Knyga: Beširdė – Marissa Meyer

Pagrindinė informacija:

Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2016 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Alma littera Originalus pavadinimas: Heartless Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 14+ Vertė: Indrė Kaulavičiūtė Žanras / amžiaus kategorija: paauglių literatūra, šiuolaikinė literatūra, fantastika, romantika Galimi siužeto raktažodžiai: Alisa stebuklų šalyje, širdžių karalienė, skrybėlius, kortos, šachmatai, perspasakojimas, priešistorė, šeima, saldumynai, meilė Puslapių skaičius: 544 Pasakotojas: pirmas asmuo, mergina Apdovanojimai: Rhode Island Teen Book Award Nominee (2018)Goodreads Choice Award Nominee for Young Adult Fantasy & Science Fiction (2016)Missouri Gateway Readers Award Nominee (2018) Iliustracijos/žemėlapiai: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 5 iš 5

Skaityti toliau “Knyga: Beširdė – Marissa Meyer“

Skarleta – Marissa Meyer (knyga)

Lunos šešėliui apgaubus visą Žemę, likimas suveda Sindę ir Skarletą… 

Į kalėjimą uždaryta Sindė bet kokia kaina pasiryžusi ištrūkti iš šios baisios vietos – nors ir žino, kad sėkmės atveju taps ieškomiausia bėgle.

Tuo pačiu metu kitoje pasaulio pusėje prapuolė Skarletos senelė. Skarleta sutinka Vilką, gatvės kovotoją, galbūt galintį padėti rasti senelę. Iš pradžių ji nelinkusi pasitikėti šiuo nepažįstamu žmogumi, tačiau nepaaiškinama jėga traukia ją prie jo, o jį – prie jos. Vilkas ir Skarleta nugali daugybę kliūčių, tačiau sutikus Sindę jų laukia nauja užduotis. Dabar jie turi veikti drauge ir užbėgti už akių žiauriajai Lunos karalienei Levanai, kuri padarys bet ką, kad tik šaunusis princas Kajus taptų jos vyru, jos karaliumi, jos belaisviu.

Dar viena beprotiška kelionė su Marissa Meyer, nuvesianti jus į fantastikos pasaulį, kupiną pavojų, intrigų ir meilės.



Pagrindinė informacija: 

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2017
Išleidimo metai originalo kalba: 2013
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas:  Scarlet
Leidykla (Lietuvoje): Alma littera
Vertė: Vytautas Čepliejus
Ankstesnės dalys:  Sindė
Serijos pavadinimas: 
Mėnulio kronikos
Patartinas amžius: 14+
Žanras/ amžiaus kategorija:  paauglių literatūra, drama, romantika, distopija, pasakų perpasakojimas
Mitinės būtybės/padarai/galios: androidai, kiborgai, Mėnulio žmonės su galiomis
Veiksmo laikas: tolima ateitis
Puslapių skaičius: 400 
Pasakotojas: trečias asmuo (daugybė pasakotojų)
Autoriaus (-ės) puslapis: www.marissameyer.com 



Marissa MeyerKnyga „Sindė” viską pradėjo, o „Skarleta” tęsia pavojingus valdžios žaidimus ateities pasaulyje, kuriame jūs sutiksite ne tik pažįstamų pasakų veikėjus, žmones su ypatingais sugebėjimais, tačiau ir androidus, robotus ir dar daugybę mokslinės fantastikos elementų. Visa tai puikiai susipina vienas su kitu tam, kad skaitytojas patirtų nepaprastą nuotykį tamsiame ir pavojų kupiname pasaulyje, kuriame nežinai, kas tavo draugas, o kas priešas, kur tyko pavojai, o kur yra saugus prieglobstis. Ar jūs pasiruošę viskuo rizikuoti ir kartu su veikėjais mėginti atrasti save bei išgelbėti pasaulį nuo  piktosios Mėnulio karalienės, kuri tikrai lengvai ir be kovos nepasiduos? Skaityti toliau “Skarleta – Marissa Meyer (knyga)“

Sindė – Marissa Meyer (knyga)

AR PAVYKS ŠIŲ LAIKŲ PELENEI APSAUGOTI SAVO IR VISOS ŽMONIJOS ATEITĮ?

Sindė gyvena triukšmingame Naujajame Pekine, čia ji tik antrarūšė pilietė, pamotės ir jos dukterų tarnaitė. Nors merginos kūne yra mechaninių dalių, kurios buvo vienintelė galimybė išgyventi po nelaimingo atsitikimo, jos širdis liko jautri artimųjų nelaimėms, laisvės troškimui, ištikimybei ir meilei.

Kasdienį pamotės engimą ir sunkią darbų naštą sutrikdo netikėtas susitikimas su žaviu princu Kajumi. Įsižiebusi meilė apverčia jos gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydama įspėti savo mylimąjį apie jam gresiantį pavojų, mergina įsitraukia į kovą su piktąja Mėnulio karaliene ir patenka į nelaisvę, kurioje paaiškėja neįtikėtina tiesa apie jos gyvenimą…

Pirmoji „Mėnulio kronikų“ dalis „Sindė“ pasakoja apie šešiolikmetę merginą, gyvenančią su pamote ir dviem jos dukterimis. Ji paklusniai vykdo visus jai skirtus darbus ir aprūpina šeimą pinigais. Paprastas kuklios merginos gyvenimas ima keistis, kai ją likimas suveda su Naujojo Pekino miesto princu Kajumi, ant kurio pečių, mirus tėvui, užgriūva atsakomybė už karalystės gerovę ir ateitį. Negana to, paaiškėja, kad Sindė yra ypatinga – ji viena iš nedaugelio likusių Žemės gyventojų, atspari mirtinam virusui, išžudžiusiam didžiąją dalį žmonijos. Ir galbūt ji vienintelė gali išgelbėti visą Žemę nuo mirtino užkrato…


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalbasinde-menulio-kronikos-1-dalis
Išleidimo metai Lietuvoje: 2017
Pirmasis originalus leidimas: 2012
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: Cinder
Leidykla (Lietuvoje):  Alma littera
Vertė: Vytautas Čepliejus
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Mėnulio kronikos
Patartinas amžius: 13+
Žanras/ tipas: fantastika, fairy-tale retelling, romantika, distopija
Mitinės būtybės/padarai/galios: androidai, kiborgai, Mėnulio žmonės su galiomis
Veiksmo laikas: ateitis
Puslapių skaičius: 328
Pasakotojas: trečiasis asmuo (daugybė pasakotojų)
Autoriaus (-ės) puslapis: www.marissameyer.com



Marissa Meyer

„Pelenės“ pasaka yra viena geriausiai visiems žinomų pasakų pasaulyje, kurią ne kartą įvairiais būdais ekranizavo kino kompanijos, o rašytojai pateikia savo interpretacijas. Marissa Meyer palikusi „Mėnulės Jūreivės“ (angliškai „Sailor Moon“) fanfiction ėmė ir sukūrė savo „Pelenės“ pasakos interpretaciją, kurioje susipina pasaka, romantika ir mokslinė fantastika. Taigi, galite nujausti, kad gal šįkart  Pelenė pames ne kurpaitę, o kai ką daugiau.

