Smagūs pratimai rašymui tobulinti

Nesvarbu, ar rašote tik sau, ar mokyklai, galbūt geram draugui – patobulinti savo stilių ir techniką niekuomet nepakenks. Tačiau, tai nebūtinai turi būti ilgas ir nuobodus procesas. Tam ir skirti šie pratimai – paversti rašymą dar smagesniu 🙂 Skaityti toliau “Smagūs pratimai rašymui tobulinti“

NaNoWriMo ir “Writer’s Block“

Jau prasidėjo antroji NaNoWriMo pusė, ar dar nepavargote nuo rašymo ir nepasidavėte? 🙂 Jeigu jaučiate, kad jau visai nedaug jėgų beliko ir tuoj tuoj mesite šį iššūkį – paskaitykite šiuos tikrai labai naudingus patarimus, gal rasite kažką, kas paskatins jus pabaigti savąjį romaną bet kokia kaina.

Skaityti toliau “NaNoWriMo ir “Writer’s Block““

Radijo dramos

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „radio plays“Radijo dramose galima kurti daug įtikinamesnius paveikslus. Nėra nieko, ko nebūtų galima daryti, jokios vietos, į kurią negalėtumėte nueiti, ir nieko, kas pasirodytų per daug “pigu“. Niekas nepasakys, kad neužtenka pinigų pastatyti filmavimo aikštelę, kad apšvietimas yra prastas, arba filmavimas nukeliamas dėl prastų oro sąlygų. Tikrasis “biudžetas“ yra dvi susijungusios vaizduotės – kūrėjo ir klausytojo.

Skaityti toliau “Radijo dramos“

Kaip rašyti paslaptingą žmogžudystę (Teorinė dalis)

Įtraukiame skaitytoją

Visų pirmiausia, autorius turi pasakoti įtikinamą istoriją, susidedančią iš atpažįstamų, trijų dimensijų veikėjų. Aplinka, įkalčiai, įtarinėjimai, bandymai išsiaiškinti paslaptį tėra vyšnia ant torto.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „murder mystery“ Skaitytojui turi rūpėti bent vienas iš šių trijų asmenų: žmogus, kuris buvo nužudytas, žudikas, arba žmogus, ieškantis žudiko. Jeigu skaitytojas savęs negali susieti bent su vienu iš jų, dažniausiai ir pati istorija neteks savo patrauklumo. Knygos skaitymas eikvoja mūsų laiką, o moderniame pasaulyje, tai – ypač brangus užsiėmimas. Autorius privalo įtikinamai atsakyti į klausimą: “Kodėl turėčiau švaistyti laiką, skaitydamas tavo romaną?“
Atsakymas į tokį klausimą – todėl, kad istorija yra apie asmenį, kuris skaitytojui yra gana įdomus: jį patį. Skaitytojas turi atpažinti save viename ar daugiau veikėjų. Žinoma, situacijos tokiose istorijose bus kitokios, nei mes susidurtume kasdieniame gyvenime, tačiau svarbiausia suteikti galimybę svarstyti, ar šią knygą į rankas paėmęs žmogus pasielgtų taip pat, ar priimtų tuos pačius sprendimus?

Skaityti toliau “Kaip rašyti paslaptingą žmogžudystę (Teorinė dalis)“

Arthur C. Clarke: Trys Taisyklės

Pirmoji taisyklė buvo pristatyta A. C. Clarke’o esėje  „Hazards of Prophecy: The Failure of Imagination” 1962 m. Toje pačioje esėje buvo pasiūlyta ir antroji taisyklė kaip paprastas pastebėjimas pirmajai. 1973-iaisiais metais Clarke oficialiai pripažino pirmąsias dvi ir pasiūlė trečiąją, kuri, nors ir suformuluota dešimtmečiu vėliau negu kitos, yra geriausiai žinoma ir daugiausiai cituojama. Skaityti toliau “Arthur C. Clarke: Trys Taisyklės“

Pasakojimo tipai (3/3)

Visažinis trečias asmuo

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Jonathan Strange & Mr. Norrell“

Panašiai, kaip ribotas trečias asmuo, visažinis trečias asmuo pasitelkia įvardžius jis ir ji, tačiau yra plačiau apibūdinamas pagal savo dieviškus sugebėjimus. Iš šios perspektyvos įmanoma įsiskverbti į bet kurio veikėjo sąmonę ir atskleisti jo mintis. Taip pat galima nukeliauti į bet kurį laikotarpį ar vietovę, netgi jei pagrindiniai veikėjai apie ją net nenutuokia. Galima komentuoti įvykius, buvusius praeityje ar dar tik įvyksiančius. Visažinis trečias asmuo yra tarytum atskira pasakotojo asmenybė, bekūnis veikėjas. Pačiam autoriui telieka nuspręsti ar jis nori palikti pasakotoją kaip atsiskyrusį personažą, ar pavaizduoti jį šiek tiek labiau objektyvų ir nešališką.

