Tėvai YA knygose. Ką galima su jais nuveikti?

Tikriausiai pastebėjote, jog paaugliams ir (dažnai) vaikams skirtose knygose mamos ir tėčiai nustumiami į užkulisius, arba surandama priežastis kuo greičiau juos išvis ištrinti iš istorijos tam, kad paaugliai ir vaikai būtų vieni. Kodėl mums reikia, kad jie būtų vieni? Atsakymas ganėtinai paprastas – šių istorijų pagrindiniai veikėjai yra nepilnamečiai ir, jeigu nepašalinsime tėvų, jie negalės patirti jokių nuotykių. Juk tėvai yra įstatymas ir prižiūrėtojai. Kol jie yra veiksme, tol nebus jokių pavojų, dramų, įtampų ir nuotykių. Bet ar tikrai verta pašalinti tėvus? Gal jų egzistavimas veiksme gali istoriją praturtinti ir būti neblogas istorijos įrankis?

Skaityti toliau “Tėvai YA knygose. Ką galima su jais nuveikti?“

Rašymas: Motyvacijų šaltiniai

Visi autoriai kalbėdami apie personažus pabrėžia, kad jie turi turėti kokią nors motyvaciją, t.y., priežastį, kodėl jis ar ji kažką daro. Juk ir mes realybėje imamės veiksmų turėdami priežastį. Pavyzdžiui, mes valgome, nes mes esame išalkę ar mums trūksta jėgų. Mes žiūrime filmą, nes norime ištrūkti iš realybės ir įdomiai praleisti laiką. Mes dirbame, nes mums reikia pinigų kelionei. Tai yra keli paprasti ir momentiniai veiksmai, tačiau jie puikiai iliustruoja, kad kiekvienas asmuo daro kažką turėdamas kažkokią priežastį ir motyvaciją. Knygose personažai taip pat turi turėti motyvacijas, ir jos yra truputėlį sudėtingesnės ir ilgiau trunkančios, pavyzdžiui, surasti dingusį šeimos narį ar surasti skriaudėją ir jį pamokyti.

Skaityti toliau “Rašymas: Motyvacijų šaltiniai“

Sudedamosios dalys: dvyniai

Remember the Weasley twins from Harry Potter? You wouldn't ... Ar kada nors pagalvojote apie dvynių panaudojimą istorijose? Kaip šis motyvas gali pagelbėti sukurti įdomią istoriją ir kokie gi iš tiesų gali būti tie… dvyniai? Juk dažnai išgirdę žodį dvyniai jūs matote du panašios išvaizdos žmones, kurie turi tuos pačius tėvus. Bet ar tai vienintelis galimas dvynių įsivaizdavimas ir apibūdinimas?

Prieš kurį laiką pradėjau paimti vieną kokį nors istorijų elementą ir jį kaip tik galėdama kuo detaliau išnagrinėti.  Vienas iš jų buvo dvyniai. Gal tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dvyniai yra ganėtinai neįdomus elementas. Iš tiesų, jis nėra jau toks blankus kaip galėtumėte pamanyti ir gali padėti sukurti ganėtinai išskirtines istorijas, jeigu dvynius panaudosite teisingai.

Skaityti toliau “Sudedamosios dalys: dvyniai“

Rašymas: pagrindinis veikėjas nėra robotas

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „friendship“Pagrindinis veikėjas nėra robotas. Ar jums yra aiški ši mintis? Tikriausiai sakysite taip, bet kiekvienas iš jūsų pateiktų vis kitą šio sakinio interpretaciją. Įdomiausia, kad visi paaiškinimai būtų vienaip ar kitaip teisingi, bet pagrindinė mano šio sakinio mintis būtų susijusi su tuo, kad kiekvienas personažas, kad ir kaip stengtųsi prie nieko neprisirišti ir nuo visų apsiriboti, vis tiek turės kažką, dėl kažko ar kažkurio pultų į pavojų.

Skaityti toliau “Rašymas: pagrindinis veikėjas nėra robotas“

Personažų tipai: Prarastoji Linora

„The Lost Lenore, arba „prarastoji Linora“, vadinamasis miręs meilės objektas – ne tėvas, brolis ar sesuo, ne palikuonis. Šis personažo įvaizdis kilo nuo garsiosios Edgaro Allano Po poemos „Varnas“.

Ak, menu gerai tą niaurų gruodžio mėnesį atšiaurų;
Blėstančios žarijos mėtė atšvaitus grindų kraštuos.
Laukiau nekantrus rytojaus; – veltui knygų sau ieškojaus –
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos –
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos –      Čia bevardės visados.