Į Lietuvą vis daugiau atkeliauja Amerikoje populiaraus jaunimo literatūros fairy-tale retelling žanro kūrinių. Šis žanras leidžia rašytojams žaisti su pasakomis, pažvelgti į jas kitaip, įpinti jas į kitus žanrus ir laikmečius, taip sukuriant savo, originalias istorijas. Šįkart naujausia knyga Lietuvoje yra „Sindė“, kuri pristato  kitokią ne tik Pelenės versiją, bet ir pačią Pelenę.

Skaityti toliau “Sindė – Marissa Meyer (knyga)“

Pagaliau ilgai ir laimingai. Gėrio ir Blogio mokykla – Soman Chainani (knyga)

Jeigu ne Sofija, Agata niekada nebūtų atvėrusi širdies. Jeigu ne Sofija, niekada nebūtų išmokusi mylėti. Jeigu ne Sofija, niekada nebūtų buvę Tedroso ir Agatos. Kadaise geriausios draugės pražudė baisų niekšą, kuris buvo jas išskyręs. Dabar Sofija atidavė tam niekšui savo širdį…

Prieš tris savaites Sofija pabučiavo Gėrio ir Blogio mokyklos Direktorių ir šis virto žaviu princu, siekiančiu užkariauti jos širdį. O Agatai su princu Tedrosu pavyko ištrūkti iš Bekraščio miško ir juodu grįžo į merginos namus Gavaldene. Geriausios draugės vėl išsiskyrė, bet šįkart jos abi – su savo princais. Tik kodėl nė viena iš jų nesijaučia laiminga? Kol Agatą su Sofija kankina abejonės, Gavaldene ir Bekraščiame miške bręsta neatšaukiami įvykiai, ir Agata su Tedrosu galiausiai supranta – juodu nebus laimingi, kol negrįš į Bekraštį mišką ir neišgelbės Sofijos, ir kol Gėris nepasieks galutinės pergalės prieš Blogį.

Tik kas, jei Sofija ir bus tas Blogis, su kuriuo teks kovoti Agatai ir Tedrosui? Ar Agatos ir Sofijos draugystė tikrai nutrūko amžinai? Gal dar ne vėlu ją išgelbėti ir, drauge įveikus Blogį, pagaliau gyventi ilgai ir laimingai?


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalbagėrio ir blogio mokykla laimingai
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Išleidimo metai originalo kalba: 2015
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: The Last Ever After (The School for Good and Evil #3)
Ankstesnės dalys: Gėrio ir Blogio mokykla (1) ir Pasaulis be princų (2)
Serijos pavadinimas: 
Gėrio ir Blogio mokykla
Patartinas amžius: 10+
Žanras/ amžiaus kategorija: vaikų ir paauglių literatūra, fantastika, fairy-tale retelling, romantika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/galios: magija, pasakų būtybės
Veiksmo laikas: nėra apibrėžtas, primena viduramžius
Puslapių skaičius: 600
Pasakotojas: trečias asmuo, daugybė veikėjų perspektyvų 
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.somanchainani.net/


 600 puslapių kupinų gėrio ir blogio, kovos, meilės, nuotykių ir paslapčių. Pasakos dar niekad neatrodė tokios gyvos ir patrauklios kaip Soman Chainani knygų serijoje “Gėrio ir Blogio mokykla“. “Ilgai ir laimingai“ yra skelbiama kaip trilogijos pabaiga, tačiau neseniai autorius atskleidė, kad kitais metais išleist ketvirtą dalį! Taip pat kitų metų (2017) gruodį (taip teigia pats autorius). Tačiau pirmą pakalbėkime apie šią storą knygą, kurią išvydęs mano brolis net žagtelėjo ir netikėjo savo akimis, kad tokią plytą ketinu skaityti 😀

P.S. Tai trečios dalies apžvalga. Gali būti spoilerių, jeigu neskaitėte ankstesnių dalių serijoje. Skaityti toliau “Pagaliau ilgai ir laimingai. Gėrio ir Blogio mokykla – Soman Chainani (knyga)“

Užkerėtas dvaras – Sarah J. Maas (knyga)

Feirė – ypatinga mergina. Šeimai praradus visą turtą, ji tapo medžiotoja, kad galėtų pasirūpinti raišu tėvu ir dviem seserimis. Tačiau vienas šūvis pakeitė jos likimą. Nušovusi stebuklingą padarą, ji buvo įkalinta užkerėtame dvare.

Nugabenta į pavojingą, tik iš pasakų žinomą šalį, Feirė sužino, kad ją pagrobė ne žvėris, o Tamlinas, laumių Didysis Valdovas. Iš pradžių jam priešiški jausmai pamažu virsta aistros ugnimi, bet kyla grėsmė laumių šaliai. Feirei teks kovoti, kad išsklaidytų senovės prakeiksmą, kitaip Tamliną praras amžiams.


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalbauzkeretas-dvaras
Originali kalba:
 anglų kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Pirmasis knygos leidimas originalo kalba: 2015
Originalus pavadinimas: A Court of Thorns and Roses
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: A Court of Thorns and Roses
Patartinas amžius: +14
Žanras/ tipas: paauglių literatūra, fantastika, paranormalus, high fantasy, romantika, pasakų perpasakojimas
Mitiniai padarai: laumės, kiti magiški sutvėrimai
Pasaulis: fantastinis pasaulis
Puslapių skaičius: 448
Pasakotojas: mergina (pirmas asmuo)
Autoriaus puslapis: http://sarahjmaas.com/


Pagaliau Lietuvoje sulaukėme Sarah J. Maas knygų! Sunku net patikėti tuo, bet tai realybė ir didis džiaugsmas stiprios fantazijos mėgėjams. Tie, kurie domisi Amerikoje leidžiamomis knygomis, tikriausiai yra girdėję apie kitą populiarią šios autorės knygų seriją – “Throne of Glass“. Ji yra pavergusi ne vieno skaitytojo širdį savo paslaptimis, nuotykiais ir stipriais jausmais, o kur dar planai ekranizuoti šią seriją ir perkelti ją į mažuosius ekranus? Dabar autorė nusprendė savo skaitytojams pasiūlyti dar vieną ne ką prastesnę istoriją, kuri yra pristatoma kaip gražuolės ir pabaisos pasakos perpasakojimas įpinant į ją fėjas bei svilinančius jausmus. Skaityti toliau “Užkerėtas dvaras – Sarah J. Maas (knyga)“

Ash & Bramble – Sarah Prineas (Knyga)

Princas.
Puota.
Stiklinė kurpaitė, laikrodžiui mušant vidurnaktį palikta.
Pasaka yra papasakota ir perpasakota, iškraipyta ir perkurta, pridėta ir nugnybta, keliaujanti link laimingos pabaigos.
Tačiau tai nėra tikroji istorija.
Tamsi tvirtovė.
Pamiršta praeitis.
Gyvenimas tarnaujant.

