.  O tai iš tikrųjų priklauso nuo to, kokios istorijos jums patinka. Tačiau, jeigu įveiksite bent vieną jo knygą, negalėsite paneigti, kad istorija nesugebėjo bent kiek paliesti jūsų sielos, širdies ir minčių. Todėl visai nenuostabu, kad bestseleris “Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“, 2013 metais persikėlė į didžiuosius ekranus. Taip, pagal šią knygą yra sukurtas filmas.

Man jau yra tekę skaityti vieną šio autoriaus knygą, todėl griebdama kitą jau nujaučiau, į kokį reikalą veliuosi. Tikriausiai būtinai reikėtų akcentuoti, kad Alessandro D’Avenia nėra tipinis rašytojas. Šis žmogus turi savo rašymo stilių, požiūrį į pasaulį, jo kūriniuose vienaip ar kitaip įsipainios literatūra bei įvairios gyvenimo pamokos. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad knygos autoriaus gyvenime tai yra svarbus dalykas. Juk jis yra baigęs literatūros doktorantūrą  bei dėsto literatūrą mokiniams. Kitaip tariant, rašytinis žodis persekioja vyrą visomis galimomis prasmėmis. Ne išimtis bus šioji knyga.  Tas, kas skaitys šią knygą, tikrai pajus ir pastebės, kad autorius į savo istoriją įterpia kokią vieną ar kitą garsią istoriją.

Bet tikriausiai šio autoriaus kūriniai turi ir geras, ir blogas nuomones, būtent dėl rašytojo stiliaus. Nežinau, kokį įspūdį jo tekstai daro skaitant originalo kalba, tačiau skaitant lietuvių kalba tekstas skaitosi lėtai, ramiai ir, jeigu esi bent kiek nuvargęs, žodžiai ant lapo gali tau išnarinti žandikaulį. Nors ne kartą stengiausi perskaityti knygą vienu prisėdimu, bet susimoviau. Kaltinau rašymo stilių. Be jokios abejonės, autoriaus rašymo stilius yra unikalus, įdomus, gražus ir meniškas, bet ne visiems tinkantis. Būtent pats tekstas buvo priežastis, kodėl jaučiausi tempianti inkarą ir netgi kėliau sau klausimus, ar kada nors pabaigsiu skaityti šią knygą.

Taip pat ši knyga man priminė dienoraštį. Veikėjas neretai pristato tam tikrų įvykių santraukas, o jeigu koks nutikimas yra labai svarbus, tai dar pristato ir kokį dialogą ar detalesnį pristatymą. Taigi, tikriausiai nebus staigmena, kai pasakysiu, kad daug veiksmo, kas greitintų istoriją, čia nėra. Iš vienos pusės mane erzino, kad knygos negaliu greitai skaityti, tačiau iš kitos pusės patiko, nes tada buvo galima dar geriau įsigilinti į istoriją, pagrindinio veikėjo pasaulį ir suvokti, kokio jautrumo iš tikrųjų yra šioji knyga. Autorius nėrė tikrai giliai ir, jeigu nebambėsite ir būsite kantrūs, jis parodys jums visą tų gelmių grožį.

O mes laisvi. Tai pati didžiausia žmogui suteikta dovana. Būdami laisvi, galime tapti kuo tik norime. Laisvė leidžia mums svajoti, o svajonės – tai mūsų gyvenimo kraujas, nors jas įgyvendinant kartais ir reikia įveikti ilgą kelią ar gauti lazdų. “Niekada neatsižadėk savo svajonių! Nebijok svajoti, nors kiti ir juoksis iš tavęs, – taip man pasakė senelis, – antraip atsižadėsi pats savęs.“

O knyga pasakoja apie meilę ir siaubingą, klastingą ligą – leukemiją. Leo paslapčia yra beprotiškai įsimylėjęs merginą ir sužino, kad ji serga. Vaikino pasaulis pradeda griūti, o visi jo veiksmai pradeda suktis aplink merginą, kuri tikriausiai net nežino apie jo egzistenciją. Buvo keistai malonu skaityti apie tokius beprotiškus Leo jausmus. Jis kaip tik galėdamas mintyse šlovina Beatričę, bet ji gal tik iš matymo jį pažintų. O juk taip iš tikrųjų neretai ir būna realybėje, tik kad įsimylime įžymius žmones 😀

Žvaigždės – tai įkaitusios švytinčios raudonos masės sankaupos. Beatričė tokia ir yra. Ją išvysti ir už kelių šimtų metrų – šviečia savo raudonais plaukais. Kažin, ar man kada nors pavyks ją pabučiuoti? Beje, greitai bus jos gimtadienis. Gal mane pakvies? Šiandien po pietų nueisiu į stotelę prie mokyklos, gal ją sutiksiu. Beatričė – tai raudonas vynas. Man nuo jos sukasi galva – aš myliu ją.

Tačiau liga pakeičia žaidimo taisykles, ir vaikinas apsėstas meilės, kuri jo manymu yra tikra, amžina, o Beatričė yra toji jo išrinktoji, pradeda mažinti tarp jų esantį atstumą. Bet būtent toji Leo susikurta tobula iliuzija apie Beatričę užgožia realybę ir tai, kas yra šalia vaikino. Bet tikriausiai būtent dėl to visa istorija yra iškeliama į visai kitą emocinį lygį. Aš net nepastebėjau, kaip knygoje pasakojami įvykiai priverčia mane kartu su vaikinu širšti ant likimo, gyvenimo, to neteisingumo, o vėliau jaustis kvailai, kai suvoki susimovęs.

Kai kurie žmonės pasmerkia vaikus duodami keistus vardus. Mano vardas Leo, jis man patinka. Man pasisekė, toks vardas siejasi su žavia, stipria asmenybe, kuri išeina iš brūzgynų it karalius su karčiais. Suriaumoja. Ar, mano atveju, bent jau pamėgina… Kiekviename varde, deja, įrašytas likimas. Pavyzdžiui, Elektra: kas čia per vardas? Kaip elektros srovė, nupurto vien jį išgirdus. Todėl ji visada tokia nervinga.

Be Beatričės, šioje istorijoje kiti dažniausiai kartojami žodžiai būtų susiję su spalvomis ir svajonėmis. Tai jau tikriausiai pastebėjote skaitydami į apžvalgą įterptas citatas. Pasakysiu nuoširdžiai, mane gal tų žodžių kartojimas į pabaigą pradėjo jau erzinti, nes jaučiausi patekusi į deja vu pasaulį.  Norėjosi, gal kad būtų mažiau tai pabrėžiama, nes kone atrodė, kad kiekvienas skyrius turėjo panaudotus šiuo žodžius: raudona, balta, svajonė…

Ir, kas išgyveno iki apžvalgos pabaigos ir nekantrauja sužinoti, ar istorijoje vis dėlto romantinė linija yra įdomi, tai galiu pasakyti, kad… pirmiausia, čia tikrai rasite tiek tariamos, tiek tikros meilės, o pastaroji gali pasireikšti įvairiomis formomis. Tai, ar jas visas atrasite, priklausys nuo jūsų. Antra… šioji istorija yra ne tik apie žmones ištinkančią ligą, tačiau ir apie pirmąsias meiles. Taigi galiu užtikrinti, kad knygoje širdies reikalai čia svarbūs… bet, deja, ir nuspėjami.  Kai buvau perskaičiusi pusę knygos, jau žinojau, kas nutiks pabaigoje. Ir tai nutiko 😀 Tačiau knygą įveikti tikriausiai vertė ne tai, kad norėjau sužinoti, ar mano spėjimai teisingi, nes buvau kone 100 procentų tikra, kad taip bus, tačiau tai, kad man  buvo įdomu stebėti, kaip veikėjai vienas su kitu elgiasi, kaip reaguoja į vieną ar kitą dalyką ir… žinoma, kaip galiausiai viskas natūraliai išsirutulioja į tai, ką jau buvau seniai išpranašavusi.

Perskaičiusi knygą ilgai mėginau suvokti, ar ji man patiko, ar nepatiko. Atrodo, kad istorija gera, labai meniška, sugebanti tave priversti susimąstyti, tačiau būtent visa tai kartu ir pavirto tuo, kas į pabaigą gal net pradėjo žaisti mano nervais. Todėl galiausiai nusprendžiau nekišti knygos į jokius rėmus, nes atrodo, kad 3 jai yra per mažai, o 4 kačiukai per daug.

O ar rekomenduočiau skaityti šią knygą? Galiu pasakyti, kad istorija tikrai yra nuostabi ir, kai tikrai imi ir paneri į ją… ji nepakartojama, tačiau stilius, kuriuo ji parašyta, tikrai ne kiekvienam įveikiamas ir mėgstamas. Taigi, galiu pasakyti, kad knygą siūlau pamėginti įveikti visiems. Pavyks pasiekti pabaigą – šaunu, nepavyks – tada padėkite istoriją ateičiai. Gal dar nepribrendote 🙂 Bet ką jau ką, tikrai rekomenduoju ją perskaityti.

kitty

Pasakininko istorija: kai meilė peržengia ribas – Antonia Michaelis (knyga)

Jo lūpos buvo šaltos kaip sniegas, bet už jų slypėjo raudono aksomo šiluma, aksomo, nuausto naktį ant laivo denio. Ji prisiminė vilką. O jei tai tiesa, pamanė, jei pasaka tikra? Šūvis į pakaušį ir perkąsta gerklė: viskas sutampa. Kas, jei aš bučiuoju žudiką?..

