Pagrindinė informacija:
Originalo kalba: anglų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 2006 Išleista Lietuvoje: 2012 Leidykla Lietuvoje: Metodika Originalus pavadinimas: Dead Fathers Club Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 14+ Vertė: Audronė Jonikienė Žanras / amžiaus kategorija: paauglių literatūra, paranormalūs, šiuolaikinė literatūra, suaugusiųjų literatūra, mistika Galimi siužeto raktažodžiai: tėvo mirtis, Hamletas, vaiduokliai, vaikas, mirusieji, melai, santykiai, patyčios, mokykla, išgyvenimai, šeima, liūdesys, vestuvės, santykiai šeimoje Puslapių skaičius: 272 Pasakotojas: pirmas asmuo, berniukas Apdovanojimai: nėra Iliustracijos/žemėlapiai: nėra Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės) puslapis: čia Įvertinimas: 3 iš 5
Metas pagriebti ne naują, dar iš spaustuvės dažais kvepiančią knygą, o nuvalyti dulkes nuo seniau išleistų kūrinių, kurie nekantriai laukia savo eilės būti prisiminti ir atversti. Savo eilės šįkart sulaukė į lietuvių kalbą išleista anglų rašytojo Matt Haig „Mirusių tėvų klubas“. Man teko anksčiau skaityti knygą apie vampyrų šeimą pavadinimu „Radliai“. Ji paliko man įspūdį, ir todėl įsigijau kitą lietuvių kalba išleistą knygą, tačiau ją perskaityti metus iš metų delsiau, kol atėjo laikas ją atsiversti ir pasižiūrėti, kaip rašytojas panaudoja garsų Šekspyro kūrinį. Kokį būtent? Skaitykite toliau.
Anglų rašytojas Matt Haig (g. 1975 liepos 3 d.) pristatomas kaip vienas originaliausių šiandieninių Didžiosios Britanijos žurnalistų ir rašytojų, rašančių grožinę ir negrožinę literatūrą vaikams ir suaugusiems. Jo romanai lengvai skaitomi, o iš kitų rašytojų autorius išsiskiria unikaliu rašymo stiliumi. Lietuvoje jis geriausiai būtų žinomas dal daugybės į lietuvių kalbą išverstų jo parašytų knygų vaikams. Rašytojas studijavo anglų kalbą ir istoriją Hull universitete. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Matt Haig yra vedęs ir su dviem jų vaikais, kuriuos mokina namuose, gyvena Brighton’e, Sasekse. Dalis rašytojo sukurtų kūrinių, ypatingai priklausančių negrožinei literatūrai, yra įkvėpti paties rašytojo išgyvenimų, kai jam buvo 24 metai ir teko patirti nervinį išsekimą. Rašytojas vis dar kenčia nuo nerimo priepuolių.
„Mirusių tėvų klubas“ pasakoja apie vienuolikmetį berniuką Filipą, kurio tėtis žuvo autoavarijoje. Berniukas lieka vienas su mama ir tėčio paliktu baru. Tačiau čia yra ne problemų viršūnė, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Berniuką aplankė jo žuvusio tėvo šmėkla, kuri papasakoja vaikui apie Mirusių tėvų klubą (tai – Niuarke gyvenusių tėvų šmėklos) ir teigia, jog jo brolis, dėdė Alanas, pasirūpino, kad neveiktų automobilio stabdžiai, ir taip vyras žūtų. Šmėkla berniukui paaiškina, kad Filipas iki šmėklos gimtadienio turi nužudyti dėdę Alaną, kitaip negalės turėti ramybės ir bus pasmerktas Siaubams. Berniukas nusprendžia tikėti tėvo šmėkla ir pradeda regzti planą, kaip nužudyti dėdę.
Kaip jau galėjote suprasti, Matt Haig panaudoja Šekspyro „Hamletą“. Tačiau autorius pasakoja, jog specialiai perrašyti šio garsaus kūrinio jis neketino. Tiesiog norėjo iš vaiko perspektyvos papasakoti apie netektį ir sielvartą, bet rašymo procese istorija pati tiesiog nukrypo prie Šekspyro kūrinio. Bet netgi jeigu skaitėte „Hamletą“ , nuspėti kiekvieną siužeto vingį ir veikėjų veiksmus nėra jau taip lengva, ir to priežastis paprasta – autorius „Hamletą“ naudoją kaip pamatą, bet namo sienos, langai, stogas ir galiausiai vidaus dizainas yra visiškai kitoks. O žvilgsnis į visą istoriją dar apsiverčia aukštyn kojomis suvokus, kad viską pasakoja vienuolikmetis berniukas, kurį lengva paveikti ir įtikinti. Todėl neryžtingas ir silpnas berniukas tampa Šmėklos manipuliavimo įrankiu, priverstu ryžtis pavojingiems ir jam nebūdingiems veiksmams.
