Rekomenduoju (6)

Yra du skaitytojų tipai – kurie skaito viską, kas papuola po ranka, ir kurie skaito apimti įkvėpimo, t.y., renkasi panašaus žanro ar tematikos knygas. Ką skaityti pabaigus labai patikusią knygą galima paieškoti kad ir šiame puslapyje – jei knyga buvo nors viename similar books ar  knygų sąraše, tuomet gal jums nusišypsos laimė, ir jūs rasite kitą knygą į savo sąrašą. O kol kas pažiūrėkime, ką, mano nuomone, galima skaityti, jei esate perskaitę nors vieną iš žemiau pateiktų trijų variantų. Skaityti toliau “Rekomenduoju (6)“

Rekomenduoju (5)

Kažkada minėjau, kad yra du skaitytojų tipai – kurie skaito viską, kas papuola po ranka, ir kurie skaito apimti įkvėpimo, t.y., renkasi panašaus žanro ar tematikos knygas. Ką skaityti pabaigus labai patikusią knygą galima paieškoti kad ir šiame puslapyje – jei knyga buvo nors viename similar books ar  knygų sąraše, tuomet gal jums nusišypsos laimė, ir jūs rasite kitą knygą į savo sąrašą. O kol kas pažiūrėkime, ką mano nuomone galima skaityti jei esate perskaitę nors vieną iš žemiau pateiktų trijų variantų. Skaityti toliau “Rekomenduoju (5)“

Bejėgiai – Kati Hiekkapelto (knyga)

Nuošaliame ir užpustytame miško kelyje tamsiu paros metu suvažinėjamas senukas. Nelaimingo atsitikimo aplinkybės jį tiriančiai Anai Feketei atrodo įtartinos. Automobilį vairavusi mergina tikina, kad senukas gulėjo vidury kelio dar prieš jį partrenkiant, be to, nelaimės vietoje nėra aukos pėdsakų. Tyrimą dar labiau apsunkina netoliese aptiktas kruvinas peilis ir didžiulis raudonai nusidažiusio sniego plotas…
Tuo pat metu Anos partneris Eskas tiria Suomijoje pasirodžiusios tarptautinės nusikalstamos grupuotės veiklą. Kaip su šia gauja susijęs jaunas nelegalus imigrantas iš Pakistano, sulaikytas narkomanų lindynėje reido metu? Keista, kad buto, kuriame jis buvo suimtas, kaimynystėje gyveno ir partrenktas senukas… Ar Anai ir Eskui pavyks išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko, ir sustabdyti pagreitį įgaunančias imigrantų ir vietinių gaujų kovas?


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2019
Pirmasis originalus leidimas: 2014
Originali kalba: suomių kalba
Originalus pavadinimas: Suojattomat
Leidykla (Lietuvoje): Sofoklis
Vertė: Simona Dobrovolskytė
Ankstesnės dalys: Kolibris
Serijos pavadinimas: Anna Fekete
Patartinas amžius: 16+
Žanras: detektyvas, kriminalinė literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 320
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis: Kati Hiekkapelto



Skaityti toliau “Bejėgiai – Kati Hiekkapelto (knyga)“

Mergina rūke – Donato Carrisi (knyga)

Teisingumas nekelia reitingų. Teisingumas niekam neįdomus. Žmonės trokšta siaubūno… Ir aš jiems duosiu tai, ko jie trokšta.
Naktį, kai viskas amžiams pasikeitė, ledas ir rūkas dengė Avešą, giliame Alpių slėnio šešėlyje glūdintį miestelį. Gali būti, kad dėl prastų oro sąlygų specialiojo agento Fogelio automobilis įvažiavo į griovį. O galbūt priežastis visai kita?
Vyras nenukentėjo, bet patyrė šoką: jis nepamena, nei kaip, nei kodėl ten atsidūrė. Aišku tik viena – šiandien specialusis agentas jau turėtų būti toli nuo Avešo.
Praėjo du mėnesiai, kai Ana Lu dingo rūke. Du mėnesiai nuo tada, kai Fogelis ėmėsi tirti bylą, kuri iš pabėgimo virto pagrobimo tyrimu, o vėliau – didžiuliu žiniasklaidos ažiotažu.
Toks Fogelio metodas: jo nedomina DNR, jis neišmano, kaip panaudoti kriminalinių tyrimų komandos radinius, tačiau sugeba manipuliuoti žiniasklaida, pritraukti kamerų dėmesį, užkariauti vietą pirmuosiuose puslapiuose, gauti lėšų tyrimui pasitelkdamas žiūrovus prie televizorių ekranų. Paskelbti auką šventąja ir paskui susektą siaubūną įkišti į kalėjimą.
Praėjus dviem mėnesiams specialusis agentas Fogelis turėtų būti toli. Kodėl tuomet jis vis dar čia? Kodėl įvyko nelaimingas atsitikimas? Ir, svarbiausia, jeigu jis nenukentėjo, kieno tas kraujas ant jo drabužių?


Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2018
Pirmasis originalus leidimas: 2015
Originali kalba: italų kalba
Originalus pavadinimas: La ragazza nella nebbia
Leidykla (Lietuvoje): Sofoklis
Vertė: Morta Simonaitytė
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 16+
Žanras: trileris
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 320
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis: Donato Carrisi


Taigi, tęsiame kelionę po užsienio autorių parašytų detektyvų pilnas knygų lentynas. Šį kartą jums pristatau italų rašytojo knygą Mergina rūke. Iš šios istorijos tikėjausi tikrai daug, kadangi iš anksto pasidomėjau autoriumi ir sužinojau, jog jis studijavo kriminologiją. Knygos, parašytos įvairių sričių specialistų, visuomet savyje turi daug įdomesnių detalių bei faktų. Ir, turiu pasakyti, šiuo atžvilgiu D. Carrisi nenuvylė, knygą skaityti buvo labai malonu. Skaityti toliau “Mergina rūke – Donato Carrisi (knyga)“

Top 5 knygos belaukiant vasaros

Na štai ir taip ilgai lauktas pavasaris! Kol laukiame šilumos ir saulėtų dienų, nėra nieko geriau nei vakaras su gera knyga. Arba – jei nėra laiko – nėra nieko geriau, kaip kasdien nešiotis porą knygų kuprinėje, vis perskaitant porą puslapių, kai tik yra laisva minutė. Bet kuriuo atveju, gero pavasariško skaitymo 🙂

Skaityti toliau “Top 5 knygos belaukiant vasaros“

Nematomas žmogus – H. G. Wells (knyga)

Kas, jeigu didžiausias tavo privalumas yra ir didžiausias tavo prakeiksmas?