Kartą gyveno jauna mergina, vardu Ana. Turėjo pasiturinčius tėvus ir šiltus namus. Mėgo muzikuoti, mėgo vasario sniegą. Jai į akį krito Abelis Tanatekas, klasės atsiskyrėlis, praleidinėjantis pamokas ir prekiaujantis kvaišalais. Ana įsimylėjo jį iki ausų, nepaisydama sveiko proto balso. Mat patyrė, kad esama kito Abelio: švelnaus liūdno vaikino, auginančio seserį ir sekančio jai pasaką, galinčią sujaudinti iki ašarų.

O jei ta pasaka visai ne pasaka? Ilgainiui darosi nebeaišku, kur baigiasi Abelio vaizduotės žaismas ir kur prasideda rūsti tikrovė. Kas, jeigu pasitvirtins didžiausi Anos būgštavimai?

Ar neįmanoma taps įmanoma?

„Pasakininko istorija: kai meilė peržengia ribas“ – greitai besirutuliojančio veiksmo trileris ir jaudinanti, prikaustanti dėmesį meilės istorija.


cdb_Pasakininko-istorija_z1Pagrindinė informacija:
Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Der Märchenerzähler
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13/14
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, mistika, trileris,
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 400
Pasakotojas: trečias asmuo (pagrinde iš merginos pusės, bet yra nukrypimai į paslaptingą veikėją)
Autoriaus puslapis: http://www.antonia-michaelis.de/


Prieš pradėdama rašyti šią apžvalgą, mintyse daugybę kartų mėginau įsivaizduoti, kaip galiu pradėti kalbėti apie šią knygą, kuri įsibrovė į mano širdį ir žaidė su manimi pagal savo įnorius. Atrodo, kad lietuvių kalboje visi žodžiai nublanksta, kai mėginu surasti tinkamą tam, kad įvardinčiau, kaip šioji knyga sugebėjo mane įtraukti į save ir nepaleisti iki paskutinio puslapio, kaip ji mane pakerėjo ir sujaukė mintis. O jeigu ir būtų buvęs būdas ištrūkti iš jos kerų, nežinau, ar būčiau norėjusi ją užversti. “Pasakininko istorija: kai meilė peržengia ribas“ – tai pasaka susimaišiusi su tikrove, o tikrovė – su pasaka. Troškimas sužinoti pabaigą pavirs jūsų prioritetu bei gyvybės ir mirties klausimu.

Antonia Michaelis, kuri gimė 1979 metais Kyle (Kiel) mieste, šiuo metu su dvejomis dukromis ir vyrų gyvena mažame kaime Usedom saloje. Tačiau prieš tai šiai rašytojai teko pagyventi Pietų Indijoje, kur mažus vaikus mokė įvairių dalykų kaip, pavyzdžiui, meno ir anglų kalbos.

Autorė pasakoja, kad savo pirmą pirmą knygą ji parašė būdama penkerių metų, tačiau šio didžio žygdarbio nesureikšmina sakydama, kad daug vaikų daro tai tokio amžiaus. 10 metų autorė mėgino surasti leidyklą, kuri publikuotų jos kūrinius (nuo tada kai jai buvo 12 iki 22). Moteris niekados nemanė, kad galėtų vieną dieną gyventi iš rašymo. Bet visko atsitinka. Paklausta, kokia turi būti atmosfera, kad ji galėtų kurti, atsako, kad tinka ir ramybė, ir triukšmas, kaip pavyzdžiui kavinė, kur visi kalba vienu metu.

Jos knyga “Pasakininiko istorija“ 2012 metais laimėjo Vokietijos jaunimo literatūros apdovanojimą. O kodėl būtent šioji knyga pakerėjo  jos skaitytojus, galime dabar sužinoti ir mes.

Su dideliu nekantrumu paėmiau knygą į rankas. Juk viena iš puslapio lankytojų teigė, kad tai įdomi knyga. Norėjau pati tuo įsitikinti. Knyga prasidėjo ganėtinai paslaptingai, mįslingai ir gal net baugiai: kraujas, kažką kasa, panika… mintyse sukilo pačių įvairiausių spėlionių, kas čia vyksta, ar čia praeitis ar dabartis, o gal tik žvilgsnis į ateitį, kieno čia tas kraujas ir kita. Juk vis dėlto ant viršelio parašytas toks kaip ir perspėjimas “kai meilė peržengia ribas“. Taigi, natūralu, kad netrukus ėmiau spėlioti, kad gal tas kraujas vaikino mylimosios? Turėjau atskleisti paslaptį ir neatsitraukdama nuo knygos skaičiau toliau.

Tačiau po tokio įžanginio skyriaus atsirado ganėtinai ramūs įvykiai, kurie net privertė mane pavartyti akis ir mintyse sakyti: “rimtai?“. Istorijos pradžia man pasirodė tokia šabloninė: gera, rami mergaitė, kuri žino, ką darys ateityje, pamato atsiskyrėlį, paslaptingą vaikiną ir nusprendžia jį persekioti ir atskleisti visas jo paslaptis. Tikrai, pripažinkime, kažkur visa tai tikrai girdėta 😀

Pasaka, kurioje ji atsidūrė, buvo tokia aiški ir persmelkta šviesos kaip ana akimirka, kai jis suko ore Michą. Bet už jos žodžių Ana juto glūdint senovinę tamsą, visų pasakų tamsą, nematomąją jų pusę.
Tik vėliau, gerokai vėliau, per vėlai ji supras, kad ta pasaka mirtina.

Bet vėliau istorija pakeičia kryptį ir šablonas dingsta, vienas po kito puslapiai skaitytoją panardina į savo tamsų, grėsmingą, bet kartu ir užburiantį tikrovės pasaulį. Paprasti įvykiai pavirsta nepaprastais, neįdomūs – įdomiais. Net nepajunti, kai veikėjai tau pavirsta artimais, kaip nori žinoti viską apie juos, kaip verki ar juokiesi kartu su jais. Žinokite, rimtai, pradėjusi skaityti knygą negalėjau sustoti ir nenorėjau nutraukti skaitymo, o kai tai tekdavo padaryti, nes reikia šunį pavedžioti, prisireikdavo kur karaliai pėsti vaikšto ir t.t., nepaprastai erzino, nes visur knygos nenusitempsi 😀

Kas buvo dar įdomiausia, kad visi istorijoje įvykstantys įvykiai yra transformuojami ir įtraukiami į pagrindinio veikėjo pasakojamą pasaką savo jaunesniajai sesutei. Nuo pat pradžių skaitytojui kone ant auksinės lėkštutės pateikiama visa slapta informacija apie istoriją, tačiau turite būti nepaprastu pastabiu detektyvu, kad patys be niekieno pagalbos tai suprastumėte.

Pati pasaka sukelia jausmą, tarsi skaitytum “Mažąjį princą“. Ar jums patiko ši garsi knyga? Man patiko, tačiau skaitydama knygą mane labiau domino ne pati pasaka, o veikėjų gyvenimai, paslaptys, todėl pasakai daug dėmesio neskyriau. Žinoma, iki to momento, kai buvo po truputį atskleidžiama jos tikroji reikšmė visai istorijai. Netgi galiu drįsti sakyti, kad jeigu tos pasakos nebūtų knygoje, pati istorija nebūtų tokia įspūdinga ir užburianti, kokia ji yra dabar. Todėl, jeigu ir kyla noras ją praversti, nedarykite to. Vėliau galite pasigailėti. Tiesiog mėgaukitės gražia, išmintinga pasaka.

Pasakininke, pamanė sau, kur plaukia tas laivas, kurio denyje mes stovime? Kur veda pasaka? Kas tame juodame laive? Ar bus ir daugiau kraujo, kuris gersis į denio grindų plyšius?
Man nereikia sargo, pareiškė ji.
Reikia, atšovė Bertilis. Labiau, negu manai.

Pagrindiniai veikėjai, kaip minėjau, pavergs jus. Jie tikri žmonės, jie klysta, jie kenčia, jie pasimetę, jie priima sprendimus ir t.t. Jų gyvenimai nėra lengvi ir tikriausiai vaikino bei jo sesutės gyvenimas pasigrobs visą jūsų dėmesį. Bent jau mano tai tikrai pagrobė.

O pabaiga… negalėjau kelias dienas nustoti galvoti apie šią knygą. Tai viena iš tų istorijų, kurias nori nekęsti, tačiau myli ir dar rekomenduoji kitiems, kad jie kartu su tavimi galėtų išgyventi tai, ką patyrei tu 😀

Nepaprasta istorija, kuri prasidėjo kaip nuvalkiotas šablonas, o pasibaigė kaip atominė bomba.

