Lietuvių jaunimo literatūra apie… nieką?


Neslepiu, kad lietuvių autorius palaikau ir stengiuosi visados įsigyti jų kūrinius, ne tik, kad leidyklos mieliau leistų savų rašytojų kūrinius, tačiau ir todėl, kad man įdomu, apie ką lietuviai rašo ir… todėl, kad puoselėju viltį surasti lietuvių autorių, kurį dievinčiau ir su šypsena veide prašyčiau autografo. Juk reikia pripažinti, pavydas bambą griaužia, kai pasižiūri, kokie smagūs ir įdomūs jaunimo literatūros kūrėjai yra už Atlanto, ir kokie renginiai vyksta ten.

Related imageTaigi, turiu sukaupusi ir perskaičiusi tikrai nemažai lietuvių autorių parašytų knygų jaunimui. Taip pat stebiu, ką apie mūsų jaunimo literatūrą sako ekspertai ir kritikai, nes man įdomu suvokti, kaip jie įsivaizduoja ir mato jaunimo literatūrą, nes kaip ją regi pasaulis, žinau dėka savo studijų ir veiklos šiame tinklaraštyje. Faktas kaip blynas, jaunimo literatūra ir požiūris į ją Lietuvoje ir Amerikoje skiriasi kaip diena ir naktis. Juk netgi pats žanrų spektras nemažai įrodo: Amerikoje yra leidžiami visi tik įmanomi žanrai jaunimui, kol tuo tarpu Lietuvoje daugiausiai publikuojamų istorijų priklauso probleminei prozai. Negi mes iš tiesų mėgstame realistines istorijas?

Ogi ne.  Anketoje, kurią prašiau lankytojų užpildyti 2016 m. rugsėjo mėnesį, skaitytojai teigė, kad jiems iš lietuvių autorių ypatingai trūksta fantastinių, romantinių, mistinių, paranormalių ir distopijinių knygų. Būtent šį stygių iš lietuvių autorių mėgina atlyginti leidyklos, versdamos užsienio autorių knygas. Taigi, nenuostabu, kad anketoje, nemažai apklaustųjų teigė, kad pirmenybę teikia užsienio rašytojų kūriniams.

Bet čia nėra vienintelė priežastis. Lankytojai teigė, kad lietuvių parašytos istorijos yra ganėtinai nuobodžios ir neįdomios. Daug kas teigė, kad jeigu skaito lietuvių autorių kūrinius, tai tik todėl, kad nori jas palyginti su užsienio rašytojų, ar todėl, kad jos yra įtrauktos į privalomų mokyklai perskaityti knygų sąrašą. Taip pat buvo ir atsakymų, kurie iš tikrųjų labai džiugino, kad tarp išleidžiamų lietuvių knygų atsiranda įdomių kūrinių, kurių anotacijos patraukia skaitytojus.

O lietuvių autorių kūrinių jaunimui tikrai pastaraisiais metais tik daugėja dėl įvairių konkursų ir leidyklų noro publikuoti saviškius. Knygų anotacijos tikrai skamba įspūdingai, bet, kai pradedu skaityti knygą, nežinau, kaip jūs, bet aš dažnai susiduriu su problema, kad knygos yra apie nieką. Kitaip tariant, istorijoje nėra jaučiamas įtampos augimas, kopimas link kulminacijos, kas visad jaučiama, kai skaitai užsienio rašytojų kūrinius, nesvarbu į kokio žanro rėmus ta istorija patenka. Tu jauti, kad autoriai naudoja Freytago piramidę, o jos pliusas yra tas, kad istorijos pradžioje pristatoma problema, o knygos pabaigoje jos sprendimas su didžiuliais fejerverkais. Lietuvių autorių kūriniuose, ką pastebėjau, dažnai rasi istorijas, kurios pateikia veikėjų gyvenimus realybės terpėje nuo taško A iki taško B.  Tarp to taško A ir B arba įvyksta kažkas įdomaus, arba ne. Tos istorijos labai primena kažkokio paprasto asmens trijų (ar daugiau) gyvenimo dienų aprašymą. Nesakau, kad užsienio rašytojai nerašo tokių istorijų. Jie, be abejonės, kuria tokius literatūros darbus, tačiau juose sukuriama iliuzija, kad kažkas vyksta. Kaip tai daroma? Parenkamas įdomus laikotarpis, įdomi visuomenės santvarka ar režimas (pvz. holokauskas ir trėmimai)s pateikiantis netradiciškus personažų sprendimus ir gyvenimo būdą bei mąstyseną. Tose knygose nėra jokių intrigų ir tvistų, bet jų istorijos įtraukia, nes jų tas niekas yra kažkas.

