Nauji knygų leidimai – Hobitas, arba Ten ir atgal

Nėra tikriausiai nė vieno, nežinančio Dž. R. R. Tolkino knygų, kurios virto kino ir animaciniais filmais, ir kurias galima rasto ko gero visose pasaulio šalyse. „Hobitas, arba Ten ir atgal“ (angl. The Hobbit, or There and Back Again) buvo išleista 1937 m. rugsėjo 21 d. ir užbūrė ne vieną skaitytojų kartą.

Teigiama, kad „Hobitas” yra labiau vaikiška, nors ir baisoka pasaka, ir tuo ji skiriasi nuo „Žiedų valdovo”, kurios tikslinė grupė kiek vyresnė. Tačiau abi istorijas skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji. Pagal įvykių chronologiją pirmiausia reikėtų skaityti „Hobitą” ir tuomet „Žiedų valdovo” trilogiją, tačiau jos yra savarankiški kūriniai ir skaityti abu nėra būtina, jei jums patiko viena ar kita knyga.

Skaityti toliau “Nauji knygų leidimai – Hobitas, arba Ten ir atgal“

Knyga: Puikybė ir prietarai – Jane Austen

PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba:  lietuvių kalba  Pirmasis originalus leidimas: 1813  Išleista Lietuvoje: 2014 Leidykla Lietuvoje:  Alma littera Originalus pavadinimas: Pride and Prejudice Serijos pavadinimas:  – Ankstesnės dalys:Patartinas amžius: 14+  Vertė:  Romualda Zagorskienė Žanras / amžiaus kategorija: romantika, istorinė, klasika Galimi siužeto raktažodžiai: fantastika, distopija, magija, paranormalūs, apokalipsė, pandemija Puslapių skaičius: 416 Pasakotojas: trečias asmuo Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra Ekranizacija: filmai, serialas Autoriaus (-ės)  puslapis: čia Įvertinimas:  5  iš 5 Skaityti toliau “Knyga: Puikybė ir prietarai – Jane Austen“

Jaunosios savižudės – Jeffrey Eugenides (knyga)

Aštuntame dešimtmetyje Detroite gyvenusios Lisbonų dukterys – penkios jaunos, žavios, ekscentriškos paauglės – visada traukė kaimynystės berniukus, garbinusius jas kaip keistas, nepažinias būtybes. Seserys, nors jas ir gaubė paslapties šydas, nuo kitų mergaičių savo elgesiu beveik nesiskyrė, o tai tik dar labiau trikdė jų bendraamžius. Netikėtai įvykusi tragedija atkreipė visos kaimynystės dėmesį į Lisbonų šeimą ir sukėlė daugybę klausimų.

Praėjus keliems dešimtmečiams paslaptingos seserų asmenybės atgimsta jau suaugusių vyrų prisiminimuose: muilo, kurį naudojo mergaitės, kvapas; per kryžių permesta liemenėlė; guoba, kurią seserys siekė išsaugoti; stebinantis suvokimas, kaip įprastai tos mergaitės elgėsi per pirmą ir paskutinį savo pasimatymą; yrantis ir akyse nykstantis Lisbonų šeimos namas, visai kaip ir jų gyvenimas. Anuometinis įspūdis apie seserų keistumą po truputį menksta suvokus, kad tai tebuvo pačių berniukų susikurtas vaizdinys, paskatintas nesupratimo. Iš prisiminimų dėliojant Lisbonų istoriją mėginama suprasti, kodėl įvyko visus sukrėtusi nelaimė, ką išgyveno mergaitės: galbūt, išskirtos iš kitų, jos jautėsi vienišos ir nesuprastos? Gal tai tapo nelaimės priežastimi?