Žinokite, nesistebiu, kad šioji istorija užbūrė Jaunimo literatūros teisėjus, kadangi istorija man neapsakomai patiko ir ją tikrai siūlysiu visiems, ką tik pažįstu, kad jie perskaitytų šią knygą.



penki

kitty

Tigro kelionė – Colleen Houck (knyga)

Pavojai. Širdgėla. Pasirinkimai.

Ar amžinybė per ilga, kad tiek lauktum tikrosios meilės?

Penki mitiniai kinų drakonai ir atvira jūra kviečia leistis į trečiąją kelionę – šįkart Kelsė Heis turės surasti deivės Durgos juodųjų perlų vėrinį ir išvaduoti mylimą Reną iš prakeiksmo, o sykiu ir nuo netikėtos amnezijos. Padėtį apsunkina Reno brolis Kišanas, kuris siekia Kelsės dėmesio ir meilės tuo metu, kai ji labiausiai pažeidžiama.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Voyage
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas, Tigro beieškant
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija, romantika
Puslapių skaičius: 592
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėTikriausiai nežinote, kad Colleen yra vyriausias vaikas tarp septynių brolių ir seserų, galbūt todėl ji labai mėgsta tvarką, kai kiekvienas daiktas turi savo vietą. Netgi Tigro kelionės dedikacijoje apie tai užsimenama – “Skiriu tėvams, Bilui ir Keitei, kuriems teko atsisakyti nuotykių, kad užaugintų septynis vaikus“. Iki parašant ir parduodant savo pirmąją seriją Tigrų saga ji dirbo gestų kalbos vertėja (nustebot? Aš tai tikrai!), ir, jei nerašytų, tuo ir užsiimtų. 2008 metais įkvėpta J.K.Rowing ir S.Meyer ji pati ėmėsi kūrybos. Iš vienos ji perėmė nuotykius ir pabaisas, iš kitos – romantiką ir pavojus.

Tigro kelionę, anot autorės, iš trijų pirmųjų buvo rašyti linksmiausia. Šioje dalyje bus atskleisti labai svarbūs klausimai, tačiau iškils ir naujų problemų.

Tai yra trečios dalies apžvalga. Todėl tie, kurie yra neskaitę pirmos ar antros dalies, gali rasti spoiler’ių.

Prisimenate, pirmą knygą prilyginau pasakai? Antrojoje pasaka pinasi su nuotykiais… O trečioji persunkta romantika ir pavojais! Trečia dalis prasideda ten pat, kur baigėsi Tigro beieškant. Renas stebuklingai nepamena Kelsės, bet tai ne pabaiga – jis net negali būti šalia jos, nes tiesiog fiziškai blogai jaučia jos buvimą. Tačiau mergina tikrai nesiruošia nuleisti rankų ir stengiasi susigrąžinti mylimąjį. Bet Kišanas taip pat nesėdi dykas – jis stengiasi užkariauti Kelsę, ir tai tikrai atrodo gana keistai, kai mergina bando padalinti savo dėmesį dviems vaikinams, kuriuos abu myli, tačiau skirtingai (neprimena Belos-Edvardo-Džeikobo?). Ir visa tai – nuotykių sūkuryje!

viršelisKaskart skaitydama kitą Tigrų sagos knygą maloniai nustebina autorės išmonė ir fantazija, nes ji tikrai atlieka savo namų darbus, pasidomi visomis įmanomomis legendomis ir sugalvoja vis naujų nuotykių, naujų išbandymų, kurie vis keičiasi, ir jie visi tokie skirtingi, užduočių daug ir jos aprašytos su tokiu išradingumu… Žodžiu galima tik pavydėti užsidegimo, vaizduotės ir žinių. Viršelyje drakonas pavaizduotas ne veltui – užduotys, padėsiančios rasti deivės Durgos vėrinį ir atkovoti dar 8 valandas, kai tigrai gali būti žmonėmis, vyksta drakonų karalystėse, kur reikia įvykdyti ne vieną žygdarbį. Šią dalį galima netgi sulyginti su Heraklio žygdarbiais, nes reikia pasitelkti ne tik jėgą ir greitį, bet ir apsukrumą bei protą.

Man patiko dalis su drakonais, kurių reikšmė ir gebėjimai bei užduotys buvo puikiai apgalvotos, unikalios ir tartum ištrauktos iš pasakų. Kai pagalvoji, vieną vienintelę užduotį galėtum išplėtoti iki knygos apimties, o čia jų buvo net ne viena. Tai buvo kvapą gniaužiantys nuotykiai, pilni pavojų, fantastikos ir… romantikos.

Taip, šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama ne tik žygdarbiams, kurie padės įveikti piktojo Lokešo užkeikimą, o ir romantinei linijai. Tigro kelionėje toliau vystomas meilės trikampis, ir autorė vis mėto Kelsę (ir mus kartu) nuo vieno vaikino prie kito, priversdama rinktis iš dviejų. Žinoma, Kelsė apakinta meilės, nesaugumo jausmo, pykčio, atsakomybės ir gailesčio elgiasi taip, kad kartais ją norėtųsi kaip reikiant papurtyti, tačiau vis tiek – romantika šioje knygoje verčia dūsauti ir graužti nagus iš pavydo.

– <…> Pamilau ją iš pirmo žvilgsnio. Vos nenumiriau dėl jos. Apkeliaučiau visą pasaulį, kad tik ji šypsotųsi ir būtų laiminga. <…> Laikausi jos kaip vijoklis, kuriam reikia medžio, kad išgyventų. Ji supančiojo mane amžiams. Ji – mano prieglobstis. Ji – mano gyvenimo prasmė. Užkariauti jos širdį ir ją išlaikyti yra vienintelis mano gyvenimo tikslas.

Ko jau ko, tačiau romantikos čia nepritrūks, nes perskaitysite netgi ne vieną legendą – meilės istoriją, kurią papasakos veikėjų lūpos. Tačiau, kai pagalvoju dabar, daugiausia tai bus tragiškos meilės istorijos… Na, bet visos gražiausios legendinės istorijos tokios ir yra – nuklotos rožių spygliais ir sunkumais, juk greit pasimiršta tik lengvi dalykai.

Visos knygos detalės keistai susipina į krūvą ir kai pagalvoji, kad štai to galėtų ir nebūti, bet tada kažkas kita iškristų iš vietos ir nebetiktų bendrame paveiksle.

Prie viso to dar ir prisideda kažkur į nugarą šnopuojantis nemirtingasis Lokešas, trokštantis viso pasaulio galios ir kai ko daugiau.

– Kas iš tų mano norų. <…> Yra vienas dalykas, kurio net aš, kad ir koks galingas, vienas negaliu turėti. Spėkit, kas tai?

Pabaigoje tikrai likau… pikta? nusivylusi? išsigandusi? Nepagalvokit, kad nepatiko, tačiau labai labai nenorėjau, kad nutiktų tai, kas nutiko pabaigoje. Nes Kelsė šioje knygoje elgiasi būtent taip, kaip nesielgčiau aš, tad ir pabaigoje ji padaro tai, kas jai atrodo geriausia, todėl sėdžiu va spėliodama, kas bus, nes kartą netyčia užmačiau paveiksliuką-spoileriuką, ir būgštauju, kad Kelsė iškrės kvailystę, kuri viską pasuks visiškai kitu kampu. Bet kokiu atveju – privalau kuo greičiau gauti ketvirtą knygą Tigro likimas! Beje, ja serija neužsibaigs, fanai jau kelerius metus laukia penktosios dalies pavadinimu Tigro sapnas, kurios išleidimo data niekur neskelbiama.

Ši knygų serija yra skirta tiems tikriesiems nuotykių mylėtojams ir mėgstantiems skaityti knygą ilgai ir pasigardžiuojant. Taip pat ši knyga yra visiems mitologijos gerbėjams ir nepailstantiems romantikams, kurie tiki amžina meile. Kiekviena Colleen Houck knyga yra nepaprasta ir paliekanti stiprų įspūdį ir troškimą kuo greičiau gauti tęsinį, nes paskutiniame skyriuje iš naujo užsuka karuselę, iš kurios nesinori išlipti.

Šios serijos knygos lietuvių kalba:

lt


keturi permatomas

egliosha logo

Tigro beieškant – Colleen Houck (knyga)

knygos apžvalga

Viltis. Tikėjimas. Aistra.

Kaip toli eitum, trokšdamas išlaisvinti tą, kurį myli?

Kelsės Heis aštuonioliktoji vasara buvo išties beprotiška. Be to, kad jai teko keliauti Indijos džiunglėmis ir kautis su beždžionėmis, ji netikėtai pamilo Reną – jauną princą, kuriam jau… trys šimtai metų.

Kai netikėtai ištikusios grėsmės ir pavojai ją vėl privers leistis į kelionę po Indiją, šįkart su Reno broliu Kišanu, ji ims dvejoti dėl savo likimo. Reno gyvybė kabo ant plauko – ant plauko kabo ir Kelsės širdies reikalai. Ar jai pavyks žengti dar vieną žingsnį ir panaikinti seną indišką prakeiksmą?