Kodėl lietuvių autoriai dažnai nusprendžia rinktis tokį nuobodų istorijos pasakojimo tipą? Galiu tik spėti:

  1. Šią schemą lengva suvaldyti. Autoriams nereikia galvoti, kas nutiks ateityje, iš anksto prigalvoti intrigų ir siužeto vingių bei laužyti galvą, kad viskas pabaigoje būtų atsakyta ir pateikta logiškai.
  2. Istorijas lengviau pasakoti realybės nei fantastikos terpėje, nes autoriams reikia mažiau dėti pastangų ir fantazijos sugalvoti kažką įdomaus ir nustebinančio.
  3. Lietuvoje fantastika yra nuvertinama. Kuo nuobodesnis ir paprastesnis istorijos pateikimas, tuo daugiau istorija yra pripažįstama ekspertų ir kritikų, nes įtraukiančios, įdomios ir kupinos veiksmo istorijos yra laikomos komercinėmis ir išliekamosios vertės neturinčiomis knygomis.

Šios mano išvardintos priežastys neblogai apibūdina, kokia literatūra Lietuvoje laikoma gera literatūra jaunimui. Juk tai dar neblogai atspindi leidyklos „Alma litteros“ rengiamo konkurso laureatų kūriniai ir Metų knygos rinkimai. Juose didžioji dauguma knygų yra realistinė probleminė proza, kuri be didelių įspūdingų siužeto vingių pasakoja būtent apie kažkokį veikėjo gyvenimo periodą.

Įdomiausia tai, kad žmonės, sakantys, kad vienas ar kitas kūrinys geras, yra  du ar tris kartus vyresni už pačius paauglius.  Tiesa, jie dažnai būna apsupti jaunimo, bet vienas dalykas būti apsuptam, o kitas žinoti, kas vyksta jų galvose ir gyvenime, nes, nori to ar ne, jaunimo ir tris kartus už jį vyresnių žmonių galvose tūno visai kitos vertybės ir pasaulio suvokimas. Asmeniškai, Lietuvos kritikų ir ekspertų įvertintos knygos man neretai būna signalas, kad tos ar vienos knygos turėčiau vengti, kol tuo tarpų užsienio apdovanojimų, ypatingai Goodreads.com kasmetiniai apdovanojimų, aš laukiu ir po jų pasidomiu visomis konkurse dalyvavusiomis knygomis.

Kas dar įdomiau lietuvių autorių kūriniuose, tai kad jie mėgina tarsi paslėpti savo nieko istoriją ją įvyniodami į kažkokį įdomų pavaizdavimą ar realybės versiją. Juk tai sėkmingai daro užsienio rašytojai. Sakykime, istorija yra pasakojama iš kelių perspektyvų apie tą patį įvykį ar įtraukiami laiškai.  Tai tikrai įdomūs istorijų pateikimo būdai, bet jeigu pačioje istorijoje nieko nevyksta… Sakykime, tai neišgelbės istorijos, nes reikia prisiminti, kad drama yra istorijos pagrindinis variklis. Jeigu nėra dramos, nėra įdomumo.

Image result for reading fantasy booksKitas svarbus dalykas, kuris retai atsiranda lietuvių autorių kūriniuose, tai yra romantika. Nė trupučio nenustebau, kad šio žanro buvo pasigesta, nes kas trečioje/ ketvirtoje paaugliams išleistoje lietuvių autoriaus jaunimo knygoje rasite stiprią ir pakerinčią meilės istoriją. Žinoma, vienaip ar kitaip rašytojai mėgina įtraukti pirmąsias meiles, bet net liežuvis neapsiverčia pavadinti tokias knygas romantinėmis, nes toji paauglių meilė jose yra greičiau tik žodis, nei veiksmas. Negi lietuviai nemoka rašyti knygų, kuriose būtų romantinė siužeto linija?  Gal ir moka, bet vengia, nes vėl atsimušame į tą mūrinę sieną, kad Lietuvoje neva gera jaunimo knyga yra rimta knyga, kurioje neturi nieko vykti, ir skaitytojas turi giliai kapstytis po kažkokias gelmes, kas man iš tiesų labai nesuprantama. Juk knygos skirtos jaunimui, o jaunimas vadovaujasi jausmais, o ne protu (įprastai), todėl paversti jaunimo literatūrą Lietuvoje į senių literatūrą… atrodo labai keistas elgesys, jeigu jau atvirai.