Pagrindinė informacija 

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 1993
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: The Virgin Suicides
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Leidykla (Lietuvoje): Sofoklis
Vertėja(s): Rasa Racevičiūtė
Patartinas amžius: +17
Žanras/ amžiaus kategorija: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, probleminė proza, klasika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 320
Pasakotojas: trečias asmuo daugiskaita
Autoriaus (-ės) puslapis: www.facebook.com/jeffreyeugenidesnovelist


Tikriausiai nerastume nė vieno, kuris nebūtų girdėjęs apie „Jaunąsias savižudes“, kurios debiutuojančiam autoriui atnešė tikrų tikriausią šlovę, o  po šešerių metų nuo šios knygos ekranizacijos prasidėjo režisierės Sofia Coppola ir aktorės Kirsten Dunst karjeros.

Autorius Jeffrey Eugenides rašydamas „Jaunąsias savižudes“ jautėsi labai artimas paauglystei, kaip gyvenimo tarpsniui, taigi jis teigia nekūręs naujo pasaulio, o beveik provokavo pasaulį, kurį pažinojo (išleido jis šią knygą būdamas 33 metų). Rašytojas kiekvieną vakarą po dvi valandas skirdavo rašymui, savaitgaliais – po  keturias. Pats jis teigia, kad kiekviena jo rašoma knyga išplaukia iš rašymo proceso: iki pat galo jis nežino, kaip ji pasibaigs. Skaityti toliau “Jaunosios savižudės – Jeffrey Eugenides (knyga)“

Tiltas į Terabitiją – Katherine Paterson (knyga)

Terabitija buvo jų paslaptis, ir labai gerai, nes jis nebūtų galėjęs jos nusakyti jokiam pašaliniam žmogui. Jau leisdamasis nuo kalvos miško link jis pajunta, kaip kūną užlieja šilta, maloni banga. Kuo arčiau išdžiūvusio upelio ir šunobelės su kabančia virve, tuo smarkiau tuksi širdis. Su pašėlusiu džiaugsmu pasičiupęs virvę jis perskrieja upelį ir iš lengvo nutupia kitoje pusėje – išsyk tarytum paūgėjęs ir sutvirtėjęs toje paslaptingoje šalyje.
Į mažą miestelį atsikrausto visus tuometės visuomenės standartus laužanti Leslė, ir dešimtmetis Džesas suvokia, kad jo gyvenimas pasikeitė visam laikui. Iki šiol nesuprastas meniškos prigimties Džesas patiria, ką reiškia tikra draugystė. Jiedu su Lesle susikuria paslaptingą Terabitijos pasaulį, kuriame gali gyventi taip, kaip jiems norisi. Kai gyvenimas dar kartą apvirsta aukštyn kojomis, Džesas patiria, kad ne tik Terabitijoje vyksta stebuklai… Didžiausi burtai slypi kiekvieno širdyje, o tikra draugystė padeda nutiesti tiltą į nuostabų pasaulį, esantį visai čia pat. Juk ką nors praradęs visuomet atrandi kažką naujo, tiesa?

Pagrindinė informacija 

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2018
Pirmasis leidimas: 1977
Originalo kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: Bridge to Terabithia
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Leidykla (Lietuvoje): Nieko rimto
Patartinas amžius: 10+
Žanras/ amžiaus kategorija: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, realistinė literatūra, klasika
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 144
Pasakotojas: trečias asmuo (vaikinas)
Veiksmo laikas: apie 1970
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.terabithia.com


Tikriausiai nėra nė vieno, kuris vaikystėje nėra kūręs savo fantazijos pasaulių, stačiusių slėptuves su draugais ir išgyvenusių nuostabių akimirkų su kažkuo, kas jiems atstojo visą pasaulį. Jei pasiilgote tų laikų, vertėtų atsiversti „Tiltą į Terabitiją”.

Originalo kalba ši knyga pasirodė dar 1977 metais, 1985 metais ji pirmą kartą virto televizijos filmu, o 30 metų nuo pirmojo leidimo ji dar kartą buvo ekranizuota ir iš realistinės istorijos paversta į fantastinę. Šiame filme pagrindinį vaidmenį atliko gerai visiems pažįstamas Josh Hutcherson, o AnnaSophia Robb taip norėjo vaidinti savo mylimiausios knygos heroję Leslę, kad pati parašė režisieriui ir prodiuseriui, kodėl būtent ji turėtų imtis šio vaidmens.

