Džiugė – Christian Bobin (knyga)


Albenas turi paslaptį. Paslaptis – tai tarsi auksas. Auksas tuo gražus, jog blizga. Kad blizgėtų, nereikia jo laikyti paslėpto, reikia ištraukti į dienos šviesą.
Daug kam atrodo, kad Albenas – keistas jaunuolis. Jis tarytum ne iš šio pasaulio, vienišius, atsiskyrėlis, nuolat paskendęs jam vienam matomų vizijų pasaulyje. Tačiau pats Albenas dėl to nesijaudina, juk jis turi nepaprastą dovaną – gebėjimą įžvelgti kitiems nematomą nuostabaus jį supančio pasaulio grožį ir patirti daugeliui neprieinamus kasdienybės stebuklus. Net ir suaugęs jis išlaiko tyrą vaiko širdį, kuri padeda įveikti išbandymus, pripildo jo gyvenimą laisvės, dovanojimo džiaugsmo bei tikros meilės.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 
2017
Pirmasis originalus leidimas: 
1998
Originali kalba:
prancūzų kalba
Originalus pavadinimas:
Geai
Leidykla (Lietuvoje): 
Nieko rimto
Vertė:
Gražina Strigockytė
Iliustravo: Sigutė Ach
Patartinas amžius: +14
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, mistika
Mitinės būtybės/padarai/galios: vaiduokliai
Puslapių skaičius: 96
Pasakotojas: trečiasis asmuo, pirmas asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: –


„Džiugė“ yra ko gero ta knyga, kurią rinktumėtės dovanoti kažkam, nes tai išliekamąją vertę turintis kūrinys, kurią iliustravo dar ir Sigutė Ach. Tai yra naujo leidimo knyga, naujam gyvenimui Lietuvoje atgimusi po 12 metų. Kaip sakoma „Nieko rimto“ bloge, tai knyga romantikams, svajotojams ir tiems, kurie randa laiko pakelti akis į debesis ar žydintį kaštoną ir jais pasidžiaugti. Ir, žinoma, tiems, kurie norėtų išmokti rasti laiko gražioms gyvenimo smulkmenoms.

Christian Bobin yra prancūzų autorius ir poetas. Bent taip jis visur oficialiai pristatomas. Jis baigė filosofijos studijas, dirbo bibliotekoje, redagavo žurnalą ir studijavo psichiatrijos slaugą. Mėgstamiausia autoriaus rašymo forma yra fragmentai – koncentruotas akimirkos paveikslų rašymas. Džiugę galėčiau taip ir apibūdinti – daug mažų paveikslų sudėliotų vieną visumą.

„Džiugė buvo mirusi prieš du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas, tada pradėjo šypsotis“

Nors knyga prasideda nuo Džiugės (netgi pavadinta jos vardu), tačiau tai yra Albeno istorija. Ji prasideda, kai Albenui yra aštuoneri, ir jis ežero viduryje po ledu atranda besišypsančią Džiugę, buvusią mokytoją. Ši istorijos dalis yra kiek keistoka, nes Džiugė yra vaiduoklis, kurį mato tik Albenas. Jis lydi berniuką jo gyvenimo kelyje kalbėdamas, patardamas ar tiesiog šypsodamasis. Vaikui augant tėvai mato, kad Albenas nėra toks kaip kiti vaikai – uždaras, svajoklis, tingus ir nuolat kalbantis su nematoma Džiuge. Galop puolę į neviltį tėvai išsiunčia vaikiną ieškoti laimės į platųjį pasaulį. Knygoje pasakojama apie Albeno gyvenimo kelionę ieškant savo vietos.

Albenas yra svajotojas, užsidaręs savo pasaulyje, aplinkiniams keistas ir netgi pretenduojantis į kaimo kvailelio vietą. Labai sunku aprašyti šį herojų, kuris yra visiškai paprastas, negalvojantis apie save ar materialius dalykus, kurie tokie svarbūs aplinkiniams, tačiau ne jam. Jam pakanka Džiugės, griežimo smuiku karvėms, grožėjimosi medžiais, tačiau jį supantis pasaulis yra surėdytas kitaip. Albeno vaikiškas naivumas kitiems neatrodo žavus, o netgi pavojingas. Jis auga visiškai kitame izoliuotame pasaulyje nei kiti, kas iš dalies jį paverčia pamišėliu ir atskirtuoju.

Autorius leidžia pamatyti skaitytojui, koks materialistiškas yra pasaulis, žmonių ydas, kurios kartais parodomos su tam tikru humoru. Visuomenė turi savo normas, kurių neatitinkantis asmuo automatiškai yra atskiriamas, tačiau Albenui nereikia tokio pasaulio, jis randa laimę paprasčiausiuose dalykuose.

Jei Albenas norėtų, persisvėręs per langą galėtų pasiekti kaštono šaką, pagriebti lapą. Bet Albenas to nenori, Albenas nežada to daryti, Albenas myli viską ir prie nieko neprisiriša, Albenas nejaučia poreikio imti tai, ką myli. Albeno meilei pakanka matyti, girdėti.

Albenas iš vaikystės pasaulio staiga įmetamas į suaugusiųjų, kurių mintyse yra tik pinigai ir kaip juos uždirbti, tačiau ir čia jis randa būdų, kaip išgyventi. Labiausiai mane tikriausiai nustebino knygos pabaiga (nemeluosiu, įdomi dalis man prasidėjo tik gerai įpusėjus knygai). Nes kai istorija yra apie vaikiną, kuris myli visą pasaulį, jos pabaiga yra neprognozuojama. Arba jos gali visiškai nebūti. Bet tai tikriausiai priklausys nuo skaitytojo, ir kaip jis matė visą knygą ir Albeną su DŽiuge.

Tai yra labai gili, filosofiška knyga apie gyvenimą ir mirtį, paprastumą, kurio trūksta gyvenime, mokėjimą džiaugtis visiškai eiliniais dalykais. „Džiugė“ – trumpa, greita, tačiau tuo pačiu labai turtinga knyga savo prasme – ji kelia daug egzistencinių klausimų, į kuriuos kiekvienas atsakysime kitaip.

Matyti, girdėti, mylėti. Gyvenimas yra dovana, kurią kasryt atsibudęs išvynioju.

Kad ir kaip būtų, ši knyga skirta tikrai ne kiekvienam. „Džiugė“ skirta skaitytojui, kuris ieško grožio, prasmės, filosofinių pamąstymų, altruistams ir besiilgintiems vaikystės pasaulio.

egliosha logo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s