Edgaras Alanas Po “Varnas“ [Vertė: K. Navakas]

Skaityti toliau “Personažų tipai: Prarastoji Linora“

Personažų tipai: Manic Pixie Dream Girl

„Manic Pixie Dream Girl“ yra ganėtinai stereotipiškas personažas filmuose, kurį lygiai taip pat galima sutikti ir knygose. Šis įvaizdis buvo vienas labiausiai paplitusių literatūroje, televizijoje ir filmuose. Beje ir vienas labiausiai kritikuotų.

Skaityti toliau “Personažų tipai: Manic Pixie Dream Girl“

Antagonisto perspektyva: kodėl ir kada naudoti

Image result for antagonistDauguma istorijų visad yra pateikiami per pagrindinio personažo ar dar kitaip vadinamo protagonisto perspektyvą, tačiau kartais rašoma istorija reikalauja, kad tam tikras istorijos gabalėlis būtų pristatytas iš kitos perspektyvos – antagonisto ar piktdario. Kokios yra tos priežastys, ir ar tikrai visad verta įtraukti kito personažo pasakojimą į istoriją? Pamėginkime panagrinėti šią temą.

Skaityti toliau “Antagonisto perspektyva: kodėl ir kada naudoti“

Žaidžiame su gėriu ir blogiu

Quotes About Good Vs Evil. QuotesGramNesvarbu, kokio žanro knyga būtų, ir kuriai amžiaus kategorijai būtų skirta, joje vienokiu ar kitokiu būdu vyksta gėrio ir blogio kova. Vieni autoriai šią kovą paverčia savo istorijų ašimis, kai kiti paprasčiausiai stengiasi užmaskuoti šią koncepciją ar įvilkti į kitokius „drabužius“. Tačiau kaip ten bebūtų, gėris ir blogis yra neatskiriamas dalykas nuo žmogaus gyvenimo ir jo požiūrio į aplink jį vykstančius dalykus. Dėl to rašytojai stengiasi įvairiais būdais žaisti su šiomis savokomis ir rasti įdomus būdus, kaip jas įtraukti ne tik į pagrindinį kūrinyje esantį konfliktą, bet ir iš to išspausti kuo daugiau dramos, kuri yra skaitytojams tarsi šviesa drugiams – kabliukas, pagunda ir malonus savęs kankinimas. Skaityti toliau “Žaidžiame su gėriu ir blogiu“

Pradedančiųjų rašytojų klaidos

Kartais skaitydami istorijas mes susidarome klaidingą įspūdį apie jų kūrimą. Galvojame, kad istorijas rašyti lengva, jas kurpti gali bet kas, ir padaryti klaidų tiesiog neįmanoma. Tačiau parašyti istoriją nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir rašytojas gali ne kartą suklupti padarydamas vieną ar kitą nemokšišką klaidą, kurią, iš tiesų, labai lengva ne tik ištaisyti, bet išvengti jos dar rašymo procese.

Skaityti toliau “Pradedančiųjų rašytojų klaidos“

Pasakojimo tipai (3/3)

Visažinis trečias asmuo

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Jonathan Strange & Mr. Norrell“

Panašiai, kaip ribotas trečias asmuo, visažinis trečias asmuo pasitelkia įvardžius jis ir ji, tačiau yra plačiau apibūdinamas pagal savo dieviškus sugebėjimus. Iš šios perspektyvos įmanoma įsiskverbti į bet kurio veikėjo sąmonę ir atskleisti jo mintis. Taip pat galima nukeliauti į bet kurį laikotarpį ar vietovę, netgi jei pagrindiniai veikėjai apie ją net nenutuokia. Galima komentuoti įvykius, buvusius praeityje ar dar tik įvyksiančius. Visažinis trečias asmuo yra tarytum atskira pasakotojo asmenybė, bekūnis veikėjas. Pačiam autoriui telieka nuspręsti ar jis nori palikti pasakotoją kaip atsiskyrusį personažą, ar pavaizduoti jį šiek tiek labiau objektyvų ir nešališką.

Skaityti toliau “Pasakojimo tipai (3/3)“

Pasakojimo tipai (2/3)

Ribotas trečias asmuoVaizdo rezultatas pagal užklausą „third person perspective“

Toks tipas visą istoriją praleidžia pasakodamas tik iš vieno veikėjo perspektyvos, kartais pasižvalgydamas per jo pečius arba skaitydamas personažo mintis ir filtruodamas įvykius pagal jo įsitikinimus. Taigi, ribotas trečias asmuo išlaiko tam tikrą artumą su veikėju, leisdamas mums sužinoti apie jo mintis ir jausmus. Tokia perspektyva taip pat sugeba atsitraukti nuo protagonisto ir pasiūlyti ne tokį šališką požiūrį, netgi atskleisti jo išankstinius nusistatymus (dažnai labai subtiliai), leisdama skaitytojui susidaryti aiškesnį veikėjo vaizdą, negu jis pats leistų.