Niekam dar nėra pavykę pasprukti iš siaubingojo akmeninio Krikštamotės kalėjimo tol, kol to nepamėgina padaryti Smeigtukė (Pin). Tačiau ji netrukus sužino, kad buvimas laisvai yra visai kito pobūdžio kalėjimas, tas, kuris įsiurbia tave į istoriją su princu, bučiniu ir laikrodžiu, mušančiu vidurnaktį. Tam, kad iš ištrūktų iš šio naujojo savo gyvenimo, Smeigtukei reikia pasirinkti tarp princo ir kito jaunuolio, to, kuris jau kartą jai yra padėjęs, ir kuris dėl jos paaukotų savo gyvybę.  Vienintelis būdas, kurį mergina gali pasirinkti, tai iškeisti savo krištolinę kurpaitę į kalaviją tam, kad kovotų už savo likimu.


Pagrindinė informacija:


Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Ash & Bramble
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13/14
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra,
Mitinės būtybės/padarai/ galios: fėjos, raganos
Puslapių skaičius: 464
Pasakotojas: vaikinas ir mergina
Autoriaus puslapis: http://www.sarah-prineas.com


 “Pelenė“ tikriausiai viena žinomiausių ir daugiausiai kartų perpasakota ir interpretuota pasaka. Juk vien tai, kiek filmų yra sukurtų pasitelkus šios garsios pasakos elementus, daug pasako. Ir štai, jūsų dėmesiui knyga, kuri pateiks jums dar vieną “Pelenės“ pasakos versiją. Tačiau perspėju, tai nėra šviesi ir graži istorija. Joje Krikštamotė nėra apkūni ir linksma moteris. Oi ne. Tai tikras blogis. Ką jau ką, bet paskaičius šią istoriją tikrai ilgai pagalvosite, ar verta būti Pelene.

Sarah Prineas yra fantastinių istorijų rašytoja, gyvenanti  kaimo vietovėje Ajovoje su savo vyru ir daugybe įvairių gyvūnų. Paklausta, kaip gi jai gimė šioji istorija, rašytoja atsako, kad įkvėpimo sėmėsi iš pačių pasakų. Jas skaitydama ji vis klausdavo savęs, iš kur gi atsiranda tos suknelės, krištolinės kurpaitės ir kiti dalykai. Atsakymas buvo paprastas, visa tai padaro Krikštamotės įkalinti amatininkai tam, kad moteris galėtų sukurti galią turinčias istorijas. Kitas klausimas, kurį rašytoja kėlė sau yra: kas būtų, jeigu ji būtų įkalinta “Pelenės“ pasakoje ir suvoktų, kad ji visai nemyli princo.

Pasakodama apie savo rašymą, autorė užsimena, kad jai pirmąsias ir paskutines istorijos eilutes parašyti yra lengva, tačiau atomazgos scenos verčia ją paplušėti, nes juk čia turi būti atsakyti visi klausimai, o galai suvesti į vieną.

I am the Godmother. I know your greatest fears; I know your deepest desires. I have taken your stories and added magic and wonder and, oh, perhaps a dancing slipped made of glass. A poisoned apple. A sharpened spindle. A glittering ball gown.
An ever after.
A give the all to you. Tell them around your meager fires. Tell them again, for they are the ligth in the darkness. Tell and retell them, for they have power.
Live them, and their power grows.
I am the Godmother. I give you Story.

Man patinka skaityti įvairias pasakų interpretacijas ir jų perpasakojimus. Taigi, nenuostabu, kad šioji knyga, kad ir kokį neproporcingą viršelį mano akimis ji turi, patraukė dėmesį ir vis galvojau ją paimti ir perskaityti. Tačiau turiu pasakyti, kad ji mane truputį nuvylė, nes, kad ir kokia gera buvo istorija, jos pačios pateikimo būdas mane vertė žiovauti.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių, o pradžia būtų tokia, kad istorija yra pasakojama per vaikino Bato (Shoe), kuris vėliau prisimena savo vardą Ovenas, bei merginos Smeigtukės (Pin), kuri vėliau yra Penelopė arba Pen, perspektyvas. Nesiginčysiu, buvo tikrai įdomu ir smagu viską stebėti per skirtingų veikėjų akis. Juk jie ne tik, kad patirdavo truputį skirtingus nuotykius, bet ir buvo galima žinoti, ką jie jaučia ir galvoja. Tačiau šis galingas istorijos pliusas buvo panaikintas įkyraus minuso. Mane truputį erzino tai, jog daugybė veikėjų jausmų dažniau buvo raportuojami, užuot kaip nors atsispindėdami veiksme.

Batas ir Smeigtukė (vos susilaikau neplyšusi iš juoko :D) susipažįsta tamsioje Krikštamotės tvirtovėje, kur niekas neprisimena savo ankstesnio gyvenimo. Mergina sugalvoja iš čia pabėgti ir padaro tai kartu su Batu. tačiau Krikštamotė pagauna Smeigtukę ir įstumia ją į “Pelenės“ pasaką, iš kurios vėliau mergina padedama Bato mėgina ištrūkti ir po truputį suvokia, kas ji tokia yra, ir kas buvo jos motina.

I know this part of my story, the beginning, maybe.
I am Nothing.
All is darkness and pain, radiating from an icy touch in the middle of my forehead, the frozen, dazzling ache of it flashing through me.

Skaitydami šią istoriją jus rasite ne vieną aliuziją į kitas gerai žinomas pasakas, ir autorė tai darė sąmoningai. Kaip pati pasakoja, ji norėjo parodyti, kad nors “Pelenės“ pasaka yra stipri, vis dėlto egzistuoja ir kitos istorijos. Šis dalykas man labai patiko, nes tiesiog praplėtė pačios istorijos pasaulį bei leido prisiminti kitas pasakas. Taigi, skaitydama ne tik buvau atsipalaidavusi, bet kartas nuo karto ir pakrutindavau smegenis, kad neužmigčiau.

Pati knyga yra padalinta į tris dalis. Turiu pasakyti, kad perėjimas iš pirmos dalies į antrą mane netgi smagiai išmušė iš vėžių ir net žandikaulis atvipo. Istorija labai drastiškai pasikeitė ir privertė galvoti, kas čia dabar vyksta. Negi pirma dalis buvo koks nors sapnas? O gal antra dalis bus sapnas? Tai pakurstė mano smalsumą ir skaičiau knygą toliau.

Man labai patiko tokia išvirkštinė, tamsioji pasakos pusė, kur Krikštamotė yra blogis, ir tos pasakos nėra jau tokios šviesios, kaip mes mėgstame jas regėti. Taigi, jeigu norite tamsios pasakos, su šia knyga toli neprašausite.