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Tiger’s Quest
Ankstesnės dalys: Tigro užkerėjimas
Serijos pavadinimas: Tigrų saga
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija
Puslapių skaičius: 544
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėColleen Houck knygų serija apie tigrus susilaukė tokios sėkmės, kad pati išleido ji tik pirmąsias dvi dalis – Tigro užkeikimą ir Tigro beieškant (el. formate), tada ją pagriebė agentai ir leidyklos ir nebepaleido. Jos teigimu, pats kiečiausias dalykas buvo išvysti didžiulį savo knygos plakatą.

Pati užkeikimo idėja jai šovė prisiminus pasaką Gražuolė ir pabaisa, tada pagalvojo pabaisą paversti tigru, tigras vedė į Rusiją, bet galiausiai istorija pasuko į Indiją ir indiškus mitus apie tigrus. Va kiek vingių visokių buvo, kol užgimė pirma knyga. Pati autorė teigia, kad labiausiai ją įkvėpė būtent Saulėlydžio saga dėl “švarios“ romantikos ir to, kad iki galo nebuvo aišku, ką pasirinks pagrindinė herojė (gal kažkam). Jai patinka, kad taip iki pat galo galima išlaikyti intrigą ir galiausiai nustebinti.

Kai pirmąją dalį sulyginau su pasaka, tai antroji knyga… ji tikrai labai supainiota ir kelianti daug emocijų. Ši istorijos dalis supina pasakas su paauglių literatūra. Net sunku papasakoti neišduodant siužeto, tačiau patikėkite, paimsite šią storą ir atrodo niekad nesibaigsiančią knygą ir suskaitytsite jei ne vienu prisėdimu, tai dviem tikrai.

Nežinau, kaip tai įmanoma, bet šioje Tigrų sagos dalyje dar daugiau veiksmo ir pavojų. Tiesa, pirmoji šios knygos dalis tarsi “iškrenta“ iš bendro stiliaus, nes veiksmas vyksta Oregone, kur iš Indijos palikusi Reną sugrįžta Kesė. Taip, knyga prasideda ten, kur pasibaigė buvusioji – pagrindinė veikėja grįžta namo į Valstijas, kad sudėliotų savo gyvenimą iš naujo. Ji pradeda mokytis universitete, pradeda susitikinėti su vaikinais, bet negali pamiršti savo princo Reno. Ji jo ilgai laukia, ir kai galiausiai pasirodo (nagi, kaip gi nepasirodys?), jis kovoja su kitais kavalieriais dėl Kelsės meilės. Vėliau prie jų prisideda ir Kišanas, Reno brolis, tačiau netrukus įvyksta kai kas, kas priverčia kompaniją išsiskirti. Kaip suprantate iš viršelio ir anotacijos, šioje dalyje gauname progą pažinti Kišaną. Jis su Kelse toliau vykdo savo užduotį – atkeikti brolius princus. Ši porelė grįžta į Indiją ir toliau keliauja per stebuklingas ir pavojingas vietas, kur patiria begalę nuotykių. Čia išnaudojama taktika pašalinti pagrindinį vaikiną iš istorijos, kad būtų suteikta proga pasireikšti kitam.

tigraiTigro beieškant knygoje autorė pasistengė pindama meilės trikampį. Kai pirmoje dalyje tik galėjai nuspėti kas bus, tai čia viskas kaip reikiant įsisiūbuoja, ir gerokai suvelia tiek Kelsės, tiek skaitytojų mintis ir padalina gerbėjus į dvi stovyklas – Team Ren ir Team Kišan. (Kurį palaikote jūs?). Visas šitas reikalas gerokai pamėto į šonus skaitytoją, nes rašytoja moka labai įtaigiai pasukti mus ten, kur reikia jai, taip klaidindama ir vedžiodama mus už nosies ir galiausiai palikdama vidury niekur, pasimetusius ir trypiančius kojomis iš piktumo. 😀 Palikus veikėjus dviese atsiskleidžia kiek kitokia Kišano pusė. Tad mes puldinėjam iš vieno krašto į kitą svarstydami, ką pasirinktume veikėjų vietoje. Šioje dalyje rasite tikrai nemažai klausimų, ką rinktis.

– Aš susigrąžinu žmogiškumą gabalėlis po gabalėlio. Tigru būti lengva; būti žmogumi – sunku. Turiu bendrauti su žmonėmis, sužinoti apie gyvenimą ir surasti būdą, kaip susitvarkyti su praeitimi.

Reno gausite mažokai, bet kiek bus, tiek pakaks jam pamilti ir ilgėtis. Colleen šį veikėją sukūrė tiesiog tobulą – gražų, nuoširdų, mylintį, romantišką, sąžiningą, gailestingą, atjaučiantį, dosnų -, tad intriga susukta, ir nustūmus visus nuotykius ir pavojus į šalį žiūrim akis išpūtę ir klausiam, tai kurį rinksies, Kelse??? Sekančioje dalyje žadama daugiau Reno, tad bus tikrai įdomu, kaip viskas išsipainios. O gal netgi atvirkščiai, nenustebčiau.

Pagaliau ir Kelsė čia paaugs mūsų akyse. Pirmoje knygoje ji vis kėlė sumaištį vandens stiklinėje, o čia ji jau daug ryžtingesnė, auga jos pasitikėjimas savo jėgomis ir noras tapti savarankiškesne, tad ją pamėgti daug lengviau.

Renas neturėjo jokių trūkumų. Tiesmukai kalbant, jis buvo baltasis katinas, Kišanas – juodasis. Bėda buvo ta, kad aš nežiūrėjau į Kišaną taip, kaip į Reną. Kišanas taip pat buvo mano didvyris. Jie abu buvo sužeisti. Jie abu kentėjo. Ir Kišanas tikrai nusipelnė laimingo bilieto, lygiai taip, kaip ir Renas.

Kam dedu minusiuką ir už tai atimu vieną kačiuką – kad gali pasirodyti per daug visų tų mitų ir naujos informacijos. Tikrai jaučiasi, kad autorė stipriai domisi įvairių šalių mitologija, legendomis ir literatūra, kadangi čia ohoho, kiek visko galima rasti, kartais mažiau yra geriau. Na bet už fantaziją tikrai galima paploti, nes užduotys ir visokie sunkumai tikrai negirdėti, o aprašymai primena veiksmo filmo ištraukas.

Tiesa, jei jau kalbame apie veiksmą, tai man pasirodė įdomi rašytojos strategija aprašyti įvykius. Daugelis autorių aprašo veiksmus, ką darys herojai, maždaug nueisim taip, paimsim tą, o pakeliui veikėjams nutiks kažkas netikėto. Nea, Colleen žaidžia kitaip. Ji dažnai ne tik kad neišduoda smulkmenų (nagi, kaip gali nepasakyti bendražygiui kur eisit ir ką darysit, o tik numeti – einam, aš žinau ką reikia?), bet dar ir veiksmo metu supina viską taip, kad nesupranti, kas nutiko, ir tik paskui perpasakojant įvykius paaiškėja kas, kaip ir kodėl buvo daroma ir kokia buvo atomazga. Žodžiu pasilieka vyšnią ant pačio torto viršaus, o tau telieka įsijungti lempą ir mintyse sau kartoti, kad čia jau tikrai paskutinis skyrius šįvakar. O puslapių skaičius šioje knygoje įspūdingas gi, kai jau atrodo, kad va, viskas, jau tuoj pabaiga, pamatai, kad dar likę bent ketvirtadalis neįveikta.

Šios dalies pabaiga buvo ne visai netikėta, buvo galima nuspėti, kas nutiks, bet vis tiek ji labai drasko širdį ir pasuka istoriją kitu keliu užduodama galybę klausimų, kas gi bus ateity. Pabaigus knygą kilo vienintelė mintis – kaip? Na kaip reikės išlaukti tęsinio?! Nepaisant kai kurių nepatikusių detalių ši istorija taip įtraukia, kad norisi plaukus nusirauti, nes dabar reikės ilgai kankintis ir laukti trečiosios dalies.

Šią dalį perskaičiau tikrai greitai, nors puslapių skaičius įspūdingas, tačiau buvo labai įdomu, istorija, veiksmas ir herojų vaizdavimas įtraukė ir sukėlė nemažai emocijų, ką galima įvertinti kaip geros knygos požymį. Pabaigus knygą užsimaniau tučtuojau gauti tęsinį, deja, anglų kalba tokių storų ir sudėtingos kalbos knygų neįveikčiau, tad teks kankintis ir laukti. Tad labai rekomenduočiau Tigro beieškant visiems nuotykių, fantastikos ir meilės trikampių mėgėjams – šioje knygoje to tikrai netrūks.

Šios serijos knygos lietuvių ir anglų kalba:

serija


4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Gera mergaitė – Mary Kubica (knyga)

Aš sekiau ją kelias pastarąsias dienas. Žinau, kur ji apsiperka, kur neša valyti drabužius, kur dirba. Nežinau, kokios spalvos jos akys ir kaip jos atrodo, kai ji bijo. Bet sužinosiu.

