Pirmosios knygos kelionė


Pastaruoju metu gauname daug įvairių klausimų, susijusių su knygos leidimu. Šis procesas gal tik iš pirmo karto gali atrodyti paslaptingas, tačiau iš tikrųjų, palyginus su Amerikos rašytojų patirtimi, yra paprastas ir ganėtinai lengvas. Mums nereikia ieškoti literatūros agentų, mėnesių mėnesius laukti, kada kuris nors iš jų nuspręs, kad tavo istorija pakankamai įdomi, kad sudomintų leidyklas, o tada dar laukti, kada kokia leidykla nuspręs išleisti rankraštį. Lietuvoje viskas žymiai paprasčiau. Mes knygą siunčiame tiesiai leidykloms. Tačiau vis dėlto istorijos nukeliauja į leidyklas skirtingai, ir tas jų kelias į knygynų ir bibliotekų lentynas yra skirtingas. Taigi, paklausinėjau jaunų Lietuvos rašytojų apie jų pirmos knygos kelionę pas skaitytojus. Viliuosi, kad šios istorijos suteiks jums daugiau aiškumo, kaip išleisti savo vaikutį, ir suteiks drąsos siekti savo svajonės 🙂

NERINGA ŠIMKUTĖ 

 

Kiek tik save prisimenu, man visada patikdavo rašyti. Labai labai. Nors, kai pradėjau, nekilo jokių minčių leisti savo knygą – šis pasaulis atrodė tolimas, nesuprantamas ir neįkandamas. Atsimenu, kad vėliau labiausiai atbaidė forumų skaitymas, kurie pasipylė į paieškos laukelį įvedus: kaip išleisti knygą? Atsakymai nenudžiugino: per brangu, neapsimoka, niekas jaunų autorių kūrybos neleidžia, vis tiek neskaitys ir panašiai. Tačiau vienu metu atsiradus daugiau laisvo laiko ir nusprendus suredaguoti vieną iš savo parašytų istorijų, neapleido mintis: o gal kas nors išleistų ar net skaitytų? Išsiuntus rankraštį kelioms leidykloms, po keleto savaičių gavau teigiamą atsakymą iš elektroninės leidyklos „Naujas Vardas“. Ši leidykla leidžia naujų ir debiutuojančių rašytojų knygas elektroniniu formatu – jas vėliau galima parsisiųsti iš svetainės arba skaityti naršyklėje. Pats leidimo procesas buvo paprastas: gavus teigiamą atsakymą, knyga būna suredaguojama, ir dizaineris ar dizainerė jai sukuria viršelį. Prieš pat publikuojant dar kartą pasitariama su autore/-iumi dėl galutinio knygos varianto. Smagu, jog atsirado tokia iniciatyva, kaip „Naujas Vardas“, o komanda atidžiai dirba ir skiria savo laisvą laiką debiutuojančių rašytojų knygoms parengti. Tad visiems pradedantiems rašytojams linkiu nenustoti kurti ir išbandyti „Naują Vardą“!


Pirmoji knyga – ,,Žvaigždžių vaikai‘‘

Kardai, drakonai, karaliai, raganos, burtai – viso to netrūksta paprastos lietuvių paauglės moksleivės, kuri sužino iš tiesų esanti kitos planetos princesė, intriguojančioje ir veiksmo kupinoje istorijoje. Kuri, kaip ir priklauso maginės fantastikos žanrui, šia knyga greičiausiai dar nesibaigia…

 

Nemokamai galite parsisiųsti elektroninę knygos versiją  paspaudus čia.



MONIKA MIKĖNAITĖ

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „monika mikenaite“Kai kurios istorijos keliauja kryptingai ir tiesiai, o kai kurios zigzagais. Būtent pastaruoju būdu „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“ keliavo į bibliotekų ir knygynų lentynas. Pirmoji versija, kuri buvo truputį trumpesnė, buvo nusiųsta į pirmąjį leidyklos „Alma littera“ jaunimo literatūros konkursą. Deja, jai ten nepasisekė.