Skaityti toliau “Pasakojimo tipai (3/3)“

Pasakojimo tipai (2/3)

Ribotas trečias asmuoVaizdo rezultatas pagal užklausą „third person perspective“

Toks tipas visą istoriją praleidžia pasakodamas tik iš vieno veikėjo perspektyvos, kartais pasižvalgydamas per jo pečius arba skaitydamas personažo mintis ir filtruodamas įvykius pagal jo įsitikinimus. Taigi, ribotas trečias asmuo išlaiko tam tikrą artumą su veikėju, leisdamas mums sužinoti apie jo mintis ir jausmus. Tokia perspektyva taip pat sugeba atsitraukti nuo protagonisto ir pasiūlyti ne tokį šališką požiūrį, netgi atskleisti jo išankstinius nusistatymus (dažnai labai subtiliai), leisdama skaitytojui susidaryti aiškesnį veikėjo vaizdą, negu jis pats leistų.

Skaityti toliau “Pasakojimo tipai (2/3)“

Pasakojimo tipai (1/3)

Pirmasis asmuoVaizdo rezultatas pagal užklausą „point of view“

Šis asmuo atskleidžia personažo išgyvenimus tiesiai per pasakojimą. Vienas veikėjas pasakoja asmeninę istoriją, informacijos atskleidžiama tik tiek, kiek jos turi pats pirmo asmens pasakotojas (ką mato, girdi, daro, jaučia, kalba ir t.t.). Pirmas asmuo leidžia skaitytojams iš karto sužinoti, ką patiria veikėjas, taip pat suteikia tam tikrą intymumo ir artumo jausmą veikėjo mąstymui, emocinei būsenai ir subjektyviam požiūriui į įvykius.
Skaityti toliau “Pasakojimo tipai (1/3)“

Trys Magijos Taisyklės

Sanderson’o Trys Magijos Taisyklės nėra, kaip daug kas mano, magijos kūrimo gidas arba paruošta sistema tavo knygai. Jos taip pat nėra ir privalomas rinkinys tiems, kurie nori rašyti fantastinę istoriją. Galbūt viskas prasidėjo ir nuo to, tačiau, metams bėgant, Sanderson jas pataisė ir ištobulino, taigi dabar jas derėtų laikyti pasiūlymais, kaip aprašyti įtikinamą ir įtaigią magijos sistemą, o ne kaip ją sukurti. Šios trys taisyklės apima gana plačius dalykus, tad, mano nuomone, jas efektyviausia naudoti asmeniniam pasitikrinimui. Skaityti toliau “Trys Magijos Taisyklės“

Patarimai, rašantiems pirmąjį romaną

Ar kada nors atsisėdote rašyti istorijos vien tam, kad iškart suvoktumėte, jog niekas niekada nesugebės iškrapštyti tų nelemtų žodžių iš galvos ir perkelti jų ant popieriaus? O galbūt jau seniai norite rašyti, tačiau nežinote nei nuo ko, nei kaip pradėti? Debiutantė, bestselerio A Small Indiscretion autorė Jan Ellison skuba į pagalbą su savo svečio straipsniu portale Writer’s Digest. Skaityti toliau “Patarimai, rašantiems pirmąjį romaną“

Ar tvarkingas rašymo stilius yra svarbus?

Rašytojas ir tinklaraštininkas Mark Nichol internete radęs apklausą nusprendė į ją atsakyti ir su mumis visais pasidalinti, kas jo nuomone yra geras rašymo stilius.


Ar vertini kitus žmones pagal tai, kaip jie rašo?

