Druska jūrai – Rūta Šepetys (knyga)

…1945 metų žiema. Keturi jauni žmonės: du vokiečiai, lietuvė, lenkė. Keturios paslaptys.
Jų  keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų nuo puolančios sovietų kariuomenės.
Jų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų.

1945 m. pradžioje puolant sovietų kariuomenei vokiečių karinės pajėgos chaotiškai traukiasi į Vokietiją. O kartu su jais nuo smurto bėga gyventojai iš Rytprūsių ir Baltijos šalių. Praradę gimtuosius namus, netekę artimų ir mylimų žmonių, baimės ir nevilties kaustomi pabėgėliai skuba į Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukia evakuacijai parengti laivai. Tačiau vietos juose užteks ne visiems. Paliktieji pasmerkti neišvengiamai lemčiai. Tačiau ir Baltijos jūroje tyko pražūtis nuo rusų povandeninio laivo torpedų.
Šioje tragiškoje kelionėje susipina keturių jaunų žmonių istorijos. Pabėgėlių sraute likimas  suveda lietuvę Joaną, lenkę Emiliją, Florianą iš Rytų Prūsijos ir vokietį jūreivį Alfredą. Karas jų širdyse paliko negyjančius randus, juos nuodija ir giliai slepiamos skaudžios paslaptys.
Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys – visa tai R. Sepetys meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Pirmasis originalus leidimas: 2016
Originali kalba: anglų
Originalus pavadinimas: Salt to the Sea
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 13+
Žanras/ tipas: istorinis romanas, jaunimo literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: 1945 metai
Puslapių skaičius: 320
Pasakotojas: 1 asm. (keturios perspektyvos)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://rutasepetys.com/


Rūta Šepetys – gerai žinoma rašytoja, visame pasaulyje Susijęs vaizdaspripažinimą pelniusi savo debiutiniu kūriniu “Tarp pilkų debesų“, pagal kurį dabar net kuriamas filmas. Rūta gimė lietuvio ir amerikietės šeimoje, augo JAV, Mičigane. Jos knygos išleistos daugiau nei penkiasdešimtyje šalių, trisdešimt šešiomis kalbomis. Autorės kūriniai žinomi kaip universalūs – tinkantys ir paaugliams, ir suaugusiesiems. Rūta Šepetys yra gavusi daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir Ordino “Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. “Druska jūrai“, išleista 2016 metais susilaukė milžiniško pasisekimo tarp viso pasaulio skaitytojų – ši knyga buvo išrinkta 2016 metų goodreads logo jaunimo grožinės literatūros kategorijoje geriausia iš geriausių. Skaityti toliau “Druska jūrai – Rūta Šepetys (knyga)“

Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis – Sherman Alexie (knyga)

Aš turėjau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties.
…Kas turi daugiausiai vilties?
Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ pasakoja istoriją apie vaikiną, kuriantį kažką iš nieko, pasitelkiantį sąmojį ten, kur jo nėra, sąmojį prieš tragedijas ir melancholiją, sąmojį kaip pabėgimą ir juoką, kaip vienintelį ginklą prieš gyvenimą, kurį jį verčia gyventi kiti.
Pagrindinis romano herojus Arnoldas Spiritas, dar vadinamas Jaunėliu, yra vidurinės mokyklos mokinys, kartais piešiantis komiksus. Arnoldas gyvena Spokanio indėnų rezervate. Matematikos mokytojo paragintas vaikinas pradeda lankyti baltųjų mokyklą, esančią gretimame miestelyje, tikėdamasis, kad taip susikurs geresnį gyvenimą. Tačiau gentainiai Arnoldą pasmerkia kaip išdaviką, jį ima persekioti įvairios nelaimės, tačiau vaikinas nepasiduoda ir atranda savyje jėgų, kurių net nemanė turįs…


Pagrindinė informacija:absoluciai tikras puses etato indeno dienorastis

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2011 (originalo-2007)
Originalus pavadinimas: The absolutely true diary of part-time indian
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, humoras
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 238
Pasakotojas: 1 asm. (vaikinas)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://fallsapart.com/


Sherman Joseph Alexie jaunesnysis, gimęs 1966 m. spalio 7 d., yra amerikietis rašytojas, poetas, filmų kūrėjas. Didžioji dalis jo kūrinių remiasi savo, kaip indėno, patirtimi. Vyras užaugo Spokano indėnų rezervate Velpinite, tačiau šiuo metu gyvena Sietle, Vašingtone.

Jo knyga “Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ turi nemažai prestižinių apdovanojimų, kuriuos sunku net suskaičiuoti, tačiau jam priklauso ir toks rekordas, kaip labiausiai siekiama uždrausti 2014 metų knyga. Ji 5 metus iš eilės figūravo siekiamų uždrausti ar uždraustų knygų sąrašuose. Dėl ko? Tėvai teigia, kad joje per daug įžeidžios kalbos ir diskusijų seksualumo klausimais.

Knygą gavau dovanų. Pirmą kartą paėmusi ją į rankas, nepajutau didelio susižavėjimo. Viršelis padabintas pora indėnų žaislinių figurėlių, kas atrodo tikrai gan vaikiškai, lyg knyga būtų skirta šešerių metų berniukams. Pavadinimas ilgas bei painus, neperskaičius knygos jo suprasti nepavyks. Na, situaciją pakeitė užrašas “New York times bestseleris“, puikiai žinome, jog tikrai ne kiekviena, nors ir itin gera knyga, gali tokiu sakiniu didžiuotis. Tačiau pasinaudojau posakiu “Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“ ir griebiau šią knygą.

Knygos istorija gan paprasta – indėnas vaikinas Arnoldas nori ištrūkti iš vargano rezervato ir siekti geros ateities, tad pradeda mokytis gretimame miestelyje esančioje baltaodžių mokykloje. Atrodo nesudėtinga, tiesa? Tačiau po šiuo sakiniu slypi tiek daug visko, kad net sunku įsivaizduoti.

Manau, pirmiausia su pagrindiniu veikėju reikia susipažinti. Taigi, Arnoldas Spiritas (indėniškas vardas Jaunėlis) yra indėnas berniukas su didelėmis svajonėmis bei skurdžia realybe. Jis yra neretai knygose pasitaikančio veikėjų tipo – moksliukas, pastumdėlis, nepritapėlis. Vaikinas turi vieną vienintelį draugą – Mušeiką. Jiedu kartu nuo pat gimimo, nors ir labai skirtingi, tačiau vienas be kito savo gyvenimų neįsivaizduoja. Jaunėlis ypač gabus komiksų piešime, kelis jų galime rasti ir knygoje. Įdomus faktas – Arnoldas gimė su stuburo smegenų skysčio pertekliumi kaukolėje arba, kaip pats vadina, tiesiog apsemtomis smegenimis.

“Galbūt visas šis dalykas yra keistas ir juokingas.
Dieve mano, nejaugi tėvui, motinai, vyresniajai seseriai, senelei, pusbroliams, tetoms ir dėdėms buvo juokinga, kai gydytojai atvėrė mano mažytę kaukolę ir išsiurbė lauk visą vandens perteklių mažyčiu siurbliuku?
Man buvo tik pusė metų ir per operaciją aš turėjau nusibaigti. O jei būčiau išgyvenęs tą siurbliuką, mano smegenys būtų buvusios rimtai pažeistos ir aš visą gyvenimą būčiau likęs daržove.
Na, operaciją tikrai pakėliau. Jei nebūčiau išgyvenęs, nerašyčiau, bet dėl pažeistų smegenų dabar turiu pačių įvairiausių fizinių bėdų.“

O tos fizinės bėdos tikrai labai keistos, esu tikra, jog skaitydami kilstelėsite antakius. Tačiau visi šie sutrikimai veikėją padaro ypatingu.

Atkeliavus į naują mokyklą, Jaunėlis tapo nepritapėliu. Vietiniams buvo nematyta ir neregėta, kaip indėnas išdrįso kelti koją į baltųjų mokyklą. Tačiau su laiku jis sugeba įrodyti nesąs niekuo prastesnis nei tenykščiai ir net susiranda draugų ir įsimyli. Tai dar kartą pamoko, “nespręsk apie knygą iš viršelio“.  Tiesa, kuomet jis pradeda mokytis  Rerdano mokykloje, rezervato žmonės, tarp jų ir geriausias draugas Mušeika, nusigręžia nuo Jaunėlio bei laiko jį išdaviku. Berniukas patiria ypač daug skausmo, nes žmonės, su kuriais jis bendravo nuo gimimo, nebekreipia dėmesio į jį. O jei kreipia, tai tas dėmesys tikrai ne malonus.

ženkliukas įtraukianti knyga

Taip pat ši knyga išaukština vieną didžiausių vertybių – šeimą. Arnoldo artimiausi žmonės – mama, tėtis, senelė ir sesuo palaiko Jaunėlį kaip tik gali. Nors šeima, kaip ir visi rezervate, verčiasi ypač vargingai, tačiau jie visuomet bando sukrapštyti pinigų Jaunėlio nuvežimui iki mokyklos ar priešpiečiams mokykloje, kuriuos galima pasiimti ir nemokamai, tačiau tuomet berniukas būtų toks vienintelis bei jaustųsi nesmagiai. Vaikino šeima daro viską, kad Arnoldas būtų laimingas.

“- Turiu tau šį bei tą, – pasakė tėtis.
– Ką?
– Mano bate.
Paėmiau vieną iš jo kaubojišų batų.
– Ne, kitame, – nurodė jis. – Viduje, po vidpadžiu.
Paėmiau kitą batą ir įkišau ranką. Dievuliau, jis dvokė svaigalais, baime ir žlugimu.
Radau suglamžytą ir drėgną penkių dolerių banknotą.
– Džiaugsmingų Kalėdų, – tarė jis.
Oho.
Savaitę gėręs mano tėvas tikriausiai labai norėjo išleisti tuos paskutinius penkis dolerius. Po perkūnais, už penkis dolerius gali nusipirkti prasčiausio viskio butelį. Jis galėjo išleisti tuos penkis dolerius ir vaikščioti girtas dar porą dienų. Tačiau išsaugojo juos man.
Tai buvo nuostabus ir pasibjaurėtinas dalykas.“

Knyga paliečia sunkią temą – alkoholizmą. Rezervacijos indėnų gyvenimas tikrai nelengvas, o visus sunkumus suaugusieji linkę skandinti alkoholyje. Aprašoma skaudi realybė – retas indėnas miršta sava mirtimi, dauguma užsimuša būdami girti arba yra nužudomi apsvaigusių žmonių. Pats tikriausias to įrodymas – knygos metu įvyksta trys incidentai bei žūva keli Arnoldui artimi žmonės. Jaunėlis lygina save, dalyvavusį virš 40 laidotuvių, bei baltuosius bendraamžius, kurių dauguma tėra dalyvavę vienose kitose. Be abejonės, alkoholizmas prieina ligi smurto. Mušeikos, Jaunėlio geriausio draugo, tėvas smarkiai muša sūnų.

Šis kūrinys man ypač patiko, nes jis visas sukasi apie viltį. Rezervato indėnams, kurie nori kažko pasiekti, ji yra būtina. Pats Arnoldas, kuomet suklupdavo, ne kartą norėjo pasiduoti, tačiau įžiebdavo sau vilties, atsistodavo ir šuoliuodavo toliau. To iš veikėjo ir reikėtų pasimokyti.

Tikriausiai ši apžvalga būtų bereikšmė be vieno svarbaus fakto – tai yra pusiau autobiografija. Sherman Alexie nusprendė panaudoti savo paauglystę kaip pirmosios knygos jaunimui pagrindą. Pats autorius sako, kad, jei reikėtų procentaliai įvardyti kiek dalies romane užima jo gyvenimo istorija, tai būtų septyniasdešimt aštuoni  procentai. Kaip ir knygos pagrindinis veikėjas Arnoldas, autorius gimė Spokano indėnų rezervate Velpinite bei turėjo girtuoklį tėvą. Kaip ir Arnoldas, Alexie gimė turėdamas stuburo smegenų skysčio perteklių kaukolėje, tačiau rašytojui nepasireiškė kalbos sutrikimai. Kaip ir veikėjas, rašytojas kentė patyčias dėl savo bjaurių akinių bei dėl milžiniškos galvos buvo vadintas Gaubliu. Sekantis panašumas – Alexie taip pat paliko rezervatą, kad lankytų Rerdano Aukštąją mokyklą, tačiau jo bei Arnoldo priežastys buvo skirtingos – Alexie šią mokyklą lankė tam, kad galėtų stoti į koledžą. Kaip ir personažas, autorius buvo Rerdano mokyklos krepšinio superžvaigždė  bei vienintelis (išskyrus talismaną) indėnas komandoje. Vieta, kuomet Arnoldas atranda, jog jo mokyklinis vadovėlis yra tas pats, kuriuo naudojosi vaikino mama prieš trisdešimt metų, taipogi neišgalvota. Vienintelis skirtumas – Alexie vadovėlį metė į sieną bei nieko nekliudė.

Iš pradžių perskaičiau porą šios knygos puslapių bei numečiau į šalį. Ji taip pragulėjo porą savaičių. Tačiau vieną vakarą prisėdau, įsitraukiau ir negalėjau sustoti, kol knygos nesukirtau. Tai nėra labai rimtas kūrinys, tačiau, kad ir koks komiškas iš pirmo karto gali pasirodyti, šioje knygoje slypi kelios gilios ir susimąstyti verčiančios dilemos.

penkijonexex logo

5 praversiantys patarimai, norint gražiai išversti literatūros kūrinį

Tikriausiai, daugeliui iš jūsų yra tekę bandyti versti kūrinį – gal knygą, o gal “Wattpad“ istoriją. Iš pradžių, tikiu, atrodė lengva, tačiau įsibėgėjus supratote, kad kartais versti net sunkiau nei rašyti, tiesa? Na, bent aš į šį klausimą, ranką prie širdies pridėjus, atsakyčiau teigiamai.