Vienas žmogus man neseniai pasakė, kad norėtų parašyti knygą, kurioje nuo pradžios iki galo nebūtų nieko paslėpto, nebūtų intrigų ir kažkokių užkulisinių veiklų, ir aš pagalvojau, kad tokios istorijos nebepamenu. Ir štai – ji prieš mane. Nuo pradžios iki pabaigos atvira ir vistiek įtraukianti.

Skaityti toliau “Tiltas į Terabitiją – Katherine Paterson (knyga)“

Nematomas žmogus – H. G. Wells (knyga)

Kas, jeigu didžiausias tavo privalumas yra ir didžiausias tavo prakeiksmas?

Vieną tamsią audringą dieną Vakarų Sasekso kaimo užeigą atvyksta nepažįstamasis. Jis susisiautęs ilgu apsiaustu, veidas aptvarstytas. Atvykėlis apsigyvena užeigoje, bet nebendrauja su niekuo, tik dieną naktį krapštosi su keistais aparatais ir chemikalais. Staiga kaime ima dėtis keisti dalykai. Prasideda paslaptingos vagystės ir įsilaužimai, pasibaigę taikaus kaimo nusiaubimu. Nepažįstamasis slepia siaubingą paslaptį… „Nematomas žmogus“ yra mokslinės fantastikos kūrinys, jau 140 metų audrinantis skaitytojų protą ir fantaziją. Naujomis optikos ir fizikos teorijomis paremtas pasakojimas iškart pagavo skaitytojų fantaziją ir nuo to laiko nuolat atkuriamas kine, televizijoje ir teatro scenose.


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2017
Pirmasis originalus leidimas: 1897
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: The Invisible Man
Leidykla (Lietuvoje): BALTO
Vertė: Karolis Vairas-Račkauskas
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 12+
Žanras: mokslinė fantastika
Mitinės būtybės/padarai/galios: nematomumas
Puslapių skaičius: 270
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis: nėra


Visuomet jaučiau tam tikrą potraukį klasikinėms knygoms. Galbūt dėl to, kad mėgau paskaityti apie pasaulio istoriją. O gal dėl jose sukauptų žinių apie tai, kaip mąstė žmonės, kokie buvo jų idealai prieš kelis šimtus metų. Galų gale, niekuomet negalėdavau atsispirti knygoms su penkiais šimtais smulkiai prirašytų puslapių. Nors šis kūrinys ir nėra toks, prie kurio galima sėdėti ištisas savaites, vis dėlto, tai vienas iš geriausių mokslinės fantastikos knygų, kas, manau, daug ką apie ją sako.

Skaityti toliau “Nematomas žmogus – H. G. Wells (knyga)“

Fondas – Isaac Asimov (knyga)

12 067-ieji Galaktinės Eros metai. Jau dvylika tūkstantmečių klesti gigantiška Galaktinė Imperija, vienijanti daugybę žmonių apgyvendintų planetų. Tačiau nepermaldaujami psichoistorijos dėsniai skelbia, kad netrukus prasidės kruvini tarpžvaigždiniai karai, planetos praras ryšį su Galaktikos centru ir užslinks barbariški laikai, truksiantys ilgiau nei trisdešimt tūkstančių metų. Kad šis laikotarpis sutrumpėtų iki vieno tūkstantmečio ir jo padariniai nebūtų tokie katastrofiški, Imperijos žlugimą numatęs psichoistorikas Haris Seldonas įsteigia Fondą. Į Terminuso planetą, esančią pačiame Galaktikos spiralės pakraštyje, persikelia Seldono vadovaujami mokslininkai – jie padės žmonėms kurti naują imperiją…


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016
Išleidimo metai originalo kalba: 1951
Originalus pavadinimas: Foundation
Leidykla (Lietuvoje): Kitos knygos
Vertė: Birutė Lenktytė – Masiliauskienė
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Fondas
Patartinas amžius: +16
Žanras/ amžiaus kategorija: fantastika, mokslinė fantastika, klasik
Mitinės būtybės/padarai/galios: 
Veiksmo laikas: tolima ateitis
Puslapių skaičius: 288
Pasakotojas: trečias asmuo (daugybė perspektyvų)
Autoriaus puslapis: http://www.asimovonline.com/


