Personažai: protagonisto ir antagonisto spąstai rašantiems


Kodėl viena ar kita knyga jums palieka įspūdį? Vieni atsakys, kad pamilote kūrinį dėl pasaulio, kiti – dėl rašymo stiliaus, treti – dėl siužeto, o ketvirti – dėl veikėjų. Tiesa ta, kad visi šie elementai turi būti panaudoti (kuo geriau, tuo geriau), kad vėliau kažkuris iš jų dominuotų ir pavergtų jūsų širdis. Tačiau ištraukus vieną iš jų visa istorija sugriūtų. Spėkite, koks tai dalykas? Teisingai, veikėjai. Ypatingai daug skaitytojų dėmesio visad sulaukia protagonistas ir antagonistas, kadangi be jų nebūtų visos istorijos. Tačiau šie du personažai dažnai nėra gerai išpildomi dėl pačių rašytojų iškreipto šių veikėjų suvokimo.

Protagonistas atstovauja gėriui

Pradėkime nuo protagonisto. Atsižvelgiant į laiką, vietą ir žanrą, pagrindiniai istorijos personažų charakteriai ir tikslai gali skirtis. Pavyzdžiui, realistinėse istorijose, kurių veiksmo vieta ir laikas yra šių dienų pasaulis, dažniausiai visad kovos su savo demonais, bus kokie nors pilki ir neišvaizdūs (ar bent jau jie patys taip mano) asmenys. Jeigu istorijos veiksmo laikas yra praeitis, o jūsų veikėja yra moteriškos lyties, tikėtina, jog ji bus pasibaisėjusi žmonių mąstymu ir kovos su visuomene ir jos primestais stereotipais moterims. Galiausiai dar turime distopiją, kurioje veikėjai visad maištaus prieš valdžią ir jie bus…. paprasti tos sistemos gyventojai. Kitaip tariant, mes turime du tipus: kovotoją / maištininką ir pritapėlį, kupina savų demonų veikėją. Nesvarbu, koks tipas būtų istorijoje, šiems dažnai mėgstama primesti angelo rolę, t.y., veikėjas nenori, kad dėl jo kas nors mirtų, jis tikrai įstengtų dėl kažko pasiaukoti ir pan. Žodžiu, gėrio idealas.

Autoriai nesistengia paįvairinti šių dviejų tipų ir juos dažnai naudoja kaip kokias šachmatų figūrėles ant žaidimo lentos, suteikdami vieną ar kitą graudžią gyvenimo detalę. Vaikų knygose tokie personažai nieko nestebina, ir gal netgi yra vienas iš privalomų elementų, tačiau paauglių ir galiausiai suaugusiųjų knygose šie angelai erzina ir privalu jų charakterį bei moralės kompasą patobulinti. Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, mes visi esame gėrio ir blogio mišinys, todėl visad turime savo sąlygas, dėl ko aukotumėmės ir ką galėtumėme sunaikinti. Rašytojai dažnai tai tarsi pamiršta ir sukuria istorijas apie angelus, kurie visad pasiaukos dėl kitų ir visad privirs daug košės sau ir kitiems.

Antagonistas atstovauja blogiui

Antagonistai irgi yra tarsi užkonservuotas istorijų elementas. Jis turi savo šventą įvaizdį, kurio, atrodytų, nevalia nė trupučio pakoreguoti ir patobulinti. Rašytojai dažnai juos kurdami pasidalina į dvi stovyklas. 1) antagonistas yra įtraukiamas į istoriją kaip personažas, kad būtų galima išmėginti protagonistą. Istorijos piktadariui nėra suteikiama jokia priešistorė ar charakteris. Jis tiesiog blogas. 2) antagonistas yra išvystytas ar bent jau dalinai išvystytas blogiukas. Mes žinome apie jo praeitį ir nujaučiame, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, tačiau autoriai pabrėžia, kad jam savęs išpirkti nėra jokių vilčių, kadangi jis supranta darantis blogą.