Taigi, ką daryti, kad vertimas ne pablogintų, o pagražintų originalą? Štai 5 patarimai, atsakantys į šį klausimą.

1. Klausykitės autoriaus.

Jei verčiate iš populiarios kalbos, pavyzdžiui, anglų, didelė tikimybė, jog internete sklando vaizdo ar garso įrašai, kuriuose autorius skaito jūsų verčiamą kūrinį. Jei tokia medžiaga egzistuoja, būtinai ja pasinaudokite. Intonacija leis suprasti, ką rašytojas, kurdamas knygą, turėjo mintyje, kokios emocijos turi būti perduodamos skaitytojui. Tai padės pasirinkti tinkamesnį vertimą. Be to, domėkitės kūrinio atsiradimo istorija, skaitykite interviu su autoriumi.

2. Neredaguokite, kur to nereikia.

Redaktorius visuomet turi savęs paklausti “Ar tekstas tai leidžia daryti?“. Reikia klausyti ne tik autoriaus, bet atsižvelgti ir į tekstą. Pavyzdžiui, kokia taip detaliai atpasakojamo momento reikšmė? Kokios jo pašalinimo ar pridėjimo pasekmės? Jei ši detalė bus įterpta arba išimta, ar darbas praras kažką svarbaus? Šie klausimai turėtų nuolat suktis jūsų galvoje.

3. Neadaptuokite kūrinio savo kultūrai

Pasitaiko atvejų, kuomet autorius ar vertėjas sako, jog bandė savo kūrinį padaryti universalų tam, kad verčiama istorija atitiktų bet kokio krašto specifiką. Viskas atrodytų gerai, tačiau netrunkame pastebėti, kad, taip padarius, šiuo požiūriu kažkas tampa prarasta. Vertėja Susan Bernofsky yra pasakiusi: “Kuo labiau veikėjas tarptautinis, tuo labiau jis nuobodus.“ Universalų kūrinį lengvai galima prilyginti plastikiniam maistui.

4. Sakykite “ne“ pažodiniam vertimui.

Edvinas Frankas padėjo tašką šioje temoje, ir visi su juo sutiko – vertime svarbiausia ne sintaksė ir semantika, tačiau stilius. “Galite tobulai išversti sintaksę ir semantiką, tačiau knygos neturėsite“- svarbu ne tai, kad tekstas žodis žodin atitiktų originalą, tačiau tai, kad būtų atskleistas pasakojimas, visi jo ypatumai bei subtilybės. Tai auksinė taisyklė, kurią vertėjams derėtų turėti galvoje.

5. Vertėją priimkite kaip autorių.

Edvinas Frankas skatina neužmiršti, kad pasakojimo vertimas yra galutinis vertėjo darbas. Tai turi suprasti tiek skaitytojai, tiek pats vertėjas. Kartais, norint tinkamai išversti kelias sunkesnes eilutes, internete žodžių junginių reikšmės tenka ieškoti kelias valandas. Vertėjo darbas yra sunkus, nederėtų jo nuvertinti.

Remtasi: 5 Tips for Editing Literary Works in Translation

jonexex logo

50 dalykų, kuriuos jūsų veikėjai gali daryti, vykstant dialogui

Jei žiūrėjote filmą “Kovotojai“, turėjote pastebėti, jog, kuomet istorijos mokytojas, laisvu laiku uždarbiaujantis kaip kovotojas, vėlai vakare kalba su žmona, jis remontuoja savo dukrų lėlių namelio baldus. Tai nuostabi detalė, nusakanti, kokio tipo vyras jis yra, bei dar labiau įtraukianti į pokalbį apie blogas naujienas, susijusias su finansais.

Kuomet kalbame apie grožinę literatūrą, dialogo metu pridedamas veiksmas gali suteikti daugiau gylio bei labiau sudominti skaitytoją. Be to, tai veikėjams sudaro galimybę atskleisti save per kūno judesius bei gestus. Jei personažas ginčijasi, kraudamas indus į indaplovę, jis gali staiga trenkti puodus ir lėkštes į grindis. Jeigu ji bėgioja su drauge bei staiga išgirsta ką netikėto, veikėja gali sustoti bėgusi.

Gali būti, jog visi pokalbiai jūsų istorijoje susideda iš dviejų žmonių, sėdinčių bei spoksančių vienas į kitą. Ar pagalvojote, kad, vykstant dialogui, veikėjai galėtų daryti begales dalykų?

Šiame straipsnyje pateiksime 5o veiklų, kuriomis galite užimti personažus, jiems dalyvaujant pokalbyje. Kai kuriuos dalykus vykdyti gali tik vienas iš kalbančių asmenų, o kai kur galite įtraukti visus scenoje esančius veikėjus. Vieni punktai gali pabrėžti dialogą, kuomet kiti – suteikti jam ironišką kontrastą. Sąrašas privers jus pagalvoti, kiek daug prieskonio galėtų pridėti pokalbio metu vykstantis veiksmas.

  1. Vedžioti šunį.
  2. Žaisti lazeriu, žaisliuku ar kt. su kate arba šunimi.
  3. Keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu.
  4. Lankstyti skalbinius.
  5. Sodininkauti ar sodinti medžius.
  6. Kasti kapo duobę.
  7. Fotografuoti kariuomenės pratybų lauką.
  8. Ruošti dekoracijas Helovino, Kalėdų ar kitam vakarėliui.
  9. Pakuoti dovanas.
  10. Poliruoti arba remontuoti ginklus ar šarvus.
  11. Galąsti kardą arba virtuvės peilius.
  12. Šukuoti ar pinti savo arba kito asmens plaukus.
  13. Lakuoti savo ar kieno nors kito nagus.
  14. Apsirenginėti ar nusirenginėti (galbūt padėti tai padaryti vaikui arba mėginti įvairius drabužių derinius).
  15. Siūti, megzti arba nerti.
  16. Darytis ar daryti tatuiruotę.
  17. Skaičiuoti pinigus ir/arba statyti bokšelius iš monetų.
  18. Krautis daiktus į krepšį.
  19. Peržiūrinėti sendaikčių dėžes palėpėje ar rūsyje.
  20. Naujuose namuose išpakuoti daiktus iš dėžių.
  21. Iš kažko valyti dėmę.
  22. Tvarkyti netvarką – išsiliejusį gėrimą ar maistą, išpurvintą vonią ar sudaužytą lempą.
  23. Kurti ar gesinti ugnį.
  24. Žaisti golfą arba mini golfą.
  25. Žaisti kortomis.
  26. Žaisti krepšinį.
  27. Išpainioti karolius ar žvejybinį valą.
  28. Kilnoti svorius.
  29. Atlikti pratimus mankštos pamokėlėse.
  30. Gaminti maistą.
  31. Plauti ar dėlioti indus.
  32. Dažyti kambarį.
  33. Praustis duše.
  34. Dažytis makiažu.
  35. Skustis.
  36. Užsiimti medžio drožyba.
  37. Šokti.
  38. Boksuotis.
  39. Mušti bokso kriaušę.
  40. Apsipirkinėti parduotuvėje.
  41. Atnaujinti lentynas ar kitus baldus.
  42. Laistyti kambarines gėles ar maitinti žuveles.
  43. Masažuoti kieno nors pečius arba pėdas.
  44. Vaikščioti ir kažko ieškoti.
  45. Tvarkyti žaizdą, piešti kraują ar ką nors nušauti.
  46. Knistis knygyne ar bibliotekoje.
  47. Remontuoti motociklą.
  48. Keisti/pūsti padangas.
  49. Pakeisti kūdikio sauskelnes ar vystyklus.
  50. Lyginti bei segtuvu susegti dokumentus.

Jei turite kokių patarimų, susijusių su veiksmo bei dialogo kombinavimu, ar patirties šioje srityje, palikite juos komentaruose. Sėkmės rašant!

VERSTA IŠ “WRITING DIALOGUE: 50 THINGS YOUR CHARACTERS CAN DO WHILE THEY TALK”.

jonexex logo

Citatos, kurios paskatins griebtis rašymo

Neretai užeina “debesėliai“, ir pradedi galvoti – koks tikslas rašyti, nieko gero man nesigauna. Tuomet meti kompiuterį ar rašymo priemonę į šoną ir bandai rasti visus savo kūrinio trūkumus, vietoj to, kad ieškotum privalumų bei galimybių suteikti savo rašiniui dar daugiau potencialo.

Šiandien noriu pateikti jums rinkinėlį sparnuotų frazių, kurios įspirs jums į sėdimąją, bei paskatins griebtis rašymo.

“Jei lauki įkvėpimo, kad galėtum rašyti, tu – ne rašytojas, tu – laukėjas.“ – Dan Poynter

“Baisiausias momentas visuomet yra prieš pradedant.“ – Stephen KingWriting:

“Tik rašytojai gali kalbėtis su žmonėmis, kurie neegzistuoja. Tačiau jie šneka ne su savimi, o su asmenybėmis, kurias sukūrė iš nieko.“ 

“Rašytojas yra asmuo, kuriam rašymas daug sunkesnis nei daugeliui kitų žmonių.“ – Thomas Mann

“Kai negali galvoti – rašyk.
Kai negali kalbėti – rašyk.
Kai negali miegoti – rašyk.

O tuomet, kai negali rašyti, – skaityk.“

“Rašymas, manau, nėra gyvenimo dalis. Rašymas yra kaip antrasis gyvenimas. Rašytojas viską patiria du kartus – vieną kartą realybėje ir vieną kartą veidrodyje, kuris visuomet laukia priešais ar už nugaros.“ – Catherine Drinker Bowen

“Profesionalius rašytojas yra tas, kuris labiau mėgsta rašymą, o ne pinigus.“ – Richard Bach

“Vienintelis rašytojas, su kuriuo gali lygintis, yra tas, kuriuo vakar buvai tu.“ – David B. Schlosser

Writing: “Kas mūsų nenužudo, duoda kažką, apie ką galime rašyti.“ – Julie Wright

“Nepradėk rašyti su noru sukurti bestselerį. Pradėk rašyti su noru sukurti gerą eilutę. Nepublikuok savo darbo, svajodamas susikrauti milijoną. Publikuok jį, svajodamas turėti 10 tikrų tavo kūrybos fanų.“ – M. J. Rose

“Jei pradedi redaguoti savo istoriją dar ją rašydamas, tu pereini į savo redaktoriaus būseną, į būseną, kuri skaito. Per savo gyvenimą skaitei daug, tad to praktikuoti dabar nereikia. Tiesiog rašyk.“ – Sandra Jensen

“Aš rašau, nes suprantu, jog šiame pasaulyje man trūksta žmogaus, reginio ar kūrinio. Mano darbas yra užpildyti tą tuštumą.“

Nežinau kaip jus, tačiau mane tokios frazės tikrai įkvepia. Nereta jų sukelia šypseną bei įkvepia pozityvo. Tikiuosi, jog šie auksiniai žodžiai padidino motyvaciją… ir lauksiu jūsų bestselerių!

Galbūt turite citatų, kurios visuomet pagelbsti, kai pradedate kratytis rašymo? Pasidalinkite jomis komentaruose!jonexex logo

Aliaskos beieškant – John Green (viršelių karai)

Šiandien turiu jums tikrai sunkią užduotį. Viršelių karuose šįkart svečiuojasi knyga, sulaukusi itin didelio populiarumo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – garsioji John Green “Aliaskos beieškant“. Mūsų šalyje ši knyga buvo perleista, kas yra ypač retas reiškinys, tad vien toks įvykis įrodo knygos vertę bei skaitytojų susidomėjimą. Tai kūrinys, pasibeldęs į daugelio skaitytojų širdis. Skaitant “Aliaskos beieškant“ ir šypsais, ir verki. Skaityti toliau “Aliaskos beieškant – John Green (viršelių karai)“

VIENIŠAS VILKAS – JODI PICOULT (KNYGA)

Edvardui 24-eri. Dėl nesutarimų su Luku, savo tėvu, jis prieš šešerius metus išvyko gyventi į kitą šalį. Netrukus šeimą paliko ir motina – ji nebeįstengė pakelti vienatvės, Lukui vis daugiau laiko skiriant didžiajai gyvenimo aistrai – vilkams. Su Luku liko gyventi tik paauglė dukra Kara, pykstanti ant brolio ir kaltinanti jį dėl šeimos iširimo.

Tačiau vieną šaltą žiemos naktį įvykusi skaudi nelaimė priverčia vėl susirinkti išsibarsčiusios šeimos narius. Po autoavarijos Lukas nugrimzdo į komą, ir Kara su Edvardu turės priimti sudėtingą sprendimą dėl tėvo likimo.

Kara vis dar laukia stebuklo ir tikisi, kad tėvas pabus iš komos ir pasveiks. Tačiau Edvardas nori nutraukti gyvybės palaikymo aparatų veiklą ir paaukoti tėvo organus.

Kokį sprendimą priims ši prieštaravimų, emocijų ir akylai saugomų paslapčių draskoma šeima? Ar tokiomis aplinkybėmis išvis įmanoma teisingai nuspręsti? Ir kaip gyventi priėmus sprendimą? Galiausiai ar brolis ir sesuo prisimins tai, ką jiedu kadaise pamiršo, bet ko niekada nepamiršta tėvo taip mylėti vilkai – kad kiekvienam gaujos nariui gyvybiškai reikalingas kitų narių palaikymas, nes vienam išgyventi neįmanoma, ir kad išlikimas kartais reiškia pasiaukojimą.