Jei esate prisiekęs mokslinės fantastikos gerbėjas, tiesiog neįmanoma, jei esate neperskaitęs nors vienos Isaac Asimov knygos. Ko gero pati geriausia jo serija yra „Fondas”, kuri , mano manymu, peršoko savo laikmetį. Originalo kalba pirmoji jos dalis buvo išleista 1951 metais, 1965-taisiais „Fondas“ nurungė net „Žiedų valdovą“ ir laimėjo Hugo apdovanojimą kaip geriausia visų laikų knygų serija. Žinoma šias dvi istorijas būtų sunku palyginti, nes viena yra apie tolimą ateitį ir technikos stebuklus, kita – nukelia į praeitį su mitinėmis būtybėmis. Bet abi jos savaip nuostabios. Skaityti toliau “Fondas – Isaac Asimov (knyga)“

Holivudas ir audio knygos

Atidžiai perskaityti knygą, ypač, jei ji panašaus ilgio kaip Hugo „Les Miserables“, gali užtrukti ne dieną ir ne dvi. Tačiau dauguma iš mūsų turi eiti į mokyklą arba į darbą. Esu tikra, kad kai kurie stengiasi sutaupyti šiek tiek laiko ir savo pačių kūriniams. O tuo tarpu, mylima knyga ant spintelės renka dulkes. Vienas geriausių sprendimų tokioje situacijoje – audio knygos. Jos paliks jums laisvas rankas ir leis dirbti kasdienius darbus, fone klausantis aktorių, įgarsinančių įvairius klasikinės ir moderniosios literatūros tekstus. Kalbant apie aktorius, nemažai garsių kino žaigždžių yra ėmęsi įgarsintojo darbo. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš visai neatsisakyčiau pasiklausyti audio knygų su tokiais aktoriais kaip Tom Hiddlestone ar Meryl Streep 😉 Taigi, žemiau rasite ilgoką jų sąrašą. Telieka tik išsirinkti, atsisiųsti ir pirmyn! Skaityti toliau “Holivudas ir audio knygos“

Baltoji pirštinė – Thomas Mayne Reid (knyga)

Romanas „Baltoji pirštinė“ – romantiška istorija, nukelianti į XIX a. Angliją ir pasakojanti apie gražuolės Merijenos ir Holtspero, dėl pomėgio dėvėti tamsius drabužius ir jodinėti juodu kaip derva žirgu vadinamo Juoduoju Raiteliu, meilę. Tačiau Holtsperas nėra vienintelis Merijenos gerbėjas…
Varžytuvės, kam atiteks Merijenos ranka bei turtai, riterių kovos, špagų skambesys – visa tai žavi ir intriguoja. O kur dar baltoji pirštinė, kuri kaip meilės įrodymas puošia ne vienintelio Juodojo Raitelio skrybėlę…

Pagrindinė informacijabaltoji pirštinė

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2007 ( penktas leidimas)
Originalus pavadinimas:The White Gauntlet/ Белая перчатка 
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +14
Žanras: istorinė, klasika, realistinė literatūra
Puslapių skaičius: 400
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis:


 

Ar mėgstate skaityti tokių autorių knygas, kurios jau vienaip ar kitaip įėjo į literatūros istoriją? Atvirai, pati nesu gerbėja tų autorių, kurie rašė prieš vieną, du ar netgi daugiau šimtus metų. Man jų knygos nėra nei patrauklios ar įdomios. Tikriausiai toks nusistatymas atėjo iš mokyklos laikų. Juk tikrai, kai kurios knygos, kurias bruka mums mokytojai, nėra tokios, kurios mus įtrauktų į savo pasaulius. Greičiau jau sulaužytų mums žandikaulius nuo per dažno žiovulio.

