7 pagrindiniai istorijos struktūros žingsniai


Kalbant apie istorijos struktūrą, reikia paminėti, kad dažnai yra kalbama kaip ji formuojasi ir vystosi istorijos metu. Šią mintį neblogai iliustruoja iš sėklos augantis augalas. Augalas auga tam tikromis stadijomis ir kiekvienoje stadijoje atrodo vis kitaip. Tas pats principas galioja ir istorijoms, kurios turi turėti mažiausiai 7 žingsnius tarp pradžios ir pabaigos.

  1. Silpnybė ir poreikis
  2. Troškimas
  3. Priešininkas
  4. Planas
  5. Kova
  6. Sau atskleidimas/pripažinimas
  7. Nauja pusiausvyra

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „three act structure“Šie septyni žingsniai nėra paties rašytojo specialiai į istoriją įterpiami dalykai, kaip yra 3 etapų istorijos struktūra (pradžia, vidurys, pabaiga. Žiūrėti paveiksliuką šone). Šie žingsniai istorijoje egzistuoja. Jie yra tarsi septynios molekulės, iš kurių yra sudaroma istorijos DNR ir pagrindas jūsų istorijos sėkmei, kadangi šie žingsniai yra pagrįsti žmonių reakcijomis bei veiksmais. Kiekvienas su problema susiduriantis asmuo turi atlikti šiuos žingsnius, kad išspręstų susidariusią nepalankią situaciją ar rastų problemos sprendimo būdą. Ir kadangi šie 7 žingsniai yra natūralūs ir organiški, kurie jums net nesuvokiant atsiranda istorijoje, jie turi būti atitinkamai vienas su kitu sujungti, kad skaitytojui siužetas paliktų kuo didesnį įspūdį.

Dabar truputį plačiau apie kiekvieną žingsnį.

  1. SILPNYBĖ IR POREIKIS 

Kiekvienoje jūsų istorijos pradžioje personažas (herojus) turi turėti vieną ar kelias labai didžiules silpnybes, kurios jį verčia jaustis silpnesniu ar vieno ar kito dalyko nedaryti. Ta silpnybė ar silpnybės, kitaip tariant, valdo jo gyvenimą ir negerąja to žodžio prasme. Taigi, įprastai herojui ar herojai istorijos metu teks nugalėti šią silpnybę, kad pasiektų tikslą ar išspręstų problemą.

John Truby suteikia ir pavyzdį, kad geriau suprastumėte šį žingsnį.

Pavyzdys Nr. 1
Silpnybė: Maiklas yra arogantiškas, savanaudis ir melagis.
Poreikis: Maiklui reikia atsikratyti savo arogantiško elgesio su moterimis, nustoti meluoti ir naudoti moteris tada, kada jis to užsigeidžia.

Keli pastebėjimai:

1. Jūsų personažas neturi nieko nutuokti apie poreikį istorijos pradžioje, kadangi, jeigu veikėjas jau knygos pradžioje apie tai nutuokia, jūsų istorija jau yra pabaigta. Kodėl? Atsakymas paprastas: poreikis kyla veikėjui gyvenant ir suvokiant, kad jo gyvenimo būdas yra blogas. Keisti gyvenimą personažas įprastai nusprendžia istorijos viduryje ar link jos pabaigos.

2. Suteikite savo personažui tiek moralinius, tiek ir psichologinius poreikius. Jeigu atsiversite knygas, įprastai rasite, kad autoriai suteikia tik psichologinius poreikius, kurie yra apibūdinami kaip tam tikras psichologinis bruožas, kuris rūpi ir kuris kenkia tik pačiam pagrindiniam personažui. Moraliniai poreikiai ar jų trūkumai paliečia kitus personažus.

2. TROŠKIMAS

Kai nusprendžiate, kokias silpnybes ir poreikius veikėjas turės, jums reikia pagalvoti apie personažo troškimą. O kas yra troškimas? Troškimas yra kažkas, ko jūsų personažas labai nori, tai yra jo tikslas.

Istorija netampa įdomi skaitytojams tol, kol siužete nepradeda šmėkščioti personažo troškimas. Labai svarbu, kad personažas turėtų troškimą, kadangi jis yra viena iš svarbiausių visos istorijos varomųjų jėgų, nuo kurio daug kas priklausys. Tačiau nederėtų pamiršti, kad troškimas labai priklauso nuo poreikio. Yra daugybė istorijų, kuriose, kai veikėjas įgyvendina ar pasiekia savo tikslą, taip pat įgyvendina ir poreikį ar poreikius. Neblogas pavyzdys galėtų būti šis: liūtas yra alkanas ir jo poreikis yra maistas (fizinis poreikis). Liūtas išvysta antilopių būrį ir pastebi tarp jų jauniklį, kurio užsinori (troškimas). Jeigu jis sugaus antilopę, jis daugiau nebesijaus alkanas. Istorijos pabaiga.