Pagrindinė informacija:cdb_Vienisas-vilkas_z1 Jodi Picoult


Kalba:
lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014 m.
Originalus pavadinimas: Lone wolf
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 13+
Žanras/amžiaus kategorija: realistinė literatūra, romanas, šiuolaikinė literatūra, suaugusiųjų knyga
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 392
Pasakotojas: 1 asm. (net iš septynių perspektyvų)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://jodipicoult.com


photo: Jodi PicoultJodi Picoult (Džoudi Pikou, g. 1966) – viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete ji įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnį. 2003 metais už kūrybą jai skirtas apdovanojimas – New England Book Award.

Pirmą kartą galimybę parašyti knygą apie žmogaus teisę mirti Jodi apsvarstė skrendant lėktuvu daugiau nei prieš dešimtmetį. Tada atsitiktinumas lėmė, jog rašytojos vieta lėktuve buvo šalia neurologo, kuris visą savo gyvenimą nagrinėjo šią temą. Šnekučiuojantis su vyru Jodi tarė: “Aš nesu pasiruošusi parašyti šią knygą dabar, bet vieną dieną būsiu, taigi prisiminkite mano vardą… nes aš paskambinsiu!“. Galų gale, praėjus daug laiko po to pokalbio, rašytoja pradėjo svarstyti, jog mes dažnai girdime skirtingą tėvų, sutuoktinių ar vaikų nuomonę apie artimojo gyvybės palaikymą arba leidimą numirti. Tačiau retai susiduriame su atveju, kai dvi šalys, turinčios lygiais teises savo artimojo atžvilgiu, nori priimti skirtingus sprendimus. Tada Jodi pradėjo mąstyti, kas būtų, jei išsiskirtų dviejų ligonio vaikų nuomonės: nutraukti gyvybės palaikymą  ar ne. Rašytoja paskambino tam neurologui ir pasakė: “Prisimeni mane?..“. Laimei, jis nepamiršo! Taip ir gimė “Vienišas vilkas“.

Šioje knygoje yra gan keista šeimyninė padėtis, kuri tam tikra prasme ir yra istorijos cinkelis. Kad geriau ją suprastumėte, trumpai pristatysiu veikėjus. Kara – septyniolikmetė mergina, kurios tėvai yra išsiskyrę. Ji gyvena su tėčiu ir padeda jam rūpintis vilkais. Edvardas – Karos brolis, kuris prieš šešis metus, po konflikto su tėvu, išvyko gyventi į kitą pasaulio kraštą. Nuo to laiko su šeima nesimatė. Kara ji kaltina dėl šeimos iširimo. Lukas – Karos ir Edvardo tėvas. Yra žmogus, kuris labiausiai pasaulyje išmano vilkų gyvenimą, mat pats dvejus metus gyveno miške, vilkų gaujoje. Šiuo metu turi savo parką, kuriame laiko kelias vilkų gaujas. Džordžė – Karos mama, po skyrybų su vyru susikūrė naują šeimą, susilaukė dvynių. Džo – Džordžės vyras, Karos ir Edvardo patėvis, dvynių tėvas.

“Vienišame vilke“ J. Picoult gvildena keblią situaciją. Lukas su Kara patenka į automobilio avariją. Karai tik lūžta keli peties kaulai, tačiau Lukas taip lengvai neišsisuka. Jam diagnozuojamas difuzinis galvos smegenų sužalojimas. Vyrą ištinka vegetacinė būklė. Medikai tvirtina, kad galimybės jam atsigauti praktiškai nėra ir siūlo padaryti Luką organų donoru. Edvardas mano, kad, jei tėvas būtų gyvas, jis šito norėtų. Tačiau Kara nesutinka, mergina kovoja už tai, kad Lukui ir toliau būtų palaikoma gyvybė.

Istorija paliečia išties aktualią šiuo metu temą – etanaziją (lengvas ir neskausmingas žmogaus ar kito gyvūno gyvybės nutraukimas, mirtis). Dabar yra daug svarstoma ar ši procedūra turi būti leistina, ar uždrausta. Jūsų žinios apie tokį žmogaus gyvybės nutraukimą tikrai padidės, kai perskaitysite “Vienišą vilką“. Ir pats, manau, susidarysite šiuo klausimu gan tvirtą nuomonę.

Šiai knygai žavesio suteikia tai, kad ji parašyta net iš septynių perspektyvų. Tiesa, pagrindinės, kurios naudojamos visos knygos metu, yra penkios – Karos, jos brolio Edvardo, tėvo Luko, mamos Džordžės ir patėvio Džo. Pradžioje gali būti kiek sunkoka, kebloka susigaudyti, bet greitai pripranti. Tai, jog yra rašoma ne vieno veikėjo akimis, mums suteikia galimybę geriau juos visus pažinti, suprasti herojų veiksmus ir pastarųjų priežastis. Jei šią knygą skaitytume su viena perspektyva, tai būtume nusistatę prieš kitus veikėjus, nes iš to penketo kiekvienas turi po savo nelabai mėgstamą asmenį. Tačiau dabar, kai įlendi į kiekvieno iš jų, liaudiškai tariant, smegeninę, supranti, užjauti, palaikai visus. Todėl šią knygą
skaityti keista, nes kai veikėjai susikivirčija… tu tiesiog nežinai kurią pusę palaikyti. 😀 Visų sprendimai suprantami atrodo, nes žinai jų poelgių priežastis ir kiekvienas yra savaip teisus.

Ši knyga labai informatyvi. Kadangi autorė norėjo, kad mes susipažintumėme su Luko asmenybe, sugalvojo gerą sprendimą. Juk negali Lukas kalbėti, pasakoti įvykius, nes yra vegetacinėje būklėje. Tad jis mums iškloja išgyvenimus, patirtus su vilkais. Tikrai be galo įdomu buvo Luko skyrius skaityti (ir naudinga!). Taip sugebėjo autorė sudominti vilkais, kad įveikus knygą šiek tiek domėjausi apie šiuos gyvūnus. Aplamai, labai gera J. Picoult idėja parašyti knygą – romaną, kuris kartu ir kaip mini enciklopedija, nes labai daug žinių pasisemi.

“Tą naktį, kai Mestavė atsivedė vilkiukų, viską darė tarsi pagal vadovėlį. Tėvas
atšventė tą įvykį, atkimšdamas butelį šampano ir leisdamas man išgerti taurę.
Norėjau pamatyti mažylius, bet tėtis pasakė, kad jie išlįs į dienos šviesą tik po
daug savaičių. Net Mestavė visą savaitę tūnos irštvoje ir kas dvi valandas žindys
mažylius.
Bet praėjus vos dviem naktims pabudau, purtoma tėvo.
– Kara, – tarė jis, – man reikia tavo pagalbos.
Apsivilkau žieminiu paltu, įsispyriau į batus ir nuskubėjau įkandin jo į aptvarą,
kuriame buvo Mestavės guolis. Vilkės, deja, tenai nebuvo nė kvapo. Ji bastėsi
aplinkui, kuo toliau nuo savo mažylių.
– Išbandžiau viską, kad tik parvaryčiau ją atgal, bet ji neina, – atsainiai pasakė
tėvas. – Jei dabar neišgelbėsim vilkiukų, kitos galimybės nebeturėsim.
Jis nuropojo į guolį ir išlindo nešinas dviem mažyčiais susiraukšlėjusiais“

Man ši knyga BE PROTO patiko! Labai įdomūs siužeto sprendimai, netradicinė istorija… Na, tiesiog kaip saldainiukas susiskaitė. Nors apimtis tikrai nėra maža (atkreipkite dėmesį ne tik į puslapių skaičių, bet taip pat į didelį formatą ir mažą šriftą), tačiau sukrimtau aš “Vienišą vilką“ per dvi dienas. Ši knyga paliko didelį įspūdį, žinoma, gerąja prasme.

Rekomenduoju “Vienišą vilką“ tiems, kurie yra žingeidūs ir kuriems patinka įdomesnės, netradicinės istorijos.


penki

jonexex logo

 

Kaip įvaldyti greitąjį skaitymą?

Pagal wikipedia.org, greitasis skaitymas – skaitymo tipas, kai tekstas suvokiamas greičiau nei įprasta. Tai gerai organizuoto proto, koncentruoto dėmesio ir treniruoto periferinio regėjimo savybė.
Skaitymo greitis priklauso nuo smegenų praleidžiamosios gebos. Jį lemia naujos informacijos kiekis. Klausos kanalo praleidžiamasis pajėgumas priimant informaciją yra tūkstančius kartų mažesnis už regėjimo kanalo pajėgumą. Todėl būtina išnaudoti būtent produktyviausią suvokimo kanalą.

Manau, ne kartą mokykloje ar darbe norėjote įgyti super-greito-skaitymo magišką savybę. Deja, pavarginus akis, visgi tenka įveikti krūvą informacijos. Tačiau ar žinojote, jog šio sunkaus darbo laiką galite gerokai sutrumpinti? To išmokti, t.y. išmokti naudoti greitąjį skaitymą, dabar siūlo daugybė įmonių, šia tema yra sukurta kompiuterinių programų bei parašyta knygų. Tačiau visi šie dalykai gali kainuoti dešimtis ar net šimtus eurų.

Ką daryti, norint išmokti greitojo skaitymo be papildomų išlaidų? Šiandien pažersiu saujelę patarimų.


Pirmas žingsnis, kurį jums reikia atlikti prieš pradedant mokytis, – tai išmatuoti dabartinį skaitymo greitį. Taip vėliau galėsite stebėti pažangą.

  • Pats paprasčiausias būdas sužinoti skaitymo greitį – nusistatyti tam tikrą laiką bei pasižiūrėti kiek per jį gebate perskaityti (nuo žodžių skaičiavimo neišsisuksite 😀 ). Galite daryti ir atvirkščiai, nusistatyti žodžių kiekį bei stebėti kiek laiko prireiks juos visus sukrimsti, skirtumo nėra.
  • Perskaitykite kelis skirtingo tipo tekstus, o tuomet veskite vidurkį, tai bus tikrasis rezultatas. Kodėl neužtenka vieno teksto? Priklausomai nuo teksto tipo, skirsis ir skaitymo greitis. Juk pasakos graužiasi tikrai greičiau nei moksliniai straipsniai, tiesa? 😉
  • Stenkitės skaityti įprastiniu greičiu ir, aplamai, skaitykite, o ne peržvelkite tekstą akimis. Būkite sąžiningi sau, antraip nukentėsite tik patys, nes nežinosite tikrojo skaitymo greičio.
  • Jei gerai suprantate anglų kalbą, galite sužinoti savo skaitymo greitį daug paprasčiau. Tiesiog į “google“ įsiveskite “reading speed test“ bei rasite tikrai ne vieną svetainę internete, kurioje galėsite sužinoti savo skaitymo greitį.

Asmeniui, norinčiam išmokti greitojo skaitymo, reikia įveikti tris uždavinius: pagreitinti skaitymą (suvokimą), pagerinti jo supratimą, pagerinti atsiminimą. Visko pasiekti iš karto neįmanoma. Pradžioje būtina didinti suvokimo greitį, atsisakant vidinės fonetizacijos.


(Sub)vokalizacija – vidinis žodžių tarimas. Jo įmanoma atsikratyti įvairiais būdais. Galima naudoti vieną iš šių patarimų:

  • Prigavus save skaitant žodžius mintyse, tuoj pat nustokite.
  • Kiekvieną dieną 20 min. skaitykite tekstą bei šnabždėkite “vienas, du, trys, keturi…“ ir t.t.
  • Skaitykite grojant muzikai.
  • Kuomet pamatote žodį, pabandykite jį iškart įsivaizduoti.
  • Skaitykite bei tam tikru ritmu belskite.
  • Be abejonių, naudodami bet kurį būdą, stenkitės vengti vidinio skaitomų žodžių tarimo bei suvokti turinį.
  • Skaitykite visą knygą taip lyg ši būtų vienas ilgas sakinys be jokių skyrybos ženklų. Net nesuvokiame, kiek kartų skaitant dėl jų sustojame.

Taip treniruojantis, po kelių savaičių pašalinamas inercinis įprotis tekstą versti garsu. Žinoma, kartu turite lavinti gebėjimą įsivaizduoti. Viską darant teisingai, atsisakoma tokios teksto suvokimo tvarkos: TEKSTAS – ĮGARSINIMAS – SUVOKIMAS. Ji pakeičiama į TEKSTAS – SUVOKIMAS arba TEKSTAS – VAIZDAS – SUVOKIMAS.

Pradžioje suvokti tekstą be subvokalizacijos gali būti labai sunku. Tačiau reikia atskirti tris skirtingas sąvokas – teksto perskaitymą, jo suvokimą ir atsiminimą. Šiuo atveju, treniruojate skaitymą be vidinio tarimo tiesiog kaip skaitymo techniką. Įvaldžius ją, toliau treniruojamas teksto supratimas, po to – atgaminimas (kitą dieną ar po tam tikro laiko). Atskiram etapui skiriama bent po savaitę.


Norėdami įvaldyti greitąjį skaitymą, turite padidinti regėjimo kampą.

  • Skaitydami bandykite perbėgti akimis per puslapį bei surasti pačias svarbiausias vietas, juk nebūtina skaityti visko. Vėliau, kuomet ilgiau treniruositės, išmoksite tai padaryti daug greičiau.
  • Knygos puslapius dvejomis vertikaliomis linijomis pieštuku padalinkite į tris dalis. Bandykite aprėpti visą teksto dalį viena fiksacija. Po savaitės reguliaraus treniravimosi, tekstą padalinkite į dvi dalis.
  • Naudokite Larry Foster metodiką. Wikipedia.org pristato ją taip:
    Raidžių, skaitmenų stulpeliai (pagal Larį Fosterį). Vertikaliame lape atskiros raidės, skaičiai išdėstomos viena nuo kitos apie 5 mm atstumu tiek horizontaliai, tiek ir vertikaliai, kad iš jų susidarytų stačiakampis. Žiūrima į centre esančią raidę ir siekiama pamatyti greta esantį skaičių.
    Žvilgsnis fiksuojamas, pvz., ties raide A, o skaitoma po vieną skaičių į kairę, po to į dešinę : A, 2, 9, 8, 3, 4, 7, 6, 2. Iš pradžių nepavyks „pamatyti“, koks skaičius stovi trečias kairėje ar dešinėje nuo tam tikros raidės. Tada toliau einama eilute žemiau: R, 2, 4, 8, 9 ir t. t.
    Pirmos treniruotės metu akies raumenys įsitempia, greitai nuvargsta. Tad pradžioje būtinos 30-60 sek., bet ne ilgesnės treniruotės, tinkamas poilsis. Geriau pakartoti vėliau, po pertraukos kelis kartus per dieną.

