Knyga: Jei turėčiau tavo veidą – Frances Cha


Pagrindinė informacija:

Originalo kalba:  anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2020 Išleista Lietuvoje: 2021 Leidykla Lietuvoje: Sofoklis Originalus pavadinimas: If I had your face Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: nuo 16 metų Vertė: Irena Kupčinskienė Žanras / amžiaus kategorija: suaugusiųjų literatūra, moderni literatūra, realistinė literatūra Galimi siužeto raktažodžiai: Pietų Korėja, Seulas, grožio kultas, draugystė, šeima, gyvenimas, išgyvenimas, visuomenė, plastinės operacijos, moterys, socialinė nelygybė  Puslapių skaičius: 288 Pasakotojas: moterys (yra daugiau nei vienas pasakotojas) Apdovanojimai: Dylan Thomas Prize Nominee for Longlist (2021), Goodreads Choice Award Nominee for Fiction (2020) Iliustracijos/žemėlapiai: nėra Iliustravo: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 5 iš 5


Rašytoja Frances Cha. Nuotrauka ILLOOZ

Tikriausiai Pietų Korėja, Azijoje esantis šalis, geriausiai visiems žinoma dėl jos labai uždaros ir pavojingos kaimynės Šiaurės Korėjos. Net sunku patikėti, kad šalia viena kitos yra tokios dvi skirtingos Korėjos: vienoje laikas tarsi sustojęs, o kitoje – tarsi pagreitintas, ir visi gyvena artimoje ateityje. Tačiau Pietų Korėja nėra pasakų šalis. Kaip ir kiekviena šalis bei tauta, ji turi savo tamsybių, ir būtent jas rašytoja Frances Cha suguldė į savo debiutinę knygą „Jei turėčiau tavo veidą“. Verčiam ją ir keliamės į kitą pasaulio kraštą.

Autorė Frances Cha augo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Honkonge ir Pietų Korėjoje. Darthmouth koledže baigė anglų literatūros ir Azijos studijų bakalaurą, o Columbia universitete įgijo kūrybinio rašymo magistro diplomą. Autorei teko dirbti įvairius darbus. Seule ir Hong Konge ji buvo kelionių ir kultūros redaktorė CNN International. Jos kūryba buvo publikuota The Atlantic, V Magazine, WWD ir The Believer. Šiuo metu rašytoja gyvena tarp Bruklino ir Seulo. Paklausta, kada nusprendė tapti rašytoja, atsako, jog ji visad norėjo tokia būti. Rašytoja atskleidžia, jog jos giminės iš tėčio pusės yra labai apsiskaitę žmonės ir, kai ji sugalvojo rašyti savo pirmas istorijas, patarimų sėmėsi iš dėdės ir tėčio.

Seulas, Pietų Korėjos sostinė.

„Jei turėčiau tavo veidą“ pasakoja apie penkias skirtingas moteris – apie balso netekusią Arą, našlaičių prieglaudoje užaugusias Sudžin ir Miho, Raudonųjų žibintų kvartale dirbančią Kiuri ir psichiškai nestabilios močiutės užaugintą Voną –, gyvenančias Seule, Pietų Korėjos sostinėje. Šios moterys mėgina įsitvirtinti visuomenėje, kurioje vyrauja pinigų kultas, šokiruojantys ir neįmanomi grožio standartai, arši darbo konkurencija bei griežta visuomenės hierarchija. Įsitvirtinti tokioje visuomenėje net ir turint tvirtą užnugarį nėra lengva, bet jo neturint, tampa dar sunkiau. Šios merginos būtent jo ir neturi.

Nors istorijos centre yra penkios merginos, tik keturioms iš jų yra skiriama po visą skyrių pasakoti savo gyvenimo istoriją įtraukiant kitus veikėjus. Pasirinktas autorės paprastas, įtraukiantis, niekur strimgalviais neverčiantis lėkti stilius leidžia gerai susipažinti su veikėjomis ir taip įsijausti į Seule verdantį gyvenimą, kad net skaitytojas pats gali pasijusti ten gyvenantis. Nors kiekvieną skyrių pasakojo vis kita veikėja, moterų gyvenimai yra taip stipriai persipynę, kad nesijautė, kad būtų pasakojamos penkios skirtingos istorijos iš skirtingų pasaulio vietų. Kadangi nesu didelė istorijų, kurios yra pasakojamos iš daugybės skirtingų veikėjų, gerbėja, nes įprastai jie pasakoja dvi skirtingas istorijas iš skirtingų pasaulio vietų, tai buvo labai smagi staigmena. Kitaip tariant, skaitant šią knygą man nė karto nekilo noras imti praversti kurios nors iš pasakotojų skyrių, nes šios veikėjos gyvenimas mane migdė. Būtent tas gyvenimų persipynimas pavertė visų moterų istorijas baugiai įdomiomis ir įtraukiančiomis. Taip pat visų moterų istorijos turėjo kažką intriguojančio, dėmesį traukiančio, žavinčio ir drauge šiurpaus. Iš tiesų, todėl net negalėčiau pasakyti, kurios moters gyvenimas man buvo nuobodžiausias ar pats įdomiausias.