John Truby pastebi, kad viena iš didžiausių rašytojų daromų klaidų yra poreikio ir troškimo supainiojimas arba galvojimas, kad jie vienas su kitu nėra niekaip susiję, yra atskiros istorijos detalės. Nors tiesa, jie yra du unikalūs istorijos žingsniai, kurie suformuoja jūsų istorijos pradžią, tačiau jums reikia būtų atsargiems ir žinoti, ką kuris žingsnis daro, ir kaip jie vienas su kitu yra susiję.

Poreikio tikslas yra padėti veikėjui įveikti jo silpnybę (vidus), kadangi veikėjas istorijos pradžioje visada yra tarsi paralyžiuojamas savo silpnybės ir silpnybių, ir jam tai tikrai neturėtų tai patikti. Iš to ir atsiranda poreikis. Tuo tarpu troškimas yra tikslas, kuris negyvena pačiame personaže (išorė). Kai veikėjas nusprendžia ko siekti, jis pradeda veikti ir judėti tam tikra linkme, darant kažką, kad pasiektų tikslą.

Poreikis ir troškimas taip pat suteikia skaitytojui skirtingus potyrius ir turi jam skirtingas funkcijas. Poreikis skaitytojui leidžia suvokti, kaip personažui reikia pasikeisti, kad jis turėtų geresnį gyvenimą. Tai yra visos istorijos prasmė, raktas, kuris yra paslepiamas po žodžiais, gelmėse. Troškimas skaitytojui yra kažkas, ko jis kartu su personažu pradeda  trokšti, kažkas, kas leidžia jiems abiems  judėti į priekį, patiriant įvairius nuotykius. Troškimas nėra slepiamas, jis yra paviršiuje, ir skaitytojas mano, kad visa istorija yra būtent apie tą troškimą.

Pastebėjimas:

Jūsų veikėjo tikrasis troškimas yra tai, ko jis nori šioje istorijoje, o ne tai, ko jis nori savo gyvenime apskritai.

3. PRIEŠININKAS

Autoriai kartais mano, kad priešininkas, dar geriau žinomas kaip antagonistas, yra personažas, kuris atrodo piktai, kalba piktai ir daro blogus darbus. Jeigu jūs įsivaizduosite priešininką būtent taip, patys padarysite sau meškos paslaugą ir nepajėgsite parašyti geros ir įdomios istorijos. Taigi,  jums reikia įsivaizduoti priešininką struktūriškai, t.y., kokias funkcijas ir pareigas jis turi istorijoje. Tikrasis priešininkas ne tik nori sutrukdyti herojui pasiekti troškimą, tačiau kartu ir varžosi su juo, kad jį pasiektų (vėl primenu, kad troškimas yra išorėje).

John Truby pabrėžia, kad geras būdas sukurti priešininką, kuris siekia gauti tą patį, ko trokšta herojus, yra sukurti/surasti labai gilų juos siejantį konfliktą. Klauskite savęs: „Koks yra svarbiausias dalykas, dėl kurio jie iš tiesų kaunasi?“ Atsakymas į šį klausimą ir turtų būti istorijos epicentre.

Pastebėjimas:

Tam, kad surastumėte tinkamą priešininką herojui, pradėkite tyrinėdami herojaus konkretų tikslą. Kas gi norėtų, kad herojus šio tikslo nepasiektų.

4.PLANAS

Niekas negali egzistuoti be plano nei gyvenime, nei istorijose. Planas yra tarsi veiksmų žemėlapis, nuorodos ar strategijos, kurias herojus naudos, kad nugalėtų priešininką ir pasiektų savo tikslą.

5. KOVA

Kažkur jūsų istorijos viduryje herojus susikauna su priešininku, jiems mėginant pasiekti tikslą. Konfliktas įgauna ugnies ir įtampos. Kova yra paskutinis konfliktas tarp herojaus ir priešininko. Jame skaitytojui pateikiamas atsakymas, kuris iš jų pasieks tikslą.

6. SAVĘS ATSKLEIDIMAS/ PRIPAŽINIMAS 

Kova herojui suteikia skausmingos patirties. Jos metu ir po jos personažas daug ką supranta ir mato kitaip, jis suvokia daugybę naujų bei svarbių dalykų apie save patį.

7. NAUJA PUSIAUSVYRA

Nauja pusiausvyra – tai etapas, kai viskas grįžta į senas/naujas vėžes, viskas nurimsta, troškimas dingsta. Svarbiausias šio žingsnio aspektas yra tas, kad veikėjas yra pasikeitęs, t.y., jis nėra toks, koks buvo istorijos pradžioje. Visos istorijos metu jis keitėsi, augo kaip asmenybė.

Laisvai versta ir naudota:

  • John Truby „The anatomy of story“
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s