Vienas iš didžiausiu knygos minusų man tikriausiai buvo tai, kad tas laikas labai jau neįtikinamas. Ten veikėjai pamilsta vienas kitą labai jau greitai ir… nežinau, man norėjosi, kad istorijoje tas laikas būtų prailgintas, kad realistiškumo pojūtis būtų ten su kaupu įdėtas. Na, bet tą minusą galima nurašyti. Juk tai pasakos perpasakojimas, o pasakose ten viskas vyksta žaibo greičiu. Bet vis dėlto man tai buvo minusas ir erzino tai, kad netrukus buvo sukurtas meilės trikampis, kuris nei trupučio manęs nejaudino. Man buvo kone tas pats, kuriam vaikinui, jeigu iš viso  Smeigtukė nuspręs rinkis, atiduos savo širdį. Tikriausiai jau supratote, kad labai jau glaudaus ryšio su istorija man nepavyko sukurti 😀

Ir paskutinė pastraipa 🙂 Knyga patiks “Pelenės“ istorijos gerbėjams ir tiems, kuriems patinka pasakų perpasakojimai ir interpretacijos. Tačiau tiems, kurie ieško tokio perpasakojimo, kuris užuot sukūręs sunkumo ir abejingumo pojūtį pateiktų jums emocijų kupinus amerikietiškus kalnelius, siūlyčiau šią istoriją aplenkti.

Visos serijoje esančios knygos

 

 

trys permatomas

kitty

Pasaulis be princų – Soman Chainani (knyga)

Vienas noras, ir ji pradėjo karą. Abi pusės kovoja dėl jos širdies. Kovoja du žmonės, kuriuos ji myli. Kovoja geriausia draugė ir princas.

Įveikusios gausybę išbandymų Gėrio ir Blogio mokykloje ir stebuklingai grįžusios namo, Sofija su Agata tikėjo, kad nuo šiol abi gyvens ilgai ir laimingai. Juk jos – geriausios draugės, ir to visiškai pakanka, kad būtų laimingos. Bet ar tikrai? Agatą vis dažniau užklumpa abejonės – o kas, jei ji būtų pasirinkusi ne Sofiją, o princą Tedrosą? Ir vieną dieną nejučia sugalvoja norą. Tik vienas noras, ir vartai į Gėrio ir Blogio pasaulį vėl atsidaro, o draugės vėl grąžinamos ten, iš kur manė ištrūkusios. Tik šįkart Gėrio ir Blogio mokykloje viskas apsivertę aukštyn kojomis. Gerieji pasakų veikėjai nebekariauja su blogaisiais. Šįkart priešai – mergaitės, patikėjusios, kad gali būti laimingos be princų, ir įskaudinti berniukai, kuriems vadovauja… Tedrosas.

Taiką vėl atkurti galėtų tik Agata ir Sofija. Bet kas, jei dėl to reikėtų paaukoti draugystę? Ir ką šįkart pasirinks Agata – geriausią draugę ar princą? Agatos ir Sofijos draugystė vėl bus išbandyta, o tarp Gėrio ir Blogio vėl užvirs žūtbūtinė kova…


Pagrindinė informacija: cdb_Gerio-ir-Blogio-mokykla_Pasaulis-be-princu_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: The School for Good and Evil #2: A World without Princes
Ankstesnės dalys: Gėrio ir blogio mokykla
Serijos pavadinimas: Gėrio ir blogio mokykla
Patartinas amžius: +11
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, fantastika,
Mitinės būtybės/padarai/ galios: yra (pasakų veikėjai), burtai, magija
Puslapių skaičius: 408
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis: http://somanchainani.net/


Ar pasiruošė sugrįžti atgal į mokyklą, kurioje yra mokomi būsimi pasakų personažai? Aš tai tikrai taip.

Soman Chainani pasakoja, kad vaikystėje (kai jam buvo apie 8 -10 metai) jis žiūrėjo ne kartą ir ne du kartus Disney sukurtus garsių pasakų ekranizacijas, kadangi tais laikais nebuvo daug pasirinkimų, ką gi jam veikti. Kaip autorius teigia, būtent Disney išmokė jį pasakojimo meno. Vėliau studijų laikais atsirado galimybė mokytis pasakų istorijos ir jis buvo nustebęs, kaipgi Disney pasakos skiriasi nuo originalų ir kažkur šiame jų skirtume ir gimė Gėrio ir blogio mokykla.

Autorius prisipažįsta, kad rašydamas Gėrio ir Blogio mokyklos seriją neturėjo net minties, kokiai amžiaus grupės yra skirtas jo pasakojimas. Jis iš pradžių netgi nebuvo įsitikinęs, kad iš viso jo kūrybą kas nors skaitys, todėl pradėjo rašyti be jokių minčių, kokio amžiaus skaitytojui jis kuria. Tačiau neslepia, kad žinojo, kad bus trys knygos: pirmoje apie gėrį ir blogį, antroje mergaitės ir berniukai, o trečioje… seni ir jauni. Bus įdomu paskaityti paskutinę knygą. Bet pirma noriu pakalbėti su jumis apie antrą dalį.

Soman Chainani savo antrąja “Pasaulis be princų“ knyga grąžina į magišką gėrio ir blogio mokyklą, kurioje yra mokomi pasakų personažai, tačiau šį kartą su mokykla kažkas atsitiko. Vietoje to, kad viena pusė priklausytų gėriui, o kita- blogiui, mes, skaitytojai ir pagrindinės knygos veikėjos, ras visai kitokią tvarką. Viena pusė priklauso berniukams, o kita – mergaitėms. Man patiko tai, kad tu sugrįžti atgal į mokyklą, bet ją randi pasikeitusią ir tas pasikeitimas įneša šviežumo ir naujos mistikos į kūrinį, nes tai, ką buvai suvokęs praeitoje knygoje, tai pasaulio perpratimas… visa tai dingsta ir tu esi priverčiamas iš naujo mokytis apie šį pasaulį su jau pamiltais veikėjais. O šis šį kartą pavirsta tikrai tamsiu ir žiauresniu.

Ir Sofija su Agata gyveno ilgai ir laimingai, nes mergaitėms nereikia princų meilei…

Ne, pasakose joms nereikia princų.

Skaitydama knygą visados jaučiausi tarsi mano jausmai važinėtųsi amerikietiškais kalniukais. Nebuvo skyriaus, kuris nesužadintų manyje kokios nors emocijos ar troškimo, pirštų smigimo į popieriaus lapą. Netgi pamiršau, kad reikia valgyti ar išvesti šunį, nes istorija įtraukė į save ir man buvo įdomu, kas nutiks vėliau, kas laimės, o kas pralaimės. Autorius tikrai negailestingas šiais aspektas. Jis nesistengė būti švelnus su veikėjais ar pačiu skaitytoju. Jis tiesiai šviesiai tiesiai atskleisdavo visą situaciją, veikėjų mintis ir siekius. Autorius keis jūsų galvose veikėjų įvaizdžius, nuomones apie juos kaip ir jausmus. Veikėjai, kuriuos mylėjote pirmoje dalyje, šioje gali pavirsti nekenčiamais,  o tie, kurių jūs nekentėte – norėsite priglausti prie širdies ir paglostyti.