Skaityti toliau “Pasakojimo tipai (2/3)“

Pasakojimo tipai (1/3)

Pirmasis asmuoVaizdo rezultatas pagal užklausą „point of view“

Šis asmuo atskleidžia personažo išgyvenimus tiesiai per pasakojimą. Vienas veikėjas pasakoja asmeninę istoriją, informacijos atskleidžiama tik tiek, kiek jos turi pats pirmo asmens pasakotojas (ką mato, girdi, daro, jaučia, kalba ir t.t.). Pirmas asmuo leidžia skaitytojams iš karto sužinoti, ką patiria veikėjas, taip pat suteikia tam tikrą intymumo ir artumo jausmą veikėjo mąstymui, emocinei būsenai ir subjektyviam požiūriui į įvykius.
Skaityti toliau “Pasakojimo tipai (1/3)“

Piktadarių klišės ir šablonai…

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „villain“Šio įrašo tikslas – truputį panagrinėti vienų iš pačių įdomiausių knygose pasirodančių personažų vaizdavimą bei pateikimą knygose bei filmuose (kadangi abu dažnai žaidžia pagal tas pačias taisykles). Pirmiausia pamėginkite prisiminti visus matytus filmus, serialus, animacinius serialus bei skaitytas knygas ir apibūdinkite istorijų piktadarius. Kaip dažniausiai šie yra vaizduojami? Kaip jie rengiasi? Kaip kalba? Ką jie daro? Atsakydami į šiuos klausimus galite pamatyti tam tikras tendencijas, kurias reikia apeiti ar netgi su trenksmu sulaužyti, jeigu norite nustebinti savo skaitytojus. Žinoma, kad tai būtų lengviau padaryti ir perprasti piktadario klišes, reikėtų plačiau apie tai pakalbėti.

Skaityti toliau “Piktadarių klišės ir šablonai…“

Pakalbėkime apie magiškų ir galiomis apdovanotų žmonių kūrimą…

Kokiuose žanruose galima sutikti magiškas būtybes ir mitologinius sutvėrimus? Tikriausiai iškart paminėsite paranormalų ir fantastinį žanrus, o kai išgirsite prašymą pratęsti, gal po ilgos tylios pauzės pridėsite ir mokslinę fantastiką, o gal ir visai jos nepaminėsite, nes kaip bebūtų, kai kalbama apie magiškus sutvėrimus ir mitologiją, dažniausiai mes minime būtent paranormalų ir fantastinį žanrus, o mokslinė fantastika tarsi lieka net neprisiminta, nors ir šiame žanre su mokslo pagalba mes galime turėti nemažai pabaisų ir mitinių sutvėrimų. Skaityti toliau “Pakalbėkime apie magiškų ir galiomis apdovanotų žmonių kūrimą…“

Kai istorija verčia tave kurti teorijas…

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „guessing“Kokie yra dalykai, kurie leidžia mums suvokti, kad šita knygų serija yra tikrai įdomi ir sumaniai parašyta? Tikriausiai visi galėtų pateikti skirtingus atsakymus, nes mes visi mėgstame skaityti skirtingų žanrų knygas, o kaip žinote, kiekvienas iš jų turi savo žaidimo taisykles. Tačiau yra keli dalykai, kurie vis dėlto galėtų pasirodyti kiekviename žanro knygų serijoje – istorijos  spėjimų ir teorijų kūrimas.

Knygų gerbėjai mėgsta spėlioti, ką autorius jiems sako tarp eilučių. Gaila, bet dauguma rašytojų nesistengia būti paslaptingais, ir taip paverčia savo istoriją ganėtinai aiškia ir paprasta, tačiau tie, kurie suvokia neatsakyto klausimo daromą įtaką skaitytojui, stengiasi kaip įmanydami kartu ir pasakyti, ir nepasakyti kai kurių tiesų. Žiūrėdama „Sostų žaidimo“ serialą ir skaitydama Hario Poterio serijas,  domėjausi gerbėjų siūlomomis teorijomis.  Jas žiūrėdama aš pradėjau pastebėti tam tikras detales, kurių dėka skaitytojų vaizduotė sužadinama iki tokio lygio, kad jie ima naršyti ir analizuoti tekstuose kiekvieną žodį, taip mėgindami surasti atsakymus į jiems iškilusius klausimus. Dabar trumpai norėčiau kelis iš šių pastebėjimų jums ir pristatyti. Skaityti toliau “Kai istorija verčia tave kurti teorijas…“