Tačiau stengiuosi kartas nuo karto sau įrodyti, kad seniai seniai sukurtos knygos nėra jau tokios prastos ir nuobodžios, kad vis dėlto jų būry galima atrasti kažką tikrai įdomaus, o šias paieškas aš vykdau atsižvelgdama į garsius kūrinius, kurie ne kartą ir ne du buvo paversti filmais ar pjesėmis. Iš pradžių panorau susirasti „Raitelis be galvos“ knygą, tačiau pasirodo, kad nėra jau taip lengva, kaip gal atrodytų iš pradžių. Kodėl? Kadangi šį veikėją turi pasiskolinę bent kelios istorijos, o jų autoriai rašo slapyvardžiais. Net maloniai nustebau sužinojusi, kad vienas autorius kone kiekvieną savo knygą parašė vis skirtingu vardu. Būtent per šias naujas žinias susiradau knygą „Baltoji pirštinė“. Perskaičiau anotaciją ir ji mane įkalino troškime pagriebti ir jį perskaityti šį kūrinį.

Tačiau pirma truputis informacijos apie patį autorių, kuris gyveno daugiau nei prieš šimtą metų!

Pats autorius gyveno 19 amžiuje ir žavėjosi Lord Byron. Neretai galite rasti, kad autorius yra pateikiamas ne savo vardu, o greičiau pravarde – “Captain“ Reid (liet. Kapitonas Reid), kadangi jo kūriniuose yra daugybė nuotykių ir veiksmo to meto laukinėse erdvėse:  Amerikos vakarai, Meksika, Pietų Afrika, Himalajai ir Jamaika. Jis yra parašęs apie 75 įvairaus tipo ir apimties kūrinių. Tikrai nemažai. Bet tikriausiai nereikia stebėtis.  Alexandre Dumas (tėvas) parašė virš 200 knygų! To laiko rašytojai tikrai buvo produktyvūs.

“Bet kaip aš tam ryšiuos? Ir ką pasakytų mano didžiuklis tėvas, jeigu sužinotų? Net mieloji pusseserė Lora 0 ir toji sugėdytų mane. Visiškai nepažįstamas žmogus, juk aš žinau tiktai jo vardą, ir viskas. Gal jis net ne džentelmenas? O ne, ne, ne! To negali būti! Jeigu jis neturi dvarų, vis tiek jis vargšės mano širdies šeimininkas! Aš negaliu nesikreipti į jį, net jei paskui sudegčiau iš gėdos ir graužaties. Aš tai padarysiu, padarysiu!“

Pasiėmiau knygą iš bibliotekos. Jutau baimę, kad galiu jos neįveikti. Juk vis dėlto už viršelio kartu su faktu, kad tai senai parašyta istorija, slypėjo keturi šimtai puslapių. Tačiau šioji knyga parašyta labai panašiu stiliumi kaip ir Diumas knyga (skaičiau šiuo metu tik Grafą Montekristą), todėl puslapiai tiesiog vienas po kito tirpo, ir žiūrėk – jau pusė knygos yra įveikta. Tikras atradimas.

O ką turiu omenyje sakydama kaip Diumas stilius? Istorija yra pristatoma gal netgi ir įdomiau nei Diumas kūriniai. Skaitant “Baltoji pirštinė“ aš jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau kokią pramoginę laidą, kurios komentatorius guviai pristato įvykius, leidžia skaitytojui žinoti, ką veikėjas galvoja, užsimena apie būsimas problemas ir t.t. Tiesiog skaitai ir net minties nėra, kad tuoj imsi ir užmigsi. Stilius, kuris yra naudojamas papasakoti gražią meilės istoriją, yra žvalus ir energingas, kupinas gražių frazių, kurios privers tik pavydėti, kad šiais laikais vaikinai taip nekalba pripažindami savo jausmus 😀

– Paskutinė meilė mano gyvenime! – sušnibždėjo jis, šokdamas į balną, beveik nepalietęs kilpos.

Kiekvienas veikėjas knygoje yra varomos kokios nors stiprios emocijos ar tikslo. Dėl to iš tikrųjų nėra sunku juos perprasti ir galima netgi uždėti etiketes, bet būtent tai, kad puikiai yra žinoma, kas ko nori ir kokias pareigas užima, sukuria istorijoje konfliktą ir kliūtis dviem įsimylėjėliams būti kartu.