Vieną tamsią audringą dieną Vakarų Sasekso kaimo užeigą atvyksta nepažįstamasis. Jis susisiautęs ilgu apsiaustu, veidas aptvarstytas. Atvykėlis apsigyvena užeigoje, bet nebendrauja su niekuo, tik dieną naktį krapštosi su keistais aparatais ir chemikalais. Staiga kaime ima dėtis keisti dalykai. Prasideda paslaptingos vagystės ir įsilaužimai, pasibaigę taikaus kaimo nusiaubimu. Nepažįstamasis slepia siaubingą paslaptį… „Nematomas žmogus“ yra mokslinės fantastikos kūrinys, jau 140 metų audrinantis skaitytojų protą ir fantaziją. Naujomis optikos ir fizikos teorijomis paremtas pasakojimas iškart pagavo skaitytojų fantaziją ir nuo to laiko nuolat atkuriamas kine, televizijoje ir teatro scenose.


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2017
Pirmasis originalus leidimas: 1897
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: The Invisible Man
Leidykla (Lietuvoje): BALTO
Vertė: Karolis Vairas-Račkauskas
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 12+
Žanras: mokslinė fantastika
Mitinės būtybės/padarai/galios: nematomumas
Puslapių skaičius: 270
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis: nėra


Visuomet jaučiau tam tikrą potraukį klasikinėms knygoms. Galbūt dėl to, kad mėgau paskaityti apie pasaulio istoriją. O gal dėl jose sukauptų žinių apie tai, kaip mąstė žmonės, kokie buvo jų idealai prieš kelis šimtus metų. Galų gale, niekuomet negalėdavau atsispirti knygoms su penkiais šimtais smulkiai prirašytų puslapių. Nors šis kūrinys ir nėra toks, prie kurio galima sėdėti ištisas savaites, vis dėlto, tai vienas iš geriausių mokslinės fantastikos knygų, kas, manau, daug ką apie ją sako.

Skaityti toliau “Nematomas žmogus – H. G. Wells (knyga)“

Top 5 knygos žiemos sezonui

Dar liko nemaža dalis žiemos, tad kodėl nepažvelgus į keletą skaitinių žvarbiam vakarui?
Nepamirškite komentaruose papasakoti apie knygas, kurios padėjo jums praleisti tamsų ir šaltą viduržiemį 🙂 Skaityti toliau “Top 5 knygos žiemos sezonui“

Ką skaityti, baigus “Žiedų valdovą“

Ne vienas iš mūsų yra patyręs graužaties, sumišusios su baime, pojūtį, užplūstantį vos užvertus mėgstamos knygos paskutinį puslapį. O ką dabar skaityti? Ar rasiu tokią pat gerą knygą kaip ši? Panašios mintys sukosi ir mano galvoje, kai baigiau skaityti savo (vis dar) mėgstamiausią knygą – J.R.R.Tolkieno „Žiedų Valdovas“. Ir jos sukosi ilgai. Kol po vieną neatradau kitų puikių fantastinių knygų. Tokiu sąrašu ir norėčiau pasidalinti su jumis, kad, kaip man, nereikėtų pernelyg toli ieškoti 🙂

Skaityti toliau “Ką skaityti, baigus “Žiedų valdovą““

Knygų sąrašai vasarai (1)

Vasara, nors ir lėtai, tačiau nenumaldomai artėja,  kartu su ja ir marios laisvo laiko, kurį bus galima leisti kaip tik norisi, pavyzdžiui, skaitant. Kad nepasimirštų raidelės, platėtų žodynas ir formuotųsi požiūris į pasaulį, vasarai yra rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašai. Jie neįkvepia jūsų? Rizikuokite, eksperimentuokite, mastykite plačiau! Knygų sąrašai nėra griežti ir privalomi, juose dažniausiai yra populiarioji ir klasikinė literatūra (tiek grožinė, tiek negrožinė), atrinkta pagal mokymo planus ir tai, ką turėtume žinoti bendram išprusimui.

Hopatcong Borough mokyklų bendruomenė JAV, Niujorko valstijoje vidurinės mokyklos moksleiviams privaloma per vasarą perskaityti bent dvi knygas, tačiau, kaip nurodoma pačiame sąraše, skaitymas yra maloni patirtis ir tai reikia daryti būtent dėl malonumo, o ne dėl pažymio, taigi, suderinus su tėvais, mokyklos siūlo rekomenduojamų knygų sąrašą, pagal kurį atrinkau knygas, kurias galima rasti lietuvių kalba:

Rekomenduojamos knygos būsimiems 9-tų klasių mokiniams:

farenheito baltoji iltis kas nuostabu ir išmintinga rebeka hobitas keliautojo vadovas andželos pelenai

REKOMENDUOJAMOS KNYGOS būsimiems 10-TŲ KLASIŲ MOKINIAMS:

Skaityti toliau “Knygų sąrašai vasarai (1)“

Rekomenduoju (4)

Dažnai pasitaiko, kad mums patinka knygos, turinčios bendrą temą, stilių, žanrą ar veikėjus. Vieniems patinka vampyrai, kitiems vilkolakiai, tretiems realistinė literatūra. Kiti ieško dar smulkesnių bendrumų, kaip pavyzdžiui kelionė+meilės istorija. Tad parekomenduokime vieni kitiems knygas, kurios kažkuo yra panašios ir galbūt būtent to Jūs ieškote!

rekomenduoju4

 Galbūt žinote daugiau variantų, kurie tiktų prie šių trijų, pavaizduotų aukščiau?

Rekomenduoju (3)

Dažnai pasitaiko, kad mums patinka knygos, turinčios bendrą temą, stilių, žanrą ar veikėjus. Vieniems patinka vampyrai, kitiems vilkolakiai, tretiems realistinė literatūra. Kiti ieško dar smulkesnių bendrumų, kaip pavyzdžiui distopija+postapokaliptinis pasaulis. Tad parekomenduokime vieni kitiems knygas, kurios kažkuo yra panašios ir galbūt būtent to Jūs ieškote!

skaityk2

 Galbūt žinote daugiau variantų, kurie tiktų prie šių trijų, pavaizduotų aukščiau?

Rekomenduoju (2)

Dažnai pasitaiko, kad mums patinka knygos, turinčios bendrą temą, stilių, žanrą ar veikėjus. Vieniems patinka vampyrai, kitiems vilkolakiai, tretiems realistinė literatūra. Kiti ieško dar smulkesnių bendrumų, kaip pavyzdžiui fantastika+postapokaliptinis pasaulis+romantika. rusniukas46 siūlo pirmuosius du variantus, o ką parekomenduotumėte jūs? Pagrindinis kriterijus – kad knygos būtų kažkuo panašios!

skaityk3

 Galbūt žinote daugiau derinių, kurie tiktų prie šių trijų, pavaizduotų aukščiau?

