Tėvai YA knygose. Ką galima su jais nuveikti?

Tikriausiai pastebėjote, jog paaugliams ir (dažnai) vaikams skirtose knygose mamos ir tėčiai nustumiami į užkulisius, arba surandama priežastis kuo greičiau juos išvis ištrinti iš istorijos tam, kad paaugliai ir vaikai būtų vieni. Kodėl mums reikia, kad jie būtų vieni? Atsakymas ganėtinai paprastas – šių istorijų pagrindiniai veikėjai yra nepilnamečiai ir, jeigu nepašalinsime tėvų, jie negalės patirti jokių nuotykių. Juk tėvai yra įstatymas ir prižiūrėtojai. Kol jie yra veiksme, tol nebus jokių pavojų, dramų, įtampų ir nuotykių. Bet ar tikrai verta pašalinti tėvus? Gal jų egzistavimas veiksme gali istoriją praturtinti ir būti neblogas istorijos įrankis?

Skaityti toliau “Tėvai YA knygose. Ką galima su jais nuveikti?“

Rašymas: Motyvacijų šaltiniai

Visi autoriai kalbėdami apie personažus pabrėžia, kad jie turi turėti kokią nors motyvaciją, t.y., priežastį, kodėl jis ar ji kažką daro. Juk ir mes realybėje imamės veiksmų turėdami priežastį. Pavyzdžiui, mes valgome, nes mes esame išalkę ar mums trūksta jėgų. Mes žiūrime filmą, nes norime ištrūkti iš realybės ir įdomiai praleisti laiką. Mes dirbame, nes mums reikia pinigų kelionei. Tai yra keli paprasti ir momentiniai veiksmai, tačiau jie puikiai iliustruoja, kad kiekvienas asmuo daro kažką turėdamas kažkokią priežastį ir motyvaciją. Knygose personažai taip pat turi turėti motyvacijas, ir jos yra truputėlį sudėtingesnės ir ilgiau trunkančios, pavyzdžiui, surasti dingusį šeimos narį ar surasti skriaudėją ir jį pamokyti.

Skaityti toliau “Rašymas: Motyvacijų šaltiniai“

Sudedamosios dalys: dvyniai

Remember the Weasley twins from Harry Potter? You wouldn't ... Ar kada nors pagalvojote apie dvynių panaudojimą istorijose? Kaip šis motyvas gali pagelbėti sukurti įdomią istoriją ir kokie gi iš tiesų gali būti tie… dvyniai? Juk dažnai išgirdę žodį dvyniai jūs matote du panašios išvaizdos žmones, kurie turi tuos pačius tėvus. Bet ar tai vienintelis galimas dvynių įsivaizdavimas ir apibūdinimas?

Prieš kurį laiką pradėjau paimti vieną kokį nors istorijų elementą ir jį kaip tik galėdama kuo detaliau išnagrinėti.  Vienas iš jų buvo dvyniai. Gal tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dvyniai yra ganėtinai neįdomus elementas. Iš tiesų, jis nėra jau toks blankus kaip galėtumėte pamanyti ir gali padėti sukurti ganėtinai išskirtines istorijas, jeigu dvynius panaudosite teisingai.

Skaityti toliau “Sudedamosios dalys: dvyniai“

Žaidžiame su gėriu ir blogiu

Quotes About Good Vs Evil. QuotesGramNesvarbu, kokio žanro knyga būtų, ir kuriai amžiaus kategorijai būtų skirta, joje vienokiu ar kitokiu būdu vyksta gėrio ir blogio kova. Vieni autoriai šią kovą paverčia savo istorijų ašimis, kai kiti paprasčiausiai stengiasi užmaskuoti šią koncepciją ar įvilkti į kitokius „drabužius“. Tačiau kaip ten bebūtų, gėris ir blogis yra neatskiriamas dalykas nuo žmogaus gyvenimo ir jo požiūrio į aplink jį vykstančius dalykus. Dėl to rašytojai stengiasi įvairiais būdais žaisti su šiomis savokomis ir rasti įdomus būdus, kaip jas įtraukti ne tik į pagrindinį kūrinyje esantį konfliktą, bet ir iš to išspausti kuo daugiau dramos, kuri yra skaitytojams tarsi šviesa drugiams – kabliukas, pagunda ir malonus savęs kankinimas. Skaityti toliau “Žaidžiame su gėriu ir blogiu“

Kai istorija verčia tave kurti teorijas…

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „guessing“Kokie yra dalykai, kurie leidžia mums suvokti, kad šita knygų serija yra tikrai įdomi ir sumaniai parašyta? Tikriausiai visi galėtų pateikti skirtingus atsakymus, nes mes visi mėgstame skaityti skirtingų žanrų knygas, o kaip žinote, kiekvienas iš jų turi savo žaidimo taisykles. Tačiau yra keli dalykai, kurie vis dėlto galėtų pasirodyti kiekviename žanro knygų serijoje – istorijos  spėjimų ir teorijų kūrimas.

Knygų gerbėjai mėgsta spėlioti, ką autorius jiems sako tarp eilučių. Gaila, bet dauguma rašytojų nesistengia būti paslaptingais, ir taip paverčia savo istoriją ganėtinai aiškia ir paprasta, tačiau tie, kurie suvokia neatsakyto klausimo daromą įtaką skaitytojui, stengiasi kaip įmanydami kartu ir pasakyti, ir nepasakyti kai kurių tiesų. Žiūrėdama „Sostų žaidimo“ serialą ir skaitydama Hario Poterio serijas,  domėjausi gerbėjų siūlomomis teorijomis.  Jas žiūrėdama aš pradėjau pastebėti tam tikras detales, kurių dėka skaitytojų vaizduotė sužadinama iki tokio lygio, kad jie ima naršyti ir analizuoti tekstuose kiekvieną žodį, taip mėgindami surasti atsakymus į jiems iškilusius klausimus. Dabar trumpai norėčiau kelis iš šių pastebėjimų jums ir pristatyti. Skaityti toliau “Kai istorija verčia tave kurti teorijas…“

Scenų struktūros pratimas

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „writing scenes“Prieš pradedant rašyti knygą, naudinga išanalizuoti ją sudarančias scenas. Jei jau turi savo istorijos planą, naudok scenas apie kurias jau rašei. Jei neturi, naudokis tuo, ką jau esi sugalvojęs, ir sukurk tai, ko trūksta. Pratimams gali netgi naudoti vaizdelius iš savo mėgstamos knygos ar istorijos.

Jei visiškai neturi idėjų, apsvarstyk, ko tavo veikėjas nori, tuomet įsivaizduok žingsnius, kuriuos jis turės atlikti, kad tai gautų. Skaityti toliau “Scenų struktūros pratimas“

Pirmieji žingsniai, kuriant romano siužetą

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „plotting novel“Dauguma literatūrinių kūrinių turi tik vieną, paprastą siužetinę liniją: herojus, mėginantis sustabdyti žmogžudystę arba sugriauti kažkieno planus sunaikinti pasaulį. Nelaimės ar katastrofos istorijoje sudėliotos nuspėjamais atstumais, pabaigoje visi klausimai išsprendžiami, galai surišami ir didvyriai apdovanojami.

Tokios istorijos nėra blogos. Mes jomis mėgaujamės, ypač filmų adaptacijomis, tačiau jos nėra labai įsimintinos. Jei turi išsikėlęs tikslą parašyti romaną, kuris išsilaikys skaitytojo galvoje dar ilgai po to, kai jis užvers paskutinį knygos puslapį, siužeto montavimui reikės skirti daug daugiau dėmesio.

Skaityti toliau “Pirmieji žingsniai, kuriant romano siužetą“

7 pagrindiniai istorijos struktūros žingsniai

Kalbant apie istorijos struktūrą, reikia paminėti, kad dažnai yra kalbama kaip ji formuojasi ir vystosi istorijos metu. Šią mintį neblogai iliustruoja iš sėklos augantis augalas. Augalas auga tam tikromis stadijomis ir kiekvienoje stadijoje atrodo vis kitaip. Tas pats principas galioja ir istorijoms, kurios turi turėti mažiausiai 7 žingsnius tarp pradžios ir pabaigos.

  1. Silpnybė ir poreikis
  2. Troškimas
  3. Priešininkas
  4. Planas
  5. Kova
  6. Sau atskleidimas/pripažinimas
  7. Nauja pusiausvyra

Skaityti toliau “7 pagrindiniai istorijos struktūros žingsniai“

Rašytojai, susipažinkite su “foreshadowing“

Foreshadowing arba  spėjimas į priekį (angl. guessing ahead) yra literatūroje sutinkama technika, kurią naudodamas autorius po kūrinį išmėto įvairias užuominas apie vėliau įvyksiančius įvykius. Foreshadowing yra ganėtinai dramatiška technika, kadangi prieš tai paminėtas dalykas istorijos pabaigoje yra primenamas su nemenku sprogimu. Šioji technika yra naudojama siekiant išvengti skaitytojų nusivylimo kūriniu bei sužadinti jų smalsumą.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu nusprendėte naudoti foreshadowing?

Rašydami nepamirškite Chekhovo taisyklės. Anton Chekhov buvo 19 amžiaus trumpų istorijų rašytojas ir scenaristas. Kartą jis paskelbė, jog jeigu pristatai ginklą istorijos pradžioje, vėliau būtinai iš jo turi būti iššauta. Kitu atveju nėra jokios priežasties jo minėti.

Taip pat gerai suvokite, kam iš viso yra skirta foreshadowing technika. Kaip jau buvo minėta, ji yra skirta sudominti ir nenuvilti skaitytojo. Taip pat tai padeda kurti istorijoje paslaptis ir įtampą. Taigi, nereikia stebėtis, kad daugybė autorių mėgsta naudoti foreshadowing.

Foreshadowing santrauka:
Suteikia informacijos trupinius
Suteikia užuominas apie būsimus įvykius
Padeda istorijai judėti link netikėto atradimo
Paerzina skaitytoją
Suklaidina skaitytoją, tačiau vėliau viskas yra pateisinama
Padeda vystyti siužetą

Gerai pagalvokite, ar toje vietoje tikrai reikia panaudoti foreshadowing. Tikrai ne visi įvykiai jūsų istorijoje turi būti supinti su foreshadowing, kadangi patys nenorėdami galite per daug atskleisti ir, užuot nustebinę ir pribloškę skaitytoją, jūs jam iš viso nesukelsite jokių emocijų, kadangi jau seniai buvo aišku, jog būtent taip, o ne kitaip atsitiks. Įsidėmėkite tai, jog foreshadowing turi būti daugiau naudojamas tik pagrindiniams, didelę svarbą turintiems įvykiams jūsų romane, o ne viskam iš eilės.