Knygoje autorius tyrinėja gėrio, blogio, pasitikėjimo, ištikimybės ir meilės sąvokas, o tai jis daro taip meistriškai ir nepaprastai įdomiai, kad net gražu žiūrėti ir taip gimsta tie atvejai, kad tu pamilsi autorių ir perki vėliau jo visas knygas iš eilės, nors tos istorijos visai ne tavo stiliaus.

-Užsikišk, -subaubė Hestera ir vėl atsisuko į Agatą. – Niekam nepatinka vaikinai! Net merginos, kurioms patinka vaikinai, nepagali jų pakęsti! Jie smirdi, jie per daug plepa, jie viską sujaukia, jie amžinai susikišę rankas į kelnes, bet vis tiek negalime lankyti mokyklos, kurioje jų nėra! Tai kaip stimfalidės be kaulų! Kaip raganos be karpų! Be vaikinų GYVENIMAS BEPRASMIS!

Taip pat knygos pabaiga buvo sprogimas. Nors nuspėti, kas yra blogietis ir nebuvo sunku, nes patys veikėjai kaip ir vis pirštu baksnoja į to asmens pusę, tačiau tai, kaip tas asmuo yra su viskuo susijęs, yra ganėtinai sunku. Skaitydama knygą mėginau įsivaizduoti, kokia gi bus pabaiga, tačiau tai, ką gavau, buvo toli nuo to, ką buvau susikūrusi mintyse. Todėl nereikia net stebėtis, draugužiai, kad užvertusi paskutinį puslapį nusprendžiau vėl jį atsiversti ir perskaityti iš naujo.

Agata visada troško, kad Sofijai pakaktų jos. Kad draugei reikėtų jos taip, kaip jai reikia Sofijos. Ir pagaliau ji sulaukė laimingos pabaigos.

Bet atsisėdusi Agata visiškai nesijautė laiminga. Vestuvės ją trikdė. Kažkas gaužė širdį. Ji nespėjo suvokti kas, nes smuikininkai ėmė griežti lėčiau, visi žmonės palapinėje atsistojo, o tarpueiliu nukrypavo Honorija.

Vienintelis dalykas, kuris mane kiek suerzino, gal tai, kad kelis kartus pagavau save truputį suirzusią nuo veiksmo tempimo. Tiesiog buvo tokių vietų istorijoje, kuris tiesiog sukūrė įspūdį, kad autorius mėgina išmėginti skaitytojo kantrybę. Bet žinoma, tai palyginus su tuo, ką gauni skaitydamas šią knygą, yra niekis. Nada.

Tikrai patariu pagriebti visiems šią knygą ir ją perskaityti. Nesvarbu, ar tau 10 ar 70 metų. Kaip jau perskaitėte, autorius neturėjo mintyse jokios minties, kokiam amžiui jis rašys, o tai, kad jo fantazija supynė garsias pasakas, jau pasako nemažai. Juk niekados nebūsi per didelis pasakoms.

Beje, šioji knyga puikus kūrinys yra suaugusiems prisiminti vaikyste pačiu įdomiausiu ir gražiausiu būdu: skaityti ją kartu su savo vaiku. Galiu drąsiai užtikrinti, kad ne tik bus jūsų vaikui įdomu, bet ir jums pačiam.

Visos knygos serijoje

cdb_Gerio-ir-Blogio-mokykla_1_z1cdb_Gerio-ir-Blogio-mokykla_Pasaulis-be-princu_z1 

P.S. Trečios dalies dar nėra Lietuvoje

 

penkikitty

Kill me softly – Sarah Cross (knyga)

Mirabelės praeitis yra viena didžiulė paslaptis: jos globėjos pasakė tik dalį istorijos apie tą naktį, kai žuvo jos tėvai, kodėl mergina negali grįžti į gimtąjį miestą, Beau Rivage. Mirabelė desperatiškai nori nukeliauti į šį miestą ir savaitę prieš savo 16 gimtadienį ji paslapčia pabėga iš namų, tačiau tai, ką sužino atvykusi, palieka ją be žado.

Beau Rivage mieste viskas nėra taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šviesios odos mergina, kuri labai domisi obuoliais, nemandagus mergišius, kuris elgiasi lyg pabaisa su kiekvienu, su kuriuo susipažįsta, ir mandagus jaunuolis, kuris skuba į pagalbą nelaimės ištiktoms merginoms. Čia pasakos pavirsta realybe, prakeiksmai prikeliami ir senosios istorijos pasikartoja vėl ir vėl.

Tačiau pasakos nėra gražus dalykas ir nevisad jos baigiasi laimingai. Mira turi užimti savo vaidmenį pasakoje ir priimti likimą arba su juo kovoti. Jai mėginant pasipriešinti lemčiai, Mira atsiduria dviejų brolių gyvenimuose, kurie irgi yra pasakų personažai… tačiau broliai turi tamsią paslaptį. Ir mergina netrukus sužinos, kad meilė, kaip ir ir pasakos, gali turėti aštrius paslėptus dyglius.


Pagrindinė informacija 

Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2012
Originalus pavadinimas: Kill me softly
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Beau Rivage
Patartinas amžius: +13/14
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, paranormali
Mitinės būtybės/padarai/ galios: pasakų veikėjai (fėjos, prakeiksmai)
Puslapių skaičius:
Pasakotojas: trečiasis asmuo (mergina ir keliose vietose vaikinas)
Autoriaus puslapis: http://www.sarahcross.com/


Pakelkite rankas, kam nepatinka pasakos? Jeigu iškėlei, tikriausiai kaip niekad tau reikia perskaityti šią knygos apžvalgą, kadangi tada suprasti, kokį nepaprastą velnią galima su jomis išdarinėti, kokias nerealias interpretacijas ir istorijas suregzti, kad net norisi vėl tą knygą imti ir perskaityti, nors iš pradžių kone šaukei: “Neįdomi ši knyga!“

Būtent tai aš sau kartojau skaitydama knygos pradžią. Dievaži, galvojau, kad knyga mane į miegus nuvarys, nors viršelis… toks gražus… o dar pavadinimas… Nužudyk mane švelniai. Na tikrai kabina, nieko negali pridurti. Tačiau Sarah Cross pasirinko kiek iš mados išeinantį naratyvą: pasakojimas pateikiamas iš trečiojo asmens. Tikrai šiuo metu dažnai nesutiksi tokių knygų. Visi daugiau renkamasi pirmąjį asmenį, nes taip tvirčiau užmegzti veikėjui ryšį su skaitytoju.

Bet Sarah Cross yra maištininkė. Gal ir gerai, nes būtent dėl trečiojo asmens knyga man tik daugiau įstrigo į atmintį. Pagaliau nebuvo daugybės puslapių, kurioje pagrindinė veikėja aimanuotų dėl savo jausmų ir kone mintyse žaistų su ramunės žiedu: myli, nemyli…

“Because, if you could love someone, and keep loving them, without being loved back . . . then that love had to be real. It hurt too much to be anything else.”