Rekomenduoju

Dažnai pasitaiko, kad mums patinka knygos, turinčios bendrą temą, stilių, žanrą ar veikėjus. Vieniems patinka vampyrai, kitiems vilkolakiai, tretiems realistinė literatūra. Kiti ieško dar smulkesnių bendrumų, kaip pavyzdžiui realistinė literatūra+negalia+romantika. Tad parekomenduokime vieni kitiems knygas, kurios kažkuo yra panašios ir galbūt būtent to Jūs ieškote!

rekomenduok

 Galbūt žinote daugiau variantų, kurie tiktų prie šių trijų, pavaizduotų aukščiau?

Autsaideriai – S.E. Hinton (knyga)

Net keista darosi, kai pagalvoji – ir nuo jos verandos, ir nuo mūsų vidinio kiemo laiptelių matyti tas pats saulėlydis. Gal tie du pasauliai nėra taip jau griežtai atskirti. Saulėlydis abiejuose tas pats.
Niekas nesako, kad gyventi lengva.
Bet griseriai įsitikinę, kad jiems viskas aišku. Jų nuomone, pasaulyje tėra dvi žmonių rūšys – griseriai ir sociai. Sociai turtingi ir jiems viskas leidžiama. Griseriai, priešingai, yra autsaideriai, gyvena ties išlikimo riba ir jiems nuolat gresia pavojai.
Ponis irgi griseris, jam keturiolika. Visi mano, kad jis kietas ir laukinis, tačiau taip nėra. Nuo tada, kai žuvo tėvai, jis pasitiki tik savo broliais ir gauja – užsigrūdinusiais, taisyklių nepripažįstančiais ilgaplaukiais vaikinais griseriais, gyvenančiais prastos reputacijos miesto rajone.
Ponis visada didžiavosi, kad yra griseris, ir buvo pasirengęs dėl savo draugų bet kada susikauti su sociais. Tačiau vienas toks susitikimas baigiasi nelaime…
Po šio įvykio niekas nebegalės likti kaip buvę, ir Ponis galiausiai turės pripažinti, kad myli ir skausmą jaučia visi vienodai, ir sociai nuo griserių skiriasi kur kas mažiau, nei jis manė…


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: The Outsiders
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +12
Žanras: jaunimo literatūra, drama, mirtis, istorinis romanas
Puslapių skaičius: 208
Pasakotojas: vaikinas
Autoriaus puslapis: http://www.sehinton.com


autorė

S. E. Hinton parašė šią knygą, kai jai tebuvo penkiolika. Jos draugą einant namo užpuolė ir primušė keli sociai, tad ji labai supyko ir savo emocijas sudėjo į pasakojimą, kuris tapo kultine knyga, kuri buvo išeista po trejų metų, kai autorei buvo 18 metų. Knyga iškart tapo sensacija, o vėliau pelnė populiariausio visų laikų jaunimo romano titulą. 1983-iaisiais pagal Autsaiderius buvo pastatytas filmas, kurį režisavo Francis Fordas Coppola. Jame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Tomas Cruise‘as, Mattas Dillonas ir Robertas Lowe‘as.

Ilgai žiūrėjau į šią knygą Knygų klubo sąrašuose, bet prisiruošiau perskaityti ją tik dabar. Kažkada kažkas pamenu prašė apžvelgti daugiau senesnio leidimo knygų, tad pastaruoju metu stengiuosi skaityti tai, ką praleidau dėl fantastinių knygų manijos 😀 Autsaideriai yra istorinis romanas, pasakojantis apie tuos laikus, kai Los Andželas buvo pasiskirstęs į Vestsaidą (turtuolių rajonai, kuriuose gyveno vadinamieji sociai) ir Ystsaidą (vargingai gyvenančių rajonai su juose gyvenančiais griseriais) ir tarp jų vyko žiaurūs karai. Žinau, kad ir dabar yra toks pasiskirstymas rajonais, tačiau tais laikais, kai populiarumo viršūnėse buvo Bitlai ir Elvis Preslis, socialinis pasiskirstymas buvo žiaurus. Karai vykdavo ne tarp vietinių gaujų, o tarp socialinių klasių. Knygoje pasakojama vieno vaikino griserio ir jo draugų iš Ystsaido istorija.

Labai sunku aprašyti šią knygą, kadangi joje yra tikrai daug visko – jau nekalbant apie laikmetį ir socialinį pasiskirstymą, kuris tais laikais (sprendžiant iš pasakojimo) buvo žiaurus – griserių bijodavo netgi mokytojai. Griseriai augindavo ilgus plaukus, kuriuos tepdavo riebiais tepalais, rūkydavo nuo pradinių klasių, gerdavo ir mušdavosi, nešiodavosi peilius ir didžiuodavosi savo kriminaline istorija, kalbėdavo merginoms visokias nešvankybes ir ištisai kariaudavo su sociais. Sociai buvo turčių vaikučiai, kurie iš to visko turėjimo nežinodavo ką beveikti, tad važinėdavo keliese ir puldinėdavo po vieną vaikštančius griserius.

Jie visi buvo vienodo tipo: švariai nusiskutę, apsikirpę pusbitliais; su languotais arba dryžuotais marškiniais, šviesiai raudonom ar rusvom odinėm striukėm ar slidinėjimo striukėm iš medvilnės. Pamatęs gatvėje galėjai pagalvoti, kad susiruošė į kiną. Dėl to žmonės niekad ir nekimba prie socių, o amžinai puola mus. Mes panašūs į chuliganus, o jie atrodo padoriai. Nors iš tikrųjų tai nieko nereiškia. Pusė mano pažįstamų riebaluotų chuliganų yra visai padorūs žmonės, nors esu girdėjęs, kad yra labai daug žiaurių ir šaltakraujiškų socių; bet žmonės sprendžia iš išvaizdos.

gaujaŠtai taip ir prasideda istorija – griserį Ponį einant iš kino užpuola keli sociai. Laimė, jam tai baigiasi sėkmingai, nes išgirdę šauksmus atbėga jo broliai ir gaujos nariai, kurie už kits kitą galvą padėtų. Gauja Poniui ir kitiems yra viskas – draugai, šeima, jie vienas kito nė už ką neišduotų ir niekada nepaliktų. Iš viso jie yra septyniese ir visi visiškai skirtingi. Čia autorė tikrai pasistengė, kadangi nė vieno jų nesumaišytum, kas dažnai pasitaiko kitose knygose, kai stengiamasi sukurti daug veikėjų, bet nesugebama išvystyti unikalių herojų. Tai neabejotinai geriausia knygos dalis, kadangi veikėjai puikiai išvystyti, noriu pasakyti, kiekvienas yra apgalvotas iki smulkmenų – nuo išvaizdos, charakterių, pomėgių, asmeninės istorijos iki šeimos. Ponio gauja, anot autorės, turėjo savo prototipą (ji realiai pažinojo tokią), tad vėliau jiems atrodė, kad buvo rašoma būtent apie juos, tačiau visi personažai buvo išgalvoti, na nebent Ponį, kadangi jis labiausiai panašus į pačią rašytoją, daugelis jo minčių iš tiesų yra jos mintys, abu turi tas pačias vertybes – šeimą, draugus.