Tiesa yra tokia, kad nė vienas žmogus nėra vien demonas ar angelas. Taip, pasikartoju, nes tai svarbus dalykas kuriant visus personažus. Nė vienas veikėjas iš tiesų nemano, jog jis yra blogas ar geras, kad yra pagrindinis ar šalutinis personažas istorijoje. Jeigu kuriate ne pasaką, kiekvienas jūsų personažas turi būti ŽMOGUS, t.y., turėti praeitį, silpnybių ir stiprybių, motyvaciją ir moralės kompasą. Kiekvienas turi tą ribą, lūžio tašką, spyrį peržengti ribą ir galimybę sustoti ir išpirkti savo kaltę.

Jeigu kalbama kūrybinio rašymo teorijomis, patarimais ir taisyklėmis, antagonistas yra protagonisto priešingybė. Antagonistas turėtų truputėlį būti netgi pranašesnis už protagonistą, kad gerietis negalėtų lengvai viską pasiekti, nes mes, skaitytojai, laukiame dramos ir norime matyti, kaip personažai kenčia ir mėgina įveikti visas kliūtis. Taip, mes tam tikra prasme esame sadistai. Bet antagonistas negali būti sustingęs ir egzistuoti tik tam, kad protagonistas turėtų ką veikti. Tai dažnai yra pamirštama, ir istorija vėliau tarsi primena gėrio ir blogio kovas.

Antagonisto spąstai protagonistui

Piktadariai dažnai yra nužudomi arba kažkokiu kitu būdu nukeliauti į kitą pasaulį (pvz, patys nusižudo ar ant jų užgriūva pusė pilies), kad taip būtų užtvirtinama istorijos pabaiga ir nepaliekama jokios vilties skaitytojams apie tęsinius. Gera, bet daugumai gal jau pabodusi strategija, nes kūriniai tampa nuspėjami. Tą patį galima pasakyti apie geriečio ir blogiečio akistatą. Blogietis, norėdamas išvilioti gerietį iš slėptuvės, pagrasina kažką nužudyti. Taip, jis žaidžia per sąžinę ir jausmus, o kadangi rašytojai naudoja tą angelo asmenybę turinti pagrindinį veikėją (mūsų protagonsitą), jis būtinai stos prieš piktadarį, kad išgelbėtų viso pasaulio žmonių gyvybes. Rečiau būna atvirkščias scenarijus, kai gerietis mėgina iš slėptuvės išvilioti piktadarį siūlydamas jam ką nors.

Bet kaip ten bebūtų, žaidimas su sąžine yra vienas iš jau autorių nuvalkiotų siužeto elementų. Kad ir kaip skaitytojai nori akistatos, toks dviejų personažų suvedimas yra tarsi antausis skaitytojams ir signalas, kad gal autorius pritrūko vaizduotės arba jo personažai yra… šachmatų figūrėlės. Žinoma, dar galima pateisinti veiksmą, kai veikėjas ateina gelbėti jam brangaus žmogaus, bet kai tai daroma dėl nepažįstamų, tiesiog sunku tai priimti nesiraukiant ar nežiovaujant. Juk patys tikrai išdegę akis nelėksite gelbėti visos žmonijos. Juk jūsų gyvybė yra ne mažiau brangesnė nei kitų. Taigi, kai autoriai tai panaudoja knygoje kaip savaime suprantamą dalyką… Iš tiesų liūdna, ir dažnai šis momentas gali netgi palikti kartų poskonį skaitytojui. Veikėjų akistata yra svarbi ir kone privaloma, bet jie turi būti ne šabloniniai ar inicijuojami tik antagonisto. Žinoma, negaliu teigti, kad turite vengti šios akistatas. Jeigu istorijos pamatai tvirti, šie antagnisto spąstai sujaudins skaitytojus, bet siekiant šviežumo ir neleisti skaitytojams lengvai nuspėti siužeto, reikėtų pagalvoti apie alternatyvas.