Ypatingai per pastaruosius metus pasakų interpretavimas ir perpasakojimas yra pasiekęs savo piką. Vien tai, kad kuriami filmai jau daug ką pasako. Tačiau dauguma knygų bei filmų stengiasi pagvelbti tik vieną pasaką ir su šia žaisti. Tačiau Sarah Cross į savo glėbį susirinko jų daugybę ir supynė tokią istoriją, kad iš to paprastumo net pavydas suima.

Pagrindinė veikėja Mira nori grįžti į miestą, kuriame yra palaidoti jos tėvai, tačiau jos globėjos jai tai griežtai draudžia. Mergina nusprendžia pasipriešinti ir prieš savo 16 gimtadienį išsmunka iš namų. Ji nuvyksta į miestą ir pradeda atskleisti paslaptis apie ten gyvenančius žmones. Pasirodo, dauguma jų yra prakeikti žmonės, kurie turi užimti rolę vienoje ar kitoje pasakoje. Mira yra viena iš tokių.

Nors pagrindinė veikėja įkūnija mėgstamiausią Sarah Cross pasaką “Miegančioji Gražuolė“, bet pačioje istorijoje veikėjai veikia pagal kitą pasaką – “Gražuolė ir pabaisa“, nors knygoje yra kiti veikėjai, kurie yra šios pasakos figūros. Todėl, kai vėliau pagalvoji, kokia gi čia pasaka iš tikrųjų yra šios knygos pagrindas, netgi sunku pasakyti, nes į vieną krūvą autorė siaubingai meistriškai sumetė netgi tris pasakas.  Dvi, kurias jau paminėjau, ir trečią, kurios pavadinimo nenoriu atskleisti, kadangi ji iki pat istorijos galo yra paslaptis. Taigi – jokių spoilerių jums.

“You couldn’t hide from bad things and pretend they didn’t exist–that left you with a dream world, and dream worlds eventually crumbled. You had to face the truth. And then decide what you wanted.”

Vėliau netgi pati autorė prisipažįsta, kad ji ilgai galvojo, kokią gi čia pasaką jai paėmus, kuri puikiai galėtų “draugauti“ su “Miegančiąja Gražuole“. Galiausiai priėjo prie išvados, kodėl gi jai nepasiimant visų pasakų. Taip pat ji nusprendė būtinai panaudoti prakeiksmus, nes norėjo, kad  kuo daugiau veikėjų galėtų išgyventi tą pačią pasaką, tik jos pabaigos būtų kitokios.

Šitas dalykas man patiko. Nors ir atrodys, kad gerai žinote pasakas ir kaip jos baigiasi ar kokie yra tie prakeiksmai, rašytoja juos dar sugeba iškreipti, savaip interpretuoti. Pavyzdžiui, ar Miegančioji Gražuolė tikrai užmigs amžiams jeigu įsidurs verpimo ratelio adata? O gal jai reikia skustuvo? Popieriaus lapo? Peilio? Dyglio?

Iki pat pabaigos nėra tiksliai žinoma ir tai, kaip pasibaigs Miros pasaka, ir kas gi iš tikrųjų bus tas laimingasis vaikinas, kadangi jų yra netgi trys. Taip, trys, teisingai perskaitėte. Tačiau iš dalies galima iš paties teksto justi, kuris gi bus tas vienintelis. Bet tik iš dalies. Nebent esate puikios nuojautos savininkas ir turite Šerloko gebėjimus… tada šioji paslaptis jums gal atsiskleis net pirmuose puslapiuose.

A naked blade hid nothing, feared nothing. She wanted to be like that. Because that was how you found yourself, created yourself. You didn’t hide. You didn’t wait for the perfect moment to settle on you like a butterfly, like magic.

Patys veikėjai buvo savaip įdomūs. Pats faktas, kad jie įkūnija tam tikrų pasakų veikėjus, priverčia juos atitinkamai elgtis ir kentėti. Rimtai, kaip jūs gyventumėte su savo pamote po vienu stogu žinodami, kad jūsų draugui (kurį gal mylite) palieps jus nužudyti ir atnešti pamotei jūsų širdį? Ar kad jūsų bučinys yra mirties bučinys, kuris paglemžė mylimą žmogų?

Tai dar vienas dalykas, kuris šioje knygoje man patiko. Visi pristatyti veikėjai, kad ir kiek trumpai jie buvo ant scenos, man sugebėjo perteikti tų pasakų prakeiksmų keliamas mintis ir išgyvenimus.

Labiausiai mane šioje istorijoje pakerėjo jos pabaiga. Toji kulminacija, kai pagaliau buvo atskleista brolių paslaptis ir paaiškėjo dar viena pasaka. Ją iš dalies žinojau, bet nesižavėjau. Bet po šios knygos… ėmiau gilintis į tą pasaką ir su ja tikrai galima išdarinėti nuostabus dalykus. Būtent autorė tai ir darė. Būtent dėl tos pasakos interpretacijos ir perpasakojimo istorija ir sužadina emocijas (bent jau man).

Blue smiled. He had one of those devastatingly charming smiles that made you hate him even more when you noticed it. It was like he was fighting dirty.

Bet prieikime prie kitų dalykų. Kas man nepatiko knygoje? Knygos pradžioje jaučiausi tarsi patekusi į kažkokį chaosą. Mira yra tampoma iš vienos pusės į kitą, veikėjai elgiasi kažkaip keistai, mįslingai ir nenormaliai. Tiesiog atrodė, kad siautėja netvarka aplink tave ir jautiesi suglumęs, mėgini ieškoti kokio nors pagrindo ir to mygtuko “pauzė“. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios norėjau nustoti skaityti knygą. Juk čia bardakas prieš tave. Bet priverčiau save nepasiduoti ir vėliau viskas kaip ir nurimo, tapo logiškiau ir ta suirutė pradžioje vėliau ėmė atrodyti kaip neblogas, bet labai rizikingas, žingsnis.

Kas be ko, knygoje buvo vietų, kurios man buvo tarsi lopšinė prieš miegą. Nors istorijoje buvo tiksinti bomba (po kelių dienų Miros gimtadienis ir jos gyvenimas 100 procentų pavirs pasaka su prakeiksmu), nelabai buvo justi kokia nors kylanti įtampa. Visi kone sutartinai pabrėždavo gimtadienį, bet kartu vėliau pasakydavo, kad prakeiksmas tik pradeda galioti nuo tos dienos, bet kai žinai, kas jį sukelia/ iššaukia, gali iš dalies to išvengti ir toliau sau laimingai gyventi. Istorijoje tai pavirto tarsi gesintuvu įtampai. Tai man nepatiko.