    5  6  4  8  2   A   9  3  7    S    5  8  2  5
    
    7  2  5  8  2   R   4  9  2    N    2  5  3  1
    
    6  4  2  5  4   G   2  5  4    L    2  7  5  3
    
    
    5  6  4  8  2   T   9  3  7    D    5  8  2  5
     
    7  2  5  8  2   K   9  3  7    U    5  8  5  4
    
  • Po 1 savaitės žvilgsniu jau galima „eiti“ ratu aplink kokią nors raidę, vardijant artimiausius skaičius, pradedant nuo viršaus ir laikrodžio rodykle einant žemyn: R, A, 9, 4, 2, G, 4, 2, 2, sukti antrą ratą, apimant per vieną skaičių nutolusius kitus simbolius.
    2     A     92     R    44     G     2
  • Į pagalbą galite pasitelkti Šultės lenteles, kurių rasite “google“ įrašę “Schultz table“. Wikipedia.org Šultės lentelę pristato taip:
    Periferiniam regėjimui plėsti tinka Šultės lentelės, pratimai atliekami 2-3 kartus per dieną. Žvilgsnis fiksuojamas į lentelės centrą, tada pakraštiniu regėjimu ieškomas vienetas, dvejetas ir t. t., skenuojant žvilgsniu aukštyn – žemyn. Stengiamasi sumažinti paieškos laiką iki 25 ir mažiau sekundžių.
  • https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/3/32/Eye-exercise-for-speed-reading.gif
    Sekite paveikslėlyje pasirodančius skaičius. Kasdien į šį treniruoklį žiūrėkite po kelias minutes.

Jei tekstas neįdomus, nekelia susidomėjimo, tai stabdo tolesnį skaitymą. Taipogi pasirūpinkite, kad nejaustumėte antipatijos turiniui, autoriui ar temai.


Negrįžkite prie jau perskaitytų žodžių. Tai dar vienas blogas įprotis, neleidžiantis didinti skaitymo tempo.


Wikipedia.org pateikia aiškų sąrašą punktų, be kurių visos treniruotės nueis veltui. Perskaitykite ir įidėkite į galvą.

  1. Pažįstamas, įprastas šriftas – sava rašysena įskaitomesnė nei svetimas raštas, ranka rašytas tekstas skaitomas lėčiau nei spausdintas.
  2. Optimalus šrifto dydis, tipas – per didelės ar mažos raidės, įmantrus raštas trukdo greitam suvokimui.
  3. Aiški teksto struktūra – tinkama struktūrizacija palengvina prasminių vienetų suvokimą, lengvina jų prognozavimą (galima nujausti, kur baigiasi mintis ir kur ji prasideda).
  4. Tarpai tarp eilučių – tinkamas atstumas leidžia lengvai susiorientuoti fokusuojant žvilgsnį į naują eilutę.
  5. Tarpai tarp žodžių – tinkami atstumai leidžia lengvai susiorientuoti fokusuojant žvilgsnį į kitus žodžius aplinkui.
  6. Tarpai tarp raidžių – atitinkami atstumai leidžia lengviau ir greičiau perskaityti žodį.
  7. Trumpos eilutės – ilgos eilutės (> 80 ženklų) reikalauja atidumo, dėmesio ir susikaupimo.
  8. Smalsumas, domėjimasis, interesas – įdomus tekstas yra tiesiog „ryjamas“ akimis

Šiandienai tiek. Atleiskite, jei tai atrodo kaip patarimų mišrainė, stengiausi kaip galėdama geriau juos surikiuoti. 😀 Viliuosi, jog šis straipsnis a.k.a. patarimų mišrainė jus sudomino, o gal net išmėginsite greitąjį skaitymą. Jei taip, sėkmės!

jonexex logo

Septynios mirtinos pasaulio kūrimo nuodėmės

Pasaulio kūrimas yra svarbi bet kokio grožinės literatūros kūrinio dalis. Tačiau fantastikai ir mokslinei fantastikai tai yra tiesiog pasakojimo kraujas. Kuomet sukurti pasaulį nepasiseka, visa istorija sudūžta į šipulius ir jūsų veikėjai lieka beprasmiai. Yra septynios mirtinos pasaulio kūrimo nuodėmės.

1. Neapmąstyta pagrindinė infrastruktūra.

Kaip žmonės valgo? Ką žmonės valgo? Kas surenka šiukšles? Kas yra daroma su kūno atliekomis? Kaip žmonės vyksta iš taško A į tašką B (transporto priemonės)? Ką dauguma žmonių daro, kad išgyventų? Prisiminkite, jūs ne tik konstruojate visuomenę, jūs kuriate ekonomiką. Žmonės neengia vienas kito dėl malonumo – paprastai hierarchijų ir priespaudų sistemos turi ir ekonominę pusę. Galbūt jums reikia daug valstiečių, kad turėtumėte darbo jėgą javų auginimui, o gal daugiau mėsos patrankoms kosminiame kare. Galbūt vienintelis jūsų baltymų šaltinis yra nenormalus grybas, kuriam reikia specialiai mokytų žmonių priežiūros. Galbūt visi valgo dumblą. Bet kokiu atveju, nėra nieko blogesnio nei pramanytas pasaulis, kuriame vyrauja sudėtinga socialinė struktūra, visiškai atskirta nuo maisto, pastogės bei drabužių realybės.

2. Nepaaiškinimas, kodėl įvykiai vyksta būtent dabar.

Didelis šansas, jog jūsų istorija sukasi apie galimą sukurto pasaulio žlugimą. Vienas pagrindinių pasaulio sukūrimo trūkumų – nepaaiškinimas, kodėl įvykiai vyksta būtent dabar, o ne prieš 20 ar po 20 metų. Kodėl tamsiųjų elfų armija pasirodo dabar? Ar anksčiau buvo priežastis, neleidžianti jiems kovoti, kuri neseniai buvo pašalinta? Ar bus per vėlu, jei jie palauks vienus ar porą metų ir tik tada puls? Dažnai, jei jūsų sąmokslas siūbuoja judėjimo link dėl savavališkų priežasčių, tai jau galima laikyti sukurto pasaulio nesėkme. Jūs pilnai nepaaiškinote dalykų, kurie apribojo jūsų piktadarį, ir, tikriausiai, priežasčių, kurios laiko kitus politinius veikėjus kontroliuojamus. Ir štai didžiausia problema – kiekviena visuomenė turi patikrinimus ir balansus. Net pačioje tikriausioje monarchijoje yra nematomos ribos, kurių monarchas negali peržengti.

Susijusi pastaba – jeigu piešiate tikro gyvenimo istoriją savo fantastiniam ar ateities pasauliui, skaitykite ne tik istorikų iš dominuojančios kultūros darbus ar kūrinius, susitelkiančius ties valdančiuoju sluoksniu. Istorikai padarė nuostabų darbą, atradus ką paprasti žmonės bei paliktos užmarštyje jų grupės darė daugumą erų. Yra daug išteklių, rodančių, kas vyko, pavadinkime, viduramžiuose už vakarų Europos ribų. Plėtojant fantastinį pasaulį, kuris kliaujasi tikra istorija, turėtumėte apsižvalgyti apie karalius bei kelis vakarų šalių didikus.

3. Pramanytų žmogaus tautinių grupių versijų kūrimas, kurios niekada neišeina iš vienos dimensijos.

Tai yra didžiulė problema, su kuria, atrodo, kovoja daugelis kūrėjų. Jei jūs norite savo romane panaudoti belgus, turite bandyti sukurti ypač tikslų Belgijos visuomenės vaizdą. Jei jūs nusprendžiate, kad vietoje belgų ketinate sukurti ateivių rūšį, pavadintą bzelgzais, kas yra beveik tas pats kaip belgai, tik bzelgzai turi elnio ragus, jūs vis dar turite mėginti jų visuomenę perteikti kuo detaliau. Tas pats galioja ir jei jūs kuriate antrąjį pasaulį, kur yra žemė, pilna stebuklingų būtybių, kurios vadinamos belgiais, kas vis dar iš esmės yra belgai. Jūs turite iš tikrųjų įsitikinti, kad bet kokia kultūrinė ar tautinė grupė, kurią kuriate, turi daugialypius matmenis ir prasmę, o jos nariai yra saviti bei turintys įtikimą kultūrą. Nesvarbu ar tai kultūra, iš kurios kilę pagrindiniai veikėjai, ar jiems ji yra “kita“. Yra gera taisyklė – kuo daugiau jūsų pramanyta grupė primena belgus, tuo labiau jūs turite jaudintis dėl buvimo teisingu realybės atžvilgiu. Belgų keitimas į bzelgzus neatleidžia jūsų nuo atsakomybės pristatyti teisingą Belgijos žmonių gyvenimą.

4. Socialinių, politinių, kultūrinių ir religinių grupių kūrimas.

Visi, esantys tam tikroje tautinėje grupėje, su viskuo sutinka. Kiekvienas valdančiojo sluoksnio narys ar darbininkų klasė su viskuo sutinka. Kiekvienas tam tikros tautos gyventojas turi tiksliai tą patį nuomonių komplektą. Yra viena istorijos versija, dėl kurios visiškai visi sutaria. Atrodo tikėtina, tiesa? Galbūt, jei jūs niekada nebuvote sutikę tikrų žmonių. Realiame gyvenime, jeigu paklausite trijų tos pačios grupės narių apie pagrindinę grupės problemą, jūs išgirsite kelias skirtingas nuomones. Tvirtinimas, kad visi krikščionys sutaria dėl visų mokslo reikalų, yra tik geras kelias prajuokinti aplinkinius. Taigi, kai įsivaizduojate savo kuriamo pasaulio valdantįjį sluoksnį, yra saugu manyti, jog jo narių nuomonės neišsiskirs, tačiau, kuomet pasakosite savo fantastinę istoriją kitiems, niekas netikės, jog taip galėjo įvykti.

5. Visiškai logiškos istorijos išradimas

Įsivaizduotame pasaulyje stipriausia pusė visada nugali, ir žmonės, kurie yra už kažką atsakingi, visada yra palikuonys tų, kurie buvo tai atsakingi prieš 100 metų. Bet tikras gyvenimas nėra toks – istorija pilna nelygių keistenybių ir atsitiktinumų. Galingi žmonės dažnai padaro didžiules skaičiavimo klaidas, kurios greitai sumažina jų vertę. Tiesiog pagalvokite apie keistus nutikimus kaip Airija, padalinta pusiau. Ar Korėja. Ar Vokietija beveik penkis dešimtmečius. Kodėl JAV sostinė, vietoj Filadelfijos, yra Vašingtono valstija? Kodėl portugalai turėjo nuosavą koloniją Indijoje iki pat 1961? Istorija yra pilna keistenybių. Ir dalykai, kurie, žvelgiant į praeitį, atrodo buvę neišvengiami, pasirodydavo visiškai ne laiku. Taigi, labai logiška istorija niekuomet neišlaikys “kvapo“ testo. Jei jau prakalbome apie kvapą…

6. Vieta ne tokia svarbi, lyginant su tuo, kaip kvepia palijus

Galite praleisti valandų valandas, mąstydamas apie istoriją, kultūrą ir jūsų įsivaizduojamos žemės papročius, apie tai, kaip žmonės veikia kartu ir kur susikerta atskiros religinės ir tautinės grupės. Tačiau jei manęs dar neprivertėte jausti purvo po savo nagais, tuomet tikro pasaulio jūs dar nesukūrėte. Jei skaitytojas nesijaučia šiek tiek apsvaigęs nuo suterštos upės smarvės ar apkerėtas dėl geometrinių gėlių sodų grožio, tai kažkur nepataikėte. Labiausiai reikalingos vietos – smuklės, barai, rūsiai, kosmodromai ir pan. – ten, kur skaitytojas gali pasijusti lyg namuose, tikrai įsivaizduoti toje vietoje esantis. Pasaulio kūrimo tikslas nėra tiesiog šauniai pasitreniruoti, tai – įduoti vietai prasmę. Visi jūsų bandymai mintyse turi susijungti į kažką ryškaus ir gyvo.

7. Kažkokios galios įtraukimas, kaip magija ar super nesveika technologija, visiškai neįsivaizduojant, kaip tai pakeis visuomenę

Jei jūsų koziris yra “Šis pasaulis visai kaip mūsų, tik kiekvienas gali pasidaryti nematomas, vos panorėjęs“, jūs jau susimovėte. Nes jei kiekvienas norintis galėtų pasidaryti nematomas, tuomet tai tikrai visiškai neprimintų mūsų pasaulio. Ypač jei ši supergalia sukurtoje visuomenėje gyvuoja ilgiau nei kelis mėnesius. Ar jūs kuriate kintančią istoriją, ar šalutinį pasaulį, ar tolimą ateitį, bet kokia technologija ar galia, kurią įvedate, turi turėti savo pasekmes – ne tik pirmines, tačiau ir atsirandančias vėliau. Šnekant apie “nematomumo“ pavyzdį, atsiras žmonių, panaudojančių tai, kad šnipinėtų vienas kitą – taigi, turite didelį “bum“ karščio davikliuose. Reikėtų iš naujo apibrėžti visą privatumo sąvoką, ir pop kultūroje vyktų didelis perversmas. Būtų daugybė meninių kūrinių, sukurtų aplink nematomus atlikėjus. Ar įsivaizduojate, jog pastebėjus (o gal tiesiog užuodus? :D) galėtum visiškai teisėtai nušauti nematomą įsibrovėlį. Tikriausiai sugebėtume valandų valandas įsivaizduoti būdus, kaip visuotinis “nematomumas“ pakeistų pasaulį, ir, ko gero, tik įbrėžtumėte viso to reikalo paviršių.