Mija Denet savo šeimoje visada buvo balta varna. Užuot sekusi tėvo, garsaus teisėjo, pėdomis, ji dirba paprasta dailės mokytoja neprestižinėje mokykloje. Vieną vakarą Mija turi susitikti su savo vaikinu bare. Kai šis nepasirodo, ji spjauna į proto balsą ir išeina kartu su nepažįstamuoju. Burnos veltui neaušinantis Kolinas Tečeris puikiai tinka vienos nakties nuotykiui. Tačiau nusprendusi užsukti į Kolino namus Mija padaro siaubingą klaidą. Kolino užduotis – pagrobti Miją. Bet planas netikėtai pasikeičia – dabar jųdviejų pėdsakais leidžiasi ne vien policija. Mijos motina ir detektyvas Geibas Hofmanas pasiryžę žūtbūt išgelbėti merginą. Jie nežino, kur ji yra nei kas dedasi Mijos galvoje. Deja, neįmanoma nuspėti sudėtingų jausmų, kurie grasina sudaužyti šeimos gyvenimą į šipulius.


Pagrindinė informacija:   gera mergaitė

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas:  The Good Girl
Ankstesnės dalys:  nėra
Serijos pavadinimas:  nėra
Patartinas amžius: +17/18
Žanras: šiuolaikinė literatūra, (psichologinis) trileris, romantika,
Puslapių skaičius:  381
Pasakotojas: daugybė veikėjų
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.marykubica.com/


Gera mergaitė gal ir atrodo iš pradžių nuspėjama knyga, tačiau patikėkite, ji tikrai tokia nėra. Knyga yra persisunkusi paslapčių, skaudžių išgyvenimų ir žemę drebinančių tiesų, kurios privers jūsų akyse atsirasti drėgmei, jeigu ne visam ašarų fontanui.

Mary Kubica debiutavo su galinga istorija, kurią daug kas lygina su garsia knyga Dingusi. Autorė pasakoja, kad jai iš pradžių buvo labai keista matyti ant knygos savo vardą. Prieš tai ji daug galvojo, kai viskas vyks, kaip skaitytojai priims jos knygą, o kai šioji buvo publikuota, prasidėjo susitikimai su skaitytojais, kelionės – visa tai jai suteikė nuostabių emocijų. Pasakodama apie knygos rašymo procesą, autorė prasitaria, kad prireikė įdėti nemažai darbo kuriant įtampą kūrinyje, kad viskas atrodytų įtikinamai ir užkabintų skaitytoją, kad jis pabaigtų skaityti knygą iki galo. Sunkiausia jai buvo aprašyti Koliną, kadangi tai buvo vienintelis veikėjas istorijoje, su kuriuo autorė negalėjo susitapatinti dėl to, kad jai pačiai nėra tekę išgyventi tokių dalykų, kuriuos teko patirti jam. O lengviausia buvo rašyti apie Mijos motiną. Paklausta, kokie aktoriai galėtų įkūnyti jos knygos personažus, ji atsako, kad Miją galėtų vaidinti Emma Watson arba Jennifer Lawrence, Koliną – Jeremy Sisto arba James Franco, Geibą – Dylan McDermott, Helen Mirren būtų Eva, o Džeimsą – Victor Garber.

Pati autorė turi istorijos bei amerikiečių literatūros bakalaurą iš Miami University Oksforde, Ohio. Ji gyvena netoli Čikagos su savo vyru ir dvejais vaikais. Jai patinka fotografuoti, užsiimti daržininkyste ir rūpintis gyvūnais vietinėje prieglaudoje.

Geros mergaitės anotacija pristato istoriją, kurią dauguma yra girdėję gal šimtus kartų, jeigu ne mažiau, ar bent jau mano, kad ją bus lengva nuspėti.

Nedarykite šios klaidos. Iš pradžių ir aš maniau, kad įveikti šią knygą man gali prireikti nemažai valios pastangų vien dėl to, kad anotacija neatrodo pristatanti kažką naujo, bet… istorija mane tiesiog įsiurbė į savo pasaulį ir negalėjau nuo jos atsitraukti tol, kol nepradėjo lipti akys nuo miego ir knygą teko padėti kuriam laikui į šalį, nes paprasčiausiai reikėjo bent kelias valandas numigti.

Knyga nėra tokia, kaip galėtų atrodyti iš pradžių.

Taip, klišinis momentas yra: pagrobėjo ir aukos meilė, bet istorija yra pasakojama taip kūrybingai ir su tokiais tvistais, kad skaitytojui nėra suteikiama galimybė pasijusti šios istorijos ekspertu.

Sezonas pasibaigęs. Niekas jos nerastų. Ji mirtų iš bado. Ją aptiktų tik pavasarį, kai grįžusius turistus į trobelę atviliotų pūvančios mėsos kvapas.
Ši mintis neleidžia man išsukti iš kelio. Viena iš daugelio minčių, užkertančių galimybę viską mesti ir bėgti, nors to ir noriu. Nors man ir reikia. Nors žinau, kad kiekviena čia praleista diena tėra dar viena vinis į mano karstą.

Pati pagrobtoji knygoje prabyla tik kartą pabaigoje, visą veiksmą mums pasakoja kiti veikėjai, kurie pristato viską iš dviejų laikų: praeities ir dabarties. Šie jų skyriai susimaišo tarpusavyje ir sudarko bet kokią galimybę iš tikrųjų susidaryti stiprų įspūdį, kad žinai, kur link istorija keliauja, nes pagrindinė veikėja patyrė amneziją. Kažkoks siaubingas įvykis ją taip šokiravo, kad ji daug ko neprisimena. Be to, knygoje autorė nežaidžia ir stengiasi visados kurti kokią nors paslaptį, mėto tuos pavojingus, aštrius kabliukus su mėsingais sliekais, kuriems iš tikrųjų sunku atsispirti.

-Kodėl jį nupirkai? –  klausia ji, pakėlusi bloknotą.
<…>
-Velniai rautų, kodėl tiek daug klausinėji? – suurzgiu.
<…>
Jei būčiau norėjęs, kad ji nesipainiotų akyse, būčiau nupirkęs daug virvės ir pririšęs prie vonios kriauklės. Jei būčiau norėjęs, kad užsičiauptų, būčiau užklijavęs burną lipnia juosta.
O jei būčiau norėjęs atsiprašyti už savo elgesį, būčiau nupirkęs jai eskizų bloknotą.

Be to šią istoriją yra stengtasi gilinti, priversti skaitytojus kuo geriau pažinti veikėjus, jų charakterius, juos pamilti, sukurti neapsakomai stiprų ryšį su jais, o tai, stebėtina, buvo labai paprasta padaryti.  Knygoje nors ir nebuvo šimtas veikėjų, tačiau ir tų buvo per akis. Aprašyti veikėjai buvo tokie pat žmonės, kuriuos galima sutikti realiame gyvenime, gatvėje: jie turi ydas, charakterį, siekius, norus… Kai kurie iš jų auga istorijoje, keičiasi, atranda savyje drąsos keistis… ir istorijoje vystosi ne vienas, o du meilės romanai 🙂 To tikrai nesitikėjau.

Išsiskirti su veikėjais buvo sunku, o su vienu veikėju patyriau tikrą širdgėlą. Taip jį pamėgau, kad sulaukusi jo paskutinių puslapių knygoje… Sakykime, nenorėjau, kad jie ateitų.

Knygos pati pabaiga… buvo atominis sprogimas, kuris visus įvykusius įvykius kūrinyje kelis šimtus kartų pavers stipresniais. Neslėpsiu, tikrai likau sužavėta šiuo sprogimu, ilgai galvojau apie istoriją su šypsena veide. Autorė sugebėjo padaryti retą stebuklą; ji papasakoja seną istoriją naujai, ypatingai. Tikrai ne kiekvienas tai sugeba padaryti ir dar taip nepakartojamai įdomiai. Laukiu nesulaukiu jos sekančios knygos.

Reziumė: knyga man suteikė neapsakomai įdomių akimirkų ir sunku buvo patikėti, kad ji baigėsi, nes nenorėjau, kad jį turėtų pabaigą. Net neabejoju, kad dar kartą leisiu šios knygos kerams mane apžavėti atsiradus laisvai minutei.

Knyga tikrai patiks romantikams, netradiciškai pateikiamoms istorijoms ir tiems, kuriems patinka istorijos su didelėmis staigmenomis pabaigoje. Knyga suteiks nepaprasta galimybę pasprukti nuo rūpesčių ir kasdienybės.

 

penkikitty

 

Tigro užkerėjimas – Colleen Houck (knyga)

knygos apžvalga

Aistra. Lemtis. Ištikimybė.

Ar rizikuotum viskuo, trokšdamas pakeisti likimą?