Taip, ir nors žinau, kad egzistuoja tokios švelninančios aplinkybės, kaip mokymosi sutrikimai bei prastas išsilavinimas, kurių rezultatas yra prastas rašymo stilius, neatspindintis asmens intelekto ir patirties, vis dėlto natūralu, kad aš labiau pasitikiu žmonių gebėjimu pateikti tikslią ir teisingą informaciją, jeigu jie moka save sklandžiai išreikšti rašydami. Skaityti toliau “Ar tvarkingas rašymo stilius yra svarbus?“

5 ironijos tipai

1926 metais H.W.Fowler pasmerkė žodžių ironija ir ironiškas naudojimą apibūdinti paprasčiausiems atsitiktiniams ar netikėtiems įvykiams. Pavyzdžiui, jei aš susitiksiu su jumis prekybos centre, o po valandos dar kitoje vietoje, tai nėra ironiška – tai atsitiktinumas. Jei aš važiuoju į mokyklą, turėdama vos užtektinai laiko ten nusigauti laiku, ir įstringu prie geležinkelio pervažos, tai erzina, bet tai nėra ironiška.

Fowler apibūdina tris ironijos rūšis: Sokratiškąją, dramatiškąją ir Lemties ironiją.

Skaityti toliau “5 ironijos tipai“

Kaip pasakoti 3D

Žmonės

Kai kurie rašytojai praleidžia arba kiek įmanoma sutrumpina fizinių detalių aprašymą, laikydami jas periferinėmis, tačiau asmens išvaizdos detalių atskleidimas gali būti vertingas pasakojimo įrankis. Padėdami skaitytojams įsivaizduoti smulkų valdininką arba metro aštuoniasdešimties ūgio moksliuką, leidžiate jiems suprasti, kad jūsų istorija nebus nuvalkiota ar šabloniška. Skaityti toliau “Kaip pasakoti 3D“

5 patarimai, kaip organizuoti rašytojų klubą

  1. Kritikuokite konstruktyviai

Skatinkite aktyvios ir atviros kritikos etiketą. Grupės nariams patarkite pradėti pozityviai ir su komplimentu, tuomet išsakyti nuoširdžių, bet objektyvių, argumentais paremtų pastabų ir užbaigti su dar vienu pagyrimu. Visuomet priminkite, kad kritika padeda visiems esantiems. Tik į kūrinį, o ne kūrėją koncentruoti komentarai padės rašytojui tobulėti. Skaityti toliau “5 patarimai, kaip organizuoti rašytojų klubą“

Bestselerio kodas

Kaip parašomas bestseleris – tai amžinas klausimas, neišeinantis iš galvos tiek rašytojams, tiek leidėjams. Tokie kūriniai tikrai atsiperka – daugiausiai pasaulyje uždirbančiai rašytojai J.K.Rowling praėjusiais metais atiteko netgi 95 milijonai dolerių!

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „bestseller books“Vis dėlto, tik keletas autorių gauna tokius pinigus. Jungtinėje Karalystėje vidutinis metinis rašytojo uždarbis tesiekia 12 000 svarų, gerokai mažesnę sumą nei britų minimalus atlyginimas. The Authors Licensing and Collecting Society teigia, kad pirmi 5% uždirba 42% iš visų Jungtinės Karalystės rašytojų atlyginimų sumos, kai tuo tarpu 50% visų autorių vos sugeba surinkti 7%.

Atskirti, kuri knyga uždirbs daug pinigų, nėra lengva. Netgi tokių autorių kaip James Patterson, Danielle Steel ir Stieg Larsson rankraščiai kartais yra atmetami, kai tuo tarpu tokios savarankiškai išleistos knygos kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” (angliškai: Fifty Shades of Grey), savo sėkme nustebino visą knygų industriją. Skaityti toliau “Bestselerio kodas“

Pasakojimo skirtumai filmuose ir knygose

Kai buvau maža, dažnai pasakodavau sau istorijas ir vadindavau jas „savo filmais“. Tie filmai, žinoma, netrukus pavirto knygomis. Tačiau savo istorijas aš vis dar matau tarsi judančius paveiklėlius  – galiu netgi išskirti kameros judesius, specialiuosius efektus.

Ir aš ne vienintelė tokia. Daugumai iš mūsų istorijos pirmiausia pasirodo vizualiai, mūsų vaizduotėse. Kai atsisėdame rašyti savo knygos, mes tik stengiamės kaip įmanoma geriau išversti tuos vaizdus į žodžius taip, kad skaitytojai matytų tą patį, ką matome mes.