Taigi, nebijokite bent kelis kartus akcentuoti tam tikrus dalykus, kad skaitytojas tikrai suprastų, kad tas ar anas įvykis, daiktas ar posakis yra tikrai svarbus. Auksinė taisyklė būtų viską daryti bent tris kartus, tačiau kartais pakanka ir dviejų. Tai tikrai patrauks skaitytojų dėmesį, tačiau iškart neišduos, kad tai yra labai svarbus dalykas.

Pačiam autoriui suvokti, ar jo panaudotas foreshadowing tikrai veikia ar neveikia, ganėtinai sunku. Todėl nebijokite paprašyti draugų ir kitų rašytojų pagalbos. Duokite jiems perskaityti savo rankraštį ir leisti jiems pasakyti, ar nesusimovėte mėgindami mėtyti užuominas apie būsimus įvykius.

Jeigu redaguodami kūrinį pridedate kokių nors scenų, būtinai įsitikinkite, kad tai nepakenkia jūsų užuominoms apie būsimus įvykius.

Vieniems rašytojams foreshadowing išeina savaime, kitiems – ne. Ką šiuo atveju daryti? Tokiems žmonėms yra patariama pasirašyti siužeto planą ant popieriaus lapo, tam, kad žinotumėte, kas jūsų istorijoje vyksta. Tada yra lengviau rašant mėtyti užuominas apie būsimus įvykius istorijoje, kadangi jūs žinote, kokie jie bus.

Foreshadowing taip pat gali būti apjungiamas su foreboding. Pirmiausia, tikriausia, jums savaime kyla klausimas, kas tai per daiktas. Foreboding skaitytojams sukelia jausmą, kad tuoj įvyks kažkas blogo ir negero.

Naudota informacija:

kitty

Rašymo formulės ir kodavimai

Pavadinimas tikriausiai skamba įdomiai ir netgi gluminančiai, argi ne? Bet kaip bebūtų keista, kartais kūrybinio rašymo knygose rasite ne tik tekstą, kuriame aprašoma, kaip pasielgti vienoje ar kitoje rašymo stadijoje, tačiau ir įvairių formulių ar užkoduotų žodžių. Būtent šių rinkinuką, naudingą tiek rašant, tiek analizuojant kūrinius, noriu jums ir pristatyti.

M + G + O = C

Jeigu mokate anglų kalbą, pamėginkite prisiminę visus angliškus žodžius, vartojamus apibūdinti kūrinius ir įvairius elementus, iššifruokite šią formulę, o jeigu nemokate, štai lietuviška jos versija (pagal mane)

P + T + P = K

Dabar skubu paaiškinti raides, jeigu nei angliškas, nei lietuviškas variantas jums nepadėjo to padaryti. Pradėsiu nuo angliško:

M – main character, G – his goal, O – opposition, C – conflict

Lietuviškas:

V – pagrindinis veikėjas, T – tikslas, P – pasipriešinimas, priešininkas, K – konfliktas.

Rašydami savo istoriją, visad turėkite omenyje šią formulę. Tačiau vertėtų akcentuoti, jog ji tinka istorijoms, kuriose yra veiksmo ir yra svarbus kulminacijos taškas.

Angliškas žodis MICE reiškia pelę ir jį galite sutikti kūrybinio rašymo vadovėliuose, tačiau nemanykite, kad kalba sukasi apie graužikus. Šis žodis yra gaunamas sudėjus keturių žodžių pirmąsias raides.

M – Milieu (aplinka/pasaulis)

I – Idea (mintis, idėja)

C – Character (veikėjas)

E – Event (įvykis/ atsitikimas)

Deja, lietuviškai nieko, bent jau man, įdomaus nesigauna, netgi pamėginus žaisti su sinonimais. Bet kad ir kaip ten būtų, šiuos keturis dalykus irgi visad derėtų turėti galvoje kuriant istoriją, nes tai pagrindiniai dalykai, kurie formuos jūsų istoriją.

L – Lead worth following (veikėjas, kurį verta sekti)

O – Objective (with death overhanging) (Tikslas (su mirties ir pavojų prieskoniais))

C – Confrontation (Konfrontacija, susidūrimas)

K – Knock-out ending (Iš kojų verčianti pabaiga)

LOCK dar vienas žodis, kuris susidaro iš keturių žodžių pirmų raidžių. Tai dar vienas svarbių elementų ir įvykių receptas.

W x A = C

O štai dar viena įdomi lygtis anglų kalba. Lietuviškai turėtų atrodyti taip:

S x P = P

Tikriausiai nei trupučio nepasidarė aiškiau. Taigi, W – veikėjo silpnybė: tiek fizinė, tiek psichologinė (S – silpnybė), A – mėginimas įvykdyti pagrindinius uždavinius (P – pastangos) ir C – pasikeitęs asmuo (P – pasikeitimas).

Dar viena lygtis, kurios tikriausiai netgi nereiškia aiškinti.

PLOT + CHARACTER = THEME (angliška)

Siužetas + Veikėjas = Tema (lietuviška)

Žodžio PATTERN atkodavimas/naudojimas, kuriant mokslinės fantastikos istorijas.

PPhysics. Kokie fiziniai dėsniai egzistuoja pasaulyje. Ar jie skiriasi nuo mūsų pasaulio, ar ne?
AAdventure. Ar tavo istorijos pasaulis liečia galaktikas, t.y. kitas planetas, ar apsiriboja mūsų pasauliu, pavyzdžiui, distopija?
T – Technology.  Kokios technologijos yra pasaulyje? Kaip naudojamos? Kaip vadinasi?
T – Transportation. Kaip veikėjai juda iš vienos vietos į kitą? Kokios naujos transporto priemonės?
E -Environment. Kokiame pasaulyje/vietovėje vyksta veiksmas? Kuo jis skiriasi nuo mums įprastos aplinkos?
R -Risk. Nuspręskite, kokių pavojų jūsų veikėjas gali patirti dėl aplinkos ir technologijų poveikio.
N – Neologism. Kokia nauja kalba vyrauja pasaulyje? Gal yra naujų žodžių?

Ir paskutinis žodis, kurį atkoduosime, bus SETTING.

S – Scene of story. Istorijos scena.
E – Environment. Aplinka.
T – Time. Laikas.
T – Temperature. Temperatūra.
I – Inside. Vidus.
N – Nature. Gamta.
G – Geographic location.  Geografinė padėtis.

Gal žinote ir jūs kokių nors formulių ar užkoduotų žodžių? Pasidalinkite jomis su visais komentarų skiltyje.

 

kitty

Istorijų struktūros

Kartais neužtenka žinoti apie dialogus, veikėjus, pagrindines taisykles ir kitas smulkmenas, jeigu siekiate parašyti įtraukiančią ir įdomią istoriją. Tam, kad konfliktas ir istorijos siužetas būtų vystomas bei įdomus skaitytojui, turite nuspręsti, kaip jūs viską pateiksite t.y. kokią pasirinksite istorijos struktūrą. Nemažai įvairių vardą užsitarnavusių žmonių siūlo pačių įvairiausių struktūrų schemas atsižvelgiant į jų laikotarpyje vyravusią literatūrą.

Tikriausiai viena žinomiausių istorijos struktūrų būtų Freytago piramidė, kuri naudojama dramos kūriniams. Be abejonės šį trikampį esate ne kartą regėję mokyklos suole. Nors jis daugiau yra pritaikytas, kaip buvo minėta, dramos kūriniams, daugybė žmonių yra pamodifikavę piramidę ir pritaikę naujiems literatūros žanrams.

freytag pyramidė lt

Vienas iš pakoreguotų Freytago piramidžių būtų fichtean curve, kurioje yra pabrėžiama, kad įtampa kyla link aukščiausios įtampos taško netolygiai t.y. veikėjai susiduria su problemomis, jas išsprendžia, paaiškėja nauja informacija, istorijoje atsiranda tam tikras štilis, kai niekas nevyksta ir pan.

fichtean curve

In Media Res (lotyniškai reiškia į įvykių vidurį) – dar viena moderni pakoreguota Freytago piramidės versija. Kaip matote grafike, veiksmas prasideda ne nuo pradžios, o nuo veiksmo vidurio t.y. skaitytojas įmetamas tiesiai į istorijos įvykių sūkurį be jokių įžangų. Rutuliuojantis siužetui skaitytojui yra po truputį pateikiama reikalinga informacija pasitelkiant įvairius metodus: dialogai tarp veikėjų, žvilgsnis į praeitį ir kita.

in media res

Herojaus kelionės dar kitaip vadinamos monomyth schema yra naudojama tiek naratologijoje, tiek mitų analizėse. Herojaus kelionės terminas buvo pristatytas Joseph Campbell knygoje “Herojus su tūkstančiu veidų“ (knyga yra išversta ir Lietuvoje).  Siužeto struktūra supažindina skaitytoją su veikėju, kuris išsiruošia į tam tikrą nuotykį, kurio metu jis patiria įvairius nuotykius ir iššūkius, kurie leidžia veikėjui augti ir tobulėti. Galiausiai istorija baigiasi tuo, jog personažas sugrįžta atgal namo, tačiau jis yra jau ne bet toks, koks išėjo.

herojaus kelionės lt

Kol visos prieš tai paminėtos schemos chronologine tvarka pristato skaitytojams istorijoje vykstančius įvykius, apačioje esanti schema pristato kitą tvarką – ne chronologiškai pasakojamą istoriją. Tokiose istorijose įvykiai yra pristatomi maišyta tvarka, siekiant manipuliuoti žmogaus prisiminimų efektu.

NE CHRONOLOGIŠKAS PASAKOJIMAS

Kishōtenketsu (起承転結?) struktūra yra randama ir naudojam analizuojant Kinijos, Korėjos ir Japonijos klasikinius kūrinius. Kaip matote iš pavaizduotų schemų, pirmos dvi ir paskutinė dalys nesiskiria nuo mums gerai žinomų siužeto struktūros dalių. Naujausia tikriausiai būtų tik tvistas, tas netikėtas vingis, kuris staiga pasuka visą siužetą kita linkme.

Kishōtenketsu lt

Paskutinė struktūra yra dažniausiai įvardijama kaip W struktūra dėl to, kad ji primena W raidę. Manyčiau, jog schema yra ganėtinai aiški ir išsami, tačiau reikėtų akcentuoti, jog dramos teorija išskiria du siužetų tipus: siužetas, kurį įtakoja sprendimai, bei siužetas, kurį įtakoja veiksmas. Schemos atrodo taip.

Incidentas –> sprendimas–> antrasis veiksmas –> sprendimas–> trečiasis veiksmas –> sprendimas–> konflikto veiksmas–> sprendimas–> paskutiniai veiksmai/pabaiga

Sprendimas  –> veiksmas–> antrasis sprendimas –> veiksmas–> 3 sprendimas–> veiksmas –> konflikto sprendimas –> veiksmas –> paskutinis sprendimas/pabaiga

w struktūra lt

Štai, kelios struktūros jūsų dėmesiui. Nemanykite, kad tai visos egzistuojančios schemos. Toli gražu. Mokslininkai yra prikūrę jų tikrai nemažai, tačiau jos būtų vienos geriausiai ir daugiausiai žinomos bei aptarinėjamos.