Septyniolikmetė Kelsė nė nenumanė, kad vieną vasarą jos įprastas gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Sužinojusi, kad tik ji vienintelė gali panaikinti trijų šimtų metų senumo indišką prakeiksmą, Kelsė pakliūva į keblią situaciją. Ji atsiduria toli nuo namų, kitame pasaulio krašte. Drauge su paslaptingu baltuoju tigru Renu.
Susidūrusi akis į akį su tamsos jėgomis, magijos kerais ir keistais pasauliais, kur niekas nėra tuo, kuo atrodo esąs, Kelsė rizikuoja gyvybe, kad atskleistų kelių šimtmečių senumo pranašystę, amžiams panaikintų prakeiksmą, išlaisvintų magijos įkalintą vyrą ir rastų kelią į judviejų laimę.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Tiger’s Curse
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: The Tiger
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, mitologija
Puslapių skaičius: 464
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://colleenhouck.com


autorėColleen Houck su vyru gyvena Saleme, Oregone kartu su kalnu pliušinių tigrų. Rašytojos amato ji ėmėsi įkvėpta Stephanie Meyer ir J.K.Rowling sėkmės – abi tiesiog nusprendė pabandyti rašyti, ir štai kaip tai pakeitė jų gyvenimus. Vieną rytą ji pabudo ir nusprendė, kad taip pat turėtų pabandyti rašyti, taigi įjungė vaizduotę ir pradėjo Tigro užkerėjimo seriją.
Autorė, paklausta, kur semiasi įkvėpimo, išduoda, kad jo semiasi iš kitų knygų. Dvi jos mėgstamiausios knygos – apie sapnus ir jų interpretavimą bei apie simbolius ir ženklus. Ji turi begalę mitologijos knygų, ir nuolat žymisi įdomias detales, kurias įpina į savo istorijas. Pavyzdžiui keturių namų išbandymo idėją rašytoja pasiskolino iš majų kultūros. Taip pat ji prisimena visus savo sapnus, pabudusi juos užsirašo, ir tikisi kada nors visus juos sudėti į knygas. Kai kurie Colleen veikėjai yra įkvėpti jos artimųjų – Renas turi keletą jos vyro savybių, Kelsės senelė yra daug kuo panaši į autorės močiutę, o daugelis antraeilių vedėjų pavadinti dukterėčių ir sūnėnų vardais.

Tigro užkerėjimas – pirmoji dalis šešių knygų serijoje, priešpaskutinė išeis dar šiais metais, ir galiu pasakyti, kad fanai jos laukia su didžiuliu nekantrumu!

Šią knygą galėčiau palyginti su pasaka apie užkeiktą karalaitį, kurį išgelbės ypatinga mergina. Joje žinoma yra blogasis žiaurusis piktadarys, gerasis pagalbininkas, užburtos/neįprastos vietos, burtai  ir žinoma meilė.  Tigro užkerėjimas turi visus pasakoms priklausančius požymius. Dar pridėkime nuotykius, svetimos kultūros egzotiką ir gausime prikaustančią, neįprastą istoriją!

Netgi Direno ir jo brolio Kišano istorijos aprašymas toks pasakiškas:

Labai seniai gyveno galingas Indijos karalius, kuris turėjo du sūnus. Vieną jų pavadino Direnu. Abu broliai gavo geriausią, kokį galėjo, išsilavinimą, baigė karinius mokslus…
<…>Jo brolis taip pat buvo labai drąsus, stiprus ir sumanus. Jis mylėjo Direną, tačiau kartkartėmis jo širdį perverdavo pavydas: nors jam irgi sekėsi visi mokslai, jis žinojo, jog karaliumi lemta tapti Direnui. Taip jaustis buvo visai natūralu.

direnas

Tačiau, žinoma, piktasis burtininkas Lokešas užsigeidė brolių turėtų stebuklingo amuleto dalių, sukiršino juos ir galiausiai prakeikė paversdamas tigrais. Broliai tris šimtus metų gyveno užkeikti. Direnas sugautas be galimybės pabėgti  ir uždarytas gyveno keliaujančiame cirke, kol vieną dieną jame pasirodė viena mergina Kelsė, kuri keliais žodžiais išlaisvino jį iš narvo nelaisvės.  Tad dabar, kai atsirado ypatingas žmogus, kuris, pasak pranašystės, gali panaikinti užkeikimą, Direnas turi vilties po šitiekos metų vėl atgauti savo žmogiškąjį pavidalą, ir padedamas savo ištikimo draugo pono Kadamo atsivilioja Kelsę į Indiją.

Na koks atsivilioja. Kelsė pati jaučia kažkokią ypatingą trauką baltajam tigrui, todėl mažai dvejojusi sutinka palydėti jį atgal į gimtinę. Tačiau netrukus paaiškėja, kad jos tigras – tikrų tikriausias Indijos princas ir dar ne bet koks, o labai jau išvaizdus. Nuo tos akimirkos prasideda jų įdomūs ir pavojingi nuotykiai. Na kuo gi ne pasaka?

Ir tas princas pamilsta Kelsę – paprastą merginą iš Oregono, kuri negali patikėti, kad jai galėtų tekti tokia laimė. Tos meilumo apraiškos buvo tikrai mielos, nesvarbu, Direnas buvo vaikinas ar tigras.

Pasigirdo minkšti žingsniai ir veidu pajutau Reno snukį.
– O, nesirūpink manimi. Ketinu čia pagulėti, kol mano stuburas vėl išsitiesins.
Jis pasisuko ir ėmė savo tigriškomis letenomis plekšnoti mano nugarą. Aš sukikenau iš skausmo, bandydama įtraukti oro į plaučius. Jis atrodė tarsi įmitęs katinas, aštrinantis nagus į žmogaus kūną lyg kokią kanapą.

direnas ir kelsė

Istorija yra pasakojama tik iš Kelsės pozicijos, tad mes galime tik nuspėti kitų veikėjų mintis ir jausmus, bet jie, galima sakyti akivaizdūs. Kelsė yra našlaitė, netekusi tėvų dvylikos metų, tad gerai prisimena, kas yra laiminga ir mylinti šeima, kurios pati labai trokšta, bet vengia prie kažko stipriai prisirišti,  dėl baimės vėl viską prarasti. Netgi su įtėviais jos santykiai, atrodo, daugiau draugiški, nei šeimyniški. Jie Indijoje netgi nutrūksta ir visų nuotykių metu prisimenami nebent vegasiški įmotės patiekalai. Dėl šios baimės ji ko gero sunervins ne vieną skaitytoją, bet pačioje pabaigoje autorė gana rišliai sudėlios Kelsės elgesio priežastis, kas išgelbėjo merginą nuo manęs, grasinančios užmesti jai į kuprą.

Knygoje tikrai nemažai Indijos kultūros. Jei domitės ja – tada tai bus tikras lobynas, kadangi yra kalbama ne tik apie valgius (kuriuos taip ir maga pasiieškoti per google), rūbus, šalį, bet ir dievus bei legendas. Autorė atliko tikrai gerus namų darbus, nes aprašymai detalūs ir įdomūs, ir, įtariu, realūs.

Be abejo, knygoje apstu nuotykių (kartais net per daug), jie tyko kone už kiekvieno kampo, ir, kaip teisingai kažkas pastebėjo, primena Indianą Džounsą. Kad panaikintų užkeikimą, Kelsė ir Direnas turi įvykdyti ne vieną užduotį, surasti ne vieną daiktą ir šiaip įveikti nemažai pavojų, kurie sukurti išties išmoningai ir su fantazija. Į knygos pabaigą pradeda stipriai jaustis artėjančios nelaimės nuotaika, ne tik dėl Kelsės vidinės sumaišties, bet ir dėl kažkur tūnančio priešo. O ir Kišanas nėra toks gerietis, kaip jo brolis Direnas, tad sekančiose dalyse manyčiau gali pakvipti netgi meilės trikampiu.

Jei reikėtų šią istoriją apibūdinti kitaip, nei pasaką, pasakyčiau, kad tai nuotykių knyga. Ir gana neplona. Tokia, kokia man patinka – jos neperskaitysi labai greitai, tačiau galėsi mėgautis ja kiek ilgėliau ir su nekantrumu lauksi jos tęsinio, nes jaunuoliai turi įvykdyti keturis žygdarbius, ko gero po vieną kiekvienai knygai. Penktoji knyga – absoliuti paslaptis, kurios fanai laukia jau trečius metus! Rekomenduoju peržiūrėti ir knygos treilerį, puikus darbas!

Šios serijos knygos lietuvių ir anglų kalba:

visa serija


4

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Kiaurymių miestas. “Ypatingų vaikų namų“ tęsinys- Ransom Riggs (knyga)

knygos apžvalga

Nepaprasta kelionė, prasidėjusi panelės Peregrinės „Ypatingų vaikų namuose“, tęsiasi Džeikobui Portmanui vykstant į Londoną, į ypatingųjų pasaulio sostinę. Ten jie tikisi gauti pagalbos savo mylimai direktorei panelei Peregrinei. Tačiau karo nusiaubtame mieste sulig kiekvienu žingsniu tyko šiurpios staigmenos. Ir, prieš užtikrindamas saugumą ypatingiesiems vaikams, Džeikobas pirmiausia turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.

Ypatingieji žavi savo asmeninėmis savybėmis, kerinčiais gebėjimais: vienas nematomas, kitas spėja ateitį, trečia moka skraidyti, dar viena – nepaprasta galiūnė… Šaiposi vienas iš kito galių ir silpnybių, ir taip vystosi pasakojimas, atsiskleidžia charakteriai. O labiausiai knyga žavi savitomis senovinėmis nuotraukomis, kurių R. Riggsas prasimanė sendaikčių turguose bei archyvuose. Keistos ir šiurpios nuotraukos puikiai iliustruoja charakterius ir veiksmo vietą, paryškindamos kraupią pasakojimo atmosferą.

