Ką turėtumėte žinoti apie… Sally Green


Gimimo data: 1961 r11 d.
Pirmasis skaitymo prisiminimas: Janet And John knygos
Mėgstamiausi autoriai: Ernestas Hemingvėjus, Kate Atkinson, David Mitchell ir  Andrew Smith
Mėgstamiausias veikėjas: Hitklifas iš Emily Bronte „Vėtrų kalno“.
Visada su savimi turi: telefoną
Rašymo rituale privaloma: kava ir tyla

Kaip nusprendėte tapti rašytoja? Ar mėgote rašyti nuo vaikystės? 

Manau, kad kaip rašytoja esu neįprasta, nes rašyti pradėjau vėlai (įkopus ketvirtą dešimtį – taip, aš tokia sena). Niekada nemaniau, kad turiu tiek vaizduotės – jau nekalbant apie tai, kad mokykloje gavau prastą anglų kalbos išsilavinimą – todėl manęs tai neskatino rašyti istorijų. Bet man visada patiko žaisti žodžiais ir jais mėgautis (nesu tikra, ar suprantate, ką turiu omeny), išsigalvoti istorijas ir jomis spekuliuoti, pavyzdžiui, aš pažiūrėdavau filmą ir galvoje man iškart susidėliodavo, kaip aš jį patobulinčiau. Truputį skaičiau, bet ne per daugiausiai suaugus, nes dėl savo karjeros nelabai turėjau tam laiko (prastas pasiteisinimas, bet tiesa). Bet vieną dieną aš turėjau laisvo laiko ir idėją trumpai istorijai (maniau, kad ji bus 3 ar 4 puslapių). Parašiau istoriją, bet 4 puslapių nepakako, taigi kitą dieną pridėjau daugiau, tada dar ir dar. Po dvejų savaičių supratau, kad rašau knygą. Pabaigiau ją po 3 mėnesių. Tada supratau, kad noriu būti rašytoja. Romanas buvo geras, bet žinojau, kad nepublikuotinas, taigi baigiau keletą kūrybinio rašymo kursų, kad patobulinčiau savo rašymo įgūdžius.

Ką veikėte, kai sugalvojote „Pusiau blogo“ idėją?

Skaičiau ankstesnės knygos atmetimo laišką! Claire (dabartinė mano agentė) atmetė mano pirmąjį kūrinį dėl nepekankamo aštrumo. Taigi, aš pagalvojau – gerai, aš jai parodysiu. Jei aš ką tikrai sugebu, tai padaryti tai aštriu. Tučtuojau pradėjau „Pusiau blogą“.

Knygoje kalbama apie gėrį ir blogį, tačiau veikėjai, kurie galėtų būti priskiriami „geriems“ (baltosios raganos) ir  „blogiems“ (juodosios raganos), yra dviprasmiški. Ar gali veikėjai būti išskiriami į gerus ir blogus?

Pradinė mano knygos idėja buvo pažaisti skaitytojų lūkesčiais darant prielaidą, kad didžioji dalis tikėsis, kad baltosios raganos yra „geros“, o juodosios – „blogos“, ir visa knyga kels klausimą dėl šių etikečių. Taip pat norėjau išsiaiškinti, kaip veikėjai mato save, ir aš tikrai manau, kad dauguma jų (ypač baltosios raganos) sakytų, jog jie yra gerieji, nepaisant kai kurių gana abejotinų ir smurtinių veiksmų. Kad ir kaip būtų, kiekvienas žmogus turi savus motyvus, ir tikiuosi, kad skaitytojas supras, kodėl jie daro bloga.

Tiesą sakant, Neitanas yra vienintelis, kuris nėra tikras, koks jis yra (geras ar blogas), ir svarbiausia – koks jis bus suaugęs.

Kuo „Pusiau paklydęs“ skiriasi nuo pirmųjų dvejų knygų?

„Pusiau paklydęs“ baigia Neitano istoriją tuo pačiu realistiniu jausmu ir smurtu, bet čia daugiau emocijų ir kiek mažiau mistikos, nei ankstesnėse knygose. Karas prieš baltąsias raganas tęsiasi, ir Neitanas kenčia dėl potrauminio streso sindromo, taigi jo elgesys ir bendravimo trūkumas pastūmėja Gabrielių prie tam tikros ribos. Čia sutiksite du naujus ir daug senų veikėjų iš ankstesnių knygų.

Ar Gabrieliaus/Neitano gerbėjai bus patenkinti?

Na, nenorėčiau išduoti detalių. Bet galiu pasakyti, kad paskutinėje knygoje bus kur kas daugiau Gabrieliaus ir jo santykių su Neitanu.

Ar galite išduoti ką nors labai slapto apie istorijos finalą? Galite kalbėti mįslėmis.

Pasakysiu tris dalykus. Pirma: viena dovanų, kurią Neitanas gavo iš savo tėvo, turės didelės reikšmės Neitanui ir Gabrieliui. Antra: pabaigoje yra skyrius pavadinimu „Nardymas nuo uolos“, bet niekas neatspėjo, apie ką tai yra, bet tai yra paminima įpusėjus „Pusiau paklydusį“. Trečia: pavadinimas vietos, kurioje Neitanas ir Analisa susitikinėdavo pirmoje knygoje „Pusiau blogas“, turės didelės reikšmės pabaigoje.

Ar rašote kasdien? Ar galite nupasakoti savo rašymo rutiną?

Rašau beveik kasdien. Visa mano rutina prasideda dar iš vakaro. Turiu pagulėti lovoje  galvodama apie istoriją arba sceną, kurią sudėsiu į žodžius. Turiu tai įsivaizduoti, kad žinočiau, kas nutiks, tada rašymas tampa lengvu. Taigi aš atsikeliu, pasidarau kavos, sėdu prie kompiuterio ir rašau.

Kaip sugalvojate vardus savo veikėjams ir ar ilgai užtrunkate tai darant?

Su vardais gali būti sunku. Neitanas prieš tapdamas Neitanu turėjo šešis vardus. Bet Gabrielius tapo Gabrieliumi iškart, ir aš žinojau, kad tai gerai. „Pusiau laukiniame“ pavadinau vieną veikėją Nesbitu, nes mano galvoje jis atrodė kaip James Nesbitt (aktorius), tas vardas manyje užaugo, kol galiausiai negalėjo tapti niekuo kitu.

Kokį patarimą duotumėte paaugliams, norintiems tapti rašytojais?

Prisijunkite prie rašymo grupės (bet palikite ją, jei ji prasta, ir susiraskite geresnę).

Ar turite kokių nors patarimų, kaip išsikapstyti iš rašymo krizių?

Rašykite. Prisiverskite ką nors parašyti, nesvarbu ką, netgi rašymas apie tai, kad neturite apie ką rašyti, yra geriau negu nieko.

Versta iš: 

Maximum Pop

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s