Rūmų intrigos: piktas karalius, geras princas ir paprasta mergina

Ar mėgstate fantastines knygas, kuriose yra ir romantikos prieskonis? Jeigu taip, tikriausiai jau spėjote pastebėti, kad nemažai knygų turi vieną svarbų panašumą. Bent jau aš tikrai jį pastebėjau ir pradėjau kreivai žvelgti į fantastines knygas, nesuprasdama, kodėl šis šablonas dabar toks gajus. Net ir pati tai esu savo knygoje panaudojusi 😀 O koks jis? Ganėtinai įdomus ir paprastas: piktasis karalius, gerasis princas ir paprasta mergina. Skaityti toliau “Rūmų intrigos: piktas karalius, geras princas ir paprasta mergina“

10 blogiuko savybių

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „motivation“1. Blogiukas visuomet turi tikslą.

Jis turi planą, veikia, nes nori pasiekti kažką konkretaus, kažkas jį varo pirmyn. Daugumoje romanų tai ir būna įvykis, priverčiantis istorijos herojų pradėti veikti. Kažkoks siaubingas dalykas, keliantis grėsmę žmonijai, jei blogiuko niekas nesustabdys. Kitose knygose, blogiukas gali būti veikėjas, besistengiantis apsaugoti herojų, kad tas kokiu nors būdu nesusižeistų. Arba atvirkščiai, drąsinti jį taip pasielgti. Skaityti toliau “10 blogiuko savybių“

Išskirtinis veikėjo balsas

Jau ne kartą esame minėję, kad veikėjai yra viena svarbiausių istorijos sudedamųjų dalių. Be jų mes paprasčiausiai neturėtumėme istorijos, nes juk jų jausmai, nuotykiai, meilės, ginčai ir mėginimai išspręsti susiklosčiusias problemas įtraukia mus į veiksmą. Bet šie veikėjai turi būti ypatingi, kad tikrai taptų skaitytojų mylimi. Kaip tai padaryti?

Veikėjai istorijose išsiskiria ne tik rašytojo pateiktais įvairiais aprašymais, pavyzdžiui, jo ar jos aprangos, jo ar jos išvaizda, jo ar jos mėgstamais dalykais ir kita. Bet rašytojas negali nuolatos kartoti, kokios spalvos yra veikėjo akys, ar kokio dydžio batus jis avi. Tai ką tada daryti? Žinoma, pasinaudoti dialogais. Veikėjai knygose aiškinasi tarpusavio santykius ir susiklosčiusias situacijas kalbėdami vienas su kitu. Bet kaip manote, ar užtenka visad po brūkšnio apibūdinti veikėjo intonaciją, kad galėtumėme atskirti veikėjus? Skaityti toliau “Išskirtinis veikėjo balsas“

Nedarykite šių klaidų. Rašymo patarimai

Sveiki visi, plunksnos draugai. Šiandiena pakalbėkime apie klaidas ir klaideles, kurias mes kartais galime padaryti net nemanydami, kad tai gali pasibaigti skausmingai. Pirmoji, kurią pati suvokiau galvodama apie filmus ir knygas,  yra ganėtinai labai svarbi. Kokia ji? Na…  Tai būtų veikėjo išvaizdos aprašymas. Autoriai pristato veikėjų išvaizdą vos tik šie pasirodo scenoje t.y. knygos pradžioje, tačiau vėliau paminėti jų akių ar plaukų spalvą, ūgį, kūno dydį ir kitą pamiršta ar vengia manydami, kad šių faktų neverta kartoti, kadangi skaitytojas jau žino šiuos dalykus. Deja, reikia juos priminti kartas nuo karto, kad veikėjo kūnas nepavirstų skaitytojui tik vardu. Mums reikia mintyse visad regėti veikėją t.y. jo veidą bei kūną, kad jis būtų tikras. Taigi, autoriai turi skaitytojams priminti  tiek pagrindinių, tiek antraeilių veikėjų išvaizdą.

Toliau reikia paminėti balsą. Ką pastebėjau, mes žiūrėdami serialus ir filmus žinome, kaip veikėjai kalba t.y. koks jų balsas: spigus, storas, gerklinis, prikimęs ir t.t. Skaitydami tekstą mums visad tai turi būti priminta žodžiais su papildoma informacija, pvz., kokia intonacija  tai yra sakoma( lėtai, garsiai, iškilmingai ir t.t.). Tai yra reikalinga, kad skaitydami  dialogus, mes galėtumėme girdėti ne savo, o veikėjų balsus.