Verdiktas? Nors ir sakau, kokia pasakiška yra šioji istorija,  kartu privalau ir perspėti, kad kažko labai įspūdingo knygoje nerasite. Šioji knyga nėra ta, kuri pavergtų kiekvieno ją skaitančio skaitytojo širdį. Jeigu ne pabaiga, kuri man užkerėjo, knyga iš manęs būtų gavusi vos varganus 3 kačiukus (žvaigždutes iš penkių). Tačiau tegul tai nebūna priežastis nepaimti knygos į rankas. Siūlau čiupti šią knygą į rankas visiems ir ją išmėginti. Ką gali žinoti, gal šioji knyga pavirs jūsų mėgstamiausia, nors visai ne jūsų tipažo istorija 😉

Visos knygos serijoje:

keturi

kitty

Pabusk – Vaiva Vasiliauskaitė (Knyga)

Alisai šešiolika. Po vaikystėje patirtos traumos ji daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais (ar būna paauglystėje kitaip?). Ir vieną vakarą viskas apsiverčia aukštyn kojomis: Alisa atsiduria kitame, keistame pasaulyje: vaiduoklių sodai, žvėrys, baugios istorijos prie laužo…

Kur sapnas, o kur tikrovė? Kas draugas, o kas priešas? Kuo tikėti ir pasitikėti? Ir kodėl virpa širdis – iš baimės ar iš meilės?

Teks gerokai paklaidžioti po Rudens epidemijos nualintą Stebuklų šalį, kol surasi save.

„Prisimeni, pasakojau, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, yra kelias, o ne kelionės tikslas? Kad čia įėjęs turi gerai žinoti, kur nori išeiti? Kad Giria yra žmogaus sielos veidrodis? Tą, kuris mėgintų čia pasilikti, Giria nuvestų iki paties slapčiausio širdies užkaborio, iki pačių tamsiausių jo pasąmonės kampelių. Ar supranti, ką tai reiškia?”


Pagrindinė informacija pabusk

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Pabusk
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Pabusk (?)
Patartinas amžius: +12
Žanras: maginė fantastika, nuotykiai, Alisos stebuklų šalyje istorijos perpasakojimas
Mitinės būtybės/padarai/ galios:
Puslapių skaičius: 415
Pasakotojas: pirmas asmuo, mergina
Autoriaus puslapis: http://pabusk-romanas.blogspot.com/


Kas slypi už durelių, kurioms esi per didelis? Įdomus klausimas. Atsakymas būtų daugiau nei 400 puslapių nuotykių, vykstančių Stebuklų šalyje su truputį kitokia, nei mums įprasta, Alisa.

Vaiva Vasiliauskaitė (gimė 1997.07.28) – debiutuojanti jauna asmenybė Lietuvos literatūros pasaulyje. Mergina mokosi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Autorė pasakoja, kad pradėjo rašyti dar būdama pradinukė. Tada mergina kūrė nuotykių istoriją, kuri jos draugus bei seses nugabendavo į “Šalį Iš Niekur“.  Pati istorija “Pabusk“ pradėjo formuotis, kai autorei buvo 12 metų. Ši istorija turi netgi tris versijas, tačiau tik trečiajai buvo suteikta žalia šviesa, kol pirmos dvi versijos buvo pasiųstos ant atsarginių suoliuko.  Vaiva Vasiliauskaitė pripažįsta, kad didelę įtaką jai darė aplinkiniai, ypatingai seserys, kurios buvo didžiausios ir entuziastingiausios Vaivos sukurtos istorijos gerbėjos. Jos suteikė autorei tikėjimo savo veikėjais ir pačia istorija. Tam, kad mergina galėtų kurti, jai reikia ramybės, aplinkos, kurioje ji nejustų kokio nors spaudimo ir reikalavimų. Mergina prisipažįsta, kad jai geriausiai sekasi rašyti, kai ji būna kaime. Ten ji pailsi ir pati jaučia, kad kurti ir rašyti tampa lengviau.

“Alisa stebuklų šalyje“ yra viena iš nepakartojamų istorijų, kurioje galima atrasti tikrai nemažai nepaprastų dalykų, kai suvoki, kam gi ši knyga yra skirta, ir kokius gi dalykus autorius išdarinėja su žodžiais. Dėl šios priežasties tikrą istorijos grožį išvysite tik skaitydami ją originalo kalba. Man teko skaityti šios istorijos ištraukas anglų kalba, jas nagrinėti ir jos mane sužavėjo bei pakerėjo. Vos tik sužinojusi, kad paauglė nusprendė šią garsią vaikų klasiką panaudoti kuriant savo istoriją, laukiau tos akimirkos, kada galėsiu patyrinėti jos versiją apie Stebuklų šalį. “Alisa stebuklų šalyje“ knyga yra tarsi vartai iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį (savotiškas gidas), Vaivos Vasiliauskaitės “Pabusk“  knyga yra apie išlindimą iš savo kiauto.

<…> ir šalia manęs niekas nesijautė laimingas. Net tėvai galiausiai nustojo stengtis, nes aš… Aš buvau palūžusi, sugadinta. Buvau tokia pavargusi, tokia išsekusi, visai be jėgų, be gyvybės, per gyvenimą ėjau vilkdama kojas, tempdama naštą, kurios nė pati nemokėjau apibūdinti.

Pagrindinė veikėja knygoje yra 16 metų mergina, kuri net pati pripažįsta, kad viduje yra tuščia, kad yra kone vaikščiojanti nuobodybė, kuri, labai įdomus dalykas, mėgsta žiūrėti Sostų žaidimą 😀 Ką jau ką, bet toks dalykas buvo bomba sukurtoje Alisos asmenybėje. Tačiau be šio intriguojančio fakto  labai lengvai perprasite, kad pagrindinė veikėja knygoje nėra nei Ketnė (Bado žaidynės), nei Tričė (Divergentė), nei pati garsioji smalsioji Alisa, kuri meta Stebuklų šalyje iššūkį viskam. Šioji naujoji Alisa yra pilka dėmė ant sienos, kurios niekas nepastebi ir toji pilka dėmė net nesistengia įgauti spalvų. Bet kai šioji depresuota mergina patenka į Stebuklų šalį, ji po truputi pradeda virsti… žmogumi?

Ribą tarp dviejų gyvenimų, kada miriau ir prisikėliau nepavykusi, mintyse visada vadinau netektimi. Pati beveik nieko neprisimenu – istorijos trupinėlius susirankiojau iš tėvų. Viskas dabar atrodė taip paprasta, nes kasdieniška ir kartu visiškai nepaaiškinama. Tai atsitiko, kai buvau aštuonerių, tada tėvai statėsi namą. <…> Ligoninėje daktarai gūžčiojo pečiais ir dievagojosi nematantys nieko rimtesnio, tik porą mėlynių ir įbrėžimų. Nepaisant to, išgulėjau komoje beveik dvi savaites. Paskui pabudau. Ne tokia, kokia turėjau pabusti.