Knygos autorius Ransom Riggs užaugo Floridoje, tačiau šiuo metu gyvena ypatingųjų vaikų pasaulyje — Los Andžele. Įprastinė jo „dieta“ — siaubo istorijos ir anglų komedijos, tad nesunku suprasti, kodėl jis rašo tokius romanus. Vargu ar tikėtina, kad šiuo metu jis jūsų namuose ir stebi jus iš palovio. (Patikrinkite. Mes palauksime.) Jeigu iš tikrųjų ten jo nėra, visada galite su juo susitikti štai čia: Twitter@ransomriggs.


Pagrindinė informacija:  cdb_Kiaurymiu-miestas_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014
Originalus pavadinimas: Hollow city
Ankstesnės dalys: Ypatingų vaikų namai
Serijos pavadinimas: Miss Peregrine‘s home for Peguliar Children
Patartinas amžius: +14
Žanras: jaunimo literatūra, fantastika, keliavimas laiku
Puslapių skaičius:  400
Pasakotojas: vaikinas
Autoriaus puslapis: http://www.ransomriggs.com/


   Ar  esate pasiruošę atsiversti antrą dalį, kurioje daugybę nuotykių patiria jau pamilti veikėjai mums kartu ir pažįstamame, kartu ir nepažįstamame pasaulyje? Jeigu manėte, kad pirma dalis buvo įspūdinga, palaukite, kol pradėsite skaityti antrą.

Įkvėptas senų fotografijų, Ransom Riggs sukūrė savo pasakojimą, kuris tiek pat žavi, kiek ir baugina. Atrodytų, kad lengva yra nuspėti šios knygos veiksmą, bet taip nėra. Tai, kas mane pasitiko šios antros knygos atomazgoje buvo žymiai didesnis sprogimas, nei buvo pirmoje.

Knygos veiksmas pratęsia pirmą dalį. Taigi, kur istorija buvo nutraukta pirmoje dalyje, antra tai pratęsia. Tai šaunu, nes neprarandama jokia svarbi minutė, o ir įkyriai vėliau neužpuola pirmos knygos atpasakojimas. Mane labai erzina, kai pirmi knygos puslapiai dažniausiai būna ankstesnės dalies atpasakojimas. Tiems, kas yra užmaršūs, tai puikus dalykas viską prisiminti, tačiau tie, kurie turi ganėtinai gerą atmintį… tai blogiau nei rakštis vienoje vietoje.

Gaila, bet kažkodėl su pačia pradžia man teko pakovoti ir save skatinti nepasiduoti ir skaityti toliau. Kažkodėl pirmi puslapiai nekėlė entuziazmo, tačiau vėliau savęs negalėjau nustoti girti, kad įveikiau tuos man neįdomius puslapius, nes netrukus prasidėjo veiksmas.

Jau pirmos dalies pabaigoje buvo galima suvokti, aplink ką suksis antros dalies veiksmas: direktorės gelbėjimas. Pirmąją dalį galima apibūdinti kaip sėslią, nes dauguma veiksmo vyksta vienoje vietoje, kai tuo tarpu antroje dalyje skaitytojams bus suteikta ekskursiją po ypatingųjų vaikų pasaulį ir, kas įdomiausia, šį pasaulį mes pažinsime tokį, koks jis buvo praeityje. Taigi, jokių mobiliųjų telefonų, jokių kompiuterių ir jokių Ferrari’ų. Tik traukinukai, arkliukai ir kelios senovinės mašinos.

– Garbės žodis, – toliau kalbėjo Ema. – Tu esi toks pats ypatingas kaip ir jis – ir toks pats narsuolis.

Kaip jau minėjau, veiksmas sukasi aplink direktorės gelbėjimą ir taip istorija įgauna tiksinčio laikrodžio aspektą, kas suteikia įtempto siužeto prieskonį. Vaikai neturi laiko žaisti. Jie turi surasti ką nors, kas galėtų jiems padėti. Čia sužaidžia ne tik noras padėti brangiam asmeniui, bet ir tai, kad jeigu direktorės kilpa užsivers, kai kas įstrigs ne savo laikmetyje.

Tas žmogus – mano tėvas. Jis ieško kažko, tai, ko beviltiškai nenori rasti.
Ieško sūnaus lavono.

Taip mes susipažįstame su dar kitais ypatingais sutvėrimais ir netgi suaugusiais ypatingaisiais. Taipogi, šioje dalyje mėginama suvokti, kodėl ypatingųjų pasaulis jau yra viena koja grabe, ir kaip būtų galima jį išgelbėti. O kur dar tai, kad šioje istorijoje yra vis daugiau statoma ant kortos, keliama vis daugiau klausimų.

Taigi, šioje knygoje iš tikrųjų viskas tampa rimčiau ir grėsmingiau ne tik daugybei veikėjų, bet ir pačiam pagrindiniam šios istorijos personažui.

-Ar tai irgi bus likimo lemta, jeigu mes leisimės ieškoti kilpų, o jūs, pasikliaudami manimi, kad išgelbėsiu visus nuo pabaisų, žūsite?

O kur romantika? Šioje dalyje tęsiama pagrindinio veikėjo širdies reikalai, tačiau jie yra tik šios istorijos pagražinimas, menka priežastis, kodėl pagrindinis veikėjas nebėga namo ir nemėgina gyventi savo paprasto gyvenimo. Šiai istorijai daugiausiai rūpi veiksmas, pavojai ir patys įdomiausi tvistai. Taigi, tas, kas tikisi karštų vietų šioje knygoje, gaus tik pasiaukojimus ir priežastis, kodėl šioji meilė yra neįmanoma, o tie, kurie myli pavojus… na, jums nuskilo su šia istorija 🙂

O ar ypatingieji šį kartą naudos daug savo galių? Viena vieta tikrai jums bus įspūdinga. Kokia tiksliai, neatskleisiu, bet toji vieta buvo tikrai nepaprasta ir, jeigu pirmajam filmui pasiseks pavergti žiūrovų širdis ir bus nuspręsta kurti antrą, tai toji vieta bus siaubingai įspūdinga ekrane, nes skaitydama knygą tiesiog lindo vaizdai, kurie gniaužė kvapą.

Bet reziume, visi veikėjai kiek nors panaudojo savo galių. Taip pat atsiradę nauji veikėjai turi tikrai įdomių sugebėjimų. Dabar galvoju, ar norėčiau judinti daiktus ar vis dar pasilieku prie galimybės viską padegti.

Autorius pasistengė, kad vaikų kelionė būtų sudėtinga. Niekas knygoje nevyko taip, kaip norėtųsi. Vis kas nors įkišdavo pagalį į ratus, tačiau dėl to buvo tik įdomiau skaityti ir stebėti, kaip veikėjams pavyks įveikti kliūtis. Ypatingai žinant, kad laikrodis tiksi… Mintyse sunku nesilažinti su savimi: ar vaikams pavyks išgelbėti direktorę, o gal jie susimaus.

Viską apibendrinus, jeigu jums patiko pirma dalis, net neabejoju, kad ir antroji dalis pavergs jus savo siužetu ir tais netikėtais istorijos vingiais knygos pabaigoje, kurie paliks jus klaustukų pasaulyje. Dabar nekantriai laukiu tęsinio ir, žinoma, jūsų nuomonių apie šią knygą.

 Visos serijai priklausančios knygos: (Lietuvoje)

cdb_Ypatingu-vaiku-namai_z1cdb_Kiaurymiu-miestas_z1

 

keturi

kitty

Popieriniai miestai – John Green (knyga)

knygos apžvalga

Populiarus ir įvairiomis premijomis apdovanotas amerikiečių rašytojas ir tinklaraštininkas Johnas Greenas (Džonas Grinas) lietuvių skaitytojams jau puikiai žinomas kaip bestselerių „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ir „Aliaskos beieškant“ autorius. Romane „Popieriniai miestai“, kaip ir kitose savo knygose paaugliams, jis kalba apie meilę, draugystę, mirtį. Žodžiu, apie gyvenimą. Ir daro tai taip, kaip retai kas moka.

Kai paslaptingai dingsta Margo Rot Špygelman, jos vaikystės draugas Kventinas, slapčia merginą mylintis jau daug metų, leidžiasi į jos paieškas. Kventinas manė gerai pažįstantis savo vaikystės draugę. Bet ar iš tikrųjų?

Intriguojanti, detektyvą primenanti istorija, kurios veikėjams reikės surasti ne tik vieniems kitus, bet ir save.