Naudota medžiaga:

kitty

Pažabojant laukinę melodramą

Prakeiksmai yra melodramatiški – senoviniai, ypatingi, su paslaptingais simboliais ant pergamento, ir ypatingai, jeigu į tai įtraukiamos mumijos. O labiausiai melodramatiški yra tie, kurie iš tiesų veikia.

Taigi, kaip jūs galite turėti, sakykime, tikrą veikiantį prakeiksmą, tokį, kuris iš tiesų įsilieja į jūsų istoriją ir priverčia skaitytoją juo tikėti iki paties paskutinio knygos puslapio?

Kaip jūs galite sukurti tai, ką literatūros kritikai vadina “savanoriška netikėjimo įtampa“ (angl. willing suspension of disbelief), kai jūsų istorijos pagrindas yra kažkas, kas iš esmės yra neegzistuojantis, neįprastas ar netgi neįmanomas?

Melodrama, taip ketinu vadinti “prakeiksmą“ kaip  šios diskusijos trumpinį, gali būti įvairiausių tipų įvykiai, tiek nuostabūs, tiek siaubingi: meilė, mirtis, ar abudu. Tai gali būti paranormalus, egzotiškas, keistas, mažai tikėtinas, atsitiktinumas. Tai gali būti žvėriškas, išsigimęs ar magiškas veikėjas,  atsiskyręs nuo įprastų žmonių išgyvenimų ir sugebėjimų. Skaityti toliau “Pažabojant laukinę melodramą“

Kaip efektingai pateikti mūšių scenas?

Mūšio scena iš filmo “Eragonas“

Ieškodama internete, kokia tema būtų ne tik kad man įdomu paskaityti, tačiau jums taip pat būtų labai naudinga, užtikau kelis straipsnius apie efektingą mūšių scenų pateikimą savo kūriniuose. Pamaniau, kad tai būtų tikrai šauni tema. Juk visi mes mėgstamame mūšių scenas ir retai fantastinės knygos apsieina be šio dalyko.

Taigi, pasidomėkime plačiau.

Kadras iš serialo “Sostų žaidimas“

Freelancewriting.com puslapyje autorius Rayne Hall siūlo rašant mūšių scenas aprašyti jas tik iš vieno veikėjo perspektyvos tam, kad įvykiai jaudintų skaitytoją ir būtų įdomesni. Tačiau kartu yra pateikiama, kad stebėti visą veiksmą iš vieno veikėjo perspektyvos yra sunku, ir tas didžiulis kiekis informacijos vėliau skaitytojui lieka tikra paslaptimi. Bet nesijaudinkite. Rayne Hall savo straipsnyje pasiūlė ir išeitį, kuri gali nemažai padėti. Prieš iškeliant kalavijus į viršų, sukurkite sceną, kurioje būtų aptariama puolimo/gynybos strategija, ir kuri leistų dirstelėti, kaip atrodo kovos laukas. Tada galite leisti veikėjui pasikauti, o po veiksmo sukurti pokalbį tarp veikėjų, kuris leistų susipažinti su mūšio metu nutikusiais įvykiais, kurių liudininku jūsų veikėjas negalėjo būti.

Kadras iš filmo “Narnijos Kronikos: Princas Kaspijanas“

Bet nesustokite ties šia vieta. Kiekvienas autorius visados turi siekti užvaldyti skaitytojų emocijas ir vėliau jomis žaisti. O kaip įdomiai tai padaryti su mūšio scenomis? Rayne Hall pataria savo veikėjo armiją ženkliai sumažinti kitos, priešiškos pusės atžvilgiu, kadangi tada skaitytojai iškart jaus baimę ir nerimą dėl mažesnės armijos, o tai tikra tiesa. Pati žiūrėdama “Narnijos Kronikos“ filmus, kuriose pagrindinių veikėjų armijos visad būna mažesnės, aš žiūriu tas scenas pasikinkius stiprias emocijas ir visad nerimauju dėl veikėjų gyvybių.

Iš “Žiedų Valdovas“

Taip pat turite būtinai nepamiršti, kad mūšio scenoms abi armijos ruošiasi ir kuria strategijas. Bent jau viena pusė tai tikrai. Kareiviai turi būti supažindinami su mūšio planu ir būti pasiruošę kautis pagal nurodymus. Paties mūšio įkarštyje strategija retai keičiasi, nes nėra kada galvoti, yra tik laikas veikti. Todėl retai veikėjai gali žinoti, kad mūšio metu mirė koks nors svarbus personažas, pavyzdžiui, karalius.

Iš “Narnijos Kronikos: Princas Kaspijanas“

Kitas svarbus dalykas, kurį būtinai reikia akcentuoti, kad galėtumėte sukurti ypatingai įdomia sceną, yra pačios mūšio vietos parinkimas. Kuo ji yra įdomesnė, tuo įdomesnę galite sukurti strategiją, o jos, kaip nėra paslaptis, kuo sunkiau nuspėjamos ir įvairesnės, tuo labiau skaitytojams patinka ir tvirčiau įstringa į galvą. Taip pat šioje vietoje reikėtų užsiminti, kad atsižvelgiant pagal savo istoriją, stenkitės panaudoti kare kuo įvairesnius ginklus. O taip pat dėl įvairovės galite pakoreguoti orą. Kodėl būtinai turi šviesti saulė ar būti debesuota? Nebijokite šalnų, liūčių, audrų… visa tai suteikia daugiau įtampos ir pasunkina jūsų veikėjų dalią, o tai vienas iš dalykų, kurį reikia visad daryti: priversti veikėjus kentėti ir kovoti su iššūkiais, nes tik jų metu skaitytojas suvokia, koks iš tikrųjų yra veikėjas.

Kadras iš “Haris Poteris ir Mirties relikvijos dalis“

Priklausomai, kokia yra jūsų istorija, būtų ne pro šalį savo kariams skirti pareigas ar laipsnius. Tai sukurs tarp karių hierarchiją ir padės jums juos lengviau valdyti.

Neretai prieš pat mūšį kariams yra pasakoma kažkokia įkvepianti kalba. Nors ir atrodytų, kad tai pabodęs dalykas, bet prisiminkite, kad gal reikėtų veikėjus įkvėpti ir drąsiai kovoti mūšio lauke. Be to, visados šaunu skaitytojui priminti, kodėl jis turėtų sirgti už pagrindinio veikėjo armiją, o ne už priešininko. Toje kalboje priminkite, kodėl mes kaunamės ir kodėl kaunamės prieš tą asmenį.

Rayne Hall pataria po mūšio scenos nepasikuklinti ir aprašyti, koks gi siaubingas vaizdas yra po visko: paukščiai snapais drasko pūvančią žmonių mėsa, daug lavonų, kraujo ir t.t.

Kadras iš “Bado žaidynės“

Tiana Warner siūlo aprašant mūšio scenas turėti aiškų suvokimą, kokio dydžio yra šis mūšis, ir koks jo tikslas. T. Warner išskyrė tris tipus: ilgai trunkantis tikslas, trumpai trunkantis tikslas ir vidutiniškai trunkantis tikslas. Ilgai trunkantis tikslas yra toks tikslas, kuris ir priverčia jus rašyti visą romaną, dėl jo ir kyla epinis mūšis. Vidutiniškai trunkantis tikslas yra tik pats mūšis, pavyzdžiui, pabėgimas iš kažkokios vietos. Tiana Warner pabrėžia, kad šio tipo mūšio tikslas turi būti unikalus ir skirtis nuo kitų tikslų sekančiose mūšiuose. Trumpai trunkantis tikslas liepia autoriui nedaugžodžiauti ir priversti kiekvieną sakinį tarnauti istorijai. Šie sakiniai turi būti aiškūs ir tikslingi. Plius, veiksmo scenoms yra patariama naudoti nesudėtingus ir trumpus sakinius, kad greičiau vystytųsi veiksmas, ir skaitytojas galėtų lengviau įsitraukti į istoriją.

Kadras iš “Brėkštanti aušra. 2 dalis“

Tiana Warner taip pat pataria paversti mūšį asmenišku reikalu jūsų veikėjui, ir aš šiam patarimui pilnai pritariu. Juk kuo asmeniškesnis yra šis mūšis, tuo veikėjas daugiau į jį įsitraukia ir jaučia stipresnes emocijas, o jeigu jos stiprios – skaitytojas liks patenkintas ir lengviau įsitrauks į istoriją.

C. Patrick Schulze taip pat pateikia nemažai patarimų susijusių su mūšio scenomis. Vienas iš jų pataria, kad savo veikėjams sukurtumėte lygiavertį priešininką. Taip pat mūšio metu muša adrenalinas ir paprastos, nereikšmingos žaizdos veiksmo metu nebus veikėjo pastebėtos. Todėl rašydami apie veikėjo sužeidimus kreipkite dėmesį tik į rimtas žaizdas ir sužeidimus. Apie kitų egzistenciją galėsite pakalbėti, kai mūšis pasibaigs, ir veikėjui reikės pradėti gydytis.

Šiam kartui būti tiek 🙂

Naudoti puslapiai

kitty

Tvistų ir kitos velniavos pasaulyje…

Tvistai… dalykas, kuris istorijos veiksmą pakreipia visai priešinga linkme ir palieka skaitytojus išsižiojusius, nes staiga jie supranta, kaip meistriškai jiems buvo apdumtos akys. Būtent šie tvistai taip pat priklijuoja mūsų akis prie įvairių serialų ir verčia laukti sekančios serijos. Taigi, būtų įdomu tikrai sužinoti, kokių jų yra. O pasirodo, kad tvistų yra daugybė, ir visi suteikia kūrėjams daugybę galimybių juos suktai įtraukti į savo istorijas. Taigi, pakalbėkime apie kelis iš jų.

Tikriausiai jau pastebėjote, kad geros istorijos yra tos, kuriose rašytojai negaili savo veikėjų ir visus tik įmanomus dalykus paverčia sudėtingomis ir painiomis problemomis. Vienas iš įdomių dalykų, kuris gali apversti ar pasunkinti veikėjų gyvenimą, yra…  kaip gražiai čia išsireiškiama: tu paima puodą su vandeniu ir užstatai jį kaisti. Tu didini ugnį vis daugiau ir daugiau, kol vanduo užverda. Pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos mylimasis susižadėjęs? O jo sužadėtinė laukiasi? Tikrai, šis faktas pasunkina ir pasuka istoriją visai kita linkme, nes pagrindinė veikėja tiesiog jau negali imti ir lengvai išardyti būsimos santuokos. Atsiranda konfliktai. Bet, žinoma, apie susižadėjimą ir nėštumą neskubėkite iškart pranešti. Pristatykite juos atskirai ir savu laiku.

