Pamąstymai: Antra galimybė knygai?


Kiekvienas skaitytojas yra kitoks ir turintis savų būdų išsirinkti būsimą skaitinį. Bet kaip ten bebūtų, nė vienas iš mūsų negyvena po akmeniu, ir toji vadinamoji reklama mus pasiekia. Žmonės kalba apie knygas, radijo laidos pristato naujienas, laikraščiuose ir televizijoje pateikiami populiarių knygų autorių interviu.  O kur dar klasikinės knygos? Apie jas niekad nėra nustojama kalbėti bei jas ekranizuoti. Nė vienas iš mūsų nenori atsilikti nuo madų, ir mes stengiamės griebti į rankas tą visų aptariamą ir išreklamuotą knygą. Kartais mes ją įveikiame, o kartais ji įveikia mus. Mes nusviedžiame knygą į šalį be ketinimų kada nors vėl paimti ją į rankas. Bet ar tikrai verta tai daryti?

Pati esu skaitytoja, kuri nepatikusią knygą užverčia net nemėgindama jos perskaityti.  Kiti skaitytojai yra užsispyrę ir, jeigu jau paima į rankas kažkokią knygą, jos nepadės tol, kol nepasieks paskutinio puslapio. Jie netgi sugėdins tuos ar bent jau kreivai pažvelgs į žmones, kurie numeta pradėtas knygas. Galima ginčytis iki paraudonavimo, ar numesti pradėtą skaityti knygą yra geras ar blogas įprotis, bet tiesa yra paprasta – ne visos knygos mums yra tinkamos… tuo momentu.

Pati esu pradėjusi ir palikusi neperskaitytas knygas, nes:

  • man nepatiko teksto stilius
  • man nebuvo įdomūs personažai
  • pirmieji knygos puslapiai neužkabino
  • istorija atrodė lėkšta ir jau kažkur girdėta/skaityta
  • istorija buvo sudėtinga, daug painiavos ir sunku susigaudyti (ypatingai kalbant apie rusų klasiką)

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „books pile“Priežasčių, žinoma, gali būti ir daugiau, atsižvelgiant kada tą knygą paimu į rankas, ką skaičiau prieš tai, kuo domiuosi tuo momentu, kokia yra mano psichologinė ir fizinė būklė. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad galima tiesiog imti ir paimti knygą į rankas ir ją be vargo perskaityti. Tačiau taip nėra. Kiekviena knyga yra skirtinga, turinti savo emocijų vaivorykštę, žodyno įvairumą ir siužeto vystymo būdą. Net knygose liečiamos temos yra svarbios. Vienas gali numesti, nes juose liečiami dalykai, kurie tau yra per skaudūs, iš prisiminimų gelmių ištraukia nemalonius prisiminimus, o kitos yra užverčiamos, nes jos neliečia tau reikalingų, užgyti ir pasaulį suprasti padedančių temų.

Įprastai kartą jau numestos knygos  nėra antrą kartą paimamos į rankas. Mes dirstelime į jas ir prisimename tą momentą, kai nusprendėme jas sviesti šalin ir visiems teigti, kad ta knyga tau nepatiko ir išvardini (dažniausiai) tik vieną ar kelias priežastis, kodėl ją numetei. Bet mūsų atsiminimai gali mus apgauti. Jau netgi moksliškai įrodyta, kad mes linkę pakoreguoti prisiminimus arba net juos susikurti. Taigi, mūsų požiūris į nepabaigtas knygas gali būti blogas arba neužbaigtas. Mes dažnai pamirštame atsižvelgti į situaciją, kada mes paėmėme tą knygą į rankas. Gal mes dar buvome nepribrendę tai knygai? Gal mes buvome tuo metu perskaitę per daug panašių knygų? O gal ta tema buvo per daug dažnai aptariama, kad tapo neįdomi?