Versta iš: http://io9.gizmodo.com/7-deadly-sins-of-worldbuilding-998817537

jonexex logo

33 dalykai, kuriuos knygų žiurkė turi padaryti prieš mirtį

Kiekvienas žmogus turi mažesnį ar didesnį savo prieš mirtį norimų padaryti dalykų sąrašą. Koks turėtų būti tikros knygų žiurkės? Šiandien pamatysite. Galbūt kai kurie dalykai yra panašesni į svajones be realybės priemaišų, tačiau viską galima įgyvendinti, tereikia noro. 🙂 Yra čia ir punktų, primenančių juokelius, tačiau, įsivaizduokite, kaip smagu būtų tai daryti.

  1. Pasidaryti 20 su knygomis susijusių DIY (sutrumpinimas nuo do it yourself).
  2. Dalyvauti kuriant ar netgi pačiam įkurti nuosavą mažą nemokamą bibliotekėlę.
  3. Perskaityti 50+ klasikinių knygų.
  4. Pasirinkti vieną knygą ir priversti perskaityti ją visus artimuosius bei draugus.
  5. Perskaityti savo šalies istoriją.
  6. Apsilankyti vietose, kurios yra paminėtos tavo mėgiamiausiose knygose.
  7. Užsiimti 10 naujų veiklų, įkvėptų knygų.
  8. Išsaugoti ir atiduoti savo tėvų knygas savo vaikams.
  9. Nupiešti fan art piešinį, vaizduojantį knygos veikėjus.
  10. Apsilankyti knygų blogerių konferencijoje.
  11. Palikti žinutę 100+ knygose.
  12. Išsiųsti arba gauti 100+ atviručių per PostCrossing.
  13. Surengti kokią nors realiame gyvenime neegzistuojančią, tačiau geroje knygoje aprašomą šventę.
  14. Turėti pakabutį su mėgstamiausio knygos veikėjo inicialais.
  15. Sueiliuoti pirmą mėgstamiausios knygos skyrių.
  16. Dalyvauti teminiame knygų vakarėlyje.
  17. Būti knygų klubelio šeimininku.
  18. Susitikti su 20+ autorių.
  19. Surinkti didelę knygų skirtukų kolekciją.
  20. Savo augintiniui suteikti knygos veikėjo vardą.
  21. Sukurti savo filmą pagal labai gerą ir neekranizuotą knygą.
  22. Parašyti mėgstamiausios vaikystės pasakos fairy – tale retelling.
  23. Savanoriauti arba dirbti knygyne ar bibliotekoje.
  24. Svečių paštas (reikšmė – savo sukurto turinio publikavimas kito asmens tinklalapyje) su svarbiu žurnalu ar tinklaraščiu.
  25. Parašyti “ačiū“ laiškelius autoriams knygų, kažką manyje pakeitusių.
  26. Paaukoti 1000 knygų, negalintiems jų įsigyti.
  27. Perskaityti labiausiai išpeiktas knygas.
  28. Būti aprašytam kito žmogaus knygoje.
  29. Redaguoti (ne savo) knygą, kuri bus išleista.
  30. Išleisti savo knygą.
  31. Turėti drabužį, aprašytą mėgstamiausioje knygoje.
  32. Perskaityti knygą kalba, kurios nemoku.
  33. Rašyti knygų bloge.

jonexex logo

TADA AŠ IŠSKLEIDŽIAU SPARNUS IR NUSKRIDAU – JOYCE CAROL OATES (KNYGA)

Žvarbuma – taip dabar apibūdindavau pasaulį. Mano jausmai buvo žvarbūs, mintys žvarbios ir keliančios skausmą kaip peilio ašmenys…

Žydrynė – tai vieta, kur galėdavau pasislėpti, o žvarbumoje pasislėpti buvo neįmanoma.

Džena po avarijos vaikščioja kaip per lūžtantį ledą. Ne tik jos eisena neryžtinga – sužalota ir jos siela. Žuvo mama, o tėtis jas seniausiai palikęs ir turi kitą šeimą. Išėjusi iš ligoninės, baigusi vartoti kodeiną, Džena jau neregi haliucinacijų, neskraido su mama žydrynėje. Ji jaučiasi pažeidžiama. Mergaitė neprisileidžia arčiau tetos Karolinos, pas kurią tenka apsigyventi, šeimos. Iš savo psichologės ji pavagia stiklinį rutulį, mokykloje susipažįsta su pašėlusia ir padykusia Trina – o ši jau moka drauges vesti iš kelio. Tik Krou – vaikinas iš aukštesnių klasių supranta, kas dedasi Dženės sieloje. Jam pavyksta sugriauti sieną, kuria Džena nuo visų atsitvėrė, ir išmokyti Dženą geriau pažinti žmones.


tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridauPagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2011
Originalus pavadinimas: After the Wreck, I Picked Myself Up, Spread My Wings, and Flew Away
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras/tipas: romanas, realistinė literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 264
Pasakotojas: 1 asm. (mergina)
Autoriaus (-ės) puslapis: nėra


Joyce Carol Oates (Džoisė Kerolė Outs) yra garsi daugelio romanų autorė, pelniusi įvairių apdovanojimų. Lietuvių kalba išleisti du šios amerikiečių rašytojos romanai suaugusiesiems: “Prašmatnūs žmonės“ (Vaga, 1990) ir “Žaltvykslė“(Alma littera, 1996).

Tikriausiai priežastis, kodėl aš pasičiupau šią knygą, būtų tokia, jog mano akį patraukė ilgas jos pavadinimas. 😀 Keista, tiesa? Tačiau mane jis sudomino, ir aš jau skubėjau pasičiupti “Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau“. Tiesa, turiu pastebėti, kad lietuviškas knygos pavadinimas lyginant su anglišku (“After the Wreck, I Picked Myself Up, Spread My Wings, and Flew Away“) yra labai jau trumpas. 😀

Kai perskaičiau pirmą knygos puslapį pagalvojau “Kas per velniava?!“. Buvo rašoma apie žąsis, skrendančias virš upių… Na, žodžiu, nepasirodė labai gerai. Jau norėjau ir mesti, tačiau pagalvojau, kad reikia bent dešimtį puslapių įveikti, o tada, jei neužkabins, palikti ramybėj.

Na o tos žąsys, kaip vėliau paaiškėjo, buvo tikrai į temą. Pasirodo, jog Džena, pagrindinė knygos herojė, po avarijos, per kurią žuvo jos mama, o pati mergina buvo sunkiai sužeista, atsidūrė ligoninėje. Kadangi ji patyrė rimtą traumą, Dženai yra leidžiamas vaistas dimerolis, kuris gali sukelti haliucinacijas. Taigi, mergina dėl šalutinio dimerolio poveikio įsivaizdavo esanti žydrynėje, kur galėjo susitikti ir pasikalbėti su mama, virsti žąsimi ar kuo tik panorėjusi.

Į mane pūtė smarkus vėjas! Net dusino. Aš priešinausi jam, nepasidaviau. Kitos žąsys jau tolo nuo manęs, ir nors stengiaus iš visų jėgų, nespėjau kartu. Jos jau buvo toli, kitapus upės. Kaskart mostelėjusios sparnu jos vis mažėjo.
Jos paliko mane. Pamiršo mane.
Palaukit manęs! Palaukit, šaukiau, bet jos negirdėjo.
Tada supratau, kaip klydau — manęs niekas nemyli. Netgi žydrynėje nebuvau mylima. Ir mama palieka mane kartu su jomis, jau niekad jų nepavysiu.

Kai supratau, kodėl čia tos žąsys įkištos,  tai visai įdomu pasidarė. Tiesa, greitai nuotykiai žydrynėje pasibaigė, nes dimerolio davimas Dženai buvo sustabdytas. Tačiau merginai, deja, jau buvo išsivysčiusi priklausomybė. Ji nebegalėjo laimingai gyventi žvarbumoje, kaip vadino realų pasaulį. Džena net pradėjo vogti tabletes.

Prieš avariją mergina gyveno su mama. Tėtis jas paliko prieš kelerius metus, sukūrė naują šeimą, o su Džena bendravo mažai. Net pati mergina nelabai norėjo turėti ryšių su savo tėvu, nes vaikystėje tiek ją, tiek mamą vyras žiauriai mušdavo. Po avarijos tėvas bando įkalbėti dukrą gyventi su juo ir jo šeima, lankyti mokyklą La Choloje. Tačiau Džena nesutinka. Ji nenori gyventi su žmogumi, kuris taip skaudino ją ir mamą. Merginą globoti prisiima teta Karolina, kuri yra Dženos mamos sesuo.

Mama sakydavo: „Norėčiau, kad tu nebūtum vienturtė.“
Norėdavau pasakyti Marijai, kaip ją myliu. Norėdavau paprašyti
jos, kad būtų mano draugė ne tik dabar, bet ir visada.
Kol prisimindavau: po avarijos man bus sunku ką nors mylėti.
Kodėl?
Nes visi nuskrenda ir palieka tave vieną.
Per daug rizikos.

Teta Karolina kartu su savo vyru Dvaitu ir vaikais Beke bei Mikiu gyvena mažame miestelyje Jaro Leike. Čia Džekė pradeda lankyti mokyklą. Tačiau dėl to, kad pati nenori, ji nesusiranda draugų. Visus, net ir pačius artimiausius, atstumia. Bet vieną dieną mokyklos tualete ji susitinka Triną. Trina – pankė blogiukė. Vartoja kvaišalus. Merginos susidraugauja, o nuo priklausomybės jau apgijusią Dženą Trina vėl įklampina į liūną.

Na, o kaipgi knyga be vaikinų. Visiškai atsitiktinai Džena sutinka baikerį Krou. Tąsyk vaikinas ją išgelbsti. Dženai, nors tam ir priešinasi, pradeda patikti Krou, tačiau jis yra vienas iš krūčiausių vaikinų mokykloje, tad turi merginų iki soties. Ar gali tarp paauglių užsimegzti santykiai?

Keistas dalykas apie šią knygą yra tai, kad ji neturi pagrindinio įvykio, klausimo ar kaip tai bepavadintum. Dilemos kelios ir gan didelės – neaiški avarija (kas dėl jos kaltas), meilė Krou, narkotikai ir ar pavyks išsikapstyti iš jų liūno, draugystė su Trina, šeima arba kaip Dženai seksis joje pritapti… Net nežinau ar tai pliusas, ar minusas. 😀 Manau, paskaičius apžvalgą pamatėte, kad įvykių čia netrūksta.

Šioje knygoje gausu metaforų. Kai kur net nelabai įkertamų. Kartais skaitant net atrodo, kad pati autorė vartojo kažko berašydama. 😀 Visos tos meninės priemonės knygą padaro tokią keistą. Bet keistą gerąja prasme. Tiesiog “Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau“ nėra tai, kas įprasta skaitytojo akiai.

Man visai ši knyga patiko. Susiskaitė greitai. Ją rekomenduoju tiems, kurie mėgsta gilesnius kūrinius.

keturi permatomas

jonexex logo

 

Tobulos užrašinės receptas

Bet kokiai knygų žiurkei patogu turėti po ranka užrašinę – o jei pamatysi nuostabią knygą, kurios pavadinimo vėliau neįstengsi prisiminti? O jei ta knygų žiurkė dar ir pati rašo istorijas… ech, tuomet užrašinė privaloma taip pat kaip ir drabužiai. Tačiau dažnai yra ypač sunku susirasti tau patinkančią, akį traukiančią bei patogią užrašų knygelę su kaina, kuri nesikandžioja. Tad pradėkime nuo to, kokia ji turėtų būti.

  • Jei ieškome ne vietos dienotvarkei užsirašyti, o mūsų idėjų sergėtojos, tuomet, logiška, užrašinė turėtų būti be datų, kalendorių ir pan. dalykų.
  • Kokį puslapių tipą rinktis? Abejoju ar šalia būsimo savo bestselerio istorijos idėjos paišysite galimo knygos viršelio eskizą, tad lapus su langeliais atmeskime. Mums lieka tušti lapai bei lapai su linijomis. Čia pasirinkimą jau turėsite padaryti patys. Jei ypač mėgstate tvarką bei organizuotumą, rinkitės puslapius su linijomis, o jei kartais prikeverzojate bei tiesiog nemėgstate griežtų rėmų, rinkitės tuščius lapus.
  • Dydį rinkitės vidutinį. Į mažą bus nepatogu rašyti, be to, sunkiai rasite krepšyje, stalčiuje ir t. t. Didelė užrašinė bus gal ir patogi rašymui, tačiau tik ne keliavimui, mat bus tikrai nemalonu ją tampytis.
  • Kuomet ieškome knygelės rašymo idėjoms, jokiu būdu negalima vadovautis taisykle “kuo plonesnė, tuo patogesnė ir geresnė“. Jokiu būdu! Jei, norint sudėlioti istoriją, mums reikia blaškytis tarp penkių pilnų užrašų knygelių, jokio gėrio nejaučiame. Tiesa, ypač storos užrašinės pasirinkti taip pat nereikėtų.
  • Idėjų knygelė negali būti juoda! Rinkimės margą, ryškių spalvų dizainą, kuris mus įkvėptų bei skatintų fantaziją.