Kitas įdomus dalykas yra žaidimas su “o velnias, mes tuoj prakišime“ scenarijumi. Jūs sukuriate tokią įvykių grandinę, kuri ima ir tiesiog skandina jūsų veikėjus vis giliau į mėšlą ir atima bet kokią viltį, kad jiems pavyks išsisukti. Tačiau staiga kažkas atsitinka, ar ateina veikėjas, iš kurio niekas nesitikėjo jokios pagalbos, ir pasisiūlo padėti.

Kitas labai panašus bei įdomus dalykas būtų susijęs su situacija, kurioje sukuriate įspūdį, jog viskas, pagrindinis veikėjas dabar tikrai laimės, tačiau… BUM!  Jis prakiša ar susimauna. Vienas iš pavyzdžių, kuris neblogai iliustruotų tokį scenarijų būtų toks: įsivaizduokite, vyras pagaliau sučiumpa kokius nors nusikaltėlius veiksmo vietoje, skambina policijai, šioji atvyksta, veikėjas džiaugiasi, nes jis tuoj pasieks pergalę, tačiau… policija ne tik, kad paleidžia nusikaltėlius, tačiau veikėją kuo nors apkaltina ir suima 😀

Šį variantą tikriausiai ne kartą jau esate sutikę istorijose, nes tai yra palyginus mėgstama rašytojų. O kas tai būtų? Ogi artimo asmens išdavystė. Kitaip tariant, peilio suvarymas tiesiai į nugarą. Bet čia slypi kabliukas. Jeigu norite, kad šioji išdavystė būtų kuo įtikinamesnė ir padarytų kuo didesnį įspūdį skaitytojui, asmuo, kuris vėliau pavirs išdaviku, turi būti labai artimas pagrindiniam veikėjui. Todėl nereikia stebėtis, kad išdavikas dažnai būna koks nors šeimos narys arba geriausias draugas ar draugė.

Kitas įdomus dalykas, tačiau reikalaujantis labai geros rašytojo logikos bei fantazijos, būtų susijęs su tokiu scenarijumi: “cha cha, nuo pat pradžių aš taip ir planavau“. Tikriausiai jau kyla kokios nors mintys perskaičius tokį sakinį, ir nemanau, kad labai jau klaidingai mastytumėte. Šis scenarijus truputį apjungia “viskas yra jau prarasta“ bei “netikra pergalė“ momentus, nes atrodo, kad viskas, piktadarys yra sugautas, jo planai neįgyvendinti, tačiau štai – kabliukas: jis planavo tą patekimą į kalėjimą nuo pat pradžių, nes tame pastate kažkur gal yra paslėptas koks vertingas daiktas ar asmuo, su kuo kitaip jis nebūtų susitikęs.

Dar nenusibodo skaityti? Štai, dar vienas įdomus pasiūlymas, kaip galite istoriją padaryti įdomesne. Sakykime, kad jūsų veikėjas yra labai protingas ir gudrus personažas. Jis sumąsto užpulti piktadarį jo pačioje irštvoje. Pats piktadarys pristatomas kaip kvailys. Bet… jis toks nėra, ir veikėjas sužino tai atsidūręs piktadario akivaizdoje, nes tada blogietis jam pasako: “Žinai, jau kelias dienas žinojau, kad ateisi. Buvo įdomu stebėti, kaip smunki į mano irštvą.“ Ką jau ką, bet toji vieta knygoje tikriausiai būtų pati įspūdingiausia 😀

Dažnai yra naudojama ir naujos tiesos atskleidimo detalė. Jums tereikia atsiminti Darth Vader sakantį: “Lukai, aš tavo tėvas.“ Būtent dėl šio momento tikriausiai daug kas ir žino, kas yra “Žvaigždžių karai“. Šie momentai tiek filmuose, tiek serialuose bei knygose yra labai įspūdingi, jeigu mokate neblogai sužaisti su situacijomis bei veikėjais. Labai dramatiškas tas momentas būna, kai šie du veikėjai yra priešingose barikadų pusėse ir staiga sužino, kad jie kažkaip vienas su kitu yra susiję giminystės ryšiais. Kuo šis artimesnis, tuo geriau – pavyzdžiui, tėvai ir vaikai.

George R.R. Martin tikriausiai garsėja ne tiek savo fantazija, kiek svarbių ir pagrindinių veikėjų žudymu. Šis dalykas jau yra pavirtęs legendiniu, ir internete galima rasti pačių įvairiausių pokštų susijusiu su šiuo tvistu. Kad ir kaip kvailai tikriausiai skambėtų, tačiau mirtys iš tikrųjų veikia, ir nebijokite žudyti svarbių veikėjų, nes tada ne tik šokiruosite skaitytojus, bet ir suteiksite naują kryptį istorijai. Bet siūlyčiau nemėginti akivaizdžiai kopijuoti “Žudymo meistro“, nes galite greitai užsitarnauti etiketę “kopijuotojas“ ar “plagiatorius“.

Bet jei jau mylite tą veikėją taip stipriai, kad negalite imti ir nušluoti jį nuo sekančių knygos puslapių, tada galite suvaidinti netikrą mirtį. Šį dalyką taip pat mėgsta daug autorių. Jie sukuria įspūdį, kad veikėjas yra miręs, žuvo. Viskas. Basta. Gyvenkite be jo, tačiau kitoje knygoje ar po kelių skyrių sužinome, kad viskas nėra taip, kaip manėme. Veikėjas yra gyvas, tačiau gal praradęs atmintį arba labai sunkiai sužeistas. Valio! Jis gyvas.  Įdomus dalykas šiame reiškinyje būtų tas, kad kai veikėjai patiki, jog kažkas yra miręs, jie į viską žvelgia kitaip ir susiranda kitus atramos taškus, jų vertybės bei mąstymas keičiasi ir, kai jie sužino, kad tas veikėjas nemirė, jie į jį jau nebežvelgia taip, kaip žvelgė anksčiau. O jeigu dar įpintumėte faktą, kad tas veikėjas specialiai surežisavo savo mirtį ir tik netyčiomis iškilo į viešumą, kad jis gyvas… na, dramos tikrai galite prikurti 😀

Kitas netikėtas vingis istorijoje galėtų būti sąjunga su piktadariu. Retas skaitytojas mano, kad piktadarys su geriečiu sumanys būti vienoje komandoje, tačiau jeigu duosite jiems pakankama tvirtą priežastį tai padaryti, jie tikrai drauge prieš ką nors kausis. Nors ir atrodo, kad šioji sąjunga gali būti nuobodi, tačiau iš tikrųjų ji gali suteikti nemažai dramos, priklausomai, kokio žanro ir kokiai auditorijai rašote. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti tai, kad piktadarys yra šnipas tam kitam piktadariui 😀 Jeigu norite romantikos, sakykime, kad dvejose skirtingose barikadų pusėse kovojantys asmenys nekenčia vienas kito būtent todėl, kad jų vertybės yra skirtingos, ir jie gerai vienas kito nepažįsta, tačiau jaučia fizinę trauką. Ir štai, jie vienoje komandoje, įtampa auga, o žinios apie vienas kitą keičiasi.  Plius, galite primesti visokių kliuvinių į tokį scenarijų, kurie tik komplikuotų įvykius. Kitaip tariant, kliūtis yra tik fantazija.

Nepaprastai įdomus, bet kartu ir sudėtingas žaidimas yra su nepatikimais pasakotojais. Jų sukuriamos istorijos dažniausiai palieka skaitytojus išpūstomis akimis ir pražiotomis burnomis, nes pabaigoje pasirodo, kad visos knygos skaitymo metu tave rašytojas kvailino 😀

Kai kurie žanrai turi ir savus tvistus. Štai, pavyzdžiui gotikinė romantika. Jeigu jūsų istorijoje yra du dailūs vaikinai/vyrai, jūs galite leisti merginai/moteriai vieną iš jų pamilti, o kito – bijoti. Tačiau suregzkite istoriją taip, kad jos mylimasis pasirodytų besantis žudikas, kol kitas vyras, kurio ji bijo, asmeniu, kuriam ji iš tikrųjų rūpi.

Ar turite savo mėgstamą tvistą ar detalę, kuri paverčia įvykius tik dar sudėtingesniais?

kitty

Prakeikime savo veikėjus

Kadras iš filmo “Pabaisa“

Prakeikimai yra labai, labai senas tropas (retorinė stilistinė figūra; ar žodžio reikšmės perkėlimo stilistinė figūra).  Todėl nereikia stebėtis, kad yra pačių įvairiausių prakeiksmų tipų, formų ir jų svarbumo įvairiose kultūrose. Tačiau pirma visados svarbu suvokti, kas yra kas, kad galėtumėme detaliau kalbėti prie prakeiksmus.

Prakeikimas įvairiose religijose ir tikėjimuose – tai tam tikra malda, reikalavimas, išreiškiantis blogo palinkėjimą kitam asmeniui ar žmonių grupei, vietai ir pan. Prakeikimu taip pat vadinamas ir numanomai tokius norus įgyvendinantis antgamtinės jėgos veikimas, atpažįstamas iš matomų pasekmių. Prakeikimo prašoma meldžiant teisingumo, norint, kad būtų nubaustas kaltininkas, piktadaris arba priešas (wikipedia).

Prakeikimų knygose, filmuose ir televizijos serialuose esate sutikę tikrai ne kartą. Jie yra labai populiarūs elementai leidžiantys nušauti kelis zuikius vienu šūviu: turi konfliktą ir dramos elementą (dažniausiai susijęs su tiksinčia bomba (skirtas tam tikras laikas per kurį turi kažką padaryti)). Netgi daug nesidomėdami jūs dabar galėtumėte išvardinti, kokie gi prakeiksmai gali būti. Tikriausiai vienas iš pirmųjų jūsų paminėtų būtų “paveldimas prakeiksmas“, kuris yra perduodamas iš kartos į kartą. Šis prakeiksmas turi du galimus pasibaigimo variantus: jis tęsiasi tol, kol išmiršta visa giminė arba tol, kol  kuris nors iš šeimos narių nutraukia prakeiksmą jį sulaužydamas. Mūsų realybėje (t.y. tikrame gyvenime) šis prakeiksmas tikrai neretai yra linksniuojamas. Tai gali būti vienas iš svarbių elementų tiems rašytojams, kurie mėgsta rašyti istorijas realioje terpėje ir paversti savo istorijas truputį mistiškomis ir sunkiau nuspėjamomis.

Kadras iš “Maleficent“

Dažniausiai sutinkami prakeiksmai:

  • Nesėkmė/ nelaimė – kartais yra kaip tikras tamsus debesis sekiojantis žmogų.
  • Fizinis pasikeitimas kaip, pavyzdžiui, vilkolakiai ar pabaisa (iš pasakos “Gražuolė ir pabaisa), kad asmuo būtų paverstas bjauriu.
  • Žaizda, kuri niekados nesugija (koks nors randas).
  • Mirti tam tikromis aplinkybėmis ar tam tikroje nelaimėje. Tai dažniausiai susiję su pranašystėmis.
  • Liežuvio surišimas (Tongue-Tied) prakeiksmas, kuris neleidžia prakeiktam asmeniui pasakyti, kad ji yra prakeiktas.
  • Tapti Teisėju; nežmoniška pabaisa, kuri kenčia ir šią kančią perduoda kitiems.