Tą patį galima pasakyti apie fantastiką. Jos lyg ir daugėja, bet, palyginus su realistinės literatūros kiekiu, nepakankamai. Kodėl lietuviai vengia fantastikos? Negi jie mano, kad fantastika yra nerimtas dalykas? Kad rašant apie fantastinius pasaulius negalima sukurti įdomios ir kartu rimtos istorijos? Juk tai didžiulis melas. Pasirodo, kad jauniems skaitytojams ypatingai yra patartina skaityti fantastinius kūrinius, kuriuose yra daugybė įvairios išvaizdos veikėjų, nes tai ugdo asmens toleranciją kitos tautybės ir išvaizdos žmonėms. Juokas juokais, bet lietuviai labai daug kalba apie toleranciją, tačiau jos neskuba rodyti kitiems. Ar priežastis gali slypėti tame, kad mes neturime daug fantastinių kūrinių? Žinoma, tai tik įdomi hipotezė, į kurią galima žiūrėti šmaikščiai arba rimtai.

Image result for reading fantasy booksBet kaip bebūtų, tikriausiai dėl šito nesveiko ir kvailo požiūrio į jaunimo literatūrą, mes prarandame tikrai įdomias istorijas, kurios galėtų sudominti ir netgi versti jaunimą skaityti daugiau knygų. Lietuviai turėtų nustoti rašyti tik probleminę prozą ir žiūrėti į kitus žanrus, ir stengtis nekurti istorijų, kuriose personažas būtų paauglys, bet visa istorija skirta brandžiam skaitytojui. O kas tikriausiai dar svarbiau, lietuvių rašytojai turėtų suvokti, kad laikas pradėti domėtis kūrybiniu rašymu ir suvokti, kaip rašomos istorijos paaugliams, ir su kuo vienas ar kitas žanras yra valgomas. Manyčiau, kad Lietuvoje neturime žanrų įvairovės iš rašytojų būtent dėl to, kad yra menkas susidomėjimas ta nuobodžia, bet svarbia ir akis atveriančia kūrybinio rašymo teorija. Andriaus Tapino pavyzdys ir jo romanų fenomenas juk neblogas pavyzdys (nors gal menkai liečiantis jaunimo literatūrą), kaip pasidomėjus kūrybiniu rašymu ir Lietuvių autorių neatrastu žanru, galima sudrebinti lietuvių rašytojų bendruomenę. Netgi pats rašytoja prisipažįsta, kad jam buvo smagu stebėti, kaip visi kritikai ir ekspertai putodamiesi kritikavo jo kūrinį, vadindami komerciniu ir nerimtu, kad neturėtų jam būti skiriamas toks didelis dėmėsis, kuris buvo skiriamas.

Related imageŠio straipsnio reziumė yra tokia, kad džiugu, kad lietuvių autoriai leidžia knygas, bet liūdina tendencija, kad tos knygos dažnai būna apie nieką. Perskaitęs knygą tu nesupranti, apie ką iš tiesų skaitei, nes istorijoje nieko neįvyksta, o žinant, kad paauglys nėra kritikas, mokslininkas ir pan., jis tikrai nesėdės prie knygos ir nemėgins įžiūrėti gelmių ir suvokti, kad tame nieke neva kažkas buvo pasakyta. Paaugliams reikia nuotykių ir istorijos, kuri sužadintų jų jausmus, o ne užmigdytų Miegančiosios Gražuolės miegu. Todėl būtų raginimas suvokti, kad jaunimo literatūra nėra suaugusiųjų literatūra, ir ji turi daugiau žanrų nei tik realistinę probleminę prozą. Tai suvokus, lietuvių autorių kūriniai skaitytojų bus priimami dar mieliau ir su didesniu entuziazmu.

O kokia jūsų nuomonė? Gal ji skiriasi nuo maniškės? O gal jai pritariate? Kokie jūsų pastebėjimai apie lietuvių autorių kūrinius?

Reklama

8 thoughts on “Lietuvių jaunimo literatūra apie… nieką?