Taigi, derėtų tada atsiminti ir eiseną. Kiekvienas žmogus skirtingai vaikšto: vieni dideliais žingsniais, kiti mažesniais, treti normaliais, tačiau lėtai ir t.t. Tai irgi derėtų vis priminti.

Ką dar vertėtų prisiminti? Ogi įpročius. Šiuos, norite ar ne, visad nuo pradžios iki galo turite minėti. Žinoma, ne kiekvieną pasitaikiusią akimirką. Tam tikrą įprotį, sakykime, plaukų sruogos sukimą aplink pirštą, trypčiojimą vietoje ir kitą surišti su tam tikra emocija ir kiekvieną kartą, kai veikėjas jaučia šią emociją, priminkite šį įprotį.

Dar įdomus dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra spuogai ir kūno plaukai (kojų, pažastų. Pastebėjau, kad apie šiuos dalykus rašytojai retai kada kalba ar drįsta užsiminti, tačiau juk jie egzistuoja ir jų paminėjimas į istoriją įneša tikroviškumo. Ypatingai šis svarbus realistinėse jaunimo romanuose, kur didelis dėmesys yra skirtas realaus gyvenimo ir situacijų pateikimui.

Šį kartą būtų tiek pastebėjimų. Sėkmės kūryboje.

kitty

Keliame įtampą ir nežinomybę

Kiekvienas autorius (bent jau taip turėtų būti) nori, kad skaitytojas kartu su knygos veikėjais jaustų baimę, nerimą, džiaugsmą ir kitas emocijas. Todėl dažnai jie nusprendžia pasitelkti į pagalbą mirtį. Žinau, kad mirties elementas yra viena iš mano mėgstamiausių temų. Patikėkite, tokia ji ir yra 😀

Jeigu norite, kad skaitytojas bijotų dėl veikėjų gyvybių, “pasiskolinkite“ George. R.R. Martin techniką. Rašytojas rašo istoriją iš daugybės perspektyvų. Kuo tai skiriasi nuo vienos perspektyvos? Ogi tuo, kad kai istoriją pasakoja vienas veikėjas ir knygos viduryje jam iškyla mirties pavojus, skaitytojas nejaučia stiprios baimės, kad šis gali mirti. Juk dar liko pusė knygos. Gal net yra kelios tolimesnės dalys serijoje? Taigi, veikėjas tikrai nemirs. Kitas reikalas, kai yra daug veikėjų perspektyvų, ir šie veikėjai yra įdomūs bei išsamiai pristatyti skaitytojui. Tada baimė dėl jų gyvybės tikrai yra didesnė, ypatingai, kai pabrėšite nužudydami kelis veikėjus istorijos pradžioje, kad jūs negelbėsite savo sukurtų veikėjų.

Veikėjų vardų nenaudojimas taip pat gali būti neblogas įrankis keliant įtampą bei nežinomybę. Tačiau dialogai, skyrius ar veiksmas, kai veikia veikėjai, kurių vardų jūs nepaminite, negali būti, kadangi didesnės apimties tekstas gali išduoti, koks tai veikėjas ir susprogdinti tą įtampos ir nežinomybės burbulą.

Bet čia dar reikėtų pabrėžti, kad nebūtinai turi būti dialogai, veiksmas ar įprastas skaitytojams skyrius. Juk galite panaudoti epistolinius elementus: žinutes ir/ar laiškus.

O kas turėtų būti šiuose pokalbiuose ar laiškuose? Įprastai tai būna tekstai/pokalbiai apie kokį nors planą prieš veikėją ar veikėjus. Jeigu tas slaptas pokalbis vyks apie gėlytes ir bitutes, jis niekam nebus įdomus ir naudingas.

Pokalbiuose galite naudoti užkoduotą kalbą. Gal tam tikras žodis reiškią ką nors kitą. Sakykime, kad žudikas skambina užsakovui ir sako, kad čia yra žiurkių naikintojas, kurį iškvietėte pašalinti žiurkių problemą ar kažkas panašaus. Tai suteiktų savotiško žavesio jūsų istorijai ir nemažai peno skaitytojui pamąstyti, kas čia vyksta.

Ir pabaigai, nebūtinai turi būti pateikiami keli veikėjai be vardų.  Galite pateikti trumpą ištrauką iš vieno veikėjo be vardų, kai šis kažką sau sako balsu ar galvoje, t.y., monologą.

kitty