Ponis ir DžonisPoniui keturiolika, bet jis jau žino, koks sunkus gali būti gyvenimas. Jį augina šešliolikmetis brolis Limonadas ir dvidešimtmetis Deris, kadangi visi trys yra našlaičiai. Vyresnieji daro viską, kad išliktų visi kartu – rimtasis griežtasis vadovaujantis Deris negalėjo stoti į koledžą, tad dirba stogdengiu, linksmasis gražuoliukas Limonadas iškrito iš mokyklos ir dirba degalinėje. Jie visi myli vienas kitą, tačiau Poniui atrodo, kad Deris, kuris vis šaukia ant jo už užmaršumą ir neatsargumą, jo nemyli, o norėtų atsikratyti, tad jaučiasi šiek tiek nelaimingas. Kitas jauniausias gaujos narys šešiolikmetis Džonis. Jei neturėtų gaujos, Džonis iš viso nežinotų, kas yra meilė ir rūpestis, kadangi nors ir turi tėvus, jie ne tik juos nesirūpina, o dar gerokai atidaužo ir apšaukia. Jis jaunas, tačiau gyvenimo ir žmonių sužalotas, bijantis kiekvieno šešėlio. Likimas taip susiklosto, kad abu jaunikliai įkliūna į bėdą, kuri įtakos daug įvykių. Kai pagalvoji, abu tik vaikai, tačiau turi susidurti su gyvenimo žiaurumais, o turi tik vienas kitą ir savo gaują.

Pagalvojau apie savo situaciją – Deris su Limonadu mano broliai ir abu juos myliu, net ir Derį, nors ir bijau jo; tačiau net Limonadas negalėjo atstoti man tėčio ir mamos. O jie juk mano tikri broliai, ne įvaikinti ar panašiai. Nereikia stebėtis, kad Džonis graužėsi dėl to, kad tikri tėvai jo nemyli. Dalis sugebėjo su tuo susitaikyti, nes buvo iš tokių, kurie gali pakelti bet ką, jis visada buvo kietas ir užsigrūdinęs, o jei kartais ir nebūdavo, tai prireikus iškart toks tapdavo. Džonis gerai kaudavosi ir mokėdavo išlaikyti šaltą galvą, bet buvo jautrus žmogus, o iš to nieko gero, kai esi griseris.

Jei tiesiog skaitytum žodžius nesigilindamas į jų gilesnę prasmę praleistum dar daug svarbaus, kas slypi šioje istorijoje. Nepamatytum, kaip tais laikais baisiai gyveno vaikai, nors tai jie vaizdavo kaip nesibaigiančias linksmybes ir didžiavosi esantys griseriais, tačiau slapčia visi norėjo tapti sociais – kad nereikėtų jaudintis dėl pragyvenimo, kad galėtum būti su mergaite, kuria myli, bet negali, kadangi esi banditas, kad galėtum mokytis koledže, o ne dirbti statybininku. Nors čia pasakojama apie piktą, socialiai ir ekonomiškai suskirstytą laikotarpį, tačiau rasite daug jausmingumo, kuris išspaus ašarą. Knygoje parodoma, ko verta draugystė ir šeima, kaip pasirinkimai ir įsitikinimai, įdėti į ekstremalias to laikmečio sąlygas, gali nulemti gyvenimus.

Be jokios abejonės šią knygą turėtumėte įsidėti į savo “turiu perskaityti“ sąrašą, nes ji privers jus pamilti visus veikėjus – tiek gerus, tiek blogus. Užsienio šalyse ši knyga yra privalomų perskaityti mokykloje kūrinių sąraše, bet manau mokiniai ją skaito su įkvėpimu ir susižavėję, kadangi šios knygos gerbėjų ratas yra labai platus – nuo paauglių iki suaugusiųjų. Ši istorija, nors skirta paaugliams, iš tiesų neturi vienos konkrečios amžiaus grupės. Net skaitantys ją antrą kartą negali atsižavėti. Tiesiog privalu perskaityti.

penki

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Kol dar gyva – Jenny Downham (knyga)

Jenny Downham knyga „Kol dar gyva“ pasakoja apie mergaitę, sergančią sunkia liga. Tesai tik šešiolika, ir ji žino, kad greitai mirs… Laiko nedaug, o dar šitiek nepatirta! Tad Tesa sudaro sąrašą dalykų, kuriuos norėtų nuveikti prieš mirdama. Pirmasis jų – seksas, dar narkotikai… na, ir taip toliau.

Tačiau pasirodo, kad gauti viską, ko trokšti, nėra paprasta. O išsipildžiusi svajonė dažnai nuvilia, kuomet pamatai, kad viskas ne taip kaip tikėjaisi. Kartais svarbiausi dalykai pasirodo tie, kuriuos manei esant nevertus dėmesio.
Kad ir koks niūrus atrodytų siužetas, Jenny Downham romanas „Kol dar gyva“ kupinas vilties ir gyvenimo džiaugsmo. Kuomet žinai, kad ateities nebus, paprasti kasdieniai dalykai tampa nuostabūs ir vertingi. Visuomet per daug tikimės iš rytojaus ir nemokame džiaugtis tuo, ką turime dabar. Gyvenimas yra pats nuostabiausias šią akimirką, nes rytojaus gali ir nebūti…


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2011
Originalus pavadinimas: Before I Die
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +14
Žanras: drama, romantika, mirtis, jaunimo literatūra
Puslapių skaičius: 296
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: 


autorėJenny Downham buvo britų aktorė, tačiau metė šį amatą gimus sūnui ir pradėjus rašyti knygas paaugliams. Rašymas jau tarsi improvizacijų teatras – autorė susikuria veikėjus, tada žiūri, kur jie nuves. Rašytoja saugo kompiuteryje kiekvieno veikėjo aprašus, tobulindama juos, jei sugalvotų jais “žaisti“ – rašosi ką jie mėgsta valgyti, kokios jų viltys ir baimės. Nebūtina visa tai panaudoti istorijoje, bet tai padeda suprasti, kokie veikėjai yra. Ji turi įpratimą viską piešti kasdieniškai, tačiau su aplinkkeliu. Kaip ji teigia, Kol dar gyva yra apie mirštančią merginą, knyga iš tiesų yra tyrimas apie tai, ką reiškia būti gyvam. Ji siekia parašyti gerą istoriją, kuri priverstų skaitytojus galvoti.

