Knyga: Klaida – Antonis Samarakis


PAGRINDINĖ INFORMACIJA:

Originalo kalba: graikų kalba Skaityta kalba: lietuvių kalba Pirmasis originalus leidimas: 1965 m. Išleista Lietuvoje: 2020 m. Leidykla Lietuvoje: Sofoklis Originalus pavadinimas: ΤΟ ΛΑΘΟΣ Serijos pavadinimas: nėra Ankstesnės dalys: nėra Patartinas amžius: 14+ Vertė: Diana Bučiūtė Žanras/amžiaus kategorija:  realistinė literatūra, politinė satyra, trileris Puslapių skaičius: 160 Pasakotojas: pirmas asmuo, kelios vyriškos perspektyvos Apdovanojimai: Graikijoje pagerbtas premija „12“ (1970 m.), Prancūzijoje – Didžioji kriminalinės literatūros premija (1975 m.)  Iliustracijos/žemėlapiai:  nėra  Ekranizacija: nėra Autoriaus (-ės)  puslapis: nėra  Įvertinimas: 5  iš 5

Antonis Samarakis

Norime to ar ne, mus supa žmonės, o žmonės turi gyventi visuomenėje, kurioje egzistuoja kokia nors ją kontroliuojanti valdžia, kuri niekad negali jaustis saugi. Juk kiek yra žmonių, tiek yra nuomonių, ir pakanka tik žiežirbos įkurti viską griaunančią ugnį. Kartais ši valdžios paranoja peržengia visas ribas, ir ji tampa savo iliuzijų kaline. Tą, ką žmogus sukūrė, pradeda griauti jo paties gyvenimą. Būtent šią temą garsus graikų rašytojas Antonis Samarakis tyrinėja savo knygoje „Klaida“.

Antonis Samarakis gimė 1919 metais Atėnuose, Graikioje. Jis dirbo darbo ministerijoje, tačiau 1936 metais atsistatydino, kai generolas Metaxas įnešė diktatūrą į valdžią. Antro pasaulinio karo metu studijuodamas teisę Atėnų universitete, rašytojas prisijungė prie pasipriešinimo organizacijos. 1944 metais buvo nuteistas mirties bausme už savo veiklą, tačiau jam pavyko pasprukti ir pasislėpti. Patys svarbiausi rašytojo darbai buvo parašyti šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, po to, kai 1954 metais išleido pirmą trumpų istorijų rinkinį „Zeitetai Elpis“ (liet. Norima vilties). Antonis Samarakis daug dirbo su jaunimu ir buvo pirmasis graikas, tapęs UNICEF gerumo ambasadoriumi. 1982 m. už visą savo kūrybą autorius apdovanotas Europalia premija. Antonis Samarakis mirė 2003 metais, sulaukęs 84 metų.

Tačiau netgi ir po mirties jo kūryba išlieka aktuali ir populiari. Lietuvoje pasirodė pirmoji į mūsų kalbą išversta jo knyga intriguojančiu pavadinimu – „Klaida“. Šis žymus jo kūrinys pirmą kartą pasirodė 1965 metais, išverstas į daugiau nei į 33 kalbas bei perleistas 144 kartus. „Klaida“ yra pusiau trileris, pusiau politinė satyra, dažnai yra lyginama su kitų garsių autorių kūryba, pavyzdžiui Franzo Kafkos, George’o Orwello. Turiu pasakyti, tos papildomos informacijos neskaičiau; man užteko tik anotacijos. Apie kūrybos užkulisius ir kitų nuomones apie kūrinį mėgstu skaityti tik kai pati jau esu susidariusi nuomonę apie istoriją. Perskaičiusi apie 40 puslapių man tiesiog pradėjo lįsti tokia mintis: „Labai jau primena Kafkos „Procesą“. Įdomu.“ Ir tik vėliau pabaigus skaityti knygą perskaičiau tą papildomą pateikiamą informaciją apie autorių ir jo kūrybą bei, kad ji lyginama su F. Kafkos istorijomis. O kodėl taip yra? Pakalbėkime apie siužetą.