Tačiau istorijos neapleidau. Man taip patiko sukurtas pasaulis ir veikėjai,  kad nusprendžiau viską praplėsti ir padaryti istoriją sunkesne. Daug minčių apie jos leidimą nebuvo. Tiesiog norėjau ją patobulinti sau ir vėliau turėti. Bet po šito sunkaus darbo, nusprendžiau smalsumo dėlei pasiteirauti „Aukso pievos“, ar ji nenorėtų perskaityti pirmus kelis skyrius ir pakomentuoti iš leidyklos pusės apie istorijos galimybes Lietuvoje, nes kaip bebūtų, tai, kas rašančiajam atrodo kaip nuostabi istorija, leidėjams gali pasirodyti neįdomi ir neverta dėmesio. Tikriausiai čia dar reikėtų pridurti, kad minties apie galimą istorijos publikavimą nebuvo nė minties, nes man buvo įdomus tik leidyklos žvilgsnis į rankraštį.

Mano nuostabai, leidykla sutiko dirstelėti į pirmus du skyrius ir netrukus paprašė viso rankraščio. Kai jį įveikė, pasiūlė kelis pataisymus, pakoregavimus ir, kai tai padariau, leidykla nusprendė išleisti istoriją, ir štai taip ji atsirado knygynuose. Kartais, kai mažiausiai to lauki, svajonės ima ir pildosi. Svarbiausia yra mėginti, nepasiduoti ir būti drąsiems!


Pirmoji knyga – ,,Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų‘‘

Majos gyvenimas kupinas išbandymų. Prastuomenę nuo ponų skiria neįveikiamo dydžio siena. Paslaptingame, tamsiame mieste slapstosi sukilėliai, trokštantys nuversti sieną ir sunaikinti valdžią. Maja – elitinė karė, ištrūkus anapus miesto, jos laukia kur kas didesni iššūkiai. Ko siekia keršto ištroškusi širdis?

Pasakojime netrūksta veiksmo, nuotykių, intrigų, meilės ir paslapčių. Iki pat paskutinės minutės viskas atrodo kitaip, nei yra iš tiesų. Tik Dorijanas žino tiesą.



UNĖ KAUNAITĖ

 

https://scontent.fvno2-1.fna.fbcdn.net/v/t1.0-9/12400622_10208465037242225_8866416933480368017_n.jpg?oh=14f0ab2d44c1799f342c7f5e84d14bc7&oe=5A0A0ECCDrįsiu teigti, kad man šiek tiek pasisekė. Istorija, kurią žinau – kad mano tuometinė lietuvių kalbos mokytoja, kuriai pirmajai visada atnešu savo rankraščius, dalyvavo viename renginyje su leidyklos “Žara” vadovu. Parodė rankraštį jam, jis susidomėjo ir nusprendė leisti.

Nors tuo istorija tikrai nesibaigė. Leisti naujus, niekam nežinomus autorius leidykloms finansiškai tikrai sudėtinga, dažniausiai neapsimoka, todėl mėginama gauti Lietuvos kultūros tarybos paramą. Gerai pamenu, kad pirmąjį kartą paramos mano knyga negavo, ir jau buvau nusprendusi, kad dienos šviesos ji neišvys.

Tačiau per antrąjį šaukimą pasisekė labiau, ir vėl patikėjau, kad pavyks. Nuo to laiko, kai rankraštis atsidūrė pas leidėjus, iki jo atsiradimo lentynose praėjo metai, jei ne daugiau. Ir tol, kol neturėjau knygos rankose, vis dar netikėjau, kad iš tiesų pavyks.

Daug žmonių nustemba, kad pati nemokėjau už savo knygų leidimą. Bet Lietuvoje tai tikrai įmanoma ir nauji autoriai neprivalo investuoti į knygos leidimą.

Tad tegaliu palinkėti jauniesiems autoriams atkaklumo. Nes parašyti knygą neretai atrodo lengvesnė pirmosios knygos kelionės dalis nei išleidimas, todėl atkaklumo tikrai prireiks, bet pastangos to vertos!


Pirmoji knyga – ,,Sudie, rytojau‘‘

Jie nenorėjo būti vieni. Nieko naujo.