Kol dar gyva – debiutinis Jenny Downham kūrinys, pelnęs jai ne vieną nominaciją ir apdovanojimą ir netgi tapęs filmu Now Is Good, o Tesą įkūnijo žymioji Dacota Fanning. Autorė du metus rašė dienoraštį už Tesą, kas rytą aprašinėdavo praėjusią dieną taip, tarsi ją būtų nugyvenusi Tesa. Taigi autorė vaikščiodavo po parką ir mastydavo kas būtų, jei tai būtų paskutinė jos rudens diena, jei gertų paskutinį kavos puoduką, ar jos skonis būtų kitoks? Ji šiek tiek apsimetė Tesa, gyveno jos gyvenimą, tad po dviejų metų, pabaigus knygą, buvo sunku atsisakyti šio įpročio – nebeapsimesti.

Jeigu skaitėte Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos, bet dėl kažkokių priežasčių knygos Kol dar gyva anksčiau nebuvote paėmę į rankas – privalote susirasti ją ir perskaityti. Žinoma, tai du visiškai skirtingi kūriniai, atskleidžiantys du skirtingus požiūrius į šeimą, mirtį ir mirimą.

Esminis skirtumas tarp šių dviejų pasakojimų – stilius. John Green papasakojo savo istoriją su optimizimu ir humoru, tuo tarpu Kol dar gyva persunkta atviro realizmo visame kame.

“Tai tikrai nutiks. Man sakė, bet niekas nemanė, kad įvykiai klostysis taip greitai. Tikrai niekada nebegrįšiu į mokyklą. Niekada. Niekada neišgarsėsiu ir nepaliksiu nieko vertinga. Niekada neįstosiu į universitetą ir nedirbsiu. Nepamatysiu, kaip užaugs brolis. Nekeliausiu, neužsidirbsiu pinigų, nevairuosiu, neįsimylėsiu, neišsikraustysiu iš namų ir nenusipirksiu namo.
Štai kokia tikrovė, ji tokia.“

Septyniolikmetė Tesa serga leukemija, ir žino, kad jos laikas šiame gyvenime baigiasi. Ir ji tai priima su pykčiu ir neviltimi. Tačiau kol dar gyva, ji nori kai ką nuveikti. Kai ką, ką jos manymu privalo padaryti kiekvienas normalus sveikas paauglys – pasimylėti, pamėginti narkotikų, įvykdyti nusikaltimą ir t.t. Tačiau besivystant istorijai ir vis mąžtant laikui Tesa supranta, kad galbūt nori visai ne to. Kad nori kažko giliau, o ne vien paviršutiniško trumpalaikio potyrio, kuris galbūt netgi nebus malonus.

Kaip sakiau anksčiau, iš tiesų tai knyga apie buvimą gyvu, ką mes gauname iš to ir ką galime prarasti. Gyvenimas susideda iš milijardų mažyčių smulkmenų, kurių pilna knygoje.

tesa ir adomas
Tesa ir Adomas

“Atsisėdu lovoje ir žiūriu, kaip Zoja rausiasi mano drabužių spintoje. Man atrodo, ji turi planą. Štai kodėl Zoja šauni. Bet geriau tegul paskuba, nes mintys jau sukasi apie tokius dalykus kaip morkos. Ir oras. Ir antys. Ir kriaušės. Aksomas ir šilkas. Ežerai. Pasiilgsiu ledo. Ir sofos. Ir svetainės. Ir to Kelo mėgstamų stebuklingų triukų. Ir baltų daiktų – pieno, sniego, gulbių.“

Istorijos eigoje ji keičiasi, kaip ir aplink ją esantys veikėjai. Iš pradžių ji buvo tikrai erzinanti paauglė, ignoruojanti tai, kad jos liga įtakoja ir taip sudėtingą šeimos gyvenimą. Heizelė Greisė John Green knygoje palyginus lyg koks angelėlis ant debesies grojantis arfa 😀 Tesa gerokai trumpina gyvenimą ja besirūpinančiam tėvui, kuris visko atsisakė, kad galėtų ja pasirūpinti. Atrodo ji nepastebi, kad jos liga ir išsišokimai visiškai nustumia į šoną mažesnį brolį, kuriam taip pat reikia dėmesio.

Jos geriausia draugė Zoja irgi neypatingai simpatiško būdo, vis prikaišiojanti ir šiaip susitelkusi į tai, ko nori ji. Zoja įneša į istoriją nemažai negatyvizmo ir pykčio, tačiau ji taip pat yra tarsi koks Tesos varikliukas, varantis judėti, verčiantis norėti ne tik gulėti susirangius lovoje ir laukti mirties.

Net nežinau, kurią akimirką viskas pasikeičia, ko gero, kai į sceną žengia kaimynas vaikinas Adomas. Jis yra to tipo, kurį lengva pamėgti, kadangi tai kone tobulas vaikinas, nors ir turintis savų problemų. Bet jo pasirodymas istorijoje pakeičia visą galimą istorijos tėkmę ir pakreipia ją visiškai kita linkme, įnešdamas džiaugsmo ir vilties. Tik jo dėka likęs Tesos gyvenimas persisuka, ir ji supranta, kad jos norai buvo menki ir pradeda juos keisti. Kai kurie jo poelgiai tikrai verčia pamilti šį veikėją ir žinoma šiek tiek gailėti, kadangi kiekvienam mylinčiam žmogui būtų baisu stebėti, kaip miršta kitas.

Romantinė linija šioje istorijoje yra savotiškai graži ir saldžiai karti. Norisi Tesai suteikti viską, ko ji neteko dėl savo trumpo gyvenimo, įskaitant meilę. Tačiau tai tikrai drasko skaitytojo širdį, kadangi ta meilė yra iš anksto pasmerkta…

Autorės rašymo stilius kiek… sakyčiau šizofreniškas. Vietomis netgi šiurpinantis. Tesa piešiama šiek tiek išprotėjusi, jos paistalionės realiai tikrai gąsdintų, o apie mintis netgi nekalbu. Gal todėl ir nedaviau penkių kačiukų, nes nemėgstu tokių psichologiškai gąsdinančių knygų, juk vien ko verta tokia citata:

“Pakelčiau kilimą ir nusitempčiau jį po grindimis, prie namo pamatų. Mylėtumės tarp kirminų. Mano pirštai pasiektų jam net po oda.“

Brrr… Bet tokie išsireiškimai leidžia suprasti, kaip giliai jaučiame mus supantį pasaulį, kad mirties akivaizdoje norėtume visą jį susidėti į save ir būti tikri, kad kažką su savimi išsinešime. Finalinė scena apskritai buvo kažkas tokio. Skaitant galvojau, kaip viskas baigsis, ar autorė užbaigs knygą taip, kaip užbaigė. Pabaiga tikrai buvo sukrečianti, verčianti susimastyti ir apskritai trukdanti skaityti per greitai bėgančias eilutes. Kaip ir sakiau, tiesmukas realizmas be jokių blizgučių ir užraitymų.