Taigi, užrašų knygelę, kurią išsirinkome pasitelkdami viršuje nurodytus punktus, jau turime. Tačiau kažko joje dar trūksta. Kaip galime savo užrašinę patobulini?

  • Atsiverčiame užrašinės paskutinį puslapį bei ten užrašome “TURINYS“ arba “TRUMPAI“. Tuomet, kai pirmam puslapyje pradėsime rašyti, tarkime, apie savo knygos idėją nr. 1, gale užrašome “knygos idėja nr. 1“. Tada grįžtame į tos temos pirmąjį puslapį bei jo šonelyje su rašymo priemone padarome žymę. Tai, kiekvieną kartą pradėjus rašyti apie naują temą (šiuo atveju – knygos idėją), kartojame. Tuomet bus lengviau rasti tai, ko ieškote.

Step 3 cb463ab90b82c3779cd9f5e8979abf848cd32b48711ed8e0aa5d9b9102d4e7daStep 4 383948fd41adfe9f8c9542a43d1f19a46f0ec0b157180fc6017dbf68cd6c555dStep 5 483d7b73c061fca05bb1c165ca48ea46b85d9794ee6c9f4f541a749bec7d511c

  • Užrašinės priekyje arba gale mums būtų naudinga įklijuoti lipnių skirtukų lapelį. Taip galėsime skirtuku pasižymėti svarbiausius užrašų knygelės puslapius. Beje, šiuo metu galima rasti ypač gražių lipnių skirtukų, kurie net papuoš mūsų knygelę. Taip pat mums praverstų  lipnūs užrašų lapeliai.
  • Nors užrašinės su joje atspausdintu kalendoriumi neverta pirkti, nes idėją galime plėtoti ne vienerius bei ne dvejus metus, tačiau pradžioje ar pabaigoje knygos mažytį šių metų kalendoriuką įsiklijuoti reikėtų.
  • Knygos priekyje ar gale įsiklijuokime voką. Juk puikiai žinome, kad nuolatos atsiranda kokių popierėlių, kuriuos norėtųsi tiesiog magiškai įdėti į knygą. Pasirodo, magijos visai nereikia, užtenka tik voko.
  • Knygos išorėje galime prilipinti, prisegti ar kaip kitaip už kraštų pritvirtinti gumos juostelę, į kurią pavyktų įkišti rašiklį. Kitas variantas – du kaspino gabalėliai, kurių kiekvieno po kampą pritvirtiname prie knygos viršelio. Efektas bus toks pats, tik užtruks kiek ilgiau rašiklį pririšti nei užkišti už gumelės. Ši idėja puiki, nes, nemeluokime sau, tikrai neretai namuose užmirštame rašiklius, tuomet ir užrašinė tampa bevertė, o tokiu būdu ši porelė taps neišskiriama.
  • Paskirkime vieno užrašinės lapo kampą kelioms sąvaržėlėms. Juk visi žinome, kad jos neretai praverčia.

Galbūt jūs žinote kaip užrašų knygelė galėtų tapti dar patogesnė? Laukiu patarimų komentaruose!

Viliuosi, kad straipsnis buvo naudingas. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju savęs be užrašų knygelių (turiu jų krūvą ir dar negana 😀 ), tad šie patarimai tikrai pravertė. O jūs pirmenybę teikiate užrašų knygelei ar išmaniųjų įrenginių užrašinėms?

jonexex logo

Ką daryti, kai užeina neskaitadieniai?

Tikriausiai visi mes, net ir pačios didžiausios knygų žiurkės, savo gyvenime esame turėję neskaitadienių periodų. Kartais tai būna laiko trūkumo ar didelio užimtumo padarinys, o kartais tiesiog atrodo, jog nebeatrandi jokio įdomaus skaitalo, kad ir kokią knygą bepačiuptum.

Pamaniau, jog būtų labai naudinga pasidalinti keliais patarimais kaip kovoti su neskaitadieniais.

  1. Vienas iš geriausių būdų save priversti skaityti, be abejonės, – nusipirkti naują knygą, apie kurią seniai svajojote. Neabejoju, jog norėsite ją kuo greičiau suryti. 🙂 Vien nuėjimas į knygyną knygų žiurkei sužadins norą skaityti.
  2. Kitas būdas paskatinti save skaityti – tai pasiimti iš bibliotekos knygą, kurią tikrai norėtumėte perskaityti ir kuriai yra grąžinimo terminas. Taip būsite per kažkokį laiko tarpą priverstas perskaityti knygą, antraip teks, jos net neprilietus, grąžinti atgal į biblioteką.
  3. Niekada nepradėkite skaityti vos kelių pirmų knygos puslapių. Jei į rankas norite paimti naują skaitinį, perskaitykite bent keliasdešimt puslapių. Kitu atveju knyga nesudomins, nes tiesiog nespėsite į ją įsijausti.
  4. Manau, kad pats svarbiausias  dalykas – nežiūrėti serialų, kai nori sugrįžti prie savo mylimų knygų. Suprantu, kad labai jau norisi pasižiūrėti naujas “Šimtuko“, “Sostų karų“ar kito tavo mylimo serialo serijas, tačiau jos taip įtraukia, kad nebesinori nieko daugiau, tik žiūrėti toliau ir sužinoti, kas gi ten įvyks.
  5. Šis būdas ypač pravers paaugliams, kurių vienintelės pajamos yra tėvų duodami kišenpinigiai. Nusipirkite brangią knygą. Tuomet, jei jos neperskaitysite, jūs jausite savotišką graužatį, nes būsite dėl šio skaitalo pakloję nemažai eurų. Tai tikrai privers pasičiupti knygą į savo rankas.
  6. Labai šaunu yra turėti skaitomą knygą pdf ar epub formatu savo telefone. Kai lauksite eilėje ar važiuosite autobusu, turėsite ką veikti – skaityti. Galbūt knyga jus taip įtrauks, jog pavyks įveikti neskaitadienius.
  7. Geras būdas kovoti su neskaitadieniais – dalyvauti recenzijų konkursuose. Tuomet esi priverstas perskaityti knygą net ne vieną kartą bei išnagrinėti ją iki pačių mažiausių smulkmenėlių.
  8. Patikrintas būdas prisiversti save pradėti skaityti – plačiai apsiskelbti apie skaitomą (ar tik labai norimą pradėti skaityti) knygą draugams, o geriausia, žinoma, kitoms knygų žiurkėms. Tuomet, po kelių dienų, tikrai sulauksite klausimų apie knygą, o jei net nebūsite jos pradėję skaityti… Bus gėda ne tiek prieš draugą, kiek prieš save. Garantuoju, jog grįžę namo čiupsite tą knygą į rankas ir sušuksite karo šūksnį “Aš įveiksiu tave!“. 😀

Na štai, surašiau, ką tik žinojau. Tikiuosi, jog pagelbės, nes kartais tikrai labai sunku įveikti tuos nelemtus neskaitadienius. O jei nesuveikė nei vienas iš čia išvardintų aštuonių būdų… tuomet duokite sau šiokią tokią pertrauką nuo knygų. Pamatysite, jog greitai pats labai užsinorėsite griebti savo mylimą skaitinį į rankas.

jonexex logo

Knygų vlogeriai

Šiuo metu ypač populiaru yra kurti filmukus “Youtube“, dar vadinamus vlogais. Dažnai tai būna kompiuterinių žaidimų, grožio, challenge tematikomis. Tačiau ar žinojote, jog yra ir knygų vlogerių? Ne? Na, tuomet šis straipsnelis būtent jums! Pristatysiu vienus žymiausių knygų vlogerių.

readbyzoe

https://www.youtube.com/user/readbyzoe

“readbyzoe“ kanalas buvo tikras lobis man, kai jį atradau. Dvidešimtmetė Zoe iš JAV kuria filmukus apie knygas. Tačiau nepagalvokite, kad tai turi būti tik apžvalgos! Zoe tuo neapsiriboja, jos kanale galite rasti smagių iššūkių, istorijų, pamėgdžiojimų, kurie sukasi apie mūsų visų taip mylimas knygas. ❤

Skaityti toliau “Knygų vlogeriai“

Apie Jodi Picoult…

Pirmą straipsnį nusprendžiau parašyti apie… Jodi Picoult. J. Picoult – tikriausiai mano mėgiamiausia rašytoja (stipriai konkuruoja su Suzanne Collins :D). Prisipažinsiu, jos kūrybą atradau neseniai, tad esu perskaičiuosi vos tris knygas. Pirmąją („Salemo raganos“) atradau mokyklos bibliotekoje. Tiesą pasakius, nesitikėjau nieko ypatingo, tiesiog tuo metu neradau bibliotekoje nieko, kas labai sudomintų. Perskaičiusi knygą dėkojau atsitiktinumui, kad ją pasiėmiau. Likau maloniai nustebinta. Knyga taip man patiko… Žinote, kai perskaitai gerą knygą ir kelias dienas po to, netgi naktimis negalėdamas užmigti, apie ją galvoji? Taigi, taip buvo su šia. Sekančias dvi („Mano sesers globėjas“ bei „Nykstantys pavidalai“) skaičiau elektroninėse versijose. Buvau mačiusi filmą „Mano sesers globėjas“, tad internete radusi elektroninę versiją panorau perskaityti. Istorija šiek tiek kitokia nei filme, tai man patiko, nes žmogui jau mačiusiam filmą vis dar įdomu skaityti knygą, joje atrandi siurprizų. Filme yra iškraipyta originali istorija, vienas iš pagrindinių įvykių pasisuka kardinaliai kita linkme. Asmeniškai man, knygos istorija įdomesnė. Tik viduryje knygos supratau, jog „Salemo raganų“ ir „Mano sesers globėjo“ autorė ta pati. Abi knygos man pasirodė ypač įdomios ir įtraukiančios, rašymo stilius jose fantastiškas. Rašytoja sugeba taip įtraukti, kad visą dieną negali atsitraukti. Žinoma, čia yra ir minusas – sugadinta darbotvarkė. 😀

Autorės knygų istorijos skiriasi nuo įprastų, tai nėra banalus romanas apie įsimylėjėlių meilę. Kūriniai man taip patiko, kad perskaičiusi „Mano sesers globėją“ iškart ieškojau naujos J. Picoult knygos. Iš tokios gausybės išsirinkti visgi sunku.  Atėjo metas knygai „Nykstantys pavidalai“. Ji niekuo neatsilieka nuo pirmų dvejų – tokia pat įtraukianti. Šiuo metu skaitau ne J. Picoult knygą, tačiau sekanti bus šios autorės, pažadu.  Ko ne visas J. Picoult knygas lietuvių kalba galima rasti elektroninėse versijose, o tai dar vienas pliusas, nes greitai skaitantiems žmonėms pirkti knygas brangu. 😀

Esu beveik garantuota, jog kiekvienas esate išgirdęs rekomendaciją ar perskaitęs straipsnį apie J. Picoult, ar jos knygą, net jei to neprisimenate. Tai nenuostabu, nes Picoult viena garsiausių rašytojų pasaulyje, jos knygos labai populiarios. Autorė gimė 1966 m. Amerikoje. Savo pirmą kūrinį parašė būdama penkerių. Šiuo metu rašytoja yra parašiusi dvidešimt tris romanus, penkis žymiuosius „Wonder Woman“ komiksus. Ypač darbingi J. Picoult buvo 2012 metai; jais ji parašė keturiolika knygų. Perskaičius pastarąjį sakinį pirmą kartą man atvipo žandikaulis. Juk kiti autoriai tiek per gyvenimą neparašo, o čia per metus! Autorės knygos šiuo metu išverstos į trisdešimt keturias kalbas, parduodamos trisdešimt penkiose šalyse, o šie skaičiai nuolat auga. Net keturi jos romanai tapo filmais. Tiesą pasakius, anksčiau apie tai nesidomėjau, galvojau, kad tik “Mano sesers globėjas”. Na, dabar teks pasižiūrėti ir likusius tris. 😀 Rašytoja pelniusi daugybę apdovanojimų bei pasaulinį pripažinimą. Turi vyrą ir tris vaikus. Autorė be galo myli gyvūnus, savo namuose jų turi ne vieną. Kiekvieną rytą keliasi penktą valandą, nueina tris mylias ir tik tada sėda rašyti.

Jodi Picoult gerbėjams siūlau užeiti į http://www.jodipicoult.com/ puslapį. Čia galite nusipirkti atributikos susijusios su J. Picoult. Tarkime, šiuo metu pardavinėjami yra šalikai su rašytojos kūrinio ištrauka. Taip pat visos naujienos apie J. Picoult kūrybą pirmiausia atsiranda šiame puslapyje, tad jį sekantys žmonės pirmi jas sužino.

Skaitant J. Picoult knygas suprasi, jog rašytojos gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Antraip iš kur visi tie realistiški skaudūs išgyvenimai? Daugelis jos knygų priverčia verkti, nes rašytoja paliečia itin jautrias temas. Ko ne visuose kūriniuose, tarkime, visose trijose mano skaitytose knygose, pabrėžiami vaikų ir tėvų santykiai, jie sukuria specifinę atmosferą. Tiesą pasakius, nesuprantu, kaip žmogus gali parašyti tiek daug ir tokių gerų knygų. Beje, knygos ne iš plonųjų. Baltas pavydas. Tikiu, kad ateityje išvysite ne vieną ir ne dvi J. Picoult kūrinių apžvalgas parašytas mano rankomis, nes šios autorės knygos yra tikrai vertos dėmesio ir skaitysiu dar ne vieną. Ieškantiems knygos, kurią perskaičius lieka prisiminimas, rekomenduoju pasidairyti po šios autorės kūrybą.