 Pagrindinė informacija: cdb_Popieriniai-miestai_z1

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2014 (Lietuvoje)
Originalus pavadinimas: Paper Towns
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, detektyvas
Patartinas amžius: +14
Puslapių skaičius:  304
Pasakotojas: vaikinas
Autoriaus (-ės) puslapis:  http://www.johngreenbooks.com/


John Green jau nereikia pristatynėti. Tiems, kuriems knyga yra toks pats svarbus dalykas, kaip mergaitėms šukos ir veidrodėlis, taip skaitytojams yra šio autoriaus knygos, kurios susilaukia įvairių prizų, apdovanojimų ir virsta filmais. Šiuo metu kaip tik yra kuriamas filmas pagal knygą, apie kurią jūs dabar turėsite garbės paskaityti – Popieriniai miestai. Šioji knyga pagaliau yra ir Lietuvoje.

Pripažįstu, dar neskaičiau nei vienos šio autoriaus knygos, nors vis atsiranda pilietis, kuris sako, kad turėčiau nedelsti ir tiesiog griebti šio autoriaus istorijas vieną po kitos. Na, pradėjau šią kelionę po John Green vaizduotę nuo Popierinių miestų knygos, kuri pristatoma ganėtinai įspūdingai (aukščiau). Kadangi mane lengva pavergti meile, kuri prasideda nuo sauskelnių laikų, nebuvo sunku mintyse įsivaizduoti, kad šioji istorija tikrai man patiks. O kur dar tai, kad čia kone detektyvas su klaustuku: kas yra Margo?

Patogiai įsitaisiusi savo lovoje, pradėjau skaityti tekstą, kuris yra neerzinantis, paprastas, aiškus, kupinas šmaikštumo, sarkazmo ir vietomis ironijos. Vertėja tikrai stengėsi pateikti paauglių žargoną. Tai tik suteikė galimybę tikrai patikėti, kad šios istorijos veikėjai yra paprasti paaugliai, kuriuos gali sutikti gatvėje.

Visą tą laiką, kiek skaičiau knygą, negalėjau liautis juoktis, o tų vietų, kurias pasižymėjau kaip vertas paminėjimo apžvalgoje, buvo tiek daug, kad buvo net sunku patikėti. Ką jau ką, tačiau John Green turi humoro jausmą. Nežinau, kaip jis pasireiškė jo kitose knygose, tačiau šioji yra tiesiog vitamino C gamykla.

-Tai va, mama mano miegamajame įtaisė elektroninę auklę, kad naktį girdėtų, kaip aš kvėpuoju. Ruti turėjau sumokėti penkis baksus, kad miegotų mano kambaryje, o jos lovoje po antklode palikau  drabužių krūvą. – Ruti buvo Margo sesutė. – Kuo tau, velniai rautų, ne “Misija neįmanoma“? Seniau galėdavau pabėgti iš namų kaip kiekvienas normalus amerikiečių paauglys – išlipti pro langą ir nušokti nuo stogo. Tačiau dabar gryna fašizmo diktatūra.

Skaitydami šią knygą galiu garantuoti, kad dar tiek gyvenime nebūsite juokęsi skaitydami.

Norėjau sustoti, bet, aišku, negalėjau. Myžti tas pats kaip skaityti gražią knygą, pradėjęs negali sustoti.

Tačiau visas šis humoras, kuris atsiranda iš paprastų situacijų, kurias, tikriausiai, ne vienas asmuo yra savo kailiu išgyvenęs, gali ne visiems būti toks, kad vienu prisėdimu įstengtų perskaityti šią knygą. Nors negalėjau nuo veido nuklijuoti šypsenos, būtent dėl to teko ne kartą knygą padėti į šalį ir truputį leisti visai istorijai atvėsti tam, kad suvokčiau, kas istorijoje vyksta, nes nuo savo pačios juoko garso vis būdavo sunku susigaudyti, kas ten vyksta, nes mintys vis būdamo nubloškiamos nuo veiksmo. Todėl, kad nepraleisčiau svarbių dalykų istorijoje, teko daryti vis kokias nors trumpas pertraukėles.

Knygoje taip pat yra naudojamas intertekstualumas. Esate girdėję šį žodį? Jis reiškia, kad knygoje buvo nemažai paimama dalykų iš kitų istorijų ir jie buvo panaudojami kuriant Popierinius miestus siužetą. Knygoje nemažai paminėta kitų autorių, garsių knygų, visiems žinomų ikonų ir pan. Tai pavertė šią istoriją tikrai labai skaniu pyragaičiu, nes tu ne tik skaitai smagią knygą, tačiau skaitai ir kone nedidelę enciklopediją. Taigi, paskaitę knygą ne tik vitaminų turėsite prisigaminę, tačiau jausitės truputėlį protingesni.

Man visada atrodė, kad priešų turi tik tada, jei esi svarbus. Pavyzdžiui, Vokietija turėjo daugiau priešų nei Liuksenburgas. Margo Rot Špygelman buvo Vokietija. Ir Didžioji Britanija. Ir Jungtinės Valstijos. Ir carinė Rusija. O aš tik Liuksemburgas. Sėdžiu sau ir ganau aveles tralialiuodamas tirolieriškai.

Nat Wolff vaidins Kventiną

Knygos pagrindinis veikėjas yra įsimylėjęs Margo ir šiai dingus, pradeda jos paieškas, nes visiems kitiems šios merginos išsišokimai jau lindo per gerklę. Vaikinas tampa apsėstas draugės palikto jam detektyvo ir į merginos paieškas įtraukia ir savo draugus, kurie yra nepaprasti vaikinų egzemplioriai.

Bet turiu pripažinti, kad iš pradžių man Margo buvo kaip neutrali veikėja, vėliau ji man pavirto kažkuo, kas vis sukurdavo raukšles ant kaktos. Su kiekvienu perskaitytu skyriumi ji man tapo nemėgstama veikėja: pasipūtusi, savanaudė, nesusitupėjusi, maištininkė… Netgi tada, kada ji gavo teisę pateisinti savo poelgius, aš vis tiek ją nesusižavėjau. Taip, Margo neįprastas žmogeliukas, bet nežinau, ar labai jau norėčiau šalia savęs tokį turėti.

Mano bendravimas su Margo Rot Špygelman ypatingas tuo, kad galiu tik klausytis, ką ji šneka, o kai nutyla, kaip nors skatinu toliau kalbėti, nes, pirma, esu neginčijamai ją įsimylėjęs, antra, ji visais atžvilgiais nepakartojama ir, trečia, pati manęs niekada nieko neklausia, todėl išvengti tylos galima tik užduodant klausimus jai.

Tačiau tikrai buvo įdomu skaityti jos sukurtą detektyvą ir laukti, kada ji atsiras knygoje ir galės paaiškinti, kodėl elgėsi taip, kaip elgėsi.

Cara Delevingne vaidins Margo

Bet ar jums kyla klausimas, kodėl šioji knyga pavadinta tokiu įdomiu pavadinimu? Knygos gale autorius papasakoja įdomią istoriją apie popierinius miestus, kurią pristatysiu jums. Todėl, jeigu nenorite žinoti jos, toliau šios pastraipos neskaitykite. Perspėjau 🙂 Taigi, anksčiau žmonės sukurdavo ant popieriaus netikrus kelius ir miestus, kad būtų galima pagauti tuos, kurie plagijuoja jų darbus. Ir, kas skaitys knygą, puikiai suvoks, kad šis istorinis dalykas yra labai svarbus. Tačiau kartu popierius istorijoje yra pristatomas kaip kažkas dirbtinio, netikro.

-Ne, – atsakau. – Manau, jog ne dėl to. Bent jau ne vien dėl to. Margo nekenčia Orlando, vadina jį popieriniu miestu. Na, todėl, kad jame viskas dirbtina ir netvirta. Turbūt nutarė pailsėti nuo jo.

Taigi, nors Margo man nebuvo mėgstamiausia vėikėja, ji yra puikus laisvės simbolis. Istorijoje mergina mėgina ištrūkti iš primesto gyvenimo, kurį kiekvienas mėgina etapais pereiti: mokykla, universitetas, šeima, darbas… Tai sunkus dalykas ir skaitydami istorija pamatysite, kaip jai sekasi ar nesiseka pabėgti nuo visuomenės sukurto gyvenimo modelio.

Kadangi jau pradėjau skaityti šią knygą po to, kai buvo paskelbti pagrindiniai šios istorijos veikėjus įkūnijantys aktoriai, buvo ganėtinai sunku iš atminties kertelių ištrinti šių žmonių veidus. Su vaikinu buvo tai padaryti ganėtinai lengva, tačiau su Caros veidu turėjau problemų.  Cara tikra Margo. Bus įdomu pamatyti, kaip ji taps Margo.

Knyga tikrai patiks ne tik merginoms, tačiau ir vaikinams. Juk istoriją pasakoja vaikinas, kuris pateikia vyriškajai visuomenei kylančias svarbias dilemas, gyvenimo epizodus ir pameti kelis sumanymus, kaip smagiau praleisti laiką.

Viską sumetus į vieną krūvą galiu pasakyti, kad šioji Jonh Green knyga buvo tikrai nepaprasta ir žavinga. Ji patiks ne tik paaugliams, tačiau ir vyresniems asmenims, kurie ieško kažko nuotaikingo ir įdomaus. Jau pasiūliau šią knygą perskaityti savo mamai ir ji svarsto, kad artimiausiu metu paims ją paskaityti.


keturi

kitty