Tikrasis meilės bučinys. Kadras iš “Once upon a time“

Tačiau prakeiksmai liečia ne tik žmones, tačiau gali liesti ir įvairius daiktus kaip, pavyzdžiui, kardą, vietovę, namą, žemes.  Prakeiktos vietos neretais atvejais pavirsta Mordor (tai tamsi ir liūdna šešėlių karalystės versija. Saulė čia visados yra paslėpta už tamsių, storų audros debesų) ar bent jau tada jose vyrauja bjaurus dvokas. Blogi dalykai atsitinka žmonėms, jeigu šie turi prakeiktus daiktus.

Šiuos prakeiksmus galite ganėtinai paprastai sulaužyti:

  • Atiduodant pavogtą daiktą, atsiprašant ar atitaisant žalą nuskriaustajam.
  • Įvykdant neįmanomą/ labai sunkią užduotį
  • Mirštant ir prisikeliant, dažniausiai surandant spragą prakeiksme.
  • Perduodant prakeiksmą kam nors kitam (duodi daiktą kitam asmeniui).
  • Nužudyti prakeikusį žmogų (retai kada veiksmingas).
  • Nuversti nuo sosto šalį prakeikusį asmenį ir į jo vietą grąžinti teisėtą valdovą.

Kone 90 proc. kaip lengviausiai nutraukti prakeiksmą, yra meilės galia. Kartais reikia, kad įsimylėjusieji iš tikrųjų būtų drauge vienas su kitu, o kartais prireikia, kad žmogus gautų Tikrosios Meilės bučinį.  Kas yra keisčiausia, tai tai, daugybė prakeiksmų galima sulaužyti pasitelkus meilės magiją nors į patį prakeiksmo sulaužymo “sutartį“ toks punktas ir nebuvo įtrauktas.

Stebėtina, tačiau yra ganėtinai sunkiau sulaužyti prakeiksmą, kuris veikėjus paverčia priešingos lyties atstovu.  Praktiškai neįmanoma, jeigu vyras pakeičia lytį. O šie, beje, irgi gali būti suskirstomi į įvairius tipus:

  • Vyras pasiverčia moterimi arba priešingai (pvz. filmas “Switch“)
  • Vyro su moterimi susikeičia kūnais ( pvz.filmas “ It’s a Boy Girl Thing“)
  • Moteris su moterimi susikeičia kūnais  (pvz. filmas “Freaky Friday“)

Taip pat reikėtų paminėti, kad yra išskiriamos ir taisyklės tokiems veikėjo pasikeitimams. Pirmoji lyčių sujungimo įstatymas teigia, kad vyras- paverčiamas- į- moterį yra vienos eismo juostos reiškinys.  Nors gal ir atrodytų, kad atvirst atgal į vyrą turėtų būti lengva, tačiau literatūroje tai beveik neįmanoma ir veikėjai visados patirs nesėkmę.  Priežasčių, kodėl tai neįmanoma padaryti, gali būti tikrai prikurti nemažai. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti faktas, kad kažkas veikėjui trukdo tai padaryti. Gal jo naujoji lytis yra vienintelis būdas palaikyti tvarką ir saugumą pasaulyje? Gal jis yra įsimylėjęs savo geriausią draugą ir tai vienintelis būdas būti drauge be kokio nors visuomenės smerkimo (laikotarpis svarbus dalykas)? Įdomiausia galėtų pasirodyti tai, kad vyro pavertimas moterimi yra neretai laikomas kaip vyro pažeminimas, jėgos ir statuso atėmimas.

Antrasis įstatymas būtų yra ta, kad lytį pakeitęs veikėjas po truputį pripranta prie savo naujosios tapatybės.  Vienu ar kitu būdu/laikotarpiu jie pradės susitaikyti su esama padėtimi ir galvos, kad gal jiems ir geriau būti kitos lyties atstovu.  Toks ir yra antroji taisyklė: po kurio laiko veikėjas atsisakys jam suteiktos galimybės atgauti ankstesnę lytį, kadangi esamoji jam pradėjo patikti kaip ir jos jam suteikiamos pramogos/ patirtys.

Trečiasis įstatymas teigia, kad  veikėjai, pakeitę lyti, priims “tai lyčiai priimtiną“ apsirengimo kodą ir elgesio normas. Ką tai reiškia? Kad vyras paverstas moterimi pradės rengtis kaip moteris ir dažysis, o moteris paversta vyru taps agresyvesnė.

Judame toliau apie prakeiksmus. Bent jau filmuose dažniausiai galite aptikti čigonų prakeiksmus, kurie turi savo unikalią reikšmę. Dažniausiai prakeiksmus į kairę ir dešinę sviedžia sena čigonė moteris. Šie prakeiksmai yra sukuriami siekiant atkeršyti (dažniausiai kai čigonė jaučiasi, kad ji negavo iš veikėjo viso savo atlygio).

Prakeiktas veikėjas netrukus suvoks, kad atsikratyti prakeiksmo yra neįmanoma, tačiau bus kokia nors taisyklė/spraga, kuri leis šį prakeiksmą perduoti kam nors kitam.

 Kad nors ir kaip gražiai prakeiksmai skamba, reikia atsiminti vieną svarbų dalyką: jie tiek daug kartų panaudoti, kad skaitytojas kone be vargo gali nuspėti istorijos eigą ir pabaigą. Juk natūralu, kad prakeiktas veikėjas mėgins atsikratyti prakeiksmo. Ir žinoma, dažniausiai jam payks tai atsikratyti. Tik siaubo filmuose prakeiktieji veikėjai mišta, kol kitose yra pateikiama laiminga pabaiga. Todėl jeigu nuspręsite prakeikti veikėjus, jūs turite suregzti tokį siužetą, kad šis sukurtų pojūtį, kas tokio teksto dar nėra tekę skaityti ir, žinoma, jį taip pateikti, kad būtų nenuspėjamas siužetas. Viena iš netikėtų pabaigų galėtų būti: prakeiksmas pasirodo, kad yra ne prakeiksmas, o palaiminimas kaip pavyzdys galėtų būti pats Haris Poteris, kuris kaip ir prakeikiamas motinos. Atviršktinė to formą galite rasti filme “Užburtoji Ela“, kur palaiminimas pavirtsta prakeiksmu.

Šiam kartui būtų tiek. Ar jums patinka prakeiksmai knygose? Taip? Ne? Kodėl? Koks jūsų mėgstamiausias prakeikimas?

kitty

Veikėjo arka

Ar žinote, kas yra veikėjų arka? Tikriausiai girdite šį dalyką pirmą kartą? Bet galiu būti kone šimtu procentu užtikrinta, kad esate su šiuo dalyku susidūrę jau ne vieną kartą. Tas, kas gyvena knygų pasaulyje, šių arkų gali rasti kiekvienoje istorijoje ir mažiausiai po vieną. Taigi, pasidomėkime plačiau, kas yra veikėjų arka arba angliškai character arc.

Paprastais žodžiais aiškinant, kas yra veikėjo arka, skambėtų taip: knygos pradžioje veikėjas yra vienoks personažas, o istorijos gale jis jau yra anoks. To priežastis ta, kad knygoje įvyksta įvairiausių įvykių, kurie keičia mūsų žmogeliuką.

Šioje vietoje svarbiausia akcentuoti tai, kad šį pokyti patiria nebūtinai visados pagrindinis veikėjas, nors jis turėtų turėti šią arką. Juk vis dėlto istorijoje būtent šis veikėjas turi būti pilnai išpildytas. Tačiau, priklausomai nuo jūsų pasirinkimo ir tos žinutės, kurią jūs norite perduoti pasauliui, gali priversti jus sukurti daugybę arkų ir ne/ ne tik pagrindiniam veikėjui.

Yra išskiriamos tris pagrindinės veikėjo arkos, priklausomai į ką jose yra atsižvelgiama.

Pasikeitimo arka (change arc)

Augimo arka (growth arc)

Nuopolio arka (fall arc)

Iš šių pavadinimų jau galima susidaryti įspūdį, kas gi šiose arkose yra svarbu.

Pasikeitimo arka – jai priklauso visiems puikiai pažįstama „veikėjo kelionės“ istorija, kuri pagrinde pasakoja, kaip protagonistas iš nemėgstamo jaunuolio pavirsta gelbėtoju ir herojumi. Šis pasikeitimas yra radikalus ir, nepaisant vidinių jėgų, kurios „visados tūnojo jame“, istorija pasakoja apie drastiškus protagonisto pasikeitimus istorijos pabaigoje.

Augimo arka – šiame pasakojime protagonistas nugali savo vidinius demonus (silpnybę, baimę, praeities šmėklas ir t.t.), kai jis susiduria su jais akis į akį. Įveikęs šį išmėginimą jis pavirsta geresniu ir visaverčiu žmogumi. Iš dalies šis veikėjas yra toks, koks ir buvo, tik truputį patobulėjo. Iš programos protagonistas 1.0. versijos jis pavirto protagonistas 2.0.

Augimo arkoje taip pat galima rasti ir kitą pasislėpusią smulkesnę arką, kuri vadinama Perėjimo arka (shift arc). Šio tipo arkoje veikėjas pakeičia savo požiūrį, išmoksta kokio nors įgūdžio ar gauna nauja rolę/pareigą visuomenėje ar darbe. Šios arkos pabaigoje veikėjas nėra „geresnis“ ar stipriai pasikeitęs nei buvo pradžioje, tiesiog jis kitoks. Protagonistui neteko įveikti kokios nors didžiulės vidinės problemos ar kažko panašaus, jis paprasčiausiai įgijo naujų įgūdžių ar naują poziciją, galbūt iš naujo atrado savo talentą, kurį buvo numarinęs ar užmiršęs.

Nuopuolio arka dar geriau žinoma kaip „tragedija“. Nuopuolio arka pasakoja apie protagonisto pražūtį ir kaip jis save/kitus veikėjus nugramzdina kartu į dugną. Pabaigoje dažniausiai galima aptikti beprotystę, mirtį ir kokius nors blogus dalykus (vagystę, elgetavimą ir kita).

Nuspręsti, kuri arka yra tinkama jūsų istorijai ir veikėjams, jums tereikia atsakyti į šiuos du klausimus:

  1. Kokiomis savybėmis ir išgyvenimais veikėjas turi pabaigti istoriją?
  2. Koks gi veikėjas turi pradėti istoriją?

Taigi, atsakę į šiuos klausimus jūs jau žinote, koks veikėjas bus pradžioje ir koks pabaigoje. Dabar jūs turėtumėte būsi susipažinęs su istorijos pagrindine struktūra.