Būtent šis paprastumas mane papirko kartu su ta kalba, kurią knygos vertėja perteikė taip, kad tikrai galėjai įsivaizduoti, kad skaitydamas knygą persikėlei į praeitį.

“Jis neateina, nenori ateiti! Vadinasi, tuos žvilgsnius, kuriuos sugavau tiek kartų, supratau klaidingai. Ne, aš tiesiog pamišau! Kaip galėjau taip pasielgti? Ką jis dabar manys apie mane? Ne, iš tiesų, ką jis gali pamanyti. Jis pakėlė mano pirštinę. <…>“

Taip pat patiko knygoje vyrų pomėgis nešioti savo damos dovanotą daiktą, šiuo atveju pirštinę, ant savo skrybėlės ar šalmo. Šis istorinis dalykas man nebuvo anksčiau girdėtas ir labai sudomino. Juk galima būtų neblogai jį pritaikyti rašant savo kūrinius ir taip padaryti juos įdomesniais ir unikalesniais. Pritariate?

Pati kūrinio kalba yra paprasta ir nerasite daug žodžių, kurie būtų jums nežinomi dėl paprasčiausio jų nenaudojimo šių dienų pasaulyje. O ir pats stilius kūrinyje yra toks, kad neįmanoma ilgai skaityti to paties puslapio ir savęs paklausti: “Na, kada perskaitysiu šį puslapį?“ Taigi, tie kurie bijo senų istorijų dėl to, kad juos skaitysite visą amžinybę,  galite atsipalaiduoti ir lengviau iškvėpti, nes “Baltoji pirštinė“ tokiais dalykais negrasina.

Tačiau vis dėlto būkite pasiruošę tam, kad knygoje visas veiksmas nebus nukreiptas ties dviem pagrindiniams šios istorijos veikėjams. Daugumoje anksčiau parašytų istorijų autoriai susitelkia į visus veikėjus, kurie gali pakreipti knygoje pasakojamus įvykius. Kitaip tariant, šioje istorijoje yra lendama į daugybės veikėjų galvas, kad sužinotumėme, kas ką daro, kaip tai daro ir kokios gi kliūtis ir problemos mūsų laukia skaitant knygą. Taip pat tokiu būdu mums yra pristatomi veikėjų norai ir siekiai, kad skaitytojas puikiai žinotų, koks gi vaidmuo yra skirtas vienam ar kitam veikėjui.

Taip pat truputį gali suerzinti ir tai, kad autorius yra linkęs kiekvieno naujo skyriaus pradžioje pristatyti orą arba veikėjo emocijas, kurios sukuria deja vu įspūdį. Laimei, visa tai yra daroma tik pateikiant skaitytojui kelias pastraipas, o tos pastraipos yra… vaizdingos ir gražiai pateiktos. Kelis kartus galima tai perskaityti su susižavėjimu ir susidomėjimu, tačiau vėliau gali erzinti, nes norisi griebti jautį už ragų ir sužinoti, kas vyksta istorijoje, o ne kiek gi debesų plaukioja šiandien danguje.

Taigi, koks būtų verdiktas? O jis nepaprastai geras 🙂 Tiems, kuriems nepatinka klasika, tačiau patinka romantika ir vis dėlto vienaip ar kitaip nori į savo knygų repertuarą įtraukti ir jau laiko patikrintas knygas, tikrai patariu pagriebti ir pamėginti įveikti šią knygą, kuri mane sužavėjo ir paliko didelį įspūdį.  Atvirai sakau, tikrai nemaniau, kad su tokiu pasimėgavimu suėsiu tokia senieną kaip “Baltoji pirštinė“.   Man tiesiog prireikė kelių prisėdimų ir knyga… baigėsi. Taigi, visai nenuostabu, kad Kapitono Reid knygos dar tikrai pateks į mano rankas. Dabar tik reikia nuspręsti, kurią gi pagriebti.

keturikitty