Citatos: Amy Ewing „Juodasis raktas“


„Juodasis raktas“ – tai knyga užbaigianti „Vienišojo miesto“ trilogiją. Po ilgo laukimo pagaliau mes šios knygos sulaukėme ir Lietuvoje. Žinoma, su džiaugsmu koją kojon žingsniuoja ir liūdesys, nes tai juk paskutinė knyga, tačiau viliamės, kad ne paskutinė, kurią parašė Amy Ewing. Įdomu, kokias dar istorijas gali sugalvoti ši rašytoja.

O dabar surinkau kelias ištraukas bei citatas iš paskutinės trilogijos dalies. Pasižiūrėkite, ar tarp mano paminėtų rasite jums patikusią vietą. Jeigu ne, būtinai paminėkite, kokia istorijos dalis jums paliko didžiulį įspūdį ar patraukė dėmesį.

P.S. jeigu neskaitėte šios serijos knygų, tai be abejonės įraše rasite spoiler’ių.

Pirma, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. Antra, įsivaizduok ją mintyse. Trečia, priversti jį paklusti savo valiai. (psl. 40)

***

-Atleisk. Tik sakau, kad kiekvienas turime žmogų, dėl kurio esame pasiryžę aukotis.
-O kas liko man, Violeta? Tu. Tik tu. – Jis nusiima krepšį nuo peties ir numeta ant žemės. – Bet tau atrodo, kad viena pati gali priimti sunkų sprendimą. Nesupranti, kad tavo sprendimas daro poveikį ir kitiems, pavyzdžiui, man. (psl. 47)

***

-Ten irgi yra žmonių, kurie mus palaiko. Suprantu, kad bus aukų, bet kai girdžiu, kaip kilmingi draugai kalba, kad sargybiniai patys prisiprašė… Vienas netgi pasakė: „Jų nebegamina tokių kaip anksčiau.“ O kokius sargybinius „gamindavo“ anksčiau? Kuo daugiau dirbu su tais vyrais raudonais drabužiais, tuo dažniau įsitikinu, kad jie buvo paimti į tarnybą prieš savo valią arba stojo į ją todėl, kad norėjo išmaitinti šeimą. Dirbantys Brangakmenyje patys blogiausi. Visi kieti riešutėliai. Dėl to per varžytines turėsime rimtų sunkumų… aukcioną saugos tik Brangakmenio sargybiniai. Norint nugriauti  sieną, prireiks visų surogačių. Reikia, kad kautųsi visi. (psl. 78)

***

-Ar žinai, kad kiekvieną naktį, kai gyvenau šiuose rūmuose, palinkėdavau tau labos nakties ir tada pasijusdavau geriau?
-Tikrai?
-Taip, o dabar galiu tau pačiai tai pasakyti. Labanakt, Heizele.
Ji žiūri linksmai šypsodama.
-Labanakt, Violeta. (psl. 118)

***

-Maniau, kad tai tik kvailystė, tuščias laiko švaistymas. Net truputį nusiminiau sužinojęs, kad ji laikoma visai šalia. Maniau, Reivena tik blaškys tau dėmesį, per ją tapsi pažeidžiama, – atsidūsta Liusjenas. -Bet ji tave tik sustiprino, net labai. Mylimi žmonės mus stiprina, Violetas. Suteikia mums drąsos. Norėčiau, kad tai suprastu. (psl. 143)

***

Aš esu daugiau nei surogatė, perkama, rišama prie pavadžio ir rodoma kaip žvėriukas. Galiausiai ir kilmingieji tai supras, o supratę manęs bijos. (psl. 144)

***

-Kokios ateities norėtum šiam miestui, Liusjenai? – klausiu.
Jis vangiai šypteli.
-Ateities be sienų, be atskirties. Susivienijusio miesto. Valdovų, išrinktų pagal proto šviesumą ir gebėjimą užjausti, o ne pagal giminystę ir karališkuosius namus. Norėčiau, kad kas nors atstovautų kiekvieno rajono žmonėms. Norėčiau, kad žmonės patys spręstų, kaip jiems gyventi.
-Taip, – pritariu. – Jokių sienų. Noriu, kad visi žiūrėtų vieni į kitus kaip į žmones, o ne kaip į palydovus, surogates ar tarnus. – Giliai įtraukiu medžio lako, knygų ir dažų kvapo. – Man čia patinka. (psl. 160-161)

***

Ji tokia susijaudinusi, tarsi varžytinės neturėtų nieko bendra su būriu merginų, atvežtų į nepažįstamą vietą, apsvaigintų, aprengtų ir išstatytų scenoje. Tarsi baimę, nerimą ir prievartą laikytų tokiomis pačiomis linksmybėmis.
Bet šios varžytinės bus kitokios.
Aš tuo pasirūpinsiu. (psl. 168)

***

Su kiekvienu  balsu mano širdis ima plakti vis greičiau. Šie žmonės – tai oras, kuriuo kvėpuoju, ir kraujas, srūvantis mano gyslomis. Jie yra mano drąsa. Aš jų nenuvilsiu.
Žinau, kad man pavyks. (psl. 241)

***

Esu stipriausia iš mūsų visų ir dalijuosi savo galia su jomis
Mes – paladinės. Jau žinau, kad esam tvirtesnės už akmenis.
Mes – šios salos saugotojos. (psl. 242)

***

-Truputį čia pabūk. Nuo šiol viskas bus kitaip. Pasidžiauk šia akimirka, nes tai naujo gyvenimo pradžia.
Visomis prasmėmis, – priduriu mintyse. – Naujas miestas. Naujas pasaulis. (psl. 274)



Norėdama sukurti ateitį ji turi nugalėti praeitį.

Violeta ir Vienišojo miesto žmonės per ilgai gyveno priespaudoje, kontroliuojami ir engiami Brangakmenio kilmingųjų. Vis stiprėjanti sukilėlių organizacija „Juodasis raktas“ ketina nuversti valdžią ir išgriauti sienas tarp miesto rajonų.

Violeta yra viena iš sukilimo vadų, bet turi ir asmeninį tikslą – išgelbėti seserį Heizelę, kurią pagrobė Ežero kunigaikštienė. Pirmiau ji ilgai kovojo, siekdama pabėgti iš Brangakmenio, o dabar ryšis bet kam, kad sugrįžtų ir išvaduotų ne tik Heizelę, bet ir visą Vienišąjį miestą.

Reklama

One thought on “Citatos: Amy Ewing „Juodasis raktas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s