Tai knyga, kuri patiks tikrai ne visiems, kas nemėgsta pernelyg realistiškų ir kiek niūresnių istorijų gal netgi nerekomenduočiau jos. Aš skaičiau neatsiplėšdama, tai buvo tikrai kažkas kitokio, išsiskiriančio iš visos masės.

keturi

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos – John Green (knyga)

knygos apžvalga

Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.

Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.


viršelisPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: The Fault in Our Stars
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, mirtis
Puslapių skaičius: 272
Pasakotojas: mergina
Autoriaus puslapis: http://www.johngreenbooks.com/


John Green yra ko gero kiekvienam žinoma autorius, YouTube blogelis, istorikas ir internetinių mokomųjų filmukų kūrėjas. Jau parašęs savo pirmąją knygą (Aliaskos beieškant) jis gavo už ją prestižinį apdovanojimą, o jo pati populiariausia knyga Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos, debiutavo bestselerių viršūnėse. Nuo 2014 metų Time žurnalas įtraukė jį į šimto pasaulyje įtakingiausių žmonių sąrašą. Ko gero visos jo knygos arba turi bent kokį svarbų apdovanojimą, arba apskritai pagal jas kuriami filmai.

originalus viršelis

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos – šeštoji ir kol kas naujausia šio autoriaus knyga. Šis pavadinimas buvo įkvėptas Šekspyro pjesėje Julijus Cezaris esančios citatos: „Ne žvaigždės kaltos, mielas Brutai,/ Bet mes, kad esame maži žmogeliai.“ („The fault, dear Brutus is not in our stars, / But in ourselves, that we are underlings.“).Po dvejų metų ši knyga virto puikiai įvertintu filmu. Gaila, kad jį pažiūrėjau prieš perskaitant knygą, tačiau aktoriai buvo taip puikiai parinkti, kad juos skaitant puikiai įsivaizdavau mintyse.

Idėja knygai gimė, kai John dirbo kapelionu mokiniu vaikų ligoninėje. Iš pradžių jį baugino ši idėja, bet jis sulaukė daug teigiamų komentarų iš pačių vaikų. Ir galiausiai pabaigti šią istoriją paskatino Esther Earl – rašytojo draugė, mirusi nuo vėžio vos 16 metų, bet pademonstravusi, kad trumpas gyvenimas gali būti pilnas. Iš pradžių šioje knygoje buvo maža humoro, kadangi John Green buvo piktas, kad žmonės miršta tokie jauni ir nepajunta gyvenimo pilnatvės. Pačioje pradžioje knyga buvo apie grupelę vėžiu sergančių pacientų, kurie sukuria „Mirštančių asmenų bendruomenę“. Buvo kilusi idėja istoriją papasakoti iš Aizeko – aklo berniuko – perspektyvos, bet galiausiai pasirinko Heizelę.

Būtų galima kalbėti ir kalbėti, kaip buvo parašyta ir išleista knyga, bet pakanka tik pasakyti, kad ji puiki. Žinoma ji pilna sudėtingų žodžių, kurių įprasti paaugliai nenaudoja, metaforų, intertekstualumo ir paslėptos simbolikos.

Pavyzdžiui, paskutinioji eilutė į lietuvių kalbą iš tiesų yra išversta neteisingai. Vietoje „Tikrai“ turėjo būti „Aš sutinku“, kuris simbolizuoja santuoką, tad kadangi Šekspyro komedijų pabaigoje yra santuoka, o jo tragedijos baigiasi mirtimi, tad autoriui patiko mintis, kad knyga galėtų pasibaigti (bent jau simboliškai) abiem – santuoka ir mirtimi.

Gal ką tik paspoilinau? Manau ne, nes jei ir nematėte filmo, juk suprantate, kad knygoje apie vėžininkus vaikus, akivaizdu, kažkas mirs.

heizelė
Heizelė Greisė

 Šiaip ar taip, knyga tikrai sudėtingesnė nei galėtų pasirodyti iš pradžių. Todėl galbūt ir pradėkime nuo to, kad septyniolikmetė Heizelė Greisė Lankaster serga vėžiu. Ne tik, kad serga, bet žino, kad ji neišvengiamai mirs. Naujai pritaikyti vaistai tik atitolina tai kas neabejotinai įvyks. Ji neturi jokio procento vilties, kuris leistų tikėtis, kad galbūt kažkada ateityje ji bus sveika. Heizelė neturi jokių „jeigu“, ji turi tik „kai“. Na koks gi turėtų būti gyvenimas, kai esi viena koja kape, tiesiog galvoji, kas bus, kai numirsi, ir tampaisi savo deguonies balioną, kuris tapo tokia neatskiriama tavo būties dalis, kad jam duodi vardą… Tad Heizelės mama, norėdama, kad jos dukra matytų daugiau, nei Amerikos kitas top modelis ir koledžo paskaitos, užrašo ją į vėžininkų paramos grupę, kuri, nors mergina ir nesitikėjo, pakeičia jos gyvenimą.

ogastas
Ogastas

 Vieną dieną ten įžengia vėžį išgyvenęs vaikinas Ogastas Votersas, viena akimi aklo vaikinuko Aizeko draugas.  Ogastas yra visais atžvilgiais tobulas vaikinas – turintis humoro jausmą, heroiškas, atsidavęs, pasiaukojantis, mylintis, tai kas, kad be vienos kojos. Štai taip prasideda nepaprasta istorija dviejų paauglių, kurie žino, kad jų meilei nelemta gyvuoti.

-O, Heizele Greise, būtų didelė garbė, jei tu sudaužytum man širdį.

Jų santykius John Green sugebėjo nupasakoti su tokiu humoru ir vėžiu sergančių vaikų gyvenimo realizmu, kad tiesiog neįmanoma nesižavėti.

Ogastas akimirką atplėšė žvilgsnį nuo ekrano.
-Gražiai atrodai,- pasakė. Buvau apsivilkusi tokią suknelę, vos dengiančią kelius, ją turėjau nuo neatmenamų laikų. Mergaitės mano, kad sukneles galima vilkėti tik iškilmingomis progomis, bet man patinka mergina, sakanti: „Aš einu aplankyti vaikino, kuriam pakriko nervai, vaikino, kurio ryšys su regėjimo pojūčiu visai silpnas, bet bala jo nematė, vis tiek dėl jo apsirengsiu suknelę.“

Tiesa yra tokia, kad vėžiu sirgti yra tolygu turėti fizinę negalią, visi žiūri į tave su užuojauta ir nesupranta, kad užuojautos tau reikia mažiausiai. Netgi negali normaliai bendrauti su sveikais draugais, kadangi jie bijo kažkaip tave užgauti žodžiais. Autorius paliečia labai opią stigmatizacijos problemą.