Kas dar įdomiau skaitant šią istoriją yra paties autoriaus pasirinktas rašymo stilius. Jau minėjau, kad Matt Haig žinomas dėl to, tačiau skaitydama knygą „Radliai“ visai nejaučiau, jog kažkas su tekstu būtų daroma kitaip, nei tai daro kiti rašytojai, tačiau atsivertus ir pradėjus skaityti „Mirusių tėvų klubą“ supratau, kad rašytojas linkęs žaisti su žodžiais ir pasakojimo būdais. Jeigu paimtumėte ir pravestumėte šią knygą, pirmas dalykas kritęs jums į akis būtų dialogo nebuvimas. Bet ar tikrai jo nėra?
Rašytojas Matt Haig, užuot naudojęs tą tradicinį būdą, su brūkšniais ir po jų esančiais žodžiais, pavyzdžiui, sakė, pasakė, atsakė ir t.t., viską sukeičia vietomis ir priverčia skaitytoją istoriją skaityti kitokiu būdu, pavyzdžiui, „Ji atsakė, Taip. Klausinėjau toliau, Kur tu buvai?“ Toks išvirkščias dialogas netgi sukuria pilkumo, sunkumo ir liūdnumo įspūdį, kuris pasakojimui puikiai tiko dėl joje pristatomų įvykių. Kartais man net atrodydavo, jog iščiulpia paties berniuko jausmus ir pojūčius, kadangi Filipas nekalbėdavo apie savo jausmus, jeigu kažkas kažko klausdavo, jis atsakydavo sausai arba meluodavo įtikindamas save, kad gal tai sukels jam rūpesčių, ar juo niekas nepatikės. Taip pat kai iš berniuko tyčiodavosi bendraklasiai ar situacija reikalaudavo kokios nors reakcijos… jos nebūdavo, ar ji nebuvo stipri. Autorius atskleidžia, kad specialiai norėjo sukurti tokią atskirtį nuo berniuko vidaus ir vykstančių įvykių, nes puikiai pats žino, ką reiškia atsiriboti nuo gyvenimo. Kaip bebūtų keista, tai tikrai kūriniui nekišo kojos, o jam padeda išsiskirti ir pabrėžia, jog vis dėlto pasakotojas yra vaikas, kuris pasaulį mato ir supranta kitaip, kuriuo lengva manipuliuoti.
Kitas įdomus šios knygos bruožų ir autoriaus rašymo stiliaus išskirtinumas (čia kaip nuspręsite pavadinti) yra nebijojimas paminėti realių gyvenimiškų smulkmenų, pavyzdžiui, dvokiantis kaka, įkvėpė ir prarijo snarglį ir pan. Pripažinkime, tokių kasdienių dalykų kiekvienoje knygoje nesurasi. Todėl skaitant šią knygą su paranomaliais reiškiniais vis dėlto buvo siekiama jai suteikti nemažai ir realistiškumo, pasitelkiant gyvenimo detales, kurių kiti rašytojai kartais privengia, ir dėl jo jų istorijos kvepia gėlytėmis. Asmeniškai man tai buvo netikėtas elementas, kuris suteikia šiai istorijai savito žavumo.
Galiausiai skaitydami šią knygą perskaitysite ne tik apie Filipą ir jo gyvenimą, tačiau pasisemsite nemažai istorinių faktų ir informacijos apie žuvis bei kitus įdomius dalykus. Filipas augina žuvytes ir domisi istorija, ypatingai Senovės Romos, todėl knygoje yra ne tik nemažai išmėtytų faktų apie tai, tačiau netgi patys įvykiai vietomis yra pateikiami per istorijų vadovėliuose randamų įvykių perspektyvą ir palyginimą. Taigi, skaitydami knyga savotiškai nušausite du zuikius vienu šūviu: mėgausitės įmantriai sukurpta istorija ir prisigaudysite įvairių įdomių faktų. Žinoma, ar knygoje esanti informacija jums patiks, ar nepatiks, priklausys nuo jūsų pačių.
Reziumė. Matt Haig „Mirusių tėvų klubas“ – išskirtiniu būdu parašyta istorija, naudojanti Šekspyro „Hamleto“ dramos siužeto detales, taip sukurdamas skaudžią ir įžvalgų kupiną istoriją, pasakojamą vienuolikmečio Filipo, kuris mėgina suprasti pasaulį ir jame ieškoti tiesos. Istorija suteiks jums naujų skaitymo potyrių, papildys jūsų žinių bagažą ir bus puikiai atgaiva nuo įprastų istorijų, tačiau kartu dėl to, kas ją verčia išskirtine, gali kitiems tapti rakštimi ir košmaru, nes norint maksimaliai suprasti šį kūrinį ir juo mėgautis, vis dėlto reikia būti dar perskaičius Šekspyro „Hamletą“.
Kitty Writer 