Kelios J.Picoult knygos lietuvių kalba

cdb_is-antro-zvilgsnio_z1 Jodi Picoult cdb_Kelias-namo_z1 Jodi Picoult cdb_Kuprotojo-banginio-dainos_z1 Jodi Picoult cdb_Salemo-raganos_z1 Jodi Picoult cdb_Vienisas-vilkas_z1 Jodi Picoult cdbpaprasta-tiesaz1 Jodi Picoult desimtasis-ratas Jodi Picoult devyniolikaminuciu Jodi Picoult Gailestingumas Jodi Picoult Kitas-gyvenimas Jodi Picoult namu-taisyklesg Jodi Picoult Neprarask-vilties Jodi Picoult nykstantys-pavidalai Jodi Picoult susitarimas Jodi Picoult Tobulas-paveikslas Jodi Picoult trapumas201010262 Jodi Picoult cdb_Atpildas_z1 Jodi Picoult cdb_Kai-tu-iseini_z1 Jodi Picoult cdb_Lemtingas-sutapimas_z1 Jodi Picoult cdb_Mano-sesers-globejas_Skaitytoju-pamegtos3_z1 picoult

jonexex logo

MARSIETIS (knyga ir filmas)

Norint sutaupyti laiką, žmonės dažnai renkasi tarp tos pačios istorijos filmo ir knygos. Šį apsisprendimą būtų daug lengviau padaryti, jei prieš nosį turėtumėte abiejų apžvalgą – palyginimą. Šiandien vieną tokį apie “Marsietį“ ir sukurpiau.

NASA ekspediciją Ares 3 Marse tenka nutraukti, kai užeina smarki smėlio audra. Evakuacijos metu antena nubloškia vieną iš įgulos narių – Marką Votnį. Įgula kolegos ieško, tačiau aparatai rodo, jog Markas jau negyvas, o raketa, jei žmonės dabar neišskris, nuvirs. Įgula palieka Votnį ir išskrenda.

Tačiau Markas atsibunda. Ne, jis nevirto zombiu. 😀 Tiesiog antenos nuolauža pradūrė skylę jo skafandre, dėl kurios jis būtų miręs, tačiau ją užsandarino kraujas. Antena pradūrė ir gyvybinių procesų monitorių, tad įgula pagrįstai manė, jog Votnis miręs.

Dabar Markas vienas visoje planetoje. Maisto atsargų užteks neilgam. Ryšys su Žeme prarastas, ir visi mano, kad Votnis miręs. Iki kitos NASA ekspedicijos Marse, Ares 4, dar ketveri metai, kurių Markas su tokiomis maisto atsargomis tikrai neištvers, be to, nuo Ares 3 misijos vietos iki Ares 4 misijos vietos net 3200 km, kuriuos kažin ar Votniui pavyktų įveikti.

Ar pavyks Markui išgyventi bei sveikam parsigauti į Žemę? Sužinosite, jei perskaitysite knygą/pažiūrėsite filmą!


Filmas

Kalba: lietuvių
Metai: 2015
Režisierius: Ridley Scott
Trukmė: 144 min.
Žanras: drama, nuotykiai, mokslinė fantastika
Šalis: JAV


Pirmiau žiūrėjau filmą. O atsitiko tai gan įdomiai. Su klase važiavome į kino teatrą žiūrėti visai kito filmo, tačiau atvykę susivokėme, kad sumaišėme tvarkaraščio laiką. To filmo, dėl kurio važiavome, tuo metu nerodė.

Netrukus turėjo prasidėti tik “Paranormalūs reiškiniai“ bei “Marsietis“. Visi išdundėjo žiūrėti “Paranormalių reiškinių“. Na o aš, kadangi LABAI nemėgstu siaubo filmų (pasižiūrėjus tokį vėliau tenka bent kelias naktis nemiegoti 😀 ), pasirinkau “Marsietį“. Nieko gero iš jo nesitikėjau, pavadinimas skambėjo neįdomiai, vaikiškai (aprašymo nebuvo kada skaityti). Pradėjus žiūrėti filmą, supratau, kad labai klydau. Tos 144 min. prabėgo žaibo greičiu. Išėjau iš salės išsižiojusi. Nuostabu buvo VISKAS! Nuo siužeto, sukurtos Marso erdvės iki aktoriaus.Vėliau kelias dienas negalėjau atsigauti. Nuostabus jausmas, kai iš filmo nieko nesitiki, tačiau gauni… wow!


Knyga

Autorius: Andy Weir
Metai:
2015
Kalba: lietuvių
Originalus pavadinimas: “The Martian“
Leidykla: “Obuolys“
Žanras: drama, nuotykiai, mokslinė fantastika


Pasižiūrėjau filmą, jį įsimylėjau, tačiau nenumaniau, jog yra ir knyga. Ją pamačiau visiškai atsitiktinai šmirinėjant po knygyną. Supratusi, ką regiu, cyptelėjau iš džiaugsmo! Nieko nelaukiau ir prigriebiau. 557 puslapiai susiskaitė per dvi su puse paros. 😀 Ne, negalvokite, kad ši knyga greitai skaitosi. Tiesiog tave, jei jau pradėjai skaityti, “Marsietis“ griebia ir nepaleidžia, kiekvieną laisvą minutę aukoji šiai knygai, nes rankos pačios į jos pusę linksta. Pradžioje pateikiama labai daug mokslinės informacijos, tad kiek sunkoka skaityt buvo, tačiau greit išmoksti tas sąvokas, ir tuomet tikrai nebebūna problemų.

Viskas aprašyta taip realistiškai, jog skaitydamas nė minutės nesudvejoji, kad ši istorija galėtų būti netikra. Knyga paremta moksliškai, su daugybe skaičiavimų. Turinį paįvairina humoras, kurio čia netrūksta. Sukurta labai faina Marko asmenybė, o, kadangi beveik visa knyga yra parašyta dienoraščio principu, tai tikrai yra didelis pliusas. Ši knyga išmoko pozityviau žiūrėti į gyvenimą, nes, kaip matome, jokia situacija nėra neįveikiama. Be to, labai gražu tai, jog visa Žemės žmonija susivienijo dėl vieno žmogaus gyvybės. Tai istorija, kuri kažką palieka, su knygos puslapiais neužsibaigia.

Tikrai keblu pasakyti, kas buvo geriau. 😀 Tiek filmas, tiek knyga yra nežmoniškai geri. Ką norite, tą ir rinkitės. Tiesa, jei jau pasirinkote knygą, prieš ją nepagailėkite poros valandėlių filmui. Taip taip, PRIEŠ ją, nes taip daug geriau vėliau skaitydami viską suvoksite, mat tai nėra paprastas romaniūkštis, o knyga su gan daug mokslinių elementų.

Skaitykite knygą arba mėgaukitės filmu, nesvarbu, tik žinau, jog jūs turite susipažinti su pribloškiančiai gera “Marsiečio“ istorija.

jonexex logo

Fantazijų sekliai (IV) – Kuo ypatingas grafas Sen Žermenas?

Tikriausiai, kad visi, kurie yra skaitę knygų seriją “Meilė keliauja laiku“, mažiau ar daugiau žino apie Grafą Sen Žermeną. Ciklo knygose šiai mistinei istorinei asmenybei dėmesio nepagailėta. Sen Žermenas yra vienas paslaptingiausių žmonių, kurie kada nors yra gyvenę. Kodėl? Pažiūrėkime…

Grafas Sen Žermenas

Žinių apie grafą Sen Žermeną išlikę yra labai mažai. Žmogus, kuris atsirado iš niekur ir pradingo į niekur – taip jis apibūdinamas. Daugiausia grafo biografijos nuotrupų žinoma iš gyvenimo Paryžiuje. XVIII – ame amžiuje šiame mieste atsirado maždaug 45 – 50 metų vyras, kuris buvo turtingas, vienišas bei labai įvairiapusis savo gabumų atžvilgiu – įvaldęs keletą muzikos instrumentų, su lakia fantazija ir gera atmintimi, tapė paveikslus, išmanė mediciną, kūrė eilėraščius, sonatas, arijas, kūrinius smuikui, buvo labai geras alchemikas… Sen Žermeno talentus galima vardinti ir vardinti, galima sakyti, kad šis žmogus išmanė viską. Be to, grafas laisvai kalbėjo angliškai, prancūziškai, itališkai, portugališkai, vengriškai, arabiškai, turkiškai, kinietiškai ir daugeliu kitų kalbų…

Nenuostabu, jog Sen Žermenas buvo puikus oratorius, sugebėjęs sužavėti bet ką. Kartą pats Kazanova, kuris, kaip žinia, turėjo tikrai neblogą liežuvį, susitiko su juo pietų. Viskas baigėsi tuo, kad Kazanova sėdėjo išsižiojęs ir visiškai pamiršęs apie maistą, mat buvo pakerėtas Sen Žermeno pasakojimais.

Grafas galėjo be atokvėpio kalbėti apie kokį mistinį, seną įvykį. Klausantis vyro atrodydavo, kad jis pats ten, pasakojamuose nutikimuose, dalyvavęs, kas buvo neįmanoma dėl jo amžiaus. Yra buvę ir taip, jog Sen Žermenas privertė publiką aikčioti, netyčiomis (o gal norėdamas?) pasakęs: „Visada sakiau Kristui, kad jam blogai baigsis“. Vėliau sukrėsti žmonės užplūdo vyro tarną ir puolė klausinėti ar tai tiesa, ką grafas šnekėjo. Tarnas tik dar labiau suglumino, nes tarė: “Atleiskite, ponai, tačiau aš grafui tarnauju tik 300 metų, todėl visko nežinau…“.

Grafas Sen Žermenas filme “Rubinė“

Sutikę Sen Žermeną kai kurie vyresni žmonės kalbėjo, jog savo vaikystėje jie jau yra matę šį žmogų, o nuo to laiko jo išvaizda visai nepakito…

Piršosi vienintelė išvada – grafas atrado jaunystės eleksyrą, todėl gyvena jau kelis šimtus metų. Tai neatrodė labai neįtikinama, nes vyras buvo geras alchemikas, išstudijavęs visus žymiausius chemijos veikalus. Sen Žermenas skaitė senovės manuskriptus, parašytus bet kuria kalba. Susišnekėti galėjo ko ne visame pasaulyje. Abejonių niekam nekilo.

Sen Žermenas buvo laikomas burtininku; esą jis gebėjo daryti stebuklus. Sklinda gandai, kad 1757 m. Liudvikas XV davė grafui didžiulį deimantą, kuris buvo įskilęs. Tai stipriai mažino brangakmenio kainą. Praėjus kelioms dienoms, Liudvikas XVI jau laikė savo rankose deimantą, kuris neturėjo nė įbrėžimo. Pasakojama apie galybę magiškų atributų, kuriuos grafas turėjo. Vienas iš jų – “Sen Žermeno veidrodis“, jame galėjai įžvelgti savo ateitį ir suprasti, kuria linkme sukti likimą.

Yra manoma, kad grafas Sen Žermenas buvo 1762 m. Rusijos perversmo, po kurio pradėjo valdyti Jekaterina II, dalyvis. Kartą vienas vokietis žaidė biliardą su Grigorijumi Orlovu, kuris, pavartojęs alkoholio, leptelėjo: “Jei ne Sen Žermenas, tai nieko nebūtų įvykę…“.

O ar žinojote, jog Puškinas savo “Pikų damoje“ aprašė ir vieną iš Sen Žermeno legendų? Skaičiusieji “Pikų damą“ tikriausiai atmena Germano istoriją, kuris norėjo iš senos kunigaikštienės išgauti trijų kortų paslaptį. Bet mažai kas žino, jog būtent šį pasakojimą Puškinas parašė remdamasis kunigaikščio Golycino atminimais. Kunigaikštis pasakojo poetui, jog yra kartą pralošęs kortomis didelę sumą pinigų. Po šio įvykio pasidalijo nuoskauda su savo senele Natalija ir paprašė jos paskolinti atsilošimui. Pastaroji pinigų jam pagailėjo, tačiau atskleidė vieną paslaptį, kurią Paryžiuje kadaise jai išdavė pats Sen Žermenas. Anūkas atsilošė, tačiau vėliau vykdė pažadą senelei – niekada nebeklimpo į tą liūną. Tą kažkada Natalijai liepė prisiekti ir Sen Žermenas.

Pereikime prie keisčiausios Sen Žermeno biografijos dalies, kurios daugelis žmonių neturi – “pomirtinio gyvenimo“. Grafas mirė 1784 m. Na, bent jau turėjo mirti. 1785 m. Paryžiuje vyko slaptas masonų susirinkimas, jame dalyvavo ir Sen Žermenas. Vyras buvo pastebėtas net 1788 m., 1793 m., 1814… Kas keisčiausia, jo išvaizda nebuvo pasikeitusi, jis vis dar atrodė 45 – 50 m. Vėliau dar buvo keli pranešimai apie grafą, tačiau jų sparčiai sumažėjo dėl to, kad visi žmonės, bendravę su Sen Žermenu, mirė. Visgi net XIX, XX amžiuose atsirado asmenų, mačiusių žmogų, stebėtinai panašų į grafą.

https://i0.wp.com/apiemistika.lt/wp-content/uploads/2012/10/Volfas-M%C4%97singas.jpg
Volfas Mėsingas

Be visų neįtikimų aukščiau išvardintų faktų… Yra didžiulis panašumas tarp Sen Žermen bei XX amžiaus garsiausio telepato Volfo Mėsingo. Mėsingas mirė 1974 m., tačiau, jei tai iš tikro buvo garsusis grafas, tai jau nebūtų jo pirma “mirtis“, tad nieko nuostabaus.

Grafo Sen Žermeno kapas nerastas.