-Klausyk, atsiprašau, kad išėjau iš laukimo salės. Eilė makdonalde nebuvo tokia jau ilga. Aš tik… Tik nenorėjau sėdėti, kai visi spokso į mus.
-Daugiausia į mane,- patikslinau. Pažiūrėjęs į Gasą niekada nepasakysi, kad jis seniai serga, bet aš savo ligą nešiojuosi išorėje, iš dalies todėl ir tapau namisėda. – Ogastas Votersas, kaip pastebėjo charizmos žinovas, gėdijasi sėdėti šalia mergaitės su deguonies balionu.

Taip pat iškeliamas dar vienas klausimas, kas gi bus, kai numirsiu. Kas bus su tėvais? Ar jie išsiskirs, nes tokia jau ta statistika, ar jie nebeturės gyvenimo tikslo, kadangi paskutinius ketverius metus skyrė priežiūrai ir gydymui. Kiek žmonių paveiks mirtis? Ir galiausiai, ar kas nors prisimins kas buvai, nes mirti nuo ligos – taip beprasmiška, neheroiška.

visi trys

Skaitant šią knygą svyruojama tarp kraštutinumų, čia gali juoktis, čia ir verksi, ir visa tai parašyta puikiu stiliumi. Perskaičius apima įvairios emocijos, galbūt tokios pat, kaip ir Heizelę, kuri dievina Peterio van Hauteno knygą „Dievo rykštė“, kurią autorius pabaigia pačiame viduryje – kas nutinka vėliau jo knygos herojams? Įdomu, ar John Green sulaukė daug laiškų su klausimais, kas nutiko vėliau, kaip gyveno Aizekas, Heizelės tėvai?

Apskritai, labai sunku aprašyti šią knygą, ją reikia tiesiog perskaityti. Pažiūrėti filmą. Tada perskaityti dar kartą. Tai viena tų knygų, kurias privalu turėti savo lentynoje ir karts nuo karto ją vėl iš naujo perskaityti. Lygiai kaip Heizelė „Dievo rykštę“.

penki

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Stebuklas-R.J.Palacio (knyga)

knygos apžvalga

Štai ką aš manau: vienintelė priežastis, dėl kurios nesu normalus, yra tai, kad niekas manęs nelaiko normaliu.
Manau, vienintelis žmogus pasaulyje, kuris supranta, kad esu toks kaip visi, – aš pats.
Beje, aš vardu Ogastas. Nepasakosiu, kaip atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau.
Dešimtmetis Ogastas Pulmanas niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Ir visgi jis yra kitoks negu visi. Nuo gimimo jo veidas buvo daug kartų operuotas. Todėl Ogastas niekada nelankė mokyklos. Bet į penktąją klasę jis turės eiti tikroje mokykloje.
Ogastas žino, kad dauguma vaikų jį įskaudina netyčia, todėl galvoja – visiems bus geriau, jei mokykloje jis laikysis atokiau nuo naujųjų bendraklasių ir pasistengs per daug nekristi į akis.
Bet ar tai įmanoma, kai taip nori susirasti draugų ir esi toks draugiškas, drąsus, sumanus, geraširdis ir linksmas kaip Ogastas?


Pagrindinė informacija: 

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo data: 2014 (originalo kalba-2012)
Originalus pavadinimas: Wonder
Ankstesnės dalys: Nėra
Serijos pavadinimas: Stebuklas/Wonder (yra trumpa novelė 1,5 The Julian Chapter: A Wonder Story)
Žanras: mokykla, paauglių literatūra, realistinė literatūra
Patartinas amžius: +9/10
Kaip gavau knygą? bibliotekoje
Autorės puslapis: http://www.rjpalacio.com/


Autorė R.J.Palacio

R.J.Palacio augino du sūnus, laikė du šunis, dirbo meno vadove, grafikos dizainere, svetimų knygų viršelių maketuotoja ir laukė tobulo laiko parašyti savo knygą. Vieną dieną prie ledainės ji sutiko nepaprastą vaiką ir suprato, kad ta tobuloji diena išaušo.
Stebuklas buvo pirmoji jos knyga, tačiau šįkart viršelį maketavo ne ji, bet R.J.Palacio jis labai patinka. Vėliau ji parašė trumpą novelę  The Julian Chapter: A Wonder Story ir visą knygą apie vieną iš mokytojų poną Brauną 365 Days of Wonder: Mr. Browne’s Book of Precepts, o kitais metais kartu su bendraautoriumi ketina išleisti knygą apie Žvaigždžių karus.
O dabar galiausiai pakalbėkime apie Stebuklą.
Tai nuostabi istorija apie paprastą nepaprastą berniuką.

Ogastas yra stebuklingas vaikas. Stebuklas, kad turėdamas tiek daug genetinių sutrikimų jis išgyveno ir užaugo į dešimtmetį berniuką. Tačiau, nors ir po daugelio operacijų, jis vis tiek atrodo kitaip. Jo veidas yra deformuotas, ausys ne visai neišsivysčiusios, dėl netaisyklingo žandikaulio jis negali valgyti taip, kaip visi. Pagal visus visuomenei priimtus išvaizdos standartus jis – apsigimėlis.
Bet Ogastui labai norisi tikėti, kad jis paprastas, kiek kitoks nei kiti, bet vis tiek toks pat. Jis įpratęs, kad kiti išsigąsta jo veido, išmoko apsimesti nepastebintis kreivų žvilgsnių ir šnabždėjimosi, bet tai vis tiek skaudina mažą jo širdelę.
Dešimt metų jis gyveno mokydamasis namuose, dėl nepaliaujamų operacijų ir ligų, tačiau suėjus dešimčiai metų jo mama nutaria, kad Ogastui metas išeiti į platųjį pasaulį – pradėti lankyti mokyklą. Ir kada gi jei ne dabar, kai vidurinėje mokykloje beveik visi naujokai, ne tik mažasis Ogastas.
Štai čia ir prasideda jo nuotykiai. Patyčios, skausmingi išgyvenimai, išmėginimai ir galiausiai užsimezga tikra draugystė. Knygoje vaizduojami vieneri Ogasto metai penktoje klasėje.
Šiame kūrinyje, kaip jau tikriausiai supratote, paliečiama patyčių tema. Mokykloje tai ypač aktualu, nes vaikai yra žiaurūs vieni kitiems, o ypač tiems, kurie atrodo kitaip. Tačiau Ogasto mokykloje ne tik vaikai linkę į stigmatizaciją, bet ir jų tėvai. Kaip pavyzdžiui neįgalaus berniuko veido pašalinimas iš bendros klasės nuotraukos.

Ji ėmė bučiuoti mano veidą. Bučiavo per žemai įsodintas akis. Bučiavo įdubusius skruostus. Bučiavo vėžlio burną.
Ji šnibždėjo švelnius žodžius, kuriais, žinau, norėjo padėti, tačiau žodžiais mano veido nepakeisi. 70 p.

