Ką turėtumėte žinoti apie… E.Lockhart


Tikrasis vardas: Emily Jenkins
Gimė: 1967 rugsėjo 13 dieną.
Mėgstamiausias veikėjas: Lorelei Lee iš Anita Loos knygos „Gentlemen Prefer Blondes“.
Knyga, kurią norėtų būti parašiusi: John Irving „Malda už Oveną Minį “.
Knygos formatas: popierinė. Nes jos gražesnės.
Rašo: visada kompiuteriu, kartais užsimerkusi.


Kaip atradote savo aistrą rašyti?

Buvau vienintelis dramaturgo vaikas. Mėgdavau sėdėti teatruose galinėse eilėse ir stebėti repeticijas, matydavau, kaip keičiasi istorija su kiekvienu patikslinimu, pakeitus toną, apšvietimą ir pan.

Kurie autoriai Jus įkvėpė ir kodėl? 

Mane įkvepia Žmogaus voro komiksų autoriai, Monty Python, Evelyn Waugn, John Irving ir Alice Walker, taip pat daugelis kitų. Ypač mėgstu autorius, kurie kurdami unikalų pasaulį agresyviai naudoja stilizuotą kalbą.

Kas Jūsų darbe Jums labiausiai patinka?

Kuomet padarau kažką, ką didžiuojuosi padariusi.

Ar buvo labai sunku neišduoti „Melagių“ pabaigos ir kodėl buvo taip svarbu visą tiesą sužinoti kartu su Kede?

Man nesudėtinga istorijoje išlaikyti paslaptis – o mano skaitytojai yra nuostabūs. Manau žmonėms patiko rasti kūrybingų būdų kalbėti apie „Melagius“ neišduodant pernelyg daug.

Atrodo, kad skaitytojai turėjo daug skirtingų teorijų, kur pakryps istorija. Ar tai buvo Jūsų pradinis tikslas, ar jūsų paslaptis buvo labiau netikėta, nei tikėjotės Jūs?

Tai buvo mano sumanymas, kad skaitytojai turėtų keletą teorijų apie tai, ką atskleis Kadencija sugrįžusi į Bičvudo salą susidurti su praeitimi, bet mano ketinimai nėra svarbūs. Tekstas yra tam, kad skaitytojas jį interpretuotų savaip. Tikiu tiesa apie visų tekstus. Jų reikšmė nepriklauso nuo to, ką mano autorius. Jie priklauso nuo to, kas yra puslapyje.

Kaip vystėsi idėjos „Melagiams“ kuriant tokią painią siužeto liniją?

Perrašiau šią knygą gal 15 kartų, perorganizavau ją vėl ir vėl.

Kaip nusprendėte nukelti knygos veiksmą į privačią salą? Kaip tai įtakojo istorijos atmosferą?

Mėgstu knygas, nukeliančias į izoliuotas salas. Mano mylimiausių trejetukas – Agatos Kristi „Ir tada nebeliko nė vieno“, William Godling „Musių valdovas“ ir Alex Garland „The Beach“. Pradėjau „Melagius“ įsivaizduodama aplinką ir, žinoma, daugelis istorijų, vykstančių saloje, turi kažkokių paslapčių. Paprastai žiaurių paslapčių. Taigi pagalvojau, kad turėčiau parašyti trilerį.

„Melagiuose“ yra nukrypimų į pasakas – kas buvo Jūsų įkvėpėjas joms, ir kodėl jos svarbios?

Pasakos yra papasakojamos ir perpasakojamos, nes jos duria pirštu į tiesą apie žmones. „Melagiuose“ naudojau pasakas, kad Kadencija galėtų papasakoti apie savo šeimą tiesas, kurių negalėjo pasakyti jokiu kitu būdu.

Galbūt šis aspektas – pasakos – davė šiai knygai tokį fantastišką pasisekimą. Bet tai šiuolaikinė literatūra, kuri yra madinga.

Manau todėl John Green knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ir jo skaitytojų bendruomenės vizija, kuri taip pat yra aktyvi bendruomenė visame pasaulyje, susilaukė tokio pasisekimo ir realistinę literatūrą iškėlė į geriausiai perkamų sąrašus. Iš to gimsta pasiūlymai filmams. Filmai dar didina knygų pardavimus. Kaip ir „Jei pasilikčiau“, kuri buvo puikiai perkama vos išleista ir vėl grįžo į topus po filmo pasirodymo. Tam užteko vos vieno dalyko, kad vyktų grandininė reakcija. John Green tikrai viską papurtė. Kas dėl DMLIŽK, verkiau žiūrėdama filmo treilerį.

Kuris veikėjas buvo Jūsų mėgstamiausias ir kodėl?

Džonis, Kadencijos pusbrolis. Jis yra komiška atgaiva, o komiškus personažus man visada rašyti smagiausia.

Kaip atrodo Jūsų rašymo diena?

Savo bute turiu mielą kabinetą, jame dirbu beveik pusę laiko, kitą pusę pabėgų į Bruklino kavines. Turime nedidelius novelistų kavos gėrimo susibūrimus. Bet mūsų kavinė užsidarė. Vieną dieną nuėjau ten, o ji tiesiog buvo uždaryta. Pasijaučiau, lyg nieko nepasakęs mane būtų metęs vaikinas, lyg būtų išsikraustęs į kitą valstiją. „Ką norite tuo pasakyti, kad jūs užsidarėte? Dar prieš dvi dienas dirbote ir mes buvome kartu.“ Ten persikėlė kita kavinė, bet jie neturėjo kėdžių su atlošais! Tai lyg taburetinė kavinė. Tai reikalauja daug liemens jėgos. Man reikia sudribti. Taigi, dabar mes esame benamiai kolektyviai. Mūsų kavinė su mumis išsiskyrė. Bet rašymas su tais žmonėmis – tiesiog buvimas ten vienu metu, dirbant prie savų projektų, turint kompaniją, pertraukėlių metu einant apsipirkti – tai tikrai padeda. Tai palaikantis tinklas. Bet aš kasdien einu į darbą. Aš pasirodau ir bandau rašyti knygą.

Ar sunku suderinti motinystę ir rašymą?

Tikrai sunku. Kasdien susiduriu su sunkumais. Bet tai lyg bet kuris kitas darbas. Toks yra gyvenimas. Turi suderinti tai – atlikti savo darbą ir praleisti laiko su vaikais. Kitas pasirinkimas yra būti niekam tikusia mama savo vaikams. Niekas to nenori.


Mano patarimas pradedantiems rašytojams: skaityti, skaityti, skaityti. Ypač didžiuosius novelistus. Pabandykite „Didžiuosius lūkesčius“, „Puikybę ir prietarus“, „Džeinę Eir“. Dar vienas (prieštaringas!) patarimas: sekite savo skaitymo palaimą. Kaskitės į savo bibliotekos fantastikos ar romantikos skyrius, jei tai jums patinka.


Versta iš: The Guardian, Parade, WHSmith Bloghttp://www.emilylockhart.com

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s