Žanrai: Detektyvinė literatūra


Detektyvinė literatūra pradėjo savo kelionę po skaitytojų lentynas jau XIX-ajame amžiuje. Tad nenuostabu, jog per tiek laiko atsirado daugybė požanrių, tarp kurių gana sudėtinga susigaudyti. Šiandien jums pristatysiu keletą pagrindinių, dažniausiai aptinkamų detektyvinės literatūros tipų bei šiek tiek apie jos pačios istoriją 🙂


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „procedurals“

Trumpai apie detektyvinės literatūros istoriją

Pirmąja tikra detektyvine istorija yra laikomas 1841-aisiais metais E. A. Poe parašytas kūrinys The Murders in the Rue Morgue. Nors iki tol buvo sukurta nemažai istorijų, kurių siužetuose galima rasti žmogžudysčių, Poe pirmasis pristatė visiškai naują personažo tipą – nusikaltimų tyrėją. Šio kūrinio veiksmas sukasi aplink žmogžudystės mįslės sprendimą, toks požymis taip pat buvo unikalus XIX-ajame amžiuje.

Pats žymiausias literatūrinis detektyvas yra visiems gerai pažįstamas Šerlokas Holmsas, sukurtas rašytojo A. C. Doyle. Jis pirmasis suformavo „detektyvo-konsultanto“ veikėją, kuris dirba nepriklausomai nuo policijos kartu su savo ne itin protingu partneriu. Šis padėjėjas padeda sukurti daugiau komiškų scenų arba suklaidinti skaitytoją neteisingomis išvadomis.

XX-ajame amžiuje išgarsėjo tokie autoriai kaip A. Christie, D. Sayers, J. Tey ir kiti. Jų kuriamos istorijos puikiai tiko vienkartiniam skaitymui prie kavos puodelio arba literatūros mylėtojų grupelėje. Tokių kūrinių požymis — išskirtinės ir dažnai besikeičiančios veiksmo vietos, tokios kaip kruiziniai laivai, traukiniai, rūmai ir daugelis kitų.

„Kietai ir minkštai virti“ detektyvai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „hard boiled detectives“Vadinamosios „kietai išvirtos“ kriminalinės istorijos dažniausiai turi pagrindinį personažą – tyrėją. Kūrinio protagonistai siužeto eigoje grumiasi su savo vidiniais demonais, kurie juos persekioja viso bylos sprendimo metu. Žmogžudysčių veiksmo vieta dažniausiai yra tamsi ir niūri, o smurtas pasakojamas su visomis detalėmis. Garsiausi šio požanrio autoriai: S. Paretsky ir S. Grafton.

Yra ir kita medalio pusė, detektyviniai pasakojimai, kurių tonas — daug lengvesnis ir ne toks rimtas, o žmogžudystės aprašomos be itin grafiškų detalių. Šių „minkštai išvirtų“ istorijų galima rasti tarp tokių autorių kaip S. Paretsky ir S. Grafton kūrinių.

„Jaukūs“ detektyvai

Kitas požanris yra vadinamieji „jaukūs“ detektyvai. Dažniausiai jie taip vadinami dėl savo intymios ir jaukios veiksmo vietos, tokios kaip nedidelis miestelis, kaimynystė arba privati merginų mokykla. Nekreipiant dėmesio į tai, kad vienam žmogui šiose istorijose labai nepasiseka, jų tonas išlieka gana lengvas ir nerūpestingas. Tokiais detektyvais siekiama neužgauti nė vieno skaitytojo jausmų, siužete leidžiamas bet koks nusižengimas, jei tik jis nėra išsamiai apibūdinamas. Nusikaltimo tyrėjo vaidmenį dažniausiai atlieka nepatyręs asmuo arba detektyvas mėgėjas, panašiai kaip Miss Marple A. Christie kūriniuose.

Trileriai

Trileriai nėra išskirtinai detektyvinės literatūros požanris, tačiau tarp jų taip pat galima rasti nemažai siužetų su žmogžudystėmis ir paslaptimis. Trileriai jau nuo pat pradžių patalpina skaitytoją įvykių sukūryje. Nors žmogžudystė gali būti įvykdoma ir ne knygos pradžioje, pavojus yra jaučiamas jau nuo pirmųjų puslapių. Trileriai retai leidžia skaitytojui atsikvėpti, juose dažnai naudojama „tiksinčio laikrodžio“ klišė. Laiko ribotumo pojūtis priverčia jausti didesnę įtampą negu tuos pačius veiksmus vykdant įprastu ir natūraliu tempu. Geras tokio kūrinio pavyzdys yra A. Folsom The Day After Tomorrow.

Procedūriniai detektyvai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „procedural detectives“Procedūrinio detektyvo pagrindinis požymis yra išsami, žingsnis po žingsnio pasakojama nusikaltimo atskleidimo analizė, paprastai remiantis pagrindinio veikėjo specialybe ir ekspertize. Tai gali būti autentiškai aprašyta, tikro policijos detektyvo istorija arba mokslinis tyrimas. Jį atliekantis pagrindinis veikėjas dažniausiai yra medicinos specialistas, tokių personažų galima atrasti P. Cornwell arba K. Reichs knygose.

Kiti įvairūs detektyvinių istorijų tipai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „noir“Užrakintas kambarys. Šio tipo detektyvinės istorijos visuomet iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanomos. Požanris savo pavadinimą gavo iš senos istorijos apie žmogžudystės auką, rastą užrakintame kambaryje, neturinčiame jokių kitų išėjimų. Nemažai klasikinių autorių išbandė savo jėgas rašydami panašias istorijas, tačiau garsiausi jų rašytojai yra J. Dickson Carr ir E. D. Hoch.

Kultūrinė įvairovė. Egzistuoja nemažai detektyvinės literatūros kūrinių, kurių paskirtis yra ne tik pramankštinti skaitytojų smegenis, bet ir nupūsti dulkes nuo lentynų su žiniomis apie kitas kultųras ir bendruomenes. Turbūt vienas geriausių pavyzdžių yra K. Hiekkapelto romanai, iš kurių keletą jau esu apžvelgusi šiame tinklaraštyje ir kuriose analizuojama pabėgėlių bei emigrantų psichologija.

Noir. Vienas ikoniškiausių detektyvų žanrų, pasižymintis paniurusiais privačiais tyrėjais su ilgais neperšlampamais paltais. Istorijų veiksmo vieta paprastai yra niūri ir tamsi. Puikių noir pavyzdžių galima rasti tokių autorių kaip R. Chandler, D. Hammett ir W. Mosley kūriniuose.


Jeigu tarp šių tipų radote savo mėgstamiausią, nepamirškite pasidalinti savo mylimiausiais kūriniais komentaruose! O galbūt aš užmiršau aprašyti labai svarbų požanrį? Padiskutuokime 🙂

 

Versta iš:

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.