Ir svarbiausia paliečiamas visuomenės požiūris į negalią. Šioje istorijoje Ogastas norėjo laikyti save paprastu vaiku, bet aplinkiniai negali žiūrėti į jį kaip į bet kurį kitą vaiką. Nepriimtina išvaizda jiems sukelia baimę ir nenorą bendrauti, nesvarbu, kad po negražiu veidu slepiasi linksmas berniukas, norintis draugauti.
Kitoniška išvaizda gali iššaukti netgi agresiją, nes kas mus baugina, tas iššaukia ir norą gintis. Buvo labai gaila Ogasto, kai jis atsidūrė tokioje situacijoje ir suprato, kad visada bus negerų žmonių, kurie norės jį nuskriausti, nes jis juk nepasikeis.

-Mama, ar visada turėsiu bijoti tokių nenaudėlių kaip tie? – paklausiau. – Ar kai užaugsiu, visada bus taip pat?306 p.

Ir galiausiai galima paklausti – kas iš tiesų yra negalia? Žmogaus kūno deformacija ar tiesiog požiūris į tai? Jau senovėje sakydavo, kad sveikame kūne sveika siela, o negražius ir neįgalius kūdikius pasmerkdavo mirčiai, tad jei ne mūsų gražaus, tobulo žmogaus įsivaizdavimas, gal negalia mūsų visuomenėje net neegzistuotų?
Deja, kaip būtų galima pagalvoti iš pradžių, gamta nepagailėjo ne tik Ogasto. Jo sesuo Vija užaugusi labai nori studijuoti genetiką, kadangi ji labai anksti susipažino su įvairiais terminais ir broliuko genetinių apsigimimų kilme. Ji dar tik paauglė, bet žino, kad niekad neturės vaikų, kadangi rizika, kad kūdikis gims nesveikas yra tokia milžiniška, kad ji nenorėtų žaisti tokios rusiškos ruletės.
Nepaisant liūdnos temos, knyga persmelkta gerumo, linksmumo ir optimizmo. Kaip sakoma kiekvienas yra savo likimo kalvis, o Ogastas į savo gyvenimą stengiasi žiūrėti optimistiškai, neatsiriboja nuo žmonių, nori bendrauti ir susirasti draugų.
Istorija pasakojama ne tik iš neįgalaus berniuko pozicijos. Autorė pasistengė parodyti, koks yra neįgalų vaiką auginančios šeimos gyvenimas, kaip tai įtakoja Ogasto sesers kasdienybę, kaip jų šeima atrodo sesers vaikinui ar jos geriausiai draugei, ir galų gale ką galvoja Ogasto draugai. Kartais iš šono viskas atrodo visiškai kitaip, kadangi ir sesers Vijos vaikinas Džastinas, ir buvusi geriausia draugė Miranda pavydi jų meilės ir gerų santykių, jie labai norėtų būti šios šeimos dalimi, nes negalia ne suskaldė ją, o tik dar labiau suartino. Džekas ir Samer susidraugavę su naujoku „Zombiu“ tampa diskriminacijos aukomis, kiekvienas tai išgyvena kitaip, bet galiausiai juk visad nugali draugystė.

Gal kas nors pasakys, kad knyga kiek per švelni, bet ji skirta paaugliams, kurie tikisi hepy endo, bet aš pabaigoje tiek blioviau, kad ašaros kapsėjo ant pagalvės, taigi knyga tikrai puiki, verčianti susimastyti ir galbūt paskatins skaitytoją „visada būti truputį geresniu, negu reikia“. Tvirtai rekomenduoju.

penki

3ca8ba3f6671f0d51d816d0434e36685

Kaip išsirinkti knygą

gallaghergirl

Išsirinkti kokią knygą skaityti po ką tik perskaitytos, tam tikru momentu erzina kiekvieną skaitytoją.

Po to, kai perskaitei knygą, kuri privertė daužytis širdį ar alpti, ar netgi sukrėtė tavo pasaulį, neišvengiamai kyla klausimas – o kas dabar?

Yra šitiek daug knygų ir labai sunku išsirinkti, kurią gi skaityti toliau.

Yra trys būdai, kaip išsiaiškinti, kokią jaunimo knygą skaityti toliau.

       3. Priversk kitus atlikti visą tavo purviną darbą už tave.

Reikia susiaurinti pasirinkimą iki dvejų-trejų knygų? Parašyk žinutę Facebook‘e, Twitter‘yje ar Instagram‘e ir paprašyk draugų nubalsuoti, kokią knygą turėtum skaityti kitą!

Arba tiesiog paklausk, kokia yra jų paskutinė labiausiai patikusi knyga. Kad pradėtum, pasakysiu, kad mano paskutinės mėgstamiausios knygos yra Angelų įsiveržimas (Susan Ee) ir Obsession (Jeniffer L. Armentrout).

       2. Tikrink skaitomiausių knygų sąrašus.

Tai galima daryti ne tik Goodreads ar Amazon, bet lietuviškuose internetiniuose knygynuose, kaip www.knygųklubas.lt (ten, bent man atrodo, objektyviausia statistika). Jei lankaisi www.goodreads.com, tikriausiai žinai, kad ten gali rasti ne tik laukiamiausias, bet ir mėgstamiausias, skaitomiausias knygas pagal žanrą (pvz. geriausios knygos apie vampyrus, knygos virtusios filmais, geriausios knygos su stipria pagrindine veikėja ir pan.), išleidimo metus, bei rekomendacijas pagal tai, kokias knygas anksčiau pažymėjai kaip patikusias.

Bet tai ne visada padeda, ypač, jei tavo skonis nesutampa su masių. Bet tai lengvas ir greitas būdas sužinoti, kas šiuo metu yra populiaru ir ant bangos.

Kelios populiarios paskutinį pusmetį išleistos jaunimo knygos mano nuomone tikrai vertos dėmesio yra Pusiau blogas (Sally Green) ar Aš prieš tave (Jojo Moyes).

        1. Išsirink kažką, ko anksčiau nebūtum skaitęs.

Jei tikrai neapsisprendi, ką skaityti toliau, išsirink kažką, ką visada žadėjai perskaityti, bet niekad neradai laiko. Surūšiuok savo norimų perskaityti knygų sąrašą pagal tai, kada knyga įtraukta ir pamatysi, kokios apdulkėjusios knygos reikalauja dėmesio.

Arba išsirink tokio žanro knygą, kokios įprastai neskaitytum. Tai labai atgaivina ir gali atkreipti dėmesį į kitokio pobūdžio kūrinius.

        Papildomas patarimas: skaityk mėgėjiškas istorijas.

Yra įvairių blogų, Facebook‘o puslapių, kur jaunieji pradedantieji rašytojai talpina savo istorijas. Galbūt rasi kažką įdomaus ir neprasto?

Kaip tu renkiesi, kokią knygą skaitysi toliau?

logo