 Knygos apimtis yra nemaža. Pažadas, kad puslapiuose slypi tikrai įdomi istorija? Gali būti. Pirmieji keli šimtai puslapių tiesiog pradingo mano akyse, jaučiau tą magiją bei atmosferą, kurią galima surasti “Alisa stebuklų šalyje“.  Taipogi man neparastai patiko veikėjas Filipas, kuris visad yra apsigobęs mistiškumo mantija, ir niekados nesuprasi, ar tas veikėjas čia rimtai kalba, ar pokštauja išsišiepęs. Nuostabus veikėjas, ir jis man įtartinai kai ką primena…

Labai džiaugiausi skaitydama knygą ir laikiau špygas, kad istorija tik gerės, kad štai, atsiras dvynukai, tas garsusis katinas su savo plačia šypsena, kad tuoj prasidės tas nesuprantamas chaosas, beprotybė, kurios galima su kaupu rasti “Alisa stebuklų šalyje“ knygoje. Tačiau kažkas atsitiko. Autorė nusuko nuo originalo ir pradėjo kurti savą istoriją Stebuklų šalyje. “Gerai“ – pamaniau. – “įdomus istorijos vingis“. Ir tiesą pasakius buvo neblogai. Naujos vietos, veikėjai… Viskas būtų puiku, jeigu ne pati pagrindinė veikėja.

-Ar tikrai manai, kad mes renkamės žmones kaip prekę turguje? Pagal kainą, spalvą, tvirtumą? – jis iš lėto papurtė galvą. – Mes nesirenkame žmonių. Mes juos gaunam. Ir viskas. O dovanas, širdele, išmeta tik kvailiai.

Spoksojau į jį plačiai išplėtusi akis. Ne iškart pajėgiau suprasti jo žodžius.

Kol knygos pradžioje Alisa manęs neerzino, knygos pabaigoje ji pavirto tikra rakštimi, atsiprašau, vienoje vietoje. Ji tiesiog kaip pamestas šunytis sekioja kitus veikėjus (kurie žymiai įdomesni už ją pačią). Kone kyla įspūdis, kad merginai yra beveik vienodai, kas įvyks ar neįvyks. Pati ji negali pastovėti už save, yra nuolankumo įsikūnijimas. Taipogi  merginą visados reikia apginti ir išgelbėti… Net pamečiau skaičių, kiek kartų Filipas ją išgelbėjo. Tiesiog šioji Alisa istorijoje man pasirodė per ilgai įkalinta savo neveiklumo kalėjime, ir tai vėliau labai pradėjo kristi į akis. Erzinančiai kristi į akis. Norėjosi, kad po šitiek nuotykių, veikėja imtųsi bent kiek iniciatyvos daryti ką nors, pasitikėti savimi.  Deja, to nebuvo, tačiau ji pradėjo suprasti, kad gal nėra tuščia ji pasaulyje  vieta, o vis dėlto įdomi asmenybė. Bet to man pasirodė per mažai, kad tikrai pradėtum apčiuopti Stebuklų šalies merginai daromą poveikį. Tai man buvo vienintelis didžiausias knygos minusas.

O didžiausias pliusas buvo graži, išraiškinga kalba. Skaitai ir gali įsivaizduoti visas vietas, įvykius bei veikėjus. Labai įdomiai yra išreiškiamos kokios nors emocijos, veiksmai ar apibūdinama aplinka. Skaičiau ir tiesiog mėgavausi žodžių žaismu, kuris dažniausiai vienaip ar kitaip buvo sukonstruotas taip, kad būtų kuriama mistika ir paslaptis.

Tuomet žvilgsnį patraukė šulinys aikštės centre. Ant atbrailos – pirmoji gyva būtybė šitame išmirusiame mieste – varnas. Didelis, juodas kaip smala varnas, nebyliai stebintis mane nejudriomis akimis. Sustingau. Man nepatinka tas jausmas, šaltis kylantis stuburu aukštyn, nemalonus skonis liežuvio gale ir nenumaldomas noras prieiti arčiau, pažiūrėti, ką jis savo aštriuose naguose laiko.

Taigi, skaitydami knygą galėsite mėgautis mistiškumu, jeigu, žinoma, jums tai yra prie širdies. Taip pat galėsite ir mėginti įminti menkutes mįsles, kurios atsiranda įvykiams judant į priekį. Viena iš jų tikriausiai bus ta, kodėl Alisa tokia svarbi, kas gi iš tikrųjų yra toji Niekšė ir kita. Šioje dalyje to dar mes, skaitytojai, nesužinome. Taip, bus dar ir antra dalis 🙂

Taip pat verta paminėti, kad šioje pirmoje dalyje veikėjai nestovi vietoje ir visados keliauja. Dėl šios priežasties jūsų fantazijai teks nemenkas krūvis įsivaizduoti miškus, nuostabaus grožio miestus ir t.t. Tiems, kam patinka tokios kelionės po Stebuklų šalį, tai šioji tikrai jūsų nenuvils. O tai, kad vis dėlto knygoje nebuvo užuominų, kad antra dalis gali būti kitokia, tai ir tęsinyje skaitytojai galės su veikėjais išeiti ieškoti nuotykių.

Pirma knyga nebuvo tragikomedija, todėl griebsiu į rankas ir antrą. Laikysiu špygas, kad autorė panaudotų daugiau medžiagos iš originalios istorijos ir savajai suteiktų naują žavesį ir truputį mažiau leistų į savo istoriją pasibelsti lietuvių autoriams taip būdingo pilkumo, liūdesio ir paversti veikėjus ašarų pakalnėmis nusipelniusių asmenybių prototipais. Nes, kaip ir minėjau, pagrindinė veikėja šioje knygoje buvo be tikslo esantis šlapias lapas prie šikinės, o tai, kad pati mergina neturi jokių vidinių motyvacijų, tikslų ir kita, iš tikrųjų nėra gerai, ypatingai, kai mergina yra pagrindinė veikėja. Tiesą pasakius, antroje knygos pusėje man buvo įdomesni antraeiliai veikėjai nei pagrindinė viso šio nuotykio herojė.

Bendrai viską paėmus… nenorėjau knygos sviesti į kampą ir kaip nors ją nubausti. Tai labai geras ženklas palyginus su tuo, kad tai dažnai noriu daryti su lietuvių autorių knygomis, kurias skaitau. Dėl šios priežasties galiu teigti, kad knyga tikrai yra įveikiama ir sugebanti įtraukti tiek, kad tikrai norėtum pamatyti, kas gi įvyks toliau. Knygos veikėjai yra įdomūs (ypatingai Filipas). Taip pat skaitydami istoriją galėsite susiverti įdomių minčių (su gilia ar paviršutiniška reikšme) vėrinį.

Šią knygą patarčiau paimti į rankas tiems, kam patinka garsių istorijų perpasakojimai (šiuo atveju “Alisa stebuklų šalyje), nuotykiai magiškuose pasauliuose ir tiems, kuriems patinka graži kalba ir treniruotės fantazijai.

kitty