  1. Pradžia

– parodykite, kas yra protagonistui įprasta ir kokį vaidmenį jis atlieka visuomenėje

atsitikimas (inciting incident) – kažkas sudrumsčia vandenis, sukuria problemą, kurią reikia išspręsti, ar kažkas, kas gali sukelti rūpesčių ateityje

pirmasis siužeto taškas (first plot point) – atskleidžiama tikroji istorijos problema, konflikto šerdis stumia istoriją į priekį. Viskas nuo šio taško keičiasi ir nebegalima sugrįžti atgal.

  1. Reakcija

– protagonistas atsisako susidoroti su nauja problema ar užsibrėžti naują tikslą. Jis reaguoja į pokyti jį neigdamas, atsisakydamas ar kovodamas.

– pirmasis įgnybimo taškas (first pinch point) – šie taškai yra naudojami sukurti įtampą ir suteikti protagonistui spaudimą. Pirmasis įgnybimo taškas dažniausiai yra stotelė, kurioje yra pristatomas antagonistas (blogietis) ar aiškiau pristatomos naujoje situacijoje esančios žaidimo taisyklės.

  1. Puolimas

– protagonistas tampa iniciatyvus ir pradeda pulti piktadarį ar spręsi savo problemas. Tačiau jis susimauna arba pablogina situaciją (mėginimo ir susimovimo ratas kuria įtampą istorijoje).

antrasis įgnybimo taškas (second pinch point) – antagonistas (ar kita veikėjui į ratus pagalius kišanti jėga) atskleidžia visą savo galią ir atrodo, kad visos pastangos kovoti yra menkos ir bevaisės. Šioje vietoje protagonistas atsiduria žemiausiame savo galimybių ir pasitikėjimo savimi taške.

– antrasis siužeto taškas ( second plot point) – tai vieta kada paskutinė ir kritinė/svarbiausia informacija yra pristatoma. Dabar protagonistas viską supranta ir suvokia/žino, kaip jis gali nugalėti antagonistą ar kaip jis gali išspręsti problemą.

  1. Atomazga (resolution)

– viskas, kas vyko istorijoje, dabar įgauna atsakymus ir nurimsta. Jokia nauja informacija ar veikėjai nėra pristatomi.

– kulminacijos taškas (climax) – protagonisto ir antagonisto mūšis (ar priešingos jėgos). Šioje vietoje istorijos pažadas yra ištęsiamas (gali būti pažadėti ir nauji).

– Atomazga (denouement) – protagonistas užima savo naujas pareigas, pagrindiniai klausimai yra atsakomi. Taip pat, jeigu yra kuriami tęsiniai, nauji kabliukai yra mėtomi.

Dabar žinote daugiau apie veikėjo arką ir kokios gi jos yra. Dabar skaitydami knygas galite pamėginti atpažinti, koks gi pasikeitimas yra pasakojamas šioje ar kitoje istorijoje.

P.s. skliausteliuose yra pateikiami originalūs pavadinimai, kadangi nesu tikra dėl kai kurių terminų pristatymo lietuvių kalboje ir, kad nekiltų nesusipratimų, juos pristačiau ir originalo kalba, jeigu kiltų jums noras plačiau pasidomėti kuriuo nors aspektu 🙂

Šaltinis

The 3 Types of Character Arc – Change, Growth and Fall (versta)

kitty

Visko po truputį

Jūsų pirmasis skyrius parduoda jūsų knygą. Jūsų paskutinis puslapis parduoda jūsų sekančią knygą.
-Mickey Spillane

Knygos pabaiga yra didžiausią jums iššūkį metanti kūrinio dalis. Ji privalo suteikti pasitenkinimą nesuteikiant galimybės skaitytojui nuspėti jos. Be to, pabaiga turi priversti skaitytoją norėti daugiau.

pradžia - pabaiga

Kuo ilgiau jums pavyksta skaitytoją priversti sukti galvą dėl galimos pabaigos, tuo yra geriau. Jums reikia sudėlioti ir pateikti įvykius taip, kad jam kiltų daugybę klausimų dėl visų įvykių galimos pabaigos.

Pabaigos pratimas:
1. Ant popieriaus lapo užrašykite, kokią savo istorijos pabaigą jūs įsivaizduojate.
2. Tada sugalvokite dar penkias galimas pabaigas.
3. Išsirinkite iš šio sąrašo pačia įdomiausią, geriausią ir tinkamiausią pabaigą.
4. Išsirinkite iš šio sąrašo kitą pabaigą, kuri galėtų būti kaip istorijos tvistas.
Šis pratimas jums padės geriau suvokti pabaigą ir gal net ją patobulinti.

Voice journal (balso žurnalas/dienoraštis)

Voice journal yra vienas iš efektyvių rašymo priemonių rašytojui, kurį galima panaudoti bet kuriuo rašymo proceso metu.
Tačiau kas tai yra per daiktas? Tai yra dokumentas, kuriame nevyrauja jokios gramatinės taisyklės, formos; tai yra paprasčiausias pasąmonės sriautas suteikiant galimybę pačiam veikėjui prabilti jums tuo metu rūpima tema ar klausimu. Šio pratimo esmė yra paprasta: penkias ar dešimt minučių paprasčiausiai nesustodami rašykite leisdami veikėjui išsakyti savo nuomonę.

 

Veiksmo scena

Norėdami parašyti gerą veiksmo sceną, iš jos ištraukite būdvardžius ir prieveiksmius ir naudokite stiprius veiksmažodžius. Vartokite trumpus sakinius, jeigu norite sukurti skubumo ir svarbumo įspūdį. Taip yra sukuriamas skaitytojams įvaizdis, kad veiksmas vyksta labai greitai. Jeigu norite sulėtinti veiksmą, rašykite ilgesniais sakiniais ir į juos įdėkite daugiau detalių.

Veikėjo vardo parinkimas

Suteikite tokią pavardę, kuri atspindėtų jūsų sukurto pasaulio etinę įvairovę (arba jo trūkumą).
Parinkite vardus tokius, kurie atskleistų ką nors apie veikėjo pasaulėžiūrą, viltis ir/arba jo kartą.
Parinkite tokias pravardes, kurios atskleistų skaitytojams, kaip jį regi kiti veikėjai.
Parodykite skaitytojui, kaip veikėjas reaguoja išgirdęs pravardę ar savo vardą (kokia yra jo paties nuomonė apie šiuos vardus).
Panaudokite reakciją, kad paskatintumėte veiksmą – ir kad vyktų istorijos vystymas.

Siekiant sukurti gerus aprašymus

Parinkite tik tokias detales rašant, kurios išprovokuotų ryškius vaizdinius.
Parinkite tik tokias detales, kurios yra tikslingos ir sukuria reikiamą jūsų veikėjo asmenybės portretą.
Panaudokite vėliau tokius žodžius, kurie sustiprina šį įspūdį.
Nepadauginkite detalių. Kokybė yra veiksmingiau nei kiekybė.

Emocijų konfliktas

Stipri pasakojimo strategija yra supriešinti dvi stiprias emocijas viena su kita vienu metu. Toks momentas yra aprašant Franką Elderį John Harvey knygoje Ash and Bone. Elderis yra išėjęs į pensiją inspektorius, kuris sugrįžta į darbą, kad padėtų išspręsti vienos moters, kurią kadaise artimai pažinojo, žmogžudystę. Pabloginant situaciją; jo paauglė dukra ritasi tiesiu taikiniu žemyn ir Elderiui nepavyksta to sustabdyti. Ji jam neleidžia priartėti arčiau, o tai vyrą drasko per pusę.
Kai Elderis gauna žinią, kad jo duktė sulaikyta dėl heroino pardavinėjimo, jis pasiekia savo kantrybės ribą. Jis paskambina savo buvusiai žmonai.

-Kaip ji?
-Jai viskas gerai. Turiu omenyje, manau, kad jai viskas gerai. Sunku, Frankai, tu net ne…
-To jau gana, atvažiuoju. Noriu, kad žinotum.
-Ne, Frankai.
-O ko gi tu kito tikėjaisi?
-Ji nekalbės su tavimi, tu žinai.
Elderis norėjo sviesti savo telefoną į patį automobilių aikštelės galą. Vietoje to, jis įsidėjo jį atsargiai į kišenę ir, prieš siekdamas raktelių,  kelias akimirkas jis ramiai pastovėti vietoje mėgindamas nusiraminti.

Elerio įsiūtis įsimaišo į jo kontroliuojamą fizinę reakciją. Jo vidinis jausmų mūšis yra regimas ant popieriaus lapo per veiksmo prizmę, kaip ir per aprašymą.

1. Suraskite savo rankraštyje vietą, kur jūsų pagrindinis veikėjas jaučia stipriausias emocijas.
2. Dabar, kokia bus toji emocija, kuri kovos su tuo, ką veikėjas jaučia? Iš kur atkeliauja šioji emocija?
3. Parašykite pastraipą, kurioje jūsų veikėjas jaučia priešingą emociją esančia konflikte kartu su jau esama ir suteikite fizinę reakciją, kuri iliustruotų konfliktą.

Pavyzdžiui.

Džonas tiesiog sprogo iš pykčio. Ji pagriebė plaktuką ir pradėjo daužyti į baldus. Kiekvieną atplaišą, kuri priminė Mere, jis negailestingai sunaikindavo.