Kartais susigadinti ar pagerinti savo gyvenimą reikia tiek nedaug – tiesiog būti tam tikroje vietoje, tam tikru laiku. „Klaida“ pristato istoriją apie vyrą, kuris atsidūrė netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir papuolė į įtarimų ir politikos mėsmalę. „Sporto“ kavinės lankytojas palaikomas režimo priešu ir yra sulaikomas. Asmuo, žinodamas, kad yra nekaltas, jaučiasi drąsiai ir užtikrintai, jog tuoj bus paleistas. Juk tariamo sėbro nepažįsta ir nevykdo jokios nusikalstamos veiklos. Visa tai yra tik kažkoks kvailas nesusipratimas, tačiau įvairūs įvykiai ir faktų “išvertimas“ į kitą pusę be pagrindo, atima bet kokią viltį ištrūkti iš valdžios gniaužtų.

Two Circles Paper Landscape Orientation by Graphic Organizer Land
Du nekalti apskritimai gali būti slaptas kodas.

Skaitydama šią knygą galvojau, ,,kokia kvaila situacija. Vyras suimamas ir laikomas suimtu be jokių įrodymų. Be abejonės jis bus paleistas.“ Bet… Ar tikrai tokia pabaiga įmanoma?

Neįvardintoje valstybėje veikianti slaptoji policija yra ypatinga. Jeigu valdžia kartą tave pagriebia, retai kada paleidžia. Ši knyga, kad ir kaip norėtųsi, kad būtų tik košmarą primenanti fikcija, tačiau tai realybė egzistavusi, egzistuojanti ir tikriausiai ateityje egzistuosianti įvairiomis formomis gyvenimo dalis. Baimės, nesveikas įtarinėjimas, nenoras pripažinti klaidų ir apsikvailinti – priveda prie nejuokingų situacijų. Istorija pribloškia, palieka gilų spūdį ir įtraukia į savo pasaulį būtent dėl to, kad ji mums pristato iki kokio absurdiško lygio gyvenimas gali nusmukti dėl mūsų pačių mąstymo, būdo ir klaidingų nusistatymų.

Skaitydamas istoriją iš policijos pareigūnų ir suimtojo perspektyvų skaitytojas stebi šią absurdišką situaciją, ir ką abi pusės mano viena apie kitą. Skaitant knygą man vis norėjosi juoktis iš kvailo policijos pareigūnų mąstymo ir galimų sąmokslo teorijų išvedžiojimų. Paprasti apskritimai gali pavirsti ginklų slaptavietės koordinatėmis, netyčia užminta koja kažkokiu kodu ir pan. Kas dar juokingiau, jeigu nebūtų graudu, kad egzistuoja noras tikėti, jog kiekvienas žmogus turi ką slėpti ir visad gali būti kaltas, o kad tai sužinotumėme, reikia jį palaužti.

 pasakojamaKitas man patikęs šios istorijose aspektas – tai kaip ir kokia tvarka istorijos įvykiai buvo pasakojami. Autorius po truputį skaitytojui atskleidžia visas paslaptis. Atsivertę knygą mes atsiduriame automobilyje su trimis vyrais. Jie kalbasi ir kažkur vyksta. Kodėl jie drauge, ir koks yra jų kelionės tikslas, paaiškėja tik vėliau, ir tai daroma nejudant į ateitį, bet kartas nuo karto sugrįžtant į praeitį. Kitaip tariant, pirmoji knygos dalis maišo dabartį su praeitimi, kad skaitytojas dar geriau suvoktų, kaip ši absurdiška situacija susiklostė, ir ką tuo metu galvojo veikėjai. Ši pasirinkta pasakojimo strategija man patiko, nes žadino smalsumą bei buvo įtraukiančiai,  istorija pasakojama be nereikalingų išsiplėtimų.

Vienintelis man nepatikęs dalykas buvo kelionė link istorijos pabaigos. Kažkodėl man jautėsi ištempimas, ir istorija nustojo įtraukti į savo pasaulį. Pasigedau kabliukų, kurie manęs nepaleistų ir žadintų mano smalsumą, ar sukeltų daugiau su čia absurdiška situacija susijusius jausmus. Tačiau šis man pasirodęs minusas yra labai menkas ir nežymus, kalbant apie visą kūrinį bendrai.

Reziumė. Tai geniali ir pribloškianti knyga priverčianti susimąstyti, kiek gyvenime gali būti absurdo, ir kaip mes patys jį sukuriame. Antonis Samarakis įspūdingai papasakoja istoriją, suteikiančią nemažai peno apmąstymams. Nenuostabu, kad tai vienas garsiausių ir populiariausių rašytojų kūrinių. Džiugu, kad dabar galime jį perskaityti ir lietuviškai. Ši knyga, nors ir parašyta jau prieš daugiau nei 50 metų, vis dar yra aktuali ir atspindinti šių dienų realybę.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.