Sudie, rytojau – Unė Kaunaitė (knyga)


„Sudie, rytojau“ – tai istorija apie jaunimą – jie ne visada randa tai, ko tikėjosi. Ne visada ir stengiasi surasti. Pagrindinė kūrinio veikėja Vytautė ieško – tikros draugystės, meilės, atsakymų į klausimus ar prasmės. Ir kaip ir visi, bijo likti viena.

Šalia kitų veikėjų čia išnyra ir Vilnius, jo paslaptingi užkaboriai, žmonės ir… dvasios. Miestas keičiasi knygos puslapiuose. Yra gyvas ir gyvena. Ir Vilnius nenori likti vienas. Nieko naujo.

Taip ir stovėjo trise: Vilkė, Vytautė ir Vilnius.


Pagrindinė informacijasudie, rytojau unė kaunaitė

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai originalo kalba: 2011
Originali kalba: lietuvių kalba
Originalus pavadinimas: Sudie, rytojau
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas:
nėra
Patartinas amžius: +10
Žanras/ amžiaus kategorija: jaunimo literatūra, realistinė, šiuolaikinė literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 232
Pasakotojas: trečias asmuo (mergina)
Autoriaus (-ės) puslapis: https://une.lt/


2011 metais jauna, debiutuojanti rašytoja išleido savo pirmą knygą pavadinimu „Sudie, rytojau“. Knyga netgi patraukė vertintojų dėmesį ir buvo įtraukta į „2012 Metų knygos“ rinkimus.  Dabar Lietuvoje išleista jau trečioji autorės knygas, antra skirta jaunimui ir nusprendžiau pasižiūrėti, kas gi yra pirmoje Unės Kaunaitės knygoje, ir kas joje buvo tokio, kad ji pateko į „Metų knygos“ rinkimus.

Autorė atskleidžia, kad rašydama šią knygą žinojo, kaip ji baigsis, tačiau jos kūrybos procesas nuo to nei trupučio nepalengvėjo. Taip pat rašytoja pripažįsta, jog mėgina sukurti universalią istoriją. Na, skaitydami „Sudie, rytojau“ tikrai galite aptikti nemažai įvairių gvildenamų temų, į jas yra įtraukiami įvairaus amžiaus personažai. Kiekvienas tikrai ras kažką artimo ir įdomaus. Labiausiai man įsidėmėjo tai, kad vos ne kiekvieną kartą veiksme atsiradus senyvo amžiaus personažui, yra primenamas sovietmetis, kova už nepriklausomybę ir gyvenimas ją atgavus. Tačiau autorė sukoncentruoja dėmesį ne tik į Lietuvos istoriją, tačiau į vieną tam tikrą vietą.

Unė Kaunaitė myli Vilnių, ir skaitant knygą šią meilę lengva pajusti. Skaitytojas bematant pats pradeda įsimylėti Lietuvos sostinę, pažinti jos kampelius, istoriją ir gyvuojančią dvasią. Pati pagrindinė veikėja Vytautė, kuri pavadinta Vytauto garbei, myli Vilnių, ir jis jai reikalingas. Tai galima suprasti, kai autorė pristato tuos retus momentus, kai veikėja palieka sostinę. Netgi man pačiai, skaitant knygą, Vilniaus palikimas pavirto skaudžiu reiškiniu 😀

Pati istorija yra įrėminta į du prologus ir epilogus. Asmeniškai mane tai truputį suglumino. Kam reikia jų netgi dviejų, kai išvis net ir vieno prologo ar epilogo yra nepatartina naudoti netgi jau rašytojo plunksną įvaldžiusiems rašytojams. Juk „Sudie, rytojau“ yra pirmoji Unės Kaunaitės istorija. Tikriausiai ir jums dabar įdomu sužinoti, kodėl rašytoja nusprendė taip drąsiai pasielgti. Na, autorė aiškina, kad tai buvo vienas iš tų intuityvių dalykų. Ypatingai su epilogais. Ji tarsi norėjo skaitytojui suteikti dvi pabaigas, iš kurių skaitytojas galėtų pasirinkti jam tinkamą. Įdomus sprendimas.

Įstojo į architektūrą. Nes Vilniui reikėjo architekto, o Vytautei reikėjo Vilniaus. Ir tiek.