Galbūt jis tikrai yra žmogus, atradęs nemirtingumo eliksyrą? Jei taip,.. ar gali būti, kad grafas ir dabar tarp mūsų? Gerai apsidairykite ir pagalvokite…

Remtasi:
http://apiemistika.lt
http://www.delfi.lt

https://lt.wikipedia.org


 

Grafą Sen Žermeną galite sutikti Kerstin Gier trilogijoje “Meilė keliauja laiku“

cdb_Rubine_z1cdb_Safyre_z1cdb_Smaragdas_z1

jonexex logo

Kaip gerai žinai “Bado žaidynes“? (testas)

Pamaniau, jog visai smagu būtų jums paspręsti kokį kviziuką ir taip pasitikrinti savo žinias apie vieną ar kitą knygą. Tikriausiai, dauguma esate skaitę “Bado žaidynes“, o gal net vadinate save šios knygų serijos fanai. Tačiau ar tikrai gerai įsiminėte šią istoriją? Pažiūrėkime!

Pirmiausia pateiksiu klausimus, o vėliau – atsakymus. Norint neapgaudinėt savęs :), rekomenduoju jūsų manymu teisingus atsakymus užsirašyti ant lapelio, o vėliau juos pasitikrinti. Tiesa, visi klausimai pateikti iš pirmosios knygos, tad ją ir turėkite omenyje atsakinėdami.

A. Kokios spalvos yra senoji Ketnės suknelė, su kuria mergina dalyvavo loterijoje į Bado žaidynes?

  1. mėlynos
  2. žalios
  3. pilkos
  4. kraujo raudonos

B. Kiek lapelių su Ketnės vardu buvo loterijoje į Bado žaidynes?

  1. 4
  2. 20
  3. 48
  4. 16

C. Ko Ketnei nesiuntė dovanų Bado žaidynių arenoje?

  1. duonos
  2. tepalo nudegimams gydyti
  3. miegojimo sirupo
  4. vandens

D. Kaip mirė Glimer?

  1. varžovų suvalgyta gyva
  2. suvalgiusi nuodingų uogų
  3. nuo mirtinų vapsvų žudikių įgėlimų
  4. Keitui dūrus jai į širdį

E. Iš kurios apygardos atvykusi Ketnės draugė ir konkurentė Ru?

  1. 11
  2. 8
  3. 12
  4. 5

F. Kaip vadinosi dvyliktos apygardos juodosios rinkos turgelis, kur Ketnė su Geilu prekiavo?

  1. mainų
  2. Hubas
  3. Hobas
  4. prekybcentris

G. Kada Pitas suprato, jog myli Ketnę?

  1. pirmą jų dieną mokykloje išgirdęs Ketnę dainuojant dainą
  2. numetęs alkanai Ketnei duonos
  3. kai Ketnė Bado žaidynėse sutvarstė Pito kraujuojančią koją
  4. pamačius Ketnę gražiai apsirengusią jau kaip Bado žaidynių dalyvę

H. Ką Ketnė pasiėmė iš Kornukopijos?

  1. lanką ir strėlių
  2. kirvį
  3. medicinos priemonių rinkinį
  4. kuprinę, kurioje sudėti išgyvenimui būtini daiktai

I. Kur Trešas slėpėsi baiginėjantis Bado žaidynėms?

  1. aukštai medyje
  2. kviečių lauke
  3. urve netoli upės
  4. jis užsimaskuoja save purve

J. Kas yra mirtinas Pito ir Ketnės priešininkas?

  1. Klovė
  2. Lapiaveidė
  3. Keitas
  4. vaikinas iš pirmos apygardos

Skaityti toliau “Kaip gerai žinai “Bado žaidynes“? (testas)“

Kvepalai. Vieno žudiko istorija (knyga ir filmas)

Šiandien atkeliauju pas Jus su to paties kūrinio knygos ir filmo palyginimu. Pati mėgstu tokias apžvalgas, nes tai padeda pasirinkti tarp knygos ir filmo. Juk kam gaišti laiką su abiem, kai galima pasirinkti vieną – geresnį? Taip jau susiklostė, kad „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ mačiau ir filmą, ir skaičiau knygą.

Patrikas Ziuskindas

Šiek tiek papasakosiu apie romano istoriją, nes ji bendra ir knygoje, ir filme, o vėliau apie filmą bei knygą atskirai. Taigi, nusikeliame į XVIII a. Prancūziją, kur gyvena pagrindinis kūrinio veikėjas. Viskas sukasi apie Grenujį – vaiką, kurį tik gimusį bandė nužudyti mama, vėliau talentingą jaunuolį, o galiausiai ir vyrą. Vaizduojamas visas žmogaus gyvenimas nuo pat jo mažų dienų.

Kuo Grenujis ypatingas? Jis  turi be galo gerą uoslę ir, žinoma, tobulą atmintį (tiesa, ji skirta tik kvapams). Jis užuodžia viską: nuo pelės iki bažnyčios suolo, nuo lietaus iki narcizų, net ir tokius dalykus, kurie mums atrodo bekvapiai. Tiesa, ilgainiui, atleiskite, nesu tikra, ar tai ir filme rodoma, jau gerai neprisimenu, jis randa dalyką neturintį kvapo. Neatskleisiu kokį, nes Jums bus neįdomu vėliau skaityti ar žiūrėti, tačiau jis pirmą kartą gyvenime išsigąsta…

Vaikinas nori išmokti gaminti kvepalus, tad įsidarbina pas kvepalų kūrėją Baldinį. Grenujis jam kuria kvapus, žinoma, nuostabius, tokius, kuriais visi lieka sužavėti, taip iškeldamas jau savo garbę beprarandantį Baldinį iki aukštumų. Tikriausiai kitas vaikinas imtų pavyduliauti ar reikšti savo teises Baldiniui, tačiau tik ne Grenujis. jam verslas nerūpi. Jis žino, kad vieną dieną jis sukurs nuostabų kvapą, pavergsiantį visą žmoniją, ir pasaulis klaupsis prieš to kvapo kūrėją, tačiau dar reikia palaukti…

 Vieną dieną jis vaikštinėdamas gatve, užuodžia tobulą kvapą… Nieko panašaus jo nosis anksčiau nebuvo patyrusi. Tiesa, kvapo sumedžioti nepavyksta. Kas tada jį skleidė? Šis klausimas dar ilgai neduoda Grenujui ramybės, vaikinas tiesiog privalo sužinoti atsakymą. Jį randa. Nuo to laiko istorija persirutuliuoja į savo žiauriąją pusę…


Filmas

Kalba: lietuvių

Metai: 2006 m.

Režisierius: Tom Tykwer

Trukmė: 147 m.

Žanras: trileris, drama

Šalis: Ispanija


Manau, pradėsiu nuo filmo, kurį mačiau prieš kelerius metus. Ko ne didžiausias minusas, kad kai kurios vietos buvo nevisiškai suprantamos, it miglotos, o ypač – pabaiga. Galima pasakyti, jog tai vienas iš filmų, kuriuose kūrėjai palieka daugybės vietos fantazijai. Pati nesu tokių filmų gerbėja, tad tai man buvo trūkumas. Istorija man tikrai patiko, ji įdomi ir labai netikėta, sakyčiau, net žiauri. Juk kuri normali motina žudytų tik ką gimusį vaiką, o vyras – moterį vien dėl jos kvapo. Ypač gerai nuotaika perteikiama vaizde, spalvose. Žiūrint per kūną laksto šiurpuliukai. Net ir dabar prisiminus taip brrr pasidaro. 😀 Vienas įdomus faktas – „Filmo kūrėjams prireikė net 17 tonų žuvų vidurių, molio ir šiaudų tam, kad sukurtų Paryžiaus žuvų turgų – Žano Batisto Grenujo gimimo vietą“. Tiesa, mane šiek tiek nustebino aktorių pasirinkimas. Mano mintyse vyras buva aštresnių bruožų, nosimi su kalniuku. 😀 Parinktas aktorius, manau, perdaug dailus šiam vaidmeniui. Mergina… Na, ją įsivaizdau ryškesnę, aktorė tokia gan šviesi, nėra įsimintinų bruožų. Nežinau, ar mane supratote, tiesiog ji turėtų turėt vieną iš tų veidų, kurie įsirėžią į atmintį.  😀 Na, bet čia jau kiekvieno žmogaus vaizduotė. Aplamai sakyčiau, jog filmas neblogas.


Knygakvepalai vieno zudiko istoriaj

Autorius: Patrikas Ziuskindas

Metai: 1985 m. Vokietijoje, 1988 m. Lietuvoje

Šalis: Vokietija

Kalba: lietuvių

Originalus pavadinimas: Das Parfum

Leidykla: Alma littera

Žanras: romanas


Knyga… Apie knygą neturiu ko labai daug pasakyti. Ji – nepakartojama. Be galo gerai išreikšti jausmai, viskas aprašoma ypač vaizdingai, tiesiog vau, o jei kalbėtume apie istoriją – tai kažkas nerealaus. Man ypač patiko Grenujo vaikystės aprašymas. Negaliu nieko apie knygą įdomaus pasakyti, Jums tiesiog reikia ją perskaityti, štai ką aš žinau. Galiu garantuoti, kad be ašarų neapsieisite, ji labai žiauri, tačiau tai, kad ir kaip keistai skambėtų, ir yra jos kabliukas. Visos emocijos knygoje perduodamos ryškiau nei filme. Internete galima rasti elektroninę jos versiją, tad susiraskite, parsisiųskite ir… pirmyn! Garantuoju, kad nenusivilsite.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad geras ir filmas, ir knyga. Tiesa, jei jau reiktų rinktis vieną, negalvodama pasirinkčiau knygą, nes filmas yra tiesiog geras filmas, o štai knyga – VAU. Bet kokiu atveju, neprašausite. Gero skaitymo/žiūrėjimo!

Naudotasi: obuolys.lt ir wikipedia.org

Su literatūra susiję būreliai – ar verta?

Tikriausiai visi moksleiviai yra pasirinkę ir lanko bent vieną, o dažniausiai kelis būrelius. Jų yra daugybė – sporto, susiję su mokslu, rankdarbiais ir t.t. O ar jums teko girdėti apie būrelius, susijusius su literatūra? O galbūt net lankote tokį? Jei taip, pasidalinkite  atsiliepimu apie jį komentaruose. 😉 Na, o aš lankau su rašymu ir knygomis susietus du užklasinius užsėmimus – jaunųjų žurnalistų ir bibliotekos. Šiame straipsnyje trumpai juos apžvelgsiu, paminėsiu pliusus ir minusus. Jei abejojate, ar verta lankyti tokį būrelį, viliuosi, kad padėsiu apsispręsti. 🙂


Jaunųjų žurnalistų būrelis

Žinau, kad tikrai daug mokyklų visoje Lietuvoje turi tokį būrelį. Jei perskaitę straipsnį panorėsite užsirašyti ir išmėginti savo jėgas šioje srityje, nemanau, kad kils problemų.

Jaunųjų žurnalistų būrelyje tikriausiai pagrindinis darbas, kurį turime įvykdyti – tai aprašyti mūsų mokykloje įvykusius renginius, kas ką laimėjo konkursuose, kur dalyvavo mokytojai ar mokiniai ir t.t. Žodžiu, visos aktualijos. 😀 Taip pat labai dažnai dalyvaujame įvairiuose su rašymu susijusiuose konkursuose, štai ir šiandien damušiau rašinį apie vieną jų. Kartais vykdome bendras akcijas su miesto biblioteka ar vaikų globos namais. Pasitaiko, kad mokyklai kokį renginį suorganizuojame. Žodžiu, kaip jau tikriausiai spėjote suprasti, veiklos netrūksta. 😀

O kartais mes tiesiog susirenkame prie arbatos puodelio ir kalbamės apie literatūros naujienas, tinklaraščius, knygų autorius… Jei yra proga, būtinai vykstame į nemokamus susitikimus su rašytojais ar aktoriais. Kartą per metus susiruošiame į kokį rimtą spektaklį.

Tai tikrai smagus būdas praleisti laisvalaikį bendraminčių būryje, be to, mes daug kultūrinamės. Šis būrelis praverčia tuo, kad pagerėja tavo gramatika ir išmoksti geriau dėstyti bei pagrįsti savo mintis. Jaunuosius žurnalistus, manau, tikrai reikėtų pasirinkti žmogui, kuris žada savo ateitį sieti su rašymu.


Bibliotekos būrelis

Į bibliotekos būrelį mes renkamės kartą per savaitę. Ten esame atnešę kiekvienas po savo puodelį, o bibliotekininkė yra nupirkusi arbatos ir cukraus. Kas nori, pats gali atsinešti kavos. Pakaitomis pavaišiname draugus ir saldėsiais. 🙂 Gerdami arbatą, kalbamės apie literatūrą ar tuo metu aktualias temas.

Taigi, pasistiprinę kimbam į darbus. Dažnai, žinoma, surašinėjame, pagal kategorijas skirstome naujas knygas. Kartą į mėnesį aptvarkome biblioteką, nuvalydami nuo lentynų dulkes. Internete ieškome informacijos, ją spausdiname bibliotekos stendui. Karts nuo karto sudalyvaujame kokioje akcijoje ar konkurse.

Labai smagu tvarkant knygas rasti kokią seną seną knygą. Taip atsitikus, minutėlei sustingstu. 🙂 Tikrai daug visokių lobių esu užtikusi, tai be galo didelis šio būrelio pliusas. Juk yra senų knygų, kurios naujai nėra perleistos, o perskaityti jas norisi.

Iš tiesų, labai smagu tvarkyti biblioteką ir apžiūrinėti, registruoti naujas knygas. Taip, kai apsilankai joje, pačiam yra maloniau ir jaukiau. Tačiau turiu pabrėžti, kad šis būrelis, galima sakyti, remiasi savanorystės pamatais. Čia negausite be galo daug vertingos informacijos, tiesiog pagražinsite biblioteką, kurioje patys lankotės. 🙂


Na, stengiausi perteikti ką gi mes veikiame tuose būreliuose. Tikiuosi, kad padėjau priimti sprendimą. Jei norite paklausti kažko daugiau, laukiu jūsų komentarų. 😉

jonexex logo