„Sudie, rytojau“ – tai istorija apie jaunimą – jie ne visada randa tai, ko tikėjosi. Ne visada ir stengiasi surasti. Pagrindinė kūrinio veikėja Vytautė ieško – tikros draugystės, meilės, atsakymų į klausimus ar prasmės. Ir kaip ir visi, bijo likti viena.

Šalia kitų veikėjų čia išnyra ir Vilnius, jo paslaptingi užkaboriai, žmonės ir… dvasios. Miestas keičiasi knygos puslapiuose. Yra gyvas ir gyvena.
Ir Vilnius nenori likti vienas. Nieko naujo.

Taip ir stovėjo trise: Vilkė, Vytautė ir Vilnius.



 VAIVA VASILIAUSKAITĖ

 

12992076_1347599118599171_1287881814_n (1)Savo knygą „Pabusk“ mėginau išleisti tris kartus perrašydama ją vis iš naujo, kol trečiąjį variantą priėmė leidykla Tyto Alba. Iš tiesų nusiųsti savo rankraštį leidykloms peržiūrėti yra visiškai nesudėtinga: kiekvienos leidyklos tinklalapio skiltyje „kontaktai“ galima rasti projektų vadovės elektroninį paštą. Projektų vadovė – tai tas žmogus, kuris yra atsakingas už rankraščių peržiūrėjimą ir naujų autorių atrinkimą. Į ją ir reikia kreiptis norint, kad būtų peržiūrėtas parašytas rankraštis. Nereikia nusiminti, jei leidykla kūrinuko nepriima – rankraščių atsiunčiama tikrai nemažai, tad leidyklos laukia kokybės. Kiekvienas atmetimas tėra paskatinimas peržiūrėti darbą su nauju užsidegimu ir atiduoti jam visą širdį. Jei iš tiesų yra noras rašyti ir sukurti meno kūrinį, sėkmė anksčiau ar vėliau nusišypsos.

Apie priimtą knygą leidykla taip pat informuos elektroniniu paštu. Būna, kad tenka ir ilgokai palūkėti (tai, tiesa, kainuoja šiek tiek nervų :D). Priėmus rankraštį seka susitikimas su leidyklos atstovais, sąlygų aptarimas ir leidybos sutarties pasirašymas. Rašytojai dažniausiai uždirba 10% nuo visų leidyklos pardavimų, honoraras mokamas kartą į metus. Perspėjimas: Lietuvoje tai nėra labai pelningas užsiėmimas netgi bestseleriams. Bet ne dėl pelno ir kuriame, ar ne? Prieš leidybą knyga turi būti peržiūrima redaktoriaus, kol tampa visai graži, švari ir tinkama skaityti. Man šis procesas užtruko apie pusę metų, mat mokiausi, gyvenau Kaune ir turėjau važinėti į Vilnių pasitarimams dėl redakcijų. Kai knyga sumaketuojama, o dailininkas sukuria viršelį, galima pagaliau tikėtis greitai laikyti savo pirmagimį rankose. Paskui – vienas malonumas pristatymų ir atsiliepimų skaitymo, jei tik nėra scenos ar kritikos baimės 🙂


Pirmoji knyga – ,,Pabusk‘‘

Alisai šešiolika. Po vaikystėje patirtos traumos ji daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais (ar būna paauglystėje kitaip?). Ir vieną vakarą viskas apsiverčia aukštyn kojomis: Alisa atsiduria kitame, keistame pasaulyje: vaiduoklių sodai, žvėrys, baugios istorijos prie laužo…

Kur sapnas, o kur tikrovė? Kas draugas, o kas priešas? Kuo tikėti ir pasitikėti? Ir kodėl virpa širdis – iš baimės ar iš meilės?
Teks gerokai paklaidžioti po Rudens epidemijos nualintą Stebuklų šalį, kol surasi save.

„Prisimeni, pasakojau, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, yra kelias, o ne kelionės tikslas? Kad čia įėjęs turi gerai žinoti, kur nori išeiti? Kad Giria yra žmogaus sielos veidrodis? Tą, kuris mėgintų čia pasilikti, Giria nuvestų iki paties slapčiausio širdies užkaborio, iki pačių tamsiausių jo pasąmonės kampelių. Ar supranti, ką tai reiškia?“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s