Paverčiama į:

Džonas tiesiog sprogo iš pykčio. Jis pagriebė plaktuką. Jis iškėlė jį virš kavos staliuko, kuris buvo jų abiejų bendras pirmasis pirkinys. Ir sustingo. Jo sunaikinimas prilygtų dalies jo gyvenimo sunaikinimui, kuri kadaise buvo gera. Meilės atsiminimo sunaikinimas. Prisiminimo, kuris palaikė jį blaivia galva. Jis suglumo. Ir tada jis nuleido plaktuką žemyn su visai galbūt.

kitty

Scenos

aktualu

Scenos knygose yra ne tik tam, kad sukurtų kokią nors „spalvą“; jos turi kelis labai svarbius darbus, kuriuos turi atlikti. Dauguma scenų negali atitikti visų apačioje išvardintų funkcijų, tačiau turi turėti bent dvi. Scenos turi:

• Sukurti emocinį ryšį tarp veikėjo/veikėjų ir skaitytojo
• Suteikti įvykiams dramatiškumo
• Varyti veiksmą/ siužetą į priekį
• Supažindinti arba sustiprinti konfliktą
• Kurti įtampą
• Sukurti nuotaiką
• Suteikti atomazgą

Kuriant emocinį ryšį

Scenos sukuria emocinį ryšį su skaitytoju panaudodami veikėjus ir įvykius, kurie atrodo, kad yra tikri, ir suteikdami veikėjams atpažįstamas, kartu ir sudėtingas, emocijas. „Tikrieji“ jausmai kyla iš skaitytojo jam išgyvenant įvykius kartu su veikėju šiems įvykstant. Šie įvykiai yra pripildyti pojūčių detalių.
Pavyzdžiui, jeigu jūs perskaitote, kad Selė susilaužė kulkšnį, jūs galvojate – kaip gaila, į šiuos žodžius neįpainiojama jokių jausmų. Kitą vertus, jeigu perskaitote sceną, kurioje Selė savo pirmą dieną vaikų darželyje nusileidžia mažai mergaitei ir sutinka nusileisti ant čiuožyklos, dauguma anksčiau paminėtų elementų iš sąrašo būti panaudoti:

Selė nusileidžia vingiuotos čiuožyklos apačioje; ji išgirsta besitrinantį pokštelėjimą savo kairėje kulkšnyje, kai ji pasvyra ant žvyro.
-Šūdas! – ji suspiegia prieš galėdama save suvaldyti. Ji parkrenta į priekį ant rankų ir kelių. Akmenukai kanda į jos delnus, o jos kulkšnis, atrodo, kad liepsnoja. Mažoji mergaitė su išlenktais akiniais, kuri paprašė jos, kad šioji nučiuožtų, stovi čia plačiai atvėrusi burną. Selė galvoja apie lengvus batelius, kuriuos ji užsispyrė apsiauti tą rytą, nes šie buvo nauji; ji suurzgia ir prideda savo galvą prie žaidimo aikštelės dulkių.

Jūs susiraukiate (viliuosi) jausdami Selės skausmą ir susigėdijimą, kurį visa tai jai sukels. Jūs sukūrėte ryšį su Sele kaip su žmogumi, nes šioje scena nuteikia dramatiškai užuot raportavus įvykius. Kaip galite pastebėti, tikslai, pateikti viršuje, veikia sinergistiškai. Dramatiški įvykiai judina istorijos veiksmą į priekį, kai sulaužyta kulkšnis, dėl per didelio mėginimo atrodyti žaismingai ar patenkinti vaiko norus – nepaminint riktelėjimo šūdas priešais darželinukę – be abejonės pasunkins Selės, kaip naujos auklėtojos, gyvenimą  ir pats veiksmas atskleidžia pačios Selės veikėją – ji yra toji, kuri nori patenkinti kitus, ir kartu yra impulsyvi. Scena iškart sukuria vidinį konfliktą, kurį sukuria skausmas ir gėda, taip pat yra galimybė ir ateities konfliktui – tarp Selės ir darželio administracijos ir galbūt netgi vieno iš tėvų. O kur dar mėginimas palaikyti ryšius su kolektyvu. Scena netgi sukuria įtampą, kai mes klausiame savęs, kokios gi bus Selės elgesio pasekmės. Pasikeitimas atsiranda bėgant laikui – Selės situacija ir galbūt mūsų nuomonė apie ją pasikeitė vykstant scenai. Nuotaika buvo sukurta kaip tik pusiau rimta – Selė įkūnija suaugusiojo kvailumą; ji susilaužo kulkšnį nušliuožus žaidimų aikštelėje nuo čiuožyklos avėdama kvailus lengvus batelius. Šis mišinys leidžia suvokti, kad istorija gali būti ironiška ar galbūt žaisminga. Scena nesuteikia atomazgos (to patenkinančio rezultato, kai iškyla problema). Tai turėtų atsitikti vėliau klostantis įvykiams, tačiau scena supažindina su tema, kuri vėliau bus rutuliojama. Iš ko galėtų kilti šios temos? Tai priklauso nuo autoriaus ketinimų – ką jis siekia pabrėžti kaip istorijos pagrindinę mintį. (Tema nėra siužetas; tema yra tai, apie ką istorija ar pasakojimas yra pačiame savo giliausiame lygmenyje). Galimos temos, jeigu istorija būtų tęsiama, galėtų būti kažkas banalaus, kaip „žiūrėk, kur statai koją“ ar kažkas sudėtingesnio kaip „prireikė nelaimės, kuri parodytų, kad Selė nebuvo sutverta darbui kaip darželio auklėtoja ir jai teikėjo toliau ieškoti savo pašaukimo“.

O kaip siužetas?

Kaip jau anksčiau paminėjau, scenos varo veiksmą į priekį. Tiksliau pasakius: veiksmas apibūdina įvykius, nutinkančius scenoje ir pasakojime – tai nutiko, tada tas nutiko. Siužetas, vis dėlto, yra veiksmas, kuriame vyrauja priežasties ir rezultato ryšys – tai atsitiko todėl, kad taip atsitiko. E. M. Forster‘io įžymiausias veiksmo ir siužeto paaiškinimas skamba taip:

Veiksmas: karalius mirė ir tada mirė karalienė
Siužetas: karalius mirė ir tada iš sielvarto mirė karalienė.

Taigi, kai mes kalbame apie tai, kad scenos varo veiksmą į priekį kūrinyje, mes taip pat galime sakyti, kad scenos judina siužetą į priekį. Vargšelė Selė nusileido vingiuojančia čiuožykla ir susilaužė kulkšnį. Tai veiksmas. Selė susilaukė nemalonumų iš direktoriau ir neteko darbo todėl, kad po susižeidimo ji nusikeikė darželinukės akivaizdoje. Tai siužetas. Jums reikia įtikinti, kad jūs naudojate scenas, o ne santrauką, kai aprašote įvykius, kurie yra ypatingai svarbūs siužetui. Jūs galite sutraukti Selės keliavimą į darželį tą dieną (veiksmas), tačiau jums reikalinga scena, kai ji susilaužo kulkšnį ir tai, kaip ji kalbasi su direktoriumi, kadangi tie įvykiai yra svarbūs Selės gyvenime ir pačiai istorijai.

Taigi, jau žinote, kokias funkcijas turi atlikti scenos jūsų istorijoje. Tačiau šios scenos gali būti suskirstytos į įvairius tipus. Tai yra daroma pagal tai, kokius tikslus turi šios scenos ir koks veiksmas juose dominuoja.

• Scenos, kuriose yra sukuriamas pagrindas kitoms scenoms
• Scenos, kurios supažindina su konfliktu ar jį sukuria/ tobulina
• Scenos, kurios supažindina su veikėjais ar juos atskleidžia
• Scenos, kurios viską apverčia aukštyn kojomis
• Įtampos scenos
• Žvilgsnio į praeitį scenos
• Atomazgos scenos.

Laisvas vertimas: Showing and not telling pagal Laurie Alberts

kitty

Kaip sukurti gerą kovos sceną?

aktualu

Veiksmas knygoje visados užgniaužia kvapą ir verčia skaitytojus plačiai atsimerkti, tvirčiau įsitverti į knygą. Tačiau štai ir kyla problema rašytojui, kaip gi jam sukurti tą tobulą veiksmo sceną, kuri būtų it prisirpęs nuostabaus skonio vaisius ir savo įvykiais pamaitintų visados išalkusį skaitytoją? Na, pamėginkime padiskutuoti.

Kovos scenos turėtų būti įterpiamos į istoriją ne tik, kad pagyvintų istoriją, tačiau, kad ją judintų į priekį. Žinokite, kuo rizikuoja veikėjai istorijoje. Sugalvokite daugiau baisių kovos pabaigos scenarijų, kuriose būtų galima ne tik mirtis, bet kažkas ir daugiau. Kuo dramatiškesnės gali būti kovų pabaigos, tuo jos labiau patiks skaitytojams ir paliks gilesnį įspūdį.

Pirmiausia jums reikia sukurti du veikėjus, kurie būtų verti vienas kito. Kitaip tariant, jūsų pagrindinio veikėjo priešininkas negali nusileisti, būti silpnesnis ar kvailesnis. Tikrai nebus įdomu skaityti, jeigu piktadarys bus silpnesnis už pagrindinį veikėją. Juk iškart yra tada aišku, kad laimės mūšyje. Dėl šios priežasties istorija bus nuobodi.

Kitas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad jūs turite sukurti realybės iliuziją. Viduryje kovos veikėjai tikrai nenustos kautis ir nepradės vienas kitam sakyti ilgų, nuobodžių kalbų ar eis išgerti šiltos arbatėlės. Tikrame gyvenime, kai žmones valdo adrenalinas, jie neturi laiko sugalvoti juokingų ar pašaipių žodžių.  Tačiau, jeigu veikėjas gaus į dūdą, jis tikrai nusikeiks, o šie tikrai pasprunka į laisvę realiame gyvenime.

Trečias dalykas būtų, kad rašytojas turi rimtai atkreipti dėmesį į tai, kaip šis pateikia kovos sceną.

  • trumpi sakiniai, perteikiantys ne daug detalių, sukuria greitą tempą.
  • ilgi sakiniai, kuriuose pateikiama daug detalių, yra geri, tačiau jie viską sulėtina ir sukuria lėtumo iliuziją.
  • naudokite abu sakinių tipus tam, kad kontroliuotumėte, kaip greitai vyksta veiksmas.
  • kuo daugiau detalių pateiksite, tuo mažiau skaitytojas bus priverstas naudotis savo vaizduote. Kuo mažiau pateiksite detalių, tuo daugiau jam reikės viską įsivaizduoti.

Ketvirtas žingsnis būtų stiliaus susikūrimas. Yra šimtai skirtingų būdų, kaip aprašyti veiksmo sceną knygoje ir kiekvienas rašytojas turi surasti būtent tą, kuris jam yra reikalingas ir geriausiai tinkantis. Kuriant savo stilių reikėtų atkreipti į šiuos dalykus:

  • Būkite realistais.
  • Žiūrėkite, kad nepadaugintumėte vaizduotės/ fantazijos.
  • Ar veikėjas kaunasi vienas prieš vieną.
  • Ar veikėjas kaunasi vienas prieš daug.
  • Daug veikėjų vs. daug veikėjų (pvz. karas)

Penktas žingsnis būtų parodyti, kaip pasibaigė kova. Po susidūrimo su priešininku pasakykite, ar jūsų veikėjas sužeistas. Ar jis kraujuoja? O gal jis susilaužė ranką? Jeigu šių dalykų buvo, paminėkite. Tada atkreipkite dėmesį į priešininką. Kokias žaizdas šis turi? Jeigu jūsų kovotojas išeina iš kovos lauko nesužeistas, jis yra tada arba robotas, arba jūsų tekstui trūkta poros dalykų.