Kaip jau užsiminiau prieš tai, pagrindinė veikėja yra Vytautė. Ji pristatoma kaip gabi, protinga mergina, kuri, deja, man nei trupučio nepatiko ir galiausiai netgi įkyrėjo. Aš puikiai suvokiu, kad yra tokių asmenų, kurie pasimetę gyvenime ir nežino, ko nori, tačiau tokio asmens kaip Vytautė, kuri, kad ir kaip būtų gaila, man priminė bejausmį robotą, dar neteko sutikti. Tikriausiai dėl šios priežasties link knygos pabaigos man veikėja pavirto į kažkokį įkyrų knygos uodą, kurį norėjau sutraiškyti užversdama knygą. Tačiau skaitydama kitų asmenų recenzijas apie šią veikėją, turiu pritarti, kad kai jaučiamas aplinkinių spaudimas, situacija pavirsta keblia. Bet vis tiek, kiekvienas asmuo prijaučia kažkokiai veiklai, o mergina jų išmėgina pačių įvairiausių. Gabus gal ir gali būti visiems, tačiau tai nereiškia, kad viską darysi vienodai atsidavęs. Todėl tas knygoje kitų liepimas veikėjai „mesk dalyką ir koncentruokis į tą“ ir jos paklusnumas erzina. Tiesiog peršasi mintis, kad mergina neturi savo balso. Robotas.

Juokinga. Suspausti viską į vieną žodį. Ji laikė penkis egzaminus. Daugiau tiesiog neišėjo. Iš visų gavo šimtukus. Begalė draugų išvažiavo į užsienį. Ir ji galėjo. Ne vienas klausė, kodėl ji nestoja į kokį Harvardą. Galėjo. Bet liko Lietuvoje. Tėvai laimingesni. Prieš paduodama prašymą nemiegojo naktimis. Mokslininkė, menininkė, filosofė, fizikė… Vis tiek visada liks nepatenkintų. Močiutė: politika. Tėvai dvejojo: gal ir nieko, reikia įvairių žinių. O ji nežinojo, ko nori. Nežinojo, ir viskas. Nes nebuvo universitete profesijos pavadinimu „universalumas“.

Stebuklinga Vilniaus plytelė

Knyga yra padalinta į skyrius, kurie įvardinti vardais. Tie vardai tai tame skyriuje svarbių personažų vardai. Jie pasirodo merginos gyvenime ir leidžia prisileisti prie kokios nors gyvenimiškos problemos ar dirstelėti į ją. Iš pradžių buvo įdomu, bet į knygos pabaigą jau erzino, kad aplink merginą sukasi vaikinai, o ši juos prisileidusi nuveja sakydama, kad nori būti tik draugais. Man pasidarė netgi įdomu, kas gi vaikinus galėtų traukti prie tokios merginos, kurią aš įsivaizdavau kaip pilką, jausmų neturintį asmenį. Tiesiog eitum ir praeitum pro jį net nestabtelėjęs.

Kitas minusas (arba pliusas, priklausomai, kaip pasižiūrėsite ir kas jums patinka) tai pats siužetas. Knygoje nėra veiksmo. Taigi, jeigu esate tokie kaip aš, veiksmo mylėtojai, skaitydami knygą galite išsinarinti žandikaulius, ir tie keli šimtai puslapių jums pavirs kokiais penkiais šimtais. Asmeniškai, man taip ir buvo. Atrodo skaitau ir skaitau, o puslapių skaičius nemažėja, o akys apsunksta. Kad ir kaip stengiausi keliais prisėdimais įveikti knygą, nesisekė, ir galvoje netgi pradėjo suktis mintys, kad gal geriau tą knygą numesti.

Pats visas pasakojimas man pasirodė kaip į vieną antklodę susiūtos skiautelės. Skaitytojas skaito tik reikšmingus merginos gyvenimo momentus, kuriuose galima įžiūrėti kokią nors mintį, pastebėjimą ar dar ką nors, kas suteiktų kūriniui gilumo ir rimtumo. Taigi, dėl šios priežasties knyga iš tikrųjų tinka bet kokio amžiaus skaitytojams, kuriems patinka rimtos knygos ir mąstyti. Kitiems ši knyga gali atrodyti neįveikiama.

Reziumė: man patiko skaityti knygos pradžią, vidurį, tačiau ties knygos pabaiga aš jau griežiau dantimis, kad kuo greičiau pasirodytų finišas, nes tekstas man jau nebuvo įdomus, o pagrindinė veikėja iki kaulų smegenų erzino, nors stengiausi ją suvokti ir visa kita. Taip pat istorija man buvo per daug rami. Tiesiog tiesus kelias, kurį buvo mėginama paįvairinti meile, tačiau to dalyko net nepavadinčiau romantika. Taigi, knyga tikrai patiks ne kiekvienam ir ne visiems bus įveikiama. Jeigu jums patinka ramios, gilios istorijos, „Sudie, rytojau“ tikrai turėtų tiki, tačiau visiems kitiems – kaip ir minėjau, yra grėsmė, kad jos nepabaigsite.

dvi kates

kitty

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s