Kalbant apie veikėjas, jos visos buvo skirtingos. Ara buvo nebylė, bendraujanti su kitais tekstais ant popieriaus lapo, Vona gyveno su bjauria močiute, Miko ir Sudžin iš našlaičių namų, o Kiuri mėgina tapti kuo gražesne mergina, kad būtų patraukli vyrams ir galėtų išsikapstyti iš skolų, kurios susikaupė dėl įvairių dalykų, iš kurių vienas yra plastinės operacijos. Toks įvairus veikėjų spektras mane pritrenkė ir iškart pelnė didelį susižavėjimą. Šį nuostabų pasirinkimą dar nuostabesniu būtų pavertęs tik dar įtraukus turtingą moterį iš džėbiol (ang. chaebol – turtuoliai) šeimos, kad būtų pristatyta ne tik visuomenės apačia, bet ir viršus. Dabar knygoje figūravo tik pasiturintys vyrai. O kalbant apie vyrus… Šioje knygoje man jutosi stiprus noras juos nuvertinti ir paversti niekam tikusiais bei nepadoriais, nesvarbu, ar jie būtų turtingti ar paprasti.

seoul new city hall by iarc architects « Inhabitat – Green Design,  Innovation, Architecture, Green Building

O grįžtant prie išvaizdos… Autorė nesibodėja pabrėžti, žinoma, ganėtinai švelniai, nesveiko Pietų Korėjoje vyraujančio grožio kulto ir į pasakojimą įtraukia kelias tipines ten operacijas. Man jos, asmeniškai, yra vienos iš kraupiausių ir nesuvokiamų.

Taip pat Frances Cha įtraukia iš Korėjos įžymybių kultą, kaip jų gerbėjai kontroliuoja jų gyvenimą, ir kaip gerbėjai trokšta su jais susitikti, kad dėl šios galimybės gali daug kam pasiryžti. Tai irgi yra greičiau tik švelnus pateikimas. Iš tiesų, jeigu pradedi domėtis netizens (taip vadinasi internete rašantys gerbėjai, kurių žodis gali nulemti aktoriaus ar muzikanto gyvenimą), tai galvoji, kad sapnuoji košmarą. Ten cancel kultūra įgauna visai kitokias spalvas.

Taip pat, kadangi knygoje veikėjos gyvena Pietų Korėjoje, autorė neišvengiamai įtraukia ir šiuo metu visuomenėje vyraujančias aktualijas, iš kurių viena yra kasmet mažėjantis gimstamumas, ir kur slypi to priežastis. Tai iš tiesų labai opi šalies problema, ir kas kelis mėnesius Pietų Korėjos politikai ar žiniasklaida ją vis primena ieškodami būdo paskatinti žmones susilaukti vaikų. Tačiau gimstamumas mažėja ne tik šioje šalyje. Daugybė kitų valstybių taip pat susiduria su šiuo reiškiniu (pvz., Lietuva). Todėl iš tiesų, kad ir kaip technologiškai pažengusi ir nutolusi gali atrodyti Pietų Korėja nuo mūsų Lietuvos, iš tiesų žmonės ten susiduria su tomis pačiomis problemomis ir jaučia tuos pačius jausmus. Todėl surasti ryšį su šia, palyginus tamsoka knyga, nėra Sizifo darbas.

Mom's Authentic Radish Kimchi Recipe (Kkakdugi) | 깍두기 — ahnesty
Kimči

Tačiau be tamsių Pietų Korėjos užkaborių skaitytojai ras ir šviesesnių bei skanesnių šios šalies privalumų. Knygoje minimas ne vienas šalyje valgomas patiekalas ir geriami gėrimai, įtraukiant jų originalius pavadinimus. Maistą mylintiems žmonės bus nemažai idėjų, ką jie galėtų išmėginti patys pasigaminti, ar nuvykus į šalį – paragauti. Taip pat pasakojime rasite specifinius korėjietiškus žodžius, kaip Opa (jaunesnės sesers kreipimasis į vyresni brolį, bet taip pat  moterų kreipinys į bet kurį už ją vyresnį vyrą).

Nors mokausi korėjiečių kalbą ir domiuosi šia šalimi, man asmeniškai visi kultūriniai aspektai buvo tarsi visų turimų žinių pasikartojimas ir nebuvo pats didžiausias knygos pliusas. Tačiau tiems, kurie girdėję apie šalį tik viena ausimi, Frances Cha „Jei turėčiau tavo veidą“ yra tarsi puikus įvadas į Pietų Korėjos pasaulį, ir, be abejonės, kultūriniai aspektai trauks dėmesį ir taps knygos perliukais. Tiesa, tikiu, kad iš pradžių skaitant šią knygą dėl gausybės nuorodų į kultūrą, gali sprogti galva, nes nežinomi dalykai, bent mane, visad išmušinėja iš knygos, tačiau skaitant šią istoriją nušaunama vienu šūviu mažiausiai keli triušiai – jūs gaunate įtraukiantį pasakojimą ir susipažįstate su Pietų Korėja. Be to, kaip jau minėjau, veikėjų išgyvenimai ir emocijos yra visų šalių gyventojams universalūs, todėl siužetas nebus svetimas ir atgrasus.

Reziumė.  Debiutinė Frances Cha knyga „Jei turėčiau tavo veidą“  nukelia į daugumai mažai žinomą Pietų Korėją ir leidžia dirstelėti į tamsiąsias šios tautos kertes – nerealų grožio kultą, įžymybių garbinimą, finansinės padėties skirtumus ir jos suteikiamas privilegijas. Šios knygos pagrindinės veikėjos – penkios moterys – pavergs jūsų dėmesį savo skirtingais išgyvenimais, siekiais ir dedamomis pastangomis išgyventi pasaulyje, kuriame gausu spaudimo ir suvaržymų. Be abejonės Frances Cha knyga „Jei turėčiau tavo veidą“  yra išskirtinė knyga Lietuvoje ir nepaliks jūsų abejingų. Ši istorija ypatingai patiks tiems, kurie nori susipažinti su naujomis kultūromis ir pagyventi jose knygų dėka. Taip pat tiems, kam patinka tamsesnis dalykai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.