  1. Aš turiu dvi lietuvių autores, iš kurių išsišiepus autografo prašyčiau – Neringa Vaitkutė ir Agnė Pačekajė 😀
    O šiaip tai tikrai sutinku su daugeliu išsakytų teiginių, ypač dėl kritikų liaupsių ir įvairių konkursų nominantų, man automatiškai dingsta noras skaityti tas knygas. O ir dalyvauti konkursuose kaip ir dingsta prasmė, nes tai, ką man smagu skaityti, smagu rašyti, būtų laikoma gryna komercija ir numesta į krūvos dugną.

    Patinka

  2. Kad lietuvių fantastikos per mažai, tai tiesa, užtenka vien pasižiūrėti į autorių sąrašą Vikipedijoj, net graudu pasidaro (rezultatas: pati dabar užsispyrusiai rašau vien tik fantastiką ir darykit jūs ką norit 😀 ). O šiaip, mane dažnai apima toks jausmas, kad lietuvių literatūra apskritai, paskutiniu metu išgyvena tokį nepilnavertiškumo kompleksą. Tarsi visaip bando sau ir kitiems įsirodyti, kad tikrai geras istorijas kuria. Rašyti kitų žanrų istorijas patiktų, bet ką kiti pagalvos? Nerimta gi. Nesinori būt “ten tuo, kuris populiariąją literatūrą rašo“, norisi būti rimtu, šaly pripažintu rašytoju.
    Grynai su tokia pat situacija susiduriu, kai bandau kam nors išaiškinti, kad RPG ir video žaidimai nėra tik pykšt ir pokšt dvylikamečių užsiėmimas, o veikiau būdas vizualiai perteikti romanus. Na bet abiem atvejais, manau, tereikia didinti pasiūlą, o tuomet ir populiarioji nuomonė pasikeis.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Jeigu atvirai, keista ta situacija Lietuvoje ir tikrai negerąja to žodžio prasme. Kol patys visi jaunimo literatūros tyrėjai pripažįsta, kad nėra vieno teisingo jaunimo literatūros apibrėžimo, tai mes jį mėginame sukurti aukštindami tik realizmą -__- Juokingiausia, kad būtent fantastinės knygos pasaulyje garsiausiai skamba: Narnijos Kronikos, Žiedų Valdovas, Sostų Žaidimas, Haris Poteris… Realistinės ir dar probleminė proza… Nope, negirdėjau apie tokią 😀

      Paspaudė "Patinka": 1 person

  3. Rašytojai – žmonės, kuriuose rusena dieviškoji kibirkštis, kurių taip mažai ir kurių dėka žodis tampa kūnu. Ne visad lietuvių rašytojai išreklamuojami, taip kaip kaimyninėse valstybėse atsirandantys šviesos spindulėliai, todėl ir ne visų žinomi. Mūsų kultūra vis dar gyva ir mes turime rašytoją sugebančią grožį įžvelgti paprastume. Tikiuosi daugiau jaunimo gebės atrasti tą mūsų lietuviškąjį šviesos spindulėlį.

    Patinka

    1. Džiugu, kad gyva ir rašytojai paprastume įžvelgia grožį, bet kai visi skuba apie jį rašyti, maitinti skaitytojus tuo pačiu žanru ir kitus nuvertinti, nes, matai, fantastiniai kūriniai skirti vaikams, o ne paaugliams… Kas per daug, tas nesveika.

      Patinka

  4. Sutinku su tavo nuomone, tačiau noriu pridurtii vieną dalyką – manau, kad lietuvių rašytojai turėtų susikoncentruoti į tai, ką iš tikrųjų nori rašyti ir nustoti krepti dėmesį į mūsų senolius kritikus. Aš dar tik pradedančioji rašytoja (ir dar paauglė), bet žinau, kad noriu papasakoti istoriją, kuri patiktų būtent mano bendraamžiams, o ne mano senelių kartai.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Puikiai pasakyta. Gaila, kad būtent tie “senukai“ skiria premijas ir sėdi įvairiose komisijose. Taigi, jie sprendžia, ar tu gali būti įvertintas ir pripažintas, ar ne.

      Patinka

    2. Viliuosi, kad galbūt vieną dieną man teks garbė susipažinti su tavo kūrybą, ANĮ. Visuomet atmink, kad tas kas nori padaro daugiau negu tas, kas gali.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s