Pamąstymai: nori rašyti, bet visos idėjos per silpnos


Jeigu esate istorijų ,,rijikai“ ir kartu asmenys, kurie mėgina sukurti savas, tikriausiai jums nėra svetimas tas jausmas, kai anksčiau buvę genialūs sumanymai praranda savo žavumą ir įkvėpimo galią. Atrodo, kad visos jums kilusios idėjos jau yra panaudotos, iki gyvo kaulo įgrisusios, išsikvėpusios ir neturinčios jokio potencialo. Kodėl taip nutinka? Ar įmanoma pasveikti nuo šios keistos ligos? Jeigu taip, tai kokie yra galimi ,,vaistai“? Pakalbėkime apie tai.

Idėjų prakeiksmas

Anksčiau, kai dar nebuvau perskaičiusi šimtų knygų, peržiūrėjusi daugybės filmų ir serialų, mane įkvėpdavo ir vaizduotę sužadindavo pačios paprasčiausios istorijos. Mintis apie sukeistus kūnus ar gebėjimą judinti daiktus mintimis skambėjo kaip daug žadančios ir įdomios idėjos istorijoms. Tais laikais būčiau galėjusi prirašyti storą rankraštį su šiomis detalėmis. Dabar mano smegenys veikia atvirkščiai. Užuot pateikusios ilgą galimybių sąrašą, jos surenka ilgą sąrašą istorijų, kurios panaudojo šį elementą ir dar pateikia ataskaitą, kaip jos jį panaudojo bei kokie buvo silpni ir stiprūs tų istorijų momentai. Žodžiu, nejučiomis man išsivystė nenoras kartoti kitų autorių istorijų, nors parašyti tokių pačių, kad ir kaip norėčiau, man nepavyktų. Tačiau tai dar ne viskas.

Prie šio idėjų prakeiksmo prisideda dar laikas ir darbai. Anksčiau mano dienotvarkė buvo laisvesnė ir turėjau daugiau laiko žaisti su visu rašymo procesu ir siužetais. Dabar tokios prabangos neturiu ir, jeigu jau atsisėdu prie kompiuterio ekrano kelioms valandoms, noriu, kad prieš mane gimtų… ta tobula istorija. Nors ir suprantu, kad iškart parašyti tobulai tobulo siužeto istoriją neįmanoma, įsakyti smegenims, išbrukti lauk tą gniuždantį norą, nepavyksta. O tas suaugusiojo gyvenimas tik tam norui dar padeda giliau įleisti šaknis. Tie dienos darbai viską iškreipia ir priveda prie to, kad tas kelias rašymui skirtas valandas praleidžiu žiūrėdama į baltą ekraną, nes vos tik parašau sakinį, smegenys jį apdoroja pagal šiuos kriterijus:

  • Kur vyksta veiksmas?
  • Apie ką yra ši istorija?
  • Kaip ji pasibaigs?
  • Kas šią mintį jau yra panaudojęs savo istorijoje?
  • Kuo ji skiriasi nuo kitų?
  • Kokia kalba čia rašysi?
  • ir t.t.

Žodžiu, man, kaip nemėgstančiai rašant istorijos pradžią jau žinoti jos pabaigą (nes tiesiog tada dingsta visa jos paslaptis ir varomoji jėga keliauti link tos pabaigos rašymo metu), ši iš kažkur į smegenis įsidiegusi kenkėjiška programa daro meškos paslaugą.

Kaip įkvėpti gyvybės mūzai?

Taigi, turime problemą, o kai ji atsiranda, prasideda sprendimo paieškos. Kiekvienam tikriausiai suveiks skirtingi ,,vaistai“. Pradėkime nuo to būdo, kurį siūlo autoriams patiriantiems rašytojo bloką (angl. writer’s block). Tiesiog kuriam laikui palikite rašymą ir užsiimkite kitais dalykais; pakeliaukite, paskaitykite retai skaitomo žanro knygas, pasižiūrėkite kitų šalių filmus ir serialus ir t.t. Kitaip tariant, išsiilkite rašymo. Noras rašyti ir turėjimas laiko rašyti yra nebloga, bet ne pati idealiausia kombinacija. Į šį derinį mums reikia įmesti įkvėpimą, o jis gali nepasirodyti, ypatingai, jeigu keliate sau įtampą ir sėdite prie kompiuterio kasdien. Trumpai, jūs paverčiate rašymą darbu ir pareiga, o juk mes nesąmoningai nuo to stengiamės pasprukti. Geriau atsitraukite nuo istorijų kūrimo ir užsiimkite kuo nors kitu. Tegul jūsų įkvėpimo, noro ir jėgų elementai pasikrauna iki maksimumo.

Taip pat pradėkite domėtis kitame pasaulyje esančiomis istorijomis. Kiekviena kultūra turi savo istoriją, papročius, mitus ir pasaulio suvokimą, kuriuos perteikia savo kūryboje. Tai labai padeda surasti naujų idėjų ar įkvėpti gyvybės senoms, pasitelkus naujus pristatymo formatus ir technikas, pažvelgti į viską kitaip bei motyvuoti save. Kad ir kaip Amerika mėgina pateikti istorijų ištroškusiems skaitytojams ir žiūrovams unikalių istorijų, jie dažnai jas pateikia tokiu pačiu formatu ir šablonu, kas vėliau gali mums nesąmoningai įskiepyti mąstymą, kad mes turime savo istorijas kurti ir pateikti tik TOKIU formatu, o tai gniuždo, nes jautiesi tarsi perpasakotum jau šimtus kartų girdėtą istoriją. Taip pat knygos apie kūrybinį rašymą, jeigu perskaitote jų daug, irgi gali padaryti meškos paslaugą, nes jų autoriai nagrinėja įprastą naratyvą, nesistengdami pabrėžti, kad papasakoti istoriją yra milijonai būdų. Taigi, nusigręžimas nuo to, kas žinoma, ir pasinėrimas į naują pasaulį tikrai padeda.