Filmų kultūros įtaka tuo neapsiriboja. Kino industrija yra išradusi vieną, labai specifinį istorijų kūrimo tipą: greitesnio tempo, paremtą istorijos struktūra ir, žinoma, pabrėžiantį vaizdus. Visa tai labai paveikė šiuolaikinę rašytinę literatūrą.

Mes dažnai diskutuojame, kaip šiuolaikinės knygos skiriasi nuo savo protėvių. Jeigu šias abi grupes palyginame, galime matyti, kad moderni literatūra, taip pat kaip ir filmai, yra greitesnio tempo, labiau orientuota į siužetą ir labiau „vaizdinga“.

Skaityti toliau “Pasakojimo skirtumai filmuose ir knygose“

Frančeska – Anna Piwkowska (knyga)

Trylikametės Frančeskos gyvenimas – saulėtas ir gražus. Tačiau vieną dieną viskas apvirsta aukštyn kojomis ir Frančeskai vienai tenka dorotis su užgriuvusiomis problemomis. Kone didžiausia jų – nežinia iš kur atsiradusi „bobšė“, nepažįstama pretenzinga moteris, vadinanti save močiute. Frančeskai su ja dar ir gyventi teks! Negana to, savyje mergina pajunta bundant keistą, iki šiol nepažintą troškimą… rašyti! Bet argi gali moteris tapti poete? Juk Fiona sakė, kad poeziją rašo tik vyrai! Norėdama tai išsiaiškinti, Frančeska leidžiasi į kelionę po nepažintą poezijos pasaulį, kuris mergaitės sieloje padeda skleistis ne tik kūrybos džiaugsmui, bet ir tikrai draugystei bei pirmiesiems jausmams.


frančeskaPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Originalus pavadinimas: Franciszka (2014)
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 12+
Žanras/ tipas: vaikų literatūra, jaunimo literatūra,
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 180
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: –