Naudoti šaltiniai:

http://www.wikihow.com/Write-Fight-Scenes (laisvai verstas)


kitty

 

Dvi pusės – du žmonės – nelaimingi įsimylėjeliai

aktualu

             Nesvarbu, apie ką yra istorija ir, kokiam žanrui ji priklauso, dauguma knygų turi viena bendrą bruožą: dvi kovojančias puses/ jėgas. Kartais šios yra gyvos: žmogus prieš žmogų, žmogus prieš gyvūną. Kartais šios yra negyvos: žmogus prieš gamtą. Šis dalykas priklauso nuo to, ką autorius nori pasakyti ir, kas jam pačiam yra įdomiau. Bet dauguma istorijų vis dėlto pasakoja apie kovas tarp žmonių. Jeigu tiksliau, dviejų grupuočių, kurie kovoja dėl kažko. Šios priežastys gali būti pačios įvairiausios, priklausomai nuo knygoje sukurto pasaulio ir taisyklių. Tam, kad būtų įdomiau ir daugiau dramos atsirastų knygose, autoriai neretai įterpia uždraustą meilę.

Realistinėse knygose, kuriose nėra jokių fantastinių detalių, žmonės gali kovoti vienas su kitu dėl įtakos, pinigų, valdžios. Dažniausiai šis bruožas yra vartojamas pasakojant istorijas apie mafijas, gangsterius, nusikaltėlių pasaulį ir t.t. Šiose istorijose yra daug pavojų ir įtampos, kadangi vyrauja keršto motyvas (dantis už dantį, akis už akį). Neretai dėl to, kad yra dvi kovojančios pusės, atsiranda jaunuoliai, kurie vienas kitą įsimyli. Geras pavyzdys galėtų būti Šekspyro kūrinys “Romeo ir Džiuljeta“. Variantų, kaip šie du nelaimingieji įsimylėjėliai gali susitikti, yra pačių įvairiausių. Galime pradėti nuo vakarėlių, bendrų draugų, mokyklos, pagrobimų ir t.t.

Kitas dalykas gali būti prestižas. Esant visuomenėje sluoksniams, gali atsirasti interesų konfliktas. Romantinėse knygose būtų labai paprasta: turtinga mergina įsimylį neturtingą. Merginos tėvai draudžia šią meilę. Istoriniuose romanuose tai yra mėgstama tematika dėl to, kad tais laikais meilė neegzistavo. Svarbiausia buvo valdžia ir pinigai. Nors reikia atkreipti dėmesį, kad šis dalykas vis dar yra aktualus ir šių dienų pasaulyje. Kolektyvizmo kultūrose vis dar praktikuojamas šis reiškinys.

Neretai su šiuo dalyku atsiranda nelaimingi įsimylėjėliai. Kadangi žmonės tuokdavosi tik dėl iš išskaičiavimo, vėliau pasirodydavo kitas asmuo, kurį mergina įsimylėdavo ir, su kuriuo turėdavo romaną. Kokia bus kuriama įtampa ir klausimai, priklauso nuo sukurto pasaulio ir veikėjų. Vienas iš galimų klausimų gali būti, ką darys vyras sužinojęs, kad jo žmona turi romaną su kitu vyru? Jeigu tas vyras (sutuoktinis) myli savo žmoną, pasekmės gali būti skaudžios ir, dėl šios priežasties skaitytojai bus įsitempę ir susidomėję. 99 procentų tikėsis, kad knygoje bus aprašomas momentas, kada tiesa paaiškės ir mergina bus nubausta. Tai jau yra kone šablonas, kurį kūrybingi rašytojai turėtų mėginti iškreipti ir sunaikinti. Kitas galimas dalykas, siekiant šią meilę paaštrinti, yra mirtis. Anksčiau neištikimos moterys juk buvo užmėtomos akmenimis. Lietuvių mitologijoje vaidilutės už santykiavimą su vyrais buvo baudžiamos mirtimi.

Taip pat visai neblogą meilės romaną, kuriame būtų daugybė įtampos ir nežinomybės, galima sukurti, kai viena iš pusių visiškai priklauso nuo kitos malonės. Tai būtų šeimininko ir vergo motyvas. Taip pat visai neblogos romantinės istorijos galėtų išeiti, jeigu panaudotumėte Antrojo Pasaulio karo metu vykusi genocidą: vyras įsimylį žydaitę kalinę. Arba panaudoti trėmimų motyvą.

Fantastiniuose kūriniuose galima rasti tų pačių dalykų, kaip ir realistinėse. Valdžia yra atlieka svarbų vaidmenį istorijoje. Žmonės kovoja vienas su kitu dėl noro turėti savo rankose kuo daugiau valdžios. Visa šioji kova yra paaštrinama laukine gamta ir mitiniais padarais, kurie iškreipia kovos taisykles. Dėl šios priežasties skaitytojui sunkiau yra nuspėti istorijos eigą ir joje atsitinkantys įvykiai stipriau paveikia jį emociškai. Tokiose istorijose nelaimingi įsimylėjėliai gali patekti į ganėtinai nepavydėtiną situaciją. Viena iš galimų situacijų yra ta, kad mergina priversta tuoktis su savo mylimojo priešu. Labai dramatiška 😀 Taip pat galima padaryti tai, kad mergina priversta kovoti su mylimuoju. Šioji kova gali būti super nuostabi, jeigu bus tik sužaista puikiai su pagrindiniais veikėjais. Ką turiu omenyje? Vienas iš svarbiausių dalykų būtų įtikinti skaitytoją, kad abu veikėjai nori priešingų dalykų, kad nesikeis vienas dėl kito, nors ir myli vienas kitą ir, kas svarbiausia, kad abu niekados nepasiduos. Tai, kad abu veikėjai atrodo nenugalimi ir nepalaužiami, suteikia skaitytojui galimybe pasinerti į nežinomybę, kadangi nėra paprasta atspėti, kaip istorija gali pasibaigti.

Kad dar daugiau paaštrintų visą šį reikalą, autorius gali pasitelkti mitologiją. Abu įsimylėjėliai ne tik, kad turi vadovautis savo jausmais, tačiau priversti susigrumti ir su prigimtimi, instinktais. Tai pakeičia tradicines taisykles tarp dvejų įsimylėjėlių ir suteikia papildomo žavumo istorijai. Paties asmens kova tarp savo jausmų ir instinktų visados žavi skaitytojus. Keli iš pavyzdžių galėtų būti susiję su vampyras (kraujo troškimas) ir vilkolakis (saugoti tai, kas tau rūpi, ką myli).

Jeigu jau paminime instinktus, vertėtų pamėginti išskirti, kokie galėtų būti scenarijai susiję su jais;

A) abu veikėjai yra magiški sutvėrimai

a) jie abu žino apie vienas kitą

b) jie abu nežino apie vieno kito prigimtį

c) vienas iš jų žino, kol kitas ne

B) abu veikėjai yra iš pradžių normalūs, tik vėliau vienas iš jų pasikeičia

a) pasikeitimas slepiamas

b) pasikeitimas neslepiamas

C) vienas veikėjas magiškas sutvėrimas, kol kitas ne

Taip pat fantastinėse, kaip ir paranormaliuose knygose galima rasti aukos ir plėšrūno medžioklę. Dažniausiai yra dvi grupuotės, kurios nekenčia viena kitos. Jų kovos gali būti kelių tipų: 1) vienas slepiasi, kitas ieško (pvz. vampyrai ir medžiotojai) ar 2) abi pusės žaidžia atviromis kortomis (pvz. angelai ir demonai). Abudu tipai yra ganėtinai paplitę literatūroje ir mėgstami skaitytojų. Nors verta atkreipti dėmesį, kad kartu šie tipai yra ir nusibodę. Dėl šios priežasties vertėtų stengtis juos iškreipti ir nežaisti su šabloniškais siužetais.

Tai, kad du jaunuoliai yra skirtingose barikadų pusėse, yra mėgstama detalė daugumos knygų, kadangi tai sukuria įtampą ir iškelia klaustuką, ar meilė nugalės. Neretai taip pat įmetamas į šį karą ir trečias asmuo, kad atsirastų lygybė tarp abejų pusių. Kitaip tariant, mergina (ar vaikinas, nors dažniausiai mergina) turi asmenį, kuris atstovauja jos pasaulį, kuriame ji užaugo, kol tuo tarpu kitas yra iš priešingos visuomenės. Asmuo, kilęs iš merginai pažįstamos aplinkos, dažniausiai būna geriausias jos draugas. Nors atsiranda atvejų, kada šis asmuo yra visiškai naujas žmogus merginai. Savo paslaptingumu ir dažnai erzinančiu/savimi pasitikinčiu elgesiu mėgina sužavėti merginą. Taip pat galima rasti istorijose, kad vaikinas, kilęs iš merginos pasaulio, nėra teigiamas personažas. Kitaip tariant, visuomenė, kurioje gyvena mergina, verčia turėti tam tikrus santykius su šiuo vaikinu, pvz., mergina turi kokias nors galias, kurių nori tam tikras asmuo ar, yra suplanuotos vestuvės.

Šių knygų pabaigos 80 procentų būna vienodos: auka įsimyli medžiotoją ir su juo pasilieka. Labai nuobodžios knygos. Bet tokia būna dažnai atvirkštinė psichologija. Todėl, jeigu norite nustebinti pasaulį, neleiskite aukai įsimylėti priešo 😉

Cassandra Clare knygose uždrausta meilė yra sumažindama ganėtinai netradiciniu būdu. Amerikoje prieš tuokiantis žmonės turi pasidaryti DNR testus, kad įsitikintų, kad nėra giminės. Viena iš tokių perskaitytų istorijų įkvėpė autorę panaudoti šią detalę savo istorijoje sukuriant uždraustą meilę. Du veikėjai susipažįsta, įsimyli, o vėliau sužino, kad yra brolis ir sesuo. Kova tarp jausmų ir logikos yra ganėtinai įdomus dalykas.

Prie to paties verta pridurti, kad šioji tematika nedrąsiai, tačiau vis dėlto randama knygose. Tabitha Suzuma knyga  “Forbidden“ išmuša skaitytoją iš vėžių pasakodama istoriją apie brolio ir sesers meilę. Siužetas nėra mielas ir tikrai tinka ne kiekvienam, bet patikėkite manimi, šis dalykas įstringa skaitytojų galvose.

Tačiau kartais istorijose uždrausta meilė yra sukurta ne kokios situacijos, tačiau pačių veikėjų. Kitaip tariant, abu veikėjai yra viename lygmenyje, tačiau tam, kad apsaugotų kitą, antrasis yra priverstas kovoti su jausmais ir jausmus paversti uždraustais. Realistinėse knygose tai galėtų būti kokia nors liga (vėžys), psichinė liga (labai aštrus bet kokios knygos prieskonis) ir kita.

Skaitytojus visados žavi uždraustos meilės knygose, tačiau dauguma tingi sugalvoti ką nors kūrybingo ir griebiasi laiko patikrintų šablonų, kurie, deja, yra nuspėjami ir nieko nestebina. Viliuosi, kad šis straipsnis jums suteikė ne tik naujų žvilgsnių į uždraustą meilę, tačiau ir pasakė, ko gal vertėtų nenaudoti savo kūriniuose.

Jeigu turite kokių nors minčių ir savo pastebėjimų, mielai parašykite komentaruose 😉

kitty