Dažnai man padeda įgauti noro rašyti ir surasti įdomių idėjų mėgėjų rašytojų kūriniai (pvz., wattpad). Perskaitant bet kaip parašytą istoriją ar kūrinį, kuriame trūksta logikos… man smegenyse tarsi įvyksta persikrovimas. Pradedu labiau pasitikėti savo jėgomis ir technikomis, taip pat nesąmoningai pradedu mintyse galvoti, ką aš galėčiau pakeisti, kad istorija būtų geresnė. Taip pat mėgėjai rašytojai dažnai būna naujokai istorijų pasaulyje ir turi neblogų minčių, kaip būtų galima pateikti savo istorijas. Jų naudojami formatai irgi savotiškai gali padėti jums pagauti mūzą.

Tiesa, šie būdai yra veiksmingi tik vėl susigrąžinti norą rašyti, bet pagrindinė problema išlieka nepakitusi – istorijos mintis gan silpna.

Suteikiam istorijai svorio

Svarbu yra suvokti, kad silpnos idėjos kaip ir nėra. Visos idėjos yra stiprios ir patrauklios, tik mes patys kurdami istorijas atimame iš jų gyvastį ir unikalumą. Kaip jau minėjau prieš tai, Lietuvoje dominuoja amerikikos rašytojų istorijos, todėl mes sąmoningai ar nesąmoningai lygiuojamės į juos, o šie iš tiesų, kaip kokia Kinijos produkcija, tiesiog yra istorijų fabrikas, kuriame viskas daroma konvejerio principu. Todėl mums reikia paėmus fabrike sukurtą produktą nugabenti į dirbtuves, nuvalyti kaip nuo lėlės visus dažus ir drabužius tam, kad galėtumėme uždėti kitokį makiažą ir naujo stiliaus apdarus.

Taigi, vienas iš galimų istorijos išvaizdos variantų yra formatas. Pamirškite įprastą naratyvą, kur viskas pasakojama nuo taško A iki taško B. Naudokite susirašinėjimą elektroniniais laiškais ar įprastais laiškais. Pasitelkite socialinius tinklus, SMS, susirašinėjimai internete, pokalbių svetaines, scenarijaus formatą, iliustracijas, maišykite įvykių seką ir pan. Būdų papasakoti istoriją yra šimtai, ir jie suteikia šviežumo senoms istorijoms bei leidžia autoriams žaisti su pačiu pasakojimu.

Kitas svarbus dalykas yra personažai. Prieš kurdami istoriją, visad turėkite aiškų veikėjų charakterį ir žinokite jų istoriją. Dažnai autoriai pasirenka šabloninius personažus: mergina – silpna pilka pelytė, o vaikinas – paslaptingas ir tamsus. Nuo tokio personažų įvaizdžio bet kas galėtų pavargti. Paskaitykite kelis straipsnius apie asmenybes ar pasidomėkite kokių nors spalvingų žmonių biografijomis. Tai gali jums pagelbėti sukurti ypatingą personažą, kuris bet kokią seną ir nuobodžią istoriją paverstų unikalia ir šviežia. Taip pat prisiminkite, kad gali būti nepatikimi personažai, kurie skaitytojui pateikia iškreiptą realybę. Kartais autoriai pamiršta, kad jų pasirinktas pasakojimas nebūtinai turi būti… sveiko proto ar būti šimtu procentu atviras su skaitytoju.

Istorijoms taip pat svarbi vieta ir laikas. Jeigu pasirinksite netinkama erdvę istorijai, prijungsite ją prie nežavinčios minties ir dar naudosite tuos šabloninius personažus…. Gausite mirtiną derinį. Pelėnės istorija kosmose ar viduramžiuose būtų skirtinga dėl religijos, erdvės, technikos, hierarchijos ir t.t. Todėl nenumokite ranka į vietą ir laiką. Pasirinkite juos tokius, kad jie suteiktų istorijai žavumo ir galimybių.

Galiausiai įjunkite mokslininko režimą smegenyse. Tyrinėkite istorijas ir susidarykite sąrašą, ką kiti kūrėjai mėgsta naudoti, kaip tai naudoja, ir kas veiksminga, o kas ne. Mėginkite įžvelgti naujų perspektyvų. Įtraukite į istoriją tai, ko kiti neįtraukia. Pavyzdžiui, visos istorijos su piktadariais dažniausiai baigiasi taip – blogietis miršta. Kaip galima būtų pakeisti šią detalę? Gal piktadariui nereikia mirti? Tada… Jis atvirsta į gerietį? O gal jis pasiekia savo tikslą, bet gauna… kažką kito? O gal piktadarys nėra blogas, o prieš jį kovojantis asmuo yra… piktadarys? Žaiskite su idėjomis!

Pabaigos žodis

Kaip ir visada, mano pateiktus sąrašus galima papildyti. Kiekvienas rašytojas yra kitoks ir jam/jai suveiks skirtingi būdai. Svarbiausia, jog suvoktumėte, jog visos idėjos yra genialios, bet mes patys jas sumenkiname, o galiausiai prarandame bet kokį norą rašyti ir tampame pasyviais istorijų pasaulio dalyviais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.