autorėAnna Piwkowska yra lenkų poetė, kurios eilės išverstos į rusų, vokiečių, slovėnų, anglų, italų, ispanų, katalonų, hebrajų ir lietuvių kalbas. 2014 ji nusprendė pasidalinti eilėraščių magija ir su paaugliais, išleisdama knygą skirtą jiems – “Frančeska“. Tais pačiais metais šis kūrinys buvo apdovanotas IBBY kaip geriausias kūrinys paaugliams (ir išrinkta geriausia 2014 m. knyga Lenkijoje visose kategorijose). Ir aš tuo nė kiek nesistebiu, nes šią knygą ko gero pakritę skaitė tiek paaugliai, tiek jų tėvai, nes čia gvildenamos įvairios gyvenimiškos problemos.
“Frančeską“ perskaičiau kone vienu prisėdimu – nuo sofos pakilau tik pavalgyti ir atsigerti, bet surijau ją vienu ypu. Pirmiausia akį patraukia skyrių pavadinimai, kurie leidžia kažkiek miglotai įsivaizduoti, apie ką bus būsimas skyrius, tačiau neišduodantys pernelyg daug detalių, kaip pavyzdžiui: “II scena, kurioje Frančeska mano, kad naktis yra Voldemorto metas, o bobšė savo raudona mašina lekia per miestą šimto kilometrų per valandą greičiu“. Pasakojimas įtraukia jau nuo pirmųjų puslapių, nes skaitytojas iškart įmetamas į jau verdantį veiksmą, kai Frančeskos mama išvežama į ligoninę, o ji viena ir išsigandusi laukia namuose žinių, bet jos galvoje verda daug visokių reikalų besistengiant negalvoti apie tą Frančeską, kurios mamą ką tik išvežė greitoji pagalba. Manau pirmasis šios knygos skyrius yra netgi labai vykęs, nes jame visko daug – yra netgi poezijos! – ir tai patraukia skaityti toliau. Ypač tas bum pirmo skyriaus pabaigoje, kai išdygsta žmogus, apie kurio buvimą veikėja nenumanė.
Pagrindinė knygos veikėja Frančeska yra trylikos, ir šiame probleminiame amžiuje ji stengiasi atrasti save. Ji nori tapti poete, nors, kaip ji sužino, poetais būna tik vyrai, tačiau tai jos nesustabdo, ir ji pasiryžusi įrodyti kitiems ir sau, kad poetu gali tapti bet kuris, netgi mergaitė. Taigi, prasideda tyrinėjimai, ieškojimai, kuriais pasidalinama šioje knygoje. Frančeska yra viena tų įdomesnių veikėjų, kurios nesinori dažnai purtyti suėmus už pečių, ji nuoširdi, atjaučianti, kartais pikta ant viso pasaulio, greičiau pasakanti nei pagalvojanti. Jos galvoje verda daugybė minčių apie egzistenciją, žmogaus paskirtį pasaulyje. Taigi, kaip supratote, Frančeska yra tikrų tikriausia paauglė kamuojama hormonų ir nerimo dėl mamos.
FrančeskaDeja, pastaruoju metu ji vis dažniau jautė nerimą ir jis nebuvo susijęs vien su mamos liga. Frančeska kartais jausdavosi taip, lyg nebūtų Frančeska. Tai buvo jai pačiai keistas, nesuprantamas jausmas, sukeliantis nemalonų pojūtį, panašų į baimę. Būdavo taip, kai likdavo viena, o kartais ir tarp žmonių. Taip, lyg plauktų pati nuo savęs arba netektų kontūrų. Ir vis dažniau kėlė sau klausimą, kas ji iš tikrųjų yra tame dideliame gražiame pasaulyje, kam atsirado pasaulis ir kokia yra jo paskirtis?
Prie rūpesčių dėl naujo žmogaus gyvenime, mamos ligos, moterų poečių paieškos ją dar kamuoja ir slapta meilė, kurios objektas iš pradžių neatskleidžiamas, bet galima nujausti kas jis. Ši, romantinė, knygos dalis tikrai labai paaugliška, kodėl taip sakau, suprasite perskaitę knygą.
Istorija yra tokia susisluoksniavusi, ir beskaitant atrodo, kad luptum svogūną. Joje visko išties daug – artimo liga, alkoholizmas, vienatvė, meilės troškimas, rasizmas, patyčios, draugystė, slapta meilė, pavydas, poezija ir visa tai pateikiama su labai subtiliu vos jaučiamu humoru.
Skaitant man kartais atrodė, kad tai knyga, nukelianti mus bent 10 metų atgal, net nežinau kodėl, ir kai buvo užsiminta apie Facebook’ą net loštelėjau, nes to tikriausiai nesitikėjau. Galbūt todėl, kad tokį aistringą užsidegimą užsiimti kažkuo, o ypač poezija, sunku įsivaizduoti, galvojant apie šiuolaikinį jaunimą. Tai, kad pati autorė yra poetė, yra milžiniškas pliusas, nes eilėraštis skirtas juodaodei Sorajai išties įspūdingas ir gražus. Įkvėpimą kūrybai aš įsivaizduoju taip pat, kaip ir rašo Anna Piwkowska:
Frančeska padėjo šauktuką ir tik po to perskaitė visumą. Fantastiška! Kažkas padiktavo jai eilėraštį nuo pradžios iki pabaigos ir dargi rimuotą! Tai buvo pirmas Frančeskos eilėraštis, kuris rimavosi. Ji vėl pasijuto truputėlį labiau poete, kaip visada, kai parašydavo naują eilėraštį. Pajuto, kad pasaulis yra visiškai kitoks nei prieš akimirką, nes eilėraštis jai pasirodė tikrai gražus!
Autorė poeziją piešia lyg magiją, kuria tikėjo Ana Achmatova, apie kurią ji parašė eseistinį kūrinį. Tikriausiai į šią knygą ji sudėjo viską, kas jai atrodė stebuklinga ir ką ji norėjo parodyti savo jauniesiems skaitytojams, nes poezijoje viskas išsipildo, o poetu gali būti net paauglė.
Apskritai, kartais šioje knygoje buvo sunku suprasti, kas yra jos adresatas, nes, nors pagrindinė veikėja yra paauglė, tačiau yra nemažai vietų, kurios labiau primena suaugusiųjų literatūrą. Turiu omenyje ilgus aprašymus apie žmones, vietas, istorinius įvykius ir pan., kuriuos jaunimas yra linkęs perversti. Štai todėl ir minėjau pradžioje, kad ši knyga tinka ne tik paaugliams -ja galima dalintis ir su mama. Sakyčiau tai knyga, kuri turėtų atsirasti rekomenduojamų perskaityti mokykloje knygų sąraše.
Tai dar vienas kūrinys tiems, kuriems patinka poezija, o tokių knygų jaunimui turime tikrai ne tiek ir daug.
keturi permatomasegliosha logo