Taisome padėtį

Kaip supratote, turime nemažai dalykų, kuriuos kažkaip reikėtų mums patobulinti. Pamėginkime paieškoti būdų.

GĖRIS IR BLOGIS. Kadangi visa bėda kyla iš paties personažo vaizdavimo ir suvokimo, koks turi būti pagrindinis gerietis ir blogietis, siūlyčiau pradėti nuo jų kūrimo. Ant popieriaus lapo vidurio nupieškite dvi linijas (t.y., trys eiles). Vienoje pusėje būtų gėris, o kitoje blogis. Linijos (vidurys) simbolizuos ribą (t.y., situaciją), kuriai nutikus personažas peržengs ribą ir drįs padaryti kažką nedoro. Taip pat svarbu pabrėžti veikėjo stiprybes, silpnybes, geras ir blogas savybes. Ši sudaryta lentelė padės juos atskleisi, nes išvysite, kad, pavyzdžiui, personažas, žinodamas, jog vogti blogai, apvogs ką nors, nes jam reikia pamaitinti seserį. Iš pradžių jis jaustis kaltas, bet vėliau užliūliuos sąžinę pasiteisindamas, kad vagia iš turtingų žmonių.

Svarbu. Personažo veiksmai neturi būti visados pateisinami. Lentelėje esantis pavyzdys yra vienas iš dominuojančių. Mes jo blogą darbą pateisiname, nes tai sustabdo dar didesnį blogį. Tačiau, jeigu žudikas žudo piktadarius, jo veiksmai bus… neigiami (?) Prisiminkite Mirties užrašus. Pagrindinis veikėjas pradėjo savo intelektualinį žaidimą žudydamas nusikaltėlius.

ŠVENTOJI TREJYBĖ. Kiekvienas iš mūsų turi savo asmenybę, įsitikinimų ir moralės kompaso pamatus. Tokius turi turėti ir personažai, nesvarbu, ar jie jūsų istorijoje sės gėrį ar blogį. Juk, kaip ten bebūtų, jie yra žmonės. Taigi, sukurkite jiems tvirtus asmenybės pamatus. Trijų taisyklė tikriausiai padėtų atlikti šią užduotį geriausiai. Pasirinkite tris dalykus, kurie yra šventi personažui, ir dėl kurių jis išdrįstų palikti komforto zoną ir atlikti veiksmus, kurių šiaip niekados nedarytų. Pavyzdžiui, personažui svarbi šeima, ir dėl jos gerovės jis net paaukotų save ar kitus, jam nepažįstamus žmones. Sakykime, čia ir dabar reikia donoro. Jis partrenkia kitą žmogų.

Analitiko smegenys. Norint įkvėpti naujiems siužeto momentams naujos gyvybės, jūs turite žinoti, kas jau yra išmėginta, kaip tai buvo padaryta, ir kas jau dominuoja. Ant popieriaus lapo pasidarykite sąrašą. Jį galite kurti pagal įvairius kriterijus. Šį sąrašą galite parodyti kitiems ir paklausti jų nuomonės (t.y., kuris atrodo patraukliausias, mažiau ar daugiau girdėtas, kas įvyks, jeigu toks ar kitoks bus panaudotas ir t.t.). Tai leis jums geriau susigaudyti, kas įdomu ir turi potencialo. Apačioje matote patį paprasčiausią variantą.

Pabaigos žodis

Išmėginti dalykai nėra blogi tol, kol jie nepradeda žudyti jūsų istorijos, o skaitytojus – žiovauti. Kiekvienas personažas ir siužeto momentas gali turėti kažką savito, ypatingo ir stebinančio. Reikia tik prie to padirbėti, nebijoti paeksperimentuoti. Linkiu, kad nepatektumėte į antagonisto ir protaginsto spąstus, ir tiek šie personažai, tiek jų akistata būtų jūsų istorijos deimantai.


PARSISIUNTIMAI
– Straipsnis PDF formatu: spausti čia

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.