Heraklitas yra pasakęs, kad žmogus negali įlipti į tą pačią upę du kartus, nes nei vanduo, nei pats žmogus nebus toks, koks buvo pirmą kartą jam įlipant į upę. Tą pati taisyklė galioja ir knygoms.. arba bent jau galima ją pritaikyti. Kiekvieną knygą mes skaitome būdami vis kitu žmogumi. Knyga, kurią mes skaitėme vaikystėje ir kuri paliko neišdildoma įspūdį, mums subrendus gali atrodyti kaip minčių ir nesąmonių kratinys, o istorija, kuri anksčiau atrodė neįveikiama ir skaitėsi sunkiai, dabar gali būti įveikiama su nesuvokiamu lengvumu ir įdomumu.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „books pile“Prisimenu, kai būdama devintokė vasarą skaičiau Don Kichotą. Reikėjo šią knygą perskaityti mokyklai. Knyga buvo stora, su iliustracijomis ir… galvojau, kad ją bus labai lengva įveikti, nes neseniai atradau skaitymo džiaugsmą ir su pasimėgavimu rijau visas knygas. Tačiau Don Kichotą įveikti nebuvo taip paprasta, kaip maniau. Kankinausi su šia istorija ne vieną dieną, man buvo neįdomu skaityti knygos tekstą, bet, kadangi reikėjo ją perskaityti mokyklai, šiaip ne taip pasiekiau paskutinį puslapį. Bėda ta, kad ją perskaičiusi menkai prisiminiau turinį. Bet šiaip ne taip praslydau su tuo, ką tuo momentu prisiminiau.

Po kurio laiko vėl teko skaityti šią knygą. Vėl mokyklai. Būgštavau, kad vėl teks kankintis su ja, bet kitos išeities neturėjau. Reikėjo knygą perskaityti ir šįkart kaip nors geriau prisiminti jos turinį. Wikipedia menkai galėjo padėti man su mane tuo metu mokančia mokytoja. Ji per daug detaliai analizuodavo kūrinius.

Pasėmiau knygą, atsisėdusi prie stalo ją atsiverčiau ir pradėjau skaityti nusiteikusi, kad šis ilgos apimties kūrinys mane pribaigs. Bet žinote ką? Įvyko priešinai. Kadangi jau buvau paaugusi, daugiau suprantanti… knygą sekėsi skaityti nepaprastai… lengvai. Net pati stebėjausi, kaip buvo įdomu skaityti ir kaip lengvai anksčiau sunkiai įveikiami puslapiai tirpo akyse. Tikriausiai kai pirmą kartą skaičiau knygą nebuvau jai užaugusi, o kai skaičiau ją antrą kartą, jau buvau tinkamo amžiaus. Šis atradimas tuo metu mane šokiravo ir privertė pažvelgti į knygas visai kitaip ir nebijoti sau pripažinti, kad nevisas pagriebtas knygas būtinai turiu perskaityti.

Numesti pradėtą skaityti knygą yra geras ir kartais net būtinas dalykas. Neverta savęs kankinti su istorija, kuri tuo momentu gali būti skirta ne tau. Bet dar svarbiausia yra suvokti, kodėl tos knygos negali pabaigti tam, kad neiškreiptum savo atsiminimų ir galėtum tą knygą paimti į rankas vėliau. Tik suvokiant, kodėl knyga jums nepatinka, galima ją vėliau paimti į rankas ir duoti jai antrą galimybę jus sužavėti.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „books pile“Tiesa, kartais netgi geriau sau nustatyti taisykles, kada gi knygą verta numesti. Tai netgi padėtų jums suvokti, ar ta istorija verta jūsų dėmesio tuo momentu. Juk niekam tikriausiai nėra paslaptis, kad įsivažiuoti su knyga yra nelengva ir kartais tai yra sudėtingas procesas, atsižvelgiant kokio žanro kūrinys yra, ir kada jis buvo parašytas. Pavyzdžiui, mokslinės fantastikos ir fantastikos kūriniuose dažnai rasite detalėmis perkrautas pradžias. Autoriai skuba skaitytojus supažindinti su savo sukurtu pasauliu, kad vėliau jiems lengviau būtų suvokti jame vykstančius įvykius, ir kokie personažai jame gyvena. Vieni tokią informacijos krušą be vargo įveikia, o kiti yra jos užmušami.

Pati esu nusprendusi visad įveikti bent jau penkiasdešimt puslapių. Tai yra mano geležinė taisyklė, skaitant bet kokią knygą. Jeigu per tuos penkiasdešimt puslapių neįvyksta kažkas, kas mane verstų skaityti toliau, aš tą knygą padedu į šalį, žinoma, mėgindama suprasti, kodėl ji manęs nesugundė. Dažnai aš tai knygai suteikiu antrą galimybę mane pritrenkti. Žinoma, tai gali įvykti po mėnesio ar po metų, bet visiškai nenurašau to kūrinio.

Taigi, šio įrašo moralas yra paprastas – nenurašykite jums neįtikusių ir nepatikusių nebaigtų skaityti knygų. Suteikite joms antrą galimybę. Ypatingai toms, apie kurias žmonės daug kalba, ir kurios jiems paliko nemenką įspūdį. Tiesiog gali būti, kad tuo metu jūs buvote joms nepasiruošęs. 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.