Piktadarių klišės ir šablonai…

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „villain“Šio įrašo tikslas – truputį panagrinėti vienų iš pačių įdomiausių knygose pasirodančių personažų vaizdavimą bei pateikimą knygose bei filmuose (kadangi abu dažnai žaidžia pagal tas pačias taisykles). Pirmiausia pamėginkite prisiminti visus matytus filmus, serialus, animacinius serialus bei skaitytas knygas ir apibūdinkite istorijų piktadarius. Kaip dažniausiai šie yra vaizduojami? Kaip jie rengiasi? Kaip kalba? Ką jie daro? Atsakydami į šiuos klausimus galite pamatyti tam tikras tendencijas, kurias reikia apeiti ar netgi su trenksmu sulaužyti, jeigu norite nustebinti savo skaitytojus. Žinoma, kad tai būtų lengviau padaryti ir perprasti piktadario klišes, reikėtų plačiau apie tai pakalbėti.

Continue reading “Piktadarių klišės ir šablonai…“

Reklama

Eksperimentinė literatūra

Susijęs vaizdasVienas iš eksperimentinio romano apibūdinimų galėtų būti „romanas, kuriame yra nedaug siužeto“.

Autoriai, rašantys tokio žanro knygas labiau stengiasi pasirodyti inovatyviais, nei būti suprastais skaitytojų.

Suprasti eksperimentinę literatūrą gali būti tikras iššūkis, ją taip pat nėra labai patogu skaityti, kadangi toks rašymo stilius kertasi su mūsų, kaip skaitytojų lūkesčiais. Continue reading “Eksperimentinė literatūra“

Pakalbėkime apie magiškų ir galiomis apdovanotų žmonių kūrimą…

Kokiuose žanruose galima sutikti magiškas būtybes ir mitologinius sutvėrimus? Tikriausiai iškart paminėsite paranormalų ir fantastinį žanrus, o kai išgirsite prašymą pratęsti, gal po ilgos tylios pauzės pridėsite ir mokslinę fantastiką, o gal ir visai jos nepaminėsite, nes kaip bebūtų, kai kalbama apie magiškus sutvėrimus ir mitologiją, dažniausiai mes minime būtent paranormalų ir fantastinį žanrus, o mokslinė fantastika tarsi lieka net neprisiminta, nors ir šiame žanre su mokslo pagalba mes galime turėti nemažai pabaisų ir mitinių sutvėrimų. Continue reading “Pakalbėkime apie magiškų ir galiomis apdovanotų žmonių kūrimą…“

Kaip teisingai pradėti knygą

Jeigu esate rašytojas, greičiausiai jau žinote, kad skaitytojo dėmesį būtina patraukti kiek įmanoma anksčiau, jei įmanoma, jau pačiame pirmajame puslapyje. Vienas iš plačiausiai naudojamų būdų yra pradėti istoriją in medias res.

Lotyniškas posakis in medias res reiškia „įvykių viduryje“. Naudojamas, kaip literatūrinis terminas, jis apibūdina tokią rašomos istorijos pradžią, kurioje įšokama tiesiai į įvykių arba konflikto sūkurį. Continue reading “Kaip teisingai pradėti knygą“

Dvylika dažniausiai naudojamų temų knygose

Kiekviena istorija turi būti apie kažką. Ypatingai pradedantieji autoriai tai pamiršta. Kartais jiems pavyksta suteikti istorijai temą nesąmoningai. Deja, tokių laimės vaikų nėra ypač daug, ir daug kas tiesiog rašo istoriją, kuri neturi temos. Kodėl yra svarbu, kad istorija turėtų temą? Na, pirmiausia, tai padeda pačiam rašytojui vystyti istoriją ir vienaip ar kitaip pasiekti jos pabaigą. Taip pat, istorijos turinčios temą yra geriau struktūruotos ir įdomesnės skaitytojams. Juk niekas nenori skaityti istorijos, kuri jiems suteiktų galvos skausmą? Būtent todėl  yra patartina visad sugalvoti ir turėti temą. O kokios galėtų būti temos? Štai jums dvylika populiarių bei dažniausiai randamų knygose temų.

Continue reading “Dvylika dažniausiai naudojamų temų knygose“

Kinematografinis rašymas. Kas tai?

Writing a Novel? 6 Visual Storytelling Techniques to Borrow From Film and TVDaug kas teigia, kad A. Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“ yra parašyta kinematografiniu būdu. O kas tai yra? Naršydami po internetą termino kaip ir nerasite, tačiau, be abejonės, skaitydamas įvairius straipsnius apie tokį rašymą kiekvienas autorius pradės kalbėti nuo to, kad kinematografiniu būdu parašytas tekstas primena filmo ar serialo žiūrėjimą.  Tekstas tiesiog pavirsta filmu jums prieš akis.  Be to tokios knygos dažnai yra ekranizuojamos, kadangi jas lengva perkelti į tikrus ekranus, o taip pat ir skaitytojai mėgsta kinematografiniu būdu parašytas istorijas, kadangi jose visados jie randa tik tai, kas svarbu, ir leidžia pabėgti iš savo kasdienybės. Skamba neblogai, bet kaip tokį rašymo būdą naudoti? Kokios yra taisyklės, patarimai ir pasiūlymai? Apie tai šiame įraše ir pamėginkime pakalbėti.

Continue reading “Kinematografinis rašymas. Kas tai?“

Pasakojimo skirtumai filmuose ir knygose

Kai buvau maža, dažnai pasakodavau sau istorijas ir vadindavau jas „savo filmais“. Tie filmai, žinoma, netrukus pavirto knygomis. Tačiau savo istorijas aš vis dar matau tarsi judančius paveiklėlius  – galiu netgi išskirti kameros judesius, specialiuosius efektus.

Ir aš ne vienintelė tokia. Daugumai iš mūsų istorijos pirmiausia pasirodo vizualiai, mūsų vaizduotėse. Kai atsisėdame rašyti savo knygos, mes tik stengiamės kaip įmanoma geriau išversti tuos vaizdus į žodžius taip, kad skaitytojai matytų tą patį, ką matome mes.

Filmų kultūros įtaka tuo neapsiriboja. Kino industrija yra išradusi vieną, labai specifinį istorijų kūrimo tipą: greitesnio tempo, paremtą istorijos struktūra ir, žinoma, pabrėžiantį vaizdus. Visa tai labai paveikė šiuolaikinę rašytinę literatūrą.

Mes dažnai diskutuojame, kaip šiuolaikinės knygos skiriasi nuo savo protėvių. Jeigu šias abi grupes palyginame, galime matyti, kad moderni literatūra, taip pat kaip ir filmai, yra greitesnio tempo, labiau orientuota į siužetą ir labiau „vaizdinga“.

Continue reading “Pasakojimo skirtumai filmuose ir knygose“